Administracinė byla Nr. eA-2674-575/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01069-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija 12.10.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – R. J., Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas P. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.2)FR0682-319“ (toliau – ir Vilniaus AVMI Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 68-196 (toliau – ir VMI Sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. S-43(7-5/2018) (toliau – ir MGK Sprendimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. VMI atliko pareiškėjo 2011–2015 m. mokestinį patikrinimą dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2007–2015 m. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Magnolija“ nuomojo baldus bei įrenginius ir gavo pajamų, taip pat pareiškėjas buvo du vienetus kontroliuojantis asmuo, kadangi valdė 100% UAB „Magnolija“ akcijų ir kontroliavo viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) „Versmės“ leidyklą. Vilniaus AVMI pripažino, kad pareiškėjo vykdyta įvairaus turto nuomos veikla atitinka ekonominę veiklą. Kadangi pareiškėjo ir minėtų juridinių asmenų ekonominės veiklos atlygis už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas nuo 2010 m. gruodžio 31 d. viršijo 100 000 Lt, pareiškėjas turėjo prievolę registruotis PVM mokėtoju. Nurodytų aplinkybių pagrindu Vilniaus AVMI pareiškėjui papildomai apskaičiavo 35 974,47 Eur PVM, 4 962,98 Eur GPM, 24 420,28 Eur VSD ir 7 711,66 Eur PSD įmokų.
2.2. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnio 7 dalies nuostatos pareiškėjo atžvilgiu negalėjo ir neturėjo būti taikomos, nes šių nuostatų tikslas – užkirsti kelią situacijoms, kai ketinama piktnaudžiauti šio įstatymo nuostatomis, o pareiškėjas PVMĮ nuostatomis nepiktnaudžiavo. Pareiškėjas kontroliuoja UAB „Magnolija“ bei yra VšĮ „Versmės“ leidykla dalininkas, tačiau leidykla užsiima ne ūkine komercine veikla, bet visuomenei naudinga veikla ir jokiais ryšiais nėra susijusi su UAB „Magnolija“. Leidyklai nuo 2004 m. yra suteiktas paramos gavėjo statusas, ji yra išlaikoma rėmėjų lėšomis. Leidyklos didžiausi rėmėjai yra UAB „Magnolija“ bei pats pareiškėjas. Pareiškėjas iš leidyklos jokios komercinės naudos neturėjo, priešingai, iš asmeninių lėšų remdamas leidyklą patyrė dideles sąnaudas.
2.3. Pareiškėjas negali būti laikomas leidyklą kontroliuojančiu asmeniu, nes neturi teisės į leidyklos uždirbtą pelną (pelno nėra ir niekada nebuvo), o VMI ir MGK plečiamai taikė PVMĮ 2 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, kurios nustato apmokestinamąjį asmenį kontroliuojančio asmens apibrėžimą. Pareiškėjas organizavo leidyklos veiklą, bet jos nekontroliavo. Būdamas vienu iš trijų leidyklos dalininkų pareiškėjas neturėjo jokių teisinių galimybių išrinkti daugumą leidyklos valdymo organų narių. Esant trims dalininkams, sprendimus gali kontroliuoti tik du dalininkai kartu.
2.4. Su UAB „Magnolija“ sudarytas sandoris yra pavienio pobūdžio, vienkartinis, tokiame sandoryje nėra versliškumo elemento. Pareiškėjas nėra sudaręs daugiau panašių sandorių su kitais mokesčių mokėtojais bei neketina sudaryti ateityje, su UAB „Magnolija“ sudarytas sandoris neturi individualiai veiklai būtinų elementų. Kadangi, pagal mokesčių administratoriaus išaiškinimą, darbuotojo automobilio nuoma darbdaviui nėra laikoma individualia veikla, nors ir trunka tęstinį laikotarpį, kitokio turto nuoma UAB „Magnolija“ irgi neturėtų būti laikoma pareiškėjo individualia veikla. Vilniaus AVMI padarius išvadą, kad pareiškėjo gautos nuomos pajamos pripažintinos abiem sutuoktiniams per pusę, patvirtina tai, kad turto nuoma UAB „Magnolija“ nėra individuali veikla, nes individualios veiklos pajamos sutuoktiniams nėra dalijamos per pusę.
2.5. 2017 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (7.2)FR0682-319 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir sprendime VMI neteisingai apskaičiavo apmokestinamąsias pajamas. Nuo 2014 m. gegužės mėnesio nuomos santykiai tarp pareiškėjo ir sutuoktinės bei UAB „Magnolija“ yra nutrūkę, tačiau Vilniaus apskrities VMI, atlikdama mokestinį patikrinimą, neįvertino nei šio fakto, nei nuomos mokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo faktinių aplinkybių. Nei MGK, nei VMI neatsižvelgė į faktą, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės mėnesio iš UAB „Magnolija“ pajamų negavo.
2.6. Pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo delspinigių ir baudų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 4 punkto pagrindais, nes nežinojo ir negalėjo žinoti apie kilusią pareigą registruotis PVM mokėtoju ir mokėti PVM, taip pat negalėjo numatyti, kad Vilniaus AVMI plečiamai aiškins ir taikys PVM reguliuojančius teisės aktus.
2.7. Patikrinimo aktas surašytas neištyrus visų mokestinio patikrinimo metu pateiktų dokumentų ir duomenų, jame daug prieštaravimų, išvados yra pagrįstos ne faktinių aplinkybių, o dokumentų, sutarčių, įstatų, buhalterinės apskaitos dokumentų analize, Patikrinimo akte nepateikta argumentų, kaip pasireiškė pareiškėjo faktinė kontrolė leidyklos atžvilgiu, nesiaiškinta, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl buvo sudarytas turto nuomos sandoris su UAB „Magnolija“. VMI 2013 m. atliko UAB „Magnolija“ operatyvų patikrinimą, kurio metu tikrino ir PVM prievoles, tačiau jokių pažeidimų nenustatė ir nenurodė ištaisyti, nors tuo metu pareiškėjas turėjo nuomos santykius su UAB „Magnolija“. Dėl tariamai nesumokėtų PVM ir kitų mokesčių VMI patikrinimą pradėjo tik praėjus 10 metų nuo neva netinkamai apmokestintos jo turto nuomos pradžios, kai nuoma jau seniai nebevykdoma.
