Civilinė byla Nr. 3K-3-352-701/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-19-3-01300-2013-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 25.3; 30.2; 30.9.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. B. ir N. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarties ir Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. Š. ieškinį atsakovams A. B. ir N. B. dėl teisės pateikti pagalbinio ūkio paskirties pastatų projektą derinti be kitų žemės sklypo bendraturčių sutikimo pripažinimo, trečiasis asmuo Jurbarko rajono savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti jai teisę suderinti Jurbarko rajono savivaldybės administracijoje pagalbinio ūkio paskirties pastatų – garažo ir inventoriaus sandėliuko – supaprastintą techninį projektą be žemės sklypo bendraturčių – atsakovų rašytinio sutikimo. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovai yra 0,2384 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai, naudojasi žemės sklypo dalimi, nustatyta žemės sklypo plano pagrindu. Savo naudojamoje žemės sklypo dalyje ieškovė 1980 m. pasistatė nesudėtingos konstrukcijos garažą su inventoriaus sandėliuku. Šiai statybai buvo parengtas projektas ir gautas leidimas. 1996 m. ieškovė nusprendė garažą rekonstruoti, tačiau žemės sklypo bendraturčiai atsakovai paprašė šį statinį perkelti į kitą vietą. Ji sutiko ir atsakovų prašymu perstatė garažą su įrankių sandėliuku į kitą, plane pažymėtą Nr. 1, sklypo vietą (atsakovai žemės sklypo plane pasirašė). 2013 m. ieškovė rekonstravo garažą su įrankių sandėliuku ir tik vėliau parengė supaprastintą techninį projektą bei pateikė jį derinti Jurbarko rajono savivaldybės administracijai turėdama tikslą statinį įregistruoti viešame registre. Trečiasis asmuo 2013 m. rugsėjo 27 d. atsisakė derinti pagalbinio ūkio paskirties pastatų – garažo su inventoriaus sandėliuku – supaprastintą techninį projektą, nes nėra žemės sklypo bendraturčių (atsakovų) sutikimo. Ieškovė kreipėsi į atsakovus, tačiau jie atsisakė duoti sutikimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šakių rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas pagal ieškovės, atsakovų paaiškinimus ir 1996 m. gegužės 10 d. sklypo planą nustatė, kad bendraturčiai sutarė, jog medinis garažas statomas nugriaunamo ūkinio pastato vietoje (žemės sklypo plane pažymėta Nr. 1), todėl sprendė, kad ieškovė ir atsakovai sutarė dėl ginčo pastato vietos jų bendrai valdomame žemės sklype. Ieškovė jai priklausančioje žemės sklypo dalyje pastatė nesudėtingus statinius (garažą ir inventoriaus sandėliuką); juos 2013 m. rekonstravo ir šie darbai 2013 m. liepos 26 d. savavališkos statybos aktu pripažinti savavališka statyba. Nors remonto ir rekonstrukcijos darbai atlikti anksčiau, teismas, atsižvelgdamas į savavališkos statybos akto surašymo datą, ginčo teisiniam santykiui spręsti taikė Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. redakcija) 28 straipsnio nuostatas. Pagal nagrinėjamų byloje ginčo santykių teisinį reglamentavimą neteisėta garažo ir inventoriaus sandėliuko statyba gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: pirma, kompetentingos valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažino remonto rekonstrukcijos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; antra, galima konstatuoti, kad savavališkos statybos įteisinimas iš esmės nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų. Kompetentingos valstybės institucijos neturėjo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti ir pripažinti garažo ir inventoriaus sandėliuko statybos atitikties normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, nes atsakovai nedavė sutikimo ieškovei pradėti atliktų statybos darbų įteisinimo procedūrą. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neįrodė, jog dėl ieškovės pastatytų statinių iš esmės pažeidžiamos jų teisės ar įstatymo saugomi interesai. Atsakovų nurodomos aplinkybės, kad dėl ieškovės statinių jiems pasunkinta galimybė gerai matyti vaizdą pro virtuvės langą, nepagrįstos rašytiniais įrodymais. Surinktų byloje duomenų pagrindu teismas nustatė, kad dabartinio garažo su sandėliuku vietoje visada buvo statiniai. Teismo nuomone, įvardijamas atsakovų teisių pažeidimas (vaizdo pro virtuvės langą sugadinimas) nepripažintas esminiu, nes garažas ir inventoriaus sandėliukas nėra pernelyg arti gyvenamoji namo, be to, statinių atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams ir paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams dar vertins kompetentingos valstybės institucijos. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad statinio pažeminimas iš esmės nepakeistų vaizdo pro virtuvės langą. Atsižvelgęs į šalių interesų proporcingumą, atsakovų pageidavimą perkelti ginčo pastatus į ieškovei priskirtą žemės sklypo dalį, teismas laikė, kad atsakovų atsisakymu labiau pažeidžiami ieškovės interesai. Teismas nurodė, kad įstatyme nėra draudimo atlikti statybos darbus žemės sklype, kuriuo bendraturčiai naudojasi ir kuris nėra pasidalytas. Atsakovams 1996 m. gegužės 10 d. su ieškove sutarus, kad garažas bus pastatytas ūkinių pastatų vietoje, ieškovė pagrįstai tikėjosi, jog gali šioje vietoje juos perstatyti. Buvusius gerus santykius, ieškovės geranoriškumą, derybas su atsakovais įrodo tai, kad ieškovė neprieštaravo, jog žemės sklypas iš valstybės būtų išpirktas lygiomis dalimis, nors ji pagal jai priklausančią gyvenamojo namo dalį turėjo teisę į didesnę žemės sklypo dalį.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė šias aplinkybes: ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis 0,2384 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); kita šio sklypo dalis bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklauso atsakovams; šalys yra sklype esančių gyvenamojo namo ir kitų statinių bendraturčiai; ieškovė pastatė (rekonstravo) garažą su inventoriaus sandėliuku bendram naudojimui skirtoje 516 kv. m sklypo dalyje (sklypo plotas 2384 kv. m) be statybą leidžiančių dokumentų; ieškovės užsakymu SĮ „Jurbarko planas“ 2013 m. parengė supaprastintą techninį projektą, dėl jo suderinimo ji 2013 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į atsakovus, tačiau šie nedavė sutikimo. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai neįrodė, jog dėl ieškovės pastatytų statinių iš esmės bus pažeistos jų teisės ar įstatymo saugomi interesai. Teisėjų kolegija nurodė, kad neįrodyta, jog dėl ieškovės pastatytų ginčo statinių pasunkinama atsakovų galimybė gerai matyti pro virtuvės langą, privažiuoti prie ūkinio pastato. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad anksčiau toje pat vietoje stovėjo kiti statiniai, ieškovė 1996 m. buvo gavusi leidimą statyti medinį garažą nugriaunamo ūkinio pastato vietoje, žemės sklypo dalis, kurioje yra ginčo statiniai, priskirta bendram naudojimui, todėl abi šalys turi teisę naudotis šia dalimi. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovų argumentu, kad statinių nugriovimas yra vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas, nurodė, jog, atsakovams nedavus sutikimo, kompetentingos valstybės institucijos neturėjo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti ir pripažinti garažo ir inventoriaus sandėliuko statybos atitikties normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegija pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus nustatė, kad 0,2384 ha žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini) bendraturčiai yra ieškovė ir atsakovai. Dėl to atmetė atsakovų argumentą dėl neįtrauktos į bylą trečiuoju asmeniu B. M. teisių pažeidimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog B. M. yra atsakovės sesuo ir daug metų gyvena ginčo valdoje bei šiuo adresu yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, nesudaro pagrindo pripažinti ją teisinį suinteresuotumą turinčiu asmeniu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos dėl šios normos aiškinimo ir taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką CK 4.75 straipsnio