Civilinė byla Nr. 2A-44/2009
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 30
d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos
Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijaus
Žirono,
sekretoriaujant
Dianai Lavrinovičiūtei,
dalyvaujant
ieškovui A. B. ,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A.
B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio
27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-167-30/2007
pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai,
atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji asmenys
Kauno miesto apylinkės teismas, Kauno apygardos teismas bei Vilniaus apygardos
teismas, dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
ir konstitucinių teisių pažeidimo vykdant politines represijas pripažinimo,
turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas A. B. 2006 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu
atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl pripažinimo,
jog teismų veiksmais buvo pažeistos ieškovo Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau tekste - Konvencija) ir Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės, bei padarytos turtinės ir
neturtinės žalos atlyginimo.
Ieškovas savo
reikalavimus grindė nurodydamas, kad 1994 m. gegužės 23 d. kreipėsi į Kauno
miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei V. B. (V.)
dėl garbės ir orumo gynimo (civilinė byla Nr. 2-1629-151/2005), tačiau teismas
2005 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Kauno apygardos teismas 2006 m.
vasario 15 d. nutartimi, atmetęs ieškovo apeliacinį skundą, minėtą pirmosios
instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr.
2A-83-510/06). Taip pat A. B. ieškinyje nurodė, kad Vilniaus
apygardos teismas 2006 m. liepos 20 d. nutartimi atsisakė priimti jo ieškinį
valstybei dėl Konvencijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų
teisių pažeidimo pripažinimo ir žalos atlyginimo, tačiau Lietuvos apeliacinis
teismas 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartimi panaikino šios Vilniaus apygardos
teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinį Lietuvos Respublikai
dėl atlyginimo žalos, atsiradusios pažeidus ieškovo teisę į teisingą teismą
bylos nagrinėjimo laiko trukmės aspektu, ir perdavė minėtos ieškinio dalies
priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos
apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-495/2006).
Ieškovo
nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas, Kauno apygardos teismas ir Vilniaus
apygardos teismas, nagrinėdami nurodytas bylas, pažeidė jo teises, įtvirtintas
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 10, 13,
14 straipsniuose bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 28, 29, 30, 31, 109
straipsniuose, tai yra teismai neišnagrinėjo bylos teisingai per įmanomai trumpiausią
laiką, pažeidė ieškovo nekaltumo prezumpciją, skleidė apie jį dezinformaciją
bei šmeižė, neužtikrino ieškovo teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę,
negarantavo ieškovui lygių teisių prieš įstatymą ir teismą, diskriminavo
ieškovą, teikė atsakovei V. B. (V.) privilegijas ir pan.
Dėl to atsakovas Lietuvos Respublika privalo atlyginti teismų veiksmais
ieškovui padarytą turtinę bei neturtinę žalą. Ieškovo teigimu, nurodytas
aplinkybes patvirtina Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 10
sprendimas bei Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-1629-151/2006 (t. 1, b. l. 4-5, 6-8), Vidaus reikalų ministerijos
1991 m. lapkričio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvada (t. 1, b. l. 9-10),
Saugumo tarnybos tarnybinio patikrinimo išvada (t. 1, b. l. 11), Kauno
paleidimo ir derinimo darbų valdybos 1988 m. kovo 21 d. pažyma Nr. 147 (t. 1,
b. l. 12), invalidumo pažymėjimas (t. 1, b. l. 15), Kauno miesto prokuratūros
1987 m. gruodžio 29 d. nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 20-2-002-87 (t.
1, b. l. 13-14), civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2006 ir baudžiamosios bylos Nr.
1-105/2005 eiga ir medžiaga. Taip pat civilinės bylos Nr. 2-495/2006 eiga. Atsižvelgdamas
į nurodytas aplinkybės, ieškovas prašė:
1.
Pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos
teismas pažeidė ieškovo teisę į teisingą civilinės bylos Nr. 2-1629-151/05
išnagrinėjimą, nes neišnagrinėjo šios bylos per įmanomai trumpiausią laiką.
2.
Pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos
teismas pažeidė ieškovo teisę į saviraiškos laisvę, šmeižė ieškovą ir skleidė
dezinformaciją bei skatino politines represijas ir susidorojimą su ieškovu
baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2006.
3.
Pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos
teismas pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę bei
nekaltumo prezumpciją, nes padarė civilinės bylos išnagrinėjimą priklausomą ne
nuo įrodymų tyrimo civilinėje byloje, bet nuo Kauno miesto apylinkės teismo
baudžiamosios bylos Nr. 1-105/2006 eigos ir joje priimto 2005 m. gegužės 5 d.
apkaltinamojo nuosprendžio.
4.
Pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos
teismas vykdė diskriminaciją ieškovo atžvilgiu ir suteikė privilegijas atsakovei
V. V. .
5.
Pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas, neteisėtai atsisakydamas
priimti ir išnagrinėti ieškinį, pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinės
gynybos priemonę ir vykdė diskriminaciją ieškovo atžvilgiu.
6.
Pripažinti minėtų teismų veiklą civilinėse bylose Nr. 2-1629-151/05 ir
Nr. 2-495/06 korupcijos garantu, antikonvencine bei antikonstitucine ir
informuoti apie tai nutartimi Prezidentą ir Seimo teisės ir teisėtvarkos
komitetą.
7.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 315 404 Lt turtinės ir
neturtinės žalos, padarytos nurodytais neteisėtais teismų veiksmais,
atlyginimą, išieškant regreso tvarka atlyginimą valstybei iš minėtų teismų
teisėjų.
Ieškovas taip
pat prašė teismo išreikalauti civilinę bylą Nr. 2-1629-151/05, Kauno miesto apylinkės
teismo baudžiamąją bylą Nr. I-105/2005, Kauno miesto apylinkės prokuratūros
baudžiamąją bylą Nr. 20-2-002-87, Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr.
2-495/2006. Dublike ir patikslintame dublike ieškovas prašė išreikalauti bei
prijungti prie civilinės bylos papildomus rašytinius įrodymus - civilines bylas
Nr. 2-1066/2004, Nr. 2-371/2004, Nr. 2-67/2002, Nr. 2-970/2001. Ieškovo
nuomone, šios civilinės bylos yra susijusios su nagrinėjamo ieškinio pagrindu
ir dalyku, įrodo neteisėtus teismų veiksmus, todėl turės būti sujungtos ir
išnaginėtos kartu (t. 1, b. l. 89-93). Ieškovas rėmėsi bylose priimtais
procesiniais dokumentais: Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. birželio 7 d.
nutartimi, Kauno apygardos teismo 1995 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 1996 m. sausio 22 d. nutartimi, Kauno miesto apylinkės
teismo 2002 m. kovo 1 d. sprendimu, Kauno apygardos teismo 2002 m. liepos 29 d.
nutartimi, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 4 d. nutartimi,
Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 14 d., Kauno miesto apylinkės teismo
2001 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi, Kauno miesto teismo 1991 m. sausio 2 d.
nutartimi, bei kitais dokumentais: Palangos miesto policijos komisariato raštu,
dviem sutartimis (t. 1, b. l. 94-110).
Atsakovą
Lietuvos Respubliką atstovaujanti Teisingumo ministerija su pareikštu ieškiniu
nesutiko, prašė jį atmesti.
Panevėžio
apygardos teismas 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas
sprendė, jog tretieji asmenys (teismai) ir atsakovas nepažeidė ieškovo nurodytų
Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų bei nepadarė
prašomos priteisti žalos.
Teismas atmetė
ieškovo reikalavimą pripažinti, kad teismai, neišnagrinėdami bylos per įmanomai
trumpiausią laiką, pažeidė ieškovo teisę į teisingą civilinės bylos Nr.
2-1629-151/05 išnagrinėjimą. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog
ieškovas nepateikė įrodymų, kad minėtos civilinės bylos nagrinėjimo procesas
užsitęsė dėl teismų kaltės. Teismas konstatavo, jog minėtos bylos nagrinėjimas užtruko
dėl paties ieškovo A. B. veiksmų, nes ieškovas, teismo
nuomone, iš dalies netinkamai vykdė procesinės teisės normas, pareigą
sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu
bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą,
pateikti teismui įrodymus. Teismas nurodė, kad pats ieškovas vilkino bylos
išnagrinėjimą, aiškiai per mažai domėjosi proceso eiga, nes bylos nagrinėjimas
daug kartų buvo atidedamas ieškovui prašant dėl papildomų įrodymų
išreikalavimo, kitų ieškovo nurodytų teismui aplinkybių. Ieškovo prašymu bylos
nagrinėjimas buvo sustabdytas net 4 metams 3 mėnesiams ir 22 dienoms. Teismas
įvertino ir tai, kad teismas (teisėjas) vienu metu nagrinėja daugelį kitų bylų
ir dėl to atidėjus bylą, nėra galimybės ją paskirti į kitą posėdį
neatsižvelgiant į jau anksčiau paskirtus kitų bylų posėdžius (užimtą laiką), o
dėl įvairių pateisinamų aplinkybių ieškovo bylą paeiliui nagrinėjo keletas
teisėjų, o tai, teismo nuomone, irgi yra objektyvi aplinkybė svarstant klausimą
dėl jos neišnagrinėjimą per ilgesnį laikotarpį.
