Civilinė byla Nr. 3K-3-342-248/2015

Teisminio proceso Nr. 2-12-3-00968-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 26.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio, 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų S. D. ir D. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2014 m. spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal  pareiškėjų S. D. ir D. D. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Swedbank“ bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Mokilizingas“, uždarajai akcinei bendrovei „Ūkio banko lizingas“, BIGBANK AS filialui, uždarajai akcinei bendrovei „4Finance“, viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstoliui S. D., antstolei E. M., uždarajai akcinei bendrovei „General Financing“, uždarajai akcinei bendrovei „MCB Finance“, akcinei bendrovei DNB bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Nordecum“, uždarajai akcinei bendrovei „Tele2“, uždarajai akcinei bendrovei „Akmenės energija“, uždarajai akcinei bendrovei „Prekių ir paslaugų grupė“, uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, uždarajai akcinei bendrovei „Julianus Inkaso“, uždarajai akcinei bendrovei „ITM Inkasso“, uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, uždarajai akcinei bendrovei „Skolų valdymo centras“, dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių atsisakymą iškelti fizinių asmenų bankroto bylą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Pareiškėjai prašė jiems iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą, patvirtinti 2993,50 Lt administravimo išlaidų sąmatą, 2400 Lt per mėnesį išlaidų, reikalingų pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti, sąmatą, nustatyti 4 mėnesių terminą mokumo atkūrimo planui parengti. Pareiškėjai nurodė, kad 2008 m. gruodžio 22 d. ir 2010 m. vasario 26 d. su AB DNB banku sudarė kreditavimo sutartis, pagal kurias jiems buvo suteikti 12 000 Lt  ir 18 401 Lt kreditai. Dėl prekių, skirtų būtiniesiems poreikiams tenkinti, komunalinių paslaugų kainų didėjimo, pareiškėjų nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių didėjimo, darbo užmokesčio pajamų mažėjimo pablogėjo pareiškėjų finansinė padėtis ir jiems tapo sudėtinga vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Pareiškėjos S. D. įsipareigojimai kreditoriams sudaro 59 679,31 Lt, pareiškėjo D. D. – 75 978,60 Lt. Pareiškėjos S. D. darbo užmokestis per mėnesį sudaro apie 1362,40 Lt, pareiškėjo D. D. – apie 1458 Lt, iš jų pareiškėjui išmokama apie 590 Lt, nes apie 868,70 Lt pagal teismo sprendimą išskaitoma nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Pareiškėjų bei jų dviejų nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti reikia 2400 Lt per mėnesį. Bankroto proceso metu kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti pareiškėjai planuoja skirti apie 200 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Akmenės rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsisakė iškelti S. D. ir D. D. bankroto bylą. Teismas nustatė, kad pareiškėjai sudarė santuoką 1992 m. rugsėjo 26 d., jų šeimoje auga nepilnamečiai vaikai. Pareiškėja S. D. turi 59 679,31 Lt, o pareiškėjas D. D. – 72 798,54 Lt įsipareigojimų, kurių vykdymo terminas yra suėjęs, t. y. pradelsti įsipareigojimai gerokai viršija Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą asmens nemokumo būklę patvirtinančią sumą (25 MMA). Pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas (butas), kurio vertė 12 000 Lt ir kuris įkeistas AB DNB bankui pagal kreditavimo sutartį. Pareiškėjo D. D. vardu yra registruota transporto priemonė. Pareiškėja S. D. gauna apie 1362 Lt, o pareiškėjas D. D. – apie 1458 Lt darbo užmokesčio pajamų per mėnesį. Teismas nenustatė, kad pareiškėjai turi žalingų įpročių, dėl kurių jie būtų tapę nemokūs. Teismas sprendė, kad pareiškėjai suprato prisiimamų įsipareigojimų mastą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, siekdami turimą turtą realizuoti ir visiškai ar iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjai vis imdavo naujus kreditus, t. y. S. D. sudarė 14 kredito sutarčių, D. D. – 10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nepateikta duomenų, pagrindžiančių būtinybę sudaryti minėtas kredito sutartis, besaikį kreditų ėmimą laikė pažeidžiančiu kreditorių teises. Teismas sprendė, kad tokie pareiškėjų veiksmai negali būti laikomi sąžiningais ir, vadovaujantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, sudaro pagrindą nekelti pareiškėjams bankroto bylos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas 2014 m. spalio 24 d. nutartimi Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjams 2008 m. gruodžio 22 d. AB DNB bankas suteikė 12 000 Lt kreditą (grąžinimo terminas 2013 m. lapkričio 29 d., įmokos suma – 291,89 Lt). 