nuostatos apima ir bendraturčių pareigą bendradarbiauti valdant bendrą daiktą. Siekis maksimaliai tenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų, o tokie bendraturčio veiksmai vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2014; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2013; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2012; 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012 kt.). Bendraturtis turi teisę naudotis bendrai valdomu daiktu, tačiau tik laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Vienas tokių teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba, sutikimą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė, kaip bendraturtė, neįgyvendino pareigos bendradarbiauti su kitais bendraturčiais, t. y. nugriovusi laikiną statinį (senąjį garažą) jo vietoje pastatė naują, pamatus turintį statinį, gerokai viršijantį nugriauto garažo matmenis, nederindama šio klausimu su kasatoriais. Tik po to, kai valstybinės institucijos konstatavo ieškovės savavališką statybą, ieškovė kreipėsi į kasatorius, kad gautų sutikimą. Šios aplinkybės parodo, kad ieškovė nebendradarbiavo su kasatoriais, nesiėmė priemonių, kad naujas statinys būtų statomas pagal teisės aktų reikalavimus, nedarytų žalos bendraturčių teisėms ir teisėtiems interesams. Tokie ieškovės veiksmai neatitinka ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimų. Kasatoriai stengėsi bendradarbiauti su ieškove: pamatę vykdomą savavališką statybą, prašė pažeminti naujo pastato stogą iki ankstesnio statinio aukščio arba statyti naują statinį savo naudojamoje sklypo dalyje; atsakyme į ieškovės raginimą dar kartą pasiūlė statytis garažą savo naudojamoje sklypo dalyje. Tokie ieškovės veiksmai, kai ant bendrąja daline nuosavybe priklausančios žemės savavališkai, be išankstinio suderinimo su kasatoriais pastatomi pastatai, trukdantys jiems tinkamai naudotis nuosavybe, nebendradarbiaujama su bendraturčiais, neatitinka CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatų, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), todėl turi būti pripažinti neteisėtais. Kasatoriai pažymi ir tai, kad bendraturčių sutikimas duodamas dėl būsimos statybos ar rekonstrukcijos, o šiuo atveju ieškovė prašo sutikimo dėl jau pastatyto statinio, t. y. atimdama iš kasatorių bet kokią galimybę tartis dėl visiems priimtino sprendimo būdo.
2. Kasatoriai mano, kad teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nukrypo nuo teismo praktikos šiuo klausimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Kasatoriai pažymi, kad jie 1996 m. davė sutikimą perkelti laikiną, gelžbetoninių pamatų neturintį garažą. Kasatoriai mano, kad ieškovė klaidino teismą, nurodydama, jog ji atliko tik pastato rekonstrukciją – iš esmės senasis pastatas buvo nugriaustas ir jo vietoje pastatytas visiškai naujas garažas su įrankių sandėliuku. Be to, ankstesnis garažas buvo perpus mažesnis, taip pat mažesnio ploto, nebuvo sandėliuko. Tokio dydžio statiniui, koks yra dabar, kasatoriai nebūtų davę sutikimo. Kasatoriai pažymi ir tai, kad 1996 m. žemės sklypas nepriklausė šalims nuosavybės teise – šalys tik nuo 2003 m. sausio 8 d. ją valdo bendrąja daline nuosavybės teise. Šių aplinkybių pagrindu teismai negalėjo kasatorių 1996 m. duoto sutikimo vertinti kaip sutikimo statyti naują, dvigubai aukštesnį ir trigubai didesnį statinį su stulpiniais betono pamatais vietoj buvusiojo laikino garažo. Kasatoriai mano, kad dėl tokio statinio jie patiria neigiamą poveikį (tenka sudaryti naujus naudojimosi žemės sklypu planus, kreiptis į notarus, atlikti kadastrinius matavimus, derinti dokumentus su atsakingomis institucijomis; be to, sumažėjo bendrai naudojamo kiemo plotas, sunkiau privažiuoti prie ūkinio pastato, padidėjo užstatymo tankis ir atimta galimybė kasatoriams pasistatyti analogišką statinį ant bendro naudojimo žemės). Teismai šių aplinkybių nevertino, abstrakčiai konstatuodami, kad kasatoriai nepateikė objektyvių įrodymų apie iš esmės pažeistas teises.