Teismas
atmetė ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nurodydamas, jog jis neįrodė
aplinkybių, kuriomis grindė savo ieškinio reikalavimus, todėl nenustatė vienos
iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų -
neteisėtų teismo (teisėjo) veiksmų (CK 6.272 str. 2 d.). Šią išvadą
teismas grindė nurodydamas, kad teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas
instancine tvarka savaime dar nėra teisėjo kaltės įrodymas (kaltų veiksmų
padarymas), o ieškovas, teismo nuomone, nenurodė nei vieno konkretaus neteisėto
teismo (teisėjo) veiksmo, kuriais jam buvo padaryta žala. Be to, visų ieškovo
nurodytų teismo nutarčių teisėtumas ir pagrįstumas, tarp jų ir dėl teisėjų
nušalinimo, buvo patikrintas įstatymų nustatyta instancine tvarka. Dėl to teismų
nutartys, priimtos minėtoje byloje, teismo nuomone, vertintinos kaip teisėtos
ir pagrįstos, tarp jų ir aukštesnės instancijos teismų panaikintos nutartys, ar
jų dalys, nes po to tas pats klausimas buvo išsprendžiamas iš naujo. Teisėtais
teismo (teisėjo) veiksmais apskritai žala negali būti padaryta.
Teismas
atmetė teiginius dėl teismų vienpusiškų veiksmų vien pagal atsakovės prašymus, nurodydamas,
jog šių teiginių ieškovas neįrodė. Teismas konstatavo, kad ieškovas taip pat neįrodė
teiginių, jog teismai nevykdė Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos
nuostatų, jog skleidė dezinformaciją ir jį šmeižė, skatindami diskriminaciją,
fizinį ir moralinį susidorojimą su juo baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005
apkaltinamuoju nuosprendžiu, kad teismai vykdė politines represijas, sukėlė jam
pergyvenimus ir nepatogumus, žemino jo reputaciją visuomenėje ir šeimoje,
žalojo ir luošino, jo, kaip pirmos grupės invalido, kuriam būtina nuolatinė
globa, sveikatos būklę. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl
neturtinės žalos atlyginimo, tai yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas,
draudimas skleisti dezinformaciją ir šmeižti jo asmenį, kurstyti prievartą ir
diskriminaciją jo atžvilgiu, kad tretieji asmenys vykdė politines represijas jo
atžvilgiu, suteikė privilegijas atsakovei V. V. , kad
tretieji asmenys-Kauno miesto apylinkės ir apygardos teismai dengė nusikalstamą
korupciją ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi Kauno miesto prokuratūrose, yra
tik bendro ir deklaratyvaus pobūdžio, nes jų nepatvirtina byloje surinkti jokie
konkretūs įrodymai ir nustatytos bylos aplinkybės.
Teismas
konstatavo, kad baudžiamoji byla Nr. 1-105/2005 nebuvo
fabrikuojama ir net neturi ryšio su šia byla, nes ieškovas buvo nuteistas už
tam tikrų nusikalstamų veiksmų padarymą, nuosprendis yra įsiteisėjęs, o
baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės neįeina į išnagrinėtos civilinės
bylos ieškinio dalyką ir pagrindą, kaip ir į šios bylos ieškinio dalyką ir
pagrindą (1964 m. CPK 59, 62 str., 2000 m. CPK 180, 182 str.).
Apeliaciniu
skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti minėtą teismo 2007
m. lapkričio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir
neteisėtas, nes yra absoliutūs šio sprendimo negaliojimo pagrindai, pažeistos
bei netinkamai pritaikytos procesinės bei materialinės teisės normos. Skundą
apeliantas grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1.
Teismas neišnagrinėjo visų pareikštų reikalavimų ir bylos negalima
išskirti CPK 327 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka (CPK 329 str. 2
d. 7 p.). Sprendime neišnagrinėtas 5 ieškinio reikalavimas pripažinti, kad
Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-495/06 neteisėtai
atsisakydamas priimti ir išnagrinėti ieškinį, pažeidė apelianto teisę į
veiksmingą teisinės gynybos priemonę, vykdė diskriminaciją jo atžvilgiu bei
padarė apeliantui žalą.
2.
Teismo sprendimas dėl kai kurių reikalavimų yra be motyvų (CPK 329 str.
2 d. 4 p.). Teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl ieškinio 1, 2, 3, 4 bei 6
reikalavimų. Neaišku, kodėl atmestas reikalavimas pripažinti, kad trečiųjų
asmenų veikla yra korupcijos garantas. Taip pat nėra aišku, kodėl teisėjas
nusprendė, jog 1, 2, 3, 4 reikalavimai yra tik bendro ir deklaratyvaus
pobūdžio, nepatvirtinti byloje surinktais įrodymais.
3.
Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinyje nenurodytas nė vienas
konkretus neteisėtas teismo/teisėjo veiksmas, kuriuo padaryta žala (CPK 176,
178, 185 str.). Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartimi
civilinėje byloje Nr. 2-495/06 pripažino neteisėtais Vilniaus apygardos teismo
veiksmus 2006 m. liepos 20 d. nutartimi atsisakant priimti ieškinį. Be to, pats
teisėjas nustatė, jog mažiausiai du kartus dėl Kauno miesto apylinkės
teismo/teisėjų veiksmų nurodyta civilinė byla Nr. 2-1629-151/2005 neteisėtai
buvo palikta nenagrinėta.
4.
Apeliantas jokiais įrodymais ieškinyje nepagrindė ir neįrodinėjo Konvencijos
25, 29, 30, 31 straipsnių pažeidimų ir negalėjo to įrodyti, o teismas
nepagrįstai laikė net dvylikos metų bylos nagrinėjimo trukmę normaliu terminu.
5.
Teismas pažeidė ir netinkamai taikė CPK 263 ir 270 straipsnius, nes
nenurodė, dėl ko atmetė dubliko argumentus bei su dubliku pateiktus rašytinius
įrodymus. Taip pažeistas ir CPK 186 straipsnis, nes šalies paaiškinimai kaip
įrodymai turi būti teismo vertinami ir patikrinami. Apelianto kartu su dubliku
pateikti rašytiniai įrodymai yra nepaneigti kitais byloje esančiais įrodymais,
todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog nebuvo pažeista apelianto teisė į
teisingą civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 išnagrinėjimą per įmanomai
trumpiausią laiką, teisė į veiksmingą teisinę gynybą, teisė į diskriminacijos
uždraudimą, teisė į saviraiškos laisvę bei teisė į nekaltumo prezumpcijos
nepažeidinėjimą. Dėl to yra būtinybė CPK 314 straipsnio pagrindu pateikti
papildomus įrodymus, kurių teismas neleido pateikti ieškinio nagrinėjimo metu.
Šie įrodymai pagrindžia ieškinio teiginius dėl Konvencijos ir Lietuvos
Respublikos Konstitucijos pažeidimų: su dubliku pateikta 1991 m. sausio 2 d. nutartis
įrodė, kad susijusioje civilinėje byloje Nr. 2-1066/04 buvo areštuotas ginčo
bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs butas, kurį neteisėtai pardavė
V. B. –V., ir įvykdė BK 304 straipsnio antrojoje dalyje numatytą
nusikaltimą. Tokiais nusikalstamais veiksmais apeliantui buvo padaryta didelė
žala, ką patvirtino prie dubliko pateiktos dvi pirkimo-pardavimo sutartys.
Apelianto teiginius patvirtina Teisingumo ministerijos 1995 m. kovo 28 d.
raštas Nr. 02-B-316, Kauno miesto apylinkės prokuratūros 1995 m. balandžio 10
d. raštas Nr. 182s-95, Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 5 d. nutartis,
Kauno m. Žaliakalnio PK 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimas ir Kauno miesto
apylinkės prokuratūros 2004 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 15-524/2.
6.
Teismas pažeidė CPK 5, 6, 7, 21, 133, 177-179 straipsnių bei Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, nes iš apelianto buvo atimta
teisė į įrodinėjimą ir vykdoma diskriminacija jo, kaip invalido, atžvilgiu.
Civilinė byla buvo paskirta nagrinėti 2007 m. lapkričio 13 d. Apeliantas 2007
m. spalio 25 d. pareiškimu prašė perkelti 2007 m. lapkričio 13 d. teismo
posėdžio datą, tačiau į šį prašymą atsižvelgta nebuvo ir apeliantui nebuvo
leista dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje bei įrodinėti ieškinį. Apeliantui
2007 m. lapkričio 13 d. paskambinus į Panevėžio apygardos teismą, buvo
pranešta, jog ieškinys jau išnagrinėtas ir 2007 m. lapkričio 27 d. bus
paskelbtas sprendimas, o 2007 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio nebebus.
7.
Teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš
naujo, nes teisėjui bei Panevėžio apygardos teismui apeliantas reiškė
nušalinimą, tačiau nušalinimas nebuvo patenkintas tam, kad Panevėžio apygardos
teismas padėtų vienai teisėjai vykdyti politinį persekiojimą ir šantažą šioje
civilinėje byloje.
