Pranešėjas A.Bielskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-69/2005
Teisėjas E.Maškevičius Procesinio sprendimo kategorija
1.2.3.2.8
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Viktoro Kažio,
sekretoriaujant Rytei Klišauskienei,
dalyvaujant prokurorui Jurijui Petuchovui,
gynėjui Vidui Pranui Makauskui,
nuteistajam A. D. ,
nukentėjusiajai A. N. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 284 str. 1 d., ir nubaustas 21 MGL (2625 Lt) dydžio bauda. A. D. pagal 1961 m. BK 105 str. 9 p. išteisintas, nenustačius, kad jis padarė šią veiką.
Tuo pačiu nuosprendžiu R. B. , S. S. ir J. K. nuteisti pagal BK 284 str. 1 d., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2001 m. vasario 14 d., apie 2305 val., Tauragėje, (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su J. K. , R. B. ir S. S. , įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką. Jie tyčia, turėdami vieningą tyčią sumušti V. M. ir R. N. , padarė viešosios tvarkos pažeidimą: R. B. paėmęs už pečių R. N. parvertė ant žemės, tuo jam padarydamas odos nubrozdinimą kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, ir ne mažiau kaip keturis kartus spyrė jam į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam muštą žaizdą, kairės akies viršutiniame voke, poodinę kraujosruvą dešiniajame smilkinyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą (lengvą kūno sužalojimą). J. K. vieną kartą smogė V. M. į veido kairę pusę, į ausį bei smogė keletą smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, S. S. smogė kartą kumščiu V. M. bei du kartus spyrė jam į įvairias kūno vietas. Po to, pribėgęs A. D. vieną kartą spyrė V. M. į šoną, taip iš viso sudavę nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius padarė jam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, dešiniajame skruoste, pakaušio dešinėje pusėje, kairės ausies ragelyje, krūtinės ląstos kairėje pusėje, odos nubrozdinimą dešiniojo smilkinio srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą (lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikdymo).
Be to, A. D. buvo kaltinimas tuo, kad 2001 m. vasario 14 d., apie 23 val., Tauragėje, (duomenys neskelbtini), būdamas girtas, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų negerbimą visuomenės, elgdamasis ypatingai įžūliai, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, parengtinio tardymo metu nenustatytu peiliu, vieną kartą smogė R. N. į dešinį raktikaulį, padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą dešiniojo raktikaulio projekcijoje, kas atitinka lengvą kūno sužalojimą, bei vieną kartą peiliu smogė nukentėjusiajam į krūtinės ląstos kairę pusę, padarydamas durtinį-pjautinį kiaurinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su kiauriniu širdies kairiojo skilvelio priekinės sienelės vientisumo pažeidimu, dėl ko išsivystė ūmus nukraujavimas į išorę ir krūtinplėvės ertmę, vystėsi šokas dėl nukraujavimo ir širdies ritmo sutrikimas dėl žaizdos širdies raumenyje, kas atitinka sunkų, pavojingą gyvybei kūno sužalojimą dėl kurio 2001 m. vasario 15 d., 4 val., R. N. ligoninėje mirė.
Apygardos teismas A. D. pagal 1961 m. BK 105 str. 9 p. išteisino, nenustačius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, kad ištirti byloje įrodymai nėra pakankami, kad būtų galima pripažinti, kad A. D. pagal 1961 m. BK 105 str. 9 p. pareikštas kaltinimas yra pagrįstas. Kolegijos nuomone, bylos duomenys nepatvirtina, kad R. N. buvo sužalotas A. D. turėtu peiliu, todėl jis išteisintas, nenustačius dalyvavimo, padarant šią veiką.
Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl A. D. išteisinimo pagal 1961 m. BK 105 str. 9 p. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. D. pripažinti kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., ir paskirti laisvės atėmimo bausmę aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., šią bausmę subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 284 str. 1 d. ir galutinę subendrintą bausmę skirti laisvės atėmimą aštuoneriems metams.