3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. VMI atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė šiais argumentais:
4.1. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2007–2015 m. UAB „Magnolija“ nuomojo baldus bei įrenginius ir uždirbo nuomos pajamų. Pareiškėjo vykdyta įvairaus turto nuomos veikla atitinka Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos individualios veiklos požymius ir PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus ekonominės veiklos požymius. Tikrintu laikotarpiu pareiškėjas buvo du juridinius asmenis kontroliuojantis asmuo, nes valdė 100 proc. UAB „Magnolija“ akcijų ir kontroliavo VšĮ „Versmės“ leidyklą (2011–2012 m. kontroliavo kaip vienintelis įstaigos dalininkas (savininkas), 2013–2015 m. laikotarpiu – kaip asmuo, faktiškai kontroliuojantis VšĮ „Versmės“ leidykla priimamus sprendimus). Kadangi pareiškėjo ir minėtų juridinių asmenų bendras ekonominės veiklos atlygis už prekes ir suteiktas paslaugas nuo 2010 m. gruodžio 31 d. viršijo 100 000 Lt, t. y. PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, pareiškėjas turėjo prievolę registruotis PVM mokėtoju bei skaičiuoti ir mokėti PVM nuo nuomos paslaugų apmokestinamosios vertės. Pareiškėjas, 2007 m. sudarydamas nuomos sutartį su UAB „Magnolija“, veikė savo vardu, kaip atskiras teisinis vienetas, turėjo galimybę pasirinkti bet kurį subjektą, kuriam būtų buvęs reikalingas išnuomotas turtas, o aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad veikta ne savo valia ir nuožiūra, nenustatyta.
4.2. Aplinkybė, kad vietos mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės R. J. 2016 m. vasario 23 d. pareiškimą, padarė išvadą, jog pareiškėjo uždirbtos nuomos pajamos pripažintinos abiem sutuoktiniams per pusę, nepaneigia vykdytos veiklos savarankiškumo požymio, o reiškia tik tai, kad turto nuomos veiklą savarankiškai vykdė abu sutuoktiniai.
4.3. Esminis kriterijus, pagal kurį sprendžiama apie atitinkamos veiklos versliškumą, yra gyventojo tikslas gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos, o veiklos pelningumas nėra esminis faktorius, kuriuo remiantis konkreti ekonominio pobūdžio veikla kvalifikuojama kaip individuali veikla. Tai, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas gavo mažesnes turto nuomos pajamas, neleidžia daryti išvadą, kad vykdyta turto nuomos veikla nebuvo siekta ekonominės naudos. Tai, kad buvo siekta gauti daugiau pajamų parodo, jog nuomos sutartis sudaryta 2007 m. neribotam laikotarpiui ir nuomos mokestis nuosekliai didintas. Pareiškėjas nei paaiškinimuose, pateiktuose mokestinio patikrinimo metu, nei rašytinėse pastabose dėl Patikrinimo akto nenurodė, kad 2007 m. sausio 3 d. nuomos sutartis, sudaryta tarp jo ir UAB „Magnolija“, būtų nutraukta ar pasibaigusi kitu pagrindu.
4.4. PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies taikymui nėra teisiškai reikšmingos tokios aplinkybės, kaip kontroliuojančio asmens siekis piktnaudžiauti ar piktnaudžiavimas. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra UAB „Magnolija“ kontroliuojantis asmuo, nes valdo 100 proc. šios bendrovės akcijų, taip pat pripažinta, kad 2004–2012 m., būdamas VšĮ „Versmės“ leidykla savininku ir vadovu, jis buvo šios įstaigos kontroliuojantis asmuo. Tai, kad pareiškėjas nepateikė 2013–2015 m. vykusių visuotinių dalininkų susirinkimų protokolų, išrašų ar sprendimų patvirtina, kad jis VšĮ „Versmės“ leidykla priimamus sprendimus 2013–2015 m. kontroliavo pats, kaip įstaigos vadovas, o įstaigos dalininkai savo teisėmis nesinaudojo.
4.5. Nėra duomenų, kad prieš nustatytus mokesčių įstatymų pažeidimus pareiškėjas būtų kreipęsis į mokesčių administratorių dėl konsultacijos, ir apie tai, kad būtų gavęs kitokią informaciją, nei yra nurodyta PVMĮ komentare, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo jam apskaičiuotų PVM delspinigių MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl padaryto pažeidimo.
4.6. Prašymas atleisti nuo PSD ir VSD įmokų baudų mokėjimo turi būti pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašymo atleisti nuo PSD ir VSD įmokų baudų mokėjimo nagrinėjimas nepriskirtinas teismo kompetencijai, todėl byla šioje dalyje nutrauktina.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J. atsiliepime į skundą nurodė, kad palaiko pareiškėjo argumentus ir paaiškino, kad ji nuo 2016 m. sausio mėnesio su pareiškėju P. J. yra išsiskyrusi, o bendro ūkio neveda nuo 2004 metų. R. J. nėra girdėjusi apie jokią buvusio sutuoktinio P. J. sudarytą ir vykdomą nuomos sutartį bei tokios sutarties pagrindu nėra gavusi jokių pinigų ir (ar) turto, todėl mokėtiną mokestį apskaičiuoti R. J. būtų neteisinga ir nesąžininga.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi, nustatęs, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo P. J. skundą patenkino iš dalies – panaikino VMI sprendimą, panaikino MGK Sprendimą ir grąžino bylą centriniam mokesčių administratoriui naujam ginčo nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui.