3. Kasatoriai pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas solidariai priteisė iš jų 30 Lt (8,69 Eur) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Tačiau CPK normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Kasacinio teismo nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-184/2013; kt.). Taigi, teismas, priteisdamas solidariai iš kasatorių bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimą, nukrypo nuo teismų praktikos.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė nurodo, kad teismai teisingai aiškino ir taikė CK 4.75 straipsnio, CK 1.5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Bendraturčiai, valdydami jiems bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausantį daiktą, turi pareigą bendradarbiauti. Ieškovė paaiškino, kad ji daugelį metų gyveno ir naudojosi žemės sklypu apie pastatus, dar 1980 m. šiame žemės sklype pasistatė nesudėtingos konstrukcijos garažą su inventoriaus sandėliuku; tuo metu nebuvo reikalaujama nei statybos leidimo, nei projekto, nes tai nesudėtingos konstrukcijos statiniai, neregistruojami viešame registre; šiems nusidėvėjus, buvo reikalingas remontas; tuo metu gyvenamojo namo dalį įgiję kasatoriai paprašė perkelti garažą su inventoriaus sandėliuku į kitą vietą (kad jiems būtų patogiau prieiti prie kito jų gyvenamojo namo gretimame sklype); ieškovė, veikdama sąžiningai ir bendradarbiaudama, garažą su inventoriaus sandėliuku perkėlė į kitą su kasatoriais suderintą vietą; tuo metu žemės sklypas nebuvo privatizuotas, todėl žemės sklypo plane pasirašė tik vienas kasatorius A. B. Ieškovė pažymi ir tai, kad jai priklauso 62/100 dalys gyvenamojo namo, o kasatoriui A. B. – 38/100 dalys. Privatizuojant žemės sklypą, ieškovė, būdama geranoriška bendraturčių atžvilgiu, jų prašoma, sutiko sklypą apie pastatus privatizuoti lygiomis dalimis (po 1/2), o ne pagal turimo gyvenamojo pastato dalis. 1996 m. pastatytas garažas su inventoriaus sandėliuku nusidėvėjo, todėl 2013 m. ieškovė, neturėdama rekonstrukcijos ar naujos statybos projekto ir leidimo bei būdama įsitikinusi, jog tokiam statiniui jų nereikia, pradėjo remontą. Kadangi šalims priklausantis žemės sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, tai buvo būtina suderinti su Kultūros paveldo tarnyba garažo su inventoriaus sandėliuku rekonstrukciją, t. y. parengti techninį projektą ir jį derinti. Norėdama ištaisyti padarytą klaidą, ieškovė parengė supaprastintą techninį projektą, suderino jį su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės teritoriniu padaliniu, gavo reikalingus kaimynų sutikimus, išskyrus žemės sklypo bendraturčių sutikimus. Jie nenurodo konkrečių argumentų, kaip pastato rekonstrukcija pažeidžia jų, kaip žemės sklypo bendraturčių, teises. Ieškovė mano, kad dėl garažo nesumažėjo bendrai naudojamo kiemo plotas (garažo užstatytas plotas liko toks pat, šiek tiek pasikeitė įrankių sandėliuko plotas); nėra pasunkintas privažiavimas prie ūkinio pastato; nedaug padidėjo užstatymo tankis; ieškovė 1980 m. pasistatytą garažą perkėlė būtent kasatorių prašymu į jų nurodytą vietą, taigi senoji vieta liko laisva ir ja naudojasi kasatoriai; nepasunkinta kasatoriams galimybė rūpintis antrame aukšte gyvenančia B. M. (atsakovės N. B. seserimi), nes ji vaikšto ir specialiųjų poreikių neturi. Taigi, teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertimo taisyklių, nenukrypo nuo teismo formuojamos praktikos taikant proceso teisės normas.
