Civilinė byla Nr. e2-709-881/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01049-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4; 3.4.3.11 

 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. liepos 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų B. R. B., V. F. ir D. F. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarties, kuria atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Baltkalis“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys B. R. B., V. F. ir D. F.,

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Belor“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir LUAB) „Baltkalis“ bankroto pripažinimo tyčiniu, prašydama: 1) pripažinti atsakovės LUAB „Baltkalis“ bankrotą tyčiniu dėl buvusių vadovų – B. R. B., V. F. bei D. F. neteisėtų veiksmų; 2) apriboti suinteresuotų asmenų teisę penkerius metus eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; 3) išduoti pareiškėjai UAB „Belor“ teismo liudijimą apie teisę gauti rašytinę informaciją iš Antstolių informacinės sistemos tvarkytojo valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro ir(ar) asociacijos Lietuvos antstolių rūmų apie visas suinteresuotų asmenų atžvilgiu pradėtas vykdomąsias bylas.

2.       Pareiškėja nurodė, kad egzistuoja pagrindas LUAB „Baltkalis“ bankrotą pripažinti tyčiniu, nes buvę vadovai netinkamai vykdė savo pareigas. Nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2018  m. sausio 25 d., likus mažiau kaip trejiems metams iki teismo nutarties iškelti atsakovei bankroto bylą, tuometinis direktorius B. R. B., atstovaudamas bendrovę, atliko mokėjimus už UAB „Arvi fertis“ ir tokiu būdu įgytas reikalavimo teises į UAB „Arvi fertis“ įskaitė tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriais už 14  256  918,90  Eur. Be to, 2020 m. gruodžio 3 d. 8 926 717,65 Eur finansinį reikalavimą bankroto byloje pareiškė Austrijos bankas „Sberbank Europe“ AG. Bankas teigė, kad atsakovė 2020 m. lapkričio 4 d. nesugrąžino bankui skolos, kuri susidarė išmokėjus kredito linijos lėšas pagal 2014 m. liepos 4 d. kredito linijos sutartį. Aiškinantis skolos susidarymo aplinkybes, buvo nustatyta, kad 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje, kuomet atsakovė ir UAB „Arvi fertis“ nustojo tiekti pareiškėjai UAB „Belor“ avansu apmokėtą trąšų mišinių užsakymą, buvo pasirašytos trys žaliavų tiekimo sutartys tarp susijusių ir glaudžiai bendradarbiaujančių UAB „Arvi ir ko“ įmonių, tačiau žaliavų tiekimo sutartys, kurių pagrindu buvo išmokėtos UAB „Baltkalis“ kredito linijos lėšos, faktiškai nebuvo vykdomos. Taigi, atsakovė, išmokėjusi kredito linijos lėšas, tapo skolinga „Sberbank Europe“ AG ir šio įsiskolinimo bankui nepadengė, o visos iš banko gautos lėšos buvo perduotos ne bendrovės veiklai vykdyti, bet nukreiptos į asocijuotas įmones, ir įskaitytos. UAB „Baltkalis“ esant nemokiai, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., iš bendrovės kasos buvo išmokėta 117 894,24 Eur dividendų akcininkams: 2015 m. rugpjūčio 19 d. 47 894,24 Eur pagal kasos išlaidų orderį Nr. 2015/01 akcininkei V. M. už 2014 m.; 2016 m. liepos 29 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 2016/01 70 000 Eur bendrovės akcininkui UAB „Vyrija“ direktoriui V. K. už 2016 m. 

3.       Be to, bendrovė, būdama nemoki, atstovaujama generalinio direktoriaus V. F., 2018 m. gruodžio 31 d. suteikė 4 206 878,79 Eur paskolą susijusiam asmeniui, t. y. V. F. vadovaujamai UAB ,,Marijampolės Arvi“, o 2019 m. vasario 8 d. perleido susijusiam asmeniui UAB „Biovasto investicijos“ 14 888 550,13 Eur reikalavimo teisę į UAB „Arvi fertis“. Bendrovė, atstovaujama V. F., nusprendė parduoti 100 proc. ribotos atsakomybės bendrovės „Kaliningrad – Kalij“ įstatinio kapitalo dalį trečiajam asmeniui – M. V. F. už 3 500 000 Rusijos Federacijos (toliau – Rusijos) rublių. Dėl sandorio buvo nuspręsta tuo metu, kai bendrovė buvo nemoki, o turtui taikomas areštas. Už parduotas akcijas gautos piniginės lėšos turėjo būti pervestos jų pardavėjai ir akcininkei, t. y. bendrovei, tačiau pirkėjas jas pervedė UAB „Baltijos agroverslo projektai“, tokiu būdu, be kita ko, pažeisdamas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą.

4.       Atsakovė, kuri vykdė techninės ir maistinės druskos bei trąšų didmeninę prekybą, nuomojo nuosavus geležinkelio vagonus, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. į banko sąskaitas gautas pinigines lėšas (pajamas) naudojo atsiskaitymams už kitas įmones (pvz., už UAB „Arvi fertis“ sumokėjo 882 081,98 Eur UAB „Arvi cukrus“; 902 960,85 Eur – UAB „Arvi kalakutai“). Atsakovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai buvo pradelsti, faktiškai neturėtų į ką nukreipti išieškojimą. 

5.       Aplinkybė, kad bendrovės darbuotojai G. V. laiku nebuvo išmokėta 12 440 Eur, susijusių su darbo santykiais, kurie buvo priteisti Darbo ginčų komisijos 2019 m. vasario 12 d. sprendimu Nr.  (duomenys neskelbtini) ir išieškomi iš LUAB „Baltkalis“ nuo 2019 m. balandžio 15 d., taip pat pagrindžia, jog yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

6.       Atsakovė nemokia tapo 2016 metų pabaigoje, nes jau tada neturėjo realaus turto, iš kurio kreditoriai būtų galėję patenkinti finansinius reikalavimus. 2016 metų pabaigoje pradelsti bendrovės finansiniai įsipareigojimai sudarė 13 000 000 Eur, tačiau jie nebuvo tinkamai apskaityti, todėl bankroto bylos iškėlimo metu LUAB „Baltkalis“ įsipareigojimai kreditoriams buvo 17  081 000 Eur, o bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų dydis padidėjo dvigubai, t. y. iki 40 000 000 Eur. LUAB „Baltkalis“ nemokumą nulėmė ne UAB „Arvi fertis“ nemokumo faktas, o tai, kad su šia bendrove korporatyviniais ryšiais susijusi LUAB „Baltkalis“, žinodama apie UAB „Arvi fertis“ nemokumą, sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius. UAB „Arvi fertis“ bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi, tačiau atsakovė nemokia tapo  žymiai anksčiau. Buvę atsakovės vadovai B. R. B., V. F. ir D. F. privalėjo vykdyti įstatymu nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau šią pareigą atlikti vengė ir į teismą nesikreipė. Bankroto byla buvo iškelta ne bendrovės vadovo iniciatyva, o pagal kreditorių ieškinius. Toks B. R. B., V. F. ir D. F. elgesys – nemokios įmonės turtinės padėties bloginimas, sudarant įmonės turto perleidimo, skolinimo bei pardavimo sandorius – rodo ne siekį išsaugoti bendrovę, o tyčinius veiksmus pratęsti veiklą ir bankrutuoti nepalankiausiomis kreditoriams sąlygomis.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

7.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 7 d. nutartimi pripažino atsakovės LUAB „Baltkalis“ bankrotą tyčiniu, apribojo buvusių juridinio asmens vadovų B. R. B., V. F. ir D. F. teisę trejus metus eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

8.       Teismas konstatavo, kad nors pagal balanso duomenis nuo 2016 m. sausio 1  d. iki 2016  m. gruodžio 31 d. atsakovės įsipareigojimai neviršijo jos turto ir formaliai situacija nerodė bendrovės nemokumo, tačiau patikrinęs susiformavusius įsipareigojimus pagal pirminius dokumentus, teismas nusprendė, jog bendrovė 2016 m. pabaigoje turėjo finansinių sunkumų, realiai negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir tokia bendrovės būklė atitiko Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 punkte nustatytus nemokumo kriterijus.

