Administracinė byla Nr. A-2773-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01710-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), priteisti neturtinės žalos atlyginimą po 4 000 Eur už kiekvienus metus nuo 2006 metų iki 2010 metų.

Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus pataisos namuose atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę nuo 2006 m. rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio pabaigos. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu jis gyveno patalpose, kuriose vienam asmeniui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Anot pareiškėjo, asmeniui tekdavo vidutiniškai nuo 1 kv. m iki 2,5 kv. m ploto. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl šios priežasties gyvenamosiose patalpose nuolat trūkdavo oro, gyvenamojoje patalpoje nebuvo kabyklų drabužiams pasikabinti. Be to, buvo kiauras stogas ir lyjant lietui vanduo tekėdavo į gyvenamąsias patalpas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis nebuvo supažindintas su jokiais teisės aktais, kurie reglamentavo įkalinimo sąlygas, o apie senaties terminą sužinojo tik nagrinėjant šią administracinę bylą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti pareiškėjo skundą. 

          Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, kreiptis į pataisos namų administraciją. Atsakovas akcentavo, kad  pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, jog jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos ar kitų duomenų, patvirtinančių, jog jis neturėjo galimybės anksčiau kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo. Atsakovo nurodė, kad pareiškėjo teiginiai apie laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas pataisos namuose yra tik deklaratyvaus pobūdžio, neparemti jokias įrodymais, neatitinka tikrovės, o byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaiga ar jos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog galimų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, ir atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nuo 1991 metų sistemingai daro vis naujus ir vis pavojingesnius nusikaltimus, praeityje 2 kartus atliko realią terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl pareiškėjui objektyviai buvo žinomos laikymo sąlygos areštinėje, tardymo izoliatoriuje ir pataisos namuose.

Teismas, atsižvelgdamas į visas administracinės bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas bei praeityje 2 kartus atlikęs terminuoto laisvės atėmimo bausmę, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų pataisos namuose nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos įstaigos administraciją. Teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos namų administracijos.

Teismas atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, bei tai, jog pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2013 m. gegužės 22 d., sprendė, jog yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.), konstatavo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jos jis anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo visiškai neseniai, atlikdamas bausmę Alytaus pataisos namuose, o anksčiau su teisės aktų nuostatomis nebuvo supažindintas, yra subjektyvi, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais byloje, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo.

III.

Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą ir atnaujinti praleistą senaties terminą.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

1. Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose ir atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose jis nebuvo informuotas, kad jo teisės pažeidinėjamos ir jas galima apginti per 3 metus.

2. CK 10 straipsnyje nėra nustatyto 3 metų senaties termino.

3. Pareiškėjas nėra teisininkas, todėl jam sunku suprasti teisinį reglamentavimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, prašo pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais motyvais kaip atsiliepimą į skundą ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. V. už kalinimą Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kadangi atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino taikymo ir jo skundo atmetimo yra nepagrįsta. Pareiškėjas akcentuoja, kad buvo pažeidinėjamos žmogaus teisės į gyvenamąjį plotą, į normalias gyvenamąsias sąlygas, o jis nebuvo supažindintas su tuo, kad jo teisės yra pažeidinėjamos ir kad jis turi teisę kreiptis į teismą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK) priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios EŽTK pirmame skyriuje (EŽTK 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta EŽTK, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). EŽTK 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių EŽTK ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už EŽTK nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (EŽTK 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose nuo 2006 metų iki 2010 m. kovo 30 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2013 m. gegužės 23 d. (I t., b. l. 8), t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindė tuo, kad būtent kalinamas Alytaus pataisos namuose nuo 2006 metų iki 2010 m. kovo 30 d. patyrė neturtinę žalą, ir reikalavo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už kiekvienus metus. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tai reiškia, kad pareiškėjas galėjo jo nurodomą neturtinę žalą patirti nuo 2006 metų iki 2010 m. kovo 30 d. ir apie tai jam šiuo laikotarpiu turėjo būti žinoma.

Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 23 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą bei galimybę pagal nacionalinės teisės normas (CK 6.271 ir 6.250 straipsnius) kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos, patirtos dėl Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo priteisimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi nežinojo, jog jo teisės yra pažeidinėjamos, nes neturi aukštojo išsilavinimo, yra teisiškai neišprusęs ir nebuvo informuotas apie jo teisių pažeidimus. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Juolab, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą atnaujinti praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį ir konstatavo, jog pasibaigus ieškinio senaties terminui pareiškėjas prarado teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė