Civilinė byla Nr. 2A-246/2013
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.; 45.1.;
45.3.; 121.21.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios L. R. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-172-262/2011 pagal bankrutuojančios L. R. individualios įmonės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „VILZEVUS“ dėl didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas bankrutuojanti L. R. IĮ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinus, prašė įpareigoti atsakovą UAB „VILZEVUS“ atsiimti jam priklausančią avalynę, pateiktą pagal 2004 m. birželio 4-11 d. PVM sąskaitas-faktūras: 1884207, 1884209, 184213, 1884214, 1884215, 1884216, 1884217, 1884218, 1884219, 1884221, 1884222, 1884223, 1884224, 1884225, 1884226, 1884227, 1884228, 1884229, 1884230, 1884231, 1884232, 1884233, 1884234, 1884235, 1884236, 1884237, tai yra 5 224 poras batų, kurių vertė pagal sąskaitas yra 278 703,02 Lt, iš L. R. IĮ sandėlio, esančio V. A. Graičiūno g. 4a, Vilniuje; priteisti ieškovui iš atsakovo 4 573,60 Lt prekių sandėliavimo išlaidų; priteisti ieškovui iš atsakovo 100 000 Lt patirtos žalos dėl įmonės dalykinės reputacijos praradimo. Nurodė, kad 2003 m. liepos 1 d. ieškovas ir atsakovas sudarė „Mažmeninio pirkimo sutartį“ (toliau − Sutartis), pagal kurią pardavėjas UAB „VILZEVUS“ įsipareigojo perduoti savo įsigytas prekes pirkėjui – L. R. IĮ. Ši Sutartis, nors ir vadinasi mažmeninio pirkimo sutartimi, savo esme atitinka didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartis galiojo iki 2004 m. gegužės 23 d. (Sutarties 8.2 p.). Paskutinis pirkimas pagal šią Sutartį buvo 2004 m. balandžio 15 d. Iš atsakovo ieškovas įsigijo didelį kiekį avalynės pagal 2004 m. birželio 4-11 dienų PVM sąskaitas-faktūras už 462 108,06 Lt. Pagal šias PVM sąskaitas-faktūras pateikta produkcija negali būti laikoma teikiama remiantis 2003 m. liepos 1 d. Mažmeninio pirkimo sutartimi. 2004 m. birželio 4-11 d. PVM sąskaitos-faktūros vertintinos kaip atskiri didmeninio pirkimo-pardavimo sandoriai, kuriems netaikytinos 2003 m. liepos 1 d. Mažmeninio pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos, o taikytinos CK nuostatos, reglamentuojančios didmeninio pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą ir ypatumus.
Pagal PVM sąskaitas-faktūras pateiktas labai didelis kiekis prekių (apie 8 000 porų batų), todėl jų priėmimas ir apžiūra negalėjo įvykti PVM sąskaitų-faktūrų pasirašymo metu, tam reikėjo ne mažiau kaip dviejų savaičių. Nustatęs, jog pateikta produkcija neatitinka jai keliamų reikalavimų nei pagal kiekį, nei pagal kokybę, ieškovas atsisakė priimti pagal PVM sąskaitas-faktūras perduotus daiktus ir vienašališkai nutraukė sutartis, nes pardavėjas iš esmės jas pažeidė. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pardavėjas privalo užtikrinti, jog parduodami daiktai yra tinkamos kokybės. Avalynė, perduota pagal minėtas atskiras pirkimo-pardavimo sutartis, turi esminius gamybinius defektus. Dėl šios priežasties ieškovas 2004 m. birželio 25 d. priėmė įsakymą Nr. 09-02, kuriuo vienašališkai nutraukė 2004 m. birželio 4-11 d. sutartis su atsakovu ir informavo atsakovo direktorių, kad UAB „VILZEVUS“ pažeidė sutartį pateikdama netinkamos kokybės produkciją. CK 6.379 straipsnyje nurodyti didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties vienašališko nutraukimo ypatumai, tarp jų – tai, kad pardavėjas laikomas iš esmės pažeidusiu sutartį, o pirkėjas įgyja teisę ją vienašališkai nutraukti, jeigu parduoti daiktai yra netinkamos kokybės. UAB „VILZEVUS“ atstovas sutiko su vienašaliu sutarties nutraukimu, nes tik 2005 m. liepos 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl neapmokėtos produkcijos ir delspinigių. Kadangi atsakovas vis atidėliojo produkcijos atsiėmimo terminus, ieškovas, norėdamas sumažinti savo išlaidas, pradėjo pardavinėti atsakovo batus. Atsakovo pateiktos produkcijos nekokybiškumą patvirtina Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos 2005 m. spalio 17 d. avalynės atitikimo kokybės rodikliams įvertinimo aktas ir teismo paskirtos ekspertizės, atliktos 2008 m. birželio 28 d., aktas. Atsakingo saugojimo laikotarpiu ieškovas pardavė 3 665 poras batų, kurių kaina pagal PVM sąskaitas-faktūras yra 183 405,04 Lt. Šiuo metu sandėlyje dar yra 5 224 poros batų, kurių vertė pagal PVM sąskaitas-faktūras yra 278 703,02 Lt.
Atsakingo saugojimo išlaidas sudaro nuomos mokestis, sumokėtas už sandėlių nuomą V. A. Graičiūno g. 4a, Vilniuje (už nuomą UAB „Graimeda“ sumokėta 1 600 Lt (1400 Lt + 200 Lt)). Atsakovas turi atlyginti prekių saugojimo ir pardavimo išlaidas, kurias sudaro 4 573,60 Lt, taip pat pagal CK 6.379 straipsnį atsakovas turi būti įpareigotas atsiimti ieškovo saugomas prekes, tai yra 5 224 poras batų, kurių vertė pagal PVM sąskaitas-faktūras yra 278 703,02 Lt.