10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI Sprendimo, VMI Sprendimo bei MGK Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:
11.1. Vilniaus AVMI surašė Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 35 974,47 Eur PVM, 24 420,28 Eur VSD ir 7 711,66 Eur PSD įmokų, 20 640,59 Eur grąžintino PVM.
11.2. Pareiškėjas dėl Patikrinimo akto pateikė pastabas. VMI Sprendime į pareiškėjo pastabas atsižvelgta iš dalies ir pažymėta, kad pareiškėjas yra UAB „Magnolija“ akcininkas, kuris nuo 2005 m. valdo 100 proc. šios bendrovės akcijų, taip pat pareiškėjas yra VšĮ „Versmės“ leidykla vadovas ir dalininkas, taigi pareiškėjas kontroliuoja 2 juridinius asmenis, pareiškėjas vykdė baldų bei įrenginių nuomos veiklą, todėl pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai taikytos PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos normos. VMI padarė išvadą, kad pareiškėjo vykdyta nuomos veikla yra nuolatinė, ilgalaikė, savarankiška ir vykdoma tikslu gauti pajamų, todėl pagal apimtį ir turinį nėra atsitiktinė, turi versliškumo požymių, todėl pareiškėjas vykdė ekonominę individualią veiklą, kaip ji apibrėžiama PVMĮ bei GPMĮ.
11.3. VMI Sprendimu pakeistas Patikrinimo aktas ir vietoje jame papildomai apskaičiuotų 35 974,47 Eur PVM, 24 420,28 Eur VSD ir 7 711,66 Eur PSD įmokų bei grąžintino 20 640,59 Eur GPM, apskaičiuota 17 993,76 Eur PVM, 12 209,29 Eur VSD ir 3 855,56 Eur PSD įmokų bei grąžintina 10 470,05 Eur GPM, 7 344,77 Eur delspinigių, 633,36 Eur GPM delspinigių ir skirta 1 799 Eur PVM bauda, 347 Eur GPM bauda, 6 105 Eur VSD įmokų bauda, 1 928 Eur PSD įmokų bauda.
11.4. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 5 d. su skundu kreipėsi į VMI, prašydamas panaikinti Vilniaus AVMI Sprendimą. VMI Sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI Sprendimą, neatleido pareiškėjo nuo 1 799 Eur PVM baudos, 1 928 Eur PSD įmokų baudos, 6 102 Eur VSD įmokų baudos ir nuo 7 344,77 Eur PVM delspinigių.
11.5. Pareiškėjas 2018 m. sausio 2 d. su skundu kreipėsi į MGK, prašydamas panaikinti Vilniaus AVMI Sprendimą ir VMI Sprendimą. MGK Sprendimu patvirtino VMI Sprendimą, neatleido pareiškėjo nuo apskaičiuotų PVM delspinigių, paskirtos PVM baudos, pareiškėjo prašymą atleisti nuo VSD ir PSD įmokų baudų mokėjimo paliko nenagrinėtą.
11.6. Pareiškėjas ir UAB „Magnolija“, atstovaujama direktoriaus J. D., 2007 m. sausio 3 d. pasirašė nuomos sutartį, kuria pareiškėjas UAB „Magnolija“ suteikė teise laikinai atlygintinai naudotis baldais ir įrenginiais, identifikuotais sutarties priede Nr. 1 (iš viso 141 turto vienetų, kurių bendra kaina 290 518,20 Lt).
11.7. Pareiškėjas yra UAB ,,Magnolija“ akcininkas, nuo 2005 m. pareiškėjas valdo 100 proc. bendrovės akcijų. UAB ,,Magnolija“ vadovu pareiškėjas buvo nuo 2006 m. rugpjūčio 29 d., šioje įmonėje dirba nuo 1994 m. sausio 1 d. Bendrovės pagrindinė veikla – nekilnojamo turto operacijos, nuosavo arba nuomojamo kilnojamojo ir nekilnojamo turto nuoma bei eksploatavimas, bendrovė PVM mokėtoja įregistruota 1994 m. gegužės 1 d.
11.8. Pareiškėjas taip pat yra VšĮ ,,Versmės“ leidykla vadovas, o nuo 2003 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo vienintelis įstaigos dalininkas. Pareiškėjas, būdamas vienintelis VšĮ „Versmės“ leidykla dalininkas, kuriam priklauso visos dalininko teisės, nusprendė neatlygintinai perleisti įgijėjai – V. G. – 1/3 dalininko teisių, tokia pati sutartis dėl dalininko teisių perleidimo 2013 m. sausio 1 d. pasirašyta ir su įgijėju P. V. M.
11.9. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2015 m. buvo du vienetus kontroliuojantis asmuo ir šiuo laikotarpiu teikė baldų bei įrengimų nuomos paslaugas. Šias išvadas mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose padarė remdamasis aplinkybėmis, kad pareiškėjo iš nuomos su UAB „Magnolija“ sutarties gaunamos pajamos tikrinamuoju laikotarpiu sudarė esminę visų pareiškėjo gaunamų pajamų sumą, t. y. 2011 m. – 59 proc. pajamų, 2012 m. – 72,73 proc. pajamų, 2013 m. – 22,66 proc. pajamų, 2014 m. – 20,35 proc. pajamų, ši nuomos sutartis tęsėsi ilgą laikotarpį (nuo 2007 m. iki 2018 m.), pareiškėjo ir UAB „Magnolija“ sudarytos nuomos sutarties tikslas buvo būtent gauti pelną ir ekonominę naudą, nes nuomos mokestis buvo periodiškai didinamas. Taip pat buvo nustatyta, kad kontroliuojama UAB ,,Magnolija“ 2007–2012 m. VšĮ ,,Versmės“ leidyklai suteikė paramos už 177 900 Lt, 2013 m. – už 105 000Lt, 2014 m. – už 143 064 Lt, 2016 m. – už 34 000 Eur, UAB ,,Magnolija“ ekonominės veiklos atlygis už prekes ir suteiktas paslaugas 2010 m. sudarė 1 069 551 Lt, VšĮ ,,Versmės“ leidyklos – 8 324 Lt.