Prokuroro nuomone, teismo išvados dėl A. D. išteisinimo yra neteisėtos ir nepagrįstos. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad R. N. buvo mirtinai sužalotas nurodyto konflikto metu. A. D. kaltė dėl tyčinio nužudymo grindžiama jo paties prisipažinimu, kad įvykio metu jis turėjo rankoje atlenktą ašmenimis į viršų peilį. Šią aplinkybę patvirtino liudytojai M. Ž. ir F. Ž. . Bylos duomenimis nustatyta, kad niekas iš konflikto dalyvių, išskyrus A. D. , įvykio vietoje rankoje neturėjo atlenkto ir smūgiuoti paruošto peilio. Iš liudytojų, kaltinamųjų parodymų, pridėtų prie baudžiamosios bylos planų-schemų, atliekant eksperimentą, modeliuojant situaciją, buvo neginčytinai nustatytas nužudymo mechanizmas, t. y. R. B. , paėmęs už pečių iš nugaros R. N. , pastūmė jį į priekį (kituose parodymuose aiškino, jog pastūmė į nugarą ant A. D. ), kur stovėjo A. D. su peiliu rankoje. R. N. po stūmimo ištiesė rankas arba tikslu išlaikyti pusiausvyrą, arba apsiginti nuo A. D. , kuris stovėjo priešais su peiliu dešinėje rankoje. Ko pasėkoje A. D. du kartus smogė peiliu ir sužalojo priešais jį stovinčiam R. N. ranką ir krūtinės ląstos kairę pusę. Tai, kad toks nusikaltimo padarymo mechanizmas labiausiai tikėtinas, patvirtino ir apklausta teisme ekspertė R.Bulovaitė. Nors tyrimo ir teismo metu A. D. bandė paneigti tą faktą, jog iš viso buvo priėjęs prie nužudytojo R. N. , tačiau iš J. K. , R. B. , S. S. , E. Ž. ir kitų konflikto dalyvių parodymų nustatyta, kad būtent A. D. su atlenktu peiliu rankoje stovėjo prie nužudytojo R. N. kairiojo šono ir tik po to priėjo prie J. K. ir S. S. , spardė gulintį V. M. . Faktas, kad tik A. D. bėgant nuo policijos darbuotojų, išmetė peilį, taip pat įrodo jo kaltę inkriminuotame jam nusikaltime. Niekas iš A. D. bendrininkų neišmetė savo peilių, nors ir žinojo, kad gali būti apkaltinti R. N. nužudymu. Be to, medicininės-kriminalistinės ekspertizės akte nurodyta, kad tirti R. N. kūno sužalojimai ir drabužių audeklo pažeidimai padaryti ne tyrimui pateiktais peiliais, paimtais iš S. S. , S. B. , M. B. . Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad ne šie peiliai buvo atnešti į įvykio vietą. Praėjus dvejiems metams po įvykdyto nusikaltimo, teismas advokato G.Daugėlos prašymu, prijungė prie bylos peilį, neva analogišką peiliui, pirktam A. D. kartu su S. S. . Minėto peilio įrodomoji reikšmė baudžiamojoje byloje yra niekinė, nes išskyrus A. D. , niekas nebegalėjo atpažinti to peilio. S. S. parengtinio tyrimo metu, nupiešęs A. D. peilį, teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad dabar neprisimena, kaip jis atrodo. Iki nusikaltimo padarymo A. D. turėjo pakankamai laiko pakeisti arba „patobulinti” vieną iš peilio dalių, be to, nužudyti R. N. ne pirktu peiliu arba pateikti teismui absoliučiai nepanašų peilį. Todėl prijungtą prie bylos peilį negalima vertinti, kaip daiktinį įrodymą, turintį reikšmės baudžiamojoje byloje. Tokiu būdu teismas, neįvertinęs bylos duomenų visumos, nepaneigęs A. D. kaltinančių įrodymų, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių ir nepagrįstai A. D. išteisino.