2010 m. vasario 26 d. pareiškėjams AB DNB bankas  suteikė 18 401 Lt kreditą (grąžinimo terminas 2017 m. sausio 31 d., įmokos suma – 274,38 Lt). Pareiškėjai jų nemokumą sukėlusiomis priežastimis bei negalėjimą vykdyti įsipareigojimų kreditoriui AB DNB bankui įvardijo sumažėjusį darbo užmokestį, didėjančią prekių bei komunalinių paslaugų kainą, didėjančius nepilnamečių vaikų būtinuosius poreikius, pablogėjusią finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nesutiko su tokiais apeliantų argumentais. Bendros šeimos pajamos per mėnesį, atskaičius mokesčius, 2008 m. sudarė apie 2970 Lt, 2009 m. – 2467 Lt, 2010 m. – 2453 Lt, 2011 m. – 2591 Lt, 2012 m. – 2502 Lt, 2013 m. – 2724 Lt, 2014 m. sausio–birželio mėn. – 3067 Lt. Pareiškėja S. D. 2011 m. iš įvairių kredito įstaigų pasiskolino 15 814 Lt, 2012 m. – 7352 Lt. Pareiškėjas D. D. 2011  m. iš įvairių kredito įstaigų pasiskolino 20 055 Lt, 2012 m. – 4700 Lt. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kokiems tikslams buvo naudojamos pasiskolintos lėšos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjų nemokumą sukėlė ne didėjančios prekių ar paslaugų kainos, didėjantys nepilnamečių vaikų poreikiai, bet nuolatinis pinigų skolinimasis iš įvairių kredito įstaigų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog apeliantai, prisiimdami vis naujus skolinius įsipareigojimus, prisiėmė per didelę riziką, nors, įvertinę savo finansines galimybes, privalėjo suvokti, kad savo pareigų kreditoriams įvykdyti negalės. Tokių pareiškėjų sandorių sudarymas negali būti vertinamas kaip sąžiningas elgesys, atitinkantys protingo, rūpestingo bei atidaus asmens elgesio standartus. Nagrinėjamu atveju byloje nesant pateiktų jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjų finansinė padėtis nuo 2009 m. smarkiai pablogėjo dėl pajamų sumažėjimo (bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjų pajamos beveik nesikeitė), kad 2011–2012 m. itin dažną pinigų skolinimąsi lėmė objektyvios priežastys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų elgesys, be jokios būtinybės prisiimant vis naujų finansinių įsipareigojimų, negali būti laikomas sąžiningu FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme. Be to, aplinkybės, kad pareiškėjams gyvenant santuokoje, tvarkant bendrą ūkį, pareiškėja S. D. kreipėsi į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo iš pareiškėjo D. D. bei perdavė vykdyti antstolių kontorai Akmenės rajono apylankės teismo 2013 m. birželio 21 d. įsakymą, kuriuo nutarta išieškoti iš skolininko D. D. lėšas jo nepilnamečiams vaikams išlaikyti po 400 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo pareiškimo padavimo dienos – 2013 m. birželio 20 d. – iki vaikų pilnametystės ir 28 800 Lt įsiskolinimą už trejus metus, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai nesąžiningai siekia išvengti įsipareigojimų vykdymo kreditoriams bei sąmoningai didina pareiškėjo D. D. finansinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, iš pareiškėjo D. D. darbo užmokesčio išskaitytos lėšos, teismo priteistos kaip išlaikymas nepilnamečiams pareiškėjų vaikams, pervedamos pareiškėjai S. D., todėl šeimos pajamos iš esmės nepasikeičia, tačiau išieškojimas kitų kreditorių naudai nebegali būti vykdomas (CPK 754 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjų pateiktus duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjams bankroto byla nekeltina FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2014 m. spalio 24 d. nutartį ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį, priimti naują nutartį – iškelti pareiškėjams bankroto bylą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai buvo nesąžiningi, nes per 3 metus iki kreipimosi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo iš kredito institucijų gaudavo vis naujus kreditus. Teismai, aiškindami sąžiningumo sąvoką pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, neatsižvelgė į šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 3 dalį, CK 6.67 straipsnį, 6.156 straipsnio 1 dalį, 6.189 straipsnio 1 dalį, Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 14 d. įsakymu Nr.1-33 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principų 4, 11, 15, 16 straipsnius. Kasatoriai kreditų (ar jų dalies) negalėjo sugrąžinti kreditoriams dėl pablogėjusios finansinės padėties, kurią lėmė Lietuvoje nuolat augančios kainos komunalinių paslaugų ir prekių, skirtų būtiniesiems poreikiams tenkinti, augančių nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių didėjimas, mažėjančios jų darbo užmokesčio pajamos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2011–2012 m. visos kredito institucijos, suteikdamos kreditavimo paslaugą pareiškėjams, vertino jų mokumą ir galėjimą vykdyti prisiimtinus įsipareigojimus. Priešingu atveju šios institucijos, kurioms keliami didesni rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai, pareiškėjams nebūtų suteikusios kreditavimo paslaugų. Dauguma pareiškėjų kreditorių yra greituosius kreditus išduodančios kredito institucijos, kurių veiklą reglamentuoja Vartojimo kredito įstatymas, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 1-33 patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principai. Vartojimo kredito davėjas, prieš suteikdamas vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą arba padidindamas esamą bendrą vartojimo kredito sumą, remdamasis pakankama informacija, turi įvertinti esamas bei būsimas, jeigu jas buvo galima ar turėjo būti galima nustatyti, vartojimo kredito gavėjo galimybes tinkamai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą sutarties galiojimo laikotarpį. Jeigu, vertinant vartojimo kredito gavėjo mokumą, nustatoma, jog remiantis tuo metu turima informacija vartojimo kredito gavėjas nėra pajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį, vartojimo kreditas vartojimo kredito gavėjui neturi būti suteiktas (Principų 8 straipsnis). Vartojimo kredito davėjas, tinkamai neįvertinęs vartojimo kredito gavėjo mokumo, atsako Vartojimo kredito įstatymo 34 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi, būtent kredito institucijos, kaip profesionalūs rinkos dalyviai, kurių pagrindinis verslas yra kreditų (paskolų) teikimas, privalėjo tinkamai vertinti kasatorių galimybę įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, todėl jie privalo prisiimti kilusią verslo riziką ir galimai neigiamas pasekmes pareiškėjų netinkamų finansinių įsipareigojimų vykdymo atveju, o fizinio asmens finansinis neišprusimas negali būti laikomas asmens nesąžiningumu. Sistemiškai aiškinant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir 12 straipsnio 3 dalį, darytina išvada, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu atsisakyti kelti bankroto bylą galima tik tokiu atveju, jeigu yra  įsiteisėję teismo sprendimai dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, arba teismas, spręsdamas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, tokius sandorius pripažįsta niekiniais ex officio. Priešingu atveju, remiantis asmens sąžiningumo prezumpcija, kad asmuo yra laikomas sąžiningu tol, kol nėra įrodyta priešingai, laikytina, kad fizinio asmens visi sudaryti sandoriai yra sąžiningi. Apeliacinės instancijos teismas, objektyviai neįvertinęs visų bylos faktinių aplinkybių, pažeidė CPK 176, 185 straipsnius.

2. Teismas pareiškėjų nesąžiningais veiksmais laikė ir tai, kad pareiškėjai, suprasdami savo prisiimamų finansinių įsipareigojimų mastą, nesiėmė jokių veiksmų, siekdami įvertinti galimybes turimą turtą realizuoti ir visiškai ar iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Teismas neatsižvelgė į rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjų pastangas dirbti, kad jie turi nekilnojamojo turto, transporto priemonę, lėšų atsiskaitomosiose banko sąskaitose, ir jų nevertino. Kasatoriai, būdami sąžiningi, siekė visą turtą išsaugoti iki bankroto bylos iškėlimo ir jį realizavus Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka proporcingai patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Priešingi pareiškėjų veiksmai siekiant iki bankroto bylos tretiesiems asmenims perleisti jiems priklausantį turtą reikštų nesąžiningus veiksmus.