11.10. Pareiškėjo ir jo kontroliuojamų vienetų bendras ekonominės veiklos atlygis 2010 m. gruodžio 31 d. viršijo 100 000 Lt. Mokesčių administratorius taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjo 2007–2015 m. vykdyta įvairaus turto nuomos veikla atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtą individualią veiklą, pagal gautas pajamas, sudarytos sutarties pobūdį.
12. Teismas apžvelgė PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies nuostatas (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d. ir teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.), PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatas, MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas pažymėjo, kad, analizuojant mokestinių ginčų nagrinėjimo procesą matyti, jog įrodymų pradinis fiksavimas vyksta iki mokestinio ginčo inicijavimo; vėliau leidžiama be apribojimų pateikti įrodymus centriniam mokesčių administratoriui, draudžiama pateikti juos MGK, nagrinėjančiai ginčą ikiteismine tvarka, ir vėl leidžiama juos pateikti pirmosios instancijos teismui.
13. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių mokėtojas po jo atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo pateikė naujus įrodymus. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, pateikė 2018 m. gruodžio 3 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Magnolija“ sudarytą susitarimą dėl sutarties negaliojimo ab initio (nuo pradžios) ir restitucijos taikymo (toliau – ir 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimas), kuriuo nurodytos šalys susitarė pripažinti iš esmės suklydus 2007 m. sausio 3 d. sudarytą nuomos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikyti abipusę restituciją – pareiškėjas įsipareigojo šio susitarimo sudarymo dieną grąžinti UAB „Magnolija“ visą pagal nuomos sutartį sumokėtą nuomos mokestį – 206 559 Eur (713 208 Lt), o UAB „Magnolija“ įsipareigojo grąžinti jai perduotą turtą.
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti nauji įrodymai nebuvo ir objektyviai negalėjo būti įvertinti mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu bei priimant ginčijamus sprendimus, nes 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimas pasirašytas jau nagrinėjant bylą dėl mokesčio administratoriaus priimtų sprendimų teisme. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pavėluotas šio įrodymo pateikimas buvo nulemtas objektyvių aplinkybių ir toks įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau mokestinio patikrinimo metu dar iki mokestinės bylos nagrinėjimo teisme.
15. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teismui naujai pateikti įrodymai turi būti įvertinti mokesčio administratoriaus, nes ginčijami sprendimai grindžiami aplinkybe, kad pareiškėjas (su sutuoktine) ir jo kontroliuojami asmenys gavo pajamas, viršijančias PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytą ribą, o iš naujai pateikto įrodymo (susitarimo dėl sutarties negaliojimo ir restitucijos taikymo) matyti, kad pareiškėjas susitarė grąžinti visas iš nuomos sutarties gautas pajamas. Teismas nurodė, kad tokia aplinkybė galėtų reikšti, jog tikrinamu laikotarpiu pajamų pagal nuomos sutartį faktiškai pareiškėjas negavo, be to, nauju susitarimu yra iš esmės keičiama pareiškėjo faktinė padėtis pajamų gavimo prasme ir tokia aplinkybė turėtų būti vertinama priimant sprendimus dėl papildomai apskaičiuotinų mokesčių pareiškėjo atžvilgiu.
16. Teismas akcentavo, kad mokesčių administratorius nevertino duomenų dėl pajamų pagal 2007 m. sausio 3 d. sudarytą turto nuomos sutartį grąžinimo, be to, vienas iš mokesčių administratoriaus argumentų, paneigiant pareiškėjo poziciją, buvo tas, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad nuomos sutartis būtų nutraukta. Teismas padarė išvadą, kad, neišanalizavus šių teisiškai reikšmingų aplinkybių, galėjo būti nustatytas neteisingos pareiškėjui tenkančios mokėti mokestinės prievolės dydis, o pareiškėjo pateiktas 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimas dėl nuomos sutarties negaliojimo nuo sudarymo momento ir restitucijos taikymo turėtų būti vertinamas mokestine prasme, apskaičiuojant mokestines prievoles pareiškėjo atžvilgiu. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius turėtų iš naujo įvertinti ne tik 2007 m. sausio 3 d. nuomos sandorio sudarymo, bet ir susitarimo dėl tokio sandorio negaliojimo aplinkybes ir iš to kilusias teisines mokestines pasekmes.
17. Įvertinęs tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu tikrinamas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o šiuo atveju jo galimybė įvertinti visus įrodymus buvo ribota, teismas VMI Sprendimą ir MGK Sprendimą panaikino, o bylą grąžino centriniam mokesčių administratoriui naujam ginčo nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui.
III.
18. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
19. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
19.1. 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimas dėl restitucijos taikymo nebuvo patvirtintas teismo procesiniu sprendimu, be to, minėtas susitarimas dėl restitucijos taikymo buvo priimtas „dėl akių“, siekiant išvengti apskaičiuotų mokesčių. Šią išvadą patvirtina pareiškėjo baigiamoji kalba Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kurioje pareiškėjas nurodė, kad nuomos sutartis realiai buvo sudaryta, tačiau mokestinio patikrinimo metu apskaičiavus mokėtinas PVM, VSD ir PSD įmokų sumas, teisininkų patariamas, sudarė 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimą, t. y., šį susitarimą lėmė, ne bet kokios faktinės aplinkybės, ar aplinkybės dėl kurių nuomos sutartis tapo nebegalima (prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos), arba nuomos sutartis buvo sudaryta apgaule, o siekiant išvengti pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių. Nors 2018 m. gruodžio 3 d. susitarime buvo numatyta priežastis – „Turto nuomos sutartis buvo sudaryta suklydus“, tačiau šiai priežasčiai pagrįsti nepateikta įrodymų, o apsiribotu bendru teiginiu ir sąvoka.