Byloje dalyvaujantys prokuroras ir nukentėjusioji prašo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis bei jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas. Panaikinti pirmosios instancijos teismo A. D. atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį, pripažįstant jį neteisėtu ir nepagrįstu, nėra pagrindo. Nuosprendyje teismo išvados paremtos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Byloje gauti duomenys įrodymais pripažinti ir jie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. teismams išaiškino, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje tokių įrodymų teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo A. D. atžvilgiu surinkta nebuvo, jų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir išteisinamąjį nuosprendį byloje apskundęs prokuroras.
Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog konflikto su nukentėjusiaisiais R. N. ir V. M. metu A. D. rankoje laikė atlenktą peilį. Šią aplinkybę parengtiniame tardyme ir teisiamajame posėdyje pripažino A. D. , šį faktą patvirtino liudytojai N. Ž. ir F. Ž. . Tačiau tvirtinimas apeliaciniame skunde, kad byloje R. N. nužudymo mechanizmas nustatytas neginčytinai, kad pagal jį įvykio metu R. B. iš nugaros suėmė R. N. už pečių ir pastūmė link rankoje peilį laikiusio A. D. , o šis nukentėjusiajam du kartus peiliu sudavė į krūtinę – neparemtas bylos įrodymais. Paminėta išvada apeliaciniame skunde daroma remiantis abstrakčia nuoroda į liudytojų bei kaltinamųjų parodymus, kitą bylos medžiagą, nenurodant nei konkrečių šaltinių, iš kurių gautus duomenis apeliantas laiko A. D. kaltę patvirtinančiais įrodymais, nei jų turinio, nei jais nustatytų reikšmingų bylai aplinkybių.
Tuo tarpu iš byloje esančių A. D. parodymų matyti, kad jis nuo pat pirmosios oficialios apklausos pripažino peilio turėjimo faktą, tačiau visada nuosekliai ir kategoriškai neigė peiliu sudavęs žuvusiajam R. N. . Pagal vienodus A. D. parodymus prieš konflikto pradžią jis buvo draugų būrio priekyje kartu su J. K. ir R. B. . Pastarieji buvo jam iš kairės. R. N. puolant R. B. , J. K. , A. D. bei S. S. tuo pat metu puolė V. M. . Atvykę policijos pareigūnai A. D. , bandžiusį pabėgti iš įvykio vietos sulaikė ir pristatė į policijos komisariatą. Tokie A. D. parodymai iš dalies patvirtinami A. D. bei kitą konflikto dalyvį N. Ž. sulaikiusių policijos pareigūnų parodymais. Iš liudytojų E. P. ir G. V. parodymų seka, kad jie atvykę įvykio vietą matė dvi jaunuolių grupes prie nukentėjusiųjų. A. D. buvo jaunuolių grupėje, kuri spardė gatvės viduryje gulintį vyriškį. D. P. sulaikė vieną jaunuolį buvusį prie vyriškio gulinčio prie vartelių, o G. V. – A. D. . Šių liudytojų parodymų patikimumu nėra pagrindo abejoti. Jie nėra kaip nors bylos baigtimi suinteresuoti asmenys. Iš bylos duomenų matyti, kad jie pirmieji iš policijos pareigūnų atvyko į įvykio vietą, taigi jo dalyviams dar neišsiskirsčius turėjo galimybę betarpiškai stebėti įvykyje dalyvavusius asmenis bei jų atliekamus veiksmus. Be to, tą aplinkybę, kad buvo puolamas ir mušamas ne vieno ir ne dviejų, o trijų vaikinų, teisme kategoriškai patvirtino ir nukentėjusysis V. M. . Aptarti liudytojų ir nukentėjusiojo V. M. parodymai patvirtina A. D. parodymus, kad jis prasidėjus konfliktui atbėgo prie V. M. ir kartu su J. K. ir S. S. puolė V. M. .
