Pranešėjas
E. Mockevičius
Nuorašas
Teisėja
J. Staševičienė Civilinė
byla Nr. 2A-223-368/2011
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02459-2009-7
Procesinio sprendimo kategorija 30.5., 32.1., 121.21.
(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 21 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko ir
pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,
kolegijos teisėjų Rasos
Bartašienės, Reginos Agotos Gutauskienės,
sekretoriaujant Ingai
Sidorenkienei,
dalyvaujant ieškovui R. B.,
jo atstovui advokatui
V. S.,
atsakovei Z. K., jos
atstovui advokatui G. P.,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Z. K. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono
apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovei Z. K., trečiajam asmeniui Žemės tvarkymo departamento
Telšių rajono žemėtvarkos skyriui dėl žemės sklypo vidinių padalinimų
ribų patvirtinimo ir servituto nustatymo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. B. kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą, prašydamas patvirtinti bendrasavininkių
ieškovo ir
atsakovės naudojamo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys
neskelbtini) ribas, paženklintas žemės ribų paženklinimo – parodymo
2009-10-22 aktu; patvirtinti žemės
sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
esančio (duomenys neskelbtini) ribas,
nustatančias naudojimosi minėto žemės dalimis
su indeksais : (duomenys neskelbtini) (1/19739 kv. m., 1/16806 kv. m), (duomenys
neskelbtini) (2/6245 kv. m), (duomenys
neskelbtini) (2/32711 kv. m) ir (duomenys
neskelbtini) (2/5698 kv. m), tvarką tarp bendrasavininkų pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. kovo 15 d.
sprendimą; nustatyti žemės
sklypuose, unikalus numeris (duomenys
neskelbtini) ir (duomenys
neskelbtini), esančiuose (duomenys
neskelbtini), kelio servitutus atitinkamai sklype su unikaliu numeriu (duomenys neskelbtini), kelio servitutą
tarp taškų – 25, S, P, O, N, M, S19 ir iki sklypo išorinės ribos 563 kv. m
plote 301 kv. m, S2 (43–52) 263 kv. m bendro naudojimo keliui ir namų valdoje unikalus
numeris (duomenys neskelbtini) nuo
taško L, S7, S8,S9,S10, SI 1, S12, S13, S14 S15, S16, S17, S18, S19, 407 kv. m. plote, užtikrinant ieškovui privažiavimą
sunkiuoju transportu ir žemės ūkio technikai iki ieškovo naudojamo
sklypo, plane pažymėto indeksu (duomenys
neskelbtini). Nurodė, kad 2006-03-10 iš S. K. nusipirko
žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Pažymėjo, kad jam perėjo teisė naudotis žemės sklypais pagal Telšių rajono
apylinkės teismo 2002-03-15 sprendimą. Teigė,
kad su atsakove yra žemės sklypo bendrasavininkiai ir naudojasi bendrai
namų valda su indeksu (duomenys
neskelbtini), prie kurios patenkama bendro naudojimo keliuku. Ieškovo vertinimu, jam apsunkintas privažiavimas
su transporto priemonėms ir žemės ūkio technika prie žemės sklypo su indeksu (duomenys
neskelbtini). Kadangi atsakovė atsisakė pasirašyti jai pateiktus
dokumentus dėl servituto – privažiavimo
keliu prie jam priklausančių statinių ir žemės sklypo su indeksu (duomenys
neskelbtini) nustatymo, ieškovas priverstas spręsti ginčą teisme.
II. Pirmosios instancijos
teismo sprendimo esmė
Telšių
rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Patvirtino bendrasavininkių
ieškovo ir atsakovės naudojamo žemės
sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini),
esančio (duomenys neskelbtini) ribas,
paženklintas žemės ribų paženklinimo – parodymo 2009-10-22 aktu. Patvirtino žemės sklypo unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini),
esančio (duomenys neskelbtini) ribas,
nustatančias naudojimosi minėto žemės sklypo dalimis su indeksais: (duomenys neskelbtini) (1/19739 kv. m,
1/16806 kv. m), (duomenys neskelbtini) (2/6245
kv. m), (duomenys neskelbtini) (2/32711 kv.
m) ir (duomenys neskelbtini) (2/5698 kv. m), tvarką tarp bendrasavininkų pagal Telšių
rajono apylinkės teismo 2002 m. kovo
15 d. sprendimą.