2. Dėl kasacinio skundo argumento dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ieškovė nurodo, kad kasatoriai, iš kurių solidariai priteista 30 Lt bylinėjimosi išlaidų, yra sutuoktiniai, turtą valdantys bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl, priteisus solidariai bylinėjimosi išlaidas iš sutuoktinių, proceso šalys iš esmės nenukentėjo. Ieškovė pažymi ir tai, kad iki šių procesinių sprendimų vykdymo sustabdymo kasacinės instancijos teisme Jurbarko rajono savivaldybės administracija 2014 m. spalio 28 d. pritarė statinio projektui, 2014 m. lapkričio 24 d. pasirašyta Statybos užbaigimo (paskirties pakeitimo) deklaracija ir šio dokumento pagrindu garažas bei sandėliukas įregistruoti viešame registre.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakyta priimti trečiojo asmens Jurbarko rajono savivaldybės administracijos atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio 1 dalies, 347 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl namo ir žemės sklypo bendraturčių atsisakymo duoti sutikimą kitam bendraturčiui įteisinti savavališkai rekonstruotą statinį bendrame sklype
Kasatoriai, kasaciniu skundu keldami CK 4.75 straipsnio 1 dalies normos aiškinimo ir taikymo ginčo teisiniams santykiams klausimą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė netinkamai įgyvendino pareigą bendradarbiauti su kitais bendraturčiais, nederino garažo su įrankių sandėliuku rekonstrukcijos darbų ir nesiėmė priemonių, kad jis būtų statomas pagal teisės aktų reikalavimus, nedarytų žalos bendraturčių teisėms ir interesams. Be to, kasatorė prašo sutikimo dėl jau rekonstruoto statinio, tai neatitinka CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl rekonstrukcija pripažintina neatitinkanti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo ir tokie ieškovės veiksmai neturi būti ginami. Teismai, nukrypdami nuo teismų praktikos, gynė vienos bendraturtės interesus, iškreipdami bendraturčių interesų pusiausvyrą.
Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Bet kuris bendraturtis, siekdamas įgyvendinti savo nuosavybės teisę, yra priklausomas nuo kitų bendraturčių valios. Dėl to bendrosios nuosavybės teisė traktuojama kaip tam tikras savininko teisių įgyvendinimo suvaržymas, kuris atsiranda dėl kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, ir kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. P. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-680/2013 ir joje nurodyta praktika). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad esant interesų išsiskyrimui labai svarbu ieškoti visoms šalims priimtino sprendimo būdo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita. Interesų suderinimui būtinas bendraturčių kooperavimasis, o siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-96/2012; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. D. v. G. V., bylos Nr. 3K-3-390/2012).
Įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą yra vienas teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų. Nagrinėjamu atveju ieškovė rekonstravo jau stovintį garažą su įrankių sandėliuku; kadangi statinys yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, tai jo rekonstrukcijai būtinas supaprastintas techninis projektas. Siekdama pašalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinius, ieškovė parengė supaprastintą techninį projektą, suderino jį su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos ir siekia teismo tvarka įgyvendinti įstatyme nustatytą teisę gauti statybą leidžiantį dokumentą, nes namo ir žemės sklypo bendraturčiai atsisako duoti sutikimą. Kasatorių nuomone, bendraturčių sutikimas duodamas dėl būsimos statybos ar rekonstrukcijos, o reikalavimas sutikimo dėl savavališkai pastatyto statinio yra piktnaudžiavimas savo teisėmis, paneigiant bendraturčių interesus tartis dėl priimtiniausio visiems rekonstrukcijos būdo.
