Civilinė byla Nr. e2-1642-178/2015

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00250-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 127.2; 106.8.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Vingriai“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui akcinei bendrovei „Vingriai“, civilinėje byloje Nr. eB2-1229-265/2015 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Vingriai“ generalinio direktoriaus E. Q. D. L. R. M. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „SEB bankas“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašo iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui AB „Vingriai“. Nurodė, kad atsakovas atitinka Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau – ĮRĮ) numatytus reikalavimus (ĮRĮ 4 str., 6 str. 1-2 d). Nepaisant kilusių laikinų finansinių sunkumų, atsakovas veiklos nenutraukė ir ėmėsi ryžtingų veiksmų, siekdamas toliau sėkmingai veikti: atsakovas kartu su tarpininku UAB „L&M Vilnius” 2014-2015 m. m. vykdo (įvykdė) užsakymus, kurių bendra suma sudaro 3 316 636,09 Eur, įmonėje šiuo metu dirba 115 aukštos kvalifikacijos, didelę patirtį turinčių darbuotojų, 2014 m. rugpjūčio mėnesį įmonei pradėjo vadovauti naujas generalinis direktorius, suteikiantis galimybę plėsti atsakovo klientų ratą tarptautiniu mastu ir didinti įmonės gamybinius pajėgumus. 2014 m. rugsėjo mėnesį vienintelio atsakovo akcininko sprendimu buvo padidintas bendrovės įstatinis kapitalas nuo 10 917 621 Lt iki 34 517 621, išleidžiant 23 600 000 naujų paprastųjų vardinių 1 Lt nominalios vertės akcijų, be to, buvo nuspręsta atsakovo buveinę perkelti į Klaipėdą, tokiu būdu atveriant įmonei naujas galimybes efektyviau, operatyviau bei ekonomiškiau organizuoti pagamintos produkcijos pervežimus jūrų keliais. Taip pat, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1081/2014, atsakovas pareiškė ieškinį, ginčydamas kreditorių reikalavimus, su kuriais nesutinka ir kurių nenurodo savo finansinėje apskaitoje, nemaža dalis atsakovo kreditorių atidėjo skolų mokėjimo terminus iki 2015 m. gruodžio 31 d., taip išreikšdami savo sutikimą dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo. Atsakovas yra mokus: 2015 m. balandžio 29 d. atsakovas turėjo 11 113 115 Eur vertės turto, o jo per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 4 818 960 Eur (tarp jų 4 791 857,63 Eur pradelsti įsipareigojimai).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui AB „Vingriai“ restruktūrizavimo bylą.

Teismas nurodė, kad pareiškimas dėl atsakovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo paduodamas ne pirmą kartą. Todėl aktualu nustatyti tik naujas aplinkybes, kuriomis grindžiamas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o kitos aplinkybės, kurios buvo konstatuotos ankstesniuose teismų sprendimuose, yra prejudiciniai faktai, kurie laikytini nustatytais ir iš naujo nekvestionuotini (CPK 182 str. 2 p.). Teismo nuomone, pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo iš esmės grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis, tik papildomai nurodoma, kad ginčijami VĮ „Turto bankas“, AB „SEB bankas“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos reikalavimai, taip pat iš esmės naujomis aplinkybėmis pripažintini pateikto balanso duomenys, tačiau teismas nesutiko su ieškovo pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, jog šiuo metu pradelsti atsakovo įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės.

