Administracinė byla Nr. A-3697-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01289-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Alytaus pataisos namų ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių PN), ne mažiau kaip 92 968,62 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2014 m. spalio 30 d. buvo laikomas Šiaulių TI, nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. – Lukiškių TI-K ir nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. – Alytaus PN. Be to, nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas iš vienos laisvės atėmimo įstaigos į kitą. Pareiškėjas visą šį laiką jis buvau kalinamas ir konvojuojamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Pabrėžė, jog ieškinio senatis dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų yra netaikoma. Teigė, kad Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Alytaus PN kamerose, kuriose jis buvo laikomas, ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, šiose įstaigose kameros neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nuostatų. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Alytaus PN sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, be to, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies ir įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris, todėl nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį. Kamerose grindys, lubos ir sienos ištrupėjusios, jų neįmanoma nei valyti nei dezinfekuoti. Be to, patalpos yra apleistos, ant sienų ir lubų auga pelėsis, valymo ar dezinfekavimo priemonės neišduodamos, patalpose veisiasi tarakonai. Nurodė, kad daugumoje patalpų, kuriose buvo kalinamas, paprastasis (einamasis) remontas nebuvo atliekamas mažiausiai 20 metų. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K, Šiaulių TI kamerose langai per maži, todėl nebuvo reikalaujamo natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas. Visose kamerose priešais langus maždaug 1 metro atstumu yra įrengtos grotos, kurios atima iš kalinamų asmenų galimybę vėdinti patalpas per langus. Žiemos metu kamerose yra nepakeliamai šalta, oro drėgmė kamerose dažnai siekia 100 proc. Pabrėžė, kad apie jokį naujai atvykusių asmenų medicininį tikrinimą nėra net kalbos, sanitarinė švarykla nėra įrengta. Čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, todėl jau po pirmo naudojimo įsigeria prakaitu, dulkėmis, ir tokie purvini bei dvokiantys (neišvalyti) yra perduodami naudotis kitiems suimtiesiems. Pagalvės užvalkalas ir paklodė retkarčiais būna išduodami, o rankšluosčiai išvis neišduodami. Lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Minkštasis lovos inventorius negali būti skalbiamas, valymo sausuoju būdu įrangos Lukiškių TI-K neturi, taigi patalynė tik dezinfekuojama, o tai nepašalina įsigėrusio prakaito ir purvo, taigi suimtieji sąmoningai laikomi antisanitarinėmis orumą žeminančiomis sąlygomis. Be to, asmeninių rūbų skalbimo paslaugos buvo apmokestintos, tokiu būdu diskriminuojant socialiai pažeidžiamus asmenis. Dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas paaiškino, kad vienu metu toje pačioje mašinos kameroje buvo konvojuojami nuo 1 iki 10 žmonių, o pačiose mašinose būdavo nuo 14 iki 25 žmonių. Šaltuoju metų laiku mašinose teko kęsti šaltį, o šiltuoju metu laiku oro temperatūra buvo aukštesnė nei lauko temperatūra, nesant ventiliacijos trūkdavo oro. Konvojavimo metu teko atlikinėti gamtinius reikalus į plastikinį butelį visų konvojuojamų asmenų akivaizdoje, nes pareigūnai atsisakydavo leisti atlikti gamtinius reikalus sustojus tarpinėje stotelėje. Be to, automobiliuose nebuvo saugos diržų, kartais net nebūdavo vietos, kur atsisėsti, todėl teko visą kelią stovėti. Pareiškėjas teigė, kad daugiau nei pusantrų metų buvo pažeidinėjama jo teisė nebūti kankinamu, laikomu antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

Atsakovo atstovas VST atsiliepime prašė taikyti senaties terminą pareiškėjo reikalavimams iki 2012 m. vasario 20 d., skundą dėl konvojavimo sąlygų atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 27,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

