Administracinė byla Nr. A-1730-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00555-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas K. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 440 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 2 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis, žmogaus orumą ir galiojančius teisės aktus pažeidžiančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, teigė, kad nuo drėgmės kamerų sienų ir lubų paviršius buvo padengtas pelėsiu bei grybeliu, tinkas atšokęs, kamerose buvo įsiveisę tarakonai, lovos ir gultai surūdiję. Taip pat pabrėžė, jog kamerose neužtikrinamas tinkamas apšvietimas, o iš sanitarinio mazgo nuolatos sklisdavo nemalonus kvapas. Kartu akcentavo, kad sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atitvertas tik mūrine sienele, į kameras buvo tiekiamas tik šaltas vanduo, o dušu leidžiama pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, depresiją, tapo dirglus, sutriko miegas, pablogėjo sveikata, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 3,84 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
4. Lukiškių TI-K atsiliepimą grindė šiais argumentais:
1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste Lukiškių TI-K akcentavo, kad ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
2. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.
3. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
4. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti.
5. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K taip pat buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
6. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
7. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.
8. Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
9. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė.
10. Higienos priemonėmis įstaigoje laikomi asmenys aprūpinami pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas.
11. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos normos nenumato.
12. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
13. Lukiškių TI-K taip pat akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
14. Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 3,84 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu (b. l. 88–91) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir netenkino atsakovo prašymo atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
6. Visų pirma, teismas nurodė, kad civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį kyla tik nustačius, jog egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) laikosi nuostatos, jog 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant galimą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (rėmėsi EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Kita vertus, Įsakymu Nr. V-124 yra nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Vadinasi, nacionalinė teisė kalinamiesiems nustato iš esmės palankesnius standartus, t. y. didesnį minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą.
7. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime pateikti duomenys patvirtina, jog kamerose įrengtas sanitarinis mazgas užima 0,56 kv. m kameros ploto. Atskaičiavus sanitarinio mazgo plotą iš bendro kameros ploto, Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytas minimalus 3 kv. m kameros ploto normatyvas kalinamiesiems nebūtų paneigtas. Atsižvelgęs į tai, vertindamas, ar pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, teismas taikė nacionalinėje teisėje nustatytą reguliavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą) yra 3,6 kv. m. Atitinkamai iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso praleido 48 dienas ir buvo laikomas 7,38 kv. m bei 7,75 kv. m ploto kamerose Nr. 120 ir Nr. 272 vienas arba dviese. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K užtikrino, kad pareiškėjui tektų minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, todėl pareiškėjo argumentai dėl kalinimo perpildytose kamerose yra nepagrįsti.
8. Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, teismas taip pat nustatė, kad per ginčui aktualų laikotarpį Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatliko, todėl nėra galimybės įvertinti kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių (kad kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas apšvietimas, buvo įsiveisę tarakonai, dėl drėgmės nuo sienų ir lubų buvo atšokęs tinkas, sienos ir lubos padengtos grybelio) pagrįstumą. Kita vertus, patikrinimas kameroje Nr. 120 buvo atliktas 2016 m. kovo mėn. ir pareiškėjo nurodyti pažeidimai nebuvo nustatyti. Taigi, teismas pareiškėjo argumentus dėl to, kad minėtos kameros neatitiko higienos reikalavimų, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas į įstaigos administraciją ar Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų sąlygų kamerose nesikreipė.
9. Be to, teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcinėms medžiagoms atsparia danga. Tuo tarpu pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas mūrine sienele. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas laikomas tinkamu.
10. Teismas kartu akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Lukiškių TI-K patvirtino, kad mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos kamerose nėra, tačiau visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinti. Jeigu kameros yra vėdinamos tinkamai, problemų dėl pelėsio ir grybelio nekyla.
11. Higienos normos HN 134:2015 18 punkte taip pat nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Vadinasi, į gyvenamąsias patalpas karštas vanduo neturi būti tiekiamas. Be to, remiantis Higienos normos HN 134:2015 44 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti sudaryta galimybė nusiprausti duše, o pareiškėjas neneigia, kad Lukiškių TI-K buvo sudariusi sąlygas vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju negali būti konstatuota, jog atsakovo atstovas pažeidė nurodytus higienos normų reikalavimus.
12. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam neturtinę žalą, nes nenustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, t. y. neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai. Teismas pažymėjo, kad skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kurios atitiko teisės aktų reikalavimus, įstaigos administracija užtikrino jam galimybę nusiprausti duše, todėl jo teisių nepažeidė. Taigi, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
13. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti 3,84 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, taigi realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl atsakovo atstovo nurodyta dokumentų kopijų rengimo ir apmokėjimo už juos tvarka šiuo atveju netaikytina (rėmėsi LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

III.

14. Pareiškėjas K. Č. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 96–97), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
15. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atmestas jo reikalavimas, kadangi toks atmetimas nemotyvuotas. Pažymi, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Be to, akcentuoja, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo su jais susipažinti, nes tobulai moka tik Lietuvos valstybinę kalbą. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo prašė taikyti 4 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą, į ją neįskaičiuojant baldų užimamo ploto. Papildomai pabrėžia, kad Lukiškių TI-K patalpos užregistruotos kaip sandėliukai, pagalbinės patalpos, kabinetai, o gyvenamųjų patalpų nėra. Kartu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturinės žalos atlyginimą, nenurodė, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 100–103) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą nepakeistą. Lukiškių TI-K mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas ir vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 2 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.
18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.
19. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, kas yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, nenustatinėjo. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, šiuo atveju byloje nebuvo sprendžiamas ir klausimas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimams, todėl apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu nenagrinėtini.
20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
21. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrinta teisės aktais garantuota minimali kameros ploto norma, todėl pareiškėjo argumentai dėl kalinimo perpildytose kamerose yra nepagrįsti. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamam ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas naujausioje savo praktikoje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y., kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi būtent Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Be to, pažymėtina, jog nei Europos Žmogaus Teisų Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 4 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą, į ją neįskaičiuojant baldų užimamo ploto, atmestini kaip nepagrįsti. Tuo tarpu nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nukrypimų nuo 3 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos (t. y. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų), net ir įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, ginčo laikotarpiu nebuvo, taip pat byloje nenustatyti nukrypimai nuo nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos 3,6 kv. m ploto normos.
22. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes dėl nepakankamo privatumo užtikrinimo pareiškėjui naudojantis kamerose įrengtu sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų standartų (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.). Šios išvados nepaneigia atsakovo atstovo nurodomos aplinkybės dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės. Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
23. Dėl kitų pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytų pažeidimų (apšvietimo, tarakonų, netinkamos sienų ir lubų būklės, šalto vandens ir kt.) teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, todėl jų nebekartoja ir plačiau dėl to nebepasisako. Juolab, kad pareiškėjas šiuo aspektu pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, nenurodydamas konkrečių argumentų, kodėl nesutinka su teismo išvadomis dėl kitų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, ir nepateikė jokių byloje esančius duomenis bei jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, nustačius pareiškėjo teisių pažeidimą dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, egzistuoja pagrindas spręsti dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas (2 dienas iš 48 dienų), kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitiems kompetentingiems subjektams, o byloje nenustatyta, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
25. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, o kitoje dalyje, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo K. Č. skundą tenkinti iš dalies bei priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

              Skirgailė Žalimienė