Administracinė byla Nr. A-1279-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04323-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti 75 000 Lt neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. rugpjūčio 30 d. buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Skundžiamu laikotarpiu buvo pažeidžiamas teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas, dėl pareiškėjas to patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Dėl blogų gyvenimo sąlygų pablogėjo sveikata, su nusiskundimais kreipėsi į Lukiškių TI-K, tačiau gydytojas suteikė tik žodinę konsultaciją. Kamerose nebuvo sąlygų tinkamam vėdinimui, tualetas iš esmės neatskirtas nuo likusios patalpos, todėl neužtikrinamas asmeninis privatumas. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra pripažįstama ir administracinių teismų praktikoje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio. Taip pat pabrėžė, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, atvykstančių nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pagal galiojančius aktualiu ginčui metu teisės aktus vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kalinamam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K, dalis šio kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs (pareiškėjo judėjimas buvo dažnas). Pabrėžė, kad visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui, kameros yra remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą, sanitarinio mazgos įrengimas kamerose atitinka teisės aktus, tvarką kamerose palaiko patys nuteistieji. Lukiškių TI-K taip pat yra sudariusi sutartį su bendrove, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 5 100 Lt (1 477 EUR).

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, nepriimtinomis, žiauriomis sąlygomis, buvo priverstas kalėti kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neviršijo 3,6 kv. m. Taigi byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. liepos 11 d. Šiuo laikotarpiu, pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas apie 8,5 mėnesių.

Teismas pabrėžė, kad Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau –Įsakymas Nr. V-124) nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nurodė, kad, sprendžiant šį ginčą, turi būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2361 redakcija). Vadovaujantis pastaruoju įstatymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Lukiškių TI-K, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka. Nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo. Taigi žalos, kurią pareiškėjas nurodė patyręs Lukiškių TI-K, gydytojui netinkamai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo klausimo sprendžiamoje byloje teismas nenagrinėjo.

Teismas konstatavo, kad nustatytas pažeidimas – pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą – laikomas objektyviai darančiu neigiamą poveikį asmens psichinei būklei, todėl pareiškėjui priteistinas patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau pabrėžė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl kitų laikymo sąlygų yra bendro pobūdžio, grindžiami abstrakčiais argumentais, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, pareiškėjas skunde niekaip negrindė priežastinio ryšio tarp jo nurodomų sveikatos sutrikimų ir Lukiškių TI-K administracijos, pareigūnų veiksmų (neveikimo).

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą, patenkinant skundo pirmosios instancijos teismui reikalavimus.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. liepos 17 d. (viso 8,5 mėnesio) kamerose buvo kalinamas 23 valandas per parą, 1 valandą per parą išvedant pasivaikščioti. Be kita ko, paaiškina, kad buvo rašęs skundą dėl netinkamo Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbo, tačiau, patyręs psichologinį spaudimą iš Lukiškių TI-K administracijos darbuotojų, skundą atsiėmė. Taip pat pareiškėjas kartą kreipėsi į medikus dėl kepenų skausmo, rašė prašymą dėl vizito pas gydytoją, tačiau pareigūnai neregistravo pareiškėjo rašytų prašymų. Pareikalavus gydytojo dėl kepenų skausmo, susidurdavo su prižiūrėtojų grasinimais nuobaudomis, kratomis, net fizinėmis bausmėmis. Teigia, kad daugybę kartų patyrė prižiūrėtojų žeminantį, provokuojantį elgesį. Pareiškėjo teigimu, išduodamas valymo inventorius yra neefektyvi priemonė šalinant pelėsį, kenkėjus ir graužikus. Pabrėžia, kad per visą kalinimo laikotarpį dezinfekcijos darbus atliekanti įmonė tik du kartus dezinfekavo patalpas, po to kaliniai iš karto būdavo suvedami į kamerą ir turėjo kęsti kenksmingą chemikalų kvapą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 81 straipsnyje įtvirtinta, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti, tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų procesinio įstatymo reikalavimų, nustatydamas pareiškėjo kalinimo laikotarpį, kurio metu buvo pažeidžiamas Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimas, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. liepos 11 d. ir konstatavo, jog šiuo laikotarpiu, pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas apie 8,5 mėnesio. Tačiau, kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepime pateiktų duomenų, pareiškėjas ne visą pirmosios instancijos nurodytą kalinimo laikotarpį buvo kalinamas Lukiškių TI-K (pvz., 2013 m. rugpjūčio 30 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, o 2014 m. kovo 12 d. grįžo į Lukiškių TI-K, 2014 m. kovo 26 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, o 2014 m. gegužės 9 d. grįžo į Lukiškių TI-K). Be to, pirmosios instancijos teismas detaliai nevertino duomenų apie tai, koks buvo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikomi kamerose, nors aplinkybės apie tai, ar pareiškėjas buvo kalinamas, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalaus ploto reikalavimą vienam asmeniui, kiek laiko minėtas pažeidimas buvo daromas, yra reikšmingos, sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės kilimo klausimą bei nustatant galbūt padarytos neturtinės žalos dydį nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją.

Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tuo netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administracinio teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Ričardas Piličiauskas

              Dainius Raižys