Baudžiamoji
byla Nr. 2K-102/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 1.2.20.3;
2.1.2.12;
2.1.7.4.1 (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Olego
Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžio
ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
spalio 7 d. nutarties.
Kupiškio rajono
apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 45
MGL (5625 Lt) dydžio bauda.
Šiaulių
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9
d. nuosprendžiu nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkintinas, Kupiškio
rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. nuosprendis panaikintas ir
priimtas naujas nuosprendis: A. G. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas,
nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
birželio 16 d. nutartimi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo
kasacinis skundas tenkintinas, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendis panaikintas ir perduota
byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo
išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 7 d. nutartimi nuteistojo A. G.
apeliacinis skundas atmestas.
Kupiškio rajono
apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d nuosprendžiu nuteisti M. T. ir M. E.,
tačiau dėl jų nuosprendis kasacine tvarka nėra skundžiamas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi
teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
A. G. nuteistas
pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. gruodžio 13 d., A. G.
advokato kontoroje, esančioje (duomenys
neskelbtini), M. E. atvežus į kontorą nukentėjusiąją O. Č., dalyvaujant M.
T. ir M. E., žadėjusiems nukentėjusiajai O.
Č. atsilyginti – perduoti 4000 Lt,
A. G. įtikinėjimo ir įkalbinėjimo būdu siekė
paveikti nukentėjusiąją O. Č., kad ši, Panevėžio apygardos teisme
apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, kurioje M. T. ir M. E. nuteisti už jos išžaginimą,
duotų melagingus parodymus. Įtikinėdamas ir diktuodamas, A. G. įkalbėjo nukentėjusiąją
O. Č. parašyti melagingą pareiškimą (kuris buvo pateiktas Panevėžio apygardos
teismui), kad M. T. ir M. E. yra nuteisti remiantis jos melagingais parodymais
apie išžaginimą.
Kasaciniu
skundu nuteistasis A. G. prašo
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
spalio 7 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad byla buvo išspręsta netinkamai pritaikius baudžiamąjį
įstatymą, buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Jis nurodo, kad byloje esminiai
BPK pažeidimai buvo padaryti jau tada, kai jam, kaip M. T. gynėjui poveikio nukentėjusiajai
baudžiamojoje byloje, nebuvo leista susitikti su savo ginamuoju, taip pat
neleista ginti M. E.. Taip buvo pažeisti BPK 48 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4
punktai, 2 dalies 1, 5 punktai, suvaržytos šių asmenų, kaip kaltinamųjų, ir
kasatoriaus, kaip gynėjo, teisės. Be to, jam pačiam pareiškus įtarimą toje pačioje
byloje, jis negalėjo pats gintis ir duoti save teisinančių parodymų
nepaminėdamas savo ginamųjų M. T. ir M. E. nusikalstamos veikos ir nepažeisdamas
įstatymo reikalavimo saugoti profesinę paslaptį ir neskelbti žinių, kurias
sužinojo vykdydamas gynėjo pareigas (BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punktas, Advokatūros
įstatymo 5 straipsnio 4 punktas, 19 straipsnis). Taip buvo pažeistas ir
advokato veiklos laisvės ir nepriklausomumo principas (Advokatūros įstatymo 5
straipsnio 1 punktas), BPK 48 ir 10 straipsnių garantuota teisė gintis.
Kasatorius
nurodo, kad, prieš duodamas savo parodymus teismui, jis prašė jam neužduoti
klausimų, kurie būtų susiję su jo ginamaisiais, ir teisme apie juos parodymų
nedavė, taigi negalėjo tinkamai apsiginti. Jeigu jis būtų pasielgęs priešingai
ir tinkamai save gynęs, o teismas būtų priėmęs išteisinamąjį nuosprendį,
Advokatų taryba būtų iškėlusi jam, kaip advokatui, drausminę bylą už savo
kliento paslapčių neišsaugojimą ir nelojalumą, Advokatų garbės teismas būtų
išbraukęs jį iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Advokatūros įstatymo 46
straipsnio 1, 2, 5 dalys nustato, kad advokatas negali teikti paaiškinimų dėl
aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas, draudžiama
viešai susipažinti su advokato profesine paslaptį sudarančia informacija ir ją
naudoti kaip įrodymą, nes advokato profesinę paslaptį sudaro ir kliento
suteikta informacija, konsultacijų pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato
surinkti duomenys. BPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas draudžia apklausti
įtariamojo gynėją dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas gynėjo
pareigas. Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalis nustato, kad advokato ir
jo kliento susitikimo duomenys negali būti panaudoti kaip įrodymai. Šiaulių
apygardos teismo teisėjų kolegija 2009 m. spalio 7 d. nutartimi visus šiuos
įstatymo punktus pažeidė. Kasatorius, susitikdamas su O. Č., tuo pačiu metu
susitiko ir su savo ginamaisiais M. T. ir M. E., ir būtent šie jam pateikė O. Č.
