Civilinė byla Nr. e2A-947-775/2025
Teisminio proceso Nr. 2-15-3-01331-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1;
2.6.37; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 18 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Laimos Kriaučiūnaitės ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovei G. V. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Biržų kredito unija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. G. (toliau – ieškovas) teismui pateiktu patikslintu ieškiniu bei pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo prašė: 1) pripažinti 0,35 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – žemės sklypas) su ant jo esančiais statiniais: gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkio pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniu (kanalizacijos šuliniu), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 67 000 Eur (toliau – statiniai, bendrai turtas), ieškovo ir atsakovės G. V. (toliau – atsakovė) bendrąja daline nuosavybe, priklausančia kiekvienam po 1/2 dalį; 2) atidalinti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausantį minėtą turtą: ieškovui priklausančią 1/2 dalį turto priteisti atsakovei, o iš atsakovės priteisti ieškovui 19 896,46 Eur kompensaciją; 3) priteisti iš atsakovės visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad šalys nuo 2014 m. buvo sugyventiniai, t. y. vedė bendrą ūkį. (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra I. Šalys gyveno ir dalinai dirbo (duomenys neskelbtini). 2020 metais atsakovė grįžo į Lietuvą, dėl ko šalys nusprendė įsigyti namų valdą šeimos poreikiams tenkinti (žemės sklypą su statiniais), atlikti rekonstrukciją ir persikelti ten gyventi. Ieškovas ir toliau dirbo (duomenys neskelbtini), kurioje buvo registruota jo gyvenamoji vieta ir visos naudos (pašalpos, paramos ir kt.). Ieškovo darbas rotacinis, dvi savaites jis dirba (duomenys neskelbtini), tris savaites yra laisvas, tokiu principu jis dirba nuo 2022 ar 2023 metų kovo mėnesio. Todėl šalys dėl patogumo nusprendė, kad įsigyjamas nekilnojamasis turtas bus įregistruotas atsakovės vardu, tačiau įsigyti namų valdą buvo jų bendras noras ir ją šalys rinkosi kartu. Ieškovas dalyvavo visame namo pirkimo procese, buvo pas notarą. Kadangi šalims nepakako turimų lėšų turtui įsigyti, šalys nusprendė imti kreditą iš Biržų kredito unijos, kurį įformino atsakovės vardu. Paskolą imti atsakovės vardu šalys nusprendė pasikonsultavusios su Biržų kredito unija. Šalys nebuvo susituokę, todėl joms negalėjo būti išduodama subsidija pirmam būstui įsigyti, tokią subsidiją galėjo gauti tik atsakovė kaip vieniša mama. 2020 m. spalio 27 d. šalys įsigijo 0,35 ha žemės sklypą su ant jo esančiais statiniais. Šio turto įsigijimo metu šalys vedė bendrą ūkį ir namų valdą įsigijo bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Tai įrodo duomenys apie šalių bendrą vaiką, ieškovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai. Nors turtą įsigijo šeimos poreikiams tenkinti, tačiau rašytinio susitarimo dėl to šalys nesudarė. Įsigijus namą, ieškovas tuo metu galėjo dirbti iš namų, todėl jis namą remontavo, jame gyveno nuo jo įsigijimo iki pat 2024 m. kovo mėnesio. Nuo 2024 metų pradžios šalių bendras gyvenimas nutrūko. Šalys nebeveda bendro ūkio, ieškovė su dukra gyvena ginčo namų valdoje. Šalių santykiai konfliktiški, todėl bendras jų gyvenimas kartu toje pačioje namų valdoje kenkia ne tik šalių, bet ir jų nepilnametės dukters psichinei sveikatai bei psichologinei būsenai. Dėl šios priežasties ieškovas išsikraustė iš bendrų namų ir gyvena atskirai. Ieškovas siuntė atsakovei prašymą dėl turto atidalijimo geruoju, t. y. neinicijuojant teismo proceso, su kuriuo atsakovė nesutiko. Ginčo namų valda pripažintina bendru šalių turtu, nes ji įsigyta kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę. Namų valda iš esmės buvo pagerinta, gyvenamajam namui ieškovas atliko kapitalinį remontą, ieškovas pateikė duomenis apie jo atliktus pavedimus įvairioms statybinių ir kitokių namo remontui reikalingų medžiagų pardavimo bendrovėms bei asmenims. Rūpindamasis namų valdos pagerinimu, palėpės ir stogo tvarkymu, ieškovas daug piniginių lėšų sumokėjo ir grynais pinigais. Be to, 2020 m. spalio 27 d. perkant ginčo namų valdą ieškovas sumokėjo pradinį įnašą. Atsakovės mamai taip pat pravedė 4 900 Eur už atsakovei suteiktą paskolą. Paskolą Biržų kredito unijai kas mėnesį moka atsakovė, tačiau šalys žodžiu buvo sutarusios, kad atsakovė už įsigytą namų valdą mokės paskolą, o ieškovas rūpinsis namo rekonstrukcija, mokės kitus mokesčius, t. y. draudimą, už komunalinius patarnavimus, už suvartotą elektros energiją, kurą. Be to, ieškovas 2022–2023 metais, tuo laikotarpiu kai būdavo išvykęs dirbti į (duomenys neskelbtini), atsakovei palikdavo savo banko kortelę tam, kad atsakovė galėtų išlaikyti save ir jų dukrą. Nurodytos aplinkybės neabejotinai leidžia pripažinti, kad ginčo namų valdos didesnė dalis priklauso ieškovui. Tačiau ieškovas, įvertinęs aplinkybę, kad su atsakove gyvena jų dukra, sutinka, kad kiekvienai šaliai priklausytų po 1/2 dalį ginčo namų valdos. Dėl tarp šalių susiklosčiusių konfliktinių santykių atidalijimas natūra akivaizdžiai neatitiktų bendrasavininkų ir šalių nepilnamečio vaiko interesų. Atsakovė pageidauja turėti namų valdą savo nuosavybėje ir ieškovas tam neprieštarauja bei prašo atsakovei priteisti ieškovo turimą namų valdos dalį, o iš atsakovės ieškovui 19 896,46 Eur kompensaciją. Pažymėjo, kad jo įsteigtai mažajai bendrijai (toliau – MB) „Kirdonių statyba“ skirtos medžiagos nebuvo naudojamos namo remontui, nes bendrija įsteigta 2023 metų kovo mėnesį, veiklos per tuos metus beveik nebuvo, o namas pradėtas renovuoti nuo 2022 metų. Bendrija turi atskirą buhalteriją, be to, neįmanoma pirkti medžiagas bendrijos vardu ir naudoti sau, kadangi tai įstatymo pažeidimas. Bendrijos buhalterija yra visiškai atskira nuo asmeninės.