VST nurodė, kad konvojuojamuosius konvojuoja specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, specialiaisiais autobusais, kuriuose pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Visam specialios paskirties transportui atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, pagal kuriuos nenustatyta, jog specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama asmenims konvojuoti. VST teigė, jog besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės. Paaiškino, kad pagal teisės aktų reikalavimus saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Taip pat nurodė, jog konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant ir apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pažymėjo, kad dėl pareiškėjo reikalavimų iki 2012 m. vasario 20 d. prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Atkreipė dėmesį, kad konvojuojamųjų apskaitos dokumentai saugomi 3 m., todėl VST neturi duomenų apie pareiškėjo konvojavimą iki 2012 m. vasario mėn.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2012 m. birželio 2 d. ryte, 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. balandžio 16 d. vakare, 2013 m. balandžio 17–21 d., 2013 m. gegužės 9 d., 2013 m. gegužės 10 d. ryte, 2013 m. gegužės 13 d., 2013 m. birželio 25 d., 2013 m. liepos 27–29 d., 2013 m. rugsėjo 17 d., 2013 m. rugsėjo 28–30 d., 2013 m. lapkričio 5–6 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2013 m. gruodžio 17 d., 2014 m. sausio 5 d., 2014 m. sausio 16 d., 2014 m. kovo 14–17 d., 2014 m. kovo 28 d., 2014 m. kovo 31 d., 2014 m. balandžio 8 d., 2014 m. gegužės 2–4 d., 2014 m. gegužės 8 d., 2014 m. gegužės 23 d., 2014 m. liepos 4 d., 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. liepos 18 d., 2014 m. liepos 20 d., 2014 m. liepos 29–31 d., 2014 m. rugsėjo 26 d., 2014 m. spalio 14–16 d., 2014 m. spalio 24 d., 2014 m. spalio 26 d., 2014 m. spalio 30 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. kovo 19 d., nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. balandžio 4 d., nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2013 m. balandžio 16 d., nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki 2013 m. gegužės 8 d., nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. birželio 25 d., nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. liepos 26 d., nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d., nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d., nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d., nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d., nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d., nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. sausio 3 d., nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. sausio 16 d., nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. kovo 14 d., nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2014 m. kovo 20 d., nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 28 d., nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 8 d., nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. gegužės 2 d., nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. gegužės 8 d., nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 23 d., nuo 2014 m. gegužės 26 d. iki 2014 m. gegužės 29 d., nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. liepos 4 d., nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. liepos 10 d., nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 18 d., nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. liepos 29 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d., nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 14 d., nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 24 d., nuo 2014 m. spalio 27 d. iki 2014 m. spalio 30 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi paminėtais laikotarpiais jis buvo išvykęs iš įstaigos. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pabrėžė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužydami langus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Lukiškių TI-K teigimu, sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Dėl patalynės aprūpinimo, skalbimo, džiovinimo paaiškino, kad patalynė išduodama pagal normas. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, tačiau naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga, be to, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Tam tikras suimtųjų nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės  sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad niekada neperpildo miegamųjų ir užtikrina vienam nuteistajam numatytą gyvenamųjų patalpų plotą. Nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. birželio 12 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrį, bendrabučio tipo miegamąjį Nr. 3, kurio plotas 44,41 kv. m, įrengta 16 lovų, taigi vienam nuteistajam nurodytu laikotarpiu teko 5,55 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2012 m. birželio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrį, bendrabučio tipo miegamąjį Nr. 1, kurio plotas 44,44 kv. m, įrengtos 8 lovos, esant užimtoms visoms 8 lovoms vienam nuteistajam nurodytu laikotarpiu mažiausias tekęs gyvenamas plotas – 4,26 kv. m. Nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. kovo 13 d., nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. kovo 19 d., nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. birželio 25 d. ir nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d., pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrį, bendrabučio tipo miegamąjį Nr. 3, kurio plotas 34,15 kv. m, įrengta 18 lovų, taigi vienam nuteistajam nurodytu laikotarpiu mažiausias tekęs gyvenamas plotas – 3,25 kv. m. Nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 7 būrį, bendrabučio tipo miegamąjį Nr. 4, kurio plotas 44,73 kv. m, įrengta 19 lovų, taigi vienam nuteistajam nurodytu laikotarpiu mažiausias tekęs gyvenamas plotas – 3,20 kv. m. taip pat pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Be to, įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Be to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, taigi, tik nuo nuteistojo noro, teisingo prasmingos veiklos susiplanavimo, priklauso ar jis dienas leidžia tūnodamas miegamojoje patalpoje, ar užsiima naudinga sau, konstruktyvia, prasminga veikla. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, su prašymu perkelti gyventi į kitus būrius dėl, jo manymu, netinkamų laikymo sąlygų, į pataisos namų administraciją nesikreipė. Taip pat pažymėjo, kad nurodyti, kuriose baudos izoliatoriaus kamerose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę, negali, tačiau visos baudos izoliatoriaus kameros atitinka teisės aktuose numatytus reikalavimus – vienam asmeniui mažiausiai tenka 3,6 kv. m. Alytaus PN taip pat nurodė, kad 2009–2010 m. baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu visose buvo pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Pataisos namų administracija tvarko ir remontuoja nuteistųjų piktybiškais veiksmais padarytus gedimus, bet ne visuomet fiziškai ir finansiškai pajėgi sutvarkyti tą pačią dieną. Pažymėjo, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras yra pateikęs tikrinimo aktą, pažymą, apimančią visas Alytaus PN patalpas, minėtuose aktuose Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatė. Alytaus PN teigimu, jie yra sudarę sutartį su V. M. IĮ, įstaigoje pagal poreikį atliekančia dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. Šios įmonės paslaugomis Alytaus PN namai naudojasi nuolat. Pabrėžė, jog Alytaus PN administracija niekada nežemino nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo, orumo, nesielgė su jais nežmoniškai. Pareiškėjui niekada nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems, bausmės atlikimo sąlygos. Alytaus PN atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą.

