Civilinė byla Nr. 3K-3-267-611/2016

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-11294-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.11.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžej Maciejevski (pranešėjas), Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. D. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. A. ieškinį atsakovui AB „DnB NORD“ bankui (dabartinis pavadinimas – AB „DNB“ bankas) dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu ir sutarties sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įmokų nesumokėjimo kreditavimo sutartyje nustatytais terminais kvalifikavimo kaip pagrindo kreditoriui vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį.
2. Ieškovė I. D. A. prašė pripažinti nepagrįstu atsakovo AB „DnB NORD“ banko (toliau – ir Bankas) 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą dėl 2006 m. rugpjūčio 11 d. kreditavimo sutarties nutraukimo ir pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, išdėstant 450 Lt (130,33 Eur) kasmėnesines įmokas per 14 metų ir 3 mėn. laikotarpį.
3. Byloje nustatyta, kad šalys 2006 m. rugpjūčio 11 d. sudarė kreditavimo sutartį, kuria ieškovei suteiktas 80 000 Lt (23 169,60 Eur) kreditas. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2025 m. liepos 31 d. Kredito gavėjos įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti antriniu įkeitimu įkeistas butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Ieškovė nustatytais terminais nesumokėjo kredito grąžinimo įmokų, palūkanų ir delspinigių. Pagal kreditavimo sutarties bendrosios dalies 40 ir 43 punktus, esant sutarties nutraukimo pagrindams, bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį. Bankas prieš kreditavimo sutarties nutraukimą raštu informavo ieškovę apie pradelstą įmokų mokėjimą ir ragino ją įvykdyti įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį. Bankas 2009 m. lapkričio 4 d. rašte ieškovei nurodė, kad, praėjus 10 dienų terminui nuo šio rašto išsiuntimo dienos, neįvykdžius finansinių įsipareigojimų, Bankas kitą dieną po nurodyto termino pasibaigimo dienos vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartį. Ieškovė 2009 m. lapkričio 17 d. buvusią 5790 Lt (1676,90 Eur) skolą padengė, tačiau nuo 2009 m. lapkričio 30 d. įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdė. Banko 2010 m. balandžio 19 d. pranešimo dėl kreditavimo sutarties nutraukimo parengimo dieną skola pagal kreditavimo sutartį buvo 73 072,94 Lt (21 163,38 Eur), o pradelstų įmokų skola ieškovei penkis mėnesius nevykdant sutarties – 3724,54 Lt (1078,70 Eur).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino nepagrįstu Banko 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą dėl kreditavimo sutarties nutraukimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas konstatavo, kad šalių sudaryta kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis. Teismas pripažino, kad nuolatinis prievoles pažeidžiantis kredito gavėjos elgesys sudarė pagrindą Bankui nesitikėti, jog sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Vis dėlto byloje yra įrodymų, kad ieškovės mokumas gali būti atkurtas, nes ji turi ir gauna nuolatines pajamas. Sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis, teismo nuomone, yra neracionalus problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek ir skolininkei, nes skolininkė gali prarasti vienintelį būstą ir nebus padengti kreditoriaus partirti nuostoliai. Teismas konstatavo, kad ieškovės, kuri yra saugoma vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir atsakovo teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu ieškovei tenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepadarė esminio sutarties pažeidimo, sudariusio teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, taigi laikytinas pagrįstu ieškovės reikalavimas pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu.
6. Teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog atsakovas nepagrįstai nutraukė sutartį, tenkinti ieškovės reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo nėra pagrindo, nes kreditavimo sutartyje nustatytas ilgas laikotarpis, t. y. daugiau nei vienuolika metų, per kurį ieškovė turi galimybę sumokėti skolą su palūkanomis, nepažeisdama kreditoriaus interesų. Teismo nuomone, patenkinus ieškovės reikalavimą ir nustačius konkretų mokėjimo dydį (po 450 Lt (130,33 Eur) per mėnesį), būtų akivaizdžiai pažeisti kreditoriaus interesai.
7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą: panaikino jo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir šią ieškinio dalį atmetė.
8. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovės sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartį buvo ne vienkartinis, bet nuolatinis: ieškovė nuo 2009 m. lapkričio 30 d. nesilaiko sutartyje nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos. Nors ieškovė teikė prašymus atsakovui dėl skolos išdėstymo ir 2009 m. lapkričio 17 d. sumokėjo 5970 Lt (1676,90 Eur) pradelstų įmokų, toks elgesys savaime neįrodo, kad prievolės pagal kreditavimo sutartį bus vykdomos ateityje. Tai patvirtina ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo, kai ieškovė Vilniaus miesto apylinkės 2-ojo teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo įpareigota atsakovui mokėti po 450 Lt (130,33 Eur) kiekvieną mėnesį iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, tačiau sumokėjo tik dvi įmokas, taip patvirtindama, jog prievolė Bankui ateityje nebus vykdoma. Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga nereiškia, jog vartotojai gali ja naudotis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat sistemingai laiku nevykdo prievolių, jam netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą, nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012).
9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė nuolat nevykdė įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, o nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas ginčo atveju yra esminis kredito sutarties pažeidimas, sudaręs pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta kredito gavėjos nuolatinio prievolės nevykdymo, nesąžiningumo, siekimo išvengti prievolės vykdymo. Priešingai, ieškovė pagal galimybes stengėsi vykdyti sutartį, kooperavosi su atsakovu, prašė jo pakeisti sutarties sąlygas, kad jos būtų įvykdomos, o įmokas nutraukė tik nepavykus susitarti su Banku ir šiam pradėjus teisminį procesą, be to, iki sutarties nutraukimo padengė Banko nurodytą skolą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012, kurioje nurodyta, kad vartotojų apsaugos priemonės netaikomos skolininkams, siekiantiems nesąžiningai išvengti prievolių vykdymo.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.188, 6.204 straipsnių nuostatas. 2008–2009 m. finansų krizės laikotarpiu sutarties vykdymo našta, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, turėjo būti išspręsta vadovaujantis kooperavimosi principu ir paskirstyta šalims proporcingai, keičiant sutarčių sąlygas dėl įmokų sumažinimo. 2009 m. įmokoms padidėjus 50 proc., sutarties sąlygos, suteikiančios teisę atsakovui nutraukti kreditavimo sutartį, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bent vienos kredito dalies, pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai ir yra nesąžiningos (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jas negaliojančiomis ab initio. Apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino atsakovo pažeidžiamą interesą gauti numatyto dydžio pelną. Nesudarius ieškovei galimybės pakeisti sutarties sąlygas išdėstant paskolos grąžinimo įmokas, ji neteks gyvenamojo būsto, todėl tai vertintina kaip daug didesnė netektis, nei atsakovo.
11. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma:
1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika dėl vartotojams taikomos papildomos apsaugos ir draudimo ja piktnaudžiauti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012, išaiškino, kad „tuo atveju, jei skolininkas sistemingai nevykdo kreditavimo sutarties ir nemoka kredito įstaigai kreditavimo sutartimi numatytų įmokų, bankas turi teisę nutraukti sutartį“, o 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. P. ir kt. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-244/2013, pažymėjo, jog „sprendžiant, ar kreditavimo sutarties pažeidimas yra esminis, dar įvertintina, ar sutarties pažeidimas nutrauktas ir ar ji bus vykdoma ateityje“. Kasatorė, 2009 m. lapkričio 17 d. padengusi pradelstų įmokų sumą, toliau vėl netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, nepaisydama Banko įspėjimų dėl padarinių. Toks kasatorės elgesys negali būti teisės ginamas, remiantis kasatorės, kaip vartotojos, statusu.
2. Kasatorė dar 2009 m. lapkričio mėn. sustabdė įsipareigojimų Bankui vykdymą pagal kreditavimo sutartį, toks kasatorės elgesys laikytinas esminiu sutarties pažeidimu tiek pagal kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43, 46.1, 48 punktus, tiek pagal CK 6.217 straipsnio 1–3, 5 dalis. Nagrinėjamu atveju kreditavimo sutarties sąlygų dėl sutarties nutraukimo vertinimas neturi teisinės reikšmės, nes ją nutraukti Bankas turėjo teisę remdamasis CK nustatytais bendraisiais sutarties nutraukimo pagrindais bei tvarka (CK 6.217, 6.218 straipsniai).
3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas kasatorės ieškinio reikalavimas pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, šalys apeliacine tvarka neskundė, ji yra įsiteisėjusi ir dėl jos kasacija negalima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

12. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnis). Ieškovė kreipėsi į teismą, nesutikdama su kreditavimo sutarties nutraukimu ir prašydama pakeisti šios sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažinęs nepagrįstu kreditavimo sutarties nutraukimą, o kitą ieškinio dalį atmetė. Teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, šalys apeliacine tvarka neskundė, ji yra įsiteisėjusi ir dėl jos kasacija negalima, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, jog ginčo sutarties sąlygos turėjo būti keičiamos sumažinant įmokas, juolab kad ieškovė kasaciniu skundu prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo toks reikalavimas atmestas. Kolegija pasisako dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo.

Dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo

13. Nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališko jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sutarties nutraukimą kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).
14. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, teismas ex officio privalo vertinti, ar ginčo sutarties sąlygos yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011; teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-156/2012).
15. Negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus (CK 6.188 straipsnio (šis straipsnis galiojo ginčo sutarties nutraukimo metu) 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Nordea Bank Finland Plc (AB), bylos Nr. 3K-7-297/2012). Tai reiškia, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Klausučių kredito unija, bylos Nr. 3K-3-345/2013).
16. Kasacinis teismas, peržiūrėdamas apskųstą teismo procesinį sprendimą, yra saistomas byloje nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 40 ir 43 punktuose įtvirtinta, jog, esant sutarties nutraukimo pagrindams, Bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, nutraukti sutartį. Sutarties 46.1 punkte kaip vienas iš jos nutraukimo pagrindų nurodytas atvejis, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina Bankui bent vienos kredito dalies ir (arba) nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Byloje pateikti duomenys, kad Bankas prieš kreditavimo sutarties nutraukimą keletą kartų (2010 m. vasario 11 d., kovo 18 d. ir balandžio 19 d.) raštu informavo ieškovę apie pradelstus mokėjimus bei ragino ją įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Nuo pirmo pranešimo, kuriame ieškovei buvo nustatytas 10 dienų terminas sumokėti skolą, iki sutarties nutraukimo datos (2010 m. gegužės 10 d.) praėjo 4 mėnesiai, tačiau ieškovė įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį neįvykdė.
17. Banko 2010 m. balandžio 19 d. pranešimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą momentu ieškovės skola penkis mėnesius nevykdant sutarties sudarė 3724,54 Lt (1078,70 Eur) (apie 5 procentus visos kredito sumos be palūkanų). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo šios kredito sumos grąžinimo uždelsimas nėra didelės dalies prievolės neįvykdymas, o ginčydama kreditavimo sutarties nutraukimą ieškovė akivaizdžiai siekia atkurti šalių santykių tęstinumą. Teismas konstatavo, kad ieškovės, kuri yra saugoma vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir atsakovo teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu ieškovei tenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta ir kad vienašališkai nutraukti kreditavimo sutarčių nebuvo galima nei pagal įstatymą, nei remiantis faktiniu pagrindu, nes ieškovė nepadarė esminio sutarties pažeidimo.
18. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Klausučių kredito unija, bylos Nr. 3K-3-345/2013).
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovės sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartį buvo ne vienkartinis, bet nuolatinis: nors ieškovė, netinkamai vykdydama prievoles, jau buvo įsiskolinusi 5970 Lt (1676,90 Eur) sumą, šią sumokėjo 2009 m. lapkričio 17 d., tačiau ji nuo 2009 m. lapkričio 30 d. vėl visiškai nevykdė savo prievolių pagal kreditavimo sutartį. Vilniaus miesto apylinkės 2-ojo teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įpareigota atsakovui mokėti po 450 Lt (130,33 Eur) kiekvieną mėnesį iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, ieškovė atliko tik du mokėjimus.
20. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką nustatant vienašališkai nutraukiamos sutarties pažeidimo pobūdį, konstatavo ne tik formalaus pagrindo nutraukti sutartį buvimą, bet vertino visumą aplinkybių, svarbių nustatant sutarties pažeidimo mastą ir reikšmę galimybei ją toliau vykdyti. Byloje nustatyta, kad ieškovei pažeidus sutartį, atsakovas informavo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą ir nustatė terminą sutarties vykdymo trūkumams pašalinti. Nustatęs aplinkybes, kad iki kreditavimo sutarties nutraukimo įmokos visiškai nebuvo mokamos penkis mėnesius, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis ir neatitinka ieškovės teiginių, kad ji pagal galimybes stengėsi vykdyti sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su pozicija, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis).
21. Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012, suformuluotasis išaiškinimais, nes nurodytoje ir nagrinėjamoje bylose buvo vertinamos panašios sutarties nutraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės.
22. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis) naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

23. Atsakovas AB DNB bankas, prašydamas priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 968 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti AB DNB bankui (j. a. k. 112029270) iš I. D. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Gediminas Sagatys

                                                                      Donatas Šernas