Administracinė
byla Nr. A556 – 854/2009
Procesinio sprendimo kategorija
9.1.3.1; 9.8.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. liepos 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio
Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno
Sutkevičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Rasai
Kubickienei,
dalyvaujant pareiškėjui R. J. ,
pareiškėjo atstovui advokatui Linui
Mažonui,
atsakovo atstovei Jolitai Čėsnė,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
skundą pareiškėjui R. J. , trečiajam suinteresuotam
asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies
panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie
FM) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija)
2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. S-99-(7-33/2008) dalį, kuria panaikintas VMI
prie FM sprendimas ir palikti galioti VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d.
sprendimą Nr. 68-11.
Atsakovas paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 10 d.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija)
surašė patikrinimo aktą atlikusi pakartotinį R. J. patikrinimą kai jau buvo pateikta R.
J. 2006 m. metinė pajamų mokesčio deklaracija
(pateikta 2007-04-13). R. J. teikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją pažeidė
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 7 dalį,
kuri numato, kad skirtumą tarp apskaičiuotos ir išskaičiuotos gyventojų pajamų
mokesčių (toliau – ir GPM) sumos sumoka gyventojas, bei 27 straipsnio 1
dalį, kuri numato, kad metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruojamos
tiek A klasės, tiek B klasės pajamos. Mokestinių ginčų komisijos sprendime šios
įstatymo nuostatos nėra taikomos ir aiškinamos. Mokestinių ginčų komisija
sprendime pripažino, jog mokesčių administratorius tinkamai pritaikė Mokesčių
administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnį, t. y. tinkamai
atkūrė iškreiptas sandorio aplinkybes, tačiau pati Mokestinių ginčų komisija
MAĮ 69 straipsnio nuostatas taikė ne visa apimtimi. Inspekcija, taikydama MAĮ
69 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad 2006 m. balandžio 3 d. žemės pirkimo -
pardavimo sandoris buvo sudarytas siekiant asmeninės naudos su tikslu padidinti
nekilnojamųjų daiktų vertę (1999-10-21 įsigyti statiniai pajamų mokesčiu
neapmokestinami) ir sumažinti žemės sklypo vertę, kuris įsigytas 2006 m. sausio
13 d., todėl pagal GPMĮ 17 straipsnio 21 punktą GPM apmokestinamas, t. y. iš
šio sandorio akivaizdus mokesčių vengimo tikslas. Inspekcija mokestines
prievoles perkėlė gyventojui todėl, kad pasibaigus mokestiniam laikotarpiui,
sandorius vertino kompleksiškai, atsižvelgdama tiek į mokestį išskaičiuojančio
asmens, tiek į gyventojo tikslus, gautą mokestinę naudą bei kitas aplinkybes.
Šiuo atveju, pareiškėjas, kuris buvo vienintelis įmonės akcininkas, sudarė
sandorį su jo kontroliuojama įmone, kainomis, neatitinkančiomis rinkos vertės.
Toks sandoris lėmė nepagrįstos mokestinės naudos atsiradimą ir šią naudą
faktiškai gavo pareiškėjas, kadangi išvengė GPM, kuris būtų išskaičiuotas iš
jam išmokamų išmokų. Pareiškėjas teikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją
nesilaikė GPMĮ 27 straipsnio nuostatų, todėl mokesčio suma apskaičiuota pareiškėjui,
o ne mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Mokestinių ginčų komisija, nagrinėjamu
atveju, rėmėsi tik GPMĮ 23 straipsniu, nustatančiu prievolę išskaičiuoti pajamų
mokestį, bet neatsižvelgė į GPMĮ 27 straipsnį, kuriame nustatomos prievolės
pajamas deklaruojančiam gyventojui sumokėti pajamų mokestį, ir į pareiškėjo,
nedeklaravusio visų turto pardavimo pajamų, padarytą pažeidimą.
Pareiškėjas atsiliepimu į skundą (b. l. 20-26)
prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas nurodė, kad pakartotinio
patikrinimo išvada padaryta neįvertinus visų aplinkybių turinčių reikšmės
teisingai ir pagrįstai išvadai padaryti, faktiškai pakartotinis patikrinimas
padarytas nebuvo, o buvo vadovaujamasi pirminio patikrinimo išvadomis.
Sprendžiant iš UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitos ištraukų, paminėtų
patikrinimo akte, šioje ataskaitoje nurodyta kaina nėra ekonomiškai pagrįsta.
Turto vertintojas UAB „Robinta“ nurodė, jog rinkos vertė nustatyta lyginamosios
vertės (pardavimo kainų analogų) metodu, tačiau nėra nurodyta, su kokiais
sandoriais ir kuo remiantis būtent su šiais sandoriais buvo lyginta, nenurodė vertinamo
turto ekonominio kainos pagrindimo. Nėra aišku, ar buvo įvertinta ir
atsižvelgta į tai, jog sklypas jau užstatytas statiniais, jog greta esantis ir
besiribojantis analogiškas žemės sklypas buvo parduotas už kainą, kuri yra
labai artima tai kainai, už kurią buvo parduotas žemės sklypas tikrinamame
sandoryje, todėl UAB „Robinta“ atlikdama statinių ir žemės sklypo vertinimą
nevertino žemės sklypo pagal faktinę padėtį, t. y. vertindama žemės sklypą jį
vertino pagal žemės naudojimo pobūdį, kaip prekybos, paslaugų ir pramogų
objektų statybai, kuris yra įrašytas Registro duomenų bazėje, bet ne kaip žemės
sklypą, kuris faktiškai naudojamas gamybos objekto eksploatacijai. Be to, jis
už 2006 m. deklaravo savo pajamas ir pateikė visų pajamas pagrindžiančių sandorių
kopijas bei nemažino mokėtinų mokesčių sumų ir jas sumokėjo. Aplinkybė, kad
mokesčių administratorius pats apskaičiuoja mokėtiną sumą neatsižvelgdamas į
sandorio sumą, neleidžia daryti išvados, jog jis sumažino mokėtino mokesčio
sumą tikslingai, nes mokesčių administratorius daro tik prielaidą, jog jis
galėjo žinoti, kad sandoris lyg tai neatitinka tikrosios rinkos vertės, o
įstatymas nesuteikia teisės priimamą sprendimą grįsti prielaidomis.
Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija
atsiliepimu į skundą (b. l. 46-47) prašė skundą patenkinti.
Tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas,
kuris buvo vienintelis UAB „Merseta“ akcininkas, sudarydamas sandorį su savo
valdoma įmone rinkos vertės neatitinkančiomis kainomis gavo mokestinę naudą, nes
išvengė gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo. Pateikdamas metinę pajamų mokesčio
deklaraciją pareiškėjas turėjo deklaruoti gautas sumas ir sumokėti skirtumą iki
deklaracijos pateikimo termino pabaigos, todėl nesumokėti mokesčiai ir
delspinigiai buvo apskaičiuoti R. J.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo
4 d. sprendimu (b. l. 69-72) atsakovo skundą patenkino ir panaikino Mokestinių
ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. S-99-(7-33/2008) dalį,
kuria panaikinta VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 68-11 dalis dėl
nurodymo sumokėti pareiškėjui 55 650 Lt GPM, 2 916,06 Lt GPM delspinigius, 16 695
Lt GPM baudą.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi GPMĮ 23 straipsnio
1 dalimi, 27 straipsnio 7 dalimi, MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi. Teismas, įvertinęs
byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nurodymas pareiškėjui sumokėti
mokesčius yra teisingas ir atitinkantis GPMĮ tikslus. Inspekcija taip pat
pagrįstai taikė Mokesčių administravimo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes
mokestinė nauda pasireiškė tuo, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine J. J. parduodami žemės sklypą su nekilnojamaisiais objektais
sumažino žemės sklypo kainą, nes už šį objektą turėjo būti mokamas GPM, o už
parduodamus pastatus mokestis nemokamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas
padarė išvadą, kad VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d. sprendimas teisėtas ir
pagrįstas, todėl Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr.
S-99-(7-33/2008) dalis, kuria panaikinta VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d. sprendimo
Nr. 68-11 dalis dėl nurodymo sumokėti pareiškėjui 55 650 Lt GPM, 2 916,06 GPM
delspinigius, 16 695 Lt GPM baudą, naikintina.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu
skundu (b. l. 75-78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai
aiškino teisės normas.
2. Teismas sutikdamas su
atsakovo skundo motyvais sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo motyvų
dėl UAB „Robinta“ atlikto turto vertinimo trūkumų.