3. Vertindamas pareiškėjų nesąžiningumą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nesąžiningi, nes 2013 m. birželio 21 d. Akmenės rajono apylinkės teismo įsakymo pagrindu iš skolininko D. D. išieškomas išlaikymas jo nepilnamečiams vaikams. Šios lėšos yra pervedamos nepilnamečių vaikų motinai S. D., taip neva siekiant nesąžiningai išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Kasatorių nuomone, tokia išvada pažeidžia sąžiningumo principą, prieštarauja CPK 18 straipsniui, 435 straipsnio 2 daliai, CK 3.192 straipsnio 1 ir 2 dalims, Teisėjų etikos kodekso 13 straipsnio 6 daliai.

4. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą turi egzistuoti tiesioginis fizinio asmens nesąžiningumo ir jo nemokumo ryšys. Byloje nėra jokių duomenų, kad kasatoriai atliko priešingus teisei veiksmus, dėl kurių jie būtų tapę nemokūs. Kasatorių nuomone, jie tiek paskutinius trejus metus iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek ir iki tol buvo sąžiningi tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju aspektais. Apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, tačiau ir plečiamai aiškino nesąžiningumą. Kasatoriai atitinka visus sąžiningo asmens kriterijus, o teismas, neįsigilinęs į bylos aplinkybes, priėmė nutartį, kuri užkerta kelią jiems FABĮ nustatyta tvarka atkurti savo mokumą. Būdami sąžiningi visų kreditorių atžvilgiu ir siekdami atkurti savo mokumą, jie kreipėsi į teismą prašydami iškelti fizinio asmens bankroto bylą, paskirti administratorių, kad būtų parengtas jų mokumo atkūrimo planas, patvirtintas kreditorių bei teismo ir tokiu būdu sudarytos sąlygos įvykdyti bent dalį savo finansinių įsipareigojimų kreditorių atžvilgiu. Kasatoriai siekia įgyvendinti savo teises ir sąžiningai, įstatymo leidėjo nustatytu būdu siekia atkurti savo mokumą. Sisteminis teisės normų, įtvirtintų FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnyje, 8 straipsnyje, aiškinimas rodo, kad fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pagrindinis tikslas yra ne siekti išvengti savo finansinių reikalavimų kreditoriams, tačiau priešingai, kreditorių ir teisminės kontrolės būdu siekti atkurti nemokaus fizinio asmens mokumą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dauguma kasatorių kreditorių pritarė bankroto bylos iškėlimui (kurių bendra finansinių reikalavimų suma – 36 639,49 Lt), kiti kreditoriai (kurių bendra finansinių reikalavimų suma – 99 018,42 Lt) sutiko ir neprieštaravo, kad skolininkams būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, t. y. kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai sudaro net 73 proc. bendros  finansinių reikalavimų sumos, sutiko ir (ar) neprieštaravimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Mokilizingas“ prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2014 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Keliant fizinio asmens bankroto bylą yra nagrinėjamas būtent pareiškėjų sąžiningumo klausimas, t. y. jų elgesys sudarant sandorius iki bankroto bylos iškėlimo, o ne kreditorių pareigų ar teisių vykdymo klausimai. Lietuvoje veikiantys kreditoriai tik keletą paskutinių metų turi galimybę naudotis bendra duomenų baze, kurioje kaupiami kredito gavėjų įsipareigojimai kreditoriams, anksčiau tokios duomenų bazės nebuvo. Nors iki šios dienos nemažai kreditų davėjų naudojasi šia duomenų