Administracinė byla Nr. A-4567-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00796-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja B. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-193(00211;00005) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir dėl atsisakymo išduoti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos pilietei B. S.“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes duomenys apie pareiškėjos buvimo ir verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes yra surinkti iš nepatikimų šaltinių. Pareiškėja nesutiko, kad jos vykdomą veiklą Lietuvoje Departamentas laikė fiktyvia. Pareiškėjos nuomone, jos neradimas deklaruotoje gyvenamoje vietoje ar jos įmonėje nepagrįstai prilyginamas esminiam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) pažeidimui. Visi teiginiai apie pareiškėjos įmonės fiktyvumą, veiklos nevykdymą ar jos neteisėtumą turėjo būti pagrįsti pakankamais bei teisėtais būdais gautais įrodymais. Pareiškėja pažymėjo, jog atsakovas nėra pateikęs teismo leidimo dėl pareiškėjos įmonės veiklos tyrimo, tokio tyrimo išvadų, VĮ „Registrų centras“ išrašo apie pareiškėjos įmonės (duomenys neskelbtini) fiktyvumą, veiklos nevykdymą, likvidavimą, bankrotą ar pan. Departamentas iš pareiškėjos nepagrįstai reikalavo įrodymų ne tik apie jos verslą, bet ir apie socialinius, šeimyninius ryšius. Pareiškėja teigė, kad jos ir jos verslo atžvilgiu buvo naudojami neteisėti diskriminaciniai administraciniai metodai, nes ji nėra nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos (toliau – ir ES) pilietė, o Sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) atlikto patikrinimo metu surinktais duomenimis apie įmonės (duomenys neskelbtini) veiklą, kitais duomenimis apie pareiškėją ir įmonę (duomenys neskelbtini), patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje skelbiamą informaciją apie įmonę (duomenys neskelbtini) ir nustatęs, kad šioje įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, 2017 m. kovo 1 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi bei panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas tuo pagrindu, kad įmonė (duomenys neskelbtini) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Beveik visi šioje įmonėje įdarbinti darbuotojai buvo atleisti iš karto po 2016 m. gegužės 6 d. priimto Departamento sprendimo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi (laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. liepos 7 d.), t. y. pareiškėjai įsiforminus leidimą laikinai gyventi, ji nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindo. Todėl, atsakovo nuomone, Departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis, o įmonė teisėtos veiklos, kurios pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi dvejiems metams, iš tikrųjų nevykdė. Pareiškėja nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Atsakovo vertinimu, pareiškėja teiginių, kad jos atžvilgiu yra taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai, nepagrindė jokiais įrodymais. Departamentas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę vykdo vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, šios kontrolės vykdymas negali būti pripažintas neteisėtu kišimusi į užsieniečio asmeninio gyvenimo, asmens judėjimo laisvės ir privataus verslo vykdymo reikalus. Atsakovo teigimu, Departamentas surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ne tik neatitinka turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo (įmonėje nėra įdarbintas nei vienas darbuotojas, realiai įmonė jokios teisėtos veiklos nevykdo), bet ir teikdama prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos įmonės (duomenys neskelbtini) pagrindu Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o tikrasis pareiškėjos tikslas yra ne gyvenimas Lietuvos Respublikoje, o leidimo laikinai gyventi gavimas. Departamento vertinimu, nurodytos aplinkybės, duomenys apie įmonės (duomenys neskelbtini) registracijos adresą, aplinkybė, kad pareiškėja, tik gavusi Departamento sprendimą pakeisti jai leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos įmonės (duomenys neskelbtini) vykdymo pagrindu, iš karto atleido įmonėje įdarbintus darbuotojus, leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis. Departamentas, išsamiai išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo Sprendimo išvadas.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. kovo 8 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba), prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi dviems metams. Prašyme nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, prašymą grindė tuo, kad ji yra Lietuvoje įregistruotos įmonės (duomenys neskelbtini) akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, pateikė savo asmens dokumentus, kitus prašymo nagrinėjimui būtinus ir su įmonės veikla susijusius dokumentus. Departamentas 2016 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, Migracijos valdyboje pareiškėjai buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, galiojantis du metus – iki 2018 m. liepos 8 d. 2016 m. liepos 28 d. pareiškėja su prašymu kreipėsi į Migracijos valdybą, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi. Prašyme nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, prašymą grindė tuo, kad ji yra Lietuvoje įregistruotos įmonės (duomenys neskelbtini) akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, pateikė savo asmens dokumentus; aiškinamajame rašte nurodė, kad ji tapo įmonės (duomenys neskelbtini), kurios direktorius yra A. B., akcininke, įmonės įstatinis kapitalas yra 45 000 Eur, pareiškėjai priklauso 15 000 akcijų ir tai sudaro 33 proc. visų įmonės akcijų, pagrindinė veikla yra tarpininkavimo paslaugos būsto apsaugos klausimais bei projektų rengimas, įmonė buvo pakeista dėl to, kad turi didesnes pelno galimybes, kadangi teikia aktualias ir reikalingas paslaugas, dirbantys darbuotojai savo darbu plečia veiklą bei didina apyvartą. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos 2016 m. liepos 28 d. prašymą, kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI su prašymu atlikti įmonės (duomenys neskelbtini) patikrinimą. Vilniaus apskrities VMI, atlikusi įmonės (duomenys neskelbtini) operatyvų patikrinimą, nustatė, kad įmonės (duomenys neskelbtini) direktorius ir akcininkas A. B. pardavė visas savo akcijas trečiųjų šalių gyventojams B. S., V. D. ir A. K. Įvertinęs įmonės (duomenys neskelbtini) pateiktus veiklos ir apskaitos dokumentus, dirbančių ir buvusių darbuotojų ir paslaugų gavėjų paaiškinimus, kitą informaciją, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad bendrovės paslaugų realumas kelia abejonių, nes tikrinti pateiktose paslaugų teikimo sutartyse dalies nurodytų paslaugų pirkėjų ir adresų neįmanoma identifikuoti, negalima nustatyti, kur ir kam teiktos paslaugos.
8. Departamentas, įvertinęs surinktą informaciją ir dokumentus, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi ir atsisakė išduoti pareiškėjai naują leidimą laikinai gyventi. Sprendime Departamentas nurodė, kad įmonė (duomenys neskelbtini) neužsiima deklaruota veikla, t. y. įmonė neatitinka visų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl nurodė, jog išduoti pareiškėjai naują leidimą laikinai gyventi nėra teisinio pagrindo. Departamentas padarė išvadą, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti naują leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o jos pagrindinis tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla, o atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, kadangi pareiškėjos tikslai yra kitokie, nei ji deklaravo, dėl to kyla nelegalios migracijos rizika. Departamentas konstatavo, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės (duomenys neskelbtini) veiklos. Departamentas taip pat konstatavo, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pareiškėjai buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi ir, remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakyta išduoti naują leidimą laikinai gyventi.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis nustatė, kad įmonėje (duomenys neskelbtini) nedirbo nė vienas darbuotojas, paskutinis dirbęs darbuotojas – įmonės direktorius buvo atleistas 2016 m. gruodžio 1 d., o 2016 m. liepos 5 d. buvo atleisti kiti trys darbuotojai. Teismo vertinimu, įmonė (duomenys neskelbtini) nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Sprendimu pagrįstai ir teisėtai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
10. Teismo nuomone, remiantis Vilniaus apskrities VMI duomenimis, bendrovės paslaugų realumas kelia abejonių, nes tikrinti pateiktose paslaugų teikimo sutartyse dalies nurodytų paslaugų pirkėjų ir adresų neįmanoma identifikuoti, nebuvo negalima nustatyti, kur ir kam teiktos paslaugos. Nuo 2016 m. liepos mėnesio įmonėje dirbo 4 darbuotojai, nuolatinių darbo vietų neturėjo, o darbuotojams mokamas darbo užmokestis nepriklausė nuo aplankytų klientų, išdalytų kortelių ar pasirašytų sutarčių skaičiaus, ši aplinkybė rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą). Iš Sprendimo turinio, pareiškėjos akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių, įmonės veiklos aprašymo matyti, kad įmonės (duomenys neskelbtini) registruota buveinė buvo (duomenys neskelbtini), šis adresas Departamentui buvo žinomas kaip adresas, kuriuo nuolat registruojamos įmonės, parduodamos užsieniečiams, kurie vėliau kaip šių įmonių dalyviai kreipėsi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo. Dabartinis įmonės buveinės adresas – (duomenys neskelbtini) yra butas, kuriame savo gyvenamąją vietą yra deklaravę įmonės (duomenys neskelbtini) dalyviai. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja į bylą duomenų apie realią bendrovės veiklos vykdymo vietą, paneigiančių Sprendime nustatytas aplinkybes, nepateikė, todėl, teismo vertinimu, atsakovas turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės veiklą. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmėtė pareiškėjos teiginį, jog priimant Sprendimą duomenys apie pareiškėjos verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes buvo renkami iš nepatikimų šaltinių, nurodydamas, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis bendrovės paslaugų realumas kelia abejonių, nes tikrinti pateiktose paslaugų teikimo sutartyse dalies nurodytų paslaugų pirkėjų ir adresų neįmanoma identifikuoti, negalima nustatyti, kur ir kam teiktos paslaugos. Teismas konstatavo, jog esant tokioms aplinkybėms, buvo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktuose nustatyti pagrindai atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai.
11. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmėtė pareiškėjos teiginius dėl to, kad Departamentas nepagrįstai siekė kištis į jos asmeninį gyvenimą, nepagrįstai taikė administracinius metodus, diskriminuojančius pareiškėją kitų užsieniečių atžvilgiu. Teismas nurodė, jog Įstatymas numato pareigą Departamentui pagal kompetenciją kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 4 str. 1 d.), tikrinti asmenų pateikiamą informaciją siekiant gauti leidimą laikinai gyventi ir kt. Remiantis bylos duomenimis nebuvo nustatyta, kad Departamentas, tikrindamas pareiškėjos pateiktą informaciją ir priimdamas Sprendimą, būtų viršijęs Įstatymo suteiktus įgaliojimus.
12. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl nusprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

13. Pareiškėja B. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
14. Pareiškėja nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir teigia, kad jos teisės laikinai gyventi Lietuvoje ir vykdyti privatų verslą yra nepagrįstai ribojamos. Pareiškėja mano, kad Departamento atlikti tyrimai pareiškėjos ir jos verslo bendrovės atžvilgiu atlikti nesilaikant nustatytų procedūrų. Sprendime nurodyti argumentai, pareiškėjos teigimu, yra neobjektyvūs, o Vilniaus apygardos administracinis teismas jos bylą išnagrinėjo iš esmės tik pakartodamas Departamento argumentus ir neįžvelgė Departamento įrodymų nepagrįstumo.
15. Pareiškėja taip pat nesutinka su atsakovo teigiu, jog patikrinimų metu gauti dokumentai sukėlė abejonių dėl įmonės (duomenys neskelbtini) vykdomos veiklos. Pareiškėja teigia, jog tokios abejonės neatitinka protingumo kriterijaus, kadangi pareiškėjos įmonės sudaryti verslo sandoriai, nepaisant jų galimų formalių trūkumų, yra galiojantys ir nenuginčyti. Atsakovas, pareiškėjos vertinimu, negalėjo pripažinti, kad iš mokesčius administruojančios institucijos negauta jokio vienareikšmio ir tvirto pagrindo ar dokumento padaryti išvadai, kad įmonė neveikia, arba kad ji yra fiktyvi. Todėl tiek Departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjos įmonė neužsiima deklaruota veikla. Tokie teiginiai, pareiškėjos nuomone, yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.75 ir 2.76 straipsniais. Pareiškėja nesutinka su Departamento išvada, jog įmonė vykdo fiktyvią veiklą, kadangi įregistravimo vietoje jokių darbuotojų nerasta, o įmonės vadovai gyvena ir faktiškai dirba kitur.
16. Teiginys, kad pareiškėja gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, pareiškėjos teigimu, yra konkrečiai neapibrėžtas, todėl tiek Departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, aiškindamas šią aplinkybę, turėjo remtis objektyviais duomenimis iš kompetentingų Lietuvos arba ES institucijų. Pareiškėja yra įsitikinusi, kad šiuo atveju yra pažeisti nelegalią migraciją reglamentuojantys Bendrijos vizų kodekso imperatyvūs reikalavimai.
17. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
18. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
19. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas tuo pagrindu, kad įmonėje (duomenys neskelbtini) nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu įmonėje (duomenys neskelbtini) nebuvo įdarbintas nei vienas Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Beveik visi šioje įmonėje įdarbinti darbuotojai buvo atleisti iš karto po Departamento priimtų sprendimų pakeisti pareiškėjai ir kitam įmonės (duomenys neskelbtini) akcininkui leidimus laikinai gyventi.
20. Nors pareiškėja ir nurodė, kad jos atžvilgiu yra taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais.
21. Pareiškėja nei su skundu pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įmonės (duomenys neskelbtini) bei įmonės (duomenys neskelbtini) teisėtos veiklos vykdymą pagrindžiančių dokumentų, tuo tarpu Departamentui pateiktos įmonės (duomenys neskelbtini) sutartys nepatvirtino, kad įmonė ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą.
22. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėja Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo tikslų užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl skundo teiginiai, susiję su įmonės (duomenys neskelbtini) fiktyvumu, nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr.(15/4-1)3I-193(00211;00005) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir dėl atsisakymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos pilietei B. S.“, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu pagrindu ir atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 4 punktų pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos B. S. skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad Departamentas, tikrindamas pareiškėjos pateiktą informaciją ir priimdamas Sprendimą, neviršijo Įstatyme jam suteiktų įgaliojimų ir priėmė tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
25. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja prašo sprendimą panaikinti, apeliacinį skundą iš esmės grįsdama tuo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus bylos aplinkybes, nesiremiant objektyviais ir pagrįstais duomenimis.
26. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), nesutikdamas su dalimi pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais iš esmės pritarta visoms Migracijos departamento 2017 m. vasario 23 d. sprendimo išvadoms dėl atsisakymo pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi pagrįstumo, kartu konstatuoja, kad tai nesudarė ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamo Migracijos departamento sprendimo. Šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina, kad Migracijos departamento 2017 m. vasario 23 d. sprendimu išspręsti du savarankiški klausimai – panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi bei atsisakyta išduoti naują leidimą laikinai gyventi.
27. Pažymėtina, kad ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.: Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.
28. Nors pareiškėja prašo panaikinti visą Migracijos departamento 2017 m. vasario 23 d. sprendimą, pateiktuose procesiniuose dokumentuose iš esmės nenurodo jokių argumentų dėl šio sprendimo dalies, kuria panaikintas jai išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2018 m. liepos 8 d., neteisėtumo. Be to, pagrindas naikinti sprendimą šioje dalyje nenustatytas ir bylos nagrinėjimo metu: šis leidimas išduotas (pakeistas) pareiškėjos 2016 m. kovo 8 d. prašymu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu dėl jos vykdytos ir ketintos toliau vykti teisėtos veiklos įmonėje (duomenys neskelbtini). Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai 2016 m. liepos 28 d. pateikus prašymą bendra tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu dėl jos vykdomos ir ketinamos toliau vykti teisėtos veiklos įmonėje (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas, gavęs duomenis, kad įmonė (duomenys neskelbtini) neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl joje dirbančių asmenų (ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai), vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, numatančiu, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, jį teisėtai ir pagrįstai panaikino.
29. Tuo tarpu su Migracijos departamento išvadomis, susijusiomis su sprendimo dalimi, kuria atsisakyta išduotas naują leidimą laikinai gyventi, kurioms skundžiamu sprendimu iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš šios sprendimo dalies pagrindimo bei procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, Migracijos departamentas tokį sprendimą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė konstatavęs, kad: įmonė (duomenys neskelbtini) neužsiima deklaruota veikla, todėl neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama naują leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos įmonės (duomenys neskelbtini) pagrindu, neatitinka tikrovės, pagrindinis pareiškėjos tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, bet gauti leidimo laikinai gyventi, tokiu būdu legalizuojant savo buvimą Europos Sąjungoje, dėl ko kyla nelegalios migracijos rizika.
30. Ginčui reikšmingos redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
31. Taigi, pagal aptartą teisinį reglamentavimą užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas bei aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, konstatavimas, nesant duomenų apie įmonės, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, fiktyvumą, yra pakankamas pagrindas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šiuo aspektu vertinti kaip pagrįstą. Pažymėtina, kad, skirtingai nei nustatyta Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, kai jis yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas ir jo atvykimo tikslas – darbas toje įmonėje, t. y. nustatytas didesnis reikšmingų aplinkybių visetas, tame tarpe – konkretus atvykimo tikslas.
32. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 2 punktas, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėti ar suklastoti dokumentai.
33. Nors, vertinant tik pareiškėjos pateiktus ir Migracijos departamento surinktus duomenis, pagrįstai kyla abejonių, ar įmonėje (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, tokių duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, visgi nėra pakankama išvadai, kad duomenys apie įmonės (duomenys neskelbtini) veiklos vykdymą šiuo laikotarpiu neatitinka tikrovės. Migracijos departamentas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, nei kad iš tikro tikrino, ar įmonės (duomenys neskelbtini) sutartyse ir kasos orderiuose nurodyti fiziniai asmenys (paslaugų užsakovai) realiai egzistuoja, nei kokie buvo šio patikrinimo rezultatai (pažymėjimas „užsakovai Lietuvos Respublikos gyventojų registre neidentifikuoti“ yra itin abstraktus, neatskleidžiantis tokio patikrinimo rezultato (asmuo neegzistuoja; pagal turimus duomenis (vardą ir pavardę) paieška negalima; yra keletas asmenų su tokiais duomenimis, dėl ko negalima identifikuoti konkretaus užsakovo); Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 metų vasario mėnesio rašte (II t., b. l. 39–40), kuriuo atsakovas grindžia ginčijamą sprendimą, vėlgi tik nurodoma, kad įmonė (duomenys neskelbtini) ir kitos, neįvardintos, bendrovės „ <...> paslaugų realumas kelia abejonių. Tikrinti pateiktose paslaugų teikimo sutartyse dalies nurodytų paslaugų pirkėjų ir adresų neįmanoma identifikuoti, negalima nustatyti kur ir kam teiktos paslaugos. <...>. Įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotojams mokamas darbo užmokestis nepriklauso nuo aplankytų klientų, išdalytų kortelių skaičiaus ar pasirašytų sutarčių skaičiaus. Ši aplinkybė rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą).“, t. y., vėlgi minimos kylančios abejonės dėl įmonės (duomenys neskelbtini) ūkinės veiklos vykdymo realumo. Pažymėtina, kad remiantis bylos duomenimis, nei Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nei pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo iš Vilniaus apskrities VMI operatyvaus patikrinimo medžiagos, o iš minėto rašto negalima spręsti, kokių duomenų pagrindu padarytos minėtos išvados (ar buvo apklausti darbuotojai, o jei buvo – kokie būtent įmonės (duomenys neskelbtini) (o ne kitos bendrovės) darbuotojai ir paslaugų pirkėjai, koks šių paaiškinimų turinys). Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą, aplinkybė, kad pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti, jog įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, savaime jau nėra pakankama konstatuoti, kad tokie duomenys neatitinka tikrovės.
34. Kadangi byloje pateiktų duomenų pagrindu negalima teigti, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti naują leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, juo labiau – kad buvo pateikti neteisėti ar suklastoti dokumentai, užsieniečiams, prašantiems išduoti leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, Migracijos departamento išvados, kurioms skundžiamu sprendimu pritarė pirmosios instancijos teismas, dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 2 punkte bei 12 punkte (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė) numatytų pagrindų buvimo atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nėra pagrįstos.
35. Kita vertus, šios aplinkybės, įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, nėra pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą ir šioje dalyje: nors, kaip minėta, byloje pateiktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti, kad įmonėje (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, tačiau jų (įrodymų) pakanka konstatuoti aplinkybę, kad šiuo laikotarpiu (6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo) įmonėje (duomenys neskelbtini) visą darbo laiką nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (4 darbuotojai pradėjo dirbti 2016 m. liepos 25 d. (II t., b. l. 32), t. y. trys dienos iki pareiškėjos kreipimosi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo), todėl įmonė (duomenys neskelbtini) neatitiko vienos iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų. Kadangi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 14 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu, šiuo atveju pareiškėjai neatitikus vienos iš sąlygų, nustatytos norint gauti leidimą laikinai gyventi jo prašyme numatytu pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte), Migracijos departamento sprendimo, kuris, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, iš esmės visgi yra teisėtas, naikinimas šioje dalyje vien dėl jo motyvacijos ydingumo nėra galimas.
36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.