Dėl atsakovo kaltės sužlugo ieškovo verslas, įmonė prarado dalykinę reputaciją. Ieškovas, būdamas priverstas pardavinėti nekokybišką produkciją tam, kad atsiskaitytų už sandėliavimo paslaugas, susilaukė pirkėjų priekaištų. Pirkėjai dėl to, kad ieškovas pardavinėjo nekokybišką avalynę, atsisakė ieškovo paslaugų ir nebepirko batų ieškovo parduotuvėse. Kadangi ne kartą teko keisti nekokybišką avalynę, pirkėjų pasitikėjimas ieškovu buvo sužlugdytas.
Patikslintu ieškiniu ieškovas atsisakė reikalavimų pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės pagal 2004 m. birželio 4-11 d. atsakovo ieškovui išrašytas PVM sąskaitas-faktūras sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį, ieškovo parduotų 3 665 avalynės porų, kurių vertė pagal atsakovo išrašytas sąskaitas sudarė 183 405,04 Lt, kokybės ir kainos sumažinimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimo.
Atsakovas UAB „VILZEVUS“ atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė priimti ieškovo ieškinio dalies atsisakymą dėl pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės pagal 2004 m. birželio 4-11 d. atsakovo ieškovui išrašytas PVM sąskaitas-faktūras sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį, ieškovo parduotų 3 665 avalynės porų, kurių vertė pagal atsakovo išrašytas sąskaitas sudarė 183 405,04 Lt, kokybės ir kainos sumažinimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir dėl šios dalies bylą nutraukti. Kitą ieškinio dalį atsakovas prašė atmesti. Atsakovas laikėsi nuostatos, kad 2010 m. lapkričio 18 d. patikslintu ieškiniu jam pareikštas naujas reikalavimas, tai yra iš esmės pakeistas ieškinio dalykas. Ieškovui pateikus naują patikslintą ieškinį, šis taip pat atsisakė reikalavimų atsakovui, susijusių su 3 665 porų avalynės pardavimu. Ieškovas, pareiškęs reikalavimą pripažinti dėl apgaulės negaliojančiu sandorį, ginčijo visą pardavimą, tai yra ir tą dalį pardavimo sandorio, kuria buvo realizuota dalis atsakovo pateiktos ieškovui avalynės (2010 m. lapkričio 18 d. patikslintame ieškinyje nurodyta, kad ieškovas savo pirkėjams realizavo 3 665 poras avalynės, kurių vertė pagal atsakovo išrašytas sąskaitas sudarė 183 405,04 Lt). Ieškovui pateikus 2010 m. lapkričio 18 d. patikslintą ieškinį jame nebekeliamas klausimas dėl parduotų batų kokybės ir kainos, nes ieškovas realizavo 3 665 avalynės poras, o tai reiškia, kad ieškovas taip pat atsisakė šio reikalavimo. Atsakovas tvirtino, kad byloje nėra jokių įrodymų apie ieškovo parduotos pirkėjams avalynės gamybinį broką. Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos akte buvo konstatuotos tik 2 353 poros batų su gamybiniais defektais, o ekspertizės metu buvo nustatyta, kad visos likusios 5 224 poros batų yra su gamybiniais defektais. Neabejotina, kad ekspertizės akte nurodytos batų poros su gamybiniais defektais apima Inspekcijos konstatuotus defektus, todėl nėra jokių parduotos avalynės nekokybiškumo įrodymų.
Pasak atsakovo, ieškovas nepagrįstai teigia, kad pagal jo nurodytas 2004 m. birželio 4-11 d. PVM sąskaitas-faktūras tarp šalių buvo sudaryti atskiri didmeninio pirkimo-pardavimo sandoriai, kuriems netaikytina 2003 m. liepos 1 d. Mažmeninio pardavimo sutartis. Avalynė ieškovui buvo perduota tuo metu, kai buvo išrašytos ginčijamos sąskaitos-faktūros. Pirmą kartą apie tai, kad ieškovas turi pretenzijų dėl parduotos avalynės kokybės, atsakovas sužinojo tik gavęs ieškovo 2005 m. rugsėjo 12 d. prieštaravimus, tai yra praėjus daugiau nei 15 mėnesių nuo to momento, kai ieškovui buvo perduota avalynė pagal ginčijamas sąskaitas. Vienintelė pretenzija, kurią gavo atsakovas, yra 2005 m. lapkričio 28 d. pretenzija dėl nekokybiškų prekių. Ieškovas tik 2010 m. lapkričio 18 d. pradėjo neigti, kad jis priėmė avalynę. Iki tol ieškovas teigė, kad avalynę priėmė, bet negalėjo jos tinkamai apžiūrėti ar prekes netinkamai priėmė ieškovo darbuotojai (paskyrė darbuotojui papeikimą už netinkamą priėmimą), ar pagaliau, kad ieškovas prekes priėmė dėl atsakovo apgaulės.
Aplinkybę, kad avalynė buvo kokybiška (ar bent tokia ją laikė ieškovas), patvirtina tai, jog po avalynės perdavimo ieškovas atliko dalinius mokėjimus atsakovui. Daliniai mokėjimai nutrūko tik tada, kai atsakovas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu (2005 m. liepos 21 d.) dėl neapmokėtos produkcijos. Atsakovas nurodo, kad ieškovas, priėmęs prekes, tačiau vėliau siekdamas nustatyti tariamus kokybės trūkumus ir tokiu būdu išvengti prievolės atsiskaityti, elgėsi nesąžiningai – nei apie Inspekcijos atliekamą prekių įvertinimą, nei apie UAB „Baltijos audito“ atliktą prekių nuvertinimą ieškovas net neinformavo atsakovo ir nesudarė jam galimybių dalyvauti šiuose jo parduotos avalynės vertinimuose. Atsakovui taip pat nebuvo suteikta galimybė dalyvauti ir vykdant teismo paskirtą prekių ekspertizę.