19.2. Nei viena 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimą pasirašiusi šalis nesikreipė su ieškiniu dėl restitucijos taikymo bendrosios kompetencijos teisme, t. y. pateikdama ieškinį (apie tai nebuvo pateikta įrodymų). Tuo pačiu, 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimas nebuvo patvirtintas teismo sprendimu ar nutartimi. Nors pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimo pripažinimo ir įpareigojimo atsakovo atlikti jo atžvilgiu pakartotinį mokestinį patikrinimą, tačiau šis jo skundas nebuvo patenkintas. Nesant teismo patvirtinto 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimo taikymo, šis susitarimas neturi juridinės galios ir negali daryti įtaką apskaičiuotoms mokesčio prievolėms. Tuo atveju, jeigu toks susitarimas turėjo būti vertinamas administracinio teismo procese, t. y. šioje mokestinėje byloje, pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinimo klausimo perkelti atsakovui, nes tai yra tik teismo prerogatyva.
19.3. 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Šis susitarimas pažeidė sąžiningumo principą, nes pareiškėjas, nepaklusęs teisės aktų reikalavimams, siekė išvengti mokestinės atsakomybės. Taip pat tarp šalių pareiškėjo ir UAB „Magnolija“ pasirašyta restitucija pažeidė protingumo ir teisingumo principus, viešąją tvarką ar gerą moralę.
19.4. Nors 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimą sudarė fizinis ir juridinis asmuo, tačiau sutarties šalys buvo lygiavertės, minėtas susitarimas buvo pasirašytas tarp UAB „Magnolija“ ir pareiškėjo, kurie laikomi susiję pagal GPMĮ 2 straipsnio 19 dalies 1 punktą. Tokiu būdu, pareiškėjas 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimą iš esmės pasirašė su savo valdoma bendrove, galėdamas daryti jai įtaką. Atsižvelgiant į turto nuomos sudarymo aplinkybes (sandoris buvo sudarytas tarp asocijuotų asmenų), pareiškėjo kaip verslininko patirtį, turto nuomos sutartis negalėjo būti sudaryta suklydus.
19.5. Pareiškėjui atstovavo profesionalūs teisininkai, tačiau apie tariamą suklydimą dėl turto nuomos sudarymo bei 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimą pateikė tik tada, kai jo atžvilgiu buvo priimti neigiami VMI, MGK ir pirmosios instancijos teismo sprendimai, duomenys apie sudarytą 2018 m. gruodžio 3 d. VMI ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateikti mokestinį ginčą nagrinėjant apeliacine tvarka. Pareiškėjo sprendimas taikyti restituciją, buvo priimtas po pareiškėjo atžvilgiu atliko mokestinio patikrinimo, išnagrinėto mokestinio ginčo ikiteismine tvarka, bei ginčą išnagrinėjus pirmojoje instancijoje teismine tvarka. Atsakovo nuomone, šis susitarimas yra gynybinė pareiškėjo pozicija, kuria siekiama išvengti apskaičiuoto mokėtino mokesčio.
19.6. Viena nuo kitos nepriklausančios šalys 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimo nebūtų pasirašiusios, nes nėra logiškai ir ekonomiškai paaiškinama, kodėl turto nuomos sandoris tęsėsi iki 2018 m. gruodžio 3 d., nes UAB „Magnolija“ nuomojosi seną ir morališkai pasenusį turtą, kuris pagal savo pobūdį, tikėtina versle jau nebuvo naudojamas. Vertinant nuomos sandorį iš UAB „Magnolija“ pusės, jis turėjo būti nutrauktas, kaip ekonomiškai nenaudingas, be to, UAB „Magnolija“ patyrė didesnes turto nuomos išlaidas, nei, šį turtą pardavusi pareiškėjui, gavo pardavimo pajamų. Taip pat nėra logiškai ir ekonomiškai paaiškinama, kodėl UAB „Magnolija“ sutiko su nuomos pajamų didinimu, kai tuo tarpu pats turtas morališkai seno. Turto pobūdis nesudarė pagrindo teigti, jog jo savybės kas metais tik gerėja, priešingai, šis turtas turėjo nebeatitikti jam keliamo funkcionalumo.
19.7. Pareiškėjo mokestinio ginčo metu ir ginče dėl įpareigojimo skirti mokestinį patikrinimą, pateikė dokumentus, kurie tariamai patvirtina, jog restitucija įvyko 2018 m. gruodžio 3 d. susitarime numatytomis sąlygomis. Pareiškėjas pateikė 2018 m. gruodžio 27 d. banko pavedimo kopiją 167 581 Eur sumai, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas pervedė minėtą sumą į UAB „Magnolija“ banko sąskaitą. Iš pareiškėjo paaiškinimo, nuomos mokesčio suvestinės ir 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimo dėl restitucijos taikymo, nuomos dydis buvo 206 559 Eur. Pareiškėjas pateikė suvestinę apie išmokėtą nuomos mokestį už 2007–2014 metus, tačiau nepateikė duomenų apie tai, kaip ir kokiu pagrindu buvo grąžinta / negrąžinta neišmokėta nuomos dalis, kuri 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė 74 505,24 Eur (257 252 Lt).
19.8. Pareiškėjas teikė duomenis, jog pasirašius 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimą, visus mokesčius sumokėjo juridinis vienetas, šios pozicijos pareiškėjas laikėsi ir teismo posėdžio metu. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog UAB „Magnolija“ 2007 m. sausio 2 d. pagal pardavė pareiškėjui turtą už 149 082,03 Lt, iš šios sumos 22 741,35 Lt PVM. UAB „Magnolija“ tiek įsigydama, tiek parduodama turtą, naudojosi PVM atskaita, todėl įsigydama jį, pirkimo PVM traukė į atskaitą, tuo pačiu parduodama, deklaravo pardavimo PVM. Analogiškai buvo padaryta ir pelno mokesčio tikslais, kuomet įsigyto turto sąnaudos buvo įtrauktas į leidžiamus atskaitymus, o jį pardavus buvo deklaruojamos gautos pajamos. Pagal bendrąjį principą, kadangi turtas buvo parduotas jau kelerių metų senumo, o tam tikras atvejais turtas buvo 1993 metų gamybos (14 metų senumo), pajamos už parduotą turtą turėjo būti mažesnės, nei jo įsigijimo išlaidos.