Įvertinęs nagrinėjamoje byloje ir civilinėje byloje Nr. B2-1652-730/2014 pateiktų balansų duomenis, teismas konstatavo, jog atsakovo turto sudėtis iš esmės yra nepasikeitusi. Pasak teismo, 2015 m. balandžio 29 d. balanso duomenimis, įmonės pasirašytą kapitalą sudaro 4 870 720 Eur, o pasirašytą, tačiau neapmokėtą – 5 126 274 Eur. Teismas pažymėjo, jog šio kapitalo sudėtis ir jo reikšmė įmonės mokumo kontekste buvo įvertinta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-557-407/2015, kurioje konstatuota, kad akcijų apmokėjimas grindžiamas įskaitymais, o ne pinigais ir nepiniginiais įnašais, kaip numatyta Akcinių bendrovių įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog neapmokėtas kapitalas būtų apmokamas įstatymo nustatyta tvarka, o mokėjimai atliekami skolų įskaitymo pagrindu, konstatavo, kad įmonė šio turto negaus. Dėl to, vertindamas atsakovo mokumą, teismas padarė išvadą, kad įmonės turtą sudaro žymiai mažesnė dalis, t. y. 5 986 841 Eur, o ne 11 113 115 Eur, kaip nurodyta balanse. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad šie balanso duomenų elementai iš esmės analogiški 2014 m. rugsėjo 4 d. balansui, įvertintam Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje, sprendė, jog yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad jų kvestionuoti ir padaryti priešingas išvadas nei buvo padarytos minėtoje nutartyje, nėra teisinio pagrindo. Taip pat, teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo pripažinti turinčia įtakos procesiniam rezultatui ieškovo nurodomą aplinkybę, jog atsakovas ieškiniu ginčija trijų kreditorių finansinius reikalavimus. Vien tik šių reikalavimų ginčijimas nėra pagrindas konstatuoti, jog jie neegzistuoja, o netgi ir eliminavus šiuos reikalavimus iš atsakovo įsiskolinimų sąrašo, jų turimo turto nepakanka kitiems finansiniams reikalavimams padengti, kurių bendra suma viršija pusę į  balansą įrašyto turto vertės. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo pateikti vienintelio akcininko 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu patvirtinti restruktūrizavimo plano metmenys yra iš esmės analogiški metmenims, kuriuos ieškovas teikė į civilinę bylą Nr. B2-1652-730/2014, o šių metmenų įgyvendinimo galimybės ir perspektyvos taip pat buvo įvertintos Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje, konstatuojant, kad įmonės mokumo atkūrimo priemonės nėra realiai įgyvendinamos. Dėl to, ieškovui pateikus iš esmės analogiškus metmenis ir nekeičiant atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais tvarkos ir būdo, teismas konstatavo, jog plane numatytos priemonės neatkurs atsakovo mokumo, nes yra realiai neįgyvendinamos. Taip pat pažymėjo, kad atsakovui restruktūrizavimo byla keliama ne pirmą kartą, todėl atsakovas restruktūrizuojamos įmonės statuso suteikiamomis garantijomis jau turėjo galimybę naudotis pakankamai ilgą laiką, tačiau jokio teigiamo rezultato iš to nebuvo.

Esant nurodytų aplinkybių visumai bei įvertinęs ieškovo nurodytas naujas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas yra nemokus, o pateikti įmonės restruktūrizavimo plano metmenys neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir jų įgyvendinimo realumo kriterijų, todėl atsisakė iškelti atsakovo restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 5 str.  1 d. 7 p., 12 str. 2 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas AB „Vingriai“ (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį ir klausimą dėl AB „Vingriai“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas be pagrindo sprendė, kad apelianto gaunamos įmokos už naujai išleistų akcijų apmokėjimą neįskaičiuotinos į bendrovės turto masę. Todėl nepagrįsta ir teismo išvada, kad apelianto turtas sudaro ne 11 113 115 Eur, o 5 986 841 Eur ir viršija pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Vienintelis apelianto akcininkas „L&M International Trading Ltd“ tinkamai vykdo 2014 m. rugsėjo 2 d. AB „Vingriai“ akcijų pasirašymo sutartį, apmokėdamas įgyjamas apelianto akcijas tarpusavio piniginių prievolių įskaitymo būdu – įskaitant iš kitų apelianto kreditorių įsigytus reikalavimus ir taip mažinant jiems apelianto skolą. Vien tas faktas, kad už naujai išleistas akcijas apeliantas fiziškai negauna lėšų, nereiškia, kad tokių akcijų išpirkimo įmokos neturi būti apskaitomos apelianto balanse kaip jos turimas realus turtas ir įrašomos į bendrą įmonės turto masę, sprendžiant dėl jos mokumo (CK 6.123 str. 1 d., 6.130 str. 1 d., ABĮ 45 str. 1 d.).
2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neįvertino pareiškime nurodytų aplinkybių, jog apeliantas kartu su tarpininku UAB „L&M Vilnius” 2014-2015 m. vykdo (įvykdė) užsakymus, kurių bendra suma siekia 3 316 636,09 Eur, įmonėje šiuo metu dirba 115 aukštos kvalifikacijos, specialių žinių turinčių darbuotojų, be to, nemaža dalis apelianto kreditorių atidėjo skolų mokėjimo terminus iki 2015 m. gruodžio 31 d., taip išreikšdami savo sutikimą dėl apelianto restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad aktyviai veikianti, vykdanti didelės vertės užsakymus, turinti daugiau nei 100 darbuotojų įmonė, kurios sėkme tiki kreditoriai ir atideda skolų mokėjimo terminus, yra nemoki. Juolab, kad apeliantas formaliai yra mokus Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) prasme.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad neturi teisinės reikšmės procesiniam rezultatui aplinkybė, jog apeliantas teisme ginčija dalies kreditorių finansinius reikalavimus. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1081/2014, atmesdamas atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti apelianto restruktūrizavimo bylą, nurodė, kad apeliantas nepateikė duomenų, jog teisme ginčytų kreditorių sąraše neatvaizduotus finansinius reikalavimus, dėl ko sprendė, kad tokie reikalavimai yra pagrįsti ir įtrauktini į apelianto kreditorių sąrašą. Atsižvelgęs į šią teismo nutartį, apeliantas, nesutikdamas su dalimi kreditorių finansinių reikalavimų, ėmėsi teismine tvarka juos ginčyti – pareiškė ieškinį apeliantams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, AB „SEB bankas“ ir VĮ „Turto bankas“ dėl turtinių prievolių panaikinimo.
4. Nepagrįsta ir teismo pozicija, kad į bylą pateikti 2015 m. balandžio 30 d. apelianto restruktūrizavimo plano metmenys yra iš esmės analogiški anksčiau pateiktiems ir įvertintiems teismo. 2015 m. balandžio 30 d. apelianto restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos visiškai kitos esminės priemonės restruktūrizavimo tikslams pasiekti.
5. Įmonė, siekianti restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir finansinių problemų išsprendimo restruktūrizavimo būdu, gali neapibrėžtą skaičių kartų siekti šių tikslų, jeigu ankstesniais kartais jų pasiekti nepavyko ir yra tenkinamos ĮRĮ 4 straipsnio sąlygos, o teismas neturi trukdyti įmonei, jos akcininkams ir kreditoriams pasiekti susitarimą, kuris įforminamas restruktūrizavimo plano metmenimis. Priešingai, teismas turėtų padėti bendrovei, akcininkams ir kreditoriams susitarti, tvirtinant restruktūrizavimo planą, nes tai atitinka viešąjį interesą, kurį, be kita ko, užtikrina teismas.