2010 m. lapkričio 18 d. patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė dvi naujas realybės neatitinkančias aplinkybes, tai yra tai, kad ieškovas pirkimo-pardavimo sutartis pagal PVM sąskaitas-faktūras nutraukė 2004 m. birželio 25 d. ir apie tai informavo atsakovą, bei tai, kad atsakovas po sutarčių nutraukimo neatsiėmė nekokybiškų prekių, todėl ieškovas esą buvo priverstas jas pardavinėti, jog galėtų padengti avalynės saugojimo išlaidas, o gautą skirtumą (31 108,06 Lt) sumokėjo atsakovui. Atsakovas nurodo, kad ieškovo pateikti skaičiavimai prieštarauja byloje pateiktiems dokumentams ir paties ieškovo teiginiams. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie parduotos avalynės kiekius ir kainas.
Patikslintame ieškinyje suformuluotas visiškai naujas reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl dalykinės reputacijos praradimo, kuris, atsakovo manymu, yra visiškai neįrodytas. Atsakovas taip pat teigė, kad ieškovas neįrodė reikalavimo dėl 4 573,60 Lt sandėliavimo išlaidų priteisimo.
Atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį: reikalavimui dėl parduotų daiktų trūkumų – 6 mėnesių, reikalavimui dėl žalos atlyginimo – 3 metų ieškinio senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu priėmė ieškovo ieškinio dalies atsisakymą dėl: pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės pagal 2004 m. birželio 1 d. – 2004 m. birželio 11 d. atsakovo ieškovui išrašytas PVM sąskaitas-faktūras sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį; ieškovo parduotų 3 665 avalynės porų, kurių vertė pagal atsakovo išrašytas sąskaitas sudarė 183 405,04 Lt, kokybės ir kainos sumažinimo; dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl šių reikalavimų teismas bylą nutraukė. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, priteisė iš ieškovo bankrutuojančios L. R. individualios įmonės atsakovui UAB „VILZEVUS“ 14 973,75 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad 2003 m. liepos 1 d. ieškovas su atsakovu pasirašė Mažmeninio pirkimo sutartį, pagal kurią pardavėjas (atsakovas) įsipareigojo perduoti jam nuosavybės teise priklausančią avalynę pirkėjo (ieškovo) nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigojo priimti avalynę ir sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą. Sutarties 8.2 punkte įrašyta, kad ji galioja vienerius metus, o Sutarties 8.3 punkte nurodyta, kad po metų ši sutartis automatiškai pratęsiama dar vieneriems metams. Ieškovas nurodo, kad ši sutartis jau buvo pasibaigusi ir negaliojo, kai jis iš atsakovo pagal 26 PVM sąskaitas-faktūras 2004 m. birželio 4-11 d. gavo didelį kiekį (apie 8 000 porų) avalynės, neatitikusios kokybės reikalavimų. Nurodytas PVM sąskaitas-faktūras ieškovas laikė savarankiškais sandoriais. Teismas, remdamasis tuo, jog šalių Sutartis sudaryta 2003 m. liepos 1 d., jog pirmieji Sutarties metai baigėsi tik 2004 m. birželio 30 d. (po ginčijamų avalynės pardavimų), be to, šalys buvo sutarusios dėl automatinio Sutarties pratęsimo vienerių metų laikotarpiui, jog pats ieškovas laikė, kad pardavimams pagal ginčijamas sąskaitas taikoma Sutartis, kad parduodant avalynę pagal ginčijamas sąskaitas nevyko jokių papildomų derybų dėl pardavimo sąlygų ir jokios naujos sąlygos nebuvo nustatytos, darė išvadą, jog avalynė pagal ginčijamas sąskaitas ieškovui buvo parduota galiojant 2003 m. liepos 1 d. Sutarčiai ir šiam pardavimui taikė Sutarties sąlygas.
Ieškovas ieškinyje teigė, kad 2004 m. birželio 25 d. įsakymu jis nutraukė pirkimo-pardavimo sutartis pagal 2004 m. birželio 4-11 d. sąskaitas-faktūras ir apie tai informavo atsakovą bei pareikalavo atsiimti netinkamos kokybės prekes. Teismas nustatė, jog apie nekokybiškas prekes atsakovui buvo pranešta tik 2005 m. lapkričio 28 d., nors pagal Sutartį tai turėjo būti padaryta ne vėliau kaip per mėnesį. Pirmą kartą apie tai, kad ieškovas turi pretenzijų dėl parduotos avalynės kokybės, atsakovas sužinojo tik gavęs ieškovo 2005 m. rugsėjo 12 d. prieštaravimus, tai yra praėjus daugiau kaip 15 mėnesių nuo to momento, kai ieškovui buvo perduota avalynė pagal ginčijamas sąskaitas. Teismas nurodė, kad ieškovas tik 2010 m. liepos 18 d. pradėjo neigti priėmęs avalynę. Teismas sprendė, jog ieškovas avalynę priėmė, nes jokių raštiškų pranešimų ar pretenzijų, išskyrus 2005 m. lapkričio 28 d. pretenziją, atsakovui nesiuntė, o aplinkybė, kad atsakovas slapstėsi, kad su atsakovo buvo neįmanoma susisiekti, neįrodyta. Teismas nagrinėjamu atveju konstatavo, kad protingas terminas pranešti atsakovui apie avalynės netinkamumą (nekokybiškumą) laikytinas vieno mėnesio terminas, nustatytas Sutartyje. Kadangi sandoris sudarytas tarp dviejų verslininkų, negali būti pripažinta, kad ieškovas apie avalynės neatitikimą kokybės reikalavimų pranešė atsakovui per protingą terminą, kai toks pranešimas padarytas po 16 mėnesių nuo avalynės perdavimo ir ieškovo pastebėjimo apie avalynės kokybės trūkumus. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovas, nepranešdamas apie nustatytus trūkumus atsakovui, sukūrė situaciją, kai prekių grąžinimas atsakovui pareikalautų nepagrįstai didelių jo išlaidų, nes atsakovas prarado galimybę grąžinti nekokybišką avalynę jos gamintojui. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, nes atsakovui nebuvo pranešta apie prekių patikrinimus ir nukainavimus; atsakovo atstovui nebuvo leista dalyvauti atliekant teismo paskirtą ekspertizę; ieškovas bylos nagrinėjimo metu nuolat keitė duomenis dėl avalynės kiekių; taip pat nuolat keitė savo poziciją ir ieškinio reikalavimus; jau nagrinėjant bylą teisme ieškovas vykdė prekių realizaciją; ieškovas atliko niekuo neparemtus avalynės nuvertinimus. Teismas, vadovaudamasis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą atsiimti jam priklausančią avalynę, pateiktą pagal 2004 m. birželio 4-11 d. PVM sąskaitas-faktūras, tai yra 5 224 poras batų. Teismas šį reikalavimą atmetė taip pat ir atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nes pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalį ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų taikomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas. Iš byloje esančių įrodymų ir dokumentų matyti, kad ieškovas neabejotinai apie trūkumus sužinojo 2004 m. birželio pabaigoje, o su pirminiu ieškiniu į teismą kreipėsi 2005 m. lapkričio 28 d.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir dėl reikalavimo priteisti 100 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ieškiniams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, o šis terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo ginčijamų PVM sąskaitų-faktūrų sudarymo, jog reikalavimas atlyginti turtinę žalą pateiktas tik 2010 m. lapkričio 18 d. patikslintame ieškinyje, kai ieškinio senatis šiam reikalavimui pasibaigė dar 2007 m., atmetė ši reikalavimą dėl praleisto ieškinio senaties terimo, taip pat ir dėl to, jog reikalavimas neįrodytas. Atmetęs pirmąjį ieškinio reikalavimą teismas sprendė, jog nėra pagrindo priteisti prašomas prekių sandėliavimo ir bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas bankrutuojanti L. R. individuali įmonė apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys, ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys būtų patenkintas. Ieškovo skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismas, nagrinėdamas bylą, ieškovo pareikšto ieškinio dėl didmeninės pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo neanalizavo, ieškovo išdėstytų argumentų netyrė ir dėl jų nepasisakė sprendime, todėl liko neatskleista bylos esmė. Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė mažmeninio pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai ir atmetė ieškinį dėl netinkamos kokybės produkcijos pateikimo, tačiau ieškovas tokio ieškinio nereiškė, o atsakovas taip pat nepareiškė priešieškinio. Tokiu būdu teismas peržengė ieškinio ribas. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą, jų vykdymą, nutraukimą, iš to kylančias teisines pasekmes, pažeidė civilinio proceso taisykles, reguliuojančias šalių teises ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
- Tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė didmeninio pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Atsakovas pateikė netinkamos kokybės produkciją, todėl pažeidė Sutarties sąlygas ir ieškovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį bei pareikalauti, kad atsakovas atsiimtų nekokybiškas prekes. Pagal CK 6.375 straipsnį ieškovas priėmė prekes atsakingam saugojimui ir turi teisę prašyti atlyginti ieškovo būtinas saugojimo ir daikto pardavimo išlaidas bei pareigą likusią sumą nuo parduotos produkcijos grąžinti pardavėjui. Ieškovas iškėlė bylą dėl didmeninės pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo, pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas vykdė sutartį netinkamai, nes pateikė ieškovui nekokybišką produkciją, tuo pažeisdamas pirkimo-pardavimo sutarties esmines sąlygas ir ieškovas pasinaudojo savo teise vienašališkai nutraukti sutartį bei pareikalauti iš atsakovo, kad šis atsiimtų pateiktą produkciją. Teismas sprendime konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta 2003 m. liepos 1 d. Mažmeninio pirkimo-pardavimo sutartis, nustatė, kad ginčo sąskaitos-faktūros yra išrašytos vykdant minėtą Sutartį, todėl joms taikytinos šalių suderintos Sutarties nuostatos, tačiau nei viena iš šalių neprašė pripažinti 2003 m. liepos 1 d. Sutartį ir ją vertinti. Ieškovas nereiškė ieškinio dėl parduotų daiktų trūkumų, o pareiškė ieškinį dėl didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo, dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir dėl įpareigojimo atsiimti pateiktą produkciją, todėl teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas (netaikė sutarčių vykdymo taisyklių, o pritaikė materialinės teisės normą, reglamentuojančią ieškinio senatį ieškiniams dėl pateiktos produkcijos trūkumų).
- Sprendime nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu teismas pripažino, jog ieškovas piktnaudžiavo subjektine teise, yra nepagrįstos, todėl ieškovo teisės turi būti ginamos.
- Įmonės dalykinė reputacija pablogėjo 2008 m., todėl ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo 2010 m. lapkričio 18 d., nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino. Teisė į ieškinį atsiranda tada, kai patiriama žala, o žalą ieškovas patyrė 2008 m., kai įmonė dėl pablogėjusios reputacijos negavo jokių pajamų. Terminas dėl žalos atlyginimo negali būti pradėtas skaičiuoti nuo ginčijamų PVM sąskaitų-faktūrų sudarymo, nes sudarius didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas jokios žalos nepatyrė. Tik bandydama parduoti nekokybišką produkciją, atsiskaityti už atsakingojo sandėliavimo paslaugas, įmonė pradėjo prarasti išsikovotą gerą vardą. Dėl šios priežasties teismas sprendime negalėjo taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo. Be to, teismas sprendime nurodydamas, kad šį reikalavimą atmeta ir kaip nepagrįstą, nenurodė, kodėl jis laikomas neįrodytu. Teismas neanalizavo įmonės būklės, nevertino įmonės deklaracijų ir kitų duomenų.