Trečiasis
asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą
atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad CPK 329 straipsnio
antrosios dalies 4 punktas nėra taikomas tada, kai teismo nutarties motyvai
yra, tačiau jie apeliantui atrodo neišsamūs ar klaidingi. Skundžiamame teismo
sprendime yra pateiktos teismo padarytos faktinės ir teisinės išvados dėl
ieškovo reikalavimo pripažinti Kauno apygardos teismo veiksmus neteisėtais ir
priteisti žalos atlyginimą. Teismas išnagrinėjo visus ieškovo reikalavimus,
susijusius su trečiojo asmens Kauno apygardos teismo veiksmais, todėl nėra
pagrindo taikyti CPK 329 straipsnio antrosios dalies 7 punktą.
Apeliacinis
skundas tenkintinas iš dalies.
Kaip minėta, nagrinėjamu
atveju ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl
žalos, padarytos neteisėtais teisėjų/teismų veiksmais, atlyginimo. Ieškovo
nuomone, teismai, nagrinėdami civilines bylas Nr. 2-1629-151/2005 ir Nr.
2-495/06, pažeidė jo teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijoje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, vykdė
prieš ieškovą politines represijas. Šį ieškinį pirmosios instancijos teismas
skundžiamu sprendimu atmetė. Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokia
teismo išvada, nurodydamas, jog: teismas neišnagrinėjo visų pareikštų
reikalavimų, nemotyvavo savo sprendimo dėl ieškinio 1, 2, 3, 4 bei 6
reikalavimų, pažeidė ar netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reguliuojančias
teisės normas, nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė savo teiginių, bei
padarė kitus procesinės teisės normų pažeidimus.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, jog apeliaciniame skunde
nurodyti argumentai neduoda pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo
sprendimo ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo,
kaip to reikalauja apeliantas. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio,
apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo iš
esmės procesinio pobūdžio teisės normų pažeidimus, kurie, jo nuomone, lėmė
netinkamą procesą pirmosios instancijos teisme ir neteisėto sprendimo priėmimą.
Pagal CPK 329 straipsnio pirmąją dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba
netinkamas jų pritaikymas tik tada yra pagrindas sprendimui panaikinti, kai dėl
šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tuo tarpu nagrinėjamu
atveju, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nenurodė pirmosios instancijos
teismo padarytų teisės normų pažeidimų, kurie leistų naikinti teismo sprendimą
(CPK 185 str.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:
Dėl
absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų
Apeliantas,
nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad šis
sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes yra CPK 329 straipsnio
antrosios dalies 4 bei 7 punkte numatyti absoliutūs teismo sprendimo
negaliojimo pagrindai. Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo argumentus kaip
nepagrįstus (CPK 185 str.).
Pirma,
apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus
byloje pareikštus reikalavimus, tai yra neišnagrinėjo 5 ieškinio reikalavimo
pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-495/06,
neteisėtai atsisakydamas priimti ir išnagrinėti ieškinį, pažeidė apelianto
teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, vykdė diskriminaciją jo atžvilgiu
bei padarė apeliantui žalą (CPK 329 str. 2 d. 7 p.). Teisėjų kolegija atmeta
šiuos apelianto teiginius kaip nepagrįstus bylos medžiaga. Kaip matyti iš
skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, motyvuojamoje jo dalyje
teismas nurodė, jog ,,iš pridėtų prie ieškinio civilinių bylų Nr.
2-1629-151/2005, Nr. 2-495/2006 <...> matyti, kad visų nutarčių,
pagal ieškovo A. B. prašymus, kurias jis skundė,
teisėtumas ir pagrįstumas, <...> buvo patikrintas įstatymų nustatyta
instancine tvarka ir byla buvo nagrinėjama toliau iki galutinio sprendimo
priėmimo. Todėl teismų nutartys negali būti vertinamos niekaip kitaip, kaip
teisėtomis ir pagrįstomis, tarp jų ir nutartys, ar jų dalys, kurios aukštesnės
instancijos teismų ir buvo panaikintos, nes po to tas pats klausimas buvo
išsprendžiamas iš naujo tų pačių teismų pakartotinai <...>, o teisėtais
teismo (teisėjo) veiksmais apskritai žala negali būti padaryta“ (t. 1, b. l.
232-233). Kaip matyti iš atskirojo skundo medžiagos Nr. 2-495/2006, apelianto 5
reikalavime nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 20 d. nutartis,
kuria buvo atsisakyta priimti ieškinį ir iš kurios apeliantas kildina savo
teisių pažeidimą bei žalos padarymą, buvo patikrinta instancine tvarka ir
Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 2-495/2006 ją iš dalies panaikino, tai yra panaikino tik tą nutarties dalį,
kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl atlyginimo žalos, atsiradusios pažeidus
ieškovo teisę į teisingą teismą bylos nagrinėjimo laiko trukmės aspektu, o klausimą
dėl šios ieškinio dalies priėmimo perdavę nagrinėti iš naujo (t. 1, b. l.
65-67). Taigi iš anksčiau nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo
motyvų matyti, kad teismas, apibendrintai pasisakydamas dėl ieškovo teisių
pažeidimo ieškinyje nurodytomis teismų nutartimis, patikrintomis instancine
tvarka, išnagrinėjo ir minėtą apelianto 5 reikalavimą, kuriame jis kelia
klausimą dėl nurodyta Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuri patikrinta
instancine tvarka, padarytos žalos atlyginimo. Dėl to atmestinas apeliacinio
skundo argumentas, jog teismas neišnagrinėjo 5 ieškinio reikalavimo.
Antra,
apeliantas skunde nurodė, jog teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl ieškinio 1,
2, 3, 4 bei 6 reikalavimų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Taip pat apeliantas nurodė,
kad jam neaišku, kodėl teismas atmetė reikalavimą pripažinti, jog trečiųjų
asmenų veikla yra korupcijos garantas; kodėl teisėjas sprendė, jog 1, 2, 3, 4
reikalavimai yra tik bendro ir deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinti byloje
surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. Kaip
žinoma, Civiliniame procese galiojantys dispozityvumo, rungimosi bei šalių
lygiateisiškumo principai reikalauja, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas
aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK
12, 178 str.). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185
straipsnyje. Šioje teisės normoje nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis
įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso
metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje
grindžiamas tikėtinumo taisykle - laisvo įrodymų vertinimo principu,
reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams,
kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl
vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas,
remdamasis minėtame CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo
taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-113/2003; kt.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas atmetė
ieškinį, nusprendęs, jog ieškovas šioje byloje neįrodė nurodytų aplinkybių,
pagrindžiančių ieškinio reikalavimus, o atsakovo atsikirtimai nepripažinti
ieškinio, teismo nuomone, yra pagrįsti byloje surinktais įrodymais, trečiųjų
asmenų paaiškinimais. Šią išvadą teismas grindė skundžiamo teismo sprendimo
motyvuojamoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis (t. 1, b. l. 229-234). Taigi
pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis įrodymų vertinimo
taisyklėmis, sprendė, kad ieškovas savo reikalavimų neįrodė. Tokia teismo
išvada ir yra jo priimto sprendimo motyvas. Kaip teisingai atsiliepime į
apeliacinį skundą nurodė trečiasis asmuo Kauno apygardos teismas, CPK 329
straipsnio antrosios dalies 4 punktas nėra taikomas tada, kai teismo nutarties
motyvai yra, tačiau jie apeliantui atrodo neišsamūs ar klaidingi. Atsižvelgiant
į minėtas aplinkybes bei į skundžiamo teismo sprendimo turinį, atmetamas
apelianto argumentas, jog teismas nemotyvavo savo sprendimo (CPK 263 str.).
Apeliaciniame
skunde išdėstyti argumentai, susiję su pagrįstumu išvados, kad minėti
reikalavimai nebuvo įrodyti, bus nagrinėjami toliau šioje nutartyje.
Esant tokioms
aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo
konstatuoti esant absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo
negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėtina neperžengiant apeliaciniame skunde
nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Dėl
įrodinėjimo taisyklių pažeidimų
Nagrinėjamu
atveju ieškinyje yra keliamas klausimas dėl žalos, padarytos teisėjų veiksmais
nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo. Sprendžiant klausimą dėl tokios žalos
atlyginimo, svarbu atriboti du dalykus: teismų sprendimų/nutarčių teisėtumo bei
pagrįstumo tikrinimą bei valstybės prievolę atlyginti žalą, padarytą
neteisėtais teisėjų veiksmais (CK 6.272 str.). Nagrinėjamu atveju esminis
klausimas yra tai, kokie konkretūs teisėjų veiksmai, apelianto nuomone, padarė
jam žalą.