Nei vienas konflikto dalyvis nepaneigė nuoseklių ir kategoriškų A. D. parodymų, kad jis konflikto metu rankoje laikyto peilio nenaudojo, juo nei R. N. , nei kam nors kitam nesudavė. Liudytojai F. Ž. ir N. Ž. – du konflikto dalyviai, prieš susirėmimą su R. N. ir V. M. , A. D. rankose matę peilį. Tačiau ir jie nei vienuose parodymuose nepatvirtino, kad A. D. peiliu būtų sudavęs R. N. . Visose bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijose jie teigė, kad A. D. tolimesnių veiksmų nematė.
Apeliacinio skundo teiginys, kad A. R. N. , suduodamas du kartus peiliu į krūtinę, mirtinai sužalojo po to, kai nukentėjusįjį link A. D. suėmęs už pečių pastūmė R. B. , grindžiamas prielaidomis, o ne byloje surinktais įrodymais.
Kaip minėta, A. D. neigdamas savo kaltę teigia, kad prieš susirėmimą buvo ne už R. B. , kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o pirmoje jaunuolių gretoje, R. B. buvo vienoje gretoje jam iš kairės. R. B. link jo R. N. nepastūmė.
Iš nuteistojo J. K. parodymų matyti, kad jis susirėmimo pradžioje pirmas puolė nuo R. N. atsiskyrusį V. M. . Po to atbėgo S. S. ir A. D. . Kas vyko prie kito vyriškio – R. N. , jis nematė. A. D. taip pat spyrė V. M. . Tardymo eksperimento metu J. K. patvirtino, kad jis prieš susirėmimą stovėjo pirmoje gretoje, jam iš kairės -R. B. , o iš dešinės - S. S. .
Nuteistasis R. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad neprisimena kokia tvarka buvo išsidėstę jo draugai ir kurioje vietoje jų atžvilgiu buvo jis pats. Kartu su J. K. ir A. D. mušė V. M. . Tačiau eksperimento metu jau paaiškino, kad prieš susirėmimą ėjo vienoje gretoje su R. B. , N. Ž. , J. K. ir A. D. . Pastarasis buvo greta jo, jam iš kairės.
Iš byloje duotų R. B. parodymų seka, kad priartėjęs R. N. puolė jį ir S. B. . S. B. sudavė į veidą, o R. B. į krūtinę. Iš priekio suėmė R. N. už rūbų ir pargriovė. Gulinčiam 2-3 kartus įspyrė į krūtinę. Tuo metu greta buvo A. D. ir dar kažkas. Kad kiti būtų mušę R. N. nematė.
Liudytojas S. B. parodė, kad R. N. puolė jį ir R. B. . Gavęs smūgį į veidą apsvaigo ir atsitraukė. Kas vyko toliau nematė ir neįsidėmėjo. Pagal jo paaiškinimus eksperimento metu pirmoje eilėje stovėjo R. B. , J. K. ir S. S. , o už jų nugaros S. B. , o už S. A. D. ir F. Ž. .
Pagal liudytojo N. Ž. parodymus visi konflikto dalyviai, išskyrus patį N. Ž. , link R. N. ėjo kartu vienoje gretoje. Eksperimento metu N. Ž. nurodė, kad A. D. buvo priešakinėje gretoje tarp R. B. ir S. S. . Iš N. Ž. parodymų sektų, kad A. D. viso konflikto metu buvo prie R. N. , V. M. nemušė. Taip pat nemušė ir R. N. .
Duodamas parodymus teisme liudytojas F. Ž. paaiškino, kad nematė kokius veiksmus atliko A. D. . R. B. buvo suėmęs R. N. už pečių, bet nematė ar tas vyriškis nugriuvo. Kaip draugai buvo išsidėstę prieš susigrumiant su R. N. ir V. M. neprisimena. Eksperimento metu parodė, kad jis ir S. S. stovėjo kitiems už nugaros, o R. B. , N. Ž. , A. D. bei J. K. pirmoje gretoje.