Atsakovas UAB „VILZEVUS“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas nepagrįstai nurodo, jog teismas peržengė ieškinio ribas ir išnagrinėjo kitą bylą, o ne tą, kurioje ieškovas pareiškė savo reikalavimus. Taip pat ieškovas nepagrįstai ginčija teismo išvadą, jog avalynė pagal ginčijamas sąskaitas ieškovui buvo parduota galiojant Sutarčiai ir šiam pardavimui turi būti taikomos Sutarties sąlygos. Teismas pagrįstai vadovavosi Sutarties sąlygomis. Ieškovas avalynę priėmė, jokių raštiškų pranešimų ar pretenzijų atsakovui, išskyrus 2005 m. lapkričio 28 d. pretenziją, nesiuntė. Kad avalynė buvo kokybiška (ar bent tokia ją laikė ieškovas) patvirtina ir tai, jog po avalynės perdavimo ieškovas atliko dalinius mokėjimus atsakovui. Daliniai mokėjimai baigėsi tada, kai atsakovas kreipėsi į teismą dėl skolos už prekes priteisimo iš ieškovo. Ieškovas, priėmęs prekes, vėliau siekdamas nustatyti tariamus kokybės trūkumus ir tokiu būdu išvengti prievolės atsiskaityti, elgėsi nesąžiningai. Ieškovas nemotyvuotai teigia, kad jis teisėtai nutraukė didmeninio pardavimo sutartis. Ieškovas aplinkybę, kad jis pirkimo-pardavimo sutartis pagal PVM sąskaitas-faktūras nutraukė 2004 m. birželio 25 d., nurodė tik paskutiniame patikslintame ieškinyje. Iki paskutinio patikslinto ieškinio pateikimo ieškovas reiškė reikalavimą nutraukti tarp šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, atsakovas nėra gavęs jokio ieškovo pranešimo apie didmeninio pirkimo-pardavimo sutarčių, sudarytų remiantis PVM sąskaitomis-faktūromis 2004 m. birželio mėnesį, nutraukimą. Be to, prieš nutraukdamas sutartį pirkėjas privalėjo informuoti atsakovą apie netinkamą avalynę ir sudaryti sąlygas pašalinti trūkumus. Ieškovas neturėjo teisės nutraukti didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties ir dėl to, kad pagal CK 6.327 straipsnio 5 dalį ieškovas neteko teisės remtis prekių nekokybiškumu. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nepranešimas atsakovui apie tariamai netinkamą avalynę, nesąžiningas ieškovo elgesys užkirto kelią ieškovui remtis prekių nekokybiškumu. Taip pat atsakovas laiko pagrįsta teismo išvadą, jog ieškinys atmestinas ir dėl piktnaudžiavimo teise, nes ieškovas santykiuose su atsakovu elgėsi nesąžiningai. Taip pat ieškovas nepateikė įrodymų apie parduotos avalynės kiekius ir kainas. Šiuo metu neįmanoma nustatyti, kiek ir kokios kokybės avalynės atsakovas perdavė ieškovui 2004 m. birželio pradžioje, kiek ir už kokią kainą jų buvo realizuota ir kiek yra likę pas ieškovą. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ieškiniams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo ginčijamų PVM sąskaitų-faktūrų (ieškovo nurodytų kaip atskirų sandorių) sudarymo. Bet kokiu atveju šis terminas turėtų būti skaičiuojamas ne vėliau, kaip nuo to momento, kada ieškovas sužinojo apie nekokybišką avalynę (iš ieškovo pateiktų dokumentų tai esą atsitiko 2004 m. birželį). Reikalavimas atlyginti turtinę žalą pateiktas 2010 m. lapkričio 18 d. patikslintame ieškinyje, nors ieškinio senatis šiam reikalavimui neabejotinai pasibaigė dar 2007 metais.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimas, kuriuo ieškovo L. R. individualios įmonės ieškinys atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas.
Apeliantas visų pirma skundą grindžia aplinkybe, jog pagal ieškinio reikalavime nurodytas PVM sąskaitas-faktūras pateikta produkcija negali būti laikoma pateikta 2003 m. liepos 1 d. mažmeninio pirkimo sutarties pagrindu. Byloje nustatyta, jog ieškovas ir atsakovas 2003 m. liepos 1 d. sudarė mažmeninio pirkimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo perduoti jam nuosavybės teise priklausančią avalynę ieškovo nuosavybėn ir leisti minėta avalyne vykdyti mažmeninę ir didmeninę prekybą išskirtinai Lietuvos Respublikos Klaipėdos mieste ir rajone, Vilniaus mieste, o pirkėjas įsipareigojo priimti avalynę ir sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą. Parduodamos avalynės kaina yra nustatyta ir patvirtinta pardavėjo. Kainos apskaičiavimas reglamentuojamas sutarties priede Nr. 2 (sąskaitoje-faktūroje), kuris yra neatskiriama Sutarties dalis (Sutarties 1.1; 1.3 p.) (1 t., 102-106 b. l.). Ieškovo nuomone, pagal 2004 m. birželio 4-11 d. PVM sąskaitas-faktūras avalynė buvo įsigyta ne šios Sutarties pagrindu, o PVM sąskaitos-faktūros vertintinos kaip atskiri didmeninio pirkimo-pardavimo sandoriai, kuriems taikytinos CK nuostatos, reglamentuojančios didmeninio pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą ir jų ypatumus, o ne minėtos tarp šalių sudarytos rašytinės Sutarties sąlygos. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai didmeninio pirkimo-pardavimo santykiai. To neginčija ir atsakovas, tačiau nesutinka, jog pagal ieškovo ieškinio reikalavime nurodytas PVM sąskaitas-faktūras parduotoms prekėms neturi būti taikomos 2003 m. liepos 1 d. rašytinės Sutarties sąlygos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog avalynė pagal ginčijamas sąskaitas ieškovui buvo parduota galiojant Sutarčiai ir šiam pardavimui turi būti taikomos Sutarties sąlygos, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą. Sutarčių teisėje galioja sutarties privalomumo principas (pacta sunt servanda), kuris reiškia, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė ar įstatymai (CPK 6.189 str. 1 d.). Ginčo PVM sąskaitos-faktūros surašytos 2004 m. birželio 4-11 d. Šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis buvo pavadinta mažmenine, tačiau pagal esmę ir turinį ji yra didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis, nes atitinka didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties požymius – ji sudaryta dėl avalynės pirkimo-pardavimo nustatytu laiku, tiek pardavėjui, tiek pirkėjui veikiant verslo tikslais (CK 6.371 str.). Sutartyje, sudarytoje 2003 m. liepos 1 d., nurodyta, kad Sutartis galioja vienerius metus, tai yra iki 2004 m. gegužės 23 d. (taigi egzistuoja tam tikras prieštaravimas tarp žodžiais nustatyto sutarties galiojimo termino ir skaičiais nurodytos konkrečios datos, iki kada galioja sutartis). Įvykdžius visas Sutartyje paminėtas sąlygas, po metų ši Sutartis pratęsiama dar vieneriems metams automatiškai (Sutarties 8.2, 8.3 p.). Kaip jau minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirkimams, kurių pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, taikytina tarp šalių 2003 m. liepos 1 d. sudaryta rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis. Aplinkybės, nurodomos apeliaciniame skunde (kad 2004 m. birželio 4-11 d. pirkimai neatitiko tarp šalių susiklosčiusios pagal 2003 m. liepos 1 d. Sutartį pirkimo-pardavimo praktikos nei pagal produkcijos tiekimo kiekius, nei pagal šalių įsipareigojimus dėl apmokėjimo) nesudaro pagrindo spręsti, jog šalys, įtvirtinusios savo teisinius santykius Sutartimi, numačiusios galimybę Sutartį pratęsti automatiškai papildomam vienerių metų laikotarpiui, 2004 m. birželio 4-11 d. pirkimus įformino ne pasirašytos Sutarties, o kitos, konkliudentiniais veiksmais (kaip ieškovas teigia, išrašant PVM sąskaitas-faktūras, laikytinas atskirais pirkimo-pardavimo sandoriais) šalių sudarytos sutarties pagrindu. Ieškovo išryškinamos 2003 m. liepos 1 d. sutarties 2.1, 6.2, 9 punktų sąlygos nepaneigia to, kad ginčo pirkimas vyko šios Sutarties sąlygų pagrindu. Sutarties 6.2 punkte numatyta, kad pirkėjas įsipareigoja pirkti iš pardavėjo ne mažiau kaip 100 porų avalynės arba kitą avalynės kiekį, bet ne mažesnei kaip 10 000 Lt sumai per mėnesį, todėl tai, jog buvo įsigyta prekių už daugiau nei 10 000 Lt, nepaneigia Sutarties galiojimo. Sutartimi susitarta tik dėl minimalių per mėnesį pirkėjo iš pardavėjo perkamų prekių kiekių ir sumų už jas, o maksimalaus prekių kiekio ir sumos už šias prekes Sutartis nereglamentavo. Sutarties 2.1 punkto nuostata, numatanti mokėjimo sąlygas ir terminus, suteikia garantijas pardavėjui, kad už parduotas prekes bus tinkamai ir laiku apmokėta. Todėl faktas, kad už prekes nebuvo apmokėta išankstiniu apmokėjimu, nebuvo mokama atsiimant prekes, taip pat nebuvo už jas mokama, atidedant mokėjimus vienam mėnesiui, prieš tai sumokant 50 procentų mokėtinos iš anksto sumos, taip pat neleidžia spręsti, jog pirkimas pagal ieškovo ieškinyje nurodomas PVM sąskaitas-faktūras vyko ne 2003 m. liepos 1 d., o kitos sutarties (ar sutarčių) pagrindu.
Ieškovas teigia, kad prekių nepriėmė, kad nustatęs, jog pateiktos prekės neatitinka joms keliamų reikalavimų nei pagal kiekį, nei pagal kokybę, atsisakė priimti pagal PVM sąskaitas-faktūras perduotas prekes ir vienašališkai 2004 m. birželio 25 d. nutraukė sutartį pagal ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas-faktūras, nes pardavėjas ją iš esmės pažeidė. Ieškovas teigia, kad priėmė nekokybišką produkciją atsakingam saugojimui ir išrašė 2004 m. birželio 28 d. atsakovui debetinę sąskaitą-faktūrą GEC Nr. 0645421-0645429 dėl prekių grąžinimo.
