Civilinė byla Nr. e3K-3-174-1249/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11180-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.3.7; 2.6.10.5.2.6; 3.3.3.10.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininkas), Agnės Tikniūtės ir Eglės Zemlytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. D. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 26 213,36 Eur turtinės žalos (26 054,07 Eur negautų pajamų, 159,29 Eur antstolio išlaidų), 30 000 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas teigia, kad dėl neteisėto nuteisimo (kadangi ieškovas buvo atleistas iš tarnybos jam esant faktiškai ties pensinio amžiaus riba) jis patyrė 26 054,07 Eur turtinę žalą. Ją ieškovas apskaičiuoja kaip negautas darbo užmokesčio pajamas, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvęs nušalintas nuo pareigų (2020 m. vasario 6 d. – 2020 m. kovo 3 d.), kai susidarė 1651,35 Eur, o už laikotarpį nuo atleidimo (2022 m. rugsėjo 4 d.) iki senatvės pensijos amžiaus (2024 m. gegužės 16 d.) – 33 935,25 Eur negautų pajamų suma, iš viso 35 586,60 Eur. Ieškovas pažymėjo, kad nuo atleidimo dienos iki 2022 m. gruodžio 2 d. jis negavo visiškai jokių pajamų, o nedarbo socialinio draudimo išmoka jam paskirta buvo tik nuo 2022 m. gruodžio 2 d. ir mokėta iki 2023 m. lapkričio 1 d. Per šį laikotarpį ieškovui buvo išmokėta 9532,53 Eur. Todėl dėl neteisėto nuteisimo negautų pajamų suma yra 26 054,07 Eur (35 586,60 Eur – 9532,53 Eur). Turtinę 159,29 Eur dydžio žalą ieškovas kildina ir iš antstolio paslaugų išlaidų jam vykdant konfiskuotos sumos išieškojimą.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 26 213,36 Eur turtinės žalos, 10 000 Eur neturtinės žalos bei 5808 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovui iš atsakovės 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 14 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 26 213,36 Eur turtinės žalos, 10 000 Eur neturtinės žalos bei 5808 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsniu, kasacinio teismo išaiškinimais dėl valstybės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais (neveikimu) padarytą žalą sąlygų.
8. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo pradėtas pagal požymius nusikaltimo, nustatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalyje. Ieškovas buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas, 2019 m. rugsėjo mėn. savo darbo kabinete tiesiogiai savo ir kito asmens naudai paprašė UAB „L&O kompanija“ statybos darbų vadovo neteisėtos ir nepagrįstos finansinės paramos, susitarė dėl kyšio – dyzelino – paėmimo, suvokdamas, kad kyšis bus duotas už pageidaujamą palankumą bendrovei „L&O kompanija“, ieškovui vykdant savo įgaliojimus, kontroliuojant ir aktuojant Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus organizuotus viešuosius pirkimus laimėjusios bendrovės atliekamus darbus. Vykdant susitarimą, 2019 m. rugsėjo 6 d. ir 2019 m. rugsėjo 18 d. degalinėje ieškovas, pasinaudodamas UAB „L&O kompanija“ vardu išduota degalų kortele, sumokėjo 186,19 Eur už įpiltą dyzeliną (paėmė kyšį).
9. Teismas taip pat nustatė, kad iki ikiteisminio tyrimo pradžios ieškovui buvo taikomos kriminalinės žvalgybos priemonės ir tai truko beveik devynis mėnesius. Ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo pradėtas 2020 m. sausio 14 d., t. y. praėjus keturiems mėnesiams nuo degalų įsipylimo fakto, po kurio jokių kitų teisės pažeidimų nefiksuota. Ieškovas visą šį laiką buvo akylai stebimas ir sekamas, nespręsta dėl jam taikomų apribojimų panaikinimo. Praėjus penkiems mėnesiams nuo ieškovui inkriminuotos vienepizodės veikos padarymo, Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi tenkintas prokuroro prašymas, ieškovas laikinai nušalintas nuo einamų pareigų. Kaltinamasis aktas ieškovui surašytas 2020 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių apylinkės teismas 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžiu ieškovą išteisino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nenustatęs jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Teismas, be kita ko, pasisakė ir dėl ieškovui taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių bei sankcijų neproporcingumo. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. birželio 27 d. priėmė naują nuosprendį – pripažino ieškovą kaltu pagal BK 225 straipsnio 1 dalį ir, be kita ko, skyrė ieškovui baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 3 metams. Vykdant nuosprendį ieškovas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. atleistas iš pareigų. Atleidimo iš valstybės tarnybos dieną ieškovo darbo stažas valstybei sudarė 23 metus ir 5 mėnesius, iki senatvės pensijos ieškovui buvo likę mažiau nei 2 metai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendį ir paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasacinis teismas nutartyje, be kita ko, padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais pagrindė BK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos būtinąjį požymį – kyšio priėmimą už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant savo įgaliojimus ir palankumą UAB „L&O kompanija“, nesilaikė įrodymų visumos vertinimo taisyklių, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, taip pat nesivadovavo in dubio pro reo principu (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo veikoje yra visi kyšininkavimo požymiai; pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina jokio išskirtinio ieškovo palankumo bendrovei.