Trečiasis asmuo AB „SEB bankas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas be pagrindo nurodė, kad jo balanse įrašyti 7 588 240 Eur debitoriniai įsiskolinimai bei iš vienintelio akcininko gautinas naujai išleistų apelianto akcijų apmokėjimas yra realus įmonės turtas. 2-ajame Verslo apskaitos standarte „Balansas“ turtas apibrėžiamas kaip materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja įmonė ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos, o 8-asis Verslo apskaitos standartas „Nuosavas kapitalas“ nuosavą kapitalą apibūdina tik kaip įmonės turto dalį, likusią iš viso turto atėmus įsipareigojimus. Taigi, išleidus naujas akcijas, apelianto turtas objektyviai nepadidėjo, tik pasikeitė nuosavo kapitalo dalis: apmokėjus už akcijas tarpusavio įskaitymų būdu, įmonė turto negavo, bet sumažėjo jos įsipareigojimai, o tai lėmė nuosavo kapitalo padidėjimą.  
2. Apeliantas ignoruoja aplinkybę, kad jo finansinė padėtis, nepaisant pelningų užsakymų, kvalifikuotų darbuotojų bei susitarimų su dalimi kreditorių, ir toliau blogėja, jis Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai yra skolingas 1 871 308,05 Eur ir ši skola vis auga. Be to, nors apeliantas nurodo, kad jis įvykdė ir vykdo užsakymus, kurių vertė 3 316 363,09 Eur, kartu pripažįsta, jog yra įsiskolinęs darbuotojams (sudaręs su jais susitarimus dėl skolų apmokėjimo termino atidėjimo), o už nurodytų užsakymų įvykdymą gautų piniginių lėšų neužteks atsiskaitymams vien tik su darbuotojais.
3. Deklaratyvūs apelianto teiginiai dėl neva kreditorių išreikšto pritarimo dėl apelianto restruktūrizavimo neturi teisinės reikšmės. Juolab kad apeliantas nenurodo, su kokiais konkrečiai kreditoriais ir dėl kokios sumos finansinių įsipareigojimų sudarė susitarimus dėl skolų mokėjimo terminų atidėjimo.
4. Teismas teisingai sprendė, jog aplinkybė, kad apeliantas teisme ginčija trijų kreditorių finansinius reikalavimus, neįrodo, kad jie apskritai neegzistuoja. Be to, net ir neįskaitant šių įsipareigojimų, apelianto įsipareigojimų suma viršija pusę jo turimo turto vertės.
5. 2014 m. rugsėjo mėnesio apelianto restruktūrizavimo plano metmenys, kuriuos jau yra įvertinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartyje, ir į šią bylą pateikti 2015 m. balandžio mėnesio restruktūrizavimo plano metmenys yra itin panašūs, šių metmenų dalis „Preliminarus verslo planas ir perspektyvos“, kurioje nurodyti pagrindiniai principai bei projektai, turintys užtikrinti apelianto veiklos atkūrimą, beveik identiška 2014 m. rugsėjo mėnesio apelianto restruktūrizavimo plano metmenų tai pačiai daliai. Be to, apeliantas nenurodo konkrečių būdų ir priemonių, kurių bendrovė ketina imtis, siekdama išvengti sąnaudų augimo bei atkurti įprastinę įmonės veiklą. Dėl pateiktų metmenų ir juose nurodytų užsakymų įvykdymo realumo abejones kelia ir tai, kad apeliantas galimai neturi priemonių, įrangos ir įrengimų užsakymams vykdyti, kadangi dar 2013 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2078-258/2013 dalis apelianto įrangos (t. y. frezavimo staklės) buvo priteistos trečiajam asmeniui.
6. Apeliantas pateikia nepagrįstus duomenis apie savo debitorius, nepridėdamas įrodymų apie debitorių sąraše nurodytų sumų pagrįstumo ir išieškojimo galimybes, o pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, nesant įrodymų apie balanse nurodytų gautinų sumų išieškojimo galimybes, jų realumą, nėra galimybės nustatyti turto, kurį sudaro debitorių įsiskolinimas ir kitos gautinos sumos, realios vertės (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2240/2013).
7. Restruktūrizavimo byla apeliantui nesėkmingai inicijuojama jau penktą kartą, apelianto nemokumas bei jo restruktūrizavimo plano metmenų nerealumas yra konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Apeliantas piktnaudžiauja jam suteikta teise kreiptis į teismą, pakartotinai inicijuodamas restruktūrizavimo bylos iškėlimą ir tokiu būdu vis didindamas įsipareigojimus kreditoriams, taip pažeisdamas jų teises ir teisėtus interesus. Apeliantui keltina ne restruktūrizavimo, bet bankroto byla, dauguma didžiųjų įmonės kreditorių nepritaria apelianto restruktūrizavimui, todėl šios įmonės restruktūrizavimas yra neįmanomas. Pakartotinas kreipimasis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo akivaizdžiai nesuderinamas su ĮRĮ įtvirtintais restruktūrizavimo procedūrų tikslais ir vertintinas kaip atitinkantis piktnaudžiavimo teise požymius, kas sudaro savarankišką pagrindą atmesti atskirąjį skundą (CK 1.137 str. 3 d., CPK 95 str.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

         CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti AB „Vingriai“ restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas. Byla nutrauktina.

Nustatyta, kad apeliantui restruktūrizavimo byla inicijuojama jau penktą kartą: pirmą kartą apelianto restruktūrizavimo byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-4072-661/2010 (nutraukta 2010 m. spalio 7 d., nustatytu terminu nepateikus įmonės restruktūrizavimo plano), antrą kartą apelianto restruktūrizavimo byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-3392-619/2010 (nutraukta 2012 m. lapkričio 23 d. dėl tos pačios priežasties), trečią kartą buvo atsisakyta iškelti apelianto restruktūrizavimo bylą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-3521-232/2015 (nustačius, kad parengti įmonės restruktūrizavimo plano metmenys ir preliminarus verslo planas neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir jų įgyvendinimo realumo kriterijų bei konstatavus, kad apeliantas atitinka nemokios įmonės statusą), o ketvirtą kartą, bylą išnagrinėjus pagal ieškovo – įmonės generalinio direktoriaus E. Q. D. L. R. M. pareiškimą, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1652-730/2014 vėlgi buvo atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą (dėl tų pačių priežasčių, kaip ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartimi).

Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje tarp tų pačių šalių kaip ir Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-1652-730/2014 sprendžiamas ginčas dėl to paties dalyko, t. y. apelianto restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad įmonė, turinti laikinų finansinių sunkumų, gali neribotai vis kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Iš tikrųjų, ĮRĮ nuostatos nedraudžia, esant poreikiui bei ĮRĮ numatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tačiau tokiu atveju ieškovui kyla pareiga įrodyti naujų, anksčiau nagrinėjant tokio pobūdžio pareiškimą nebuvusių esminių aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti kitokias išvadas nei teismo anksčiau padarytos (t. y. pagrįsti naują ieškinio pagrindą). Priešingu atveju, pakeitus tik neesminius  duomenis apie įmonę (o jie gali pasikeisti per labai trumpą laiką, pavyzdžiui, kaip nagrinėjamu atveju nurodomi vadovo, buveinės pasikeitimas, finansinių rodiklių neesminis pasikeitimas dėl einamosios įmonės veiklos ir pan.),  restruktūrizavimo plano metmenis, būtų sudarytos galimybės neribotą kartų inicijuoti restruktūrizavimo bylos iškėlimą inter alia ir turint tikslą išvengti bankroto bylos iškėlimo nemokioms įmonėms. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, inicijuojant restruktūrizavimo procesą, būtina vadovautis bendruoju teisės principu – sąžiningumu, įpareigojančiu civilinių teisinių santykių subjektus įgyvendinti savo teises rūpestingai, teisingai, atsižvelgiant į teisėtus bei pagrįstus kitų asmenų interesus (CK 1.5 str. 1 d., 1.137 str. 2 d.). Neabejotinai galioja ir draudimas piktnaudžiauti teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai; be to, teismas turi pareigą, įgyvendindamas proceso tikslus ir principus, kontroliuoti šalių naudojimąsi procesinėmis teisėmis, šalinti bet kokius procesinio įstatymo nesilaikymo atvejus, o tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali netgi atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015). Kaip minėta, šalių ir ginčo dalyko tapatumas yra akivaizdus. Vertinant ieškinio (pareiškimo) pagrindo (ne)tapatumą kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2015).

Nagrinėjamoje byloje apelianto nurodytos aplinkybės, susijusios su įmonės įstatinio kapitalo padidinimu (išleidžiant naujas įmonės akcijas), vykdomais užsakymais, bendrovėje dirbančiais darbuotojais, dalies skolų sumokėjimo terminų pratęsimais, kelių kreditorių reikalavimų ginčijimu bei apelianto generalinio direktoriaus ir buveinės pasikeitimu, nelaikytinos naujomis arba esminės reikšmės turinčiomis aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindo iš naujo spręsti dėl apelianto restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų (ne)buvimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad apelianto kapitalo sudėtis, pasirašius 2014 m. rugsėjo 2 d. AB „Vingriai“ akcijų pasirašymo sutartį, ir jo reikšmė įmonės mokumui buvo įvertinta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-557-407/2015, kuria buvo palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis (c. b. Nr. B2-1652-730/2014 t. 7, b. l. 16-21). Be to, pažymėtina, kad šiose nutartyse buvo įvertintos ne tik faktinės aplinkybės bei įrodymai, susiję su apelianto finansine padėtimi, bet ir tokios aplinkybės kaip įmonės vadovo ir buveinės pasikeitimas, dalies skolų sumokėjimo terminų atidėjimas bei šioje bendrovėje dirbančių asmenų skaičius ir kvalifikacija, kurias apeliantas nurodė, kaip turinčias esminės reikšmės teisingam nagrinėjamo ginčo išsprendimui. Paminėta Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, konstatavus apelianto atitikimą nemokios įmonės statusui bei restruktūrizavimo plano metmenų ir preliminaraus verslo plano neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, jų įgyvendinimo realumo kriterijams, buvo atsisakyta iškelti apelianto restruktūrizavimo bylą (c. b. Nr. B2-1652-730/2014 t. 6, b. l. 180-186). Pagal CPK 18 straipsnio nuostatas, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės (savivaldybės) institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami (CPK 182 str. 2 p.). Dėl to nėra pagrindo pakartotinai nagrinėti apelianto atskirojo skundo argumentų, susijusių su paminėtomis aplinkybėmis.

Šioje byloje apeliantas iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, tik pridėjo dokumentus su formaliai pakeistais (pasikeitusiais) kai kuriais duomenimis. Natūralu, kad įmonei tebevykdant veiklą bei joje dirbant darbuotojams, keičiasi įmonės balanso duomenys, tačiau šie pasikeitimai yra įtakoti ne esminių finansinių pokyčių, įvykusių bendrovėje po Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutarties priėmimo, bet nulemti įprastinės įmonės veiklos. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad aplinkybė, jog apeliantas ginčija trijų kreditorių finansinius reikalavimus, neturi esminės įtakos šio ginčo išsprendimui, juolab tame kontekste, kad paminėti ginčai teisme buvo inicijuoti tik po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1081/2014 atkreipė dėmesį į tai, jog į apelianto pradelstų įsipareigojimų sąrašą nėra įtraukta dalis kreditorių, dėl kurių reikalavimų ginčo teisme nėra inicijuota. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ir nagrinėjamoje byloje pateikti apelianto restruktūrizavimo plano metmenys yra iš esmės analogiški pateiktiesiems civilinėje byloje Nr. B2-1652-730/2014, kurių įgyvendinimo galimybės buvo neigiamai įvertintos įsiteisėjusiomis teismų nutartimis (CPK 18 str.). Nors apeliantas teigia, kad dabar teikiamuose metmenyse nurodomos visiškai kitos esminės priemonės įmonės finansinei padėčiai pagerinti, tačiau atskirajame skunde jis pats tokių naujų esminių priemonių ir neįvardija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šiuose metmenyse nėra nurodyta konkrečių naujų esminių priemonių bei veiksmų, kurių apeliantas ketina imtis siekdamas stabilizuoti įmonės finansinę veiklą bei plėtoti jos veiklą (CPK 12 str., 178 str.). Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareikšto pareiškimo pagrindas yra tapatus civilinėje byloje Nr. B2-1652-730/2014 išnagrinėto pareiškimo pagrindui.

Taip pat teismas pažymi, jog toks aktyvus apelianto vadovų procesinis elgesys, jau penktą kartą stengiantis iškelti apelianto restruktūrizavimo bylą, iš esmės nekeičiant šio reikalavimo pagrindo, leidžia manyti ir apie tai, kad turimomis procesinėmis teisėmis gali būti naudojamasi tuo tikslu, kad nebūtų galimybės tęsti apelianto bankroto bylos iškėlimo (pradėtos dar netgi prieš pustrečių metų - 2013 m. vasario mėn.) klausimo nagrinėjimą, o ne tam, kad įmonei iš tiesų būtų sudarytos realios sąlygos išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas bei išvengti bankroto, t.y. tokiu būdu piktnaudžiaujant restruktūrizavimo prioriteto principu (CPK 185 str.; ĮRĮ 1 str. 2 d., 7 str. 9 d.; ĮBĮ 9 str. 6 d.). Šiame kontekste pastebėtina, kad anksčiau pareiškimai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo netenkinti ne tik dėl įmonės nemokumo, bet ir dėl restruktūrizavimo plano metmenų ydingumo, tuo tarpu klausimas dėl įmonės (ne)mokumo galutinai sprendžiamas ne restruktūrizavimo, bet bankroto byloje. Todėl apeliantui įrodžius, jog įmonė yra moki, apelianto bankroto bylą nagrinėjantis teismas konstatuos jos mokumą ir šios aplinkybės apeliantui nebereikės įrodinėti kitose bylose (CPK 182 str. 2 p.).

Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Kaip minėta, yra pagrindas spręsti, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas tapatus pareiškimas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti šį pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, o jį priėmęs ir nustatęs pareiškimų tapatumą, turėjo nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą. Dėl to skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – byla nutraukiama (CPK 293 str. 3 d., 302 str., 337 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – civilinę bylą Nr. eB2-1229-265/2015 nutraukti.

Teisėjas                                                                        Alvydas Poškus