Iš prie šios bylos pridėtos Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-37-123/2006 matyti, kad atsakovas 2005 m. liepos 21 d. surašytu ieškiniu dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą dėl skolos pagal neapmokėtas PVM sąskaitas-faktūras apmokėjimo (pagal tas pačias PVM sąskaitas-faktūras perduotas prekes ieškovas reikalavimą atsakovui atsiimti prekes pareiškė šioje byloje). Ieškovas 2005 m. rugsėjo 12 d. teikdamas prieštaravimus, nurodė aplinkybes dėl 2003 m. liepos 1 d. Sutarties negaliojimo ginčo PVM sąskaitoms-faktūroms, taip pat dėl prekių nekokybiškumo, neatitikimo teisės aktų reikalavimams, dėl prekių neatitikimo rinkos kainai, dėl ko ieškovas buvo priverstas sumažinti avalynės kainą (civilinė byla Nr. 2-37-123/2006, b. l. 4-38, 75-77). Pagal esančius duomenis ieškovo prieštaravimai, pateikti Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje byloje, atsakovui pateikus ieškinį dėl skolos pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras priteisimo, yra pirmasis dokumentas, kurio pagrindu atsakovas buvo informuotas dėl galimo prekių nekokybiškumo. Pretenziją dėl nekokybiškų prekių ieškovas pateikė atsakovui tik 2005 m. lapkričio 28 d., tai yra po to, kai atsakovas jau buvo pateikęs ieškinį dėl skolos už prekes priteisimo. Pretenzijoje ieškovas nurodė, kad 2004 m. birželio 1-11 d. pateiktos ir gautos prekės yra netinkamos kokybės, turi daug defektų, todėl paprašė 2005 m. lapkričio 28 d. − gruodžio 5 d. atvykti atsiimti avalynę ir išspręsti pirkimo-pardavimo sutarčių, pagal kurias gauta avalynė, nutraukimo sąlygas (1 t., 76 b. l.). Tai reiškia, jog, priešingai nei nurodo ieškovas savo ieškinio ir apeliacinio skundo faktiniame pagrindime, tarp šalių sudaryta sutartis nebuvo nutraukta 2004 m. birželio 25 d., ieškovui priėmus įsakymą dėl prekių grąžinimo (1 t., 145 b. l.), nes dar 2005 m. lapkričio 28 d. pats ieškovas sutartį laikė nenutrūkusia (nenutraukta). 2005 m. lapkričio 28 d. pretenzijoje, tai yra praėjus daugiau nei metams po pirkimo-pardavimo pagal ginčijamas PVM sąskaitas-faktūras įvykio ieškovas dar tik siūlė spręsti klausimą dėl sutarčių nutraukimo sąlygų. Tai reiškia, kad ieškovas prekes (avalynę) priėmė, nes jokių kitų ieškovo pretenzijų, išskyrus 2005 m. lapkričio 28 d., į byla nebuvo pateikta, be to, ieškovas 2004 m. birželio 24 d. skyrė sandėlio vadybininkui griežtą papeikimą už neatsakingą avalynės priėmimą (1 t., 143 b. l.), kas iš esmės paneigia ieškovo teiginius, kad avalynė buvo nepriimta. Dargi ieškovas vykdė dalinius mokėjimus pagal ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas-faktūras (ieškovas pats ieškinyje teigia, kad iš viso nuo 2004 m. birželio iki 2005 m. liepos 13 d. atsakovui yra sumokėjęs 31 108,06 Lt šešiais mokėjimais, atliktais 2004 m. rugsėjį ir gruodį, 2005 m. vasarį, gegužę, birželį ir liepą). Svarbi ir ta aplinkybė, kad iki patikslinto ieškinio pateikimo, kurį ir išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas reiškė reikalavimus dėl pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimo, todėl, priešingai nei teigia ieškovas skunde, jis negalėjo būti nutraukęs sutarčių 2004 m. birželio mėnesį, nes 2005 m. lapkričio 28 d. (tai pirmojo ieškovo ieškinio surašymo data) reikšti reikalavimą nutraukti pirkimo-pardavimo sutartis, kurių sudarymą patvirtina ginčo PVM sąskaitos-faktūros, būtų nelogiška. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal CK 6.218 straipsnio 1 dalį minėtame straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, − prieš trisdešimt dienų. Šalių sudarytoje Sutartyje terminas, prieš kurį turi būti pranešama apie Sutarties nutraukimą, nenustatytas, todėl šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi CK 6.218 straipsnyje įtvirtintomis sąlygomis, jog apie sutarties nutraukimą privaloma pranešti kitai šaliai prieš trisdešimt dienų. Duomenų apie tai, kad atsakovas būtų informuotas apie Sutarties nutraukimą, nėra. Ieškovo įsakymas dėl prekių grąžinimo negali būti laikomas Sutarties nutraukimą patvirtinančiu dokumentu, nes nėra duomenų, kad jis buvo įteiktas atsakovui, be to, paties ieškovo vėlesnis elgesys patvirtina, kad tarp šalių sudaryta Sutartis visgi nebuvo nutraukta. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog tarp šalių sudaryta 2003 m. liepos 1 d. Sutartis buvo nutraukta, nes byloje nenustatytas tam aiškiai išreikštos šalių valios faktas. Ieškovas gavo prekę, vėliau siūlė spręsti Sutarties nutraukimo klausimą, tačiau iki ir po ieškinio nagrinėjamoje byloje pareiškimo dalį prekių realizavo, atliko atsakovui dalinius mokėjimus, iki atsakovo ieškinio dėl skolos už prekes priteisimo pateikimo nesėmė aktyvių priemonių grąžinti prekes. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie tai, jog atsakovas nebendradarbiavo ir nesikooperavo su ieškovu (CK 6.200 str.). Aplinkybė, kad atsakovas nuo 2004 m. birželio 25 d. iki 2005 m. liepos 21 d. nereikalavo apmokėjimo už pateiktas prekes, nereiškė ieškovui pretenzijų dėl apmokėjimo už prekes, jokiu būdu neįrodo, jog atsakovas sutiko su ieškovo deklaruojamu Sutarties nutraukimu, byloje nesant duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad Sutartis iš tiesų buvo nutraukta ir atsakovas buvo informuotas apie Sutarties nutraukimą. Visos kainos už prekes nesumokėjimas taip pat nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad pirkėjas atsisakė pirkimo-pardavimo sutarties neteismine tvarka (CK 6.334 str. 1 d. 4 p.). Tai reiškia, kad ieškovas nepagrįstai nurodo, esą jis tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį vienašališkai nutraukė pagal CK 6.379 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, jog jeigu perduoti daiktai yra netinkamos kokybės ir jų trūkumų neįmanoma per pirkėjui priimtiną terminą pašalinti, toks pardavėjo padarytas sutarties pažeidimas laikomas esminiu. Atitinkamai tai reiškia, kad nenutraukus pirkimo–pardavimo sutarties nėra pagrindo taikyti restituciją (CK 6.334 str. 1 d. 4 p.).