10. Teismas nurodė, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai, nepažeistų bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos), nepadarytų klaidų, turinčių esminę ir lemiamą reikšmę asmens teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Įvertinęs nagrinėjamos civilinės bylos medžiagą ir baudžiamosios bylos medžiagą teismas nusprendė, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, tinkamai neįvykdė šios, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos, pareigos.
11. Teismo vertinimu, ieškovui taikytos kriminalinės žvalgybos priemonės (jų mastas ir trukmė) iš dalies buvo panaudotos ne tik kaip būdas išsiaiškinti ir detalizuoti galimai padarytą nusikalstamą veiką, bet ir kaip būdas ,,surasti“ kaltinamojo veiksmuose papildomų nusikalstamų veikų požymių.
12. Teismas vadovavosi BPK 369 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, kad, vertinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytus argumentus, akivaizdu, jog kasacinis teismas, konstatuodamas esminio in dubio pro reo principo pažeidimą, akcentavo šiurkščius ir esminius apeliacinės instancijos teismo padarytus pažeidimus atliekant ieškovo baudžiamąjį persekiojimą ir nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Kaip nurodė kasacinis teismas, nors Panevėžio apygardos teismas nenustatė visų būtinųjų nusikalstamos veikos požymių, priėmė ieškovui apkaltinamąjį nuosprendį.
13. Teismas padarė išvadą, kad įrodyta, jog valstybė ėmėsi neproporcingų ir neadekvačių priemonių taikydama ieškovui baudžiamąjį persekiojimą bei kriminalinės žvalgybos priemones (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas; Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendis, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi paliktas galioti be pakeitimų).
14. Įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadas, nurodytas 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje, šalių paaiškinimus, teismas nusprendė, jog kasacinio teismo išvados apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas (atitinkamai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokuroras) netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (t. y. faktiškai netinkamai vertino įrodymų turinį ir nevertino konkrečių aplinkybių, aiškiai nenustatė ieškovo kaltės), dėl to netinkamai vertino ieškovo padarytos veikos pobūdį nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių aspektu, kad ieškovui taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių apimtis ir trukmė buvo neproporcingi, padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, teikia pagrindą išvadai, jog ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai ir teismai atliko neteisėtus veiksmus, nes padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, ėmėsi akivaizdžiai neproporcingų priemonių, nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), ir dėl to valstybei kyla pareiga atlyginti asmens patirtą žalą.
15. Ieškovas, teismo vertinimu, įrodė žalos, kurią prašo atlyginti, faktą, kuris yra susijęs priežastiniu ryšiu su konstatuotais valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais ir yra jų pasekmė.
16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 1 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, atstovaujančiai Lietuvos Respublikai, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
17. Kolegija konstatavo, kad ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė, jog faktinis pagrindas atlyginti žalą – jam taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių neteisėtumas. Atsižvelgdama į tai, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų neteisėtumo, išėjo už ieškinio ribų – faktinio pagrindo ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kolegija konstatavo, kad ieškinio reikalavimai nebuvo grindžiami neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmais, todėl ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, atstovaujančiai Lietuvos Respublikai, neturėjo būti reiškiamas, o pareikštas neturėjo būti tenkinamas.
18. Kolegija sutiko su atsakovės argumentu, kad neteisingai kvalifikuotos nusikalstamos veikos atvejis nepriskiriamas kaltinamojo akto trūkumams, nes konstituciniu lygiu yra pripažįstama, jog teisingumą vykdo tik teismas ir tik jis yra kompetentingas nustatyti, ar asmens veikoje yra nusikalstamos veikos sudėtis, požymiai.
19. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra reikšmingos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 padarytos išvados, kad žemesnės grandies teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (t. y. faktiškai netinkamai vertino įrodymų turinį ir nevertino konkrečių aplinkybių, aiškiai nenustatė ieškovo kaltės), dėl to netinkamai vertino ieškovo padarytos veikos pobūdį nusikaltimo požymių aspektu (o tokių, kasacinio teismo vertinimu, nebuvo) ir padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Atsižvelgdama į tai, kolegija padarė išvadą, kad Panevėžio apygardos teismas, priimdamas 2022 m. birželio 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį, atliko neteisėtus veiksmus, nes padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Taip pat konstatavo, kad dėl šios priežasties valstybei kyla pareiga atlyginti ieškovo patirtą žalą.
20. Kolegijos nuomone, ieškovas įrodė prašomos atlyginti žalos padarymo faktą, kuris yra priežastiniu ryšiu susijęs su šia nutartimi konstatuotais neteisėtais Panevėžio apygardos teismo veiksmais ir yra to pasekmė.
21. Kolegija atsižvelgė į ieškovo teiginius, kad jeigu jis nebūtų neteisėtai kaltintas ir dėl to nušalintas, o vėliau – neteisėtai nuteistas ir dėl to atleistas iš tarnybos, tai būtų dirbęs, iki jam būtų sukakęs pensinis amžius, ir būtų gavęs 35 586,60 Eur su valstybės tarnybos santykiais susijusių pajamų; taip pat kad per šį laikotarpį jam buvo išmokėta 9532,53 Eur, todėl dėl neteisėto nuteisimo jis negavo 26 054,07 Eur. Kolegijos vertinimu, ieškovo nurodyti argumentai ir pateikti apskaičiavimai yra objektyviai pagrįsti ir teisingi, nėra pagrindo manyti, kad ieškovas nebūtų išdirbęs Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje iki senatvės pensijos ir kad dirbdamas būtų gavęs mažiau darbo užmokesčio, nei nurodyta.
22. Spręsdama dėl neturtinės žalos atlyginimo, kolegija pažymėjo, kad ieškovas dėl šiurkščios teismo klaidos buvo atleistas iš valstybės tarnybos, kurioje išdirbo daugiau nei 23 metus, ir taip negrįžtamai prarado nuosekliai ir nuolatinėmis pastangomis pasiektą karjeros poziciją, kuri ieškovui teikė savirealizacijos pasitenkinimą, pasididžiavimą savo tarnyba, buvo stabilių pajamų šaltinis. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas daug metų ėjo vadovaujamas pareigas, regione buvo žinomas ir gerbiamas asmuo, dėl neteisėto nuteisimo jis ne tik neteko darbo (pajamų), bet ir buvo pakenkta jo reputacijai, orumui. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad akivaizdžiai sumenko ieškovo bendravimo galimybės, buvo pakenkta ir jo šeimos gerovei, ieškovas ir jo šeimos nariai sulaukė pasmerkimo. Taigi pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra atitinkanti ieškovo patirtus išgyvenimus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo
23. Kasaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 1 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtus veiksmus taikymo CK 6.272 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neteisėtus teismo veiksmus ieškovo atžvilgiu, rėmėsi vien tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 ir vėl neatliko savarankiško ir kompleksinio baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių vertinimo tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso aspektais.
23.2. Kasacinio teismo išnagrinėtose bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesiskiria nuo šios nagrinėjamos bylos, kiek tai susiję su negautomis pajamomis nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu dėl baudžiamojo persekiojimo, yra suformuota nevienoda praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-969/2023, konstatavęs neteisėtus valstybės institucijų veiksmus, priteisė ieškovei turtinės žalos atlyginimą, kurį sudarė negautos pajamos iš valstybės nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu baudžiamojoje byloje. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. birželio 4 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-1120/2025, kurioje nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2024 m. sausio 1 d.) 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Dėl to nėra aišku, ar pareiga išmokėti negautą darbo užmokestį tenka tarnautojo darbdaviui, ar tarnautojas negauto darbo užmokesčio turi reikalauti kaip turtinės žalos atlyginimo, reikšdamas ieškinį valstybei, ir įrodinėti neteisėtus valstybės veiksmus pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį.
23.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį CPK 320 straipsnio 1 dalies pažeidimą, spręsdamas dėl žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybes, kad ieškovas teismo posėdžio metu pats patvirtino, jog po nuteisimo darbo pasiūlymų turėjo, bet dėl kitų priežasčių atsisakė dirbti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai nevertino atsakovės apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, kad ieškovas, kaip valstybės tarnautojas, elgėsi nors ir ne nusikalstamai, bet neteisėtai (galimai darydamas etikos arba drausminį pažeidimą), o tai yra netoleruotina valstybės tarnyboje ir pagal VTĮ įtvirtintas nuostatas. Nepaneigta prielaida, kad ieškovas būtų atleistas iš pareigų dėl šiurkštaus tarnybinio nusižengimo, todėl ieškovo nurodyta žala dėl negautų pajamų yra tik tikėtina ir hipotetinė, bet jokiais būdais nėra reali ir įrodyta. Teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nevertino, ar ieškovo atlikti VTĮ neatitinkantys veiksmai prisidėjo prie žalos ieškovui atsiradimo.
23.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. gruodžio 19 d. nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko reikiamos apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų pagrįstumo patikros ir neištyrė atitinkamų įrodymų. Antrą kartą nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme, teismas skundžiamoje nutartyje ir vėl šios klaidos neištaisė, nes neištyrė atsakovės pateiktų argumentų ir motyvuotai nepagrindė atitinkamų išvadų.
24. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prisideda prie atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasacinio skundo.
25. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Atsakovė nenurodė, kokias konkrečiai įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas pažeidė. Atsakovė subjektyviai nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų motyvais ir bando kelti įrodymų vertinimo klausimus.
25.2. Skundžiamą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį baudžiamojoje byloje, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus – ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, nes padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui.
25.3. Atsakovė, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybes, jog ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad po nuteisimo darbo pasiūlymų turėjo, bet dėl kitų priežasčių atsisakė dirbti, nesiremia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu.
25.4. Ieškovo veiksmai nei teismų, nei kitų kompetentingų institucijų nebuvo pripažinti neteisėtais ar prieštaraujančiais VTĮ nuostatoms, todėl kasaciniame skunde ieškovo veiksmų įvardijimas kaip neteisėtų vertintinas kaip atsakovės gynybinė pozicija.
25.5. Kasacinio skundo teiginiai, kad liko nepaneigta prielaida, jog už tariamai neteisėtą elgesį ieškovas būtų atleistas iš pareigų dėl šiurkštaus tarnybinio nusižengimo, yra nepagrįsti, kadangi ši civilinė byla nėra dėl tarnybos pareigų pažeidimo. Be to, darbo bylose darbdavys turi įrodyti šiurkštų iš darbo atleisto asmens darbo pareigų pažeidimą. O atsakovė neįrodė nei neteisėto ieškovo elgesio, nei to, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus. Civiliniame procese šalys įrodinėja teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą arba nebuvimą, o ne užsiima hipotetinių prielaidų, kurių patikrinti neįmanoma, kūrimu.
25.6. Civilinė byla pradėta CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Atsakingų subjektų ratas pagal šį teisinį pagrindą neapima buvusio ieškovo darbdavio. Negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) ir šioje byloje sprendžiamas ginčas, kylantis iš žalos atlyginimo santykių (ne tarnybinių santykių).
25.7. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ieškovui tekusios neigiamos pasekmės ir kiti jo neatkuriami praradimai atsirado dėl neteisėto nuteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priteisti ieškovui neturtinės žalos atlyginimą. Priteistas 10 000 Eur žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į atsakovės veiksmų padarinius, patirtus ieškovo išgyvenimus, priteistą turtinės žalos atlyginimo dydį, neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
26. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą).
27. Nagrinėjamu atveju atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateiktu kasaciniu skundu kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 1 d. nutartį, kuria buvo palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, pagal kurią patenkintas ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
28. Atsakovės kasaciniame skunde, įvardijant kasacijos pagrindus, pirmiausia nurodoma, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovė teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, įpareigojančios atlikti savarankišką ir kompleksinį baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių vertinimą civilinio proceso aspektais. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pasisakys pirmiausia.
29. Antrojoje kasacinio skundo dalyje nurodoma, kad kasacinio teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. Atsakovė nurodo, kad kasacinio teismo išnagrinėtose bylose, kurių ratio decidendi nesiskiria nuo šios nagrinėjamos bylos, kiek tai susiję su negautomis pajamomis valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu, yra suformuota nevienoda praktika. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į poreikį užtikrinti teisinį aiškumą bei teismų praktikos nuoseklumą, taip pat pasisakys dėl šio argumento.
30. Galiausiai kasaciniame skunde išskiriama trečioji dalis dėl proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimų, turinčių esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.
31. Šioje dalyje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl turtinės bei neturtinės žalos dydžio, padarė esminį CPK 320 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes neištyrė reikšmingų aplinkybių, šalių argumentų ir įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors atsakovė kasaciniame skunde remiasi proceso teisės normos pažeidimu, tačiau atsakovės nurodomų argumentų turinys leidžia daryti išvadą, kad šiais argumentais iš esmės siekiama kitokio, nei apeliacinės instancijos teismo, konkrečių įrodymų turinio įvertinimo, nesutinkant su teismo išvadomis. Teisėjų kolegija šiame kontekste pabrėžia, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016 39 punktą; 2017 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017 40 punktą, kt.). Vien tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023 54 punktą).
32. Trečiojoje dalyje taip pat išskiriamas ir materialiosios teisės normų – CK 6.272 straipsnio – pažeidimas. Šioje dalyje atsakovė, remdamasi kasacinio teismo praktika, pakartoja pirmojoje kasacinio skundo dalyje dėstytus argumentus dėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių vertinimo civilinio proceso aspektais. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pasisakys dalyje dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos.
33. Aptariamoje dalyje taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė ieškovui padarytą žalą tik dėl teismo neteisėtų veiksmų dėl nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, tačiau nepateikęs jokių motyvų priėjo prie neteisėtos ir nepagrįstos išvados, kad žala turi būti atlyginta ir dėl nušalinimo nuo pareigų. Nurodžius šį pažeidimą, teigiama, kad Vilniaus apygardos teismas ignoravo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, netinkamo sprendimo motyvavimo, kai iš esmės nepasisakoma dėl kitos bylos šalies – atsakovės argumentų ir dėstoma konstitucinė doktrina dėl apeliacijos paskirties bei kasacinio teismo praktika aiškinant CPK 263, 270, 331, 327, 329 straipsnius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai nelaikytini motyvuotais kasacijos pagrindais. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą ir į kasacinio proceso paskirtį, teisėjų kolegija dėl šios kasacinio skundo argumentų grupės nepasisakys.
Dėl baudžiamojoje byloje konstatuotų apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo padarytų pažeidimų įvertinimo civilinės teisės normų taikymo prasme
34. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
35. Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Civilinės atsakomybės požiūriu, tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, yra reikšminga, bet ne lemiama aplinkybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-258-916/2023 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
36. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad egzistuoja teismo, priėmusio aukštesnės instancijos teismo panaikintą apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga. Tam, kad būtų nustatyti teismo neteisėti veiksmai, byloje turi būti įrodyta, jog procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019, 59 punktas). Dėl baudžiamajame procese konstatuotų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo ir jį panaikinusio aukštesnės instancijos teismo pateiktas skirtingas bylos aplinkybių įvertinimas, kai nebuvo suklysta vertinant patį įrodymų turinį, nenustatyta šiurkščių ir esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, negali būti laikomas pirmosios instancijos teismo neteisėtais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-403/2021 39 punktą).
37. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neteisėtus teismo veiksmus priimant ieškovui apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi vien tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 ir, kaip ir pirmą kartą nagrinėjant civilinę bylą apeliacine tvarka, neatliko savarankiško ir kompleksinio baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių vertinimo tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso aspektais. Kaip ir minėta, apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama pakartotinai po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Vienas iš procesinių pažeidimų, nustatytų minėtoje kasacinio teismo nutartyje, buvo tai, kad teismai nepateikė jokio baudžiamojoje byloje konstatuotų apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo padarytų pažeidimų vertinimo civilinės teisės normų taikymo prasme. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą ištirti bylos baigčiai svarbius atsakovių argumentus ir ištaisyti pirmosios instancijos teismo motyvavimo trūkumus.
38. Pakartotinai bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte yra nurodyta, jog nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai), ir kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai bylai. Toliau, motyvuodamas išvadą dėl valstybės neteisėtų veiksmų, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas, tinkamai nepatikrinęs K. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kartu siekiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat neįvertinęs K. A. parodymų kaitos priežasčių, suteikė ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams išskirtinę reikšmę, taip nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip pat pažeidė in dubio pro reo principą ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Toliau apeliacinės instancijos teismas analizavo in dubio pro reo principo reikšmę baudžiamajame procese ir nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 yra konstatuoti šiurkštūs ir esminiai apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai nagrinėjant baudžiamąją bylą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje yra reikšmingos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 padarytos išvados, jog žemesnės grandies teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (t. y. faktiškai netinkamai vertino įrodymų turinį ir nevertino konkrečių aplinkybių, aiškiai nenustatė ieškovo kaltės), dėl to netinkamai vertino jo padarytos veikos pobūdį nusikaltimo požymių aspektu (o tokių, kasacinio teismo vertinimu, nebuvo) ir padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Atsižvelgdama į tai, kolegija padarė išvadą, kad Panevėžio apygardos teismas, priimdamas 2022 m. birželio 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį, atliko neteisėtus veiksmus, nes padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl to, kaip turi būti motyvuojama teismo išvada dėl apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo padarytų pažeidimų, taip pat į anksčiau šioje nutartyje pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus dėl baudžiamojoje byloje konstatuotų aplinkybių įtakos išvadai dėl veiksmų neteisėtumo civilinės teisės prasme, nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas per didelę reikšmę suteikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 konstatuotoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms ir nepakankamai pagrindė, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo veiksmų įvertinimas baudžiamojo proceso normų aspektu šiuo konkrečiu atveju lemia ir tai, kad tokie veiksmai turi būti vertinami kaip neteisėti ir civilinės teisės aspektu.
40. Pirma, civilinę bylą pakartotinai nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CPK 182 straipsnio 3 punktu ir nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2023 konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai bylai.
41. CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pažymėta, kad CPK 182 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo įrodinėjimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, šis proceso teisės institutas yra bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, todėl nėra galimas per platus šių pagrindų aiškinimas ir taikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 30 punktą).
42. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi CPK 182 straipsnio 3 punktu skundžiamoje nutartyje vien jau dėl to, kad detaliau neatskleidė, kurios nutartyje konstatuotos aplinkybės laikytinos prejudicinėmis. Iš CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatos turinio matyti, kad ji apriboja faktų, kurie pripažintini prejudiciniais, ratą tik iki asmens nusikalstamos veikos padarinių, kurie yra nustatyti teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Taigi paprastai bylose, kuriose kaip prejudiciniais faktais yra remiamasi baudžiamojoje byloje priimtais sprendimais, teismai turi nustatyti ne tik tai, kad toks faktas yra konstatuotas baudžiamojoje byloje, bet ir tai, kad tai yra faktas, kuris sudaro nusikalstamos veikos padarinius.
43. Šioje byloje nėra nagrinėjamas asmens nusikalstamų veikų padarinių klausimas. Šioje byloje vertinama, ar apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo padaryti pažeidimai lemia valstybės atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Pastarasis klausimas nebuvo nagrinėjamas kasacinio teismo baudžiamojoje byloje, kurioje buvo vertinami apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo padaryti baudžiamosios teisės ir proceso pažeidimai. Taigi CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostata negali būti laikoma pagrindžiančia, kad teismo baudžiamojoje byloje konstatuoti žemesnės instancijos teismo padaryti baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės pažeidimai savaime laikytini ir pažeidimais civilinės teisės prasme. Tai nereiškia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimta ieškovo baudžiamojoje byloje, teismas apskritai negali remtis. Priešingai, ja galima ir būtina remtis, nes paprastai tokiose nutartyse yra svarbios informacijos apie tai, kokio pobūdžio pažeidimai padaryti, atskleidžiamas pažeidimo kontekstas, mastas ir pan. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi ieškovo baudžiamojoje byloje teismas galėjo vadovautis, taip pat remtis joje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau visa tai turėjo būti įvertinta civilinę bylą nagrinėjusių teismų pagal anksčiau šioje nutartyje nurodytus teismų praktikoje dėl valstybės civilinės atsakomybės už neteisėtus veiksmus plėtojamus reikalavimus (šiuo aspektu žr. ir šioje civilinėje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties 69 punktą).
44. Antra, civilinę bylą pakartotinai nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose teikė didelę reikšmę kasacinio teismo baudžiamojoje byloje konstatuotam in dubio pro reo principo pažeidimui; akcentavo šio principo svarbą ir dėl pažeidimo kilusius neigiamus procesinius padarinius (ieškovas nuteistas nenustačius visų būtinųjų nusikalstamos veikos požymių), tačiau pernelyg lakoniškai pasisakė dėl šių veiksmų įvertinimo civilinės teisės aspektu.
45. Nekvestionuojant in dubio pro reo principo svarbos baudžiamajame procese, pažymėtina, kad šio principo taikymas paprastai glaudžiai susijęs su įrodymų vertinimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021; 2020 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-895/2020; 2019 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235-942/2019) ir nebūtinai reiškia, kad naikinamą apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas padarė tokius rimtus įrodinėjimo taisyklių pažeidimus, kad nuteisimas traktuotinas kaip neteisėtas veiksmas CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad skirtingas įrodymų vertinimas baudžiamojo proceso metu paprastai nesuponuoja valstybės institucijos, kurios pateiktam vertinimui šio proceso metu galiausiai nepritarta, veiksmų neteisėtumo valstybės civilinės atsakomybės požiūriu. Vadinasi, baudžiamajame procese konstatuotas in dubio pro reo principo pažeidimas taikant CK 6.272 straipsnio 1 dalį turi būti vertinamas kartu su kitų tame procese nustatytų valstybės institucijų padarytų pažeidimų ir klaidų visuma, atsižvelgiant į visą proceso kontekstą, kuriame jie padaryti.
46. Taigi, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo veiksmų įvertinimo civilinės teisės prasme yra laikytini nepakankamai išsamiais. Teismas privalėjo išsamiau pasisakyti, kodėl minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje ieškovo baudžiamojoje byloje konstatuoti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai laikytini ir pažeidimais civilinės teisės prasme.
47. Kita vertus, atsižvelgdama į toliau šioje kasacinėje nutartyje dėstomus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su galutine apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo veiksmai lemia valstybės civilinę atsakomybę (t. y. jie yra neteisėti CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme), ir, atsižvelgdama į tai, kad šios išvados konstatavimui kasaciniam teismui pakanka remtis žemesniųjų teismų konstatuotomis aplinkybėmis, ištaiso apeliacinės instancijos teismo sprendimo procesinį trūkumą (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje konkrečioje byloje kasacinis teismas privalo pats ištaisyti apeliacinės instancijos teismo procesinį pažeidimą, atsižvelgdamas į tai, kad pakartotinis bylos dėl valstybės neteisėtais veiksmais baudžiamajame procese padarytos žalos atlyginimo grąžinimas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo būtų nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teise į bylos išnagrinėjimą per įmanomą trumpiausią laiką. Minėtą klaidą teisėjų kolegija nusprendžia ištaisyti ir dėl to, kad nors kasaciniame skunde iš dalies pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko savarankiško ir kompleksinio baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių vertinimo tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso aspektais, tačiau nepateikiama jokių detalesnių aiškių argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo veiksmai civilinės teisės aspektu galėtų būti laikomi teisėtais.
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamuose sprendimuose nurodomas ieškovo baudžiamojoje byloje konstatuotas apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų visetas ir šių pažeidimų aplinkybės šios konkrečios bylos atveju iš esmės pagrindžia išvadą dėl šio teismo veiksmų priimant apkaltinamąjį nuosprendį neteisėtumo CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme.
49. Pirma, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą iš esmės lėmė vienintelio liudytojo, kurio parodymai buvo akivaizdžiai nepatikimi, parodymai, ir tai laikytina akivaizdžiu įrodinėjimo taisyklių pažeidimu, lemiančiu išvadą dėl šių veiksmų neteisėtumo ir civilinės teisės aspektu.
50. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose konstatuotų aplinkybių, be kita ko, ir paremtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje ieškovo baudžiamojoje byloje konstatuotomis aplinkybėmis, matyti, kad baudžiamojoje byloje buvo surinkta gana skurdi kaltinimą pagrindžiančių įrodymų bazė. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas kaip vieną pagrindinių kaltinančių įrodymų vertino liudytojo K. A., pagal kaltinimo versiją, perdavusio ieškovui kyšį, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kartu siekiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau, jų tinkamai nepatikrinęs, neįvertinęs jų kaitos priežasčių, suteikė ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams išskirtinę reikšmę, taip nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį prasme toks nustatytas konkretus baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimas yra rimtas, kadangi parodo, kad nuteisimą nulėmė ne tam tikras apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo įrodymų vertinimas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, bet proceso taisyklių nesilaikymas neatliekant svarbių procesinių veiksmų arba juos atliekant netinkamai. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje baudžiamosiose bylose nuosekliai reikalaujama itin atidžiai tikrinti su teisėsauga bendradarbiaujančių ir už tai tam tikrą naudą gaunančių asmenų parodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016; 2023 m. birželio 23 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-53-489/2023 36–37 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką). Šių išaiškinimų nepaisymas, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo ne tik baudžiamojo proceso įstatymo, bet ir bendros rūpestingumo pareigos nesilaikymą.
51. Antra, išdėstytas išvadas papildomai pagrindžia ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės: tai, kad, gana ilgą laiką (devynis mėnesius) slapta kontroliuojant ieškovą, kitų galimai nusikalstamų veikų, be kita ko, susijusių su korupcija, neužfiksuota, užfiksuota ieškovui inkriminuota veika palyginti smulki, jos iš esmės nepatvirtino byloje surinkti objektyvūs dokumentiniai įrodymai, susiję su ieškovo tarnybiniais įgaliojimais ir bendrovės, kurioje dirbo K. A., veikla. Pirmiau nurodyti teismo neteisėti veiksmai iš esmės nulėmė kitų baudžiamojoje byloje konstatuotų pažeidimų padarymą – in dubio pro reo principo pažeidimą, netinkamą BK 225 straipsnio taikymą. Šie neteisėti veiksmai nulėmė esminį ieškovo teisių pažeidimą – jis buvo nepagrįstai nuteistas, dėl to kilo sunkūs jo teisių suvaržymai.
52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, nepaisant pirmiau nurodytų procesinio sprendimo motyvavimo trūkumų, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas ieškovo baudžiamojoje byloje vertintinas kaip neteisėtas veiksmas CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme.
Dėl teisinio pagrindo, taikytino atlyginant negautas pajamas, patirtas neteisėtai nušalinus valstybės tarnautoją
53. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasaciniame skunde teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neteisėto valstybės tarnautojo nušalinimo padarinių yra nevienoda – skirtingai aiškinama, ar pareiga išmokėti dėl neteisėto nušalinimo negautą darbo užmokestį tenka tarnautojo darbdaviui pagal VTĮ, ar tarnautojas turi reikšti ieškinį valstybei dėl turtinės žalos atlyginimo, įrodinėdamas valstybės neteisėtus veiksmus pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį.
54. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasaciniame skunde nurodytų nutarčių turinį, nusprendžia, kad nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje e3K-3-100-969/2023, nei civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-1120/2025 ginčo nagrinėjimo dalyku tiesiogiai nebuvo valstybės tarnautojo nušalinimo pagal VTĮ 40 straipsnio 1 dalį ir BPK 157 straipsnio 1 dalį teisinis santykis. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į poreikį užtikrinti teisinį aiškumą bei teismų praktikos nuoseklumą, toliau pasisako dėl tinkamo teisinio pagrindo, taikytino sprendžiant dėl negautų pajamų, patirtų neteisėtai nušalinus valstybės tarnautoją, atlyginimo.
55. VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka (ieškovo nušalinimo laikotarpiu galiojusi 2018 m. birželio 29 d. redakcija). Atsižvelgdama į toliau nurodomus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ši nuostata nėra aktuali ir taikytina tuo atveju, kai valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų ne darbdaviui priėmus savarankišką sprendimą VTĮ įtvirtintais pagrindais, o darbdavio sprendimu, kai jis vykdo teismo paskirtą procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų.
56. Pirma, VTĮ ir BPK reglamentuojamo valstybės tarnautojo nušalinimo tikslai ir paskirtis yra skirtingi.
57. BPK 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tuo tarpu VTĮ 1 straipsnis įtvirtina, kad VTĮ nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, teises ir pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus (ieškovo nušalinimo laikotarpiu galiojusi 2019 m. sausio 1 d. straipsnio redakcija).
58. BPK 157 straipsnio 1 dalis nustato, kad nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir tikslingumas nulemti įtariamo (kaltinamo, teisiamo) asmens einamų pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas), pobūdžio: jeigu galimai įvykdyta nusikalstama veika yra susijusi su įtariamo (kaltinamo) asmens tarnybos įgaliojimų panaudojimu, ši aplinkybė gali suponuoti nušalinimo nuo pareigų poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose yra akcentavęs, kad procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų baudžiamojo proceso metu – paskirtis – neleisti atitinkamam valstybės pareigūnui likti tarnyboje (darbe), jeigu nenušalintas nuo pareigų jis turėtų galimybę trukdyti baudžiamosios bylos tyrimui ar net daryti nusikaltimus; teismo nutartį dėl pritaikytos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų – darbdavys privalo vykdyti ir jos teisėtumo negali kvestionuoti, todėl jis negali turėti ir tam tikrų su kompensacijos už nušalinimą išmokėjimu sietinų prievolių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-64/2009; 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016; 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-908-756/2017; 2019 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1601-1062/2019).
59. VTĮ taip pat reglamentuoja valstybės tarnautojo nušalinimo pagrindą. VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams (ieškovo nušalinimo laikotarpiu galiojusi 2018 m. birželio 29 d. straipsnio redakcija). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vertindamas VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėjo, kad tokiu nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, t. y. užtikrinti, kad pareigų valstybės tarnyboje laikinai neitų asmenys, įtariami ar kaltinami padarę tam tikras nusikalstamas veikas, nes dėl jų patikimumo, inter alia (be kita ko), dėl to, ar jie savo pareigas vykdo laikydamiesi Konstitucijos ir įstatymų, valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų – atsakomybės, lojalumo valstybei, nesavanaudiškumo, sąžiningumo ir nešališkumo, padorumo, pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, viešumo ir skaidrumo ir kt., iškilo pagrįstų abejonių (Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas, bylos Nr. 13-A/2021, 21.2 punktas).
60. Antra, VTĮ tiesiogiai nereguliuoja nušalinimo nuo pareigų, kai sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo priima teismas BPK nustatyta tvarka ir pagrindais.
61. Sprendimą dėl nušalinimo BPK nustatyta tvarka nusikalstamos veikos tyrimo metu priima ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 157 straipsnio 1 dalis), o kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 157 straipsnio 4 dalis). Taigi, sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo BPK nustatyta tvarka priima teismas. Ir nors tokiu atveju darbdavys privalo vykdyti tokią teismo nutartį ir taip pat priimti sprendimą nušalinti valstybės tarnautoją, toks nušalinimo pagrindas nėra reglamentuotas VTĮ. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad BPK ir VTĮ reglamentuoja skirtingus visuomeninius santykius, o sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų BPK ir VTĮ pagrindu priima skirtingi subjektai, ir nušalinimo teisinių pasekmių klausimas spręstinas skirtingai.
62. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.272 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje išskiriama, kad žalą, atsiradusią dėl, be kita ko, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi tuo atveju, kai valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų BPK tvarka, šios procesinės prievartos priemonės teisėtumo klausimas bei pasekmių (galimos civilinės atsakomybės) klausimas spręstini vadovaujantis CK 6.272 straipsniu. Atitinkamai VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos pasekmės, kai paaiškėja, kad valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, taikytinos tik tuo atveju, kai valstybės tarnautojas buvo nušalintas VTĮ nustatytais pagrindais ir tvarka.
63. Nurodomos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kartu pažymint, kad, kiek tai susiję su pagal BPK taikyto nušalinimo laikotarpiu negautu darbo užmokesčiu, šiuos santykius svarbu atriboti nuo tarnybos teisinių santykių, kadangi nors formaliai tokioje situacijoje ir gali būti priimamas atitinkamas darbdavio įsakymas šiuo klausimu, juo iš esmės nėra priimamas pats sprendimas (bendrąja prasme) nušalinti tarnautoją – tokį sprendimą priima teismas BPK nustatyta tvarka ir sąlygomis, o darbdavys, kaip minėta, šį faktą tik konstatuoja ir vykdo teismo nutartį dėl nušalinimo. Tuo tarpu procesinių prievartos priemonių, tarp jų ir laikino nušalinimo nuo pareigų, taikymas baudžiamajame procese nepatenka į valstybės tarnybos teisinių santykių sritį. Tokiu atveju akivaizdu, kad teisiniai santykiai dėl pasekmių, kilusių dėl baudžiamojo proceso metu taikytų procesinių prievartos priemonių, vertinimo kyla ne iš tarnybos teisinių santykių srities, o yra susiję būtent su baudžiamojo proceso teisės normų taikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1601-1062/2019, 26 ir 28 punktai).
64. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjusių teismų yra nustatyta, jog Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėja 2020 m. vasario 5 d. nutartimi Nr. IBPS-V-321607-20 tenkino prokuroro prašymą S. D. laikinai nušalinti nuo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigų ir nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. kovo 4 d. nušalino ieškovą nuo einamų pareigų. Reaguodamas į tai, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2020 m. vasario 6 d. priėmė įsakymą Nr. AK-58(4.1E) „Dėl žemės ūkio skyriaus vedėjo S. D. nušalinimo nuo pareigų“, kuriuo nušalino ieškovą nuo darbo laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. kovo 4 d.
65. Taigi, nagrinėjamu atveju Šiaulių rajono savivaldybės administracija, kaip pareiškėjo darbdavė, 2020 m. vasario 6 d. įsakymu tik privalomai vykdė baudžiamajame procese ieškovui teismo pritaikytą procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų. Tad ir nagrinėjamoje byloje pagrįstai buvo sprendžiamas ne darbdavės atsakomybės pagal VTĮ klausimas, o teismo atsakomybės už neteisėtą procesinės prievartos priemonės pritaikymą, reglamentuojamos CK 6.272 straipsniu, klausimas.
66. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, remdamiesi CK 6.272 straipsniu, pagrįstai turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimą priteisė iš valstybės, o ne iš ieškovo darbdavės pagal VTĮ nuostatas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
67. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiamas esminis teisės normų pažeidimas ar nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kuris sudarytų pagrindą kasaciniam teismui panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasacinis skundas atmetamas.
68. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasacinis skundas nebuvo patenkintas, ieškovas įgijo teisę, kad būtų atlygintos kasaciniame teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 3025 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginti. Nurodytas išlaidas ieškovas grindžia 2025 m. liepos 16 d. AB „Artea“ banko mokėjimo nurodymu. Ieškovo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, pagrindu apskaičiuotos didžiausios už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistinos išlaidų atlyginimo sumos, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl nurodyta suma priteisiama iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
69. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (į. k. 188604955), 3025 (tris tūkstančius dvidešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Donatas Šernas
Agnė Tikniūtė
Eglė Zemlytė