Civilinė byla Nr. 2-847-196/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01476-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 126.5.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „UNIKORT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutarties, kuria patikslintas kreditorių sąrašas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kaufhaus“ bankroto byloje,
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi UAB „Kaufhaus“ iškėlė bankroto byla, administratoriumi paskyrė UAB „Geraldis“. 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtino UAB „Kaufhaus“ kreditorių sąrašą.
Bankroto administratorius kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą prašydamas patikslinti BUAB „Kaufhaus“ kreditorių sąrašą, įtraukiant į bylą UAB „Lipnios etiketės“ su 98,65 EUR kreditoriniu reikalavimu ir UAB „Tėvukas“ su 70,09 EUR kreditoriniu reikalavimu.
Pareiškėjas teigė, jog kreditorių finansinius reikalavimus pripažįsta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 19 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino.
Teismas nurodė, jog, prašymas dėl kreditorių sąrašo tikslinimo yra pagrįstas ir tenkintinas, nes iš pateikto kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų matyti, kad įmonės administratorius pateiktus kreditorių finansinius reikalavimus pripažįsta, dėl pareikštų kreditorių reikalavimų pagrįstumo ir dydžio ginčų nėra, todėl kreditorių finansiniai reikalavimai tvirtinami administratoriaus nurodytoje apimtyje, t. y. UAB „Lipnios etiketės“ įtrauktinas į bylą su 98,65 EUR kreditoriniu reikalavimu, UAB „Tėvukas“ su 70,09 EUR kreditoriniu reikalavimu
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas UAB „UNIKORT“, atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirajame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino bankroto administratoriaus prašymą patikslinti kreditorių sąrašą ir įtraukti UAB „Lipnios etiketės“ į bylą su 98,65 EUR kreditoriniu reikalavimu bei UAB „Tėvukas“ su 70,09 EUR kreditoriniu reikalavimu. Teismas neįsitikino reikalavimų teisės realumu, todėl priėmė neteisingą sprendimą.
Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Kaufhaus“ bankroto administratorius prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apelianto UAB “UNIKORT” kaip kreditoriaus nuomonė yra pagrįsta tik asmeniškumais ir priešiškumu administratoriui, kreditorių ginčijami reikalavimai yra pagrįsti buhalteriniais dokumentais, kurie nėra nuginčyti, ir nors su kreditoriais sutartys sudarytos nebuvo, abu kreditoriai tiesiogiai suteikė paslaugas/prekes, už kurias BUAB „Kaufhaus“ neatsiskaitė. Pažymėjo, kad kreditorinio reikalavimo sumos nėra didelės, todėl administratoriui, reikalavimo pagrįstumas, abejonių nesukėlė.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas UAB „Lipnios etiketės“ ir UAB „Tėvukas“ kreditoriniai reikalavimai BUAB „Kaufhaus“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose egzistuoja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003), reikalaujantis teismo spręsti visus klausimus atsižvelgiant į bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesus, todėl teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti aktyvus, nes tinkamu bankroto procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą. Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviu, neišnyksta ir įmonei iškėlus bankroto bylą, todėl teismui tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus, išlieka pareiga ex officio įvertinti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2006). Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte nurodyta, kad bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, taip pat ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus kreditorių susirinkime ir teisme, o šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais – arbitraže. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą, pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, atlieka ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme - bankrutuojančios įmonės administratorius. Tačiau nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 str. 5 d.). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
Byloje nustatyta, kad UAB „Kaufhaus“ 2014 m. rugsėjo 4 d. iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateikė prašymą patikslinti bankrutavusios UAB „Kaufhaus“ kreditorių sąrašą, į jį įtraukiant UAB „Lipnios etiketės“ su 98,65 EUR kreditoriniu reikalavimu ir UAB „Tėvukas“ su 70,09 EUR kreditoriniu reikalavimu. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 19 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino, ir patikslino BUAB „Kaufhaus“ kreditorių sąrašą (11-12 b. l.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog iš pateikto kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų matyti, kad įmonės administratorius pateiktus kreditorių finansinius reikalavimus pripažįsta, dėl pareikštų kreditorių reikalavimų pagrįstumo ir dydžio ginčų nėra, todėl kreditorių finansinius reikalavimus patvirtino administratoriaus nurodytoje apimtyje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriaus finansinį reikalavimą teismas tvirtina tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai; be to, spręsdamas, ar pagrįstas <···> finansinis reikalavimas, teismas turi įvertinti tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).
Šiuo atveju, apelianto manymu, teismas spręsdamas dėl kreditoriaus reikalavimų pagrįstumo, neįsitikino įrodymų, pagrindžiančių reikalavimus bankrutuojančiai įmonei realumu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantui ir daro išvadą, jog skundžiama teismo nutartis priimta tinkamai neįvertinus kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 str., ĮBĮ 9 str. 2 d. 6 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, klausimo ar UAB „Lipnios etiketės“ ir UAB „Tėvukas“ prašomas patvirtinti kreditorinis reikalavimas yra realus nenagrinėjo, nevertino jo egzistavimo fakto, apsiribodamas tik tuo, jog bankroto administratorius su kreditorių finansiniais reikalavimais sutinka.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, jog byloje keliant klausimą dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis aktyvių veiksmų siekiant įvertinti reikalavimų pagrįstumą, tirti rašytinius įrodymus, kurių pagrindu buvo teikiamos paslaugos/prekės (buhalterinės apskaitos dokumentus apie skolininko ir kreditorių tarpusavio atsiskaitymus ir pan.), taip pat nurodyti kokių įrodymų pagrindu ir kokias argumentais pripažino reikalavimo pagrįstumą, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, šių veiksmų nebuvo imtasi.
Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009). Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, todėl kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo procese sprendžiant, ar buvo atskleista bylos esmė, taikytinos tos pačios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
Teisėjų kolegija, įvertinusi civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas ginčytinų kreditorių UAB „Lipnios etiketės“ ir UAB „Tėvukas“ finansinius reikalavimus UAB „Kaufhaus“ bankroto byloje, netyrė įrodymų, kurių pagrindu kildinami kreditorių reikalavimai, apsiribodamas argumentu, kad bankroto administratorius finansinius reikalavimus pripažįsta ir ginčo dėl jų nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes skundžiama nutartis naikintina ir vadovaujantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kreditoriaus UAB „Lipnios etiketės“ dėl 98,65 EUR dydžio finansinio reikalavimo ir kreditoriaus UAB „Tėvukas“ dėl 70,09 EUR dydžio finansinio reikalavimo UAB „Kaufhaus“ bankroto byloje patvirtinimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal byloje tirtinų aplinkybių apimtį ir pobūdį šio klausimo negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegijai nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apelianto argumentų apeliacinis teismas nepasisako.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį dėl UAB „Lipnios etiketės“ ir UAB „Tėvukas“ finansinių reikalavimų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kaufhaus“ bankroto byloje patvirtinimo panaikinti ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Konstantinas Gurinas
Kazys Kailiūnas