Pažymėtina, kad neteisėtos statybos (rekonstrukcijos) padariniai taikomi laikantis šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų. Teisiniu reglamentavimu pripažįstama statytojo, siekiančio pašalinti savavališkos statybos padarinius, teisė teismo tvarka įgyvendinti įstatyme nustatytą teisę gauti statybą leidžiantį dokumentą. Ginčo teisiniams santykiams taikytino Statybos įstatymo 28 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytas ne tik įpareigojimas statytojui nugriauti ar reikiamai pertvarkyti savavališkai pastatytą, rekonstruotą statinį, bet ir teisės, parengus projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokie šio statinio rekonstravimo ar remonto darbai galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalis). Tokia nuostata nurodyta ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje (kuria rėmėsi ir bylą nagrinėję teismai) taip pat pažymėta, kad savavališkos statybos (rekonstrukcijos) statinių nugriovimas nėra vienintelė ir neišvengiamai taikoma savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmė. Neteisėta statinio rekonstrukcija ir remontas gali būti legalizuota esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: pirma, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti remonto rekonstrukcijos atitiktį statybos techninių reikalavimų dokumentų reikalavimams bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; antra, turi būti konstatuota, kad savavališkos statybos įteisinimas iš esmės nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Nesant vienos nurodytų sąlygų savavališkos statybos (rekonstrukcijos) įteisinimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2012, ir joje nurodyta praktika). Pirmojo fakto konstatavimas yra atitinkamų valstybės ir savivaldybių institucijų prerogatyva, o antrasis konstatuojamas suinteresuotiems asmenims išreiškiant sutikimą su statybos darbais. Bendraturčiai savo poziciją – atsisakymą duoti sutikimą dėl savavališkai pastatyto ar rekonstruoto statinio įteisinimo – turėtų pagrįsti įrodinėdami, kad bendraturčio pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeidžia jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus. Taigi, kasatorių argumentas, kad statinys jau yra savavališkai pastatytas, savaime neatskleidžia jų teisių pažeidimo – savo teisių pažeidimą jie turi grįsti įrodinėdami netinkamą ieškovės teisių įgyvendinimo būdą ir sąlygas.
Kasacinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į bendraturčio nesutikimo tinkamą motyvavimą: nesutikimas turi būti protingai motyvuotas, pagrįstas, atskleisti projektinio pasiūlymo neigiamą poveikį, grėsmę jo kaip bendraturčio teisėms ir teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. E. C., bylos Nr. 3K-3-260/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. L. M., bylos Nr. 3K-3-571/2009). Bendrame žemės sklype vykdant statybas (ypač statant naujus statinius) neišvengiamai atsiranda tam tikras neigiamas poveikis kitiems žemės sklypo bendraturčiams (padidėja užstatymo tankis, sumažėja insoliacija, užstojamas vaizdas ir pan.), tačiau ne bet koks teisių suvaržymas yra pagrindas atsisakyti duoti sutikimą dėl statybos. Protingais motyvais teismas gali pripažinti faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis pagrįstus argumentus, kurie patvirtina, kad rekonstrukcija lems (lemia) esminį kito bendraturčio naudojimosi savo nuosavybe pablogėjimą arba pakeis (pakeičia) bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki rekonstrukcijos, kitaip nei nustatyta statybos techniniais dokumentais, teisės normomis, reglamentuojančiomis statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas, pvz., pablogėja esama pastato techninė būklė, neišlieka galimybės patekti į kelius ir gatves, neišlaikomi atitinkamų higienos standartų reikalavimai dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos ir kitos sąlygos, nustatytos Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. V. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1064/2003; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008; kt.). Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą pagrįstas, tenka atsisakančiam duoti sutikimą bendraturčiui.