Viena iš pirkėjo teisių yra teisė atsisakyti sutarties (CK 6.334 str. 1 d. 4 p.). Kvalifikuojant pirkėjo veiksmus pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą, būtina sąlyga yra ta, kad turi būti nustatyta, jog netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Savo esme pirkėjo atsisakymas nuo sutarties, kaip teisių gynimo būdas, yra vienašalio sutarties nutraukimo atvejis, taikomas, kai pardavėjas atlieka esminį sutarties pažeidimą. Pažymėtina, kad sutarčių teisėje sutarties nutraukimas yra pati griežčiausia priemonė, kuri gali būti taikoma tik išimtiniais įstatymo apibrėžtais atvejais ir tik pagal šalies reikalavimą. Sprendžiant bylas ir kvalifikuojant šalių veiksmus būtina skirti du sutarčių teisės reglamentuojamus teisių gynimo būdus: sutarties nutraukimą ir sutarties pripažinimą negaliojančiu. Šie teisių gynimo būdai inter alia skiriasi tuo, kad, skirtingai nei niekinių sutarčių atveju (CK 1.78 str. 5 d.), teismas negali savo iniciatyva nutraukti šalių sutarties, kai nepareikšta tokių reikalavimų. Nors pirmieji trys ieškovo ieškiniai buvo pareikšti dėl pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimo (pirkimo-pardavimo sutartimis įvardijant atskiras PVM sąskaitas-faktūras), tačiau vėliau šį reikalavimą ieškovas pakeitė į reikalavimą pripažinti pagal PVM sąskaitas-faktūras sudarytą avalynės pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu ir įpareigoti atsakovą atsiimti 5 224 poras avalynės. Galiausiai paskutiniame patikslintame ieškinyje ieškovas pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą atsiimti avalynę, pateiktą pagal 2004 m. birželio 4-11 d. PVM sąskaitas-faktūras, kurios vertė 278 703,02 Lt, tuo pagrindu, kad ieškovas vienašališkai nutraukė sutartį 2004 m. birželio 25 d. Vadinasi, šis reikalavimas siejamas su jau neva įvykusio sutarties nutraukimo pasekme. Tai papildomai patvirtina išvadą, kad nesant nustatyto sutarties nutraukimo fakto, restitucijos taikymas neįmanomas. Kadangi ieškovo reikalavimas dėl prekių sandėliavimo išlaidų priteisimo yra išvestinis iš reikalavimo įpareigoti atsiimti atsakovą jam priklausančią avalynę, pateiktą pagal 2004 m. birželio 4-11 d. PVM sąskaitas-faktūras, įvardytas ieškinyje ir apeliaciniame skunde (5 224 poras batų), todėl atmetus pirmąjį reikalavimą, apie antrąjį išvestinį reikalavimą teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Iš pridėtos civilinės bylos Nr. 2-37-123/2006, nagrinėjamos Klaipėdos apygardos teisme, matyti, kad UAB „VILZEVUS“ yra pareiškęs reikalavimus ieškovui L. R. individualiai įmonei dėl 432 000 Lt skolos ir 30 601,46 Lt palūkanų už parduotas prekes priteisimo (byla šiuo metu sustabdyta). Tai reiškia, jog toje byloje taip pat galės būti vertinamos aplinkybės, susijusios su prekių kokybės trūkumais, pareigos priimti prekes įvykdymu, pretenzijų dėl prekių kokybiškumo pateikimo terminu ir pan., byloje esant L. R. įmonės prieštaravimams, kuriuose teigiama dėl per didelės ir neatitinkančios realios vertės prekių kainos, dėl prekių nekokybiškumo. Toje byloje pirkėjas taip pat gali savo teises ginti pasinaudodamas kitais įstatyme numatytais pirkėjo teisių gynybos būdais (pvz., reikalauti sumažinti pirkimo kainą, prašyti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos kokybės daiktų perdavimo, tiek, kiek jų nekompensuoja galimas kainos sumažinimas).
Apeliantas (ieškovas) savo skundą taip pat grindžia aplinkybe, jog dėl įmonės dalykinės reputacijos praradimo ieškovas patyrė 100 000 Lt žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo. Ieškovas nurodo, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog tarp šalių sudaryta didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis buvo vykdoma netinkamai, jog atsakovas pateikęs netinkamos kokybės produkciją iki šiol delsia ją atsiimti. Dėl šių veiksmų ieškovas nurodo patyręs turtinę žalą ir praradęs dalykinę reputaciją, įmonės vardas buvęs sukompromituotas, sumažintas įmonės konkurencingumas, ieškovas, pardavinėdamas nekokybišką produkciją, susilaukė pirkėjų priekaištų, pirkėjai atsisakė pirkti prekes ieškovo batų parduotuvėse. Pirma, šioje nutartyje jau nurodyta, kad ieškovas nenutraukė sutarties ir tuo pagrindu neturėjo teisės reikalauti iš atsakovo atsiimti prekes, o byloje nėra duomenų, jog ieškovas dėl prekių kokybės trūkumų reikalavo pakeisti netinkamos kokybės prekes kokybiškomis ir pan. Antra, ieškovo metinės pajamų deklaracijos nepatvirtina tos aplinkybės, kad ieškovo pajamos mažėjo būtent dėl atsakovo parduotų nekokybiškų prekių, kad atsakovo veiksmai turėjo įtakos atsakovo dalykinei reputacijai, gero vardo praradimui ir dėl to nukentėjo atsakovo verslo interesai, tai yra, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Be to, reikalaudamas 100 000 Lt žalos atlyginimo, žalos dydžio pagrįstumo ieškovas net neįrodinėjo. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokią nei padarė pirmosios instancijos teismas išvadą, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo yra neįrodytas (pagal CPK 178 str. nuostatas neteisėtus veiksmus ir žalos padarymo faktą bei priežastinį ryšį privalo įrodyti ieškovas). Kadangi išnagrinėjus bylą ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas (neįrodytas), todėl ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui taikymo ar netaikymo klausimai iš esmės nesvarstytini.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apskųsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinį paliekama nepakeista, nors tokį procesinį sprendimą teisėjų kolegija grindžia iš dalies kitais motyvais, nei nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendime.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Gintaras Pečiulis
Nijolė Piškinaitė