Nurodė, kad pareiškėjas, laikotarpiu kuriam netaikomas senaties terminas, Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 57, kurioje vienam asmeniui tenka nuo 10 iki 2,5 kv. m, ir kameroje Nr. 66, kurioje vienam asmeniui tenka nuo 22,6 iki 2,51 kv. m). Pažymėjo, kad kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslių kartu su pareiškėju laikytų asmenų sąrašo negali. Paaiškino, kad suimtieji (nuteistieji) laikomi paskirstymo kamerose, iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Trumpalaikio laikymo ir karantino kamerose sanitarinis mazgas neatitvertas, miegamųjų gultų bei kriauklių nėra, tačiau higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Šiaulių TI pabrėžė, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate ir yra nuolat perpildyta, tačiau įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau, esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Šiaulių TI taip pat nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. gegužės 7 d. tikrino kamerą Nr. 66 ir nustatė, kad stalas, kabykla asmeniniams drabužiams kameroje yra, sanitarinis mazgas iš dviejų pusių atitvertas presuoto kartono plokštėmis, iš vienos užuolaidomis. Kameroje buvęs atliktas paprastas remontas, pelėsio nėra, dirbtinė apšvieta 201 lx, oro temperatūra 19,3oC, santykinė oro drėgmė 42,5 proc. Šiaulių TI taip pat pažymėjo, kad kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Paaiškino, kad kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio, dėl nepakankamo biudžeto finansavimo neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, bet, esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis gražinamas atsakingiems pareigūnams. Nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vnt.); spintelės (vienam asmeniui – 1 vnt.); stalas (1vnt. patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vnt.) arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir / ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vnt. patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt. patalpai); šiukšlių dėžė (1 vnt. patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vnt. patalpai). Kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Šiaulių TI nuomone, pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Atkreipė dėmesį, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuota, jog Šiaulių TI yra švarinimo patalpa. Pabrėžė, jog jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeniniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai. Nuo 2011 m. spalio mėn. Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Taigi sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar galimybės nemokamai išsiskalbti. Taip pat nurodė, kad įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja. Šiaulių visuomenės sveikatos centras yra konstatavęs, kad tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomas minkštas inventorius buvo švarus, nesuplyšęs. Šiaulių TI pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Šiaulių TI nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui R. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur neturtinės žalos ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinės žalos. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Priteisė VST iš pareiškėjo R. S. 27,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytu reikalavimu, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas prašo priteisti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. (882 paras), 785 paras pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, taigi jo nurodomu laikotarpiu Lukiškių TI-K realiai praleido 97 paras. Be to, 50,5 paros vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Atitinkamai tinkamas plotas ginčo laikotarpiais Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 46,5 paros, taigi pažeidimo faktas laikytas nustatytu.

Teismas vertino, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl kitų kamerose buvusių nepatogumų, siejamų su tuo metu galiojusios HN 76:2010 21, 22, 26, 28, 41–45, 54–58, 60, 62, 63–67 p. reikalavimų nesilaikymu.

Pastaraisiais aspektais teismas nurodė, kad pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau atkreiptas dėmesys, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K nurodė, kad tualetai kamerose atskirti 1,5 m aukščio sienele, taigi, vadovaujantis minėtu reglamentavimu, toks sanitarinių mazgų kamerose atitvėrimas atitinka minimalius higienos reikalavimus, todėl tokio sanitarinio mazgo įrengimas negali būti pripažįstamas Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais. Tuo tarpu veidrodžio ar tualeto reikmenų spintelės trūkumas kameroje negali būti laikomas tokio pobūdžio pažeidimu, kuris gali sukelti asmeniui neturtinę žalą, tuo labiau, kad pareiškėjas nekonkretizavo dėl šio trūkumo jam kilusių pasekmių.

HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas sprendė, kad šis reikalavimas nebuvo pažeistas, nes Lukiškių TI-K kamerose yra langai. Lukiškių TI-K patvirtino, kad šie langai yra pritaikyti kamerų vėdinimui, taigi kamerose laikomi asmenys turi galimybę išsivėdinti kamerą.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog daugelyje Lukiškių TI-K kamerų remontas buvo darytas prieš 20 metų. Pagal HN 76:2010 62 punktą laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra per daug nekonkretūs, pareiškėjas nenurodė, kurios kameros buvo nesuremontuotos, tokias kameras įvardino „daugeliu“, be to, kaip minėta, kameros remontuojamos pagal poreikį, todėl vien faktas, kad kameroje remontas buvo atliktas seniai, dar nereiškia HN 76:2010 62 p. pažeidimo, jei remontui nebuvo poreikio.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo sudariusi sutartis su bendrove, teikiančia buitinių kenkėjų naikinimo paslaugas. Tuo tarpu kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl galimo tarakonų buvimo kamerose ar HN 76:2010 58 punkto pažeidimo nenustatyta.

HN 76:2010 64 p. reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pažymėta, jog, kaip nurodė Lukiškių TI-K, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, tačiau, jei asmuo asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų, esant jo prašymui, viršutiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o išskalbti drabužiai yra grąžinami sausi, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su tokiu prašymu į Lukiškių TI-K administraciją bei kad jam buvo atsisakyta skalbti viršutinius drabužius nemokamai. Pareiškėjui yra sudaryta galimybė naudotis skalbyklos paslaugomis, į skalbyklos paslaugą įeina ir skalbinių džiovinimas, taigi nurodytu aspektu pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus nėra.

Dėl to, jog pareiškėjas skundžiasi ir netinkamu kamerų apšvietimu, oro temperatūra bei drėgme, grindų, lubų, sienų būkle, sanitarinės švaryklos nebuvimu, rankšluosčių švarios patalynės neišdavimu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė minėtų pareiškėjo nurodomų pažeidimų, taigi teismas priėjo išvadą, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko HN 76:2010 22, 26, 28, 40–41 ir 63 punktų reikalavimų.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI, teismas nurodė, kad atsižvelgus į atitinkamas CK nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Vertinta, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 20 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2012 m. vasario 20 d. Byloje taip pat nustatyta, kad Šiaulių TI, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2012 m. vasario 20 d nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, daryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžta, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2012 m. vasario 20 d. paduoti, pareiškėjo skundas dėl Šiaulių TI veiksmais padarytos žalos atlyginimo nagrinėtas tik dėl laikotarpio nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2014 m. spalio 30 d. (984 paros).

Pasisakydamas dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto (taip pat 3,6 kv. m), teismas nurodė, kad kaip matyti iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų ir jose laikytų asmenų skaičiaus, 78,5 paras ploto norma vienam asmeniui Šiaulių TI buvo užtikrinta. 748 paras pareiškėjas nebuvo Šiaulių TI. Atitinkamai pareiškėjui būnant Šiaulių TI jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 157,5 paros.

Dėl kitų pareiškėjo nurodytų kamerose buvusių nepatogumų, teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI, motyvuodamas HN 76:2010 reikalavimų laikymąsi, pateikė teismui 2015 m. birželio 26 . Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymą apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje bei Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus. Minėti Šiaulių TI pateikti dokumentai patvirtina, kad sanitarinio mazgo patalpa kamerose buvo atitverta 1,5 metro aukščio pertvara, be to, kiekviename sanitariniame mazge yra tualeto reikmenų spintelė ir veidrodis, taigi pareiškėjo nurodyti HN 76:2010 21 punkto pažeidimai nepasitvirtino.

Šiaulių TI kamerose langai yra, taigi kamerose laikomi asmenys turi galimybę išsivėdinti kamerą taip kaip nurodyta HN 76:2010 24 punkte. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, Šiaulių TI kasdien atliekama kamerų dezinfekcija, graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, kartą per mėnesį atliekama deratizacija. Be to, kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems pagal poreikį yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, taigi Šiaulių TI neteisėtų veiksmų dėl galimo tarakonų buvimo kamerose ar HN 76:2010 58 punkto pažeidimo nenustatyta.

Teismas taip pat vertino, kad Šiaulių TI pateiktais duomenimis, visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamas čiužinys, pagalvė, du rankšluosčiai ir patalynė. Be to, Šiaulių TI yra įrengta sanitarinė valykla su 2 dezinfekcinėmis kameromis, kuriose dezinfekuojamas minkštasis inventorius. Šiaulių TI nuteistiesiems ir suimtiesiems yra sudaręs sąlygas pasinaudoti mokama viršutinių drabužių skalbimo ar cheminio valymo paslauga, be to, drabužius minėti asmenys gali skalbtis ir kameroje – jiems išduodamas muilas ir vonelės, taigi HN 76:2010 63–67 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti.

Tuo tarpu Šiaulių visuomenės sveikatos centro pateikti patikrinimų aktai patvirtina, kad iš esmės visose Šiaulių TI patalpose reikalingas remontas, taigi HN 76:2010 62 punkto pažeidimas laikytas nustatytu.

Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas skundžiasi ir netinkamu kamerų apšvietimu, oro temperatūra bei drėgme, grindų, lubų, sienų būkle. Pažymėta, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė minėtų pareiškėjo nurodomų pažeidimų, taigi prieita išvada, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko HN 76:2010 22, 26, 28 punktų reikalavimų.

Dėl laikymo sąlygų Alytaus PN, teismas pažymėjo, kad pasak pareiškėjo, Alytaus PN netinkamomis sąlygomis jis buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. (519 paras), tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo asmens bylos duomenų, realiai Alytaus PN pareiškėjas buvo 411 parų.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Nurodė, kad kaip matyti iš Alytaus PN pateiktų duomenų apie patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, 3,1 kv. m ploto norma bendrabučio tipo miegamuosiuose ir 3,6 kv. m ploto norma kamerų tipo patalpose jam buvo užtikrinta visais buvimo Alytaus PN laikotarpiais, todėl minimalaus ploto pažeidimas šiuo atveju nenustatytas.

Teismas vertino, kad pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl kitų Alytaus PN kamerose buvusių nepatogumų, siejamų su tuo metu galiojusios HN 76:2010 21, 28, 54–58, 60, 62 punktų reikalavimų nesilaikymu, tačiau Alytaus PN pateikti įrodymai paneigia šiuos pareiškėjo argumentus. Alytaus visuomenės sveikatos centro pažymose nurodyta, kad kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas, kiekvienoje tokioje patalpose įrengta tualeto patalpa. Bendrabučio tipo patalpose kiekvienam būriui įrengtas tualetas, kuriame yra 6 unitazai ir 6 pisuarai, yra patalpoms valyti skirtas inventorius. Lokaliniuose sektoriuose Nr. 5 ir 6 atliktas kapitalinis remontas, HN 76:2010 pažeidimų patikrinimo aktuose nenustatyta. Be to, siekdami išvengti buitinių kenkėjų, Alytaus PN buvo sudarę sutartį su bendrove, teikiančia buitinių kenkėjų naikinimo paslaugas. Taigi pareiškėjo argumentai dėl netinkamų laikymo sąlygų Alytaus PN atmestini kaip nepagrįsti.

Pasisakydamas dėl konvojavimo sąlygų teismas pažymėjo, kad konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Šios taisyklės numato, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Kaip matyti iš VST pateiktų kelionės žiniaraščių, pervežamų asmenų skaičius nebuvo viršytas. Be to, iš transporto priemonių, kuriomis buvo vežamas pareiškėjas, schemų ir techninių dokumentų, matyti, kad kiekvienoje iš transporto priemonių yra įrengta vėdinimo sistema ir šildymo. Pažymėta, kad konvojavimo taisyklėse nėra numatyta, kad specialiame konvojaus automobilyje turi būti įrengti atskirai kiekvienam konvojuojamam asmeniui skirti saugos diržai. Kelių eismo taisyklėse yra nurodyta, jog saugos diržų naudojimas autotransporto priemonėse yra privalomas tuomet, kai jie yra įrengti. Atkreiptinas dėmesys, kad konvojavimo žiniaraščiuose užfiksuota, jog vežami asmenys tarpiniuose sustojimuose buvo išvedami į tualetą, todėl pažeidimas šiuo aspektu taip pat nenustatytas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis, techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis, todėl VST neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą dėl pareiškėjo konvojavimo.

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos dydžio teismas nurodė, kad tinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui nebuvo užtikrintos Lukiškių TI-K bei Šiaulių TI. Teismo vertinimu, minėtų įstaigų argumentai, kad jos negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą perpildytose, HN 76:2010 nuostatų neatitinkančiose Lukiškių TI-K bei Šiaulių TI kamerose pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteista 350 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI – 1 200 Eur neturtinės žalos. Teismo vertinimu, toks dydis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Pareiškėjo reikalavimą dėl žalos, kildinamos iš netinkamų konvojavimo sąlygų atmetus kaip nepagrįstą, teismas už 466 lapų kopijų rengimą dėl pareiškėjo pateikto skundo VST priteisė 27,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

Pareiškėjas R. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą ir nagrinėti pareiškėjo skundą pirmajai instancijai pilna apimtimi, pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas neįžvelgė, kad atsakovo atstovų pateikti duomenys klaidingi ir neišsamūs. Atsakingi asmenys turėtų būti patraukti atsakomybėn už informacijos slėpimą ir tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimą.