19.9. UAB „Magnolija“ nuomos išlaidos, mokesčio tikslais, mažino pelno mokesčio bazę, todėl šioje mokestinio ginčo medžiagoje ir administracinėje byloje (kuri buvo išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartimi), pareiškėjo pateikti argumentai, jog visus mokesčius sumokėjo UAB „Magnolija“ yra pateikti vienapusiškai, t. y. pareiškėjas pateikė duomenis apie 2018 m. pelno (nuostolio) ataskaitoje ir pelno (nuostolio) ataskaitoje ir balanse už 2018 metus sumokėtą 37 930 Eur pelno mokestį, tačiau nepateikė įrodymų, kokia suma susimažino apskaičiuotą pelno mokestį. Šioje mokestinėje ginčo byloje nėra sprendžiamas UAB „Magnolija“ prievolių dydis, priešingai, vertinamas pareiškėjo mokestinės prievolės dydis.
19.10. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas gavo turto nuomos pajamų ir dėl to ginčo nėra. Pajamų gavimo faktą pagrindžia byloje nustatyti tiesioginiai įrodymai, nes dalis pajamų buvo išmokėta per banką, o kita dalimi buvo atliktos užskaitos skolai padengti. Pareiškėjas nuo turto nuomos sudarymo momento (2007 m. sausio 3 d.) iki 2018 m. gruodžio 3 d., t. y. beveik 12 metų šiomis pajamomis naudojosi ir jomis disponavo kaip savo. Pripažinus restitucijos faktą bei atsižvelgus į dvišalės restitucijos momentą, būtų pripažinta, kad pareiškėjas be jokių mokestinių pasekmių, lengvatiniu būdu, naudojosi juridinio vieneto pinigais.
19.11. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie kitus argumentus dėl pareiškėjo vykdytos individualios ir ekonominės veiklos, kaip jos suprantamos pagal GPMĮ ir PVMĮ nuostatas.
20. Pareiškėjas P. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
21. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
21.1. Visas VMI apeliacinis skundas yra skirtas 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimui, t. y., VMI iš esmės kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl sandorio įvertinimo, kuris kyla iš privatinių teisinių santykių, tai yra, civilinių teisinių santykių tarp dviejų privatinės teisės subjektų – pareiškėjo ir UAB „Magnolija“.
21.2. Jeigu VMI įsitikinimu pareiškėjo ir UAB „Magnolija“ sudarytas civilinis sandoris neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normų ir (ar) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų praktikos, VMI turėtų kreiptis ne į administracinį, bet į bendrosios kompetencijos teismą bei ieškinio teisenos tvarka civilinės bylos metu prašyti įvertinti 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimą ir pripažinti šį susitarimą negaliojančiu, kadangi tai išeina už Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijos ribų ir tokia kompetencija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepriklauso (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str. 3 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str.).
21.3. VMI aiškina teisės normas, reglamentuojančias privatinius teisinius santykius, nors tokia funkcija VMI nepriklauso (MAĮ 25 str.).
21.4. Civilinis sandoris (2018 m. gruodžio 3 d. susitarimas) tarp pareiškėjo ir UAB „Magnolija“ yra galiojantis ir visiškai įgyvendintas, todėl privalo būti vertinamas mokestinio ginčo kontekste.
21.5. Nors 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimą pareiškėjas pateikė kartu su 2018 m. gruodžio 21 d. apeliaciniu skundu, atsakovas nei atsiliepime į apeliacinį skundą, nei po to, kai ginčas buvo grąžintas nagrinėti į Vilniaus apygardos administracinį teismą, VMI 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimo nekvestionavo ir neprašė įrodymo prie bylos neprijungti, todėl, pareiškėjo nuomone, VMI šį įrodymą ir faktinę aplinkybę priėmė kaip nekvestionuotiną. Būtent dėl to, kad jau daugiau negu du metus VMI nekvestionavo 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimo sudarymo bei visiško įvykdymo fakto, net nepateikė jokio 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimo vertinimo, Vilniaus apygardos administracinis teismas ir nurodė VMI įvertinti šį 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimą ir paaiškinti, kaip tai turėtų būti vertinama pareiškėjo mokestinių prievolių kontekste.
21.6. VMI apeliaciniame skunde pati nustatė, kaip turėtų būti vertinamas 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimas: „Pareiškėjas nuo Nuomos sutarties sudarymo momento 2007-01-03 iki 2018-12-03, t. y. beveik dvylika metų, šiomis pajamomis naudojosi ir jomis disponavo kaip savo. Pripažinus restitucijos faktą bei atsižvelgus į dvišalės restitucijos momentą, Pareiškėjas neva be jokių mokestinių pasekmių, neva lengvatiniu būdu, naudojosi juridinio vieneto pinigais“. Pareiškėjo vertinimu, kitų asmenų pajamų naudojimasis ir disponavimas kaip savomis savo esme bei turiniu yra paskolos sandoris. VMI teigia, kad, pripažinus restituciją, pareiškėjas neva be jokių mokestinių pasekmių, lengvatiniu būdu, naudotųsi juridinio vieneto pinigais, tačiau tai yra netiesa, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas mokestinio ginčo nagrinėjimą grąžino VMI, o tuo tarpu VMI turi visus įrankius, reikalingus apmokestinti tariamą paskolos sandorį – tariamų palūkanų apskaičiavimą, todėl neteisinga teigti, kad, pripažinus restitucijos faktą bei atsižvelgus į dvišalės restitucijos momentą, pareiškėjas be jokių mokestinių pasekmių, lengvatiniu būdu, naudojosi juridinio vieneto pinigais.