Kaip matyti iš
ieškinio, apeliantas savo reikalavimus grindė nurodydamas, jog teismai pažeidė
jo teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6, 10, 13, 14 straipsniuose bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos
25, 28, 29, 30, 31, 109 straipsniuose, tai yra teismai neišnagrinėjo bylos
teisingai per įmanomai trumpiausią laiką, pažeidė ieškovo nekaltumo
prezumpciją, skleidė apie jį dezinformaciją bei šmeižė, neužtikrino ieškovo
teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, negarantavo ieškovui lygių
teisių prieš įstatymą ir teismą, diskriminavo ieškovą, teikė atsakovei
privilegijas ir pan.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad apelianto nurodyti veiksmai – apelianto nekaltumo
prezumpcijos pažeidimas, dezinformacijos apie apeliantą skleidimas, apelianto
šmeižimas, neužtikrinimas apelianto teisės į teisingą teismą, lygių teisių
prieš įstatymą bei teismą pažeidimas, apelianto diskriminavimas prieš atsakovę V. B. (V.) bei privilegijų jai teikimas - iš esmės yra susiję
su nagrinėjimu civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei V. B. (V.) dėl
garbės ir orumo gynimo ir moralinės žalos atlyginimo bei tinkamu procesu
minėtoje byloje. Tai yra šiais argumentais apeliantas nesutinka su procesiniais
teismų sprendimais, priimtais nagrinėjant minėtą civilinę bylą, teigia, jog
nagrinėjant bylą buvo pažeistos jo teisė į veiksmingą gynybos priemonę, šalių
lygiateisiškumo principas, apelianto nekaltumo prezumpcija, apeliantas buvo
diskriminuojamas, šmeižiamas ir pan. Kaip teisingai nurodė pirmosios
instancijos teismas skundžiamame sprendime, teismo (teisėjo) veiksmų ir jo
priimtų procesinių dokumentų teisėtumas bei pagrįstumas yra tikrinamas
specialia CPK normų reglamentuojama instancine tvarka apskundžiant priimtus
teismų sprendimus apeliacine ar kasacine tvarka, ir tokia tvarka atitinka
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų
nepriklausomumo principą. Tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas turi
teisę konstatuoti, jog apskųstas žemesnės instancijos teismo sprendimas ar
nutartis yra neteisėti. Kaip žinoma, esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms,
galima kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje
byloje.
Nagrinėjamu
atveju iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas, nesutikdamas su Kauno miesto
apylinkės teismo sprendimu, kuriuo ieškinys buvo atmestas, priimtu minėtoje
civilinėje byloje Nr. 2-1629-151/2005, pasinaudojo byloje dalyvavusiam asmeniui
įstatymo suteikiama teise skųsti priimtus teismo sprendimus (nutartis) instancine
tvarka ir padavė dėl šio teismo sprendimo apeliacinį skundą, kuriame nurodė,
jog nagrinėjant bylą buvo pažeisti Konvencijos 6, 13, 14 straipsniai; jog nebuvo
užtikrinta apelianto teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę; jog teismas
padarė civilinės bylos išnagrinėjimą priklausomą ne nuo įrodymų tyrimo
civilinėje byloje, bet nuo Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos
Nr. 1-105/2006 eigos ir rezultato; jog apeliantas buvo šmeižiamas,
diskriminuojamas ir kt. (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 3, b. l.
28-31). Kauno apygardos teismas 2006 m. vasario 15 d. nutartimi išnagrinėjo
minėtą apelianto skundą, patikrino Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo
teisėtumą bei pagrįstumą ir apeliacinį skundą atmetė (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 3, b. l. 69-74). Byloje nėra duomenų, kad ši apeliacinės
instancijos teismo nutartis būtų apskųsta kasacinės instancijos teismui, todėl
ji įsiteisėjo (CPK 584, 279 str.). Kaip žinoma, įsiteisėjus teismo sprendimui
ar nutarčiai, šalys nebegali kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiais teismo
sprendimu ar nutartimi nustatytų faktų ar teisinių santykių (CPK 279 str. 4 d.,
Konstitucijos 109 str.). Taigi tiek Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m.
spalio 10 d. sprendimo, tiek Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d.
nutarties teisėtumas bei pagrįstumas nebegali būti tikrinami nagrinėjant šią
bylą dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta minėtus
apelianto skunde nurodytus argumentus, susijusius su tinkamu teismo procesu bei
apelianto teisių gynyba nagrinėjant minėtą civilinę bylą Nr. 2-1629-151/2005.
Šią išvadą
patvirtina ir anksčiau šioje nutartyje minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2006
m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-495/2006, kuria buvo
tikrinamas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 20 d. nutarties, kuria
atsisakyta priimti A. B. ieškinį Lietuvos Respublikai dėl
žalos atlyginimo, teisėtumas bei pagrįstumas. Šioje nutartyje, kaip minėta, apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas skųstoje
nutartyje teisingai sprendė, jog pareiškėjo A. B. ieškinio
reikalavimai, susiję su teismų sprendimų, priimtų civilinėje byloje Nr.
2-1629-151/2005, teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimu - tiek materialinės, tiek
proceso teisės prasme (teisės teikti prašymus, įrodymus užtikrinimas, nekaltumo
prezumpcijos pažeidimas, pareiškėjo šmeižimas, privilegijų atsakovei suteikimas
ir kt.), yra nenagrinėtini teisme ir todėl pagrįstai atsisakė juos priimti (CPK
137 str. 2 d. 1 p.). Teisėjų kolegija nurodė, kad teisme gali būti nagrinėjamas
tik pareiškėjo reikalavimas dėl atlyginimo turtinės ir neturtinės žalos, kuri atsirado
pažeidus jo teisę į teisingą teismą bylos nagrinėjimo laiko trukmės aspektu.
Atkreiptinas
dėmesys į tai, jog teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas instancine tvarka
pats savaime dar nėra teisėjo kaltės įrodymas. Dėl to atmetami apelianto skunde
nurodyti argumentai, jog teismų/teisėjų neteisėtus veiksmus patvirtina minėta Lietuvos
apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
2-495/06 bei tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-1629-151/2005 apeliacinės
instancijos teismas panaikino dvi pirmosios instancijos teismo nutartis,
kuriomis byla buvo palikta nenagrinėta.
Kaip minėta,
Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas bei Kauno apygardos teismo nutartis, iš
kurių apeliantas kildina jam atsiradusią žalą, instancine tvarka nebuvo
panaikintos. Taigi nebuvo nustatyta grubių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų.
Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad teisėjams dėl jų veiksmų, atliktų
nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1629-151/2005 ar Nr. 2-495/2006, būtų taikyta
drausminė atsakomybė ar priimta atskiroji nutartis. Taigi nėra oficialiai
konstatuota, jog apelianto nurodyti teismai, nagrinėdami minėtas civilinės
bylas, atliko neteisėtus veiksmus (CPK 185 str.). Todėl, kaip teisingai nurodė
pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, savo teiginius dėl tokių
neteisėtų teisėjų veiksmų buvimo, turi įrodyti apeliantas (CPK 12, 178 str.).
Pirmosios
instancijos teismas sprendė, kad apeliantas neįrodė buvus neteisėtus
teisėjų/teismų veiksmus (CPK 185 str.). Apeliantas, nesutikdamas su tokia
teismo išvada, nagrinėjamame apeliaciniame skunde teigia, jog teismas,
vertindamas įrodymus, pažeidė šį procesą reglamentuojančias teisės normas. Šiuos
teiginius apeliantas grindžia tuo, kad, apelianto nuomone, teismas pažeidė ir
netinkamai taikė CPK 263, 270, 186 straipsnius, nes nepagrįstai ir nemotyvuotai
atmetė dubliko argumentus bei su dubliku pateiktus rašytinius įrodymus, o tuo pažeista
jo teisė į teisingą civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 išnagrinėjimą, teisė į
veiksmingą teisinę gynybą, teisė į diskriminacijos uždraudimą, teisė į
saviraiškos laisvę bei teisė į nekaltumo prezumpciją. Kartu su apeliaciniu
skundu apeliantas pateikė papildomus įrodymus, kurių neleido pateikti teisėjas
ieškinio nagrinėjimo metu (CPK 314 str.). Apelianto nuomone, jo teiginius dėl Konvencijos
ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimų pagrindžia tokie įrodymai: su
dubliku pateikta 1991 m. sausio 2 d. nutartis įrodė, kad civilinėje byloje Nr.
2-1066/04 buvo areštuotas ginčo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs
butas, kurį neteisėtai pardavė V. B. (V.) ir įvykdė BK 304
straipsnio antrojoje dalyje numatytą nusikaltimą. Tokiais nusikalstamais
veiksmais apeliantui buvo padaryta didelė žala, ką patvirtino prie dubliko
pateiktos dvi pirkimo-pardavimo sutartys. Apelianto teigimu, teismas taip pat
neteisėtai atsisakė išreikalauti kitas civilines bylas bei rašytinius įrodymus,
ką patvirtina Teisingumo ministerijos 1995 m. kovo 28 d. raštas Nr. 02-B-316,
Kauno miesto apylinkės prokuratūros 1995 m. balandžio 10 d. raštas Nr. 182s-95,
Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 5 d. nutartis, Kauno m. Žaliakalnio PK
2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimas ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2004 m.
spalio 28 d. nutarimas Nr. 15-524/2. Taip pat apelianto prašymu prie nagrinėjamos
bylos buvo prijungtos civilinės byloje Nr. 2-1066/2004 bei Nr. 2-581/2005,
baudžiamoji byla Nr. 1-105/2005, kurių medžiaga, apelianto teigimu, turi
patvirtinti jo teiginius dėl minėtų neteisėtų teismų veiksmų.
Teisėjų
kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius ir sprendžia, kad papildomai prie
bylos prijungti dokumentai bei bylos neduoda pagrindo kitokiai išvadai (CPK 185
str.). Pirma, apeliantas teigia, kad minėti papildomi įrodymai turėtų
patvirtinti konkrečias apelianto nurodytas aplinkybes (atsakovės V. B. (V.) nusikalstamais veiksmais padarytą apeliantui žalą,
pažeistą nekaltumo prezumpciją, apelianto šmeižtą bei diskriminaciją ir pan.).