dar prieš kelias dienas, t. y. 2006 m. gruodžio 11 d., parašytą raštelį, kad ji
keičia savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Anot kasatoriaus,
jis buvo priverstas priimti O. Č. parodymus savo kontoroje 2006 m. gruodžio 13
d. Tai buvo padaryta jai prašant, kitų asmenų akivaizdoje. BPK 48 straipsnio 1
dalies 6 punktas leidžia advokatui kalbėtis su bet kuriuo asmeniu ir fiksuoti
gynybai reikalingą informaciją. Advokatui nedraudžiama susitikti su kita
šalimi, jei ta šalis neturi savo advokato. O. Č. savo advokato neturėjo ir į jo
kontorą atėjo savo valia. O. Č. savo kontoroje jis priėmė pagal savo klientų
pavedimą ir, nors jiems reiškė savo nepasitenkinimą, tačiau negalėjo išvaryti jų
visų iš savo kabineto, tarp jų ir nukentėjusiosios motinos, prašiusios padėti.
Pasak
kasatoriaus, šioje byloje poveikį O. Č. darė ne jis, bet teisėsaugos
institucijos. Du Panevėžio rajono policijos komisariato operatyviniai
darbuotojai nuvyko pas ją į kaimą, atsivežė ją į komisariatą, grasino
baudžiamąja atsakomybe ir laisvės atėmimu šešeriems metams, jei ji neatsisakys
savo noro keisti parodymų apeliacinės instancijos teisme. Tai užfiksuota jos
išžaginimo bylos apeliacinės instancijos teismo protokole. Į teisėjos klausimą
O. Č. atsakė, kad tuo metu operatyviniai darbuotojai privertė ją pasirašyti
dokumentą, nors bylos nagrinėjimas dar nevyko. Teismui O. Č. paaiškino, kad ji
net bandė telefonu susisiekti su A. G., kaip advokatu, kad jis padėtų jai
atsiginti nuo policijos pareigūnų savivalės ir poveikio. Prokurorė taip pat darė
poveikį nukentėjusiajai, žadėjo priteisti O. Č. 5000 Lt civilinį ieškinį iš A.
G., M. T. ir M. E.. Kupiškio rajono apylinkes teisme O. Č. parodė, kad
nesijaučia nukentėjusiąja ir jai jokia žala nebuvo padaryta. Šiuo pagrindu
teismas panaikino jos nukentėjusios ir civilinės ieškovės statusą. Paklausta
teisėjo, kodėl ji pasirašė byloje civilinį ieškinį, O. Č. pareiškė, kad taip
daryti jai liepė prokurorė. Dar neiškėlus baudžiamosios bylos ir išžaginimo nenagrinėjus
apeliacinėje instancijoje, buvo sekamas ir fiksuojamas kasatoriaus susitikimas
su klientais prie Panevėžio apygardos teismo, vaizdo įrašas apie tai buvo
pateiktas byloje kaip daiktinis įrodymas. Taip buvo pažeistas Advokatūros
įstatymo 45 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas draudimas kliudyti advokatui be
pašalinių akių susitikti su klientu ir tai, kad advokato ir jo kliento
susitikimo duomenys negali būti panaudoti kaip įrodymai. Be to, byloje
vaizdajuostė buvo sukarpyta, sutrumpinta ir sumontuota ne pagal fiksavimo
laiką, t. y. buvo neištisinė.
Anot kasatoriaus,
byloje buvo padaryta esminių BPK pažeidimų ir tada, kai Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas 2009 m. birželio 16 d. nutartyje, nesivadovaudamas BPK 369 ir 376
straipsnio reikalavimais, ėmėsi surinktų įrodymų vertinimo ir tuo pagrindu
panaikino kasatoriaus išteisinamąjį nuosprendį. BPK reikalavimų padaryta ir Šiaulių
apygardos teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartyje, nes buvo remiamasi ne
parodymais, duotais teisme, bet ikiteisminio tyrimo surinkta medžiaga. Kasatorius
taip pat nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo nutartimi apeliacinis skundas
atmestas ir tai, anot jo, yra BPK normų pažeidimas, nes apeliacinis skundas gali
būti atmestas tada, kai jis nepriimamas. Skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas
viešame posėdyje, todėl teisėjų kolegija galėjo tik tenkinti arba netenkinti
apeliacinio skundo motyvų, bet negalėjo jo atmesti.
Kasatorius taip pat nurodo, kad jam inkriminuojamų įvykių
metu jis veikė ne kaip privatus asmuo, o kaip savo klientų gynėjas, todėl
turėjo būti kaltinamas kaip specialus subjektas, pažeidęs Advokatūros įstatymo atitinkamus
straipsnius ir punktus, tačiau tai byloje nepadaryta.
