Civ. Byla Nr. 2-483-94/2013m.
Proceso Nr. 2-44-3-00376-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija 32.1;
(S)
ŠIRVINTŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013m. lapkričio 18 d.
Širvintos
Širvintų rajono apylinkės teismo teisėja Danguolė Šuminaitė,
sekretoriaujant Silverinai Jankauskienei,
dalyvaujant ieškovui Petrui Z. J.,
jo atstovui advokatui Antanui Suslavičiui,
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atstovei Meilei Saidienei,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. Z. J. atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos ieškinį dėl servitutų pakeitimo ir panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas nurodo, kad 2002 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 6510 ir 2005 m. spalio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8-11409 įsigijo 8,8 ha ploto vandens telkinį – ežerą unikalus (duomenys neskelbtini). 2002 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 89-8648 ir 2005 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.10-89-10972 vandens telkiniui yra nustatytas servitutas – „Gyventojų teisė maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudoti privatų vandens telkinį“. Taip pat 2002 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr.6510 įsigijo 19,7 ha ploto vandens telkinį – ežerą (duomenys neskelbtini). Šiam vandens telkiniui 2002 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 89-8648 nustatytas servitutas – „Gyventojų teisė maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudoti privatų vandens telkinį“.
2005 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.10-89-10972 nustatytas servitutas yra neteisėtas. Pastarasis servitutas nustatytas administracinius aktu vadovaujantis LR vandens įstatymo teisės normomis. Įstatymo 10 str. 1 d. 7 punktas, kur buvo numatyta, kad valstybiniam vidaus vandenų naudojimo fondui priskirtų vandens telkinių naudotojai ir privačių vandens telkinių savininkai privalo užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka, dar iki servituto nustatymo, t.y. 2003 metais buvo panaikintas. Todėl administraciniu aktu nustatytas servitutas, nesant įstatymu nustatyto atvejo, yra neteisėtas ir yra naikintinas. Taip pat yra naikintini nustatyti servitutai dalyje „ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais“ Tokia formuluotė buvo įtvirtinta, galiojant Įstatymo 10 str. 1 dalies 7 punktui. Tuo metu įstatymas neįtvirtino baigtinio servituto rūšių sąrašo, palikdamas tai sukonkretinti administracinį aktą dėl servituto priimančiai institucijai. CK 4.112 str. 2 d. įtvirtino, kad kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias. Servitutuose įtvirtintos gyventojų teisės maudytis ar girdyti gyvulius yra aiškios ir suprantamos. Tačiau servitutuose įtvirtinta gyventojams teisė „ar kitaip naudotis“ privačiu vandens telkiniu yra neaiški nustatytų servitutų apimtis. Servitutų neapibrėžtumas suponuoja išvadą, kad privataus vandens telkinio savininkas turi daugiau prievolių nei kiti vandens telkinio naudotojai, tuo tarpu teisių turi tiek pat, kaip ir bet kuris telkinio naudotojas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, servitutai apimtyje „ar kitaip naudotis privačiu vandens telkiniu“ yra netikslūs, neapibrėžti, prieštaraujantys teisės aktams, todėl pažeidžia privataus vandens telkinio savininko teises. Todėl jie naikintini ir keistini. Prašo: panaikinti servitutą žemės sklypui (duomenys neskelbtini), nustatytą 2005 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.10-89-10972; pakeisti servitutą žemės sklypui unikalus (duomenys neskelbtini), nustatytą 2002 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 89-8648 iš „Užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ į „Užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius vandens telkinyje“.