Tačiau iš šių apelianto nurodytų aplinkybių pobūdžio bei turinio matyti, kad
jos iš esmės yra susijusios su civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 ar su ja
susijusių bylų nagrinėjimu iš esmės. Kaip jau buvo minėta, civilinė byla Nr.
2-1629-151/2005 yra išnagrinėta, priimtas galutinis ir įsiteisėjęs teismo
sprendimas, todėl byloje išnagrinėti klausimai negali būti dar kartą
nagrinėjami šioje civilinėje byloje. Dėl to pirmosios instancijos teismas
pagrįstai sprendė, kad netikslinga priimti bei vertinti apelianto nurodytus
papildomus įrodymus, nes jais patvirtinamos aplinkybės nėra susijusios su
nagrinėjamos civilinės bylos dalyku – neteisėtais teismų veiksmais padarytos
žalos atlyginimu.
Teisėjų
kolegija laiko, jog yra būtina atskirai pasisakyti dėl apelianto argumentų,
susijusius su jo prašytų papildomų įrodymų neišreikalavimu. Apelianto nuomone,
neteisėti teismų veiksmai pasireiškė tuo, kad nebuvo išreikalauti bei prie šios
bylos prijungti dublike nurodyti papildomi įrodymai. Kaip žinoma, apeliacine
tvarka tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties)
teisėtumą bei pagrįstumą taip pat yra tikrinami apeliacinio (atskirojo) skundo
argumentai, susiję su šalies proceso teisės teikti įrodymus užtikrinimu (CPK 42
str., 329 str. 1 d.). Kaip matyti iš dubliko bei patikslinto dubliko,
apeliantas, prašydamas prijungti nurodytus dokumentus, be anksčiau nurodytų
šiais dokumentais patvirtinamų aplinkybių, taip pat nurodė, kad minimi
dokumentai ir bylų medžiagos galėtų patvirtinti aplinkybes, jog komunistinės
nomenklatūros, KGB, aukščiausio teismo, generalinės prokuratūros, vidaus
reikalų ministerijos aptarnaujami pareigūnai organizavo civilinių bylų Nr.
2-1066/2004, Nr. 2-371/2004 ir kt. vilkinimą, kad sueitų baudžiamosios
atsakomybės senaties terminai atsakovei, taip padėdami jai išvengti atsakomybės
bei per tą laiką sufabrikuoti apeliantui baudžiamąją bylą ir taip
sukompromituoti jį kriminalinėmis priemonėmis.
Kaip jau buvo
nurodyta, šioje byloje yra nagrinėjamas ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl
neteisėtų Kauno miesto apylinkės teismo, Kauno apygardos teismo ir Vilniaus
apygardos teismo veiksmų nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-1629-151/2005 bei
Nr. 2-495/2006, atlyginimo. Tuo tarpu iš apelianto nurodytų aplinkybių, kurias
jis siekia įrodyti papildomai pateiktais dokumentais, matyti, jog iš esmės šios
aplinkybės yra susijusios ne su teismų veiksmais nagrinėjant civilinę bylą Nr.
2-1629-151/2005 ar Nr. 2-495/2006, tačiau su atsakovės V. B. (V.)
bei įvairių institucijų veiksmais, susijusiais su kitų civilinių bylų (Nr.
2-1066/2004, Nr. 2-371/2004 ir kt.) nagrinėjamu. Dėl to teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į naujai pateiktų įrodymų turinį, sprendžia, kad pirmosios
instancijos teismas 2007 m. lapkričio 13 d. teismo posėdyje pagrįstai atmetė
apelianto prašymą dėl papildomų įrodymų (bylų) išreikalavimo ir prijungimo prie
šios bylos, nurodydamas, jog minėti įrodymai neturi ryšio su nagrinėjama byla. Taip
pat skundžiamame sprendime teismas teisingai nurodė, kad apelianto nurodyta
baudžiamoji byla Nr. 1-105/2005 neturi ryšio su šia nagrinėjama byla, o joje
nustatytos aplinkybės išeina už šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyko ir
pagrindo ribų. Be to, ši baudžiamoji byla yra baigta galutine ir neskundžiama
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi, kuria buvo
atmestas apelianto kasacinis skundas (t. 1, b. l. 137-141). Esant tokioms
aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad papildomi įrodymai, kuriuos buvo
būtina prijungti prie bylos tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo
pagrįstumą bei teisėtumą, neduoda pagrindo kitokiai išvadai, nei padarė teismas
skundžiamame sprendime (CPK 185 str.).
Atsižvelgdama
į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo
konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė apelianto proceso teises
bei įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias CPK normas (CPK 263
str.).
Dėl per
ilgo civilinės bylos Nr. 2-1629-151/05 nagrinėjimo
Pažymėtina,
kad anksčiau šioje nutartyje išdėstyti argumentai bei išvados nepaneigia
apelianto galimybės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos, atsiradusios dėl
teisėjo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, ir tai patvirtina minėta Lietuvos
apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartyje nurodyta išvada dėl
reikalavimo, grindžiamo per ilgu bylos nagrinėjimu ir iš to kylančios žalos
atlyginimu. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Konvencija yra
tiesioginio taikymo teisės aktai (CPK 3 str. 1 d.), todėl klausimas dėl
apelianto teisių į tinkamą procesą jo trukmės aspektu pažeidimo yra atskiras
pagrindas, galintis lemti atsakovo civilinę atsakomybę.
Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija; ratifikuota
Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865) 6 straipsnio pirmojoje
dalyje yra įtvirtinta nuostata, jog asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai
trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai pagal įstatymą išnagrinėtų
įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Apelianto nuomone, ši jo teisė
buvo pažeista, nes civilinė byla Nr. 2-1629-151/05 buvo nagrinėjama net dvylika
metų, tai yra ją nagrinėję Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos
teismas pažeidė apelianto teisę į teisingą civilinės bylos išnagrinėjimą per
įmanomai trumpiausią laiką.
Sprendžiant
klausimą dėl šių apelianto teiginių pagrįstumo, būtina atsižvelgti į tai, jog
Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių
Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 str., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-895/2003; Nr. 3K-7-298/2004; Nr.
3K-7-7/2007). Šio teismo praktikoje yra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis
turi būti vertinama proceso trukmė: konkrečios bylos sudėtingumas, pareiškėjo
elgesys, valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso
reikšmė pareiškėjui. Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja
valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad
procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo (Europos Žmogaus Teisių Teismo
2009 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Jesse v. Vokietija; 2000 m.
liepos 27 d. sprendimas byloje Klein v. Vokietija; 2000 m. birželio 27 d.
sprendimas byloje Frydlender v. Prancūzija; 2009 m. liepos 7 d.
sprendimas P. v. Lietuva). Taigi pirmiausia būtina atsižvelgti į
nurodytos ginčo civilinės bylos nagrinėjimo teismuose eigą.
Kaip matyti iš
civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 medžiagos, apeliantas į teismą su ieškiniu
atsakovei V. B. (V.) dėl garbės ir orumo gynimo kreipėsi
1994 m. gegužės 24 d. (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 1, b. l. 5).
Teismas 1994 m. birželio 1 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio trūkumams
pašalinti, o 1994 m. birželio 14 d. nutartimi nutarė išreikalauti reikšmingus
dokumentus. Teismo 1994 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi buvo paskirtas teismo
posėdis (1994 m. rugsėjo 19 d.). Teismo 1994 m. rugsėjo 19 d., 1994 m. spalio
26 d., 1994 m. gruodžio 13 d., 1994 m. gruodžio 22 d., 1995 m. kovo 24 d., 1995
m. gegužės 24 d. posėdžiai buvo atidėti, nes į juos neatvyko arba atsakovė V. B. (V.), arba abi šalys (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 1, b. l. 34, 40, 45, 60, 75, 86). Teismas 1995 m. rugpjūčio
15 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, į teismo posėdį neatvykus apeliantui,
o atsakovės atstovei to prašant (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 1, b.
l.93, 97). Dėl šios teismo nutarties apeliantas padavė atskirąjį skundą, kurio
nagrinėjimas buvo paskirtas 1995 m. spalio 16 d., tačiau neatvykus šalims posėdis
buvo atidėtas, todėl skundas išnagrinėtas Kauno apygardos teismo 1996 m.
vasario 1 d. nutartimi: skundas buvo patenkintas ir byla buvo perduota
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės, nes apeliantas pateikė savo
nedalyvavimą teismo posėdyje pateisinančius dokumentus (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 1, b. l. 127). Nagrinėjant bylą 1996 m. kovo 4 d. teismo
posėdyje buvo patenkintas atsakovės prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki
tol, kol bus išnagrinėta kita byla (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 1,
b. l. 134, 135). Bylos nagrinėjimas atnaujintas teismo 1997 m. balandžio 17 d.
nutartimi ir posėdis paskirtas 1997 m. gegužės 30 d. (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 1, b. l. 154). Tačiau 1997 m. gegužės 26 d. teisme gautas
apelianto prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nes jis sulaikytas tardymo
izoliatoriuje (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 1, b. l. 156). Teismas
1997 m. gegužės 30 d. atidėjo bylos nagrinėjimą be datos (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 1, b. l. 157). Kitas teismo posėdis įvyko 1998 m. gegužės 21
d. ir buvo nutarta išreikalauti papildomą medžiagą (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 1, b. l. 200). Teismo 1998 m. rugsėjo 17 d. nutartimi
ieškinys vėl paliktas nenagrinėtas, nes į posėdį neatvyko abi ginčo šalys
(civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 1, b. l. 216, 217). Dėl šios teismo
nutarties apeliantas padavė atskirąjį skundą, kuris Kauno apygardos teismo 1998
m. lapkričio 12 d. nutartimi buvo patenkintas, konstatavus, jog teismas
neatsižvelgė į tai, kad apeliantas buvo suimtas ir dėl to negalėjo dalyvauti
teismo posėdyje (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 1, b. l. 230). Teismo
1999 m. kovo 4 d. posėdis buvo atidėtas dėl teisėjos ligos, o 1999 m. kovo 8 d.
apeliantas teisėjai pareiškė nušalinimą (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t.