21.7. VMI nepagrindė savo teiginio, kad tokio sandorio kaip 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimas kitos šalys nebūtų sudariusios, taip pat nepagrindė teiginio, kad turtas, dėl kurio buvo sudaryta nuomos sutartis, morališkai paseno.
21.8. Tik priėmus skundžiamus sprendimus pareiškėjui galutinai ir neabejotinai tapo žinoma, jog nuoma pagal jo sudarytą nuomos sutartį valstybės institucijų (Vilniaus AVMI, VMI, Vilniaus apygardos administracinis teismas) gali būti vertinama kaip pareiškėjo veikla, turinti individualiai veiklai būdingų požymių (pareiškėjas su tuo ir toliau nesutinka), bei tai, kad nuomos pajamos gali būti apmokestinamos PVM (pareiškėjas su tuo taip pat nesutinka), taip pat tai, kad būtina nedelsiant imtis visų teisėtų priemonių tam, jog nekiltų net menkiausia abejonė bei rizika, kad nuoma pagal nuomos sutartį galėtų būti vertinama kaip mokesčių vengimas, buvęs nuomininkas (UAB „Magnolija“) ir buvęs nuomotojas (pareiškėjas) pripažino, kad suklydo dėl esminių aplinkybių, kurios galutinai paaiškėjo tik priėmus skundžiamus sprendimus ir kurias, jei būtų žinoję nuomos sutarties sudarymo dieną, tai nebūtų sudarę nuomos sutarties.
21.9. Pareiškėjui grąžinus UAB „Magnolija“ visą iš jos už nuomą gautą sumą, pareiškėjui, 2011–2015 m. laikotarpiu už nuomą negavusiam jokių pajamų, susijusių su patikrinimu, nėra pagrindo apskaičiuoti jokių mokėtinų mokesčių.
21.10. 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimo nulemtos teisinės pasekmės pakeitė mokestinę situaciją, patenkančią į 2011–2015 m. mokestinio patikrinimo laikotarpį, t. y. pakeitė 2011–2015 m. laikotarpio mokestinę situaciją, ir šiuo metu ši mokestinė situacija yra ne tokia, kokia buvo mokestinio patikrinimo ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu, todėl Patikrinimo akte surašyti neteisingi mokėtini mokesčiai.
21.11. Įstatymų leidėjas nenustatė ir nenustato jokių susitarimų dėl sutarčių paskelbimo negaliojančiomis ab initio sudarymo terminų, senaties ir (ar) papildomų sudarymo, galiojimo, įsigaliojimo ir (ar) kitų sąlygų, todėl ta faktinė aplinkybė, kad 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimas yra sudarytas ne iki skundžiamo sprendimo priėmimo ar juo labiau ne iki Patikrinimo akto surašymo ar įteikimo pareiškėjui momento nėra ir negali būti traktuojama kaip nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio fakto neegzistavimas.
21.12. Papildomų mokesčių sumokėjimo prievolės pareiškėjui nustatymas teismo sprendimu įtvirtintų socialiai neteisingą bei visiškai absurdišką situaciją, nes:
21.12.1. Nustatytų prievolę pareiškėjui mokėti mokesčius nuo pajamų, kurių jis (pareiškėjas) faktiškai net nėra gavęs, nes nuomos sutartis negalioja nuo jos sudarymo momento (ab initio);
21.13. Pareiškėjui užkrautų mokestinę naštą, kuri jam net nepriklauso nei pagal galiojančius norminius teisės aktus, nei pagal sudarytus ir galiojančius susitarimus (įskaitant 2018 m. gruodžio 3 d. susitarimą);
21.14. Pažeistų visiškai su šia byla nesusijusio trečiojo asmens (UAB „Magnolija“) teises bei teisėtus interesus, nes toks teismo sprendimas faktiškai įtvirtintų situaciją, kad jokio pelno ši įmonė neturėjo gauti, jo negavo ir net neturėjo mokėti jokio pelno mokesčio, nors faktiškai pelną yra gavusi ir jo pelno mokestį yra sumokėjusi, o tai būtų priešinga pačios valstybės interesams (surinkti mokesčius);
21.15. Patvirtinus skundžiamus sprendimus teismas įtvirtintų dvigubo apmokestinimo situaciją, nes jau dabar pareiškėjas ir UAB „Magnolija“ yra sumokėję 67 436 Eur mokesčių, o paskirsčius dividendus iš viso bus sumokėta net 98 420 Eur mokesčių, t. y. gerokai daugiau negu to reikalauja VMI;
21.16. Pareiškėjas, veikdamas sąžiningai, siekė ištaisyti padarytą klaidą, dėl kurios valstybės biudžetas fiskaline prasme ne tik, kad nenukentėjo, tačiau buvo sumokėta dar daugiau mokesčių, todėl už tokį elgesį bausti pareiškėją būtu nesąžininga;
21.17. Toks teismo sprendimas visiškai nepagrįstai ignoruotų patį 2018 m. gruodžio 3 d susitarimo sudarymo faktą.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nuo 2016 m. sausio mėnesio su pareiškėju P. J. yra išsiskyrusi, o bendro ūkio neveda nuo 2004 metų, apie jokią buvusio sutuoktinio P. J. sudarytą ir vykdomą nuomos sutartį nežino bei tokios sutarties pagrindu nėra gavusi jokių pinigų ir (ar) turto, todėl mokėtiną mokestį apskaičiuoti R. J. būtų neteisinga ir nesąžininga.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad ji yra gavusi buvusio sutuoktinio P. J. (pareiškėjo) patikinimą ir su juo sutinka, kad tuo atveju, jei teismas vis jai apskaičiuotų dalį mokėtinų mokesčių, P. J. apmokėtų šiuos mokesčius, nes jis pritaria R. J. įsitikinimui, kad R. J., nieko nežinojusiai apie buvusio sutuoktinio sudarytą nuomos sutartį, šie mokesčiai būtų apskaičiuoti neteisingai ir nesąžiningai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp mokesčio mokėtojų ir mokesčio administratoriaus dėl GPM, PVM, PSD įmokų, VSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokesčių administratoriui pripažinus, kad asmuo vykdė individualią ir ekonominę veiklą,
26. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė panaikinti VMI sprendimą, MGK sprendimą bei grąžinti bylą centriniam mokesčių administratoriui naujam ginčo nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui. Apeliantas teigia, kad naujus įrodymus turėjo įvertinti pirmosios instancijos teismas negrąžindamas bylos centriniam mokesčių administratoriui.