baze, bet duomenis į ją teikia nedidelė dalis visų Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų, todėl duomenys joje ir šiuo metu yra neišsamūs. Siekdamos tiksliau įvertinti kredito gavėjo prisiimtus įsipareigojimus ir tinkamai atlikti mokumo vertinimą, sudarydamos kredito sutartį kredito institucijos visuomet prašo kredito gavėjų nurodyti jau prisiimtus savo įsipareigojimus. Pažymėtina, kad S. D., 2011 m. balandžio 23 d. su suinteresuotu asmeniu sudarydama paskolos pavedimo (vartojimo kredito) sutartį, nurodė, kad jokių įsipareigojimų neturi, nors byloje nustatyta, kad S. D. nuolat skolinosi. Kasatoriai, pateikdami kreditoriams klaidingus duomenis ir žinodami, kad nesugebės atsiskaityti pagal sudarytas kredito sutartis, siekė gyventi ne iš pajamų, o iš suteiktų paskolų. Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo, kad jų nemokumą sukėlė prekių, skirtų būtiniesiems poreikiams tenkinti, ir komunalinių paslaugų kainų didėjimas, taip pat augančių vaikų poreikių didėjimas, tačiau šių aplinkybių neįrodinėjo. Atsižvelgiant į tai, kiek lėšų kasatoriai pasiskolino, jų perkamų būtinųjų prekių, mokamų komunalinių mokesčių ir vaikų poreikių kaina 2011 m. turėjo išaugti net 35 869 Lt. Tokio didelio prekių ir paslaugų kainų pabrangimo nebuvo nei 2011 m., nei vėliau. Tuo atveju, jei kasatoriams buvo būtina skolintis taip dažnai ir būtent tokio dydžio lėšas, jiems kyla pareiga įrodyti šių paskolų ėmimo būtinumą. Kasatoriai paskolų ėmimą grindė tik tariamu prekių ir paslaugų brangimu bei vaikų poreikių didėjimu. Sąžiningi skolininkai imasi visų priemonių pelningai realizuoti visą turimą turtą ir nelaukia, kol turimas turtas bus parduotas mažesne kaina iš varžytynių. Byloje nėra duomenų, kad kasatoriai būtų ėmęsi priemonių turimam turtui parduoti ir gautomis lėšomis bent dalį skolinių įsipareigojimų padengti. Kasatorių susitarimas dėl išlaikymo skolos priteisimo ir vykdymo gali būti laikomas sandoriu, dėl kurio jų nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ prašo kasacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2014 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Teismai pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai, prisiimdami vis naujus skolinius įsipareigojimus, prisiėmė per didelę riziką, nors, įvertinę savo finansines galimybes, privalėjo suvokti, kad savo pareigų kreditoriams įvykdyti negalės. Tokių sandorių sudarymas negali būti vertinamas kaip sąžiningas pareiškėjų elgesys, atitinkantis protingo, rūpestingo bei atidaus asmens elgesio standartus. Pareiškėjai nepateikė duomenų, kam buvo naudojamos pasiskolintos lėšos, duomenų, pagrindžiančių skolinimosi būtinybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui

Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka.

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad S. D. sudarė 14 kredito sutarčių, D. D. – 10; kad S. D. 2011 m. iš įvairių kredito įstaigų pasiskolino 15 814 Lt, 2012 m. – 7352 Lt; pareiškėjas D. D. 2011 m. iš įvairių kredito įstaigų pasiskolino 20 055 Lt, 2012 m. – 4700 Lt. Teismai konstatavo, kad nepateikta duomenų, kurie pagrįstų būtinybę sudaryti šias kredito sutartis ir patvirtintų, kokiems tikslams buvo naudojamos pasiskolintos lėšos. Teismai šių sandorių sudarymą laikė nesąžiningu pareiškėjų elgesiu, taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjams.