9.       Pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų egzistavimo, teismas nurodė, kad aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, jog buvo sudaryti bendrovei ekonomiškai nenaudingi, nesąžiningi turto perleidimo, skolinimo ir pardavimo sandoriai, be kita ko, su susijusiais asmenimis, taigi, pažeidžiantys kreditorių interesus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad minėtais veiksmais bendrovės vadovai nesistengė išsaugoti bendrovės, iš esmės atliko tyčinius veiksmus, kuriais buvo siekiama bankrutuoti kreditoriams nepalankiausiomis sąlygomis.

10.       Pasak teismo, bendrovės vadovų sprendimas ignoruoti nemokumo faktą ilgą laiką ir nesikreipti dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip tai daryti įpareigoja ĮBĮ 8 straipsnis, yra pagrindas pripažinti LUAB „Baltkalis“ bankrotą tyčiniu. Teismas nurodė, kad V. F. ir D. F. nurodytos priežastys, dėl kurių jie nevykdė minėtos pareigos, yra nereikšmingos ir nepatvirtina, kad jiems nebuvo žinoma apie bendrovės nemokumą.

11.       Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog bendrovės darbuotojai G. V. nebuvo išmokėta 12 440 Eur, susijusių su darbo santykiais, kurie buvo priteisti Darbo ginčų komisijos 2019 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurie buvo išieškomi nuo 2019 m. balandžio 15 d., t. y. kai bendrovė jau buvo nemoki ir vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, galima daryti išvadą, jog yra įrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 3  dalies 2 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

12.       Teismas konstatavo, kad buvę LUAB „Baltkalis“ vadovai nesilaikė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o tai apsunkino kreditorių teisinę padėtį, todėl nusprendė taikyti buvusiems bendrovės vadovams įstatyme nustatytą apribojimą trejus metus eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

 

 

III.                      Atskirojo skundo, pareiškimo dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

 

13.       Suinteresuotas asmuo B. R. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.       LUAB ,,Baltkalis“ bei UAB „Arvi fertis“ tarpusavio vienarūšių reikalavimų įskaitymas buvo naudingas tiek bendrovei, tiek ir jos kreditoriams. Dėl bendrovės atlikto 14 256 918,90 Eur reikalavimo teisės įskaitymo buvo įvykdyta 14 256 918,90 Eur piniginė prievolė UAB „Arvi fertis“, taigi, dėl atliktų įskaitymų, bendrovės įsipareigojimai sumažėjo net 14 256 918,90 Eur. Nors atlikus įskaitymą tokia pat apimtimi sumažėjo ir bendrovės turto vertė, tačiau toks turto vertės sumažėjimas buvo tik nominalus, nes įskaitymų atlikimo metu UAB ,,Arvi fertis“ jau buvo nemoki. Aplinkybė, kad vėliau įskaitymai įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo pripažinti pažeidžiančiais UAB „Arvi fertis“ interesus, neįrodo, kad įskaitymai sukėlė žalą bendrovei ar jos kreditoriams. 

13.2.       Tai, kad įskaitymais galimai buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas, tėra  formalumas, nes neturėjo neigiamos įtakos bendrovės kreditoriams. Dėl įskaitymo išnyko kreditoriaus reikalavimo teisė į bendrovės turtą, dėl ko, sumažėjus kreditorių reikalavimo teisių apimčiai, naudos gavo kiti bendrovės kreditoriai (tarp jų ir pareiškėja). Taigi, net jei  įskaitymais buvo pažeistas teisės aktuose numatytas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas, tokio pažeidimo neigiami padariniai yra mažesni nei rezultatas, kurio siekė bendrovė, atliktais įskaitymais, todėl tokie veiksmai negali būti laikomi tyčinio bankroto požymiu.

13.3.       Iki B. R. B. tapimo bendrovės vadovu, tarp bendrovės ir UAB „Arvi fertis“ buvo susiklostęs bendradarbiavimo modelis, pagal kurį bendrovė pirkdavo žaliavas už UAB „Arvi fertis“, o ši vėliau atsiskaitydavo pagamintomis trąšomis. Toks veiklos modelis buvo naudingas, nes bendrovė turėjo išimtines teises parduoti UAB „Arvi fertis“ trąšas su antkainiu bei uždirbti pelną.  

13.4.       Teismas, kvalifikuodamas B. B. veiksmus, netinkamai įvertino reikšmingas bylai faktines aplinkybes, susijusias su ilgamečiu UAB „Arvi fertis“ ir bendrovės bendradarbiavimu, vykdant trąšų gamybos ir pardavimo veiklą. Viena vertus, B. R. B., vadovavimo bendrovei laikotarpiu, nepasirašė nei vieno nurodomo įskaitymo akto, juos sudarydavo įmonių buhalterės, ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, derindamos tarpusavio įskaitymų sumas. Antra vertus, rezultatą nulėmė dar iki jo paskyrimo susiklostęs įmonių bendradarbiavimo modelis, kurį tęsdamas B. R. B. veikė sąžiningai, siekdamas maksimalios naudos vadovaujamai įmonei. Bendrovės veiklos rezultatai B. R. B. vadovavimo metu buvo teigiami, o esminė grynojo pelno dalis buvo nukreipiama ne akcininkų dividendams išmokėti, bet bendrovės apyvartinėms lėšoms papildyti.

13.5.       Dalis dividendų akcininkams buvo išmokėta ne B. R. B. vadovavimo metu, todėl jo atžvilgiu negali būti konstatuoti tyčinio bankroto požymiai. Skundžiamoje nutartyje teismas teisingai nustatė, kad B. R. B. bendrovės vadovu buvo nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2018  m. kovo 15 d., taigi, 2015 m. rugpjūčio 19 d. kasos išlaidų orderis, kuris patvirtina 47  894,24 Eur išmokėjimą bendrovės akcininkei, neturi nieko bendro su B. R. B., nes tuo metu jis dar nebuvo bendrovės vadovas. Be to, priimti sprendimus dėl dividendų išmokėjimo yra išimtinė bendrovės akcininko kompetencija, todėl B. R. B. neturėjo ir negalėjo turėti įtakos akcininkų sprendimui dėl dividendų išmokėjimo. 

13.6.       Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo pradelstas bendrovės skolas 2016 metais, taip pat pripažino, kad dalies turto vertė, atvaizduota bendrovės balanse, buvo pervertinta, tačiau nepaneigė bendrovės 2016 metų finansinės veiklos rezultatų, t. y. gautų pajamų bei grynojo pelno, todėl nepagrįstai nusprendė, kad 2016 m. liepos 29 d. 70 000 Eur dividendų išmokėjimas turi tyčinio bankroto požymių. Teismo vertinimu, 2016 m. liepos 29 d. dividendų išmokėjimas buvo atliktas dar bendrovei nesant nemokia, nes nemokumo klausimas keliamas tik nuo 2016 metų pabaigos. Bendrovė 2016 metais turėjo 30  000 000 Eur dydžio pajamas ir 1,2 mln. Eur grynąjį pelną, todėl 70 000 Eur išmokėjimas negalėjo turėti realios įtakos bendrovės finansinei padėčiai.

13.7.       Nepagrįsta teismo pozicija, kad bendrovė nemokia tapo 2016 metų pabaigoje, nes bendrovė B. R. B. vadovavimo laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. kovo 15 d.) dirbo pelningai, jos finansinė padėtis buvo gera, nebuvo požymių, kad apyvarta ar pelningumas mažėja. Šias aplinkybes patvirtina Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikta audituota, t. y. nepriklausomų ekspertų, patikrinta bendrovės finansinė atskaitomybė už 2016 metus, kurioje nemokumo požymių nėra užfiksuota. Priešingai, kaip matyti iš finansinių ataskaitų, bendrovė 2016 metais uždirbo 1 244 588 Eur grynąjį pelną. Bendrovės turtas 2016 metų pabaigoje buvo 21 254 613 Eur, iš kurio net 11 829 562 Eur – lengvai realizuojamos techninės druskos ir trąšų atsargos. Bendrovės nuosavas kapitalas tuo metu buvo 4 694 091 Eur, o tai aukštas rodiklis, parodantis realią bendrovės finansinę situaciją. Tuo tarpu, įsipareigojimų bendrovė turėjo už 16 560 522 Eur, iš kurių 10 514 866 Eur finansinės skolos, kurių terminai nebuvo nesuėję ir turėjo sueiti tik 2017–2021 metais. Bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2016 metų pabaigoje neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, taigi, nebuvo ne tik faktinių, bet ir formalių ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytų nemokumo požymių.