2) Alytaus PN 16 būrio bendrabučio tipo miegamajame Nr. 3 plotas 44,41 kv. m, yra 16 lovų, tad vienam asmeniui tenka 2,77 kv. m, o ne 5,55 kv. m. Panašūs teiginiai pateikti ir kitais atžvilgiais. Be to, Alytaus PN nuslėpė, nepateikė duomenų, kad kalinimo Alytaus PN laikotarpiu pareiškėjas 8 kartus buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą po 15 parų. Toks kalinimas buvo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Reikalavimas dėl kalinimo Alytaus PN turi būti vertinamas iš naujo, pareiškėjo skundą patenkinant pilna apimtimi.

3) Vertindamas kalinimo Lukiškių TI-K aplinkybes, teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kuriomis pareiškėjas buvo kalinamas. Teismas nepilnai įvertino visas antisanitarines sąlygas bei pareigūnų neveikimą. Atkreipia dėmesį, jog iš Lukiškių TI-K prašė priteisti žalą už 105 dienas, ne 882 paras. Kamerose baldai užimdavo 4/5 kameros ploto, judėjimo laisvės išvis nebuvo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013. Teismas, įvertindamas tik 46,5 paros neįvykdė teisingumo.

4) Teismas taikė 3 metų senaties terminą, nekreipdamas dėmesio į tai, kad sužinojęs apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas rinko informaciją, pagrindžiančią atitinkamas aplinkybes. Iš Šiaulių TI 2014 m. kovo 18 d. rašto matyti, kad savo pažeistomis teisėmis pareiškėjas pradėjo domėtis nepraleidęs senaties termino. Anksčiau skundo pateikti pareiškėjas negalėjo, nes buvo intensyviai konvojuojamas (37 kartus), tai neleido pilnavertiškai ginti savo interesų, tad skundas nagrinėtinas pilna apimtimi. Šiaulių TI nepateikė objektyvių įrodymų dėl pareiškėjo kalinimo.

5) Teismas nekreipė dėmesio, kad atitinkamu laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais be langų, be šildymo, vėdinimo sistemos, sėdimos vietos iš medžio lentų, be saugos diržų. Tai prilygo kankinimui.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikė argumentus, iš esmės analogiškus tiems, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo atstovas VST atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį dėl konvojavimo sąlygų palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad sutinka su teismo išvadomis, prieitomis išnagrinėjus bylos medžiagą, kad VST, konvojuodama pareiškėją neteisėtų veiksmų neatliko, tad pareiškėjas dėl to neturtinės žalos nepatyrė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad senaties terminas nepraleistas ar kad egzistuoja pagrindas jį atnaujinti.

Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu, pateikiami iš esmės tie patys argumentai, kaip ir pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo R. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai ji pasireiškė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia argumentus išdėstytus atsakovo atstovų atsiliepimuose, nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Akcentuoja, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė praėjus 4 metams po to, kai buvo pradėtas laikyti laisvės atėmimo vietų įstaigoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Alytaus PN bei netinkamų konvojavimo sąlygų, priteisimo.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau pareiškėjo argumentus dėl netinkamų laikymo sąlygų Alytaus PN ir pareiškėjo konvojavimo metu atmetęs kaip nepagrįstus, skundą tenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 350 Eur neturtinės žalos ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 200 Eur neturtinės žalos, kitą skundo dalį atmesdamas kaip nepagrįstą. Teismas taip pat priteisė VST iš pareiškėjo 27,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad sprendimas neišsamus ir neobjektyvus.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, jog jis motyvuotas, išsamus, teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ir priimti naują sprendimą tenkinant pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-492/2016).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama visų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, plačiau pasisakys dėl apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktų argumentų.

Dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, susijusia su Lukiškių TI-K, pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kuriomis jis buvo laikomas šioje įstaigoje, nepilnai įvertino visas antisanitarines laikymo sąlygas ir pareigūnų neveiklumą, nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių TI-K prašė priteisti už 882 paras, neatsižvelgdamas į tai, kad baldai kamerose užėmė 4/5 ploto, vertino, kad kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas buvo pažeistas tik 46,5 paras, priteisė nepakankamą neturtinės žalos atlyginimą.

Pasisakydama dėl pastarųjų argumentų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d., viso 105 dienas. Pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo, kad laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. sudaro 882 paros. Įvertinus byloje esančius duomenis apie laikotarpius, kai laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. pareiškėjas nebuvo Lukiškių TI-K (778 paros), konstatuotina, kad realiai minėtu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 104 paras.

Remiantis byloje pateiktais duomenimis, 49,5 paros, iš minėtų 104 pareiškėjo Lukiškių TI-K praleistų parų, vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas atitiko, atitinkamai 54,5 paros neatitiko, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m minimalaus ploto normą.

Dėl apelianto argumentų dėl baldų užimamo ploto neįvertinimo, atkreiptinas dėmesys, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant kamerose vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, neįskaičiuoti baldais ar kitais reikmenimis užstatyto ploto. Taigi, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekdavusį plotą, pagrįstai neatsižvelgė į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.), ką, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ir padarė.

Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai įvertino pareiškėjo laikymo sąlygas, susijusias su kitais pareiškėjo argumentais – dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21, 22, 26, 28, 41–45, 54–58, 60, 62, 63–67 punktų nesilaikymo. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko HN 76:2010 22, 26, 28, 40–41 ir 63 punktų reikalavimų, tuo tarpu argumentai dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo, veidrodžio ir tualeto reikmenų trūkumo, vėdinimo kamerose, nesuremontuotų kamerų, tvarkos ir buitinių kenkėjų kamerose, dėl patalynės ir drabužių skalbimo ir džiovinimo teismo pagrįstai įvertinti kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu buvusius teisės aktų reikalavimų pažeidimus, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę ir mastą, atsižvelgus į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga atitinkamai buvo 800 Lt (231,70 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt (246,18 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543), nuo 2014 m. spalio 1 d. ir galioja iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 1035 Lt (299,76 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972), į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, teismų praktiką šios kategorijos bylose, į tai, jog nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistas neturtinės žalos dydis (350 Eur), yra pakankamas ir adekvatus.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai jo reikalavimui dėl žalos, patirtos dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI, taikė 3 metų senaties terminą. Teigia, kad sužinojęs apie savo teisių pažeidimą, rinko būtina informaciją, ką patvirtina byloje esantis Šiaulių TI administracijos 2014 m. kovo 19 d. raštas. 2014 metais pareiškėjas buvo intensyviai konvojuojamas (37 kartus), kas trukdė pilnavertiškai ginti savo interesus, kovoti su vietos įstaigų biurokratizmu. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Šiaulių TI pateikė ne visus įrodymus dėl jo laikymo sąlygų.

Pirmiausia pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pritaikyto senaties termino, teisėjų kolegija pažymi, jog, EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2014 m. spalio 30 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. vasario 20 d.  (I t., b. l. 18). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo nurodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį – tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimą, pritaria pirmosios instancijos teismui, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas nuo pirmosios dienos Šiaulių TI turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, dėl netinkamų sąlygų kreiptis į minėtos įstaigos administraciją.

Kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Apeliaciniame skunde akcentuojamas Šiaulių TI administracijos 2014 m. kovo 18 d. raštas Nr. 17/01-644 (I t., b. l. 9-12), pateiktas kaip atsakymas į pareiškėjo 2014 m. kovo 12 d. prašymą, tokių aplinkybių taip pat neįrodo. Priešingai, matyti, kad pareiškėjas, gavęs savo prašytą informaciją apie laikymo sąlygas Šiaulių TI, manydamas, jog jos neatitiko teisės aktų reikalavimų, pažeidė pareiškėjo teises, beveik metus delsė kreiptis į teismą. Tokio ilgo delsimo ginti savo galimai pažeistas teises nepateisina ir pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl intensyvaus konvojavimo 2014 metais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tai, jog Šiaulių TI prašė taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 str. 2 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2012 m. vasario 20 d., taikė ieškinio senaties terminą, šioje dalyje pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįsta ir sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą analizavo pareiškėjo laikymą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2014 m. spalio 30 d.

Dėl apelianto argumentų, kad teismas nekreipė dėmesio į objektyvių įrodymų dėl laikymo nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, kuriuos turėjo pateikti Šiaulių TI, stoką, pažymėtina, kad teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis ir įrodymais, apskaičiavo, kad iš viso laikotarpio, kuriam nėra taikomas senaties terminas – nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2014 m. spalio 30 d. (984 parų), 748 paras pareiškėjas nebuvo Šiaulių TI, 78,5 paras, ploto vienam asmeniui norma buvo užtikrinta, atitinkamai pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 157,5 paros. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo nurodytų netinkamo laikymo Šiaulių TI aspektų, įvertinęs bylos medžiagą, teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su sanitariniu mazgu, kamerų vėdinimu, buitiniais kenkėjais, tvarka kamerose, minkštuoju inventoriumi, darbužių skalbimu nepagrįsti. Tuo tarpu pasisakydamas dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su netinkamu kamerų apšvietimu, oro temperatūra bei drėgme, grindų, lubų, sienų būkle, įvertinęs tai, kad Šiaulių TI nepaneigė minėtų pareiškėjo nurodomų pažeidimų, priėjo išvadą, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko HN 76:2010 22, 26, 28 punktų, taip pat 62 punkto reikalavimų. Kitaip sakant, Šiaulių TI nepateikus atitinkamų įrodymų dėl konkrečių pareiškėjo laikymo sąlygų, kilusios abejonės buvo vertinamos pareiškėjo naudai, kas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose. Atitinkamai pareiškėjo skundo dalis, susijusi su Šiaulių TI išnagrinėta tinkama apimtimi, išsamiai ir teisingai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteista neturtine žala, mano, kad tokia suma (1 200 Eur) yra pakankama ir adekvati.