Atsakovas su ieškovo ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. J. Č." A. J. Č. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintina nuosavybėn lygiavertį 19,70 ha ploto vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), ir 8,80 ha plote vandens telkinio, esančio duomenys neskelbtini)), 0,94 ha dydžio dalį, o Vilniaus apskrities; viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 2.10-89-10972 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui R. A. Č." R. A. Č. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį likusį minėto 8,80 ha dydžio vandens telkinio plotą, t. y.7,86 ha. 2002 m. gruodžio 11d. parengtuose 19,70 ha ploto vandens telkinio bei 8,8 ha ploto vandens telkinio 0,94 ha dydžio dalies Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktuose buvo įrašytas servitutas „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais" (toliau - Servitutas), atitinkantis tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544) 10 straipsnio 1 dalies 7 punktą. A. J. Čekuolio ir Rimanto A. Č. interesams atstovavęs ieškovas savo parašu patvirtino, kad minėtų Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktų duomenims neprieštarauja. Remiantis šių Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktų duomenimis, Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. gruodžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 89-8648, kuriuo nustatytas vienodo turinio Servitutas ir minėtam 19,70 ha ploto vandens telkiniui, ir 8,8 ha ploto vandens telkinio 0,94 ha dydžio daliai. Šie vandens ūkio paskirties žemės sklypai 2002 m. gruodžio 21d. buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. 89-8648 teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas. Ieškovas minėtus vandens ūkio paskirties žemės sklypus iš A. J. Č. 2002 m. gruodžio 23 d. įsigijo nuosavybėn pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Perduodant neatlygintinai nuosavybėn minėto 8,80 ha ploto vandens telkinio likusią 7,86 ha dydžio dalį kaip lygiavertį vandens telkinio plotą R. A. Č. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 2.10-89-10972, Vandens įstatyme nebebuvo nuostatos, įpareigojančios vandens telkinio savininką užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais. Tačiau pažymėtina, kad ieškovo prašomas panaikinti Servitutas, įrašytas Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendime Nr. 2.10-89-10972, yra tokio paties turinio, koks įrašytas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. 89-8648, kuriuo A. J. Č. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn to paties vandens telkinio 0,94 ha dydžio dalį. Kaip jau buvo minėta, šios vandens telkinio dalies kadastro duomenys įrašyti Nekilnojamojo turto registre dar 2002 m. gruodžio 21 d., t. y. galiojant minėtai Vandens įstatymo nuostatai. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. 2.10-89-10972, kurio 3 punkte įrašytas Servitutas, teisės aktų nustatyta tvarka taip pat nebuvo apskųstas. Šiuo Vilniaus apskrities viršininko sprendimu R. A. Č. perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis vandens ūkio paskirties 7,86 ha dydžio žemės sklypas, kuris yra minėto 8,80 ha ploto vandens telkinio dalis, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2005 m. spalio 3 d. Pareiškėjas šį nekilnojamąjį turtą įsigijo iš R. A. Č. 2005 m. spalio 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Ieškovas minėtu 2012 m. kovo 7 d. prašymu, adresuotu Nacionalinei žemės tarnybai, prašė Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 2.10-89-10972 nustatytą Servitutą panaikinti administracine tvarka, tačiau ieškovo prašymas nebuvo patenkintas (atsakymas 2012-04-13 Nr. lSS-(3.5)-671), motyvuojant tuo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 4.130 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. jo atsisakius; tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; išnykus servituto būtinumui ir suėjus senaties terminui. Kadangi ieškovo situacijoje negalima pritaikyti nei vieno iš išvardytų servituto pasibaigimo atvejų, todėl manome, kad administraciniu aktu nustatytas Servitutas negali būti panaikintas vadovaujantis Žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 23 straipsnio 9 dalimi, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos administraciniu aktu ir todėl tokį Nacionalinės žemės tarnybos sprendimą laikome teisiškai pagrįstu. Ieškovas, nesutikdamas su Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. balandžio 13 d. atsisakymu (raštas) Nr. lSS-(3.5)-671, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismas ieškovo skundą 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu atmetė. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A552-346/2013) ieškovo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad teisės aktai leidžia atsakovui, kaip institucijai, nustačiusiai servitutą, administraciniu aktu jį panaikinti tik realiai egzistuojant LR CK 4. 130 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams, tačiau pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatė, todėl Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tenkinti Petro Z. J. prašymo, taigi teisėtai ir pagrįstai atsisakė tai padaryti. Remdamiesi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamiesi Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi, teismo prašo Petro Z. J. ieškinį dėl servitutų pakeitimo ir panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Ieškinys tenkinamas iš dalies.
Ieškovui nuosavybės teise priklauso 19,7 ha ploto vandens telkinys – ežeras unikalus (duomenys neskelbtini) ploto vandens telkinys – ežeras unikalus (duomenys neskelbtini) daliai ežero, esančio (duomenys neskelbtini), 2002 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 89-8648 yra nustatytas servitutas – „ Užtikrinti gyventojų teisė maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudoti privatų vandens telkinį“. 2005 metais perduodant neatlygintinai nuosavybėn esančio (duomenys neskelbtini) ploto ežero likusią 7,86 ha dydžio dalį, 2005 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.10-89-10972 vandens telkiniui yra nustatytas tokio paties turinio servitutas – „užtikrinti gyventojų teisė maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudoti privatų vandens telkinį“.
Iki 2003 metų balandžio 14 d. galiojusi Lietuvos Respublikos vandens įstatymo redakcija, konkrečiai šio įstatymo 10 str. 7 punktas nustatė, kad privačių vandens telkinių savininkai privalo užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiai vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka. Tokiu būdu matome, tai patvirtino ir atsakovas, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantiems dviem vandens telkiniams(ežerams) servitutas buvo nustatytas administraciniu aktu(LR Žemės įstatymo 23 str. 2 dalies 1 punktas), vadovaujantis Vandens įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2003 m. balandžio 14 d. Juo yra leista neapibrėžtam asmenų ratui naudoti ieškovo vandens telkiniais, tačiau servituto turinys nebuvo sukonkretintas.
LR CK 4.111 str. apibrėžta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamą daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu(tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudoti apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas(viešpataujančio daikto), tinkamą naudojimą.
Ieškovas teismo posėdyje nurodo, kad jis besąlygiškai pripažįsta servituto numatytą gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, tačiau kitus veiksmus asmenys, norėdami naudotis vandens telkiniais, turi derinti su juo, telkinio savininku. Jis turi be galo daug pareigų: tvarkyti pakrantes, saugoti ežerą nuo brakonierių, valyti šiukšles ir panašiai, o teisių dėl jo naudojimo neturi. Tokiu būdu pažeidžiamos jo teisės.
Pagal LR CK 4.112 str. 5 dalį tarnaujančio daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar jį panaikinti, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga.
Servitutas ieškovo vandens telkiniams naudoti yra nustatytas viešajam poreikiui tenkinti. Žemės įstatymas užtikrina laisvą priėjimą prie vandens telkinių, kas reiškia, kad savininkas negali uždrausti savo ežere maudytis ar prie jo prieiti.
CK 4.37 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Žemės įstatymo 27 str. 3 dalyje nustatyta, kad vandens telkinių naudojimą reglamentuoja Vandens įstatymas. Nuo 2003 m. balandžio 14 d. įsigaliojus naujai Vandens įstatymo redakcijai, išnyko privačių vandens telkinių savininkų pareiga užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka. Šiuo metu Vandens įstatymo 8 str. nustatė, kad vandens naudotojai turi teisę leisti kitiems asmenims naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimams. Ši aplinkybė patvirtina, kad servituto dalis, kurioje nurodyta „užtikrinti... ar kitaip naudoti privatų vandens telkinį“ pažeidžia Vandens įstatymo 8 str. 1 dalies 2 punkte numatytą savininko teisę leisti naudoti vandens telkinį. Įvertinant, kad servitutas apimtyje „ar kitaip naudoti privačiu vandens telkiniu“ yra netikslus, neapibrėžtas, prieštarauja įstatymui, todėl pažeidžia ieškovo, kaip privataus vandens telkinio savininko teises. Todėl servituto turinys yra siaurinamas, paliekant „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius vandens telkinyje“.
Ieškovas ieškininiame pareiškime prašo iš viso panaikinti servitutą žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustatytą 2005 m rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu, nes jis negalėjo būti nustatytas, nes nebuvo teisinio pagrindo, t.y. nebuvo tokios įstatymo nuostatos. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo administraciniu aktu buvo nustatytas tokio paties turinio servitutas, kaip 2002 m. gruodžio 17 d. administraciniu aktu nustatyto servituto turinys, žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir daliai sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje ieškovas pripažino servituto numatytą gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius. Toks servituto turinys neprieštarauja kitiems įstatymams, numatantiems tokią teisę. Esant tokioms aplinkybėms, teismas laiko, kad ir šiuo sprendimu nustatyta servituto apimtis yra tik mažinama.
Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad nustatytu laiku Vilniaus apskrities viršininko sprendimų neskundė, nėra pagrindas ieškinio netenkinti.
Vadovaudamasis CPK 259 str., 269 str., 270 str.,
n u s p r e n d ž i a:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pakeisti servitutą žemės sklypui unikalus (duomenys neskelbtini), ir daliai žemės sklypo unikalus (duomenys neskelbtini), nustatytą 2002 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 89-8648 ir nustatyti tokį jo turinį „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius vandens telkinyje“.
Pakeisti servitutą žemės sklypui (duomenys neskelbtini), nustatytą 2005 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.10-89-10972 ir nustatyti tokį jo turinį „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius vandens telkinyje“.
Teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo paskelbimo Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.
Teisėja Danguolė Šuminaitė