Teismų nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad kasatoriai, atsisakydami duoti sutikimą, apskritai ginčija ieškovės teisę atlikti šalims priklausančio žemės sklypo bendro naudojimo dalyje pastatyto garažo ir įrankių sandėliuko rekonstrukciją, be argumento, kad statyba savavališka, nurodydami ir tai, kad: statinys perstatytas iš naujo, šiek tiek didesnių matmenų, todėl bendraturčiams (kasatoriams) užstojamas vaizdas pro virtuvės langą; ieškovė nesutinka su siūlymu pažeminti stogą ir pasidalyti bendro naudojimo žemės sklypą; statinys galėjo būti perkeltas ant ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Teismai nurodė, kad kasatoriai neįrodė, jog dėl ieškovės rekonstruoto garažo su įrankių sandėliuku yra iš esmės pažeidžiamos jų teisės ar interesai. Teismai nepripažino pagrįstu argumento, kad dėl ieškovės statinio pasunkėjo galimybė gerai matyti vaizdą pro virtuvės langą: naujai rekonstruoto statinio vietoje visada stovėjo statiniai (ūkinis pastatas, vėliau garažas, dėl kurio statybos kasatorius A. B. buvo davęs sutikimą), išsipirkdami žemės sklypą iš valstybės, kasatoriai jau žinojo faktą apie bendroje žemės sklypo dalyje stovintį statinį; statinys nėra per arti gyvenamojo namo. Teismai įvertino, kad statinius ieškovė statė bendro naudojimo žemės sklypo vietoje, aptartoje su kasatoriais, ieškovė, turėdama nuosavybės teisę į didesnę namo dalį ir teisę įsigyti didesnę žemės sklypo dalį, neprieštaravo, jog žemės sklypas būtų išpirktas iš valstybės lygiomis dalimis. Byloje nustatytos aplinkybės nesudarė pakankamo pagrindo teismams konstatuoti esminio kasatorių, kaip bendraturčių, teisių suvaržymo. Dėl to teismai, taikydami bendraturčių interesų derinimo principą ir siekdami išlaikyti jų teisių gynimo pusiausvyrą, pagrįstai pripažino, kad kasatorių atsisakymas duoti sutikimą įteisinti minėtus rekonstrukcijos darbus pažeidžia bendraturtės ieškovės interesus, todėl pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą, leidžiantį pradėti savavališkos statybos įteisinimo procedūras be kasatorių sutikimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta CK 4.75 straipsnio normos netinkamo aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo teismų praktikos šios normos taikymo klausimu, teismai, vertindami bylai reikšmingas faktines aplinkybes dėl bendraturčių atsisakymo duoti sutikimą tokiai rekonstrukcijai pagrįstumo, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų. Dėl to šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti teismų procesinius sprendimus.
Dėl solidariosios prievolės atlyginant bylinėjimosi išlaidas
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas išlaidas valstybės naudai (30 Lt (8,69 Eur) solidariai iš abiejų kasatorių, ir apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šią sprendimo dalį nepakeistą, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „In vino veritas“ v. 867-oji daugiabučių namų savininkų bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-376/2013; 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „KRS“ v. TŪB „Energija“, bylos Nr. 3K-3-332/2012; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. M. A. L., bylos Nr. 3K-3-420/2011; kt.). Dėl to šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu – bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos lygiomis dalimis iš kiekvieno kasatoriaus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šis pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti apskųstą sprendimą, todėl tik patikslintina pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis, nurodant, kad bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteisiamos iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, priteisimo
Sprendimas kasaciniame teisme priimamas ieškovės naudai, todėl iš kasatorių jos naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Ieškovė kasaciniame teisme patyrė 500 Lt (144,81 Eur) atstovavimo išlaidų, todėl šios priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 98 straipsnis).
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 9,88 Eur. Sprendimas kasaciniame teisme priimamas ieškovės naudai, todėl šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybei iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistus.
Patikslinti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies dalį, kuria iš atsakovų valstybei priteistos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir ją išdėstyti taip: „Priteisti iš atsakovų A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. B. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 15 Lt (4,34 Eur) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“
Priteisti iš atsakovų A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės O. Š. (a. k. (duomenys nekslebtini) naudai po 72,40 Eur (septyniasdešimt du Eur 40 ct) atstovavimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, ir valstybės naudai po 4,94 Eur (keturis Eur 94 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Antanas Simniškis