Akivaizdu, kad aukščiau aptarti parodymai apie konflikto dalyvių išsidėstymą prieštarauja vieni kitiems. Nei vienas iš apklaustųjų įvykio dalyvių nepatvirtino, kad R. B. suėmęs R. N. už pečių pastūmė jį link A. D. , o A. D. tuo metu peiliu sudavė R. N. , kaip tai teigiama apeliaciniame skunde.
Iš bylos duomenų matyti, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, eksperimento metu taip pat nepavyko surinkti pakankamai patikimų duomenų apie tikrąją įvykio situaciją, nes kiekvienu atveju ji buvo modeliuojama skirtingai, priklausomai nuo eksperimento dalyvių skirtingų paaiškinimų apie asmens, kurio parodymai buvo tikrinami, bei kitų įvykio dalyvių buvimo vietas įvykusio konflikto metu.
Esant akivaizdiems prieštaravimams konflikte dalyvavusių asmenų parodymuose, apygardos teismas išnaudojęs visas galimybes nustatytiems prieštaravimams pašalinti, pagrįstai pripažino juos keliančiais abejonių savo patikimumu. Tokiais prieštaringais parodymais apkaltinamasis nuosprendis A. D. atžvilgiu negali būti grindžiamas.
Teismo medicinos ekspertizių aktais nustatyta, kad R. N. mirties priežastimi buvo durtai-pjautinis kiauryminis krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimas. Žaizdos kanalo kryptis iš priekio į nugarą, iš apačios į viršų ir iš kairės į dešinę. Sužalojimas padarytas vienašmeniu duriamai pjaunamu įrankiu, kuriuo galėjo būti peilis (t. 2 b.l. 4-8, 17-26). Sužalojimo padarymo metu nukentėjusysis galėjo būti įvairiose padėtyse, išskyrus gulėti kniūbsčias, ką nurodo sužalojimo lokalizacija krūtinės priekyje ir sužalojimo kanalo kryptis iš priekio link nugaros (t. 4 b.l. 98-102). Ekspertizę atlikusi teismo medicinos specialistė E.Bulavaitė susipažinusi su eksperimento duomenis teismo posėdyje paaiškino, kad didesnė tikimybė, jog R. N. sužalojęs asmuo buvo iš priekio ir peilį laikė kairėje arba dešinėje rankoje. Stovint už nugaros padaryti tokį sužalojimą tikimybė mažesnė (t. 4 b.l. 167-168). Taigi, teoriškai įmanoma, kad tiesiai link grupės jaunuolių puolusiam R. N. , iš priekio mirtiną smūgį peiliu galėjo suduoti bet kuris peilį turėjęs ir su R. N. betarpiškai kontaktavęs, ar buvęs greta jo konflikto dalyvis. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. D. konflikto metu peilį turėjo, tačiau ši aplinkybė dar nereiškia, kad peilio negalėjo turėti ir juo nukentėjusįjį nužudyti ne A. D. , o kitas greta R. N. buvęs asmuo. Tokios abejonės pagrįstai kyla dėl to, kad, pačiam A. D. savo kaltę kategoriškai neigiant, byloje, išskyrus patį peilio turėjimo faktą, daugiau nesurinkta jokių įrodymų patikimai patvirtinančių, kad A. D. šiuo peiliu sudavė nukentėjusiajam ir jį nužudė. Šiuo atveju spraga įrodymų visumoje galėtų būti pašalinta tik darant prielaidą, kad A. D. turėdamas peilį juo negalėjo nesuduoti, tačiau prielaidomis ir spėjimais nuosprendis negali būti grindžiamas. Be to, visų konflikte dalyvavusių asmenų parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi (prieštaravimai jų parodymuose aptarti teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje). A. D. įvykio metu turėtas peilis bylos tyrimo metu nebuvo surastas ir nebuvo išsiaiškinta itin svarbi bylai aplinkybė ar R. N. nebuvo sužalotas A. D. turėtu peiliu. Pirmoje apklausoje A. D. pripažino turėjęs peiliuką, paaiškino, kad sulaikomas išsigando ir jį išmetė, sutiko parodyti kurioje vietoje. Ta aplinkybė, kad bylą tyrę pareigūnai A. D. turėto peilio paieškai reikiamo dėmesio neskyrė ir jo nesurado, negali būti vertinama kaip aplinkybė bloginanti A. D. padėtį, nes įrodinėjimo pareiga pagal tuo metu galiojančias procesines teisės normas teko byloje parengtinį tyrimą vykdžiusioms institucijoms.
Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad A. D. policijos pareigūnų buvo sulaikytas tuoj pat po įvykio, faktiškai įvykio vietoje, tačiau nei jį sulaikęs policijos pareigūnas, nei policijos komisariate jį apklausinėjęs tardytojas G.Šibaila akivaizdžių nusikaltimo pėdsakų ant A. D. rūbų, avalynės ar kūno nepastebėjo ir jų užfiksavimui priemonių nesiėmė. Jau sekančią dieną po įvykio A. D. buvo sulaikytas, paimti jo rūbai, vilkėti įvykio metu. Iš teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 176 (t. 2 b.l. 11-14) matyti, kad ekspertinio tyrimo metu ant A. D. batų, striukės, kelnių (ir jų kišenėse) bliuzono dėmių ir sutepimų tinkančių kraujo tyrimui nerasta.
Byloje esančiais S. S. , E. Ž. bei M. B. parodymais patikimai nustatyta, kad konflikto metu be A. D. su savimi peilį turėjo ir F. Ž. . Po konflikto F. Ž. iš įvykio vietos pabėgo, tą patį vakarą peilį grąžino S. S. , o šis perdavė sesers draugui M.B. Vėliau peilis iš M. B. buvo paimtas, apžiūrėtas, tačiau patikimų įrodymų, kad buvo pateiktas tas pats peilis byloje nesurinkta. Liudytojo M. B. parodymai byloje apie tai ar, dar prieš perduodant peilį policijai, S. S. jam sakė, kad buvo nužudytas žmogus ir kad peilis reikalingas bylos tyrimui – prieštaringi. Parengtinio tardymo metu M.B. parodė, kad jo draugės brolis S. S. jam iš anksto užsiminė, jog buvo nužudytas žmogus ir peilis gali būti reikalingas tiriant nužudymą. Teisme M.B. tokius savo parodymus nemotyvuotai paneigė.
Ta apelianto minima aplinkybė, kad medicininė-kriminalistinė ekspertizė nustatė, jog R. N. kūno sužalojimai ir drabužių audeklo pažeidimai padaryti ne tyrimui pateiktais peiliais, paimtais iš S. S. , S. B. ir M. B. , A. D. kaltės taip pat nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismas šias ekspertizės išvadas, atsižvelgdamas į minimų peilių paėmimo aplinkybes, įvertino tinkamai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant minimą ekspertizės aktą.
Teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 104/2003 konstatuota, kad A.D. ekspertiniam tyrimui pateiktas peilio analogas sužalojimą padariusio įrankio identifikavimui netinka. Jį ištyrus galima įvertinti tik bendruosius įrankio požymius (t. 4 b.l. 102). Tokia ekspertizės išvada aptarta teismo nuosprendyje, tačiau ji išteisintojo A. D. kaltės nei patvirtina nei paneigia.
Remdamasi virš išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, jog A. D. sudavė peiliu R. N. , o šis mirė dėl A. D. jo atžvilgiu panaudoto smurto. Dėl aukščiau aptartų aplinkybių teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl A. D. kaltės įrodytumo. Pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes byloje iškilusioms abejonėms bei prieštaravimams panaikinti, tačiau tai padaryti nepavyko. To negali padaryti ir apeliacinės instancijos teismas, todėl visos iškilusios abejonės dėl A. D. kaltumo vertinamos kaltinamojo naudai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1p.,
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Albinas Bielskis
Teisėjai Violeta Ražinskaitė
Viktoras Kažys