3. Teismas visiškai
nevertino faktinių žemės sklypo pardavimo aplinkybių, nesivadovavo, nors, pareiškėjo
nuomone, buvo galima vadovautis ankstesniuose žemės sklypo pardavimo sandoriuose
esančiais duomenimis.
4. Įstatyme nėra nustatyta,
kokiais metodais turi būti nustatyta tikroji rinkos kaina, tačiau bet kuriuo
atveju apskaičiuota tikroji rinkos kaina turi būti ekonomiškai pagrista.
Sprendžiant iš UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitos ištraukų, paminėtų patikrinimo
akte, šioje ataskaitoje nurodyta kaina nėra ekonomiškai pagrįsta.
5. Teismas bylą išnagrinėjo
nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, nurodydamas, jog pareiškėjo atstovo
prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo neatitinka Administracinių bylų
teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio. Šia įstatymo norma
nėra įtvirtinti reikalavimai pareiškėjo atstovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo
formai ir/ar turiniui, todėl šis teismo teiginys yra nepagrįstas ir
nemotyvuotas. Teismas išnagrinėdamas bylą nedalyvaujant pareiškėjui ir jo
atstovui pažeidė proceso dalyvio procesines teises, suteikiančias galimybę
dalyvauti nagrinėjime pačiam pareiškėjui arba per savo atstovą (ABTĮ 49 str.),
užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, pareikšti nušalinimus, teikti
įrodymus, prašymus, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir
samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir
samprotavimams (ABTĮ 53 str.)
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89-93)
prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl
nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas skundo dėl Mokestinių ginčų komisijos
sprendimo nepateikė, todėl nėra ginčo dėl turto vertės nustatymo. Pareiškėjo
atsiliepimo motyvai dėl UAB „Robinta“ turto
vertės nustatymo šioje byloje yra nenagrinėtini. Ginčas kilo dėl to, kas turi
sumokėti GPM: mokesčių mokėtojas ar mokestį išskaičiuojantis asmuo UAB „Merseta“.
Pareiškėjas turėjo ir pareigą, ir galimybę deklaruoti realias iš žemės sklypo
pardavimo gautas pajamas. Be to, pareiškėjas, būdamas vienintelis įmonės
akcininkas, sudarė sandorį su jo kontroliuojama įmone kainomis,
neatitinkančiomis rinkos vertės. Taip pat pajamas deklaruojančiam gyventojui
pagal GPMĮ 27 straipsnio 7 dalį yra prievolė sumokėti pajamų mokesčio skirtumą
tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį
apskaičiuotos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų
mokesčio sumos, nesvarbu, kokiai klasei tos pajamos priskiriamos. Iš GPMĮ 27
straipsnio nuostatų akivaizdu, kad prievolė mokėti pajamų mokestį nuo
deklaruotų pajamų (tame tarpe ir nuo A klasės pajamų) atsiranda ir pajamas
deklaruojančiam gyventojui. Pareiškėjas privalėjo pateiktoje metinėje pajamų
mokesčio deklaracijoje deklaruoti realias nekilnojamojo turto pardavimo
pajamas, tačiau nedeklaravo 371 000 Lt pardavimo pajamų už parduotą
nekilnojamąjį turtą ir tuo pažeidė GPMĮ 27 straipsnio 7 dalies nuostatas. Pažymi,
kad mokesčių administratorius tiesiogiai vadovavosi GPMĮ 27 straipsnio
nuostatomis. Taip pat apmokestinant pareiškėją buvo vadovautasi MAĮ 69 straipsnio
1 dalies nuostatomis, t. y. buvo taikytas turinio viršenybės prieš formą
principas. Pareiškėjas skunde nurodo, kad pareiga sumokėti GPM nuo pajamų
priklauso pajamas išmokančiam asmeniui, todėl mokesčių administratorius turėjo
vadovautis GPMĮ nustatyta GPM apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka. Tačiau,
teisingai vertinant sandorį bei pajamas gautas iš jo, turi būti atskiriamos
pajamos gautos už sklypą ir už nekilnojamąjį turtą, tada ir teisingai
užpildytoje pareiškėjo metinėje pajamų deklaracijoje turi susidaryti mokėtinas
GPM skirtumas. Akivaizdu, kad mokestinę naudą gavo pareiškėjas ir jo
sutuoktinė, nes mokėtinas GPM atiteko jiems kartu su visa suma išmokėta neva už
nekilnojamąjį turtą. Šiuo atveju pareiškėjas, būdamas vienintelis įmonės
akcininkas, sudarė sandorį su jo kontroliuojama įmone kainomis,
neatitinkančiomis rinkos vertės, ir taip išvengė GPM, kuris būtų išskaičiuotas
iš jam ir sutuoktinei išmokamų išmokų.
Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į
apeliacinį skundą (b. l. 95-96) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo
sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas
sprendime pripažino, jog nepriklausomų turto vertintojų turto vertinimo
ataskaitos turi juridinę galią, kol yra nenuginčytos įstatymų nustatyta tvarka.
Pareiškėjas šios ataskaitos neginčijo Turto ir verslo pagrindų įstatymo
nustatyta tvarka. Pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam
teismui ir LŽĮ agrocheminių tyrimo centro sudarytą UAB ,,Merseta“ dirvožemio
užterštumo cheminėmis medžiagomis ataskaitą. Tačiau ir teismas sprendime
pasisakė, kad nėra aišku, kokią įtaką ši ataskaita galėjo turėti sklypo kainai.
Pareiškėjas skunde irgi nedetalizuoja, ką tai turi bendro su UAB ,,Robinta“
pateikta turto vertinimo ataskaita. Pažymi, kad į bylą neatvyko nei pareiškėjas,
nei jo atstovas, nors į bylą gavo šaukimus, o pateiktas prašymas atidėti bylos
nagrinėjimą be svarbių priežasčių neatitiko ABTĮ 80 straipsnio.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio
2 dalies 7 punkte yra numatyta, kad teismo sprendimas turi būti pripažintas
negaliojančiu, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo
nors vieno iš proceso dalyvių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 str. 3
d.), kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir
toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2008 m.
rugpjūčio 11 d. gautas advokato E. P. Staniukaičio prašymas sujungti
administracines bylas. Nurodyta, kad jis atstovauja R.
J. interesus bei pažymėta apie pridedamas atstovavimo sutartis (b.l. 50).
Duomenų, jog tokios sutartys negautos, žymos nėra, o tai reiškia, jog teismas
buvo informuotas apie pareiškėjo atstovą (Atstovavimo sutartis su advokatu
sudaryta 2008 m. liepos 24 d.; b.l. 52) , kuriam turėjo būti tinkamai pranešta
apie įvyksiantį teismo posėdį. Patikrinus administracinės bylos medžiagą nėra
pagrindo teigti, kad pareiškėją atstovaujančiam advokatui apie įvyksiantį
posėdį 2008 m. rugpjūčio 26 d. pranešta išsiunčiant šaukimą ar kitaip, nors tam
ir buvo pakankamas laiko tarpas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 str.
4 d. 3 p.; b.l. 50, 64).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio
3 dalyje nurodyta, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį,
jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai
nagrinėti ir sprendimui priimti. Pagal surinktų faktinių duomenų visumą
spręstina šios nuostatos buvus nesilaikyta, todėl pirmosios instancijos teismas
neturėjo pagrindų pradėti nagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą (b.l.
50, 53-54, 61).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnis,
kuriuo teisiškai grindžiamas bylos nagrinėjimas be pareiškėjo R.
J. ir jo atstovo, apibrėžia bylos nagrinėjimo atidėjimo atvejus bei tvarką,
bet ne nagrinėjimą iš esmės be neatvykusiųjų asmenų, todėl niekaip negalėjo
tarnauti pagrindu, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, bylos nagrinėjimui iš
esmės (b.l. 70).
Apeliaciniame skunde vienu iš sprendimo naikinimo
motyvų įvardijama aplinkybė, jog byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta inter
alia ir nedalyvaujant pareiškėjo advokatui bei jam nepranešus apie posėdį.
Teisėjų kolegijos nuomone, dėl išdėstytų priežasčių, besąlygiškai
taikytina ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punkte išdėstyta taisyklė. Padaryta
teisės į kvalifikuotą teisinę gynybą pažaida – esminis procesinės teisės
pažeidimas, paprastai negalintis būti ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacine
tvarka.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo
140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo
4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis
Alechnavičius
Laimė Baltrūnaitė
Arūnas Sutkevičius