Civilinė byla Nr. 3K-3-682/2006

                                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija                                                                                                73.2.6.1 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VĮ „Kauno miškų urėdija“ kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DB „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui VĮ „Kauno miškų urėdija“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – K. M.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                           

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas nurodė, kad jis 2004 m. sudarė su atsakovu transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ja buvo apdrausta atsakovo civilinė atsakomybė valdant automobilį. Trečiasis asmuo atsakovo darbuotojas, eidamas darbines pareigas ir vairuodamas automobilį neblaivus, 2005 m. kovo 31 d. įvykdė autoavariją, kurios metu buvo padaryta žala nukentėjusių asmenų turtui. Ieškovas, remdamasis draudimo sutartimi, išmokėjo 22 474,66 Lt draudimo išmoką.

Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 91.1 punktą draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, dėl išmokėtos draudimo išmokos turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Kadangi žala atsirado dėl atsakovo darbuotojo kaltės, tai šią žalą ieškovui turi atlyginti atsakovas VĮ „Kauno miškų urėdija“.

Ieškovas CK 6.264, 6.280 straipsnių pagrindu prašė priteisti iš atsakovo 25 474,66 Lt žalos atlyginimą ir CK 6.210 straipsnyje nustatytas 6 procentų dydžio metines palūkanas.    

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas motyvavo, kad atsakovo darbuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles, vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, yra pripažintas kaltu dėl autoavarijos, tarp atsiradusios žalos ir jo neteisėtos veikos yra priežastinis ryšys. Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 91.1 punktą bei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudikas turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jei jis transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus. Teismas konstatavo, kad ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui. Trečiasis asmuo žalą padarė būdamas atsakovo darbuotojas ir eidamas darbines pareigas, jo kaltė dėl žalos padarymo yra nustatyta, dėl to žalą ieškovui turi atlyginti atsakovas (CK 6. 264 straipsnis).

 Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškinys turi būti atmestas, nes CK 6.1015 straipsnyje nustatyta, jog esant civilinės atsakomybės draudimo atvejui subrogacija netaikoma. Teismas nurodė, kad Civilinis kodeksas draudimo santykius nustato labai bendrai. CK 6.1018 straipsnyje nurodyta, kad LIII skyriaus (kuris reglamentuoja draudimo santykius) taisyklės taikomos įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Teismas laikė, kad šiame straipsnyje yra nurodyta, kad kiti įstatymai, kurie reglamentuoja įstatymų nustatytas draudimo šakas, yra specialios normos, dėl to esant konkrečiam draudiminiam įvykiui turi būti taikomos pirmiau minėtos specialiosios teisės normos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. gegužės 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijoje asmeniui, dėl išmokėtos draudimo išmokos turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Tai reiškia, kad atgręžtinis reikalavimas galimas tik tuo atveju, jeigu yra draudiminis santykis tarp draudiko ir draudėjo ir apdraustojo, kuris transporto priemonę vairavo neblaivus. Draudimo sutartimi yra apdrausta draudėjo civilinė atsakomybė valdant automobilį. Draudiminis santykis yra tarp ieškovo ir atsakovo, dėl to žalos atlyginimas pagrįstai priteistas iš atsakovo (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikytinas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą.

     

  III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo teismų sprendimą ir nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasatorius nurodė šiuos argumentus:

Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.1015 straipsnį, Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 91.1 punktą, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 53 punktą; CK 6.264 straipsnio normą kaip konkuruojančias su CK 6.1015 straipsnio norma.

CK 6.1015 straipsnyje nustatyta, kad, esant civilinės atsakomybės draudimo atvejui, subrogacija yra netaikoma, o reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Ši teisės norma nekonkuruoja su jokiomis kitomis atskirų draudimo šakų ar grupių veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis.

Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 91.1 punkto bei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos su CK 6.1015 straipsnio norma nekonkuruoja, bet turi būti taikomos jas aiškinant sisteminiu būdu. Šios teisės normos civilinės atsakomybės atsiradimą sieja su juridine faktų sudėtimi: atsakingo už žalos padarymą asmens neblaivumu, t. y. atsakomybę sukuriančiu požymiu, kuris būdingas tik fiziniam (atsakingam už žalos padarymą), o ne juridiniam asmeniui. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 53 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos sumokėtas sumas grąžintų „atsakingas už žalos padarymą asmuo“, jeigu jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Draudikui perėjo reikalavimo teisė į žalos atlyginimą, tačiau ji perėjo ne subrogacijos būdu. Bendrieji žalos atlyginimo principai, pagal kuriuos darbuotojo padarytą žalą turėtų atlyginti įmonė, netaikomi. Šiuo atveju civilinei atsakomybei taikomos specialiosios teisės normos, pagal kurias už padarytą žalą turi atsakyti už žalą atsakingas asmuo, t. y. trečiasis asmuo. Žalos atlyginimo atsiradimo sąlyga yra atsakingo už žalos padarymą asmens neblaivumas kaip juridinis faktas. Reikalavimas atlyginti padarytą žalą turi būti pareikštas žalą padariusiam asmeniui K. M., kuriuo civilinė atsakomybė atsiranda ne sutarties, bet delikto pagrindu. Draudiminis santykis tarp draudiko ir draudėjo ir apdraustojo bei draudiminio santykio nebuvimas su žala padariusiu asmeniu civilinei atsakomybei per atgręžtinį reikalavimą šiuo atveju įtakos neturi.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad nors CK 6.1015 straipsnyje nustatyta, jog civilinės atsakomybės draudimo atveju subrogacija netaikoma, tačiau Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai, kada draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Kadangi CK 6.1018 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios draudimo teisinius santykius, taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita, tai bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo.

Skundo argumentai, kad žalą privalo atlyginti ne darbdavys, bet transporto priemonę vairavęs darbuotojas, prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Darbuotojas, valdantis transporto priemonę dėl darbo santykių su darbdaviu, tiesiogiai už žalą neatsako. Transporto priemonės valdytoju laikomas darbdavys, kuris ir yra atsakingas už žalos padarymą asmuo, jo atsakomybė kyla be kaltės (CK 6.270 straipsnis). Atsakovas turi galimybę išreikalauti žalos atlyginimą iš kalto darbuotojo pagal Darbo kodekso 255 straipsnį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

                                   

 IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.254, 6.1015 straipsnių, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 91.1 punkto ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 53 punkto pažeidimo atmetami.

CK 1015 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad subrogacija netaikoma civilinės atsakomybės draudimo atveju. Ją taikant turi būti vadovaujamasi CK 6.1018 straipsnio nuostata, kad Civilinio kodekso LIII skyriaus „Draudimas“ taisyklės taikomos įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Privalomojo draudimo atveju turi būti vadovaujamasi CK 6.988 straipsnio 3 dalies nuostata, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Pagal CK 6.254 straipsnio 1 dalį su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Iš to išplaukia, kad specialiaisiais įstatymais sureguliuotoms draudimo šakoms ir grupėms CK 6.1015 straipsnio nuostata dėl subrogacijos negalimumo gali būti taikoma papildomai, jeigu atitinkamo klausimo specialusis įstatymas nereglamentuoja. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 22 straipsnis įtvirtina draudiko atgręžtinio reikalavimo teisę ir jos įgyvendinimo sąlygas.

Dėl subrogacijos CK 6.111 straipsnyje nustatyta, kad regreso tvarka reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui įstatymo pagrindu, o iš CK 6.114 straipsnio matyti, kad nėra baigtinio Civiliniame kodekse įtvirtinto atvejų sąrašo – pagal 5 punktą regreso tvarka reikalavimas gali pereiti įstatymo nustatytais atvejais.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje turėjo būti taikomas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis draudiko, kuris draudė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atgręžtinio reikalavimo teisę, o ne CK 6.1015 straipsnio nuostata dėl subrogacijos netaikymo civilinės atsakomybės draudimo atveju. Pastaroji nuostata netaikoma, nes privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojantis įstatymas tą klausimą yra reglamentavęs kitaip (CK 6.988 straipsnio 3 dalis, CK 1018 straipsnis).

Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį. Draudėjas yra asmuo, kuris sudaro draudimo sutartį su draudimo įmone (draudiku). Apdraustasis civilinės atsakomybės draudimo atveju yra draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kurio turtiniai interesai, susiję su civiline atsakomybe, yra draudžiami. Draudėjas ir apdraustasis gali sutapti. Transporto priemonių valdytojų ir savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi yra apsidraudžiama nuo didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės – žalos padarymo autoavarijos metu ir iš to kylančios nuostolių dėl civilinės atsakomybės taikymo rizikos. Draudimo objektas yra transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą.

Pagal draudimo sutartį patvirtinantį polisą AYA Nr. 1274576 draudėjas yra atsakovas. Autoavarijos metu, kai buvo padaryta žala, transporto priemonę vairavo atsakovo darbuotojas. Atsakovas buvo transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Jis taip pat buvo draudėjas ir apdraustasis nuo nuostolių rizikos dėl autoavarijoje padarytos žalos. Atsakovas taip pat yra darbuotojus samdantis asmuo. Jam, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, tenka civilinė atsakomybė už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą, nepaisant to, ar žala padaryta su kalte ar be jos, o kaip samdančiam darbuotojus asmeniui tenka civilinė atsakomybė už darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą (CK 6.264, 6.270 straipsniai). Iš to išplaukia, kad sutartį sudaręs joje nurodytas atsakovas yra draudėjas, šiuo atveju – ir apdraustasis.

Transporto priemonę vairavusio asmens neblaivumas pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra viena iš būtinų sąlygų, kuriai esant atsiranda draudiko teisė iš draudėjo ar apdraustojo reikalauti nukentėjusiam autoavarijoje asmeniui išmokėtos draudimo išmokos. Jeigu draudėjas ar apdraustasis yra juridinis asmuo, tai draudėjo ar apdraustojo darbuotojo neblaivumas atitinka šią sąlygą ir yra pagrindas atsirasti draudiko teisei reikalauti iš draudėjo ar apdraustojo nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos sumos. Teismai ją priteisė iš asmens, į kurį pagal įstatymą turi būti nukreiptas atgręžtinis reikalavimas, todėl teisės normų pažeidimo teisėjų kolegija nenustatė.

Darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tai nereiškia, kad į darbuotoją, kaltą dėl autoavarijoje padarytos žalos, atgręžtinio reikalavimo neturi darbdavys, kuris draudikui atgręžtinio reikalavimo tvarka sumokėjo draudimo išmoką. Iš darbdavio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto nurodytu atveju draudiko išreikalauta draudimo išmokos suma gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai ir gali būti priteisiama, esant darbuotojo kaltei, o jeigu yra darbdavio kaltės (pvz., dėl vairuotojo išleidimo vairuoti neblaivaus, be patikros dėl blaivumo, dėl netinkamo darbuotojų parinkimo ir silpnos kontrolės, kad jie vairuoja neblaivūs ir kt.), tai atsižvelgiant į mišrią darbdavio ir darbuotojo kaltę, darbuotojo materialinės atsakomybės ribas, visiškos ar dalinės atsakomybės taikymo pagrindus (DK 254–255 straipsniai), atlygintinos žalos dydžio nustatymo taisykles (DK 257 straipsnis). Bet ši darbuotojo atsakomybė nesudaro pagrindo draudikui tiesiogiai reikalauti pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš darbuotojo, kuris autoavarijos metu neblaivus vairavo transporto priemonę, valdomą draudėjo ar apdraustojo kaip didesnio pavojaus šaltinį.

Teisėjų kolegija nenustatė kasacijos pagrindų, todėl teismų sprendimą ir nutartį palieka galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistus.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                Romualdas Čaika

 

 

                                                                                                                             Algis Norkūnas

 

 

                                                                                                                 Antanas Simniškis