Dėl pareiškėjo laikymo Alytaus PN

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN teismui pateikė neteisingus duomenis, dėl ko teismas neįžvelgė teisės aktų pažeidimų. Alytaus PN taip pat nuslėpė, nepateikė duomenų, kad kalinimo Alytaus PN laikotarpiu pareiškėjas 8 kartus buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą po 15 parų.

Kadangi Alytaus PN nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų, o bendrabučio tipo, nagrinėjamoje byloje taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 111.1 punktas, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Kaip, remdamasis Alytaus PN pateiktais duomenimis apie patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nustatė pirmosios instancijos teismas, teisės aktuose nustatyta ploto norma jam buvo užtikrinta visais buvimo Alytaus PN laikotarpiais, todėl minimalaus ploto pažeidimas šiuo atveju nenustatytas. Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjui tekęs plotas skaičiuotinas atsižvelgiant į būriuose ir miegamuosiuose, kuriuose atitinkamais laikotarpiais buvo laikomas pareiškėjas, užimtas lovas. Atitinkamai dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamo 16 būrio 3 miegamojo, kurio plotas 44,41, įrengta 16 lovų, tačiau nurodyta, kad nurodytu laikotarpiu vienam nuteistajam teko 5,55 kv. m, paaiškintina, jog nurodytas plotas skaičiuotas jį dalinant ne iš 16 (visų įrengtų), o iš 8 užimtų lovų. Atitinkamai tokiu atveju ploto reikalavimas nėra pažeistas.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį. Atitinkamai Alytaus PN nėra izoliatorius–kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, kuri kompensuoja pakankamai ritotą erdvę gyvenamosiose patalpose.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl kitų Alytaus PN pateiktų įrodymų teisingumo. Vertintina, jog jie paneigia pareiškėjo nurodytus argumentus dėl netinkamų, HN 76:2010 21, 28, 54–58, 60, 62 punktų reikalavimų neatitinkančių, laikymo Alytaus PN sąlygų, taip pat antisanitarinių sąlygų Alytaus PN baudos izoliatoriuose. Pastaruosius argumentus paneigia Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (III t., b. l. 189-192).

Nenustačius Alytaus PN neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjo iš to kildinamos neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl konvojavimo sąlygų

Dėl teismo sprendimo dalies dėl konvojavimo sąlygų, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nekreipė dėmesio, kad automobiliuose, kuriuose pareiškėjas buvo transportuojamas, nebuvo nei langų, nei vėdinimo/šildymo sistemos, sėdimos vietos pagamintos iš medžio lentų, be saugos diržų, toks transportavimas prilygo kankinimui, tad ši skundo dalis turi būti tenkinama, bei panaikintos iš pareiškėjo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Tačiau byloje esantys, teismo ištirti įrodymai (spec. automobilių kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemos, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokolai), patvirtina priešingas aplinkybes – specialiosiose transporto priemonėse, kuriomis buvo vežamas pareiškėjas, yra įrengtos šildymo ir vėdinimo sistemos ar vėdinimo liukai. Pareiškėjas nepateikė net minimalių tai paneigiančių įrodymų. Konvojavimo taisyklės nenumato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, o tai, kad kai kuriose specialiosiose transporto priemonėse sėdimos vietos pagamintos iš medžio taip pat nelaikytina pažeidimu. Tad pagrindo konstatuoti VST neteisėtus veiksmus šiais aspektais ar vertinti, kad pareiškėjas buvo transportuojamas sąlygomis prilygusiomis kankinimui nėra.

Atitinkamai nenustačius VST veiksmų neteisėtumo pareiškėjo atžvilgiu, nebuvo pagrindo ir tenkinti pareiškėjo skundo dalies dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST.

Kadangi pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl VST veiksmų neteisėtumo atmesta kaip nepagrįsta, remiantis ABTĮ 44 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai VST iš pareiškėjo priteisė 27,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija pastebi, jog VST atsiliepime į skundą prašė taikyti senaties terminą pareiškėjo reikalavimams iki 2012 m. vasario 20 d., tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas laikotarpį, kai buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis apibrėžė nuo vėlesnio termino (2012 m. birželio 1 d.), VST prašymas nenagrinėtinas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad atsakovo atstovai teismui pateikė klaidingus duomenis, imtis veiksmų dėl atsakingų asmenų patraukimo atsakomybėn už informacijos slėpimą ir tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimą, kaip to prašo apeliantas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.