Kasatoriaus teigimu, priimdamas iš nukentėjusios O. Č. parašytą raštelį,
kuriame ji jau buvo pakeitusi savo parodymus, duotus teisme dėl jos išžaginimo,
jis tik atliko gynėjo pareigą, apibrėžtą BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punkte,
t. y. pareigą panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus,
kad būtų nustatytos aplinkybės, lengvinančios ginamojo atsakomybę. Tai buvo profesinė
advokato veikla, bet ne nusikaltimas. Kasatoriaus teigimu, 2006 m. gruodžio 13
d. jo kontoroje niekas O. Č. neįtikinėjo ir neįkalbinėjo keisti ar duoti
melagingus parodymus, nes 2006 m. gruodžio 11 d. ji jau buvo parašiusi pirmąjį
raštelį, kuriuo pakeitė parodymus (Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m.
liepos 16 d. nuosprendžio p. 6 ). Taigi jokio reikalo įtikinėti jos, juolab gąsdinti
ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamąja atsakomybe, nebuvo. Kupiškio rajono
apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d.
nuosprendyje nurodoma, kad O. Č. teismui parodė, jog po jos lytinių santykių su
M. T. ir M. E., ji nebūtų kėlusi jiems baudžiamosios bylos, jei šie būtų jai
sumokėję pinigų. Net perspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų
parodymų davimą Kupiškio rajono apylinkės teisme O. Č. pati pripažino savo
nevienkartinius siekimus po lytinių santykių su M. T. ir M. E. užsidirbti
pinigų, kurių ji reikalavo asmeniškai atvažiuodama į nuteistųjų namus (ir
gaudavo), skambindama jiems telefonu, siųsdama telefonines žinutes iki
pareiškimo apie išžaginimą padavimo, taip pat jį padavus, ikiteisminio tyrimo
metu, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir prieš apeliacinės
instancijos teismą. Ji pati paliudijo, kad gavo reikalaujamų pinigų dalį per
kelis kartus ir pateikė Panevėžio apygardos teismui atitinkamus rašytinius
įrodymus, tai užfiksuota teismo posėdžio protokole. Kasatoriaus teigimu, O. Č. savanoriškai
atvykus į jo kontorą, jis paklausė, kurie jos parodymai yra teisingi, ir ši jam
patvirtino prie liudytojų, kad teisingus parodymus ji parašė savo pirmame
raštelyje apeliacinės instancijos teismui. Įspėjęs ją dėl parodymų keitimo teisinių
pasekmių ir būdamas įsitikinęs, kad tik teismas turi spręsti, kurie jos
parodymai teisingi, jis tuos abu jos raštelius pateikė apeliacinės instancijos
teismui. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į O. Č. 2006 m. gruodžio 13 d.
pareiškimo turinį, iš kurio matyti, kad ji ir anksčiau bandė pakeisti savo
parodymus prokuratūroje, tik prokurorai tuo klausimu nepriėmė jokio sprendimo.
Teismas šias aplinkybes nepagrįstai vertino ne jo naudai.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje
nemotyvavo, kodėl atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad jis, kaip gynėjas, negalėjo
nepriimti 2006 m. gruodžio 11 d. O. Č. raštelio ir nepateikti jo teismui, nes
taip būtų pažeidęs Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 5 dalies reikalavimą būti
lojaliam klientui ir vengti interesų konflikto. Juk joks įstatymas nedraudžia
advokatui taip veikti. Taigi jis nuteistas už sąžiningą ir lojalią klientui advokato
praktiką. Anot kasatoriaus, teismas neteisingai traktavo ir pritaikė jam
terminą „poveikis“. Teisminėje praktikoje poveikis suprantamas kaip psichologinis
spaudimas, grasinimas sužaloti sveikatą ar sunaikinti turtą, fizinis smurtas,
pagaliau griebimas už atlapų ir papurtymas, verčiant duoti melagingus parodymus.
„Įtikinimas“ ar „įkalbėjimas“ nesiderina su išdėstyta samprata, nes tai yra tik
argumentuotas faktų išdėstymas, norint, kad pašnekovas sutiktų su reiškiama nuomone
ir tiek. Kita vertus, baudžiamosios bylos medžiaga rodo, kad jokių argumentų O.
Č. kasatorius nedėstė, nes ji atėjo su išankstiniu nusistatymu keisti
parodymus, o jo bandymai įspėti ją dėl baudžiamosios atsakomybės, jos
nesustabdė.
Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas neturėjo remtis O. Č.
ir jos tėvų parodymais, nes šių liudytojų patikimumas abejotinas. Anot kasatoriaus teismas neatsižvelgė į O. Č.
charakteristiką ir į tai, kad ji gyvena palaidą asocialų gyvenimą, yra teista, iš
jos atimtas vaikas, į A. G. pirmosios instancijos teismą atvykdavo nėščia, nors
nebuvo ištekėjusi, ir kad būdama
suinteresuota užsidirbti pinigų ir paveikta teisėsaugininkų ji galėjo prieš jį
paliudyti bet ką. Po
teisėsaugininkų poveikio O. Č. tėvai bijojo, kad nukentėjusioji nebūtų
patraukta atsakomybėn už parodymų keitimą, ir buvo suinteresuoti iš M. T. ir M.
E. užsidirbti pinigų. Liudytoja N. Č. pirmosios instancijos teisme melagingai
liudijo prieš A. G., kad O. Č. 2006 m. gruodžio 13 d. raštelį advokato kontoroje
parašė A. G. savo ranka ir tai yra užfiksuota teismo posėdžio protokole. Apie
tai, kiek kartų, kokiu bylos eigos metu, kokiais būdais O. Č. reikalavo pinigų
už parodymų pakeitimą, patvirtinta liudytojų J. G. K., D. G. ir V. R. parodymais.
Kupiškio rajono apylinkės teisme O. Č. parodė, kad dar iki susitikimo su A. G.,
2006 m. gruodžio 11 d. ji jau buvo pakeitusi parodymus. Po to nei kasatorius,
nei kas kitas iš advokatų jau nebegalėjo pakeisti jos apsisprendimo keisti savo
parodymus teisme. 2006 m. gruodžio 13 d. kitu raštu O. Č. tik patvirtino norą
pakeisti savo parodymus Panevėžio apygardos teisme ir tai jau nebepriklausė nuo
kasatoriaus valios. Taigi kasatoriui inkriminuojamas „įtikinimas“ ir
„įkalbinėjimas“ pakeisti parodymus apeliacinės instancijos teisme yra niekinis.
Be to, byloje dėl išžaginimo liudydama Panevėžio apygardos teisme, O. Č. į
teisėjos klausimą atsakė, kad jai rašant raštą advokato kontoroje advokatas A.
G. jokio poveikio jai nedarė.
Kasatoriaus teigimu, jo baudžiamojoje byloje sukurtas precedentas,
nukreiptas prieš advokatūrą, kaip nepriklausomą gynybos institutą. Yra pavojus,
kad visi advokatai bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn už lojalią klientui
advokato veiklą, vien už tai, kad, susitikę su nukentėjusiuoju, jam įteiks
turtinės žalos atlyginimą, pažadės atlyginti neturtinę žalą ir už tai siūlys
susitaikyti. Teismo motyvas, kad advokatas privalo savo veikloje laikytis
duotos advokato priesaikos bei įstatymų ir kad advokatas neturi teisės ginti
tokių kliento interesų, kurie verčia imtis neteisėtų gynybos priemonių ir būdų,
netinkamas, nes jis nevažiavo pas O. Č., psichologinio spaudimo, fizinės
prievartos nenaudojo, padegti jos vienkiemio tvarto, ar kitaip jos pačios
sužaloti negrasino, pakeisti parodymų apeliacinės instancijos teisme jos
nevertė. Pareiškimo iš jos priėmimas ir jo išsiuntimas teismui, nėra draudžiama
ir neteisėta klientų gynimo priemonė.
Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Gintautas
Gudžiūnas atsiliepimu į nuteistojo A. G. kasacinį skundą prašo kasacinį
skundą atmesti. Prokuroro teigimu, kasatorius visų pirma skundžia faktinius
bylos duomenis apie 2006 m. gruodžio 13 d. jo kontoroje vykusio O. Č.
pareiškimo surašymo aplinkybes. Savaip interpretuodamas šias aplinkybes, kasatorius
įrodinėja, kad nukentėjusioji neva laisva valia išreiškė savo poziciją
išžaginimo byloje, o kasatorius vykdė savo advokato pareigą ginti įtariamuosius
M. T. ir M. E.. Savo keliamą versiją kasatorius grindžia kitokiu nei
ginčijamame sprendime aplinkybių vertinimu: neva nukentėjusioji apkaltino M. T.
ir M. E. išžaginimu dėl pinigų, o jų gavusi, sugalvojo raštiškai atsisakyti
kaltinimų; neva advokatas gynė nepagrįstai apkaltintus įtariamuosius nuo O. Č.
keršto ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų savivalės; neva nukentėjusioji buvo
palaido elgesio, laisva valia lytiškai santykiavo ir, negavusi už tai
reikalaujamo atlygio, griebėsi keršto apkaltindama išžaginimu ir kt. Taigi dauguma
kasaciniame skunde iškeltų argumentų pirmiausia susiję ne su teisės taikymu,
bet faktų peržiūrėjimu, jų atranka ir vertinimu. Šie kasacinio skundo
argumentai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nėra bylos kasacinio
nagrinėjimo dalykas.
Anot prokuroro,
atmestini ir kasatoriaus argumentai dėl padarytų BPK pažeidimų. Teiginiai apie
tai, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo užtikrinta kasatoriaus
galimybė apsiginti nuo kaltinimo, nes Advokatų etikos kodeksas ir Advokatūros
įstatymas draudžia duoti paaiškinimus apie aplinkybes, sužinotas vykdant
advokato pareigas, niekuo nepagrįsti, nelogiški ir deklaratyvūs. Kasatoriaus
aiškinimas, kad tuo atveju, jei jis būtų davęs parodymus, o ne jų atsisakęs,
Advokatų taryba būtų iškėlusi jam drausminę bylą už savo kliento paslapčių
neišsaugojimą ir nelojalumą jam, galiausiai išbraukusi jį iš advokatų sąrašo,
tiesiog naivus. Drausminio nubaudimo ar grėsmės drausminei nuobaudai taikyti
neįmanoma sulyginti su grėsme būti nuteistam kriminaline bausme. Kita vertus,
jeigu laisvai kalbėdamas ir duodamas parodymus kasatorius, kaip jis teigia,
būtų paneigęs kaltinimus sau, tuomet joks drausmės teismas negalėtų įžvelgti
advokato etikos normų pažeidimo ir negalėtų jo nubausti. Apeliacinės
instancijos teismas dėl analogiškų apeliacinio skundo teiginių pagrįstai
konstatavo, kad nuteistasis proceso metu visą laiką turėjo galimybę gintis, nuo
pat to momento, kai jis buvo nušalintas nuo M. T. gynybos. Prokuroro teigimu, jokios
kasatoriaus teisės ir laisvės nebuvo varžomos, jam buvo sudarytos sąlygos
laisvai išsisakyti savo poziciją teismų procesuose, teikti naujus įrodymus ir
taip gintis nuo kaltinimų. Savo teisėmis jis pasinaudojo ne tik savarankiškai,
bet ir pasitelkdamas advokato pagalbą. Kasatoriaus teiginiai apie neva esminius
proceso taisyklių pažeidimus draudžiant susitikti su savo ginamuoju, pateikiant
įtarimus jam toje pačioje byloje, yra neteisingi ir klaidinantys, nes advokatui
negali būti leidžiama atstovauti ginamojo interesams neteisėtais būdais.
Tokiais atvejais, vadovaujantis BPK 2, 48 ir 59-61 straipsniais, prokuroras ar
teismas privalo nedelsdamas užkardyti bet kokius tolesnius atstovavimo veiksmus
ir imtis visų įmanomų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas
kriminalinių aplinkybių tyrimas, o joms pasitvirtinus, kaltininkai būtų patraukti
atsakomybėn. Laikantis šių imperatyvų, A. G. ir buvo pateikti įtarimai, vėliau
priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Prokuroras taip pat nurodo, kad atmestini ir kasacinio
skundo teiginiai apie neįvardytų Panevėžio rajono policijos komisariato
operatyvinių darbuotojų darytą poveikį O. Č. iki jos išžaginimo bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka. Šie teiginiai nepagrįsti jokia faktine medžiaga.
Kita vertus, pareiškėjo nurodoma išžaginimo byla (paralelinė) jau išnagrinėta
aukštesnėse instancijose, joje nuosprendis įsiteisėjęs, o aplinkybių apie galimą
kokį nors policijos ar kitokios tarnybos pareigūnų poveikį šioje byloje nenustatyta.
Anot prokuroro,
nepagrįsta yra ir kasatoriaus kritika dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m.
birželio 16 d. nutarties, kuria byla buvo perduota nagrinėti iš naujo apeliacine
tvarka. Tokia kritika nesuprantama ir plačiau nekomentuotina, nes ši kasacinė
nutartis galutinė ir neskundžiama. Kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo
įrodymų vertinimo, nagrinėjant bylą iš naujo Šiaulių apygardos teisme, yra susiję su neteisingu bylos faktinių aplinkybių
interpretavimu, o tai nėra kasacinio teismo kompetencijai priskirti klausimai. Teiginys,
kad ginčijamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje neįvertinti
apeliacinio skundo argumentai dėl A. G. veiksmų priimant O. Č. pirminį 2006 m.
gruodžio 11 d. raštelį (raštelis pridedamas prie šio atsiliepimo) teisėtumą, taip
pat yra klaidinantis, nes nutartyje šie klausimai išsamiai išnagrinėti ir
motyvuotai atmesti. Dėl šių aplinkybių nutartyje konstatuota, kad, vadovaujantis
Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos advokatų etikos
kodekso 2 straipsnio 2.3 punktu, advokatas privalo savo veikloje laikytis
duotos advokato priesaikos ir įstatymų, neturi teisės ginti tokių kliento
interesų, kurie verčia imtis neteisėtų gynybos priemonių ir būdų. Pasak apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegijos, advokatas A. G., gindamas M. T. ir M. E.,
ėmėsi neteisėto gynybos būdo ir savo veiksmais pažeidė baudžiamąjį įstatymą, todėl
pagrįstai buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir nuteistas. Nutartyje
taip pat nurodyta, kad iš nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios
instancijos teismas, vertindamas A. G. veiksmus, atsižvelgė į Advokatūros
įstatymo nuostatas ir teisingai konstatavo, kad „su daugybe gynybos teisių,
kurias advokatui suteikia Advokatūros įstatymas bei Baudžiamojo proceso
kodeksas, neatsiejamai yra susijusi gynėjo pareiga nenaudoti neteisėtų gynybos
priemonių“.
Dėl „poveikio“
sampratos aiškinimo prokuroras pritaria apeliacinės instancijos teismo pozicijai
ir plačiau kasatoriaus argumentų šiuo
klausimu nekomentuoja, nes
nutarties motyvai aiškūs, pagrįsti teisės taikymo praktika ir
doktrina. Kita vertus, kasatoriaus
interpretacijos
neigiant O. Č. „įtikinėjimą“ ir „įkalbėjimą“, jo versija apie O. Č. apsilankymą
pareiškėjo kontoroje laisva valia su išankstiniu nusistatymu keisti parodymus,
aiškinimai apie advokato bandymą įspėti merginą dėl galimos baudžiamosios atsakomybės
už parodymų keitimą, susiję su faktų nagrinėjimu ir vertinimu, o ne su teisės
taikymo klausimais. Dėl argumentų, susijusių su O. Č. ir jos tėvų parodymų
vertinimu, nukentėjusiąją apibūdinančių charakteristikų ir kitų dokumentų
vertinimu, išsamiai pasisakė žemesnių instancijų teismai. Prokuroras jų
motyvams pritaria ir to nekartoja. Anot prokuroro, kasatoriaus reikalavimas
palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 9 d. išteisinamąjį
nuosprendį visai nesuprantamas, nes minimas apygardos teismo nuosprendis jau
panaikintas ankstesne 2009 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartimi. Toks kasatoriaus procesinių dalykų nesuvokimas rodo, kad jis, kaip
teisininkas, itin stokoja kvalifikacijos. Tą patį liudija ir nesugebėjimas
atskirti kasacinio ir apeliacinio apskundimo pagrindų. Prokuroro teigimu, tiek
bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, tiek ją revizuojant apeliacine tvarka,
teismai jokių procesinių normų pažeidimų, galėjusių nulemti priimamų sprendimų neteisėtumą,
nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai,
todėl A. G. kasacinis skundas visa apimtimi nepagrįstas ir atmestinas.
Kasacinis skundas
netenkintinas.
Dėl teisės į gynybą
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad proceso metu buvo
pažeista jo, kaip įtariamojo ir kaltinamojo, teisė į gynybą, nes jis buvo
apklausiamas apie dalykus, kurių, kaip gynėjas, saugojantis profesinę paslaptį
(BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punktas), negalėjo atskleisti. Šis argumentas
nepagrįstas. Įstatymas draudžia apklausti įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo
ar nuteistojo gynėją dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami gynėjo
pareigas, tuo atveju, kai toks asmuo apklausiamas kaip liudytojas (BPK 80 straipsnio 3 punktas).
Nagrinėjamojoje byloje A. G. buvo apklausiamas kaip įtariamasis ir kaltinamasis
apie jo kartu su kitais asmenimis padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 233
straipsnio 1 dalyje. Nors kasatorius šioje byloje 2007 m. balandžio 23 d. buvo
pateikęs prašymą ginti įtariamąjį M. T. ir jo orderis buvo pridėtas prie bylos,
tačiau Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. birželio 6 d. nutarimu
jis buvo nušalintas (T. 2, b. l. 8). 2007 m. rugsėjo 13 d. jį apklausus kaip įtariamąjį,
A. G. duoti parodymus atsisakė (T. 2, b. l. 14). Nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme, jis davė parodymus, tačiau kaltu neprisipažino bei neigė
daręs poveikį nukentėjusiajai (T. 3, b. l. 38-39).
Pažymėtina, kad vienas pagrindinių advokatų veiklos principų
yra teisėtumas (Advokatūros įstatymo 5
straipsnio 3 punktas). Lietuvos advokatų etikos kodeksas draudžia
advokatui ginti tokius kliento interesus, kurie verčia imtis neteisėtų
gynybos priemonių ir būdų (2 straipsnio
2.3 punktas). Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o teismo proceso metu bylą
nagrinėjantis teismas, nustatę, kad gynėjas naudoja neteisėtas gynybos
priemones, turi teisę nušalinti gynėją (BPK 49 straipsnio 1 dalis). Todėl informacija
apie paties advokato neteisėtus, juolab nusikalstamus veiksmus ginant kliento
interesus, negali būti laikoma BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytomis
profesine advokato paslaptimi arba žiniomis, kurias advokatas sužinojo
vykdydamas gynėjo pareigas.
Nagrinėjant kasatoriaus argumentus dėl teisės į gynybą
pažeidimą, taip pat atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. kasacinėje nutartyje
Nr. 2K-562/2005 išsakyta poziciją. Išnagrinėjusi analogišką bylą, kurioje advokatas
buvo nuteistas už poveikį nukentėjusiajai išžaginimo byloje, kolegija pasisakė:
„Advokato statusas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 233 straipsnio 1 dalį
nešalina. Jei advokatas, gindamas įtariamąjį ar kaltinamąjį, naudoja neteisėtas
gynybos priemones, jis gali būti traukiamas atsakomybėn. Jei advokato padaryti
pažeidimai gali būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika, advokatui gali
būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Gynėjo pareiga panaudoti visas įstatymuose
nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės,
teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę (BPK 48 straipsnio 2
dalies 1 punktas), sistemiškai susijusi su jo pareiga nenaudoti neteisėtų
gynybos priemonių (BPK 48 straipsnio 2 dalies 6 punktas)“.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai,
kuriais grindžiamas kasatoriaus teisės į gynybą suvaržymas, iškreipia advokato
lojalumo klientui ir profesinės paslapties neatskleidimo principus ir
vertintini kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasatorius ginčija jo
veiksmų kvalifikavimą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad jis
neįtikinėjo ir neįkalbinėjo nukentėjusiosios keisti
ar duoti melagingų parodymų ir kad jo veiksmai neperžengė profesinės advokato
veiklos teisėtumo ribų.
Pažymėtina, kad A. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 13 d. advokato kontoroje
jis, dalyvaujant M. T. ir M. E., darė
poveikį (įtikinėjo ir įkalbinėjo) nukentėjusiajai
O. Č., kad ši, nagrinėjant
išžaginimo bylą apeliacine tvarka, duotų melagingus parodymus, be to, pats
diktavo melagingo pareiškimo tekstą, kuriame ji parašė, kad M. T. ir M. E.
nuteisti remiantis jos melagingais parodymais apie išžaginimą. Šias aplinkybes pirmosios
instancijos teismas nustatė remdamasis liudytojų O. Č., V. Č., N. Č., iš dalies nuteistųjų M. T. ir M. E.
parodymais. Nuosprendyje kruopščiai paaiškinta įrodymų vertinimo logika, motyvai, dėl kurių nustatomos arba iš
kaltinimo šalinamos tam tikros faktinės aplinkybės. A. G. parodymus, kad pokalbio
apie pinigų sumokėjimą jo kontoroje nebuvo ir kad jis galvojo, jog
nukentėjusioji pareiškime nurodė tikrus faktus, teismas įvertino kritiškai. Apeliacinės
instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų
vertinimo pagrįstumą ir, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, savo išvadas
pagrindė kruopščia byloje surinktų įrodymų analize. Abejoti teismų nustatytomis
aplinkybėmis, kuriomis buvo daromas poveikis nukentėjusiajai O. Č., pagrindo
nėra.
Kasaciniame
skunde, grindžiant poziciją, kad O. Č. jokio poveikio nebuvo daroma, pabrėžiama, kad ji siekė gauti iš
nuteistųjų M. T. ir M. E.
pinigų ir jų gavo. Tačiau pažymėtina, kad tai, jog O. Č. sutiko duoti
melagingus parodymus ir surašė melagingą pareiškimą teismui tikėdamasi gauti
pinigų iš nuteistųjų, nepaneigia A. G. dalyvavimo darant jai poveikį. Bylos medžiaga rodo, kad, nagrinėjant
išžaginimo bylą apeliacine tvarka, apklausta nukentėjusioji parodė, jog jos pareiškime
nurodytos įvykio aplinkybės neteisingos, kad pareiškimą jį surašė
nuteistiesiems prašant ir žadant atsilyginti, kad jo surašymą inicijavo
nuteistųjų gynėjas, kuris jai ir padiktavo jo turinį (T. 1, b. l. 13-17; 27-28). Nagrinėjant
baudžiamąją bylą dėl nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, teisme O.
Č. taip pat davė detalius parodymus, patvirtinančius A. G. dalyvavimą darant
jai poveikį (T. 2, b. l. 160-164). Šie jos parodymai atitinka kitus byloje
esančius duomenis. Kasatoriaus versija, kad jo kontoroje niekas O. Č.
neįtikinėjo ir neįkalbinėjo keisti ar duoti melagingų parodymų, kad jis bandė
ją įspėti apie baudžiamąją atsakomybę už parodymų keitimą, kad ji jam
patvirtino, jog teisingus parodymus ji parašė savo pirmame raštelyje
apeliacinės instancijos teismui ir kiti panašūs teiginiai prieštarauja teismų
nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Šie teiginiai prieštarauja ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartyje
pateiktai byloje esančių duomenų analizei ir padarytoms išvadoms.
Nuteistojo A.
G. kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m.
spalio 7 d. nutartyje padaryta įrodinėjimo tvarkos pažeidimų, nes joje remiamasi
ne teisme duotais parodymais, bet ikiteisminio tyrimo surinkta medžiaga. Šis
argumentas nepagrįstas. Nurodytoje apeliacinėje nutartyje pateikiami motyvai,
kuriais atmestas nuteistojo apeliacinis skundas, atlikta išsami asmenų
parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, analizė. Šios analizės
pagrindu daromos vienokios ar kitokios išvados dėl asmenų parodymų nuoseklumo, jų
įrodomosios reikšmės ir faktinių aplinkybių įrodytumo. Tai nelaikytina
įrodinėjimo tvarkos pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi jokių
naujų faktinių aplinkybių nenustatyta. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo
nustatytos faktinės aplinkybės ir išvados dėl A. G. kaltumo pagrįstos tik teisme
duotais asmenų parodymais ir kitais teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais.
Nepagrįstas
kasacinio skundo argumentas ir dėl byloje esančio vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas
A. G. susitikimas su įtariamaisiais M. T., M. E. ir nukentėjusiąja O. Č. prie Panevėžio
apygardos teismo pastato, neleistinumo. Šis vaizdo įrašas padarytas ne slapto sekimo
metu, bet prie teismo durų ir pirmo aukšto vestibiulyje esančių vaizdo kamerų.
Vaizdo įrašą pateikė Panevėžio apygardos teismas pagal Panevėžio rajono
policijos komisariato prašymą (T. 1, b. l. 47-48). Be to, šiuo įrašu teismas
jokių faktinių aplinkybių negrindė.
Dėl
nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį
Kasatoriaus teigimu, psichologinio spaudimo ir prievartos
prieš nukentėjusiąją nepanaudota, todėl jo veiksmai, paimant iš jos pareiškimą
ir išsiunčiant jį į teismą, neatitinka poveikio nukentėjusiajam (BK 233
straipsnio 1 dalis) požymių, bet vertintini kaip „sąžininga advokato
praktika“, „argumentuotas faktų išdėstymas“,
„lojali klientui advokato veikla“ ir pan. Šie kasacinio skundo
argumentai nepagrįsti.
Pagal BK 233 straipsnio 1
dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti
liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie
ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar
kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus,
išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą
atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į
Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją.
Teismų praktikoje pripažįstama,
kad pagal BK 233 straipsnį kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso
dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos,
pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir
pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007,
2K-308/2007, 2K-582/2004). Taigi BK 233
straipsnyje kriminalizuoto poveikio esmė yra ne būdai, kuriais veikiamas
atitinkamas proceso dalyvis, bet šio poveikio tikslas – kad šis asmuo proceso
metu duotų melagingus parodymus, išvadas,
paaiškinimus ar neteisingai išverstų ir taip apsunkintų tiesos
nustatymą. Šiuo tikslu veikė ir A. G., įtikinėdamas nukentėjusiąją duoti
melagingus parodymus teisme ir diktuodamas jai žinomai melagingo pareiškimo
tekstą. Šie veiksmai nesuderinami su teisėta advokato veikla ir negali būti
pateisinami procesinės gynėjo funkcijos atlikimu baudžiamojoje byloje, lojalumu
klientui ir pareiga panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir
būdus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas, kvalifikavęs A. G.
padarytą veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Savo
kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad turėjo būti kaltinamas ne kaip
privatus asmuo, bet kaip advokatas, pažeidęs Advokatūros įstatymo reikalavimus.
Su šiais argumentais iš dalies galima sutikti. Iš tikrųjų, advokatas yra
valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, todėl šalia poveikio nukentėjusiajai
(BK 233 straipsnio 1 dalis) kasatoriui galėjo būti pateiktas ir kaltinimas
piktnaudžiavimu (BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalys). Tačiau prokuroras tokio
kaltinimo A. G. nepateikė. Byla buvo išnagrinėta tik pagal kaltinimą
nusikaltimu, numatytu BK 233 straipsnio 1 dalyje, ir tai niekaip neapsunkino
kaltinamojo teisinės padėties ir nepažeidė jo teisių.
Anot
kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
teisėjų kolegija priėmė 2009 m. birželio 16 d. nutartį nesivadovaudama
376 straipsnio reikalavimais, nes ėmėsi surinktų įrodymų vertinimo ir tuo
pagrindu panaikino išteisinamąjį nuosprendį. Šis
argumentas nepagrįstas. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376
straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo
surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Tačiau
įrodinėjimo tvarkos ir teismų atlikto įrodymų vertinimo klausimai yra ne tik
faktinių aplinkybių nustatymo, bet ir teisės taikymo sritis. Todėl kasacinėje
praktikoje šie klausimai neišvengiamai nagrinėjami. Kasacinėje 2009 m. birželio
16 d. nutartyje buvo analizuojamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu teismai padarė skirtingas išvadas
ir priėmė skirtingus procesinius sprendimus: apkaltinamąjį ir išteisinamąjį
nuosprendžius. Išnagrinėjęs prokuroro kasacinį skundą ir nustatęs, kad
apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK reikalavimus,
kasacinės instancijos teismas priėmė atitinkamą procesinį sprendimą – panaikino
apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo
apeliacine tvarka. Tarp tokio sprendimo motyvų pateikiama ir byloje surinktų
įrodymų analizė, tačiau tai nereiškia, kad buvo nesilaikyta kasacinio bylos
nagrinėjimo ribų.
Nepagrįstas ir
kasacinio skundo argumentas, kad Šiaulių
apygardos teismas neturėjo teisės atmesti apeliacinį skundą, bet galėjo jį tik tenkinti arba netenkinti. Apeliacinio skundo atmetimas yra vienas iš apeliacinės instancijos teismo sprendimų,
priimamų išnagrinėjus bylą (BPK 326
straipsnio 1 dalies 1 punktas), taigi, atmesdamas skundą, teismas
tinkamai taikė BPK normas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a
r i a :
Nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas
Ranonis
Valerijus
Čiučiulka
Olegas Fedosiukas