13.8.       Bendrovės skola pareiškėjai 2016 metais nebuvo akivaizdi, dėl jos ginčas vyko iki 2020  metų. Kita vertus, 599 579,20 Eur skola negalėjo nulemti bendrovės, kurios nuosavas kapitalas 2016  metų pabaigoje buvo 4 694 091 Eur, nemokumo.

13.9.       Teismo išvados dėl skolos OOO ,,ARVI NPK“, nepagrindžia bendrovės nemokumo nuo 2016 metų. Teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 28 d. nutartimi byloje Nr. e2A-63-464/2021, kurioje buvo patvirtintas 1 903 000 Eur OOO ,,ARVI NPK“ finansinis reikalavimas, tačiau neatsižvelgė, kad toje pačioje nutartyje buvo nurodyta, jog OOO ,,ARVI NPK“ skola bendrovei, kuri buvo patvirtinta, yra net 7 070 845 Eur.

13.10.       B. R. B. vadovavimo laikotarpiu bendrovė buvo didžiausias ir pagrindinis techninės druskos tiekėjas, kuris technine druska aprūpindavo visus valstybinės reikšmės kelius, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Druskos tiekimo sutartys buvo sudarytos su Vilniaus, Kauno, Alytaus, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Marijampolės valstybės įmonėmis, taip pat Klaipėdos regiono keliais, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, 2016 metų pabaigoje bendra sudarytų ir vykdomų sutarčių vertė buvo 14  464 037,21 Eur. Kadangi nebuvo pagrindo abejoti valstybės įmonių mokumu, šios sutartys sudarė realų pagrindą prognozuoti teigiamas bendrovės veiklos perspektyvas, taigi, nei 2016 metų pabaigoje, nei iki B. R. B. vadovavimo bendrovei pabaigos (2018 m. kovo 15 d.) nebuvo objektyvių bendrovės nemokumo požymių, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendrovė nemokia tapo jau 2016 metų pabaigoje.  

14.       Suinteresuoti asmenys V. F. ir D. F. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.       Teismo išvados, apie 2016 metais bendrovės pradelstas skolas, grindžiamos tik pareiškėjos pateiktu, jos pačios sudarytu kreditorių sąrašu. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pirminių dokumentų, pagrindžiančių skolų atsiradimo pagrindą, reikalavimų terminus, o pateiktas kreditorių sąrašas nepasirašytas nemokumo administratoriaus, kuriam buvo perduoti visi bendrovės dokumentai, juolab kad nemokumo administratorius nenustatė tyčinio bankroto požymių, o tai kelia abejonių dėl duomenų teisingumo ir patikimumo, taigi, teismas jais negalėjo vadovautis.

14.2.       Teismas nenustatė bendrovės ilgalaikių finansinių sunkumų, sistemingo neatsiskaitymo su kreditoriais. Teismo išvados, dėl bendrovės nemokumo 2016 metais, yra neteisingos, neatitinka finansinės situacijos ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurių teismas neįvertino. Teismas nenurodė, kodėl atmetė įrodymus, kurie patvirtina, jog bendrovė nemokia tapo tik 2020 metais.

14.3.       Teismas taip pat neįvertino ir neatsižvelgė į: nepriklausomo auditoriaus išvadą, kuri patvirtina, kad 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansinės atskaitos teisingai atspindi 2016 metų finansinę būklę, finansinius veiklos rezultatus ir pinigų srautus; bendrovės 2016 m. gruodžio 31 d. balansą, kuris patvirtina, kad bendrovė turėjo turto už 21 254 613 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 16 560 552 Eur; 2018 m. gegužės 31 d. specialisto išvadą Nr.  04112-36-5860, kuri patvirtina, kad bendrovės įsipareigojimai per 2016 metus sumažėjo 7  517  474 Eur, bendrovė turėjo apyvartinių lėšų, kurių pagalba buvo vykdoma veikla ir atsiskaitoma su kreditoriais; aplinkybę, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. banko sąskaitose esančios lėšos buvo naudojamas pagal paskirtį, t. y. atsiskaitymams su prekių, paslaugų tiekėjais, darbuotojais, valstybės biudžetu, bankais; bankroto administratoriaus 2023 m. kovo 17 d. pateiktus dokumentus, patvirtinančius, kad bendrovė vykdė įsipareigojimus valstybei, o skolų Valstybinio socialinio fondo valdybai bebuvo net ir bankroto bylos iškėlimo metu; aplinkybę, kad didžioji dalis įsipareigojimų buvo ARVI grupės įmonėms, kurios taip pat buvo skolingos bendrovei; aplinkybę, kad prie bendrovės finansinių sunkumų ir nemokumo prisidėjo pati pareiškėja, kurios prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių bendrovė negalėjo vykdyti ūkinės komercinės veiklos, atsiskaityti su darbuotojais, vykdyti pirkimus–pardavimus, dalyvauti viešuose pirkimuose, atsiskaityti ir su kreditoriais; antstolio A. N. 2020 m. rugpjūčio 14 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d. bendrovės atžvilgiu buvo pradėtos vykdomosios bylos tik dėl 1 623 335 Eur išieškojimo, kiti kreditoriai nereiškė pretenzijų, nereikalavo nedelsiant vykdyti įsipareigojimus, o atsiskaitymai iš dalies buvo vykdomi.

14.4.       Teismas netinkamai nustatė ir nepagrindė bendrovės nemokumo momentą, t. y. kada atsirado pareiga inicijuoti bendrovei bankroto bylą, ar ši pareiga buvo pažeista, ar nuo to momento didėjo bendrovės įsipareigojimai, kokia apimtimi. Nustatydamas bendrovės nemokumo momentą, teismas  neįvertino, kad turto ir įsipareigojimų rodikliai 2016–2019 metais kito nežymiai, tai patvirtina aplinkybę, jog bendrovės turto ir įsipareigojimų santykis nepakito tiek, kad būtų galima daryti išvadą, jog Bendrovė buvo tyčia privesta prie bankroto. Iš 2020 m. rugpjūčio 31 d. bendrovės balanso, kuriame pateikti ir 2019 m. gruodžio 31 d. duomenys, matyti, jog tuo metu bendrovė turėjo pakankamai likvidaus turto, iš kurio buvo galima padengti pradelstus įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo moki ĮBĮ aspektu, akivaizdu, jog nemokumo požymių nebuvo ir anksčiau, taigi, nei vienas iš buvusių bendrovės vadovų neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

14.5.       Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d. dar nebuvo galutinio teismo sprendimo, kuriuo panaikinti tarpusavio įskaitymo aktai tarp bendrovės ir UAB „Arvi fertis“, pagal kuriuos bendrovei grįžo 14 256 918,90 Eur reikalavimo teisė į UAB „Arvi fertis“, ir, atitinkamai, UAB „Arvi fertis“ grįžo 14 256 918,90 Eur reikalavimo teisė į bendrovę. Galutinis teismo sprendimas dėl įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo priimtas 2021 m. balandžio 29 d., taigi, nei bendrovės turtas, nei jos įsipareigojimai už 14 256 918,90 Eur negalėjo ir nebuvo atspindėti 2019 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. balansuose. Be to, įvertinus tai, kad priėmus minėtą sprendimą buvo panaikintas tik tarpusavio įskaitymas su nemokia UAB „Arvi fertis“, galima daryti išvadą, jog bendrovės mokumas nepasikeitė, nes bendrovė, kaip ir pareiškėja, nebūtų patenkinusi reikalavimų iš UAB „Arvi fertis“. Taigi, įskaitymų pripažinimas negaliojančiais neleidžia daryti išvados dėl tyčinio bankroto.

14.6.       Konstatuodamas, kad bendrovė tapo nemokia 2016 metų pabaigoje, teismas rėmėsi sprendimais, kurie buvo priimti 2021 metais, nors tol, kol dėl įsiskolinimų vyksta ginčas, ginčijama suma neįskaitoma į pradelstų įsipareigojimų sumą, tarp jų 599  579,20 Eur skola pareiškėjai.