2, b. l. 6, 7). Šis pareiškimas buvo patenkintas, nes teisėja 199 m. gegužės 13
d. nutartimi nusišalino nuo bylos nagrinėjimo (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 22). Kitas teismo posėdis buvo atidėtas dėl
teisėjos ligos iki 2000 m. sausio 21 d. (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t.
2, b. l. 29). Apeliantas 2000 m. sausio 20 d. pateikė teismui prašymą atidėti
bylos nagrinėjimą dėl jo ligos, o teismas 2000 m. sausio 21 d. posėdyje šį
prašymą patenkino (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 30, 34).
2000 m. kovo 17 d. byla buvo perduota kitam teisėjui, kuris posėdį paskyrė 2000
m. rugpjūčio 17 d. (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 35, 36).
Apeliantas 2000 m. rugpjūčio 10 d. pateikė teismui prašymą atidėti bylos
nagrinėjimą dėl sunkios jo motinos ligos (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005
t. 2, b. l. 40). Teismas šį prašymą patenkinto ir 2000 m. rugpjūčio 17 d.
posėdyje bylos nagrinėjimą atidėjo 2000 m. spalio 2 d. (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 42). Apeliantas 2000 m. spalio 2 d. pateikė teismui
prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo sūnaus ligos (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 44). Teismas šį prašymą patenkino ir atidėjo bylos
nagrinėjimą 2000 m. lapkričio 9 d. (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 2,
b. l. 46). Apeliantas 2000 m. lapkričio 9 d. pareiškė nušalinimą teisėjai nuo
bylos nagrinėjimo, ir ji tos pačios dienos posėdyje nusišalino (civilinės bylos
Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 48, 49, 50). Byla perduota kitam teisėjui ir
2000 m. lapkričio 21 d. buvo paskirtas bylos nagrinėjimas 2001 m. sausio 29 d.
(civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 51). Šiame teismo posėdyje
bylos nagrinėjimas atidėtas 2001 m. kovo 26 d., nes į teismo posėdį šalys
neatvyko, o šaukimai joms nebuvo tinkamai įteikti (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 57). Teismo 2001 m. kovo 26 d. posėdyje bylos
nagrinėjimas buvo atidėtas dėl teisėjos mokymų (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005
t. 2, b. l. 60). Teismo 2001 m. balandžio 23 d. posėdyje bylos nagrinėjimas
atidėtas 2001 m. birželio 13 d. neatvykus abiem šalims (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 86). Apeliantas 2001 m. birželio 11 d. padavė
teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes yra išvykęs liudytojas
(civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 91). Teismas 2001 m. birželio
13 d. posėdyje bylos nagrinėjimą atidėjo 2001 m. liepos 25 d., nes neatvyko
šalys (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 94). Apeliantas 2001 m.
birželio 29 d. kreipėsi į teismą, prašydamas sustabdyti bylos nagrinėjimą, nes jis
yra sulaikytas, be to, bylos nagrinėjime negalės dalyvauti dėl sveikatos būklės
(civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 95). Teismas 2001 m. liepos 25
d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė dėl to, jog apelianto sveikata
neleidžia jam dalyvauti teismo posėdžiuose, o teismo posėdį paskyrė 2001 m.
spalio 31 d. (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 102). Kauno
apygardos teismas 2001 m. rugsėjo 27 d. nutartimi šia teismo nutartį pakeitė,
panaikindamas dalį dėl teismo posėdžio paskyrimo (civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 115). Teismas 2001 m. spalio 10 d., 2001 m. lapkričio
5 d., 2002 m. vasario 6 d., 2002 m. lapkričio 26 d., 2003 m. rugsėjo 8 d., 2003
m. rugsėjo 29 d., 2004 m. balandžio 30 d., 2004 m. lapkričio 23 d., 2009 m.
gegužės 9 d. siuntė paklausimus dėl apelianto sveikatos būklės (civilinės bylos
Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 119, 122, 125, 127, 131, 137, 141, 148, 157).
Atsakymai į šiuos raštus liudijo, kad apeliantas dalyvauti nagrinėjime dar
negali. Apeliantas 2005 m. gegužės 9 d. rašte nurodė, kad nagrinėjime galės
dalyvauti 2005 m. pirmo ketvirčio pabaigoje, o 2005 m. gegužės 16 d. rašte
nurodė, kad dalyvauti negali ir prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (civilinės
bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 153, 159). Teismas 2005 m. gegužės 17 d.
nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t.
2, b. l. 162). Teismo 2005 m. birželio 22 d. posėdyje nagrinėjimas buvo
atidėtas 2005 m. rugpjūčio 29 d. ir nutarta papildomą medžiagą (civilinės bylos
Nr. 2-1629-151/2005 t. 2, b. l. 188). Teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. posėdis
atidėtas neatvykus liudytojui (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 3, b. l.
3). Teismo 2005 m. spalio 4 d. posėdyje byla buvo išnagrinėta ir 2005 m. spalio
10 d. priimtas teismo sprendimas (civilinės bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 3, b.
l.17, 21). Dėl šio teismo sprendimo apeliantas padavė apeliacinį skundą, kuris buvo
išnagrinėtas Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartimi (civilinės
bylos Nr. 2-1629-151/2005 t. 3 b. l. 69). Duomenų, kad dėl šios nutarties būtų
paduotas kasacinis skundas, nėra.
Taigi kaip
matyti iš nurodytų aplinkybių, minėtoje byloje ieškinys teisme buvo gautas 1994
m. gegužės 24 d., o gautinė nutartis priimta 2006 m. vasario 15 d. Taigi ginčo
byla buvo nagrinėjama dvylika metų. Apeliantas teisingai nurodo, jog tai yra
ilgas laiko tarpas, tačiau sprendžiant klausimą, ar buvo pažeista nurodyta
asmens teisė, turi būti aiškinamasi, ar buvo įmanoma bylą išnagrinėti greičiau,
dėl kokių priežasčių jos nagrinėjimas užsitęsė ir pan. Atsižvelgiant į paminėtą
šios medžiagą, akivaizdu, jog bylos nagrinėjimas buvo atidedamas ir dėl
objektyvių aplinkybių, trukdančių nagrinėti bylą (pavyzdžiui, būtinybės
išreikalauti medžiagą, nepavykus įteikti šaukimus, staiga susirgus šalims ar
teisėjams, ir pan.). Tačiau daug kartų byla buvo atidedama į teismo posėdį
neatvykus atsakovei arba abiem šalims, nusprendus išreikalauti papildomus
įrodymus ar tenkinant šalių prašymus atidėti nagrinėjimą, du kartus byla buvo
palikta nenagrinėta dėl apelianto neatvykimo į teismo posėdį, nesant duomenų
apie tokio neatvykimo priežastis. Tačiau, apeliantui apskundus šias teismo nutartis
ir pateiktus jo nedalyvavimą posėdžiuose patvirtinančius dokumentus, nutartys buvo
panaikintos. Taip pat byla buvo du kartus sustabdyta – vieną kartą dėl kitos
bylos nagrinėjimo, kitą kartą, beveik ketveriems metams, – dėl apelianto
sveikatos būklės.
Atsižvelgdama
į minėtą ginčo bylos nagrinėjimo eigą, į CPK įtvirtintą teismo pareigą rūpintis
operatyviu ir kiek galima ekonomiškesnių bylos nagrinėjimo procesu bei į tai,
kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką didelis teismo darbo krūvis ar
kiti socialiniai veiksniai nepateisina nepagrįsto delsimo nagrinėjant bylą (Europos
Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Pitra v. Kroatija),
teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo civilinės bylos nagrinėjimas iš dalies užtruko
dėl nepateisinamų priežasčių, nes jį įtakojo teismo pasyvus vaidmuo
organizuojant bylos nagrinėjimo procesą bei nesugebėjimas užkirsti kelio šalių
piktnaudžiavimui turimomis proceso teisėmis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnyje numatyta apelianto teisė į tinkamą
teismo procesą šio proceso trukmės aspektu, todėl yra pagrindas taikyti
atsakovo civilinę atsakomybę nagrinėjamu atveju priteisiant apeliantui žalos
atlyginimą.
Kartu teisėjų
kolegija pažymi, jog, kaip minėta, sprendžiant nagrinėjamus klausimus taip pat
svarbu įvertinti ir nukentėjusio asmens veiksmus bei jų įtaką ilgai teismo
proceso trukmei. Dėl to nagrinėjamu atveju apelianto elgesys taip pat turi būti
įvertinamas, sprendžiant klausimą dėl priteistino minėtos žalos atlyginimo
dydžio. Kaip matyti iš anksčiau nurodyto ginčo civilinės bylos nagrinėjimo
proceso, apeliantas taip pat pažeidė savo pareigą rūpintis proceso skatinimu,
nedėjo pastangų, kad byla būtų kaip galimai greičiau išnagrinėta (CPK 185
str.). Kaip minėta, nemažai teismo posėdžių buvo atidėta apeliantui prašant ar
neatvykus į posėdžius, o apeliantas prašymus atidėti posėdžius, išreikalauti
naujus įrodymus ar reikšti nušalinimus teisėjui pateikdavo per teismo posėdžius
arba likus dienai, kelioms dienoms iki teismo posėdžio. Be to, nemažai teismo
posėdžių buvo atidėta dėl apelianto ar jo artimųjų ligų, o tai, atsižvelgiant į
šalies galimybę dalyvauti teismo posėdyje per savo atstovus, taip pat turi būti
vertinama kaip nepakankamas apelianto rūpestis proceso operatyvumu. Atsižvelgdama
į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas
skundžiamame sprendime teisingai nurodė, apeliantas nebuvo pakankamai aktyvus
minėtos bylos nagrinėjimo proceso metu (CPK 185 str.).
Esant tokioms
aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo civilinės bylos Nr.
2-1629-151/2005 nagrinėjimas ženkliai užsitęsė ne tik dėl objektyvių
priežasčių, tačiau tam turėjo įtakos tiek teismo nesugebėjimas tinkamai
vadovauti procesui, tiek paties apelianto veiksmai, kurie nurodyti šioje
nutartyje anksčiau. Pagal CK 6.248 straipsnio ketvirtąją dalį, tuo atveju, jei
dėl žalos atsiradimo yra kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai
mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas
nuo civilinės atsakomybės. Tuo remdamasi, teisėjų kolegija laiko, jog apelianto
prašomas priteisti žalos atlyginimas dėl per ilgo proceso turi būti mažinamas.
Kaip minėta,
nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje iš atsakovo Lietuvos Respublikos prašė
priteisti 315 404 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliantas
nurodė, kad patyrė 15 404 Lt dydžio turtinę žalą, kurią kildino iš minėtoje
civilinėje byloje Nr. 2-1629-151/2005 sumokėto žyminio mokesčio, turėtų pašto
išlaidų bei pastarojoje byloje negauto 30 minimalių mėnesinių atlyginimo dydžio
(15 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog
pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį apelianto reikalavimą, nes,
kaip minėta, pagal turtinės žalos faktinį pagrindimą, apeliantas šią žalą
kildina iš minėtos civilinės bylos nagrinėjimo rezultato ir šio proceso metu
turėtų išlaidų. Tuo tarpu anksčiau šioje nutartyje jau buvo aptarti argumentai,
kuriais remiantis konstatuota, kad negali būti peržiūrimi įsiteisėję teismų
sprendimai kitoje byloje (CPK 185 str.).
Taip pat
apeliantas prašė priteisti 300 000 Lt dydžio neturtinę žalą, kurią kildino iš
minėtų neteisėtų teismų veiksmų: teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai
trumpiausią laiką pažeidimo, civilinės bylos baigties padarymo priklausomos nuo
baudžiamosios bylos, nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, dezinformacijos
skleidimo, represijų taikymo ir t. t. Kaip minėta šioje nutartyje anksčiau,
pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė visus šiuos teiginius dėl
neteisėtų teismų veiksmų, išskyrus tai, kad be pagrindo neįvertino apelianto
teisių pažeidimo dėl per ilgo civilinės bylos nagrinėjimo trukmės. Taigi
nagrinėjamu atveju gali būti tenkinama tik reikalavimo dalis, kuri remiasi per
ilgu bylos nagrinėjimu. Be to, kaip minėta, nustačius, kad apeliantas taip pat
yra iš dalies kaltas dėl užtrukusio minėtos civilinės bylos nagrinėjimo,
priteistinas neturtinės žalos atlyginimas, kaip minėta, privalo būti mažinamas
(CK 6.248 str.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis teisingumo,
sąžiningumo bei protingumo principais, atsižvelgdama į anksčiau aprašytą
minėtos civilinės bylos nagrinėjimo eigą, tai yra į tai, jog teismo neteisėti
veiksmai pasireiškė iš esmės tik tuo, kad jis nesiėmė pakankamai aktyvių
priemonių siekiant nutraukti bylos šalių, taip pat ir apelianto, veiksmus, dėl
kurių buvo vis atidedamas bylos nagrinėjimas, apeliantui priteistinas 1 000 Lt
dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
Esant tokioms
aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, keistina teismo
sprendimo dalis, kurioje atmestas ieškovo reikalavimas priteisti atlyginimą žalos,
atsiradusios dėl per ilgo bylos nagrinėjimo, ir iš dalies patenkinant šį apelianto
reikalavimą jam priteistinas 1000 Lt šios žalos atlyginimo (CK 6.250 str.).
Dėl bylos
išnagrinėjimo apeliantui nedalyvaujant
Apeliantas,
nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad teismas
pažeidė CPK 5, 6, 7, 21, 133, 177-179 straipsnių bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsnio nuostatas, nes iš apelianto buvo atimta teisė į įrodinėjimą ir
vykdoma diskriminacija jo, kaip invalido, atžvilgiu. Šiuos teiginius apeliantas
grindė tuo, kad nors apeliantas 2007 m. spalio 25 d. pareiškimu prašė perkelti
2007 m. lapkričio 13 d. teismo posėdžio datą, tačiau į šį prašymą atsižvelgta
nebuvo ir apeliantui nebuvo leista dalyvauti pirmosios instancijos teismo
posėdyje bei įrodinėti ieškinį. Apeliantui 2007 m. lapkričio 13 d. paskambinus
į Panevėžio apygardos teismą, buvo pranešta, jog ieškinys jau išnagrinėtas ir
2007 m. lapkričio 27 d. bus paskelbtas sprendimas, o 2007 m. lapkričio 14 d.
teismo posėdžio nebebus.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus ir
sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą apeliantui
nedalyvaujant teismo posėdyje, nepažeidė apelianto teisių ar teisėtų interesų,
neatėmė jo teisės į įrodinėjimą bei nėra pagrindo konstatuoti buvus jo
diskriminaciją (CPK 185 str.).
Kaip matyti iš
bylos medžiagos, Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutartimi
ieškinio nagrinėjimas teismo posėdyje buvo paskirtas 2007 m. gegužės 29, 30 d.
(t. 1, b. l. 125-127). Šios nutarties nuorašas 2007 m. gegužės 5 d. buvo
siunčiamas ieškovui jo ieškinyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) (t.
1, b. l. 128). Teismo šaukimas į teismo posėdį įteiktas ieškovo tėvui 2007 m.
gegužės 10 d. (t. 1, b. l. 152, 161). 2007 m. gegužės 28 d. teisme gautas
ieškovo pareiškimas dėl teisėjo E. Jaro bei viso Panevėžio apygardos teismo
nušalinimo (t. 1, b. l. 156, 157). Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus pirmininko 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi pareiškimas dėl teisėjo
nušalinimo buvo atmestas, o pareiškimas dėl teismo nušalinimo perduotas spęsti
Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui (t. 1, b. l. 169-170). Panevėžio
apygardos teismo 2007 m. gegužės 29 d. posėdis buvo atidėtas be datos (t. 1, b.
l. 172). Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas 2007 m. birželio 7 d.
nutartimi atmetė ieškovo pareiškimą dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjų
nušalinimo (t. 1, b. l. 174-176). Panevėžio apygardos teismas du kartus siuntė
ieškovui šaukimus į teismo 2007 m. liepos 24 d. posėdį ieškinyje nurodytu
adresu (duomenys neskelbtini), tačiau jie grįžo neįteikti (t. 1, b. l.
186, 187). Teisme 2007 m. liepos 19 d. faksu gautas ieškovo pareiškimas, jog
jis yra laikinai išvykęs iki rugpjūčio mėnesio pabaigos ir prašo neskirti
teismo posėdžių tuo metu, ieškovas taip pat nurodė, jog laikinas jo adresas yra
(duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 188). Tačiau prie šio pareiškimo
nebuvo pridėta jokių priedų, patvirtinančių ieškovo išvykimą ar priežastis, dėl
kurių ieškovas negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje (CPK 246 str. 1 d.).
Teismas 2007 m. liepos 24 d. posėdyje patenkino minėtą ieškovo prašymą, atidėjo
bylos nagrinėjimą ir teismo posėdį paskyrė 2007 m. rugsėjo 11-12 d. (t. 1, b.
l. 189). Teismo šaukimai į šį posėdį ieškovui buvo išsiųsti abiem ieškovo
nurodytais adresais: (duomenys neskelbtini), bei (duomenys
neskelbtini), tačiau abu grįžo neįteikti (t. 1, b. l. 196, 197). Teismas
2007 m. rugsėjo 11 d. posėdyje bylos nagrinėjimą atidėjo 2007 m. spalio 16, 17
d. (t. 1, b. l. 198). Teismo šaukimai į šį teismo posėdį taip pat buvo siųsti
ieškovui abiem minėtais adresais, tačiau grįžo neįteikti (t. 1, b. l. 205,
206). Teismas 2007 m. spalio 16 d. posėdyje atidėjo bylos nagrinėjimą 2007 m.
lapkričio 13, 14 d. (t. 1, b. l. 209). Teismo šaukimas į šį teismo posėdį buvo
įteiktas ieškovui tik 2007 m. spalio 24 d. (t. 1, b. l. 212), tačiau 2007 m.
spalio 25 d. teisme faksu gautas ieškovo pareiškimas dėl teismo posėdžio datos pakeitimo,
kuriame ieškovas nurodė, jog 2007 m. lapkričio 13 d. turi dalyvauti kitame
teismo posėdyje Kauno miesto apylinkės teisme (t. 1, b. l. 218, 219). Teismas
2007 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 2-167-30 informavo ieškovą, kad jo prašymas
pakeisti teismo posėdžio data bus svarstomas teismo posėdyje (parengiamojoje
dalyje) išklausius ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę (t. 1, b. l.
220). 2007 m. lapkričio 13 d. teisme faksu gautas pakartotinis ieškovo
pareiškimas dėl teismo posėdžio datos pakeitimo (t. 1, b. l. 221). Šiame
pareiškime ieškovas taip pat prašė tuo atveju, jei prašymas dėl teismo posėdžio
laiko pakeitimo nebus patenkintas, ieškinį nagrinėti ieškovui nedalyvaujant.
Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. teismo posėdyje atmetė prašymą atidėti bylos
nagrinėjimą, nurodydamas, jog šios bylos nagrinėjimas yra paskirtas 9:00 val.,
o kitos bylos nagrinėjimas – 13:00 val., todėl, teismo nuomone, nėra svarbių
priežasčių ir pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgdamas į šalių
prašymus nagrinėti bylą joms nedalyvaujant, teismas nutarė bylą nagrinėti
šalims nedalyvaujant (CPK 246 str. 1 d.)(t. 1, b. l. 222). Teismo sprendimo
priėmimas bei paskelbimas buvo atidėtas 2007 m. lapkričio 27 d. (t. 1, b. l.
223). Į procesinio sprendimo paskelbimą šalys neatvyko.
Nagrinėjant klausimą, ar teismas, išnagrinėdamas bylą
apeliantui nedalyvaujant teismo posėdyje, nepažeidė nurodytų teisės normų bei
apelianto teisių, būtina atsižvelgti į tai, kad siekiant įgyvendinti civilinio
proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principus bei
pasiekti, kad nebūtų gaišinamas kitų proceso dalyvių laikas bei trikdomas
teismo darbas, šalis privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, o
įstatymuose įtvirtintos asmens teisės nėra absoliučios ( CPK 42 str. 5 d.). Pagal
CPK 51 straipsnio nuostatas, asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba
per atstovus, o atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje
dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje. Todėl
negalėdamas asmeniškai dalyvauti tuo pačiu metu skirtingose bylos paskirtuose
teismo posėdžiuose, dalyvaujantis byloje asmuo gali pasinaudoti įgalioto
atstovo pagalba, o neturėdamas tam būtinų lėšų, kreiptis dėl valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo Lietuvos Respublikos valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Be to, dalyvaujantys
byloje asmenys turi procesinę teisę prašyti vienoje iš tuo pačiu metu
nagrinėjamų bylų atidėti teismo posėdį kitai dienai, tačiau pažymėtina yra tai,
kad pats prašymo atidėti teismo posėdį padavimas savaime nereiškia, jog toks
prašymas turi būti teismo patenkintas, nes nagrinėjant tokį prašymą yra
vertinama jame nurodytų teismo posėdžio atidėjimo priežasčių svarba (CPK 246
str.), bylos aplinkybės, atsižvelgiama į civilinio proceso tikslus. Taigi
dviejų ar daugiau bylų nagrinėjimo datų sutapimas savaime nereiškia, kad vienos
iš bylų nagrinėjimą būtina atidėti.
Teisėjų
kolegijos nuomone, įvertinus šias aplinkybes, apelianto elgesį proceso metu,
nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant bylą apeliantui nedalyvaujant buvo
pažeistos apelianto teisės ar skunde nurodytos teisės normos (CPK 185 str.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo nagrinėjimas tęsiasi nuo 2006 m. gruodžio
18 d., apeliantas buvo šio proceso iniciatorius (ieškovas), todėl apie jį
žinojo ir, pagal CPK 7 straipsnio antrosios dalies nuostatas, turėjo pareigą
rūpintis proceso skatinimu, domėtis jo eiga. Tačiau anksčiau aprašytos
aplinkybės rodo, jog net keletą kartų teismas turėjo atidėti bylos nagrinėjimą
dėl to, kad ieškovui nebuvo įteikti šaukimai į teismo posėdį, nors šie šaukimai
buvo siųsti apeliantui pagal visus teismui žinomus galimus apelianto adresus.
Tais atvejais, kai pavykdavo įteikti šaukimą į teismo posėdį, teisme buvo
gaunamas apelianto prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgdama į šias
aplinkybes, šalių lygiateisiškumo, proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo
principus, šalių pareigą rūpintis proceso skatinimu, teisėjų kolegija
sprendžia, jog nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo pažeistos
apelianto teisės dalyvauti civiliniame procese. Apeliantui buvo sudarytos visos
sąlygos teikti įrodymus, teismas, siekdamas sudaryti galimybes atvykti
apeliantui į bylos nagrinėjimą, kelis kartus atidėjo bylos nagrinėjimą, tai yra
apeliantas turėjo visas įstatyme nustatytas galimybes aktyviai ginti savo
teises bei teisėtus interesus teisme.
Remdamasi
paminėtu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas,
apeliantui kelintą kartą neatvykus į teismo posėdį bei prašant tuo atveju, jei
bylos nagrinėjimas nebus atidėtas, nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, pagrįstai
išnagrinėjo bylą šalims nedalyvaujant. Apeliantas neįrodė, kad tokiais teismo
veiksmais būtų pažeistos jo teisės į veiksmingą teisminę gynybą, į įrodinėjimą
ar kitos teisės, vykdoma diskriminacija ar pan. (CPK 178 str.).
Dėl teisėjo
nušalinimo
Apeliaciniame
skunde apeliantas nurodė, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla
perduota nagrinėti iš naujo, nes skundžiamą sprendimą priėmusiam teisėjui bei
Panevėžio apygardos teismui apeliantas reiškė nušalinimą, tačiau nušalinimas
nebuvo patenkintas tam, kad Panevėžio apygardos teismas padėtų kitai teisėjai
vykdyti apelianto politinį persekiojimą ir šantažą.
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad šie apelianto nurodyti argumentai neduoda pagrindo
abejoti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei
pagrįstumu. Pagal CK 69 straipsnio nuostatas, teisėjo (teisėjų) nušalinimo
klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko
pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar jų paskirtas teisėjas.
Tais atvejais, kai teisme nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą
sprendžia atitinkamas aukštesniosios pakopos teismas. Iš bylos medžiagos matyti,
kad apeliantas pasinaudojo savo teise nušalinti teisėją, tai yra pareiškė
nušalinimus tiek bylą nagrinėjusiam teisėjui, tiek visam Panevėžio apygardos
teismui (t. 1, b. l. 156, 157). Šie pareiškimai buvo išnagrinėti įstatymų
nustatyta tvarka Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko
2007 m. gegužės 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2007 m.
birželio 7 d. nutartimis (t. 1, b. l. 169-170, 174-176).
Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog jau yra išspęstas klausimas dėl teisėjo
nušalinimo, neužkerta kelio apeliantui ginčyti teismo sprendimo teisėtumą bei
pagrįstumą, nurodant, jog šį sprendimą priėmęs teismas buvo šališkas bei
neobjektyvus. Kaip minėta, civiliniame procese galioja rungimosi principas, tai
yra kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Tuo tarpu apeliantas
skunde nenurodo jokių aplinkybių, neprideda jokių įrodymų, leidžiančių abejoti
teismo objektyvumu. Taigi nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios
keltų abejonių šią bylą išnagrinėjusio teisėjo nešališkumu, teisėjų kolegija
atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl neobjektyvaus teismo proceso pirmosios
instancijos teisme (CPK 185 str.).
Esant minėtoms
aplinkybėms, teisėjų kolegija iš dalies patenkina apelianto A.
B. apeliacinį skundą ir Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 27 d.
sprendimą pakeičia, tai yra apelianto reikalavimą dėl neturtinės žalos
atlyginimo iš dalies patenkina ir priteisia apeliantui iš valstybės 1000 Lt
minėtai žalai atlyginti (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Apeliantas
ieškiniu prašė priteisti iš valstybės 315 404 Lt, todėl jo reikalavimą
patenkinus iš dalies ir priteisus 1000 Lt žalos atlyginimą, proporcingai turi
būti paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Dėl to, remdamasi CPK 88, 93, 96
straipsniais teisėjų kolegija priteisia valstybei iš apelianto 90 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t.
2, b. l. 95).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Ieškovo A. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos
teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti, tai yra priteisti iš
atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovui A. B. (asmens kodas
(duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vienas tūkstantis
litų) žalos atlyginimą.
Kitą teismo
sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš
ieškovo A. B. valstybei 90 Lt (devyniasdešimt litų)
išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Kazys Kailiūnas
Egidijus Žironas