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas yra jos dukros I. tėvas, su kuriuo santuoka nebuvo sudaryta, tačiau šalys kurį laiką bendrai gyveno, buvo pora, augino dukrą. Nuo 2024 m. balandžio mėnesio ieškovas išsikraustė gyventi atskirai. Jų bendras gyvenimas buvo nenuolatinis, pastaraisiais metais nuo 2020 m. liepos mėnesio ji su dukra gyvena Lietuvoje, o ieškovas važinėjo dirbti į (duomenys neskelbtini), grįžęs į Lietuvą gyvendavo kartu. Priešingai nei nurodo ieškovas, šalys neketino pirkti namo kartu, jų finansai visuomet buvo atskiri. Ieškovas vengė įsipareigoti, prisiimti atsakomybę, todėl jai vienai teko imti kreditą ir įsigyti būstą. Sprendimas ieškoti ir įsigyti būstą buvo jos iniciatyva. Apžiūrėti namo važiavo su ieškovu ir giminaičiais. Atsakovė nusprendė pirkti namą, su ieškovu dėl to nesitarė, nes jis nenorėjo finansiškai įsipareigoti dėl turto įsigijimo, todėl turto pirkimas buvo jos vienos priimtas sprendimas, turtą pirko sau ir dukrai. Atsakovė taip pat norėjo pasinaudoti jaunos šeimos subsidija kaip vieniša mama. Jai 2020 rugsėjo 3 d. išduota pažyma, patvirtinanti jaunos šeimos teisę į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms, jos šeimos sudėtį sudarė ji ir dukra I. 2020 m. rugsėjo 3 d. atsakovė kreipėsi į Biržų kredito uniją, su kuria 2020 m. lapkričio 13 d. sudaryta kredito sutartis ir atsakovei 2020 m. lapkričio 25 d. namo pirkimui išmokėtas 35 900 Eur kreditas. Atsakovė 2020 m. spalio 27 d. savo vardu sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, o nekilnojamąjį turtą įsigijo už 43 600 Eur asmeninės nuosavybės teise. 2020 m. gruodžio 28 d. gavusi 7 180 Eur subsidiją ją sumokėjo Biržų kredito unijai, tokiu būdu sumažindama grąžintino kredito sumą. Šiuo metu kiekvieną mėnesį Biržų kredito unijai atsakovė viena moka po 220 Eur, likęs kreditas atsiliepimo teikimo dienai sudaro 27 207,08 Eur. Turtas 2020 m. lapkričio 24 d. sutartine hipoteka įkeistas Biržų Kredito unijai. Ieškovas nei pirkimo, nei kredito gavimo, nei prievolių užtikrinimo procese nedalyvavo. Jis nepateikė jokių įrodymų, jog prisidėjo prie turto kainos sumokėjimo. Kadangi pinigų pradiniam įnašui atsakovė neturėjo, jos tėvai L. V. ir R. V. iš Biržų kredito unijos 2020 m. spalio 26 d. paėmė 8 000 Eur vartojimo kreditą, už kurį laidavo atsakovės sesuo M. V.. Šiuos pinigus atsakovei 2020 m. spalio 26 d. pagal skolos raštelį paskolino jos tėvai ir jais buvo sumokėtas pradinis įnašas turto pardavėjams. Ieškovas 2022 m. gegužės 18 d. sumokėjo jos mamai L. V. 2 500 Eur, 2022 m. birželio 21 d. – 1 400 Eur; 2022 m. liepos 18 d. – 1 000 Eur mokėjimo paskirtyje nurodydamas už „GRETOS PASKOLĄ“. Mokėjimus ieškovas atliko ne turto įsigijimo metu, ne už įsigytą turtą, o praėjus pusantrų metų po turto įsigijimo, taip padėjo grąžinti skolą jos tėvams. Kadangi ieškovas gyvendavo jos namuose, jis privalėjo prisidėti prie būsto išlaikymo išlaidų, t. y. malkų, elektros. Tačiau už sunaudotą elektros energiją, vandenį, ryšio paslaugas, rinkliavą už atliekų tvarkymą, dukros darželį, muzikos mokyklą mokėjo atsakovė. Šalys nėra sudariusios santuokos ir pagal teismų praktiką jos nėra prilyginamos sutuoktiniams, todėl ieškovo argumentai, kad šalys viską darė bendrai, vertintini kritiškai. Atsakovė pažymėjo, kad namui nebuvo atliktas kapitalinis remontas, remontas buvo atliekamas tiek jos, tiek ieškovo lėšomis. Namo remontas vyksta iki šiol, jai padeda šeimos nariai. Nesutiko, kad ieškovas į namo pagerinimą yra investavęs 21 310,33 Eur ir kad gyvenamąjį namą jis pagerino iš esmės. Ieškovas nepateikė nei sąskaitų faktūrų, nei sutarčių, iš kurių būtų galima matyti, kokios prekės ir paslaugos pirktos, kokie prekių ir paslaugų kiekiai, kokiomis datomis pirkta ir pan., jo pateiktos LG suvestinės yra neinformatyvios. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas 2023 m. kovo 22 d. įsteigė MB „Kirdonių statyba“, jis yra vienintelis jos narys ir direktorius. Įsteigta bendrija lėšų neturėjo, todėl medžiagas ieškovas pirko iš savo kortelės. Ieškovas, pateikdamas savo sąskaitos suvestines LG1-LG16, galimai siekia suklaidinti teismą, kad pinigai investuoti į ginčo turtą perkant paslaugas ir medžiagas, o iš tiesų buvo pirktos medžiagos ir paslaugos MB „Kirdonių statyba“ klientams, o ne atsakovės turto remontui. Atsakovė neneigė, jog ieškovas laikotarpiu 2020 m. spalio 22 d.–2022 m. vasario 28 d. siuntė jai pinigų (viso 4 330 Eur), tačiau šios lėšos buvo siųstos vaikui išlaikyti, kaip finansinė parama jai, o ji pagal poreikį jomis disponavo. Atsakovės vertinimu, ieškovo piniginis indėlis nėra pakankamas, kad būtų konstatuotas jų siekis įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis. Ieškovas neįrodė, kad ginčo turtas buvo iš esmės pagerintas, kadangi gyvenamojo namo vertė pakilo tik 1 800 Eur. Nekilnojamojo turto vertė pasikeitė dėl rinkos sąlygų – išaugusių nekilnojamojo turto kainų Lietuvoje.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Biržų kredito unija atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismas 2025 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino ieškovo ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe 0,35 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini); atidalino šalių bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisė atsakovei žemės sklypą su statiniais, iš atsakovės ieškovui priteisė 19 896,46 Eur kompensaciją už bendrąją dalinę nuosavybę bei 880 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad 2020 m. spalio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – sutartis) už 43 600 Eur atsakovės vardu įgytas turtas. Šio turto pirkimui atsakovė 2020 m. lapkričio 13 d. su Biržų kredito unija sudarė kredito sutartį Nr. KNTBKU/202011/00025, pagal kurią atsakovei buvo išmokėtas 35 900 Eur kreditas. Atsakovės tėvai L. V. ir R. V. iš Biržų kredito unijos 2020 m. spalio 26 d. paėmė 8 000 Eur vartojimo kreditą, už jo grąžinimą laidavo atsakovės sesuo M. V.. Šiuos pinigus atsakovei jos tėvai paskolino pagal 2020 m. spalio 26 d. skolos raštelį. Atsakovės teigimu, šie pinigai buvo skirti banko paskolos pradiniam įnašui už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą padengti. Atsakovė taip pat pasinaudojo valstybės teikiama finansine paskata pirmam būstui įsigyjančioms jaunoms šeimoms, jai buvo suteikta 7 180 Eur subsidija pirmajam būstui įsigyti, kurią atsakovė sumokėjo Biržų kredito unijai. 2020 m. lapkričio 24 d. sutartine hipoteka atsakovė įkeitė įsigytą turtą kredito sutarties užtikrinimui.
7. Šalys nuo 2014 metų palaikė artimus santykius, (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra I. V., šalys gyveno kartu kaip šeima ir vedė bendrą ūkį iki 2024 m. pradžios. Šių aplinkybių šalys neginčijo, jas patvirtino ir byloje apklausti liudytojai V. J., L. V., M. V.. Iš šalių bei minėtų liudytojų paaiškinimų teismas nustatė, kad šalys su nepilnamete dukra apie keturis metus gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), 2020 metais nusprendė grįžti gyventi į Lietuvą, grįžę ir toliau kartu gyveno šeiminį gyvenimą. Esant nurodytoms aplinkybės, teismas logiškais ir įtikinamais laikė ieškovo paaiškinimus, jog atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje šalys neturėjo kur gyventi, kartu su atsakove nusprendė grįžus į Lietuvą, įsigyti nuosavą bendrą šeimos būstą.
8. Atsakovė akcentuoja, kad 2020 m. spalio 27 d. įgytas ginčo turtas yra įregistruotas jos vardu, taip pat jos vardu buvo tvarkomi ir su turto įsigijimu susiję dokumentai, paskolos. Tačiau, teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kurie leidžia pripažinti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tokią išvadą suponuoja ne tik pirmiau aptartos aplinkybės apie bendrą šalių šeimyninį gyvenimą, kuris, be viso kito, truko pakankamai ilgai (9 metus), dukters auginimą kartu ir bendrą ūkio vedimą, tačiau ir kitų byloje nustatytų aplinkybių visuma.
9. Ieškovas nurodė priežastis dėl ko su ginčo turtu susiję dokumentai buvo tvarkomi atsakovės vardu, atsakovė teigė, kad ginčo turtą ji pirko sau, kad galėtų jame gyventi su dukra, tačiau jos paaiškinimus paneigia bylos įrodymai. Šalys po ginčo turto įsigijimo ir toliau gyveno kartu. Ieškovas nurodė, kad grįžę iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, kartu su atsakove ieškojo būsto gyvenimui, domėjosi paskola, subsidija pirmam būstui įsigyti, po to suradę ginčo turtą, kartu su atsakove važiavo jo apžiūrėti, pats bendravo su turto pardavėjais, derino klausimus dėl turto vertinimo ir kt., ką patvirtina kiti bylos įrodymai.
10. Liudytojas V. J., kuris yra atsakovės dėdė, paaiškino, kad šalys kartu pirko namą, jie abu organizavo ir rūpinosi namo remontu, ieškovas per jį (V. J.) ieškojo darbuotojų namo remonto darbams, jis kartu su ieškovu ir atsakove buvo nuvažiavęs apžiūrėti įsigyto būsto. Kai būstą įsigijo, ėmė paskolą, buvo atvažiavę abu (ieškovas ir atsakovė) kalbėtis pas jį (V. J.) dėl turto draudimo, nes jis dirba draudimo įmonėje, jie abu kartu džiaugėsi namo pirkimu. Liudytojas taip pat nurodė, kad jis dažnai lankydavosi šalių namuose, nėra girdėjęs, kad atsakovė turtą būtų įsigijusi viena, tik savo reikmėms.
11. Bylos duomenys patvirtina, kad nors atsakovė savo vardu paėmė paskolą iš savo motinos L. V. namo įsigijimui – pradiniam būsto paskolos įnašui padengti (8 000 Eur), tačiau bylos įrodymai (ieškovo banko sąskaitos išrašai) patvirtina, kad būtent ieškovas grąžino didesnę dalį paskolos už įsigytą ginčo turtą L. V., t. y. 4 900 Eur, iš savo asmeninės banko sąskaitos (pavedimai daryti per tris kartus: 2022 m. gegužės 18 d. – 2 500 Eur, 2022 m. birželio 21 d. – 1 400 Eur, 2022 m. liepos 18 d. – 1 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „už G. paskolą“).
12. Iš į bylą pateiktų ieškovo banko sąskaitų išrašų, ieškovo paaiškinimų teismas nustatė, kad tiek ginčo turto įsigijimo metu, tiek po to, ieškovas siuntė atsakovei įvairias pinigų sumas, kurios buvo skirtos bendriems šeimos poreikiams bei susijusios ir su bendro turto įsigijimu. Ieškovas pateikė duomenis (savo banko sąskaitų išrašus, suvestines), kad tuo metu, kai jis dirbdavo (duomenys neskelbtini) buvo palikęs atsakovei vieną savo banko kortelę, kuria atsakovė disponavo, išlaikė save ir dukrą, pirko maistą ir viską kas buvo reikalinga šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovas 2020–2022 metais siuntė jai pinigus, apie 4 330 Eur, šios lėšos buvo siųstos vaikui išlaikyti ir ją finansiškai paremti, tomis lėšomis ji disponavo pagal poreikį ir ginčo turto įrengimui. Atsakovė taip pat patvirtino, kad kai ieškovas išvažiuodavo į (duomenys neskelbtini), jai palikdavo savo banko kortelę ir ji disponuodavo ieškovo pinigais.
13. Iš ieškovo paaiškinimų bei jo pateiktų banko sąskaitų išrašų, suvestinių matyti, kad jis mokėjo ir ginčo turto draudimo mokesčius „BTA“ ir „Gjensidige“ draudimo kompanijoms, prisidėjo prie mokėjimų už ginčo turto išlaikymą, t. y. komunalinius patarnavimus, suvartotą elektros energiją, namo šildymą, t. y. UAB „Jurgėnų biokuras“ – 7 825,65 kronų, V. V. – 7 736,76 kronų už malkas kūrenimui; UAB „Elektrum Lietuva“ – 1 835,26 kronų.
14. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad nuo pat ginčo turto įsigijimo šalys remontavo įsigytą gyvenamąjį namą, buvo atlikti ženklūs jo pagerinimo darbai. Iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad tikslas buvo pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, atnaujinti seną plytinį namą. Buvo atlikti viso namo apšiltinimo darbai, pakeistas namo stogas, nuarmuotas namo fasadas, pakeisti langai, įrengta palėpė, nuo grindų iki lubų, sienų, elektros, vandens. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad buvo atliekamas namo remontas, tą patvirtino ir liudytojai M. V., V. J., L. V.. Ieškovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kad iš jo banko sąskaitos daryti pavedimai kronomis įvairioms statybinių ir kitokių namo remontui reikalingų medžiagų pardavimo bendrovėms ir asmenims, pateikė PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų pardavimo aktus, mokėjimo kvitus. Ieškovo banko sąskaitų suvestinės patvirtina, kad buvo atliekami įvairūs pervedimai pakankamai ženkliomis pinigų sumomis. Be to, ieškovas rūpinosi namo remonto darbais, medžiagų įsigijimu, jis ieškojo ir samdė darbuotojus, organizavo ir prižiūrėjo jų darbus, už juos mokėdavo darbuotojams grynais pinigais, dalį darbų atliko ir pats. Atsakovė pripažino, kad ieškovas rūpinosi namo remonto darbais, pirko medžiagas, samdė darbuotojus ir jiems mokėjo, nurodė, kad tai darė ir ji, ieškovas to neginčijo. Taigi, atsakovė nekvestionavo aplinkybės, jog ieškovas tiek savo lėšomis, tiek savo darbu prisidėjo prie gyvenamojo namo atnaujinimo darbų, tuo iš esmės pripažindama jo, kaip partnerio, įnašą į bendro turto sukūrimą.
15. Vadovaudamasis nurodytu, teismas sprendė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės elgesys ir veiksmai leidžia daryti išvadą, kad šalys bendromis jėgomis ir lėšomis įgijo bei kūrė bendrą turtą, tą suvokė ir priėmė vienas kito dalyvavimą šiame kūrime (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.64 straipsnio 1 dalis).
16. Teismas atsakovės nurodytas aplinkybes, kad galimai dalis ieškovo nurodomų medžiagų buvo pirkta ne ginčo namo remontui, o ieškovo MB „Kirdonių statyba“ reikmėms, laikė deklaratyviomis, kadangi į bylą nėra pateikta jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pavedimai bendrovėms ir fiziniams asmenims buvo daromi ne iš nurodomos bendrijos, o iš ieškovo asmeninės banko sąskaitos, taip pat ieškovas paaiškino ir pateikė duomenis, kad bendrija veiklą vykdo tik nuo 2023 m. kovo 22 d., tuo tarpu namo remonto darbai buvo atliekami nuo jo įsigijimo, t. y. nuo 2020 m. spalio 27 d. Be to, bylos įrodymų visuma patvirtina, kad nuo ginčo turto įsigijimo ilgą laiką buvo atliekami įvairūs ir ženklūs jo pagerinimo darbai.
17. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės pajamos buvo itin didelės, jog ji be ieškovo finansinės pagalbos galėjo viena vykdyti namo atnaujinimo darbus, mokėti darbuotojams ir pan. Priešingai, iš jos paaiškinimų teisme matyti, kad ji 2021 m. gaudavo bedarbystės pašalpą – apie 800 Eur per mėnesį, kai baigėsi nedarbo išmokos, įsidarbino Lietuvoje ir gaudavo 860 Eur per mėnesį, 2023 metais ji išėjo iš darbo, gavo išeitinę išmoką, apie šešis mėnesius visai nedirbo.
18. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuo 2014 m. iki 2024 m. pradžios šalys gyveno kartu kaip šeima, rūpinosi vienas kitu, augino nepilnametę dukrą, vedė bendrą ūkį ir nors nebuvo įregistravę santuokos, jų santykiai tokius atitiko. Todėl teismas padarė išvadą, kad šalys turėjo tikslą ne tik bendrai gyventi, bet kryptingai kūrė planus turėti bendrus namus, nuosavą būstą. Ginčijamą turtą šalys siekė įgyti kartu šeimos poreikiams tenkinti, jų bendram gyvenimui bei bendro ūkio tvarkymui, taip pat bendru darbu, žiniomis, dalykiniais ryšiais bei piniginiais indėliais siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovas turtu naudojosi ir valdė jį kaip savo, investavo savo lėšas namo atnaujinimo darbams, siekė pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, nes turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, jog turtas jam priklauso su atsakove bendrai. Teismas sprendė, kad šalys turėjo bendrą tikslą ir buvo susitarę veikti bendrai, todėl ginčo turtas laikytinas šalių jungtinės veiklos objektu ir pripažintinas bendrąja daline šalių nuosavybe, ginčo santykius kvalifikuojant sutartine jungtine veikla.
19. Teismas konstatavo, kad šalys prie bendro turto prisidėjo lygiomis dalimis, nes nei ieškovas, nei atsakovė nepateikė pakankamų įrodymų, kurie teiktų pagrindą teismui nukrypti nuo lygių dalių prezumpcijos, to prašė ir ieškovas. Bylos medžiaga patvirtina, kad abi šalys prisidėjo prie ginčo turto išlaikymo, prie ginčo turto pagerinimo didžiąja dalimi savo lėšomis ir darbu prisidėjo ieškovas, atsakovė taip pat rūpinosi remonto darbais, medžiagų įsigijimu ir kt. Abi šalys prie bendro turto įgijimo bei sukūrimo prisidėjo lygiomis dalimis, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo paneigti CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją.
20. Šalių jungtinė veikla yra pasibaigusi, todėl ieškovas prašo atidalinti šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą turtą tokiu būdu – atsakovei priteisti visą ginčo turtą, o jam iš atsakovės priteisti piniginę kompensaciją. Ieškinio reikalavimas atidalyti turtą tokiu būdu grindžiamas tuo, kad šalys gyvena atskirai, jų santykiai yra konfliktiški, kartu su atsakove gyvena ir jų nepilnametė dukra, todėl bendras gyvenimas kenktų ne tik šalių psichinei sveikatai ir psichologinei būsenai, bet ir jų mažametei dukrai. Atsakovė siekia, kad turtas liktų jos asmenine nuosavybe, ieškovas tam neprieštarauja. Trečiasis asmuo Biržų kredito unija pozicijos byloje, prieštaravimų ar pan. nereiškė.
21. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas ieškinyje nurodytu būdu atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, yra pagrįstas, todėl jį tenkino. Nurodė, kad ieškovo siekis atidalyti jam tenkančią dalį, išmokant kompensaciją, laikytinas priimtiniausiu bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdu. Dėl to atsakovei priteisė visą ginčo turtą natūrą, o ieškovui iš atsakovės – 19 896,46 Eur kompensaciją už jai priklausančią ginčo turto dalį. Teismas sprendė, kad ieškovo prašoma priteisti kompensacija ir jos paskaičiavimo būdas – iš bendros turto vertės – 67 000 Eur atskaičiuojant likusią nesumokėtą kredito dalį, kurią moka atsakovė (27 207,08 Eur) ir tik nuo šios sumos skaičiuojant 1/2 kompensacijos dalį, nagrinėjamoje situacijoje laikytina teisinga ir protinga.
22. Teismas nustatė, kad ieškovas patyrė 880 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 460 Eur žyminis mokestis ir 420 Eur už UAB „Lituka ir Ko“ 2024 m. rugsėjo 27 d. sumokėtą turto vertinimą. Ieškinį tenkinęs visiškai, šias ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
23. Apeliaciniu skundu atsakovė G. V. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei ir valstybei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Pagal kasacinio teismo praktiką, sugyventinių ginčai dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, savaime negali būti sprendžiami pagal analogiją taikant sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančias teisės normas.
23.2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog yra įrodymų apie tai, kad tarp šalių buvo susitarimas turtą įgyti bendrai. Visi byloje esantys rašytiniai įrodymai, leidžia daryti priešingą išvadą tokio susitarimo nebuvus. Turtas buvo įgytas vienos apeliantės, t. y. apeliantė sumokėjo jos tėvų jai perduotą pradinį įnašą (pagal vartojimo kredito sutartį), sudarė kredito sutartį dėl turto įsigijimo, sutartinę hipoteką bei gavo subsidiją pirmam būstui įsigyti.
23.3. Ieškovas neįrodė savo finansinio indėlio į ginčo turtą jo įsigijimo metu, t. y. nenurodė kiek pinigų skyrė ginčo turto įsigijimui, neprisiminė kiek pradinio įnašo ir kam sumokėti reikėjo už įsigyjamą ginčo turtą. Jo paaiškinimas, jog turtas buvo įsigytas tik apeliantės vardu, nes jis Lietuvoje neturėjo deklaruotos gyvenamos vietos ir visas pajamas gavo (duomenys neskelbtini), vertintinas kritiškai. Įstatymai nereikalauja, kad asmuo, įsigydamas nekilnojamąjį turtą Lietuvoje būtų deklaravęs savo gyvenamąją vietą.
23.4. Apeliantės pajamos kreditui gauti Biržų kredito unijoje taip pat buvo vertintos ir teiktos tos, kurios gautos (duomenys neskelbtini) pastaruosius metus. Ieškovas nurodė duodamas paaiškinimus, jog kreipėsi į kredito uniją, bet kreditas jam nebuvo suteiktas. Pastebėtina, jog ieškovas teismui nepateikė dokumentų, kad jis realiai bandė gauti būsto kreditą, bet jo negavo. Bylą nagrinėjęs teismas selektyviai vertino byloje pateiktus įrodymus, aplinkybes vertino neobjektyviai ir nevisapusiškai, taip iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio nuostatas.
23.5. Priešingai nei nustatė teismas, apeliantė nenurodė, jog ieškovo įnašas į gyvenamojo namo remontą buvo toks reikšmingas, kad jis įgijo teisę ne tik į remontuoto gyvenamojo namo dalį, bet teisę į pusę viso ginčo turto. Nors apeliantė ir neneigė, jog gyvenamasis namas buvo remontuotas abiejų šalių lėšomis ir darbu, tačiau nurodė, jog remonto darbai nebaigti, kas akivaizdžiai matyti ir iš 2024 m. turto vertinimo ataskaitos nuotraukų. Apeliantė kategoriškai nesutiko, kad ieškovas yra investavęs į namo pagerinimą jo nurodytą 21 310,33 Eur sumą ir namą pagerino iš esmės. Pats ieškovas nenurodė tikslios sumos, kiek į ginčo turtą yra investavęs. Nors ieškinyje nurodė, jog investavo 21 310,33 Eur, tačiau duodamas paaiškinimui, teigė, kad vien už darbus, be medžiagų, yra sumokėjęs apie 20 000 Eur. Vadinasi, bendra investuota suma pagal ieškovo paaiškinimus viršija 40 000 Eur, tačiau byloje tokių duomenų nėra, o iš turto vertinimo ataskaitų matyti, kad gyvenamojo namo vertė pakilo tik 1 800 Eur.
23.6. Teismas neįvertino aplinkybių, jog gyvenant kartu šalys turėjo bendrų buities išlaidų, išlaidų dukros poreikių tenkinimui, todėl nepagrįstai visas ieškovo apeliantei pervestas sumas vertino kaip turto pagerinimo lėšas. Be to, visas išlaidas vaikui išlaikyti – darželis, muzikos mokyklos mokestis, namo išlaikymo (elektra, telefonų sąskaitos, vanduo, atliekų tvarkymas) mokėjo ne ieškovas, o apeliantė.
23.7. Teismas, remdamasis šalių ir liudytojų paaiškinimais, turto vertinimo ataskaitomis ir joje esančiomis nuotraukomis, ieškovo banko sąskaitų išrašais, suvestinėmis, PVM sąskaitomis faktūromis ir kt., nustatė, jog buvo atlikti ženklūs namo pagerinimo darbai. Tačiau iš teismo sprendimo turinio taip ir lieka neaišku, ar teismas ženklius namo pagerinimo darbus laiko esminiu turto pagerinimu. Teismas neįvertino svarbios aplinkybės, jog turto pagerinimo darbai neturėjo didelės įtakos ginčo turto vertės padidėjimui. Iš 2020 m. ir 2024 m. Turto vertinimo ataskaitų galima spręsti, jog įsigytas turtas nebuvo iš esmės pagerintas dėl atlikto remonto. Gyvenamojo namo, kurio kapitalinį remontą nurodo atlikęs ieškovas, vertė pakilo tik 1 800 Eur, o tokia suma nelaikytina ženklia, dėl kurios būtų galima spręsti, jog atlikti esminiai turto pagerinimai. Apeliantės vertinimu, ginčo turto vertė pasikeitė dėl rinkos sąlygų, t. y. išaugusių nekilnojamojo turto kainų visoje Lietuvoje. Ieškovo indėlis į ginčo turtą nėra pakankamas, kad būtų konstatuotas šalių siekis įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis. Teismas visiškai ignoravo apeliantės nesutikimą dėl turto pagerinimo iš esmės ir net nesprendė svarbaus šioje byloje fakto, ar ginčo turtas buvo pagerintas iš esmės.
23.8. Teismas padarė abstrakčią išvadą, kad egzistavo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę buvimo, taip pat preziumavo, kad šalių įnašai į bendrąją jungtinę veiklą buvo lygūs. Tačiau teismui nekonkretizavus abiejų šalių įnašų į turto įsigijimą ir pagerinimą vertės, atitinkamai nepagrindus, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, teismo išvada dėl ginčo turto bendrosios dalinės nuosavybės laikytina teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota.
23.9. Ieškovas įrodinėjo tik gyvenamojo namo esminį pagerinimą, tokiu atveju lieka neaišku, kokiu teisiniu pagrindu teismas pripažino visą ginčo turtą (žemės sklypą, kitą gyvenamą namą, ūkinius pastatus) bendra daline šalių nuosavybe po 1/2 dalį, jei bylos įrodymai patvirtina, kad ginčo turtas buvo įsigytas už apeliantės skolintas, gautas (subsidija) lėšas, o remontas buvo atliekamas iš bendrų lėšų, bendru šalių darbu ir tik vienam ginčo turto objektui – gyvenamajam namui. Nenustačius fakto, kad iš esmės buvo pagerintas visas ginčo turtas bei apeliantei pateikus įrodymus, jog turtas įsigytas už jos skolintas, gautas (subsidija) lėšas, teismas nepagrįstai tenkino ieškinį, nes tam nebuvo įstatyme numatyto pagrindo.
23.10. Teismui nustačius tik ieškovo indėlį į gyvenamojo namo sukūrimą, byloje nebuvo teikiami įrodymai ir teismas nepasisakė dėl ieškovo teisės į žemės sklypą, nors priteisė jam 1/2 dalį žemės sklypo. Tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis turtas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, todėl sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015; 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016). Byloje nenustatyta, kad sklypas buvo įgytas ar pagerintas šalių bendromis lėšomis, kaip nebuvo nei įrodinėjama, nei nustatyta, jog kiti statiniai buvo įgyti ar pagerinti šalių bendromis lėšomis.
23.11. Teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė išvadą, kad šalys prie bendro turto prisidėjo lygiomis dalimis. Šalys į bylą teikė konkrečius įrodymus (kredito sutartis, sąskaitų išrašus, sąskaitas faktūras, pavedimų kopijas), kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš jų įnašą į turto įsigijimą ir turto pagerinimą, dėl to prezumpcijos taikymas šiuo atveju paneigė rungimosi principą civiliniame procese. Neginčijama aplinkybė, jog apeliantė už ginčo turtą sumokėjo 43 600 Eur, t. y. visą ginčo turto kainą. Be to, pagal kredito sutartį visa apeliantės mokėtina suma kreditoriui su palūkanomis 64 670,88 Eur. Būtent apeliantė pasiskolino didelę pinigų sumą tam, kad įsigyti ginčo turtą. Tuo tarpu ieškovas nepateikė jokių įrodymų nei apie savo turėtas pajamas, nei apie santaupas ar paimtas paskolas, kai buvo perkamas ginčo turtas. Jis teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti sumos kada, kam ir kiek davė pinigų ginčo turtui įsigyti.
23.12. Teismas nepagrįstai ieškovo pateiktą kompensacijos paskaičiavimą laikė teisingu ir protingu, nes byloje nėra ginčo, jog kreditą moka viena apeliantė. Teismas neįvertino apeliantės pateiktų argumentų, jog kompensacijos dydį ieškovas skaičiuoja neteisingai, kadangi iki ieškinio pateikimo dienos ieškovas Biržų kredito unijai nėra sumokėję jokios įmokos apeliantės paimto kredito. Iš turto vertės turėtų būti atimama ne likusi mokėti kredito suma, o visa gauto kredito suma su palūkanomis, L. V. grąžinta suma su palūkanomis pagal 2020 m. spalio 26 d. skolos raštelį bei gauta subsidija ir tik likusi turto vertė dalijama pusiau. Jei būtų priteista kompensacija už 1/2 dalį turto, ieškovas turėtų būti pripažintas solidariai atsakingu už kredito sutarties vykdymą. Šiuo metu ginčo turtas yra įkeistas kreditoriui Biržų kredito unijai.
23.13. Ieškovas prašo pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo turto dalį pagal jungtinės veiklos sutartį reglamentuojančias nuostatas. Teismas netinkamai taikė CK 6.975 straipsnio normas ir teismų išaiškinimus tokio pobūdžio bylose. Byloje nustatyta, kad apeliantė skolinosi iš trečiųjų asmenų lėšas, skirtas ginčo turto įsigijimui. Todėl teismui pripažįstant, kad turtas laikytinas šalių jungtinės veiklos objektu, ieškovas, įgydamas nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo turto, turėjo prisiimti ir pusę atsakovės skolos. Jei ieškovas prašo tik teisės į turto dalį pripažinimo, bet nepripažįsta savo prievolių Biržų kredito unijai už turto įsigijimui skolintas lėšas, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bylos šalys vykdė faktinę jungtinę veiklą (žr. pvz. 2015 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-433-431/2015).
23.14. Teismas, nagrinėdamas bylą, neužtikrino ir CPK 235 straipsnyje įtvirtinto betarpiškumo principo laikymosi. Teismui posėdyje dalyvaujant nuotoliniu būdu per Zoom programą, o bylos šalims ir jų atstovams dalyvaujant teismo posėdžių salėje, teismas negebėjo užtikrinti tinkamos dalyvaujančių asmenų apklausos, nes ieškovui duodant paaiškinimus, atsakinėjant į teismo užduotus klausimus, jo atstovas jam nuolat sufleravo atsakymus, todėl galimai ieškovas nepateikė visų objektyvių savo parodymų, o tik pakartojo savo advokato atsakymus, todėl tai nebuvo betarpiški ieškovo paaiškinimai.
24. Ieškovas L. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš apeliantės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Apeliantė skunde iš esmės pateikia tuos pačius argumentus, kuriais grindė savo atsiliepimą į ieškinį ir kuriuos išsakė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismas laikėsi įrodinėjimo taisyklių ir byloje esančių įrodymų pagrindu priėmė sprendimą, atsižvelgė į visas nustatytas aplinkybes. Apeliantės argumentai nepatvirtina sprendimo neatitikimo teismų praktikai dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo.
24.2. Apeliantė teigia, kad ieškovas neįrodė savo finansinio indėlio į ginčo turtą jo įsigijimo metu. Apeliantė per siaurai aiškina šios bylos įrodinėjimo dalyką ginčo turto įgijimo kontekste teigdama, jog ginčo turtas gali būti pripažintas įgytu bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu tik tuo atveju, jei ieškovas įrodytų, kad šis turtas įsigytas šalių bendromis lėšomis jau 2020 m. lapkričio 13 d., kai apeliantė sudarė sutartį su Biržų kredito unija dėl 35 900 Eur paskolos suteikimo.
24.3. Teismas šiuo atveju, vadovaudamasis rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais, nustatė, kad ginčo turtas įgytas abiejų šalių lėšomis turint tikslą bendrai įsigyti žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir jį rekonstruoti. Todėl pritartina teismo esminei išvadai, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tarp šalių susiklosčiusius artimus asmeninius santykius, paskatinusius jų susitarimą bendromis lėšomis bei darbu įgyti ir sukurti bendrą turtą. Teismas nustatė tiek bylos šalių bendrą gyvenimą kartu, tiek faktą, kad ieškovas po 2020 m. lapkričio 13 d. grąžino didžiąją dalį L. V. suteiktos paskolos apeliantei bei reikšmingomis lėšomis prisidėjo prie gyvenamo namo rekonstrukcijos, jo išlaikymo ir šeimos poreikių tenkinimo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką ar pažeidė įrodinėjimo taisykles, nustatydamas šalių susitarimą įsigyti ginčo turtą bendrosios nuosavybės teise.
24.4. Priešingai nei teigia apeliantė, teismo išvada, kad egzistavo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nėra abstrakti. Teismas vertino visus byloje esančius įrodymus ir būtent jais grindė savo galutines išvadas. Sprendimą, be kita ko, grindė ir apeliantės pasikviestos mamos, sesers bei artimo giminaičio parodymais, duotais teismo posėdžio metu, kurie patvirtino iš esmės būtent ieškovo nurodomas aplinkybes. Šie asmenys yra artimi apeliantei žmonės, todėl nėra jokio pagrindo abejoti jų parodymais. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus ir selektyviai vertino bylos duomenis. Priešingai, būtent apeliantė siekia, kad teismas vertintų tik jos argumentus ir tik jų pagrindu priimtų galutinį sprendimą, kas neatitinka CPK 185 straipsnyje įtvirtintų nuostatų.
24.5. Apeliantė, iš esmės ginčydama bendrosios dalinės nuosavybės egzistavimą, į bylą nepateikė įrodymų, kurie leistų pripažinti, jog ginčo turtas yra tik jos vienos ar didžiąja dalimi priklauso jai. Sutiktina su teismo išvada, jog byloje nepakanka duomenų, kad kuri nors šalis turi teisę į didesnę ginčo turto dalį. Būtent dėl šios priežasties teismas pagrįstai byloje taikė prezumpciją, kad šalių įnašai į bendrąją jungtinę veiklą buvo lygūs, kurios apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
24.6. Apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai ieškovo pateiktą kompensacijos paskaičiavimą laikė teisingu. Tačiau nesuprantamas apeliantės teiginys, kad skaičiuojant apeliantės ieškovui mokėtiną kompensaciją, iš ginčo turto vertės turėtų būti atimama ne likusi mokėti kredito suma, o visa gauto kredito suma su palūkanomis, L. V. grąžinta suma su palūkanomis pagal 2020 m. spalio 26 d. skolos raštelį bei gauta subsidija ir tik likusi turto vertė dalijama pusiau. Minėtus argumentus apeliantė grindžia apeliacinės instancijos teismo, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartyje padarytomis išvadomis civilinėje byloje Nr. 2A-433-431/2015. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina tik kasacinis teismas. Be to, nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl vadovautis minėta nutartimi nėra pagrindo. Be to, ieškovas prašo, kad apeliantė taptų vienintelio ginčo turto savininke. Jai tokia tapus, ji privalo prisiimti prievolę baigti mokėti likusią paskolos, kuri buvo paimta to turto įsigijimui, dalį, todėl apeliantės nurodytas kompensacijos paskaičiavimo būdas nėra teisingas.
24.7. Pažymėtina, kad teismas nustatė, jog šalys jau daug metų vedė bendrą ūkį, gyveno kaip šeima. Todėl kol šalys vedė bendrą ūkį ir gyveno kaip šeima, preziumuojama, kad apeliantės mokama paskola už įsigytą bendrą turtą, buvo mokama bendrai. Nesuprantama, kokiu pagrindu apeliantė nurodo, kad iš mokėtinos kompensacijos sumos turėtų būti atimama L. V. grąžinta paskolos suma ir apeliantės gauta subsidija. Kaip teisingai nustatė teismas, šalys vykdė jungtinę veiklą ir bendrai nusprendė įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą šeimos poreikiams tenkinti. Kadangi nenuginčyta prezumpcija, jog šiuo atveju šalys lygiomis dalimis prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo ir jo atnaujinimo, tai nėra pagrindo šias sumas atimti iš mokėtinos kompensacijos sumos. Ieškovas mano, kad jis teisingai paskaičiavo mokėtiną kompensacijos sumą ir teismas tam pritarė. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šios teismo išvados.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
26. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundų ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
27. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe jungtinės veiklos pagrindu ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, sprendė, kad: 1) šalys turėjo bendrą tikslą ir buvo susitarę veikti bendrai, todėl ginčo turtas yra laikytinas ieškovo ir atsakovės jungtinės veiklos objektu ir pripažintinas bendrąja daline šalių nuosavybe, ginčo santykius kvalifikuojant sutartine jungtine veikla; 2) šalys prie bendro turto prisidėjo lygiomis dalimis; 3) atidalijo bendrą dalinę nuosavybę – atsakovei priteisė nekilnojamąjį turtą, ieškovui – 19 896,46 Eur piniginę kompensaciją.
29. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, laikosi pozicijos, kad šalys nebuvo sudarę susitarimo turtą įgyti bendrai, turtas įgytas vienos atsakovės, ieškovas neįrodė savo finansinio indėlio turto įgijimo metu. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
30. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
31. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas L. G. ir atsakovė G. V. nuo 2014 metų palaikė artimus asmeninius santykius, o (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra I. V.. Šalys gyveno kartu kaip šeima, vedė bendrą ūkį iki 2024 m. pradžios, t. y. apie devynerius metus. Šios aplinkybės byloje nebuvo ginčijamos nei ieškovo, nei atsakovės, jas patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai – V. J., L. V. bei M. V., kurie yra artimi atsakovei asmenys, todėl nėra pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu. Iš šalių bei minėtų liudytojų paaiškinimų taip pat nustatyta, kad šalys su nepilnamete dukra maždaug ketverius metus gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), o 2020 metais nusprendė grįžti gyventi į Lietuvą. Grįžusios į Lietuvą šalys ir toliau gyveno šeiminį gyvenimą. Neturėdamos kur gyventi, šalys nusprendė įsigyti nuosavą bendrą šeimos būstą. Teisėjų kolegijos vertinimu, 6 metų laikotarpis (nuo 2014 m. iki 2020 m.) yra pakankamas dviem asmenims nuspręsti, kad jie nori kartu gyventi kaip šeima, atitinkamai planuoti savo gyvenimą ir priimti sprendimus. Ieškovas paaiškino, kad kartu su atsakove ieškojo tinkamo būsto, domėjosi galimybe gauti būsto paskolą bei subsidiją pirmajam būstui įsigyti, kartu vyko apžiūrėti ginčo turto, bendravo su turto pardavėjais, derino turto vertinimo klausimus bei dalyvavo notarinėje turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo procedūroje. Taip pat nustatyta, kad šalys kartu lankėsi Biržų kredito unijoje, kur, paaiškinus savo situaciją, jiems buvo patarta paskolą imti atsakovės vardu, kadangi šalys nebuvo sudarę santuokos, o subsidija pirmajam būstui pagal tuo metu galiojusius teisės aktus galėjo būti suteikiama tik atsakovei, kaip vienišai motinai. Dėl šių aplinkybių ir buvo nuspręsta visus su turto įsigijimu susijusius sandorius forminti atsakovės vardu. Po ginčo turto įsigijimo šalys toliau gyveno kartu šeiminį gyvenimą. Pažymėtina, kad liudytojas V. J., atsakovės dėdė, paaiškino, jog ginčo turtą pirko abu – ieškovas ir atsakovė – bendrai, ir nėra girdėjęs, kad turtas būtų buvęs įsigytas tik atsakovės asmeniniam naudojimui. Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad turtas yra jos asmeninė nuosavybė, nes pirkimo–pardavimo sutartis, kredito sutartis bei subsidija buvo įforminti tik jos vardu, tačiau faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog turtas buvo įgytas bendru šalių sutarimu, o visų sandorių formali registracija atsakovės vardu buvo nulemta praktinių ir teisinių sumetimų – siekiant pasinaudoti galimybe gauti subsidiją ir tokiu būdu padengti dalį būsto kredito. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje įrodytas šalių susitarimas dėl bendro turto (būsto) įgijimo, jų bendra valia turėti bendrus namus ir ateityje juose gyventi.
33. Atsakovė pradiniam gyvenamojo būsto paskolos įnašui padengti savo vardu gavo 8 000 Eur dydžio paskolą iš savo motinos L. V.. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad didesnę šios sumos dalį – 4 900 Eur – grąžino ieškovas, atlikdamas mokėjimą iš savo asmeninės banko sąskaitos, mokėjimo paskirtyje aiškiai nurodydamas „už G. paskolą“. Atsakovė šių aplinkybių nepaneigė, todėl, nepaisant to, kad atitinkamas mokėjimas buvo atliktas 2022 metais, tai patvirtina ieškovo prisidėjimą prie pradinio įnašo, reikalingo įsigyjant ginčo turtą, ir ieškovo valią bei ketinimą įsigyti bendrą turtą su atsakove. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.
34. Apeliantė nurodo, kad turtas nebuvo pagerintas iš esmės, ieškovo įnašas į gyvenamojo namo remontą nebuvo toks reikšmingas, kad jis būtų galėjęs įgyti teisę ne tik į remontuoto namo dalį, bet ir į pusę viso ginčo turto.
35. Šalių elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek jo metu, tiek ir po sandorio sudarymo yra reikšmingas vertinant, ar šalys turėjo bendrą valią sukurti bendrą turtą. Nustatyta, kad šalys turėjo ketinimą įsigyti bendrus namus, pradinis įnašas už turtą buvo sumokėtas beveik lygiomis dalimis, įsigijus prastos būklės namą, šalys kartu jį remontavo, taigi, toliau kūrė bendrą nuosavybę. Nors atsakovė teigia, kad ieškovo indėlis kuriant nuosavybę nebuvo reikšmingas, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina priešingai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dirbdamas (duomenys neskelbtini) tiek ginčo turto įsigijimo metu, tiek po to ieškovas siuntė atsakovei įvairias pinigų sumas, kurios kaip nurodė, buvo skirtos bendriems šeimos poreikiams bei susijusios ir su bendro turto įsigijimu.Tuo metu, kai ieškovas dirbdavo (duomenys neskelbtini), buvo palikęs atsakovei vieną savo banko kortelę, kuria atsakovė disponavo, išlaikė save ir dukrą, pirko maistą ir viską kas buvo reikalinga šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovas 2020–2022 metais siuntė jai pinigus, apie 4 330 Eur, šios lėšos buvo siųstos vaikui išlaikyti ir ją finansiškai paremti, tomis lėšomis ji disponavo pagal poreikį ir ginčo turto įrengimui. Taip pat atsakovė patvirtino, kad kai ieškovas išvažiuodavo į (duomenys neskelbtini), palikdavo jai savo banko kortelę, ji disponuodavo jo pinigais (teismo sprendimo 23 p.). Ieškovas byloje įrodė, kad iš jo banko sąskaitos laikotarpiu nuo 2021 m. iki 2023 m. buvo daryti pavedimai kronomis įvairioms statybinių ir kitokių namo remontui reikalingų medžiagų pardavimo bendrovėms ir asmenims, pateikė PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų pardavimo aktus, mokėjimo kvitus, suvestines, kurios darytos iš jo banko sąskaitų (pridėti ir pilni banko sąskaitų išrašai, kurie patvirtina ieškovo pateiktose suvestinėse nurodytus duomenis), iš kurių matyti įvairūs pervedimai pakankamai didelėmis pinigų sumomis, pvz., UAB „Bikuvos prekyba“ – 8 680,62 Eur, UAB „Moki veži“ – 6 088,11 Eur, UAB „Senuka“ – 6 036,71 Eur (teismo sprendimo 25 p.). Taip pat matyti ir kiti pavedimai: A. K. sumokėta 14 039,55 kronų (1 230 Eur) už medieną naujam namo stogui, UAB „Skardena“ sumokėta 3 689,81 kronų (330 Eur) už naujo stogo dangą; UAB „Bustukas“ sumokėta 19 747,69 kronų (1 750 Eur) už naujus plastikinius langus gyvenamam namui, UAB „Juodasis garnys“ sumokėta 10 877,20 kronų (950 Eur) už namo šiltinimą užpildant sienų tarpus šiltinimo priemonėmis ir kt. Ieškovas nurodė, kad namo remonto darbais, medžiagų įsigijimu rūpinosi ieškovas, jis ieškojo ir samdė darbuotojus, organizavo ir prižiūrėjo jų darbus, už juos mokėdavo darbuotojams grynais pinigais, dalį darbų atliko ir pats. Atsakovė pripažino, kad ieškovas rūpinosi namo remonto darbais, pirko medžiagas, samdė darbuotojus ir jiems mokėjo, nurodė, kad tai darė ir ji, ieškovas to neginčijo. Šios aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad ieškovas, dirbdamas (duomenys neskelbtini), turėjo finansines galimybes ir reikšmingai prisidėjo prie bendro turto kūrimo. Galimai aukščiau nurodytos ieškovo pinginės sumos namo remontui ir nesukūrė tokios pačios pridedamosios namo rinkos vertės, tačiau jos vis tiek laikytinos reikšmingomis investicijomis, turinčiomis įtakos nustatant ieškovo įnašą į bendrą turtą. Tuo tarpu vertinant atsakovės turtinę padėtį, nustatyta, kad 2021 m. ji gaudavo bedarbystės pašalpą – apie 800 Eur per mėnesį, kai baigėsi nedarbo išmokos, įsidarbino Lietuvoje ir gaudavo 860 Eur per mėnesį, 2023 metais ji išėjo iš darbo, gavo išeitinę išmoką, apie šešis mėnesius visai nedirbo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės pajamos nebuvo tokios didelės, jog ji be ieškovo finansinio indėlio dalies būtų galėjusi viena toliau kurti (gerinti, atnaujinti) nuosavybę. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje įrodyta, kad ieškovas savo lėšomis ir darbu reikšmingai prisidėjo prie šalių bendro turto kūrimo.
36. Apeliantė akcentuoja, kad byloje teismas nenustatė, ar buvo atlikti esminiai turto pagerinimai ir nepagrįstai pripažino ieškovui nuosavybės teisę į visą ginčo turtą, o ne tik į remontuojamą gyvenamąjį namą. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Byloje nustatyta, kad po turto įgijimo buvo įrengtas visas plytinio namo gyvenamasis plotas, atlikti viso namo apšiltinimo darbai, pakeistas namo stogas, nuarmuotas namo fasadas, pakeisti langai, įrengta palėpė, nuo grindų iki lubų, sienų, elektros ir vandens. Kapitalinis remontas – procesas, kurios tikslas yra atnaujinti pastatą/ patalpą nekeičiant statinio išorės matmenų (ilgio, pločio, aukščio ir pan.). Tai gali apimti pastato šildymo, elektros ar vandens sistemų atnaujinimą, renovaciją arba net pastato konstrukcijos stiprinimą. Kapitalinio remonto tikslas yra atkurti pastato/patalpos funkcionalumą, saugumą ir patrauklumą. Byloje nustatyti darbai atitinka kapitalinio remonto savoką, todėl laikytina, jog įgijus turtą buvo atliktas esminis jo pagerinimas. Nors atsakovė nurodo, kad pagal 2020 m. ir 2024 m. atliktų turto vertės nustatymo ataskaitas gyvenamojo namo vertė padidėjo tik 1 800 Eur, tačiau su tokia atsakovės pozicija nėra pagrindo sutikti. 2024 m. UAB „Lituka ir Ko“ turto vertės nustatymo ataskaitoje pažymėta, jog vertės tarp atskirų namų valdos objektų atskiriamos sąlyginai, nes vertinamas turtas suprantamas kaip nedalomas kompleksas. Kita vertus, ataskaitos ruošimui buvo pateikti 2003 m. gruodžio 30 d. namų valdos (taip pat ir gyvenamojo namo 2A1p) kadastro duomenys, kuriuose nėra užfiksuoti 2020–2023 metais šalių atlikto kapitalinio remonto darbai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad minėta ataskaita buvo ruošiama turint tikslą įvertinti visą namų valdą, kaip vienetą, o ne atskirus jos objektus, todėl nustatant šalių indėlį ir nuosavybės dalis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne vertinimo ataskaitose nurodytu visos namų valdos kainos pokyčiu, o rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais šalių faktiškai į turtą investuotas lėšas bei atliktus darbus. Pagal CK 6.970 str. 2 d. preziumuojama, jog partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju abi šalys prisidėjo prie ginčo turto išlaikymo, didžiąja dalimi ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie ginčo turto pagerinimo, atsakovė taip pat rūpinosi remonto darbais, medžiagų įsigijimu ir kitais su turtu susijusiais veiksmais. Ginčo turtui įgyti šalių sutarimu atsakovės vardu buvo gauta subsidija – 8 000 Eur, iš L. V. buvo paimta paskola – 8 000 Eur, kuri buvo grąžinta abiejų šalių lėšomis. Atsakovė iš bendrų lėšų dengė paskolos įmokas UAB „Biržų kredito unijai“, nes šalys vedė bendrą ūkį ir atsakovė naudojosi ieškovo banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis bei gaudavo pavedimais iš ieškovo pinigų šeimos poreikių tenkinimui. Toks abiejų šalių prisidėjimas laikytinas tikslingais jungtinės veiklos dalyvių veiksmais tiek įgyjant, tiek ir gerinant bendrosios dalinės nuosavybės turtą, todėl ieškovui pagrįstai pripažinta nuosavybės teisė į pusę viso šalių įgyto turto, o ne tik į vieną, atskirą turto objektą.
37. Atsakovė nurodė, kad teismas neteisingai skaičiavo piniginės kompensacijos dydį, nes iš turto vertės turėjo būti atimama ne tik likusi mokėti kredito suma, bet visa gauto kredito suma su palūkanomis, L. V. grąžinta suma su palūkanomis pagal skolos raštelį bei gauta subsidija. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais. Atsakovė jungtinės veiklos vykdymo laikotarpiu mokėdama kredito sutarties įmokas unijai, o ieškovas prisidėdamas savo gaunamomis pajamomis (atsakovė naudojosi ieškovo banko kortele ir sąskaitoje esančiomis lėšomis), taip pat savo kitokiu darbu bendrame ūkyje, siekė bendro tikslo – tenkinti šeimos poreikius, be kita ko, mokėti būsto, kuriame gyvena šeima, vartojimo kreditą unijai. Šalių pajamos buvo laikomos bendromis, tarp šalių nebuvo aiškaus susitarimo dėl įnašų į bendrą veiklą, be to, kaip minėta, įnašai į bendrą jungtinę veiklą, nepaisant ieškovo gaunamų didesnių pajamų, šiuo atveju laikytini lygiais. Kadangi atsakovės jungtinės veiklos vykdymo laikotarpiu mokėtos vartojimo kredito įmokos buvo mokamos iš abiejų partnerių bendrai naudojamo turto (CK 6.971 straipsnio 1–2 dalys) – ieškovo ir atsakovės pajamų, todėl nėra pagrindo šių įmokų dalies atimti iš bendro turto vertės. L. V. 4 900 Eur paskolos sumą ieškovas grąžino 2022 metais iš savo asmeninių lėšų. Subsidija pirmam būstui įsigyti buvo gauta taip pat abiejų šalių bendru susitarimu, siekiant finansuoti turto įsigijimą, jos grąžinti atsakovei nereikės, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas piniginės kompensacijos dydį skaičiavo teisingai, apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
38. Apeliantės nuomone, vadovaujantis teismų praktika civilinėje byloje Nr. 2A-433-431/2015, pripažinus ieškovui ½ dalį nuosavybės teisės į turtą, jis turėtų tapti solidariu Biržų kredito unijos skolininku. Nurodytos civilinės bylos ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl minėtoje byloje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs nagrinėjamai bylai. Pažymėtina, kad kiekvienas santuokos nesudariusių asmenų turto įgijimo atvejis yra vertinamas individualiai, atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju atsakovė kreditą ėmė viena, ieškovas nebuvo bendraskolis. Kaip jau buvo minėta, kol šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, ieškovas prisidėjo prie kredito grąžinimo, nes atsakovė naudojosi jo banko kortele, jų išlaidos buvo bendros, tačiau vien dėl fakto, jog kreditavimo sutarties pagrindu gautos lėšos panaudotos ginčo turtui įgyti, nesimodifikavo prievolė grąžinti kreditą ir neatsirado ieškovo pareiga tapti bendraskoliu. Nekilnojamasis turtas natūra atitenka atsakovei, nustatydamas ieškovui mokėtinos piniginės kompensacijos dydį, pirmosios instancijos teismas atėmė dar negrąžintą paskolos kredito įstaigai sumą, todėl už likusių įsipareigojimų vykdymą lieka atsakinga atsakovė.
39. Kasacinis teismas išaiškino, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes ir tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
40. Apeliantė nurodo, kad teismas bylos nagrinėjimo metu neužtikrino CPK 235 str. įtvirtinto betarpiškumo principo laikymosi, nes teismui posėdyje dalyvaujant nuotoliniu būdu per Zoom programą, o bylos šalims ir jų atstovams dalyvaujant teismo posėdžių salėje, teismas negebėjo užtikrinti tinkamos dalyvaujančių asmenų apklausos, nes ieškovui duodant paaiškinimus, atsakinėjant į teismo užduotus klausimus, jam atstovas nuolat sufleravo atsakymus, todėl galimai ieškovas nepateikė visų objektyvių savo parodymų, o tik pakartojo savo advokato atsakymus, todėl tai nebuvo betarpiški ieškovo paaiškinimai.
41. Pagal CPK 175-2 straipsnį, teismo posėdis gali būti organizuojamas ir nuotoliniu būdu, užtikrinant šalių teisę dalyvauti bei teikti paaiškinimus. Teismo dalyvavimas per vaizdo konferenciją (pvz., Zoom programa) nelaikomas procesiniu pažeidimu, jei buvo užtikrintas tinkamas ryšys, garso ir vaizdo kokybė, galimybė bendrauti bei užduoti klausimus. Tad vien aplinkybė, kad teisėjas dalyvavo nuotoliniu būdu, savaime nepažeidžia betarpiškumo principo (CPK 235 str.). Apeliantės teiginiai, kad ieškovo atstovas „sufleravo atsakymus“, yra nepagrįsti įrodymais. Pagal CPK 178 str., kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Vien deklaratyvus teiginys apie galimą sufleravimą nėra pakankamas pagrindas teigti, jog buvo pažeistas betarpiškumo principas. Teismas privalo užtikrinti proceso teisėtumą ir tvarką. Jei būtų buvęs fiksuotas netinkamas šalių elgesys (pvz., sufleravimas), teismas turėjo teisę įspėti atstovus, nutraukti posėdį ar imtis kitų priemonių. Kadangi teismas tokio pažeidimo nenustatė, laikytina, kad procesas buvo kontroliuojamas tinkamai. Net jei paaiškinimai būtų buvę derinti su advokatu, jie nebūtų neteisėti, nes teismas pateiktus įrodymus turi vertinti kritiškai, kartu su kitais įrodymais, kaip to reikalauja CPK 185 str. Ieškovo paaiškinimai turi būti vertinami kartu su visa bylos medžiaga, o ne izoliuotai. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės teiginiai apie pažeidimus nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo padarytas esminis proceso pažeidimas.
Dėl procesinė bylos baigties
42. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nelemtų kitokios teismo išvados, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus, 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
43. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, išsamiai ir objektyviai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles bei materialiosios teisės normas ir remdamasis jomis priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų faktinių ir teisinių išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
44. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
45. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus apie 2 000 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovo turėtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir įrodytos, todėl atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovui jos priteisiamos iš atsakovės (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Laima Kriaučiūnaitė
Edita Šliumpienė