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pareiškėjų sudaryti sandoriai nepriskirtini nurodytiems CK 6.67 straipsnyje, todėl nagrinėjamu atveju spręstina, ar šių sandorių sudarymas gali būti laikomas kitokiais veiksmais, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kitokie veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl vertinat tokių veiksmų sąžiningumą vadovaujamasi CK nuostatomis, kasacinio teismo suformuota praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą reguliavimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parengiamieji įstatymo dokumentai (FABĮ koncepcija, tyrimas „Fizinių asmenų nemokumo problemų sprendimo būdų analizė“) patvirtina, jog, priimant FABĮ, nebuvo siekiama padėti nesąžiningiems asmenims atkurti savo mokumą. Pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to įsipareigojimai išauga tiek, kad asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Sprendžiant, ar paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015). Sprendžiant dėl fizinių asmenų, o ypač vartotojų, sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų (išsilavinimą, gyvenimo patirtį, veiklos pobūdį). Be to, turi būti nustatytas asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), t. y. nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui, o mokumo požiūriu mažareikšmiai sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal D. R. ir J. R. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3- 65/2015).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių skaičius dar nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjų elgesio nesąžiningu, būtina nustatyti kitas pirmiau nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu galima konstatuoti, ar pareiškėjai elgėsi nesąžiningai. Teismai nurodė, kad nepateikta duomenų, kurie pagrįstų būtinybę sudaryti šias kredito sutartis ir patvirtintų, kokiems tikslams buvo naudojamos pasiskolintos lėšos. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą fizinių asmenų bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-516/2014; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), įrodinėjimas turi savo specifiką. Civilinėje byloje galiojant sąžiningumo prezumpcijai, asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, priešingai nei ginčo teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, nėra skirtinga jų baigtimi suinteresuotų šalių, kurios dispozityviai įrodinėja savo reikalavimus ir atsikirtimus, inter alia, teikia duomenis, paneigiančius kitos ginčo šalies sąžiningumo prezumpciją. Tokius duomenis teismui gali pateikti kreditoriai, kurie, laikydami save suinteresuotais asmenimis, gali išdėstyti poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo, savo pareiškimu įstoti į bylą tam, kad pateiktų teismui duomenis, taip pat ir apie skolininko nesąžiningumą. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius prisiimtų prievolių vykdymą ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-516/2014; kt.). Teismai, manydami, kad reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti trūksta duomenų, nepasiūlė pareiškėjams pateikti papildomų įrodymų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pareiškėjus laikė nesąžiningais, nenustatę priežasčių, dėl kurių jie tapo nemokūs: netinkamai, neatidžiai įvertino savo vartojimo galimybes ar sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, nesant svarbių priežasčių, galinčių pagrįsti būtinybę skolintis. Teismai taip pat nenustatė subjektyvių aplinkybių, reikšmingų vertinant pareiškėjų sąžiningumą – kaip jie suvokė būtinybę ir galimybes skolintis, kaip suprato prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo galimybes. Teismai nevertino, ar pareiškėjai grąžino nors dalį paskolų, ir kokią dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindami pareiškėjų elgesį imant vartojimo kreditus teismai taip pat turėtų vertinti, ar kredito institucijos tinkamai vykdė savo pareigas, suteikdamos pareiškėjams vartojimo kreditus pagal Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, pagal sąžiningumo kriterijų turėtų būti vertinami pareiškėjų paskutinių 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo (2014 m. liepos 25 d.) veiksmai, t. y. tikrinami veiksmai nuo 2011 m. liepos 25 d.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjai suprato prisiimamų įsipareigojimų mastą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, siekdami turimą turtą realizuoti ir visiškai ar iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, ir laikė tai nesąžiningu elgesiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjų veiksmai, atsižvelgiant į tai, kad jų turimas turtas yra butas, įkeistas bankui, ir vienas automobilis, taip pat į FABĮ nuostatas, reglamentuojančias turto pardavimą fizinio asmens bankroto proceso metu, nelaikytini nesąžiningu pareiškėjų elgesiu pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nesąžiningus veiksmus pripažino pareiškėjos kreipimąsi į teismą priteisti išlaikymą vaikams ir įsiskolinimą už trejus metus iš pareiškėjo. Pažymėtina, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu, nenustačius papildomų aplinkybių, kurios pagrįstų, kad savo teisėmis asmuo naudojosi nesąžiningai. Teisėjų kolegija sutinka, kad tokios aplinkybės, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl išlaikymo įsiskolinimo už trejus metus priteisimo, kad išlaikymas priteistas teismo įsakymu, kelia abejonių dėl pareiškėjų sąžiningumo, tačiau nenustačius aplinkybių, kurios pagrįstų, kad realaus įsiskolinimo nebuvo, nėra pagrindo šiuos pareiškėjų veiksmus laikyti nesąžiningu elgesiu.

Kiti kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami, kaip nereikšmingi procesinio sprendimo  priėmimui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai netinkamai nustatė sąlygas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, netyrė šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių, todėl klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės neišnagrinėjo. Teismų nutartys naikintinos ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. birželio 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 28,41 Eur tokių išlaidų. Kadangi teismo nutartys naikintinos ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2014 m. spalio 24 d. nutartį ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Antanas Simniškis