14.7.       Teismas formaliai pritarė pareiškėjos argumentui, kad reali bendrovės finansinė padėtis buvo kitokia dėl dirbtinai padidintos turto vertės, 2018 m. gegužės mėn. pardavus esminę turto dalį sudarančius 32 prekinius vagonus į metalo laužą, nors iki tol šis turtas buvo apskaitomas kaip didelės vertės. Šis argumentas neįrodo, kad bendrovė 2016 metų pabaigoje tapo nemokia. Teismas neįvertino, kad bendrovė turėjo ir kito turto, kurio vertė žymiai didesnė nei vagonų, be to, neatsižvelgė į tai, kokią ekonominę naudą bendrovei teikė geležinkelio vagonai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nebuvo pagrindo parduoti vagonus į metalo laužą. Priešingai, vagonų eksploatacijai reikėjo atlikti techninę apžiūrą, be kurios vagonai negalėjo būti eksploatuojami, o tokia techninė apžiūrą kainavo daugiau nei patys vagonai. Taigi, buvo nuspręsta perduoti vagonus į metalo laužą, o gautas lėšas panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais.

14.8.       Teismas konstatavo, kad bendrovei esant nemokiai jau 2016 metais, jos vadovai blogino bendrovė padėtį, nes sąmoningai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei sudarė ekonomiškai nenaudingus ir bendrovės turtinę padėtį iš esmės bloginančius sandorius. Tokia teismo išvada nepagrįsta ne tik dėl to, kad teismas neteisingai konstatavo nemokumo momentą, bet ir dėl to, jog nepagrindė motyvų dėl sudarių ekonominio nenaudingumo, ar kad bendrovės vadovai veikė tyčia ir yra atsakingi už jos bankrotą.

14.9.       Teismas rėmėsi tik pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodytais samprotavimais. Neatsižvelgė į tai, kad suinteresuotiems asmenims tam tikrų aplinkybių įrodinėjimas buvo apsunkintas, nes buvę vadovai neturėjo galimybės pateikti įrodymus. Teismas nebuvo aktyvus, rinkdamas, tirdamas ir vertindamas įrodymus. Teismas privalėjo ištirti priežastis, dėl kurių bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Teismo išvada, kad bendrovė buvo nesąžininga kreditorių atžvilgiu, yra formali, padaryta neatlikus nei faktinio, nei teisinio įvertinimo.

14.10.       Teismas ribojimą suinteresuotiems asmenims trejus metus eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu pritaikė formaliai, nenustatęs ir neišanalizavęs esminių faktinių aplinkybių, reikšmingų tokiai griežtai sankcijai taikyti, nepagrindė teisių apribojimo taikymo pagrindo bei sankcijos proporcingumo. Taigi, neatskleidė nagrinėtino klausimo esmės.

15.       Pareiškėja UAB „Belor“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.       Apeliantai atskiruosiuose skunduose nepagrįstai siekia paneigti teismo išvadą dėl nemokumo atsiradimo momento. Bendrovė buvo nemoki ir neturėjo realaus turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorinius įsipareigojimus jau 2016 metų pabaigoje. Tuo metu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams viršijo 13 000 000 Eur, tačiau dėl netinkamai tvarkomos apskaitos ir ginčų su kreditoriais, didelė dalis įsipareigojimų nebuvo užfiksuoti apskaitos dokumentuose.

15.2.        Bankroto bylos iškėlimo metu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo daugiau nei 17 081 000 Eur. Bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų dydis yra daugiau nei 40 000 000 Eur, tai rodo netinkamą įsipareigojimų apskaitą, nuslepiant duomenis apie tikrąją finansinę būklę.

15.3.       Nemokumo administratoriaus parengtoje galutinėje bankroto ataskaitoje nurodyti duomenys patvirtina, kad nemokumo proceso metu nebuvo galima patenkinti absoliučios daugumos kreditorių finansinių reikalavimų, susidariusių dar 2016 metais, nes realizavus bendrovės turtą gauta tik 316 259 Eur.

15.4.       Nors apeliantai akcentuoja, kad bendrovės finansinės atskaitomybės audito išvada patvirtina, jog bendrovės apskaita buvo tvarkoma tinkamai, sutikti su tokia apeliantų pozicija nėra teisinio pagrindo, nes auditoriaus išvada dėl Bendrovės 2016 metų finansinės atskaitomybės yra sąlyginė – jau 2016 metais bendrovės finansinės atskaitomybės neapibrėžtumas buvo 11 200 000 Eur.

15.5.       Apeliantai nepateikė objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad bendrovė 2016–2020 metais turėjo vertingo turto. Bankroto procese kreditoriai, kurių bendra reikalavimų suma 41 170 000 Eur, finansinius reikalavimus gali patenkinti tik 225 000 Eur, t. y. bankroto metu patenkintų finansinių reikalavimų ir realizuoto turto santykis yra 0,055 proc., todėl akivaizdu, jog šis pradelstų įsipareigojimų ir turto santykis buvo pažeistas dar 2016 metais.

15.6.       Nors apeliantai V. F. ir D. F. atskirajame skunde, remdamiesi specialisto išvada, nurodo, kad bendrovės įsipareigojimai per 2016 metus sumažėjo 7 517 474 Eur, iš tiesų, didžiausią reikšmę turi išvadą, kad bendrovė turi nepakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais.

15.7.       Apeliantai nepagrįstai teigia, kad dalis finansinių įsipareigojimų atsirado tik 2020 metais, t. y. įsiteisėjus teismo sprendimams dėl skolos priteisimo. Apeliantai pripažįsta, kad bendrovės dokumentuose (ne finansinėje atskaitomybėje) 2016 metų pabaigoje buvo užfiksuota 625 000 Eur dydžio skola pareiškėjai. Aplinkybė, kad bendrovė nepagrįstai ginčijo finansinį reikalavimą ir bylinėjosi, neleidžia teigti, jog skola kreditoriui atsirado tik po galutinio teismo sprendimo priėmimo, kadangi reikalavimas dėl skolos kilo ne teismo sprendimo, bet šalių sudaryto sandorio pagrindu, o teismas tik išsprendė tarp šalių kilusį ginčą.

15.8.       Apeliantų teiginiai, kad bendrovė vykdė įsipareigojimus kreditoriams, yra nepagrįsti įrodymais. Bendrovė bankroto bylos iškėlimo metu pripažino, kad pradelstų įsipareigojimų dydis buvo didesnis nei 17 000 000 Eur. Iš pareiškėjos pateikto kreditorių sąrašo, matyti, kad finansiniai reikalavimai atsirado 2016 metais, taigi, nėra pagrindo abejoti teismo išvada, jog bendrovė nemokia tapo 2016 metų pabaigoje.

15.9.       Bendrovei esant nemokiai, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. iš jos kasos buvo išmokėta 117 894,24 Eur dividendų bendrovės akcininkams. Kaip nurodoma 2017 m. gegužės 31 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole, susirinkimas buvo šaukiamas vadovo iniciatyva ir sprendimu. Tuo metu bendrovei vadovavo B. R. B., kuris dalyvavo susirinkime be balso teisės. Taigi, žinodamas, kad bendrovė turi pradelstų įsipareigojimų, sušaukė visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame pasiūlė priimti sprendimą išmokėti dividendus, t. y., žinodamas bendrovės finansinę būklę, nesiėmė jokių veiksmų, kad sprendimas dėl dividendų išmokėjimo nebūtų priimtas.

15.10.       Nors apeliantai nurodo, kad teismo sprendimo dėl tarpusavyje susijusių bendrovių sudarytų įskaitymo sandorių panaikinimo rezultatas situacijos nepakeitė, tyčinio bankroto požymiu šiuo atveju yra ne teismo sprendimas, o aplinkybė, jog bendrovės vadovai žinojo apie blogą BUAB ,,Arvi fertis“ finansinę būklę, tačiau ėmėsi neteisėtos verslo rizikos, tiekiant produkciją nemokiam juridiniam asmeniui.

15.11.       Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neturėjo įtakos bendrovės finansinės būklės pablogėjimui ar bankrotui, kadangi antstolis, vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenustatė jokio vertingo bendrovės turto, įskaitant pinigines lėšas kredito įstaigose.

15.12.       Teismas pagrįstai nusprendė, kad aplinkybė, jog Bendrovė daugiau kaip tris mėnesius delsė atsiskaityti su darbuotojais, sudaro pagrindą taikyti tyčinio bankroto prezumpciją, kurios apeliantai nepaneigė.

15.13.       Apelianto B. R. B. atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, neturėtų būti nagrinėjamos ir apeliacinės instancijos teisme, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas ribotos apeliacijos principas, o tai reikštų bylos nagrinėjimą iš naujo apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

17.       Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirųjų skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

18.       Atskirieji skundai pateikti dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas UAB ,,Belor“ prašymas dėl LUAB ,,Baltkalis“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios situacijos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinių asmenų tyčinio bankroto institutą.

 

Dėl naujų įrodymų priėmimo

 

19.       Apeliantai kartu su atskiraisiais skundais pateikė naujus įrodymus (UAB ,,Baltkalis“ Nepriklausomo auditoriaus išvadą, metinį pranešimą ir finansinę ataskaitą už 2015 metus; UAB ,,Baltkalis“ Nepriklausomo auditoriaus išvadą, metinį pranešimą ir finansinę ataskaitą už 2016 metus; Civitta Ekonominę išvadą dėl UAB ,,Baltkalis“ ir UAB ,,Arvi fertis“ patirtų nuostolių (negautų pajamų) apskaičiavimo; 2017 m. sausio 20 d. suvestinę apie UAB ,,Baltkalis“ aptarnaujamus valstybinės reikšmės techninės druskos pirkėjus Lietuvoje; akcinės bendrovės ,,Citadele“ Vilniaus filialo sąskaitos išrašus; SBERBANK sąskaitos išrašus; 2017 m. rugsėjo 25 d. UAB ,,Baltkalis“ ir OOO ,,Arvi NPK“ tarpusavio atsiskaitymų suvestinę; Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro 2019 m. rugsėjo 18 d. išduotą įgaliojimą), kuriuos, anot jų, iškilo būtinybė pateikti vėliau. Apeliantų teigimu, papildomų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, be to, 2019 m. rugsėjo 18 d. įgaliojimas pagrindžia faktą, jog D. F. nedalyvavo sudarant ribotos atsakomybės bendrovės ,,Kaliningrad – Kalij“ akcijų pirkimo pardavimo sandorį. Apeliantas B. R. B. nurodo, kad kartu su atskiruoju skundu pateiktais įrodymais negalėjo remtis pirmosios instancijos teisme, kadangi apie vykstantį teisminį procesą jam nebuvo žinoma.

20.       Pareiškėja kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus pateikė naujus įrodymus (Rusijos Federacijos 13-ojo apeliacinio arbitražo teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutartį byloje Nr. A21-6681-21/2016; Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 356), kurių pateikimą lėmė apelianto B. R. B., nedalyvavusio procese pirmosios instancijos teisme, atskirojo skundo turinys ir jo priedai.

21.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

22.       Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas(-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise.

23.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais įrodymais, pažymi, jog šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, jie neturi teisinės reikšmės atskirojo skundo nagrinėjimui, nes nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių, kurių pagrindu buvo priimta skundžiama nutartis. Atsižvelgiant į tai, bei į aplinkybę, kad byloje buvo surinkta pakankamai rašytinių įrodymų bylai išnagrinėti iš esmės, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir apeliantų bei pareiškėjos kartu su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų į bylą nepriima.

 

Dėl pareiškimui pripažinti LUAB „Baltkalis“ bankrotą tyčiniu išnagrinėti taikytinų teisės normų

 

24.       Kadangi sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016), nagrinėjamoje byloje taikytinos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios bankroto pripažinimą tyčiniu, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir(ar) neveikimo momentu. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausiuose išaiškinimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  e3K-3-210-313/2021, 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).

25.       Nagrinėjamu atveju suinteresuotų asmenų B. R. B., V. F. ir D. F. veiksmai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl LUAB „Baltkalis“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant tiek ĮBĮ, tiek Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) nuostatoms, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo taikyti ir pagrįstai taikė ĮBĮ bei JANĮ nustatytą teisinį reguliavimą.

 

 

 

Dėl bendrovės nemokumo momento

 

26.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, kadangi tiek ĮBĮ, tiek JANĮ tyčinio bankroto kriterijaus taikymą sieja su bendrovės nemokumo būkle. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus(kreditorių) ar administratoriaus prašymu. ĮBĮ 2  straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir(arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir(arba) teisėtus interesus.

27.       Įvertinęs LUAB ,,Baltkalis“ finansinius dokumentus, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad Bendrovė 2016 metų pabaigoje turėjo finansinių sunkumų, realiai negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, todėl ir padarė išvadą, jog LUAB ,,Baltkalis“ nemokia tapo 2016 metų pabaigoje.

28.       ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis apibrėžia, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbi ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

29.       Kasacinio teismo praktikoje teisinio nemokumo būsena aiškinama plačiau, nei pažodžiui yra įtvirtinta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Juridinio asmens nemokumas aiškinamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir(ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

30.       Iš 2016 m. gruodžio 31 d. balanso nustatyta, jog bendrovė balanso sudarymo dieną turėjo 21 254 613 Eur vertės turtą, iš kurio: ilgalaikis turtas – 1 041 151 Eur; trumpalaikis turtas – 20 037 870 Eur (per vienerius metus gautinos sumos (debitorinės skolos) – 175 592 Eur); bendrovės mokėtinos sumas ir kiti įsipareigojimai – 15 560 552 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 15 744 752 Eur; bendrovė gavo 1  244 588 Eur grynąjį pelną.

31.       Vertindamas bendrovės įsipareigojimus už 2016 metus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalis bendrovės turimų įsiskolinimų susidarė jau 2016 metais. Nurodė, kad šią aplinkybę pagrindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  e2A-63-464/2021, kurioje konstatuota, jog bendrovė 2015 m. rugsėjo 22 d. sutarties Nr.  ARVI/1586 ir 2016 m. sausio 22 d. sutarties ARVI/1606 pagrindu skolinga RAB ,,Arvi NPK“ 1 903 000 Eur (ši skola perleista RAB ,,Driada M“). Be to, tai pagrindžia Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-1788-852/2021, kuria yra patvirtintas 8 974 053,05 Eur kreditorės Katkovos I. G. finansinis reikalavimas, atsiradęs kaip bendrovės skola už 2016 metais pristatytas prekes (pradinis kreditorius tas pats – RAB ,,Arvi NPK“). Teismas atkreipė dėmesį, kad bendrovės bankroto byloje taip pat buvo patvirtintas kreditoriaus Vertiqal AG 1 432 309,48 Eur finansinis reikalavimas, kuris atsirado kaip skola už prekes, pristatytas 2016 m. kovo mėn. Be to, minėtu laikotarpiu bendrovė buvo skolinga 599 579,20 Eur pareiškėjai, nes nevykdė įsipareigojimų AB SEB bankui.

32.       Iš 2017 m. gruodžio 31 d. balanso nustatyta, kad 2017 metais bendrovė turėjo turto už 19 730 607 Eur, o mokėtinas sumas ir kitus įsipareigojimus šiais metais sudarė 15 653 379 Eur. Iš bendrovės pelno(nuostolių) ataskaitos matyti, jog bendrovė nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. iš viso gavo 5 431 Eur grynojo pelno.

33.       Bendrovė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2018–2019 metus Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikusi, todėl, remiantis bankroto byloje esančiais duomenimis – bendrovės 2019 m. gruodžio 31 d. balansu, kuriame pateikti ir praėjusių metų, t. y. 2018 metų duomenys, nustatyta, kad bendrovė 2018 metais turėjo turto už 18 531 196 Eur, iš kurio: ilgalaikis turtas – 881 539 Eur; trumpalaikis – 17 647 104 Eur (per vienerius metus gautinos sumos(debitorinės skolos) – 11 843 066 Eur); bendrovės mokėtinas sumos ir kiti įsipareigojimai – 14 454 628 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 14 454 628 Eur; bendrovė 2018 metais gavo 434 865 Eur grynojo pelno.

34.       Bendrovė 2019 m. turėjo turto už 20 649 190 Eur, iš kurio: ilgalaikis turtas – 4 677 367 Eur; trumpalaikis – 15 971 052 Eur (per vienerius metus gautinos sumos (debitorinės skolos) – 15 571 527 Eur); mokėtinas sumos ir kiti įsipareigojimai – 17 613 392 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 17 613 392 Eur; bendrovė gavo 1  040 770 Eur grynąjį pelną.

35.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs LUAB ,,Baltkalis“ finansinės atskaitomybės dokumentus, taip pat byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog LUAB ,,Baltkalis“ nemokia tapo 2016 metų pabaigoje. Kaip matyti, nuo 2016 metų iki 2019 metų bendrovės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Nepaisant to, kad bendrovė gavo pelną, nuo 2016 metų bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kiekvienais metais augo. Duomenų apie debitorinių įsiskolinimų susigrąžinimo realumą, t. y. duomenų, pagrindžiančių kad buvo imtasi veiksmų įsiskolinimams išieškoti, apeliantai nepateikė. Bankroto byloje esantys duomenys, be kita ko, patvirtina, jog 2016 metais susidarę įsiskolinimai taip ir nebuvo apmokėti iki bankroto bylos iškėlimo dienos.

36.       Nustatytų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad byloje surinktų duomenų visuma yra pakankama pripažinti, jog bendrovė tapo nemokia 2016 metų pabaigoje. Šios išvados apeliantai nepaneigia. Atmetami kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismas neįvertino visų nemokumo momento nustatymui svarbių aplinkybių. Kaip matyti, priimdamas skundžiamą nutartį, teismas rėmėsi objektyviais registruose ir bankroto byloje esančiais duomenimis ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl bendrovės nemokumo momento, kuriai apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti.

 

Dėl tyčinio bankroto požymių

 

37.       Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-102-219/2019).

38.       Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-301-219/2019).

39.       Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl LUAB „Baltkalis“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir pripažino LUAB „Baltkalis“ bankrotą tyčiniu, konstatavęs, kad bendrovės vadovų elgesys, kai nebuvo savalaikiai kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vėluojama atsiskaityti su darbuotojais, sudaryti bendrovei nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai su asmenims, kuriuos su bendrove siejo glaudūs ryšiai, siekiant išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais, atitinka sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo apibrėžimą ir sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

40.       Taigi, LUAB „Baltkalis“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose bei to paties straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamą nutartį, toliau pasisako dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose ir 3 dalies 2 punkte nustatytų pagrindų.

 

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

 

41.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog įmonės valdymo organas(organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

42.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, jie taikomi tik kartu su įstatymo
2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019), t. y. konstatavus sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuriuo įmonei buvo sukelta nemokumo būsena.

43.       Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Aiškindamas
ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino(privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

44.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad bendrovė tapo nemokia dar 2016 metais, o jos finansinė padėtis bėgant laikui blogėjo, tačiau nei bendrovės valdymo organai, nei dalyviai nesiėmė priemonių jos mokumui atkurti ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, konstatavo, jog nustatytos aplinkybės patvirtina esant tyčinio bankroto požymį nurodytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

45.       Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai remdamasis 2021 metų teismų sprendimais, padarė išvadą, jog bendrovė tapo nemokia 2016 metų pabaigoje ir kad vadovai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2016–2017 metais ir vėliau bendrovės finansiniai įsipareigojimai buvo vykdomi. Nors 2021 metų teismų sprendimuose minimi bendrovės finansiniai įsipareigojimai yra atsiradę 2016 metais, tačiau tol, kol dėl skolos vyksta ginčas, ginčijama suma negali būti įskaitoma į pradelstų įsipareigojimų sumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apeliantų argumentams.

46.       Nagrinėjamu atveju apeliantai nepateikė objektyvių duomenų, kurie paneigtų skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatytas aplinkybes, t. y. kad bendrovė jau 2016 metų pabaigoje buvo nemoki, o tolimesnė jos finansinė padėtis nuolat blogėjo. Vien tai, kad teismas rėmėsi 2021 metų teismų priimtais sprendimais dėl skolų, kurios susidarė 2016 metais, neturi esminės reikšmės, kadangi niekaip nepaneigia aplinkybės, jog skolos susidarė 2016 metais. Priešingai, teismų priimti sprendimai tik dar kartą patvirtina, jog bendrovė 2016 metais neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, o vadovai, tai žinodami, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taip apsunkindami ne tik bendrovės finansines galimybes, bet ir kreditorių galimybes ateityje atgauti skolas. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos 2018 m. gegužės 31 d. specialisto išvadoje Nr.  04/112-36-5860, atsakant į klausimą, ar buvo galimybė nustatytu laiku grąžinti skolą pareiškėjai, nurodyta, jog 2016 m. balandžio 6 d. bendrovė neturėjo pakankamai lėšų grąžinti buvusią skolą. Bankroto byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš piniginių lėšų, kurios buvo gautos realizavus bendrovės turtą, nėra galimybės patenkinti daugumos kreditorių finansinius reikalavimus. Apeliantai atskiruosiuose skunduose nurodydami, kad 2016–2017 metais ir vėliau bendrovės finansiniai įsipareigojimai buvo vykdomi, nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių argumentų ar įrodymų.

47.       Apibendrinus minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nepaisydami bendrovės sunkios finansinė padėties, jos valdymo organai sąmoningai pažeidė pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir tolesniais veiksmais dar labiau pablogino jau nemokia buvusios bendrovės situaciją, todėl LUAB ,,Baltkalis“ bankrotas pagrįstai buvo pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

 

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

 

48.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir(arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pagal to paties ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas įmonės bankroto pripažįsta tyčiniu, jeigu turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir(arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis.

49.       Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

50.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad bendrovės vadovai, būdami juridinio asmens valdymo organais, privalėjo veikti taip, kad bendrovei nebūtų padaryta žala ar sukeltos bet kokios kitos neigiamos pasekmės, tačiau nepaisant to, sudarė bendrovei ekonomiškai nenaudingus turto perleidimo, paskolos, pardavimo sandorius.

51.       Apeliantai, kvestionuodami šią išvadą, teigia, kad teismo išvada, jog bendrovės vadovai sudarė ekonomiškai nenaudingus ir bendrovės padėtį iš esmės bloginančius sandorius, yra nepagrįsta, nes teismas ne tik nepagrindė, jog sudaryti sandoriai bendrovei buvo ekonomiškai nenaudingi, bet ir nenustatė bendrovės vadovų sąmoningo tyčinio elgesio, kuris pablogino bendrovės finansinę padėtį ir lėmė jos nemokumą.

52.       Nagrinėjamu atveju teisėta ir pagrįsta pripažinta pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2016  metų pabaigoje LUAB ,,Baltkalis“ atitiko nemokios bendrovės statusą (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Taip pat, byloje aptarti finansinės atskaitomybės ir kiti bankroto byloje pateikti duomenys neginčytinai patvirtina bendrovės finansinės padėties prastėjimą. Nors apeliantai akcentuoja, kad 2016–2017 metais bendrovė nors ir iš dalies, tačiau vykdė finansinius įsipareigojimus, atsižvelgiant į tai, jog bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų dydis padidėjo daugiau nei dvigubai, o dalis kreditorių finansinių reikalavimų turėjo būti patenkinti dar 2016 metais, vertinti, jog bendrovės finansinė padėtis 2016–2017  metais buvo pastovi, teismas neturėjo pagrindo.

53.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2018  m. sausio 25 d. atliko mokėjimus už BUAB ,,Arvi fertis“, o įgytas reikalavimo teises įskaitė. Taip pat, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje pagal pareiškėjos ieškinį dėl LUAB ,,Baltkalis“ atliktų priešpriešinių reikalavimų įskaitymų už 14 256 918,90 Eur teisėtumo ir pagrįstumo Nr. e2-1141-467/2020 pripažino bendrovės ir BUAB ,,Arvi fertis“ sudarytus tarpusavio sandorius negaliojančiais actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu. Sutiktina su apeliantų argumentu, kad įskaitymo sandoris pats savaime nėra laikomas neteisėtu sandoriu, tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas civilinėje Nr. e2-1141-467/2020 pripažino bendrovės ir BUAB ,,Arvi fertis“ sudarytus tarpusavio sandorius negaliojančiais. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-284-881/2021 Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, kad įskaitymo sandorių atlikimo metu šalys turėjo žinoti aplinkybę, jog BUAB ,,Arvi fertis“ yra susidūrusi su finansiniais sunkumais ir, kad įskaitymo sandoriai gali pažeisti kitų sąžiningų kreditorių interesus, be kita ko, konstatavo šalių nesąžiningumą.

54.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įskaitymo sandorių sudarymas su bendrove, kuri buvo  susijusi su nemokia įmone, neatsižvelgiant į tai, kad tokie sandoriai gali pažeisti kitų kreditorių interesus, neatitinka sąžiningos bei protingos verslo praktikos, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip sąmoningas siekis pabloginti LUAB ,,Baltkalis“ bei jos kreditorių finansinę padėtį.

55.       Apeliantai nesutinka ir su teismo vertinimu, kad LUAB ,,Baltkalis“ sprendimas išmokėti 117 894,24  Eur dividendus bendrovės akcininkams už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. reiškė nesąžiningą bendrovės veiklą, atitinkančią tyčinio bankroto požymius. Akcentuoja, kad sprendimą išmokėti dividendus priėmė ne įmonės valdymo organas, o akcininkai, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino. Teigia, kad teismas nepasisakė, kokia suma ir kada buvo išmokėta, taigi, nėra aišku, kaip neįvykdytas sprendimas galėjo pabloginti bendrovės finansinę padėtį. Atkreipia dėmesį, kad dalis skundžiamoje nutartyje aptariamų dividendų buvo išmokėta B. R. B. nesant bendrovės vadovu, todėl negali būti naudojami tyčinio bankroto veiksmų požymiams pagrįsti.

56.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai, būdami atsakingi už įmonės komercinės veiklos organizavimą, turi elgtis protingai, rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, todėl, prieš priimdami konkretų sprendimą dėl bendrovės veiklos, turi atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius ir panašiai. Vadovas, priešingai nei dalyvis, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų  Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 19 straipsnio 6 dalis ir 20 straipsnio 2 dalis). Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020).

57.       Atmesdamas apeliantų argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog išimtinė kompetencija priimti sprendimus dėl bendrovės pelno(nuostolių) paskirstymo yra priskiriama akcininkams, niekaip nepaneigia bendrovės vadovo pareigos elgtis sąžiningai, protingai, t. y. veikti išimtinai jos interesais ir užtikrinti konkurencingą bendrovės, kaip rinkos dalyvio, veiklą. Kaip matyti iš byloje pateikto Eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo 2017 m. gegužės 31 d. protokolo Nr. 50/AP-(1.4)-09 turinio, susirinkimas buvo sušauktas bendrovės generalinio direktoriaus B. R. B. iniciatyva ir sprendimu, o 3-iuoju darbotvarkės klausimu nuspręsta dividendams išmokėti skirti grynojo pelno dalį, kurios dydis 622 294 Eur. Kaip ir minėta, bendrovė jau 2016 metų pabaigoje turėjo finansinių sunkumų, taigi, bendrovės vadovo veiksmai, kuomet susirinkimo metu neatskleidžiama visa reikšminga informacija, susijusi su realia bendrovės finansine padėtimi jos akcininkams, negali būti vertinami kaip geriausiai atitinkantys bendrovės interesus. Apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai, kad 2015 metais dividendų  išmokėjimas už 2014 metus negalėjo būti vertinamas, nes bendrovė tuo metu gavo pelną, taip pat, kad teismas neištyrė, kada ir kokiems asmenims dividendai buvo išmokėti pagal 2017 m. gegužės 31 d. susirinkimo metu priimtą akcininkų sprendimą, nagrinėjamu atveju niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl bendrovės dalyvių nesąžiningumo ir kreditorių interesų pažeidimo. Aplinkybė, jog teismas įvertino laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. tik patvirtina ydingą bendrovės praktiką, mokant dividendus, nors bendrovė turi neįvykdytų finansinių įsiskolinimų. Aplinkybė, kad teismas neįvertino kokiems konkretiems asmenims dividendai buvo išmokėti pagal 2017 m. gegužės 31 d. susirinkimo metu priimtą akcininkų sprendimą, nagrinėjamu atveju taip pat neturi teisinės reikšmės, kadangi šiuo atveju esmine aplinkybe, lemiančia išvadą, jog vadovas veikė ne bendrovės interesais, laikytina tai, jog bendrovei esant nemokiai buvo priimtas sprendimas išmokėti dividendus nors ABĮ 59 straipsnio 6  dalyje imperatyviai nustatyta, jog tokie veiksmai, jei bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo, nėra galimi.

58.       Pirmosios instancijos teismas LUAB ,,Baltkalis“ bankrotą pripažino tyčiniu ir dėl buvusio bendrovės vadovo V. F. vadovavimo laikotarpiu sudarytų 2018 m. gruodžio 31 d. paskolos, 2019 m. vasario 8 d. reikalavimo teisių perleidimo ir 2019 m. spalio 21 d. akcijų pardavimo sandorių. Teismas nusprendė, kad bendrovei esant faktiškai nemokiai, sudarant sandorius su susijusiais juridiniais asmenimis, kurie įmonei nebuvo naudingi (bendrovei esant nemokiai atidedant skolos mokėjimą; susijusiai įmonei perduodant reikalavimo teises; pervedant lėšas už realizuotą turtą), egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis.

59.        Apeliantai su tokiomis išvadomis nesutinka, teigdami, kad skundžiamoje nutartyje, aptardamas sandorius, teismas nevertino tikrųjų šalių ketinimų juos sudarant. Atitinkamai padarė klaidingas išvadas, kad dėl sandorių sudarymo buvo pažeistos kreditorių teisės ir iš esmės pabloginta bendrovės finansinė padėtis.

60.       Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki.

61.       Pareiškėjos nurodomi paskolos suteikimo, reikalavimo teisių perleidimo ir akcijų pardavimo sandoriai su susijusiomis įmonėmis, kuriose tuo pat metu vadovo pareigas ėjo V. F. buvo sudaryti 2018 –2019 metais, t. y. laikotarpiu, kai bendrovė, pagal byloje nustatytas aplinkybes, jau buvo nemoki, todėl yra pagrindas spręsti, kad sudaryti sandoriai pagal jų apimtį turėjo esminės įtakos bei neigiamai paveikė bendrovės galimybes tęsti veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais.

62.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, jog apelianto V. F. veiksmai, sudarant sandorius, sukelia interesų konfliktą, yra nesąžiningi ir prieštaraujantys bendrovės interesams. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrovės vadovas privalo vengti situacijų, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti bendrovės veiklai ar jos interesams.

63.       Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė, atstovaujama vadovo V. F., sudarė paskolos sutartį su UAB ,,Marijampolės Arvi“, kuriai tuo metu taip pat vadovavo V. F.. Nors apeliantai atkreipė dėmesį, kad paskolos sutartimi lėšos nebuvo pervedamos, nes ja faktiškai buvo buhalteriškai įforminami atsiskaitymų atidėjimai, vien aplinkybė, jog bendrovė atidėjo skolų mokėjimo terminą, nepaisant to, jog pati turėjo pradelstų įsiskolinimų, leidžia teigti, kad šis sandoris negali būti vertinamas kaip ekonomiškai naudingas bendrovei.

64.       V. F. vadovavimo laikotarpiu bendrovė tarpusavio ryšiais susijusiam asmeniui UAB ,,Biovasto investicijos“ perleido 14 888 550,13 Eur dydžio reikalavimo teisę į UAB ,,Arvi fertis“. Apeliantų teigimu, vertindamas šį sandorį, teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.  eB2-474-580/2022, kuriame teismas 2019 m. vasario 8  d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį pripažino teisėta ir pagrįsta. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugsėjo 8  d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-920-516/2022, Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą, taigi, iš esmės teismai 2019 m. vasario 8 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, laikė teisėta ir pagrįsta. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti.

65.       Kaip matyti iš nurodytų sprendimų turinio, teismas 2019 m. vasario 8  d. Reikalavimo perleidimo sutartį vertino tik tuo aspektu, ar sandoris nepažeidžia Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 4  straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. iš esmės pasisakė tik dėl to ar tą dieną, kai sutartis buvo sudaryta reikalavimo teisėms į trečiuosius asmenis nebuvo taikomas areštas, tačiau nevertino nei sandorio sudarymo aplinkybių, nei jo naudos bendrovei. Sutartis buvo sudaryta su susijusiu asmeniu. Iš sutarties turinio nėra galimybės nustatyti, jog ja buvo perkama skolos išieškojimo paslauga, o ne perleidžiama reikalavimo teisė. Nors, apeliantų teigimu, reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas buvo ekonomiškai naudingas bendrovei, kadangi ji buvo sudaryta, siekiant atgauti bent dalį skolos, nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Vien tai, kad sutartimi, pasak apeliantų, buvo siekiama atgauti skolą, nepatvirtina jos grąžinimo ir naudos bendrovei. Apeliacinės instancijos vertinimu, reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas su susijusiu asmeniui, bendrovei esant nemokiai, neatitinka sąžiningos ir protingos verslo praktikos, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip sąmoningas siekis pabloginti ir taip prastą bendrovės finansinę padėtį.

66.       Bendrovės tyčinio bankroto požymiu teismas pripažino ir sprendimą parduoti 100 proc. ribotos atsakomybės bendrovės ,,Kaliningrad-Kalij“ įstatinio kapitalo dalį trečiajam asmeniui – M. V. F. už 3 500 000 Rusijos rublių (50 606 Eur). Apeliantų V. F. ir D. F. teigimu, sandorio sudarymą sąlygojo būtinybė užtikrinti efektyvią bendrovės veiklą. Gautos lėšos buvo panaudotos skoloms UAB ,,Baltijos A. P.“, susidariusioms iki 2016–2017 metų už komercinių patalpų, kuriose buvo įrengtos bendrovės administracijos darbo vietos, nuomą padengti. Be to, sprendimą priėmė bendrovės akcininkai.

67.       Kaip matyti iš Akcininkų visuotinio susirinkimo 2018 m. liepos 7 d. protokolo Nr. 24 turinio, sprendimas parduoti bendrovės ,,Kaliningrad-Kalij“ įstatinio kapitalo dalį trečiajam asmeniui buvo priimtas visuotinių akcininkų susirinkimo, vykusio 2018 m. liepos 7 d., metu. Susirinkimo metu bendrovės interesus atstovavo jos vadovas – V. F., į kurio vadovaujamos bendrovės UAB ,,Baltijos A. P.“ sąskaitą buvo pervedamos sandorio pagrindu gautos piniginės lėšos.

68.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ribotos atsakomybės bendrovės ,,Kaliningrad-Kalij“ įstatinio kapitalo dalies pardavimo trečiajam asmeniui sandoris formaliai sumažino bendrovės įsipareigojimų dydį, tačiau atsižvelgiant į tai, jog visos gautos lėšos buvo panaudotos būtent atsiskaitymams su susijusia įmone, kuriai vadovavo tas pats asmuo, galima daryti išvadą, jog sandoriu buvo siekiama bent iš dalies patenkinti su bendrove susijusios įmonės interesus, o ne pagerinti bendrovės būklę. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad toks sandoris neatitinka sąžiningumo kriterijų ir pažeidžia kitų kreditorių interesus. 

69.       Apibendrinus minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad bylos medžiaga patvirtina, jog šiuo atveju egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo LUAB „Baltkalis“ valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, nemokios bendrovės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.

 

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto prezumpcijos

 

70.       ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra įtvirtinta bendrovės tyčinio bankroto prezumpcija. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto turinio, yra išaiškinęs, kad šiame punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Taigi, ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija taikyta esant visoms šios normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms.

71.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, todėl yra pagrindas pripažinti egzistuojančią tyčinio bankroto prezumpciją, įtvirtintą ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog bendrovė su darbuotoja negalėjo atsiskaityti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog tuo metu bendrovė disponavo lėšomis, gautomis už parduotas ,,Kaliningrad-Kalij“ akcijas bei vykdė atsiskaitymo operacijas su kitais kreditoriais.

 

Dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo ir(ar) kolegialaus organo nario pareigas apribojimo

 

72.       JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir(ar) informacijos. Sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu (JANĮ 13 straipsnio 3 dalis).

73.       ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusi ĮBĮ nuostata, turiniu beveik identiška JANĮ 13 straipsnio 2–3 dalims) nustatyta, kad teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus(kreditorių), kurio(kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo, privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir(ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

74.       Svarbu pažymėti, kad teismui sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-219/2016). Minėtos sankcijos bankrutuojančios įmonės vadovui taikymas galimas tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas, materializavęsis įmonės veikimu ne pagal įstatymus arba bona fide (nuoširdžiai, sąžiningai) bei rūpestingumo reikalavimų nesilaikymu įmonės kreditorių atžvilgiu, ar(ir) vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi, kuris pasireiškia tiek ir tyčiniu įmonės turto ar(ir) dokumentų neperdavimu, tiek nurodytų veiksmų neatlikimu dėl to, kad jie buvo prarasti ar nesudaryti dėl netinkamo įmonės valdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-974/2014; 2015 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-514-180/2015).

75.       Kasacinis teismas, formuodamas teisminę praktiką, aiškinant ĮBĮ normas, yra nurodęs, kad ĮBĮ 10  straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016; 2016 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-219/2016).

76.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad B. R. B. bendrovės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. vasario 9 d., V. F. direktoriaus pareigas ėjo nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2019 m. rugsėjo 16 d., o D. F. – nuo 2019 m. rugsėjo 16 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. (iki bankroto bylos iškėlimo). Pažymėjo, kad pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymas apsunkino kreditorių teisinę padėtį, todėl buvusiems vadovams yra tikslinga taikyti įstatyme nustatytą apribojimą tris metus eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. 

77.       Apeliantai atskiruosiuose skunduose nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino ar suinteresuotiems asmenims kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir nepagrindė kuo ši aplinkybė buvo reikšminga, skiriant vieną griežčiausių sankcijų vadovams. Taip pat, nepagrindė dėl kokių priežasčių skyrė trejų, o ne vienerių metų apribojimą eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

78.       Pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas laikytina griežčiausia vadovui taikytina sankcija, todėl jos taikymas turi būti pagrįstas. Sprendžiant aptariamos sankcijos (poveikio priemonės) taikymo klausimus privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymąsi ir verslo (ūkinės – komercinės veiklos) laisvės ribojimo, t. y. nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų.

79.       Byloje esantys duomenys patvirtina akivaizdų atsakovų aplaidumą ir(ar) sąmoningą pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymą. Apeliantai atskiruosiuose skunduose nenurodė objektyvių priežasčių, sąlygojusių teismo nutartimi nustatytos ir įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymą. Apeliantų V. F. ir D. F. atskirojo skundo teiginiai, kad teismas plačiau neaptarė ir nepagrindė dėl kokių priežasčių nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo reikšmingas, vadovams skiriant vieną griežčiausių sankcijų, nesudaro pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti byloje nustatytas aplinkybes ir spręsti dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pateisinimo.

80.       Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, bendrovės vadovai netinkamai vykdė jiems nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, taigi, sankcijos buvusiems vadovams skyrimas visiškai atitinka jos paskirtį – pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl ko viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų.

81.       Vis dėlto, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pakeisti D. F. skirtos sankcijos mastą. Atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant to, jog D. F., kaip ir ankstesni bendrovės vadovai, neįvykdė pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau jo vadovavimo laikotarpis buvo trumpiausias ir savo veiksmais D. F. nesukėlė tokio pobūdžio neigiamų pasekmių bendrovei kaip ankstesni jos vadovai. D. F. vadovavimo bendrovei laikotarpiu įsigaliojo JANĮ, kurio 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė apribojimą sumažinti iki vienerių metų. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes ir iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms bei išvadoms, apeliacinės instancijos teismas mano esant proporcinga pakeisti skundžiama nutartimi D. F. pritaikytos poveikio priemonės – apribojimo asmens teisės eiti viešo ir(ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas arba būti kolegialaus valdymo organo nariu – terminą, sutrumpinant jį iki vienerių metų. 

 

Dėl procesinės bylos baigties ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

 

82.       Kiti atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

83.       Atskiruosiuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų pagrindu padarytų išvadų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir teisingai įvertino ginčo situaciją bei pritaikė teisės aktų nuostatas, tačiau neproporcingai apribojo D. F. teisę trejus metus eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliantų atskiruosiuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Taigi, atskirieji skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nutartis iš dalies pakeičiama, apribojant buvusiam bendrovės vadovui D. F. teisę vienerius metus eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

84.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, patvirtinti užmokesčio dydžiai (toliau – Rekomendacijos).

85.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovų B. R. B., V. F. bei D. F. atskirieji skundai yra iš esmės atmetami, todėl sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą priteisimo. UAB ,,Belor“ pateikė prašymą priteisti 1 089 Eur dydžio išlaidas, kurias patyrė rengdama atsiliepimą į atsakovų B. R. B., V. F. ir D. F. atskiruosius skundus. Maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 760,12 Eur (0,4 x 1 900,30 Eur) (Rekomendacijų 8.16  papunktis). Atsižvelgdamas į tai, kad byla yra didelės apimties, o atskirieji skundai pateikti ne vienu tyčinio bankroto aspektu, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad yra pagrindas priteisti 1 089 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

 

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartį pakeisti iš dalies ir apriboti D. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisę vienerius metus eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuotų asmenų B. R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Belor“, juridinio asmens kodas 303276665, 1 089 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

 

Teisėja                                                       Vilija Mikuckienė