Dėl šiai bylai spręsti taikytinos teisės
28. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teismas pažymi, kad sutinkamai su MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).
29. Mokesčių administratoriaus pareigos numatytos MAĮ 67 straipsnyje – pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas – nepasibaigia surašius patikrinimo aktą. ABTĮ 52 straipsnio 2 dalis suteikia mokesčių mokėtojui teisę pateikti naujus įrodymus pirmosios instancijos teismui. Mokesčių mokėtojui pateikus naujus reikšmingus įrodymus, kurie akivaizdžiai turi įtaką mokestinio patikrinimo duomenimis bei išvadoms, mokesčio administratorius privalo pateikti naujų įrodymų vertinimą teismui, paaiškinti jų galimą įtaką mokestinio patikrinimo metu padarytoms išvadoms bei apskaičiuotoms mokesčių sumoms. Atsižvelgus į proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, naujus įrodymus, kai nėra būtina rinkti didelės apimties naujų įrodymų, paprastai turėtų įvertinti administracinis teismas, atsižvelgdamas į mokesčio administratoriaus paaiškinimus, negrąžindamas bylos centriniam mokesčio administratoriui.
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad priemonės – grąžinti kilusį ginčą iš naujo nagrinėti viešojo administravimo subjektui, paskirtis pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Šios kliūtys, paprastai, turi būti padarytos ginčą nagrinėjant mokesčių administratoriaus institucijoje, arba turi būti sudarytos sąlygos joms atsirasti tolesnėse ginčo stadijose, kaip antai, nevisapusiškas, nepilnas visų aplinkybių ištyrimas, dėl ko yra negalimas teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimas, neatlikus papildomų veiksmų, susijusių su visų aplinkybių ištyrimu, nustatymu ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-163/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-563/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-759-438/2017).
31. Papildomai teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu (pvz., 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-36/2009). Pažymėtina, kad ABTĮ 10 straipsnyje nustatyta teismo pareiga šalims padėti įgyvendinti jų procesines teises negali būti suprantama kaip įpareigojimas veikti kurios nors šalies naudai. Tokia aktyvi teismo pozicija dėl vienos iš šalių būtų proceso rungtyniškumo bei teismo nešališkumo principų pažeidimas (2002 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-757/2002).
Paminėtų teisės nuostatų taikymas šioje byloje
32. Šioje byloje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas po jo atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo pateikė teismui naujus įrodymus – 2018 m. gruodžio 3 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Magnolija“ sudarytą susitarimą dėl sutarties negaliojimo nuo pradžios ir restitucijos taikymo, kuria nurodytos šalys susitarė pripažinti 2007 m. sausio 3 d. sudarytą nuomos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikyti abipusę restituciją – pareiškėjas įsipareigojo šio susitarimo sudarymo dieną grąžinti UAB „Magnolija“ visą pagal nuomos sutartį sumokėtą nuomos mokestį, lygų 206 559 Eur (713 208 Lt), o UAB „Magnolija“ įsipareigojo grąžinti jai perduotą turtą.
33. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokesčių mokėtojas turi teisę pateikti naujus įrodymus pirmosios instancijos teismui. Taip pat teismas teisingai vertino naujo įrodymo reikšmę – naujai pateikti įrodymai turi būti įvertinti mokesčio administratoriaus, nes ginčijami sprendimai grindžiami aplinkybe, kad pareiškėjas (su sutuoktine) ir jo kontroliuojami asmenys gavo pajamas, viršijančias PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytą ribą. Tuo tarpu iš naujai pateikto įrodymo (2018 m. gruodžio 3 d. susitarimo) matyti, kad pareiškėjas susitarė grąžinti visas iš nuomos sutarties gautas pajamas.
34. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apelianto nuomone, kad naujus įrodymus, ypač tokius kaip šioje byloje, sukurtus iš esmės pačio mokesčio mokėtojo valia, reikėtų įvertinti administraciniam teismui negrąžinus bylos centriniam mokesčio administratoriui. Bet kaip matyti iš procesinių dokumentų mokesčio administratorius iš esmės liko pasyvus proceso stebėtojas – nepateikė naujų įrodymų vertinimo teismui, nepaaiškino jų galimos įtakos mokestinio patikrinimo metu padarytoms išvadoms bei apskaičiuotoms mokesčių sumoms.
35. Apeliantas naujų įrodymų vertinimą pateikė apeliacinės instancijos teismui teikdamas apeliacinį skundą, be kita ko nurodydamas, kad susitarimas dėl restitucijos taikymo buvo priimtas „dėl akių“, siekiant išvengti apskaičiuotų mokesčių; restitucija tarp šalių pažeidė protingumo ir teisingumo principus, viešąją tvarką ar gerą moralę; ginčo susitarimas yra gynybinė pareiškėjo pozicija, kuria siekiama išvengti apskaičiuoto mokėtino mokesčio. Pažymėtina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija nutaria, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai grąžino bylą centriniam mokesčių administratoriui naujam ginčo nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui.
36. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan