Civilinė byla Nr. 2-252-330/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00127-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 126.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų akcinės bendrovės DNB banko ir akcinės bendrovės „MONTUOTOJAS“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjų akcinės bendrovės DNB banko ir akcinės bendrovės „MONTUOTOJAS“ pareiškimas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo uždarosios akcinės bendrovės „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ bankroto byloje Nr. B2-228-436/2014.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskiruosius skundus,

n u s t a t ė :

              I.  Ginčo esmė

Atskiraisiais skundais ginčijamas nutarties, kuria teismas atmetė prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjai (kreditoriai) AB DNB bankas ir AB „MONTUOTOJAS“ pateikė teismui prašymą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ bankroto byloje. Pareiškėjai nurodė, kad paskirtas administratorius UAB „Bankrotas“ netinkamai atlieka administratoriaus pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) bei kituose teisės aktuose, ir tai lemia esminius bankroto procedūrų pažeidimus, tokiu būdu yra pažeidžiami kreditorių interesai, trukdoma bankroto proceso eigai. Paaiškino, kad administratorius neefektyviai naudojo bankroto administravimui skirtas lėšas bei nepateikė kreditorių komitetui įrodymų apie patirtų administravimo išlaidų pagrįstumą. Kreditorių komitetas, patikrinęs bankroto administratoriaus išlaidų ataskaitas, nustatė, kad dalis administravimo išlaidų nėra pagrįstos jokiais įrodymais, todėl 2013 m. liepos 10 d. nutarimu pripažino nepagrįstomis dalį administravimo išlaidų ir įpareigojo administratorių šias išlaidas grąžinti į bankrutavusios įmonės sąskaitą arba išskaičiuoti jas iš administratoriaus atlyginimo. Pasak pareiškėjų, įsiteisėjusiomis teismų nutartimis buvo konstatuota, kad administratorius netinkamai naudoja bankrutuojančios įmonės lėšas. Pareiškėjai taip pat nurodė, jog administratorius netinkamai vykdė pareigą atstovauti įmonės interesus, kadangi Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1346-324/2012 administratoriaus įgaliotam asmeniui M. K. paskirta bauda už netinkamą naudojimąsi procesinėmis teisėmis ir neatvykimą į teismo posėdį. Administratoriaus netinkamo atstovavimo faktą patvirtina ir advokatės J. M. 2013 m. sausio 16 d. raštas Nr. 14/014, pateiktas civilinėje byloje Nr. 2-2865-601/2012 dėl skolos priteisimo iš UAB „Naujoji Vaišvydava“. Advokatė nurodė, jog BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ byloje atstovavo bankroto administratorius, kuris buvo įpareigotas pateikti teismui atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktus, tačiau jų nepateikė, dėl ko Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu sumažino atliktų statybos darbų kainą, tokiu būdu buvo tiesiogiai pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Pareiškėjai nurodė, jog administratorius neįvykdė bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto nutarimų: 2013 m. liepos 10 d. nutarimo 2.3 ir 4 darbotvarkės klausimais, 2013 m. liepos 10 d. nutarimo 7 darbotvarkės klausimu, 2013 m. lapkričio 28 d. nutarimo. Pasak pareiškėjų, kreditorių komitetas išdėstė bankroto administratoriui savo priekaištus, tačiau administratorius ir toliau dirba aplaidžiai. Nurodė, jog administratorius ne tik nesugeba sklandžiai ir operatyviai vykdyti bankroto procedūrų, bet ir neišvengia konfliktų su kreditorių komiteto nariais, skundžia teismui kreditorių komiteto nutarimus. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad administratorius gali būti atstatydintas dėl netinkamo pareigų atlikimo, nes tai gali trukdyti bankroto proceso eigai, pažeisti kreditorių interesus. Pareiškėjų manymu, nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, jog UAB „Bankrotas“ administruoja BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ netinkamai, todėl turi būti atstatydintas. Naujuoju administratoriumi pareiškėjai prašė skirti UAB „Verslo administravimo centras“.

Kreditoriai UAB „Lavatas“, UAB „Ulpas“, UAB „Ežerūna“ pateikė prisidėjimus prie pareiškėjų prašymo dėl administratoriaus atstatydinimo. Minėti kreditoriai nurodė palaikantys  visus pareiškime išdėstytus argumentus.

UAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ administratorius UAB „Bankrotas“ su kreditorių pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog pareiškėjai savo argumentus grindžia atliktu patikrinimu, kurio metu nustatyta, jog bankroto administratorius netinkamai naudojo administravimui skirtas lėšas. Nors kreditorių komitetas 2013 m. liepos 10 d. posėdyje pripažino 122 654,02 Lt sumą nepagrįstomis išlaidomis, tačiau jos buvo patvirtintos ankstesniuose kreditorių susirinkimuose, kuriuose priimti nutarimai yra nepanaikinti. Nurodė, kad teismai iš esmės nenagrinėjo 122 654,02 Lt paskaičiuoto atlyginimo vyriausiajam buhalteriui ir energetikui įtraukimo į administravimo išlaidas pagrįstumo, o buvo sprendžiamas klausimas dėl administravimo išlaidų pagrįstumo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Teismai nustatė, kad įrodinėjimo našta tenka bankroto administratoriui, tačiau nevertino jo į bylą pateiktų ataskaitų ir jas pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų, o tai reiškia, kad 122 654,02 Lt dydžio administravimo išlaidų pagrįstumo klausimas nebuvo išspręstas iš esmės. Patys pareiškėjai savo faktiniu elgesiu pripažino, kad 2013 m. liepos 10 d. susirinkime 3.2 darbotvarkės klausimu priimtas kreditorių nutarimas yra ydingas, nes 2013 m. spalio 4 d. kreditorių komitetas nutarė pavesti auditoriams atlikti išsamią bankrutuojančios įmonės buhalterinių dokumentų analizę. Tai reiškia, kad ginčas tarp kreditorių komiteto ir administratoriaus dėl administravimo lėšų panaudojimo pagrįstumo nėra išspręstas.

Administratorius nesutiko su pareiškėjų argumentais, esą jis netinkamai atstovavo įmonės interesus civilinėse bylose. Pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2-1346-324/2012 ginčas vyko tarp kitų šalių, o BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ buvo įtraukta trečiuoju asmeniu. Administratorius, siekdamas taupyti įmonės lėšas, pasitarė su kreditorių komitetu ir nutarė teismo posėdyje nedalyvauti,  o šis nedalyvavimas niekaip nepakenkė įmonės interesams. Pasak administratoriaus, pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad administratorius netinkamai atstovavo bankrutuojančios įmonės interesus civilinėje byloje Nr. 2-2865-601/2012, nes ši byla buvo užvesta iki įmonei iškeliant bankroto bylą ir įmonės interesus atstovavo profesionali teisininkė advokatė J. M.. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad administratorius nesikreipė į teismą dėl skolos išieškojimo iš UAB „Bioetan LT“. Priešingai, prieš tai nurodytose civilinėse bylose iš šios įmonės yra priteistos nemažos sumos pinigų, administratorius kreipėsi į antstolį dėl priteistų skolų išieškojimo, tačiau priverstinis išieškojimas iš UAB „Bioetan LT“ yra sustabdytas neribotam laikui dėl kreditorių komiteto priimtų nutarimų.

Administratorius nesutiko su pareiškėjų argumentu, esą jis nepagrįstai neatliko statinio, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbų. Administratorius teigė negalėjęs šių darbų atlikti, kadangi neturėjo tam lėšų, o kreditorių komitetas jų neskyrė. Paaiškino, kad administratoriui nebuvo įmanoma vykdant kreditorių susirinkimo nutarimą teikti komitetui ataskaitas, nes kreditorių komiteto pirmininkas nepraneša administratoriui apie šaukiamą susirinkimą prieš 30 dienų, kaip to reikalauja susirinkimo sušaukimo tvarka, arba praneša vos prieš kelias dienas elektroniniu paštu. Administratorius pažymėjo, jog nesutarimai kilo tik su pareiškėjais, tačiau ne su visais kreditoriais. Kreditorių komiteto pirmininkas AB „MONTUOTOJAS“ iš penkių komiteto narių turi tris balsus, nes pagal įgaliojimą veikia kreditorių UAB „Ežerūna“ ir UAB „Ulpas“ vardu. Be to, jis bankrutavusios įmonės vardu vienasmeniškai veda derybas su UAB „Bioetan LT“ dėl priteistų skolų apmokėjimo ir apie derybų eigą administratoriaus neinformuoja. Administratorius mano, jog jam pavestas funkcijas jis atlieka tinkamai. Jo manymu, šioje bankroto bylos stadijoje pakeitus administratorių, žymiai išaugtų administravimo išlaidos, būtų pažeistas viešasis interesas ir mažųjų kreditorių interesai, kadangi visos bankroto procedūros iš esmės yra baigtos, liko tik paskirstyti antstoliui priverstinai realizavus debitorių turtą, gautas lėšas administravimo išlaidoms dengti. Administratorius atsisako vykdyti dviejų didžiausių kreditorių galimai neteisėtus reikalavimus, todėl pareiškėjai ir siekia atstatydinti administratorių.

Kreditoriai UAB „Luodė“, UAB „Šančių prekybos centras“ ir BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ darbuotojai nesutiko su pareiškėjų prašymu atstatydinti (pakeisti) bankroto administratorių, pritarė administratoriaus argumentams. Nurodė, jog pareiškėjų nepasitenkinimui administratoriaus darbu įtakos turi tai, kad administratorius nepalaiko išimtinai jiems naudingos pozicijos. Kreditorių komiteto susirinkimai šaukiami nesilaikant nustatytos tvarkos, iš anksto nepranešama apie šaukiamą susirinkimą, nesudaroma galimybė kitiems kreditoriams dalyvauti susirinkimuose, priimami keisti nutarimai, kurie išimtinai naudingi tik pareiškėjams.

                                                    II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi pareiškėjų AB DNB banko ir AB „MONTUOTOJAS“ prašymą dėl UAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“  atstatydinimo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su bankroto administratoriaus argumentais, jog teismai iš esmės nenagrinėjo 122 654,02 Lt atlyginimo, paskaičiuoto vyriausiajam buhalteriui ir energetikui, įtraukimo į administravimo išlaidas pagrįstumo, o sprendė klausimą dėl administravimo išlaidų pagrįstumo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Todėl teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais esą yra konstatuotas nurodyto dydžio administravimo išlaidų nepagrįstumas. Teismas taip pat pažymėjo, jog nustatyti faktui, ar šios kreditorių komiteto nustatytos išlaidos iš tikrųjų buvo nepagrįstos, kreditorių komitetas 2013 m. spalio 4 d. priėmė nutarimą pasamdyti audito ir buhalterinės apskaitos įmonę UAB „G. B. ir partneriai“ atlikti išsamią visų įmonės buhalterinių dokumentų analizę bei pateikti išvadas kreditorių komitetui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „G. B. ir partneriai“ pateiktą išvadą, konstatavo, jog išvadoje pateikta tik šios įmonės nuomonė, tačiau nebuvo nustatytas tikslus išlaidų dydis. Pirmosios instancijos teismas svarbia aplinkybe laikė tai, jog vienas iš pareiškėjų AB DNB bankas su skundu anksčiau kreipėsi į administratorių veiklą prižiūrintį Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos dėl administratoriaus netinkamo darbo, o pareiškėjo skundas buvo grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis. Nors administratoriui buvo paskirta nuobauda, tačiau administratoriaus skundas dėl šios nuobaudos panaikinimo dar nėra išnagrinėtas, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog paskirtos nuobaudos už bankrutuojančiai įmonei netinkamai teikiamas administravimo paslaugas pagrįstumas ir teisėtumas nėra įvertintas. Teismas pareiškėjų argumentus, jog bankroto administratorius neefektyviai naudojo administravimui skirtas lėšas, atmetė kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė ir pareiškėjų argumentus, esą administratorius nevykdė pareigos tinkamai atstovauti bankrutuojančios įmonės interesus. Teismo vertinimu, vien tai, kad bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui buvo paskirta bauda už nedalyvavimą teismo posėdyje, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog bankroto administratorius civilinėje byloje Nr. 2-1346-324/2012 netinkamai atstovavo trečiojo asmens UAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ interesus. Teismas taip pat nustatė, jog civilinėje byloje Nr. 2-865-601/2012 pagal ieškovo UAB „Naujoji Vaišvydava“ ieškinį atsakovui BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ dėl statybos darbų kainos sumažinimo, bankrutuojančią įmonę atstovavo profesionali teisininkė advokatė J. M., kuri ir buvo atsakinga už bendrovės atstovavimą šioje byloje. Teismas nurodė, kad bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės interesus, kreipėsi į teismą dėl skolų priteisimo iš debitorių bankrutuojančios įmonės naudai ir tuo reikalu yra įsiteisėję teismų sprendimai, taip pat šiuo metu teismuose yra nagrinėjamos civilinės bylos dėl skolų išieškojimo iš debitorių. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bankroto administratorius tinkamai atstovauja įmonės ir jos kreditorių interesus.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, jog administratorius nevykdo kreditorių komiteto nutarimų. Pasisakydamas dėl bankroto administratoriaus pareigos vykdyti kreditorių komiteto priimtus nutarimus teismas pažymėjo, jog administratorius kreipėsi į teismą dėl skolos iš UAB „Bioetan LT“ priteisimo. Dėl šios skolos yra priimtas teismo sprendimas ir buvo inicijuotas šio sprendimo vykdymo procesas, tačiau dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto priimtų nutarimų priverstinis išieškojimas iš UAB „Bioetan LT“ buvo sustabdytas. Teismas taip pat pažymėjo, jog mažesnius reikalavimus turintiems kreditoriams jokia informacija apie kreditorių komiteto priimtus nutarimus nėra teikiama, kreditorių komiteto pirmininkas (pareiškėjas) AB „MONTUOTOJAS“ susirinkimus šaukia pažeisdamas nustatytą kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarką. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus ir dėl kitų kreditorių komiteto priimtų nutarimų nevykdymo, kadangi administratorius paskelbė spaudoje apie įmonės turto varžytynes, teikė informaciją kreditorių komiteto pirmininkui, rengė ataskaitas. Teismas sutiko su administratoriaus argumentu, jog per trumpą laiką parengti išsamių ataskaitų nėra galimybės, tačiau kartu pažymėjo, jog bankroto administratoriaus funkcijos yra ne tik teikti ataskaitas, bet ir vykdyti visas kitas ĮBĮ nuostatų numatytas funkcijas. Teismas sutiko su administratoriaus pozicija, jog konfliktas iš esmės yra kilęs tik tarp administratoriaus ir pareiškėjų, jog administratoriaus pakeitimas šioje bankroto bylos stadijoje pažeistų bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus.

                   III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskirajame skunde pareiškėjas AB DNB bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą dėl BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ bankroto administratoriaus pakeitimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad bankroto administratorius tinkamai naudoja bankrutuojančios įmonės lėšas. Lėšų panaudojimo administravimo išlaidoms klausimu įrodinėjimo našta tenka administratoriui.

2. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog kreditorių susirinkimo pirmininko finansininkams atlikus administratoriaus pateiktų duomenų apie patirtas bankroto administravimo išlaidas patikrinimą, kreditorių komitetas dar 2013 m. liepos 10 d. ginčo išlaidas pripažino nepagrįstomis. Administratoriui nepagrindus šių išlaidų būtinumo, teismas turėjo konstatuoti administravimo išlaidų panaudojimo nepagrįstumą.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus apie atliktą buhalterinių dokumentų patikrinimą. Atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad administratorius 297 333,38 Lt suma viršijo darbo užmokesčio fondą.

4. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bankroto administratorius tinkamai atstovauja bankrutuojančios įmonės interesus civilinėse bylose. Baudos paskyrimo  administratoriaus įgaliotam asmeniui faktas patvirtina netinkamą įmonės interesų atstovavimą.

5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktą advokatės J. M. raštą. Šio rašto turinys patvirtina netinkamą įmonės atstovavimą, kadangi administratoriui nepateikus bylos nagrinėjimui būtinų dokumentų, buvo priimtas teismo sprendimas sumažinti statybos darbų kainą, todėl buvo tiesiogiai pažeisti įmonės kreditorių interesai.

6.  Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad administratorius tinkamai vykdė bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto nutarimus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad administratorius būtų vykdęs komiteto 2013 m. liepos 10 d. nutarimą, kuriuo buvo įpareigotas atlikti pastato remonto darbus.

7.  Teismas netinkamai vertino įrodymus apie 2013 m. lapkričio 28 d. kreditorių komiteto nutarimo vykdymą. Skelbimų apie turto pardavimą turinys patvirtina aplinkybę, kad administratorius neįvykdė pareigos skelbti apie turto pardavimą anglų kalba bei nepatalpino parduodamo turto nuotraukų.

8.  Pirmosios instancijos teismas neanalizavo kreditorių nurodytų aplinkybių dėl 2014 m. sausio 17 d. nutarimo, kurio nuspręsta dėl lėšų, gautų realizavus įmonės turtą, paskirstymo nevykdymo.

9. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog administratorius nesutaria tik su pareiškėjais. Prie pareiškėjų prašymo prisidėjo ir kiti kreditoriai. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjų nurodyti administratoriaus veiklos pažeidimai nėra esminiai.

              Atskirajame skunde pareiškėjas AB „MONTUOTOJAS“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria pareiškėjų prašymas dėl bankroto administratoriaus pakeitimo būtų patenkintas ir BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ nauju bankroto administratoriumi būtų paskirta UAB „Verslo administravimo centras“. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

            1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, užfiksuotų kreditorių komiteto 2014 m. spalio 15 d. posėdžio metu (posėdžio protokolas Nr. 21). Šio posėdžio metu paaiškėjo naujos aplinkybės, patvirtinančios, jog administratorius netinkamai vykdė pareigą patikrinti per trejus metus sudarytus įmonės sandorius, netinkamai atliko skolų išieškojimo iš debitorių funkciją.

            2. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų argumentus dėl administravimo išlaidų panaudojimo, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus apie atliktą buhalterinių dokumentų patikrinimą.

            3. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl tinkamo įmonės interesų atstovavimo. Ta aplinkybė, kad administratorius nepateikė teismui reikšmingų ginčo išsprendimui duomenų, lėmė tai, jog statybos darbų kaina buvo nepagrįstai sumažinta. Tuo atveju, jeigu administratorius šioje situacijoje įžvelgė advokatės kaltę, turėjo kelti jos civilinės atsakomybės klausimą. 2014 m. spalio 15 d. kreditorių komiteto posėdžio metu paaiškėjo, kad administratorius nesiėmė savalaikių priemonių išreikalauti reikalingus dokumentus iš BUAB „Naujoji Vaišvydava“ ir nereiškė actio Pauliana ieškinių.

            4. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl skolos išieškojimo iš UAB „Bioetan LT“ neatitinka faktinių duomenų. Aplinkybė, jog administratorius ilgiau nei metus nesikreipė dėl palūkanų priteisimo, lėmė bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pažeidimą. Tuo atveju, jeigu administratorius būtų laiku kreipęsis dėl palūkanų priteisimo, vykdymo proceso metu įmonei būtų pervesta 500 000 – 600 000 Lt didesnė suma.  

            5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų aplinkybių. Iš kreditorių 2014 m. gegužės 14 d. susirinkimo protokolo matyti, kad administratorius aplaidžiai atliko pareigas, susijusias su UAB „Bioetan LT“ turto saugojimo išlaidomis.

             6.  Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių dėl administratoriaus aplaidaus veikimo civilinėje byloje Nr. 2-1004-578/2010.

            7. Teismas nevertino pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių apie tai, kad administratorius nuo 2011 metų nerengia finansinių ataskaitų rinkinių, nevykdo 2013 m. kovo 15 d., 2013 m. liepos 10 d., 2014 m. sausio 24 d. kreditorių komiteto nutarimų, savo pareigas vykdo aplaidžiai.

            8.  Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šioje proceso stadijoje bankroto administratoriaus pakeitimas nėra racionalus. Bankroto procedūros dar nėra baigtos. Įstatyme numatyta, jog nutraukus su administratoriumi pavedimo sutartį, atlyginimas už suteiktas paslaugas sumokamas proporcingai atliktų darbų apimčiai.

             Pareiškėjas AB DNB bankas atsiliepime sutinka su pareiškėjo AB „MONTUOTOJAS“ atskiruoju skundu, prašo jį tenkinti.

          BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ bankroto administratorius UAB „Bankrotas“ atsiliepime nesutinka su pareiškėjų atskiraisiais skundais, prašo atskiruosius skundus atmesti, o Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskiruosius skundus administratorius nurodė, jog nesutinka su apeliantų argumentu dėl administravimo išlaidų pagrindimo. Pažymėjo teikęs šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, o pareiškėjai nenurodė, kurios konkrečiai išlaidos jiems kelia abejonių. Bylos aplinkybės patvirtina, kad administratorius dėjo pastangas pagrįsti šias išlaidas: prašė atidėti teismo posėdį, paskirti ekspertizę, savo nuožiūra inicijavo tyrimą, tačiau pareiškėjai nepageidavo šių aplinkybių aiškintis. Pareiškėjų akcentuojamos kreditorių komiteto pirmininko darbuotojų atlikto patikrinimo išvados nepatvirtina priskaičiuoto atlyginimo nepagrįstumo. Poziciją dėl kreditorių komiteto nutarimo, kuriuo konstatuotas administravimo išlaidų nepagrįstumas, administratorius grindė pirmosios instancijos teisme išdėstytais argumentais. Nurodė, jog teismas pagrįstai nesivadovavo UAB „G. B. ir partneriai“ parengtu memorandumu. Paaiškėjus, kad memorandumas akivaizdžiai nepagrįstas, administratorius prašė teismo skirti ekspertizę, o šio prašymo nepatenkinus, kreipėsi į UAB „Jungtinė auditorių kontora“, kurios konsultacinė išvada patvirtina, kad faktiškai patirtos išlaidos iš esmės nesiskiria nuo bendros administravimo išlaidų sąmatos, o visų darbuotojų darbo užmokesčiui sumokėti skirtos išlaidos neviršijo administravimo sąmatos. Administratorius nurodė, jog pareiškėjai vengė tokio tyrimo atlikimo. Administratorius nurodė, jog administratoriaus veikla civilinėje byloje pagal Farwick Muhlen – Maschinenbaum GmbH ieškinį UAB „Bioetan LT“ neturėjo įtakos bankrutuojančios įmonės interesams. Poziciją dėl jo veiksmų civilinėse bylose su UAB „Naujoji Vaišvydava“ administratorius grindė pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad atitinkamo teismo sprendimo priėmimą lėmė ne tam tikrų dokumentų nepateikimas, o ieškovo įrodymai apie atliktų darbų defektus. Tinkamą bylų su UAB „Bioetan LT“ vedimą pagrindžia tai, jog nurodytose bylose priimti bankrutuojančiai įmonei palankūs teismo sprendimai. Tvirtino tinkamai užtikrinęs UAB „Bioetan LT“ turto apsaugą, o saugojimo išlaidos buvo priteistos iš nurodytos įmonės. Nesutiko su apeliantų argumentu, esą ieškinys dėl palūkanų priteisimo pareikštas pavėluotai. Teisės pareikšti tokį ieškinį atsiradimas priklauso nuo reikalavimo priteisti skolą tenkinimo rezultato. Pasak administratoriaus, atskirojo skundo argumentas dėl palūkanų įtakos išieškotų lėšų paskirstymui yra nepagrįstas, kadangi visose bylose yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, todėl įmonė negali patirti žalos. Nurodė, jog bylų vedimą apsunkina ir kreditorių komiteto įpareigojimas derinti procesinius veiksmus bei mokėjimus (išlaidas). Atsikirsdamas į pareiškėjų argumentą dėl kreditorių komiteto nutarimo, įpareigojančio atlikti statybos darbus, nevykdymo, administratorius nurodė, jog nutarimas negalėjo būti įvykdytas dėl lėšų trūkumo, be to, statybinė organizacija nesutiko atlikti darbų, už juos atsiskaitant tik po patalpų pardavimo. Nurodė apie paskelbtas varžytynes pranešęs tik lietuvių kalba, taupydamas įmonės lėšas, be to, ir dėl tos priežasties, jog respublikiniai dienraščiai leidžiami valstybine kalba. Administratorius akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino  kreditorių komiteto 2014 m. sausio 17 d. nutarimų vykdymo aplinkybių, kadangi tokie argumentai nebuvo nurodyti pareiškėjų pareiškime dėl administratoriaus pakeitimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

          Byloje pagal pareiškėjų (bankrutavusios įmonės kreditorių) atskiruosius skundus sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka bei priimti naujus įrodymus

BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ bankroto administratorius UAB „Bankrotas“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas žodinio proceso būtinybę argumentavo nagrinėjamos bylos sudėtingumu ir poreikiu betarpiškai išdėstyti poziciją daugelio reikšmingų faktinių aplinkybių klausimais. Apeliacinis teismas pažymi, jog CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje, kuriame nustatyta atskirųjų skundų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka, nėra atskirai reglamentuota galimybė atskiruosius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka. Remiantis CPK 336 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. CPK 338 straipsnyje nurodyta, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme.  Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinis teismas pareikšto prašymo nagrinėti bylą pagal atskiruosius skundus žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama tik dėl jų reikšmės vertinant administratoriaus tinkamumą paskirtoms pareigoms. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog UAB „Bankrotas“ atstatydinimo iš BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ bankroto administratoriaus pareigų klausimas pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas žodinio proceso tvarka, taigi administratorius turėjo galimybę tiesiogiai žodžiu teikti paaiškinimus ir šia procesine teise pasinaudojo. Ginčo šalys apeliacinės instancijos teismui be išsamių procesinių dokumentų (atskirųjų skundų, atsiliepimus į skundus) pateikė ir papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turinys, be kita ko, ir juose išsamiai išdėstytos faktinės (ginčo šalių nuomone, sprendžiamam klausimui reikšmingos) aplinkybės įgalina daryti išvada, jog atskirųjų skundų nagrinėjimas žodinio proceso tvarka būtų perteklinis. Teismas sprendžia, jog kita administratoriaus nurodyta priežastis – bylos sudėtingumas taip pat nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl prašymo dėl žodinio nagrinėjimo netenkina.

BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ bankroto administratorius atsiliepime į atskiruosius skundus pareiškė prašymą priimti naują įrodymą – UAB „Jungtinė auditorių kontora“ konsultacines išvadas (t. 12, b. l. 96-107). Administratorius paaiškino šį įrodymą gavęs pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus kreditorių pareiškimą bei išėjus priimti procesinio sprendimo, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė įrodymą priimti. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis teismas, įvertinęs tiek apskųstosios teismo nutarties, tiek ginčo šalių procesinių dokumentų turinį, sprendžia, jog administratoriaus pateiktomis konsultacinėmis išvadomis grindžiama pozicija dėl BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ administravimo išlaidų panaudojimo, nes pareiškėjų (apeliantų) vertinimu šių išlaidų faktinis panaudojimas esą patvirtina administratoriaus netinkamumą paskirtoms pareigoms. Taigi, šiuo įrodymu administratorius ketina atsikirsti į pareiškėjų kaltinimus dėl netinkamo funkcijų vykdymo. Pažymėtina, jog apeliantai nepareiškė prieštaravimų dėl administratoriaus pateikto įrodymo priėmimo, o apeliacinis teismas administratoriaus argumentus naujo įrodymo priėmimo klausimu laiko pagrįstais. Bylos duomenys patvirtina, jog administratoriaus poreikį pasirūpinti minėto įrodymo gavimu ir pateikimu lėmė tai, jog pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo dėl ekspertizės skyrimo. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas mato pagrindą taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį ir bankroto administratoriaus pateiktą konsultacinę išvadą, kaip rašytinį įrodymą, priima.

Pareiškėjas (apeliantas) AB DNB bankas taip pat pareiškė prašymą priimti naują dokumentą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties kopiją. Pareiškėjo teigimu, ši administracinio teismo nutartis paneigia bankroto administratoriaus pateiktos konsultacinės išvados įrodomąją galią, kadangi šia nutartimi panaikintas konsultacinę išvadą parengusio asmens auditoriaus pažymėjimo galiojimas. Apeliacinis teismas sprendžia, jog pareiškėjas AB DNB bankas nurodytos teismo nutarties pagrindu iš esmės grindžia savo poziciją dėl administratoriaus pateiktos naujos įrodinėjimo priemonės. Apeliacinis teismas, įvertinęs apelianto teikiamo dokumento ryšį su bankroto administratoriaus pateikta konsultacine išvada, tai, jog šiuo rašytiniu dokumentu (kaip nauju įrodymu) atsikertama į administratoriaus atsiliepimo argumentus (neigiant administratoriaus pateiktų duomenų įrodomąją galią), jį taip pat priima (CPK 314 straipsnio nuostatos).  

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

           ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje ir 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra numatyti konkretūs atvejai, kuomet teismas gali atstatydinti bankroto administratorių iš pareigų: 1) kai administratorius pateikia teismui prašymą dėl atsistatydinimo; 2) kai bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas) kreipiasi dėl administratoriaus atstatydinimo; 3) kai kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, pateikia teismui prašymą dėl administratoriaus atstatydinimo; 4) kai administratorius pateikia teismui prašymą dėl jo atstatydinimo ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 24 punkte nustatyta tvarka arba įmonės kreditorių susirinkimo pirmininkas kreipiasi dėl praradusio teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas administratoriaus atstatydinimo ir kito administratoriaus paskyrimo arba iš kitų šaltinių teismas gauna informaciją, kad administratorius neteko teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bankroto administratoriaus atstatydinimą dėl netinkamo pareigų atlikimo turi lemti esminiai bankroto procedūrų pažeidimai, trukdantys bankroto proceso eigai, pažeidžiantys kreditorių ar bendrovės teises ir teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2076/2012).

            CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja ĮBĮ. Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas jo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išsamiai aptarta būtinybė tinkamai formuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2012; 2010 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2010; 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008; 2008 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2008; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001; kt.). Apeliacinis teismas pažymi, jog, vykstant ginčui teisme, ypač svarbi ieškinyje (pareiškime, prašyme) tinkamai išdėstyta pozicija. Teismas, patikrinęs faktinį ir teisinį pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl teisinio ginčo esmės. Aptariamu atveju pareiškėjai pareiškime nurodė šiuos pagrindus, jų vertinimu, lemiančius būtinybę atstatydinti administratorių: administratorius neefektyviai naudojo bankroto administravimui skirtas lėšas bei neįrodė patirtų administravimo išlaidų pagrįstumo; administratorius netinkamai vykdė pareigą atstovauti įmonės interesus, kadangi Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1346-324/2012 administratoriaus įgaliotam asmeniui buvo paskirta bauda už neatvykimą į teismo posėdį, o civilinėje byloje Nr. 2-2865-601/2012 administratoriui nepateikus reikalautų dokumentų buvo priimtas įmonei nepalankus teismo sprendimas; administratorius neįvykdė bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto nutarimų: 2013 m. liepos 10 d. nutarimo 7 darbotvarkės klausimu, 2013 m. lapkričio 28 d. nutarimo, 2013 m. liepos 10 d. nutarimo 2.3 ir 4 darbotvarkės klausimais; administratorius nevengia konfliktų su kreditorių komiteto nariais ir skundžia kreditorių komiteto nutarimus. CPK 141 straipsnis numato galimybę vėlesnėse proceso stadijose keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, tačiau toks pakeitimas teismui turi būti pateikiamas raštu. Apeliacinio teismo vertinimu, tinkamai įforminto prašymo dėl pareiškimo pagrindo pakeitimo pareiškėjai bylos nagrinėjimo eigoje nepateikė. Reikalavimas ieškinio (pareiškimo, prašymo) dalyką ir pagrindą nurodyti ieškinyje arba rašytiniame pareiškime dėl ieškinio (pareiškimo, prašymo) dalyko ar pagrindo pakeitimo užtikrina tiek priešingos šalies galimybę tinkamai atsikirsti į pareikštą ieškinį bei jo argumentus, tiek teismo galimybę tinkamai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas. Teismas pažymi, jog pareiškėjų procesiniuose dokumentuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, nurodyti argumentai, esą administratorius nevykdė arba netinkami vykdė 2014 m. sausio 17 d. kreditorių komiteto nutarimą dėl lėšų paskirstymo, jog netinkamai vykdo skolų iš įmonės debitorių išieškojimo, įmonės sudarytų sandorių kontrolės funkcijas, jog nesiėmė savalaikių veiksmų actio Pauliana ieškiniams pareikšti, jog netinkamai atlieka UAB „Bioetan LT“ turto saugojimo funkciją, jog nerengia finansinių ataskaitų, nevykdo kreditorių komiteto 2013 m. kovo 15 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimų, nebuvo nurodyti prašyme pirmosios instancijos teismui dėl administratoriaus atstatydinimo, todėl atitinkami argumentai, dėstomi pareiškėjų atskiruosiuose skunduose, vertinami kaip peržengiantys bylos nagrinėjimo, apibrėžto pirmosios instancijos teismui teiktu pareiškimu, ribas, viršijantys pirmosios instancijos teisme vykusio nagrinėjimo dalyko apimtį. Pažymėtina, jog minėtas teisinis reguliavimas numato aiškią ieškinio (pareiškimo, prašymo) pagrindo ar dalyko pakeitimo (tikslinimo) tvarką, todėl apeliantų reiškiama pozicija, jog teismas turėjo įvertinti ir papildomuose paaiškinimuose nurodytus argumentus, kurie peržengia pateikto teismui pareiškimo ribas, yra nepagrįsta. Ta aplinkybė, jog teismas pareiškėjų rašytinius paaiškinimus priėmė, neleidžia daryti išvados, jog tokiu būdu buvo išplėstos teisminio nagrinėjimo ribos. Dėl minėtos priežasties apeliacinis teismas nevertina tų apeliantų akcentuojamų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pareiškime pirmosios instancijos teismui dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Teismas iš esmės pasisako dėl pareiškėjų atskirųjų skundų argumentų, kurie susiję su apskųstoje teismo nutartyje vertintomis ginčo aplinkybėmis.

Dėl administravimui skirtų lėšų panaudojimo teisėtumo

Kaip minėta, pareiškėjų pareiškime pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, kad administratorius neefektyviai naudojo bankroto administravimui skirtas lėšas bei nepateikė kreditorių komitetui įrodymų apie patirtų administravimo išlaidų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį argumentą, konstatavo, jog pareiškėjų paminėtose bylose nebuvo konstatuotas netinkamo administravimo faktas, be to šios aplinkybės nepatvirtina ir pareiškėjų pateikta UAB „G. B. ir partneriai“ išvada. Teismas akcentavo aplinkybę, jog pareiškėjas AB DNB bankas iš esmės su tokio paties turinio skundu kreipėsi ir į administratorių veiklą prižiūrintį Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos, kuris bankroto administratoriui paskyrė įspėjimą, tačiau, įvertinęs aplinkybę, jog administratoriaus skundas dėl šios paskirtos nuobaudos teisme dar nėra išnagrinėtas, neatsižvelgė ir į šį pareiškėjų argumentą. Apeliantai atskirajame skunde akcentuoja, kad būtent bankroto administratorius turėjo įrodyti administravimui skirtų lėšų panaudojimo teisėtumą, teigia, jog teismas netinkamai vertino UAB „G. B. ir partneriai“ išvadas. Nėra pagrindo pritarti tokiems apeliantų argumentams.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad įmonės kreditorių komitetas 2013 m. liepos 10 d. priėmė nutarimą administratoriaus išlaidų ataskaitoje nurodytų išlaidų dalį – 122 654,02 Lt pripažinti nepagrįstomis bei įpareigoti administratorių šias išlaidas grąžinti į įmonės sąskaitą arba išskaičiuoti jas iš administratoriaus atlyginimo. Bankroto administratorius dėl šio nutarimo pateikė skundą. Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2289-436/2013 administratoriaus skundą atmetė, įvertinęs, kad kreditorių susirinkimo nutarimas atitinka ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad faktiniai administravimo išlaidų duomenys paaiškėjo tik kreditorių komitetui 2013 m. balandžio 3 d. atlikus administravimo išlaidų patikrinimą, kurio metu kreditoriai padarė išvadą, kad administratorius nepagrįstai ir neteisėtai yra priskaičiavęs vyriausiajam buhalteriui atlyginimą – 122 976,64 Lt, be to, kreditorių komiteto narių nuomone, sandėlininkui energetikui nepagrįstai priskaičiuota 2 925,29 Lt. Taip pat teismas pažymėjo, kad ĮBĮ normos administravimo išlaidų nustatymo ir paskirstymo klausimą priskiria išimtinai kreditorių susirinkimo kompetencijai, be to, šių išlaidų konkrečią sumą turi apskaičiuoti ir pagrįsti dokumentais bankroto administratorius, kuris yra atsakingas už bankrutuojančios įmonės buhalterinę apskaitą. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2676/2013, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė administratoriaus skundą dėl ginčijamo kreditorių nutarimo panaikinimo. Apeliacinis teismas, įvertindamas teismų procesinių sprendimų paminėtose bylose turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tose bylose teismai iš esmės nevertino administravimo išlaidų pagrįstumo. Kitose bylose nagrinėtu atveju buvo akcentuojama bankroto administratoriaus pareiga pagrįsti tokias išlaidas. Aplinkybę, jog minėtais teismų procesiniais sprendimais nebuvo nustatytas ir įvertintas konkretaus dydžio administravimo išlaidų panaudojimo pagrįstumo ar nepagrįstumo faktas, patvirtina BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ kreditorių komiteto 2013 m. spalio 4 d. nutarimas 1 darbotvarkės klausimu, nutariant audito ir buhalterinės apskaitos įmonei pavesti atlikti išsamią visų buhalterinių dokumentų analizę ir pateikti kreditorių komitetui išvadas.

Nėra pagrindo sutikti su atskirųjų skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas esą netinkamai vertino UAB „G. B. ir partneriai“ pateiktas išvadas (2014 m. liepos 16 d. memorandumas) dėl administravimo išlaidų panaudojimo teisėtumo. Apeliacinis teismas pažymi, jog teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti atitinkamas išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išvardijo priežastis, dėl kurių nesivadovavo apeliantų pateikta išvada (memorandumu), o šių teismo nurodytų priežasčių buvimas atskiraisiais skundais nebuvo paneigtas. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog UAB „G. B. ir partneriai“ atliktas finansinis tyrimas neleidžia sutikti su pareiškėjų argumentais dėl netinkamo administravimui skirtų lėšų panaudojimo fakto. Pakartotinė šio pareiškėjų teikto įrodymo turinio analizė įgalina teigti, jog minėtos bendrovės pateikta išvada (memorandumas) nėra išsami ir konkreti, jog buvo išsakyta tyrimą atlikusio asmens subjektyvi nuomonė dėl apskaitos netinkamumo bei pabrėžtas negalimumas be atitinkamos buhalterinės programos nustatyti tikrąjį išlaidų dydį. Spręstina, jog toks tyrimas negali būti laikomas išsamiu, o jo pagrindu padarytos išvados – pagrįstomis ir vienareikšmėmis.

Kaip nurodyta pirmiau, apeliacinės instancijos teisme priimtas bankroto administratoriaus pateiktas įrodymas – UAB „Jungtinė auditorių kontora“ konsultacija dėl bankroto administravimo išlaidų pagrįstumo (t. 12, b. l. 96-107). Šio audito bendrovės atlikto finansinio tyrimo metu nebuvo nustatyta administravimo išlaidų panaudojimo neteisėtumo faktų. Išvadose nurodyta, jog administravimo išlaidų buhalterio darbo užmokesčiui apmokėti sąmata buvo viršyta nežymiai ir dėl objektyvių nenumatytų aplinkybių – išmokėjus kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o administravimo išlaidos sandėlininko energetiko, archyvo tvarkymo darbuotojų darbo užmokesčiui mokėti neviršijo patvirtintos sąmatos, be to, administravimo išlaidos patalpų nuomai taip pat neviršijo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti dėl šių finansinių išvadų pagrįstumo bei tyrimo išsamumo, o apeliantai nepateikė priešingų argumentų dėl vertinamų išvadų turinio. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas atmeta apeliantų motyvus, jog administratoriaus netinkamumą paskirtoms pareigoms esą patvirtina administravimo išlaidų netinkamo panaudojimo faktai. Apeliantų įtarimus dėl administravimo išlaidų panaudojimo neteisėtumo paneigia pirmiau analizuota auditoriaus išvada. Atmestini teiginiai, jog administratoriaus pateiktas įrodymas yra niekinis, kadangi tyrimą dėl administravimo išlaidų panaudojimo atliko asmuo, netekęs auditoriaus licencijos. Šiam teiginiui pagrįsti apeliantas AB DNB bankas pateikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties kopiją (t. 12, b. l. 113-120). Ši teismo nutartis patvirtina, jog Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2014 m. rugsėjo 1 d. posėdžio metu buvo priimtas nutarimas, kuriuo auditorius S. B. (analizuotą finansinę išvadą parengęs asmuo) buvo išbrauktas iš auditorių sąrašo. Auditorių rūmų prezidiumo nutarimo vykdymas buvo sustabdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, tačiau apelianto pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi ši reikalavimo užtikrinimo priemonė buvo panaikinta. Vertintina, kad S. B. neteko audito paslaugų teikimo teisės nuo šios nutarties priėmimo 2014 m. lapkričio 5 d., t. y. išvadų administravimo išlaidų panaudojimo klausimu parengimo dieną. Atsikirsdamas į apelianto argumentus dėl auditoriaus atlikto tyrimo vertinimo, bankroto administratorius nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo paskelbta 15 val., kai auditorius išvadas pasirašė dar iki tos valandos, be to, apie šios nutarties priėmimą sužinojo tik kitą dieną. Apeliacinis teismas kaip teisiškai nereikšmingą vertina aplinkybę dėl auditoriaus sužinojimo apie priimtą administracinio teismo nutartį momentą, kadangi pagal galiojantį teisinį reguliavimą tokia nutartis įsiteisėja priėmimo dieną (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 145 straipsnis). Kita vertus, apeliantų nepaneigti argumentai, jog tyrimo išvados buvo parengtos ir surašytos dar iki teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties paskelbimo. Nors teisinis reguliavimas nenumato tikslaus teismo procesinio dokumento įsigaliojimo momento, vadovaujantis protingumo kriterijumi, spręstina, jog iki nutarties paskelbimo (15 val.) auditorius veikė teisėtai, todėl nėra pakankamo pagrindo jo pasirašytų išvadų laikyti niekinėmis. Be to, atsižvelgiant į atlikto tyrimo mastą ir apimtis, teismas prieina prie labiau tikėtinos išvados, jog administravimo išlaidų panaudojimo vertinimas buvo atliktas, tyrimo išvados parengtos ir pasirašytos dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo administravimui skirtų lėšų netinkamo panaudojimo fakto. 

Dėl bankrutavusios įmonės interesų atstovavimo

Prašyme atstatydinti bankroto administratorių pareiškėjai nurodė, jog šis netinkamai atstovavo bankrutavusios įmonės interesus civilinėse bylose Nr. 2-1346-324/2012 ir Nr. 2-865-601/2012, o tai lėmė kreditorių interesų pažeidimą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nepritarė pareiškėjų argumentams, kadangi aplinkybė, jog administratoriaus įgaliotam asmeniui civilinėje byloje Nr. 2-1346-324/2012 buvo paskirta bauda, neturėjo įtakos įmonės kreditorių interesams, o byloje Nr. 2-865-601/2012 įmonę atstovavo dar iki bankroto bylos iškėlimo įmonės pasamdyta advokatė, kuri ir buvo atsakinga už įrodymų teikimą. Apeliantai su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko, nurodydami, jog įmonei nepalankaus teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-865-601/2012 priėmimą lėmė teismo reikalautų dokumentų nepateikimas, už ką buvo atsakingas administratorius. Teigė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylų, kuriose dalyvauja bankrutavusi įmonė, eigą bei išnagrinėtose bylose priimtus procesinius sprendimus. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Tinkamas teisių ir pareigų pa(si)skirstymas tarp teisės subjektų yra visos teisės sistemos tinkamo veikimo bei visuomenės egzistavimo būtina sąlyga. Teisės norminiai aktai turi taip nustatyti atskirų teisės subjektų kompetenciją ir ją atriboti, kad nekiltų neaiškumų ir nesusipratimų įgyvendinant jiems suteiktus įgalinimus. Bankroto procese kiekvienas teisės subjektas taip pat turi veikti jam suteiktų įgaliojimų ribose ir nespręsti kitam subjektui priskirtų klausimų. Įmonės bankroto administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, kuris atstovaudamas įmonės interesams, kartu gina ir jos visų kreditorių teisėtus interesus. Tai įmonės atstovas, veikiantis įmonės vardu ex officio. Įmonės bankroto administratorius turi pareigą patikrinti jo administruojamos įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Įmonės kreditoriai – tai subjektai, kurie turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir siekia gauti reikalavimų patenkinimą iš įmonės, imasi priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų, atlieka kitas įstatyme numatytas funkcijas (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalis). Kreditorių susirinkimas ar komitetas, įgyvendinantis kreditorių teises (ĮBĮ 21, 23 straipsniai), negali priimti teismo paskirtam bankroto administratoriui privalomų valdingų sprendimų, kurie ribotų įstatymu priskirtų įgaliojimų administratoriui vykdymą, tame tarpe teismine  tvarka ginant įmonės bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Kreditoriai negali įpareigoti bankroto administratorių pareikšti ieškinį, susilaikyti nuo jo pareiškimo ar, pareiškus ieškinį, jo atsisakyti arba vesti bylą pagal kreditorių susirinkimo ar komiteto nurodytas veikimo kryptis, t. y. įpareigoti byloje atlikti tik konkrečius, ribotus ar kitus jam nurodytus veiksmus. Pažymėtina, jog kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta būtent jam, o ne kreditorių susirinkimui. Bankrutuojančią įmonę, kaip dalyvaujantį byloje asmenį, civiliniame procese (rengiant procesinius dokumentus, atstovaujant teisme) atstovauja pagal įstatymą teismo nutartimi paskirtas bankroto administratorius arba pagal sudarytą pavedimo sutartį kitas administratoriaus įgaliotas asmuo (bankrutuojančios įmonės darbuotojas, advokatas, advokato padėjėjas). Kiti asmenys pagal įstatymą neturi įgaliojimų vesti civilinę bylą teisme bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais, įskaitant ir kreditorių susirinkimą ar kreditorių susirinkimo pirmininką. Apeliacinis teismas sprendžia, jog galiojant tokiam norminiam  reguliavimui, bankroto administratorius yra laisvas pasirinkti, kokiu teisiniu būdu ir priemonėmis siekti įstatyme numatytų bankroto proceso tikslų, be kita ko, nuspręsti dėl konkrečių bylų iškėlimo, įstojimo į vykstančius teisminius procesus ir kt. Teismas sprendžia, jog tuo atveju, kuomet išsiskiria administratoriaus ir konkretaus kreditoriaus nuomonė dėl konkrečių teisminių procesų (pvz., bankroto administratorius nemato būtinybės ginčyti tam tikrą sandorį), įstatymai neriboja kreditoriaus (kreditorių) teisės pareikšti netiesioginį ieškinį. Tačiau ta aplinkybė, jog administratoriaus ir konkretaus kreditoriaus (kreditorių grupės) nuomonės dėl konkrečių sandorių ginčijimo ar teisminių procesų inicijavimo, jų vedimo ir perspektyvų prognozės nesutampa, nereiškia, jog administratorius netinkamai atstovauja bankrutuojančią įmonę. Tokio pobūdžio klausimais kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimai įmonės administratoriui galėtų būti vertinami tik kaip rekomendaciniai, bet ne įpareigojantys, o skirtingas teisminių procesų poreikio vertinimas negali būti laikomas pagrindu administratoriaus atstatydinimui. Kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimai gali tik paskatinti administratoriaus apsisprendimą kreiptis į atitinkamas civilines bylas nagrinėjantį teismą su atitinkamais procesiniais prašymais, arba nesikreipti. Ir nors kreditorių komiteto nutarimai, kuriais buvo nustatyta kreditorių ir administratoriaus bendravimo (bendradarbiavimo) tvarka, atstovaujant įmonę teisminiuose procesuose (pvz., įpareigojant administratorių derinti su komitetu procesinių dokumentų projektų turinį, bylinėjimosi išlaidų dydį ir kt.), apie kurių egzistavimą tapo žinoma iš šalių procesinių dokumentų turinio, yra už šios bylos nagrinėjimo ribų, visgi apeliacinis teismas tokioje situacijoje pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą įžvelgia administratoriaus ir kreditorių savivaldos organo kompetencijos santykio pažeidimus, kurie nepagrįstai varžo išimtinei administratoriaus kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymą, o tai, beje, gali turėti neigiamos įtakos sėkmingai bankroto proceso eigai. Kita vertus, atsižvelgiant į aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas įvertino šalių argumentus dėl konkrečių civilinių bylų eigos ir baigties, o apeliantai skunduose išdėstė atitinkamus argumentus dėl šio teisminio vertinimo, apeliacinės instancijos teismas dėl apskųstosios teismo nutarties pasisako ir šiame kontekste. Apeliacinis teismas įsitikino pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis remiantis atmesti argumentai dėl baudos administratoriui skyrimo vienos bylos procese įtakos administratoriaus tinkamumui paskirtoms pareigoms, pagrįstumu. Pirmiau analizuotų administratoriaus įstatyminių įgalinimų aspektu spręstina, jog administratorius turėjo procesinę teisę, įvertinęs civilinės bylos Nr. 2-1346-324/2012 galimą baigtį ir įtaką bankrutavusios įmonės teisėms ir pareigoms, apsispręsti dėl dalyvavimo šios bylos nagrinėjime. Pažymėtina, jog bankrutavusi įmonė nebuvo toje byloje spręsto ginčo šalimi. Be to, aptariamu atveju nėra nesutarimų dėl aplinkybės, jog bauda buvo paskirta administratoriaus įgaliotam asmeniui. Taigi nėra duomenų, jog taikyta teismo nuobauda būtų sukėlusi atstovaujamai įmonei neigiamus teisinius padarinius, o pats nedalyvavimas bylos procese – įmonei nepalankaus ar net žalingo procesinio sprendimo priėmimą. Nei šioje byloje priimtų procesinių sprendimų turinys, nei ta aplinkybė, jog administratoriaus įgaliotam asmeniui už neatvykimą į teismo posėdį buvo paskirta bauda, neleidžia konstatuoti įmonės ar jos kreditorių interesų pažeidimo fakto. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino civilinės bylos Nr. 2-865-601/2012 dėl skolos priteisimo iš UAB „Naujoji Vaišvydava“ eigą ir procesinę baigtį. Apeliacinis teismas pritaria teismo išvadai, jog, nustačius aplinkybę, kad įmonę šioje byloje atstovavo profesionali teisininkė – advokatė, nėra pagrindo vertinti ar pripažinti netinkamais administratoriaus veiksmų. Kita vertus, nesant neginčytinų duomenų apie pareiškėjų akcentuojamo įrodymo (darbų atlikimo aktų) realų egzistavimą bei įvertinus aplinkybę, jog tos civilinės bylos kitokios galimos procesinės baigties prognozavimas grindžiamas išimtinai teorinio pobūdžio (faktiniais duomenimis nepagrįstomis) prielaidomis ir interpretacijomis, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta neįrodytais pareiškėjų argumentus dėl administratoriaus netinkamo įmonės atstovavimo ar įmonės kreditorių interesų pažeidimo. Pastebėtina, jog atskirajame skunde pareiškėjas AB „MONTUOTOJAS“, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, akcentavo administratoriaus tikėtinai netinkamus ar nesavalaikius veiksmus ir kitose civilinėse bylose, taip pat nurodė, jog administratorius turėjo spręsti advokatės, atstovavusios įmonę teisiname ginče su debitoriumi UAB „Naujoji Vaišvydava“, civilinės atsakomybės klausimą. Apeliacinis teismas šių argumentų neanalizuoja, kadangi juos apeliantas pateikė pažeisdamas draudimą remtis pirmosios instancijos teisme nenurodytais argumentais (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Pastebėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administratoriaus atsikirtimų pagrindu aptartus kitų civilinių bylų vedimo rezultatus, debitorinių skolų išieškojimo eigą bei padarė pagrįstą išvadą, jog bankroto administratoriaus funkcijos atstovaujant administruojamos įmonės ir jos kreditorių interesus vykdomos iš esmės tinkamai.

Dėl kreditorių komiteto nutarimų vykdymo ir kitų argumentų

Pažymėtina, jog administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę - komercinę veiklą ir pan. Bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas didesne apimtimi atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad „...iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Taigi administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).

ĮBĮ normos, reguliuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyvaus pobūdžio. Šių normų reikalavimai negali būti keičiami nei pavedimo administratoriui sutartimi, nei konkrečiais kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Dėl to ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, kuria administratoriui pavedama vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus, negali būti aiškinama taip, kad administratorius yra besąlygiškai saistomas nutarimų net ir tada, kai jie pažeidžia teisės normas, kitų kreditorių (likusių mažumoje) ar skolininko teises. Nors ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatoje tiesiogiai nesuformuluota administratoriaus teisė skųsti teismui kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimus, tačiau tai kyla iš administratoriaus, kaip specialaus bankroto teisės subjekto, turinčio specialią įstatymo jam suteiktą kompetenciją, teisinės padėties ir yra vienareikšmiškai pripažįstama teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2005). Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti. Be to, kaip jau pažymėta, kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui (komitetui).