Likusioje dalyje
ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės 600
Lt ieškovui už advokato paslaugas ir 132 Lt į valstybės biudžetą. Nurodė, kad Telšių
rajono apylinkės teismas 2002-03-15 sprendimu
nustatė bendrosios dalinės nuosavybės teise
priklausančių žemės sklypų naudojimo tvarką. Pažymėjo, kad byloje nėra
duomenų, jog ieškovas būtų kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos vadovą arba
jo įgalioto teritorinio padalinio vadovą
dėl servituto nustatymo dėl pravažiavimo per atsakovės namų valdos dalį
su transporto priemonėmis. Teismo vertinimu, teisės naudotis svetimu žemės
sklypu suteikimas neatleidžia viešpataujančiojo daikto savininko nuo pareigos
atlyginti dėl nustatyto ir įregistruoto kelio servituto atsiradusių
tarnaujančiojo sklypo savininko nuostolių už tiesiant taką ar kelią sunaikintus
pasėlius, iškirstus medžius. Konstatavo,
kad įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta
viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti ir vienkartinę ar periodinę
kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui, kadangi dėl kelio servituto
nustatymo tarnaujančiojo žemės sklypo
savininkas netenka teisės naudotis tako ar kelio užimamu plotu ir dėl to prieš
savo valią kito asmens naudai kelio servituto galiojimo laikotarpiu patiria
nuostolių. Atkreipė dėmesį į tai, kad dėl minėtos kompensacijos ieškovas
pasisakė.
III. Apeliacinio
skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu
skundu apeliantė (atsakovė) Z. K. prašo panaikinti dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m.
gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame
skunde nurodoma, kad atsakovas negalėjo įgyti teisių daugiau, nei jų turėjo
ankstesnis žemės sklypo savininkas, ir kad ginčo
dėl ribos, skiriančios sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nebuvo. Pažymima, kad civilinėje byloje Nr.
2-15-02/2002 esantis planas „Grąžinamos natūra žemės valdos Nr. (duomenys neskelbtini) planas M:1:10000
padalinimo projektas“ negali būti naudojamas atlikti ginčo žemės sklypo
geodezinius matavimus ir nustatyti naudojimosi žemės sklypais ribas. Teigiama,
kad teismas nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus.
Atsiliepimu
į apeliantės skundą ieškovas R. B. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir Telšių rajono
apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį
skundą pažymima, kad Telšių rajono
apylinkės teismo 2002 m. kovo 15 d.
sprendimu buvo patvirtinta žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarka pagal pateiktą
projektą. Nurodoma, kad atsakovė atsisakė pasirašyti projektą, nors prieš tai sutiko
su sklypų riba. Ieškovo vertinimu, apeliantės teiginiai dėl ieškovo pastangų
pakeisti tarp šalių susiklosčiusią naudojimosi žemės sklypu tvarką nepagrįsti.
Teigiama, kad teismo patvirtintos ribos atitinka Telšių rajono apylinkės teismo
2002 m. kovo 15 d. sprendimu
nustatytą tvarką.
IV.
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis
pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320
str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą
ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde
išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas
nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantės Z. K. apeliacinis skundas netenkintinas.
CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai
teisė savo nuožiūra, neperžengiant įstatymų
ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą
ir juo disponuoti. Taigi įstatymas
tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų
pusiausvyros principo, ir, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir
konfliktų pašalinimo ateityje.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad priešingai, nei savo skunde teigia apeliantė, jog ginčo dėl ribos
skiriančios sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys
neskelbtini) nebuvo,
iš Telšių rajono
apylinkės teismo 2002 m. kovo 15 d. sprendimo matyti, kad teismas, įvertinęs
tai, kad šalys nesusitarė dėl joms bendrosios dalinės nuosavybės teise
priklausančių žemės sklypų naudojimo tvarkos, šią tvarką šalims nustatė
teismine tvarka.
Pirmosios instancijos teismas
skundžiamame sprendime pažymėjo, kad 2009-10-22 antstoliui padedant vyko
geodeziniai matavimai (duomenys neskelbtini), ieškovui priklausančiame žemės
sklype. Ribas žymėjo vadovaudamiesi
abrisais pagal techninę dokumentaciją,
tačiau atsakovė su ribomis nesutiko. Teismas pažymėjo, kad nekilo abejonių
dėl liudytojo S. J. parodymų teisingumo, kadangi faktinių aplinkybių
konstatavime dalyvavo ir antstolis V. D..
Teisėjų kolegija sutinka
su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija teismas 2002 m. gegužės 6 d. nutartimi, išnagrinėjusi apeliantės
skundą, Telšių rajono apylinkės teismo 2002
m. kovo 15 d. sprendimo dalį dėl žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančio
keliuko servituto nustatymo panaikino ir atsakovės priešieškinį paliko
nenagrinėtą. Kitą
Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. kovo 15 d. sprendimo dalį paliko
nepakeistą. Todėl, atsižvelgus į prieš tai nurodytus argumentus, teisėjų
kolegija plačiau neanalizuoja apeliantės skundo argumentų dėl civilinėje byloje
Nr. 2-15-02/2002 esančio plano „Grąžinamos natūra žemės valdos Nr. (duomenys neskelbtini) planas M:1:10000
padalinimo projektas“ naudojimo galimybių, kadangi tai nėra teisiškai
reikšminga nagrinėjamo skundo kontekste.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliantė savo skunde iš esmės nesuformulavo argumentų,
kuriais remiantis būtų patvirtintas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo
nepagrįstumas.
Teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo
argumentus dėl įrodymų vertinimo. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo
įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam
tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t.
y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remdamasis byloje esančiais
įrodymais, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių,
įvertino teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal
vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios
buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik
įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti
nešališkas išvadas. Reikalavimas
vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo
nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip
vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas
teismų praktiką ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti
reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle,
kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam
nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą
tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina
atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje
esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo
nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų
pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir
kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis
logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų
(įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą
įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrįstai teigia, kad
teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino esminių įrodymų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo esmę, bylos duomenis, skundžiamą
procesinių sprendimą turinį ir apeliantės teiginių pagrindimą apeliaciniame
skunde, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo nurodytus apeliacinio skundo
teiginius pripažinti pagrįstais. Tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl
byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja
išvados, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas arba, kad buvo
pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.
Teigdama apie bylą nagrinėjusio teismo nukrypimą
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo
praktikos, apeliantė nenurodo tokį savo teiginį patvirtinančių teisinių
argumentų. Priešingai, nei skunde nurodo apeliantė, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie
ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y.
precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios
arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines
aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje,
kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai“). Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo
argumentus dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos
praktikos.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad, jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai
atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas
vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010).
Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo
pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas
detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m.
balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą,
gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo
(nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos
tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-219/2009).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus atsakovės
apeliacinį skundą,
vadovaujantis CPK 80, 93, 98 straipsniais,
tenkintinas ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas,
vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.
įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ iš atsakovės Z. K. priteistina ieškovui R. B. 500,00 Lt išlaidų advokato
pagalbai apmokėti (127 b. l.).
Kadangi atsakovės apeliacinis
skundas atmestinas, iš apeliantės Z. K. priteistina 3,40 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme valstybei (120 b.
l.).
Apeliacinės instancijos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Telšių
rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš
apeliantės Z. K. (a. k. (duomenys
neskelbtini) ieškovui R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500,00
Lt (penkių šimtų litų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš
apeliantės Z. K. (a. k. (duomenys
neskelbtini) 3,40 Lt (trijų litų 40 ct) išlaidas, susijusias su procesinių
dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme valstybei.
Kolegijos pirmininkas Egidijus
Mockevičius
Teisėjai
Rasa Bartašienė
Regina
Agota Gutauskienė
Nuorašas tikras:
Teisėjas Egidijus Mockevičius