Kaip minėta, pareiškėjai pirmosios instancijos teisme nurodė, jog bankroto administratorius nevykdo kreditorių komiteto nutarimų. Kreditorių komitetas 2013 m. liepos 10 d. nutarimu, priimtu 7-uoju darbotvarkės klausimu, nutarė atlikti statinio, esančio Santaikos g. 30A, Alytuje, remonto darbus, o 2013 m. lapkričio 28 d. nutarimu nusprendė apie šio turto pardavimą vykdomose varžytynėse paskelbti spaudoje, tačiau administratorius šių nutarimų neįvykdė. Be to, administratorius buvo įpareigotas administravimo išlaidų ataskaitas kreditorių komitetui teikti kas mėnesį, tačiau administratorius jas teikė nereguliariai, tik pareikalavus kredito komiteto pirmininkui, be to, jos buvo neišsamios, jose nenurodytos visos patirtos išlaidos. Administratorius nevykdė kreditorių komiteto nutarimo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos iš UAB „Bioetan LT“ išieškojimo. Pirmosios instancijos teismui atmetus šiuos pareiškėjų argumentus, pareiškėjai atskiruosius skundus grindė iš esmės tais pačiais argumentais. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų pozicija.

Ankstesnėje šios nutarties dalyje apeliacinis teismas, vertindamas skundų motyvus dėl administratoriaus veikimo kituose teisminiuose procesuose, sprendė, jog ši bankroto administratoriaus funkcija priskirtina jo išimtinei kompetencijai, t. y. administratorius yra laisvas apsispręsti dėl konkrečių procesų inicijavimo ir eigos, o kreditorių komiteto nutarimai tokiais klausimais gali būti rekomendacinio pobūdžio. Todėl apeliacinis teismas atskirai nepasisako dėl administratoriaus nevykdomo (ar netinkamai, nesavalaikiai vykdomo) kreditorių komiteto nutarimo reikšti ieškinį debitoriui UAB „Bioetan LT“. Be to, apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, jog nutarimo, įpareigojančio teikti administravimo išlaidų panaudojimo ataskaitas, netinkamą vykdymą lėmė ir tai, jog kreditorių komiteto pirmininkas AB „MONTUOTOJAS“ nesilaiko kreditorių komiteto (susirinkimo) sušaukimo tvarkos. Dėl kreditorių komiteto nutarimų, įpareigojant administratorių atlikti statinio, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbus bei paskelbti spaudoje apie šio turto pardavimą, vykdymo apeliacinis teismas sprendžia, jog apeliantų pozicija yra nepagrįsta. Visų pirma pažymėtina, jog tinkamą administratoriaus funkcijų vykdymą patvirtina aplinkybė, jog šis turtas buvo sėkmingai parduotas. Akivaizdu, jog formalaus pobūdžio trūkumai, susiję su šio kreditorių nutarimo vykdymu (pvz., skelbimo be nuotraukos publikavimas ne respublikinės reikšmės laikraštyje), neturėjo įtakos nei turto realizavimo sėkmei, nei kreditorių interesų galimam pažeidimui. Kita vertus, sutiktina su tuo, jog administratorius savo poziciją aptariamo kreditorių nutarimo vykdymo klausimu pagrindė išsamiais ir racionaliais argumentais, kuriuos vertinti kaip vien deklaratyvius nėra pagrindo. Apeliacinis teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo išvadas ir atskirųjų skundų motyvus, sprendžia, jog apeliantai nepaneigė administratoriaus nurodytų kliūčių, lėmusių kreditorių nutarimo, įpareigojusio atlikti statinio remontą, neįvykdymą. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog bankrutavusi įmonė neturėjo lėšų tokiam remontui atlikti, kreditorių nutarimu papildomos lėšos šiam tikslui nebuvo skirtos, todėl remontas turėjo būti atliktas rangovo lėšomis, su juo už darbus atsiskaitant realizavus turtą gautomis lėšomis. Administratorius paaiškino vykdęs derybas dėl tokio darbų atlikimo modelio, tačiau įmonės interesus tenkinantis pasiūlymas nebuvo gautas. Minėta aplinkybė patvirtina, jog administratorius aptariamą kreditorių komiteto nutarimą bandė vykdyti, tačiau jo neįvykdymą lėmė nuo administratoriaus valios nepriklausančios aplinkybės.

Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti apeliantų pozicijai, jog netinkamą pareigų vykdymą  patvirtina administratoriaus veiksmai skundžiant kreditorių komiteto nutarimus bei tai, jog administratoriaus pareigų vykdymu nėra patenkinti ne tik apeliantai, bet ir kiti kreditoriai.

Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į šioje nutarties dalyje apžvelgtą kasacinio teismo praktiką bankroto administratoriaus ir kreditorių savivaldos organų kompetencijos atribojimo klausimu, į administratoriaus, kaip bankroto teisės subjekto, teisinės padėties specifiką, sprendžia, kad bankroto administratorius, būdamas atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą ir gindamas kreditorių ir/arba bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus, privalo kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus vertinti teisės normų laikymosi aspektu ir kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančių nutarimų panaikinimo. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas sprendžia, jog ta aplinkybė, kad administratorius skundžia, jo vertinimu, neteisėtus kreditorių komiteto nutarimus, neleidžia konstatuoti poreikio tokį administratorių pakeisti kitu.

Apeliacinis teismas sprendžia, jog pareiškėjai nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių esminius bankroto proceso eigos trūkumus ar reikšmingus bankroto procedūrų vykdymo pažeidimus. Apeliacinis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įžvelgė esant konfliktišką situaciją tarp pareiškėjų ir administratoriaus, identifikavo konfliktinės padėties priežastį – iškilusį ginčą dėl anksčiau numatytų administratoriaus atlyginimo sąlygų. Būtina pažymėti, jog pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien kreditoriaus ar grupės kreditorių konfliktiškumas su bankroto administratoriumi nėra pagrindas pakeisti paskirtą bankroto administratorių kitu bankroto administratoriumi. Sprendžiant administratoriaus atstatydinimo klausimą, būtina įvertinti aplinkybes, sąlygojusias kreditorių nepasitikėjimą ir tokiu būdu užtikrinti, jog administratorius būtų atstatydintas pagrįstai, o ne vien dėl finansinių reikalavimų daugumą turinčių kreditorių valios pakeisti esamą administratorių kitu jų siūlomu kandidatu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2153/2013). Apeliacinis teismas sprendžia, jog apeliantai nenurodė svarių ir objektyviais duomenimis pagrįstų argumentų dėl UAB „Bankrotas“ netinkamumo eiti BUAB „INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VYKDYMO GRUPĖ“ bankroto administratoriaus pareigas, t. y. neįrodė, jog teismo paskirtasis administratorius netinkamai atlieka savo funkcijas ar nevykdo ĮBĮ nustatytų pareigų. Apeliantų nurodytos subjektyvios prielaidos dėl administratoriaus galimo piktnaudžiavimo, neatidaus ar neatsakingo funkcijų vykdymo ar asmeninio pobūdžio konfliktinių santykių nesudaro pagrindo konstatuoti administratoriaus atstatydinimo (pakeitimo) būtinumą ar objektyvų poreikį. Nenustačius netinkamo bankroto procedūrų vykdymo, nepasitvirtinus pagrįstoms prielaidoms abejoti administratoriaus objektyvumu, pareigingumu ir profesionalumu, atskirųjų skundų argumentai dėl galimybės pakeisti administratorių dabartinėje įmonės bankroto proceso stadijoje netenka teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisakoma. 

            Vadovaujantis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo dėl pareiškėjų atskiruosiuose skunduose nurodytų motyvų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmestas prašymas atstatydinti bankroto administratorių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais, todėl atskiruosius skundus atmeta, o teismo nutartį palieka nepakeistą.

       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

            Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                      Gintaras Pečiulis