Civilinė byla Nr. 3K-3-312-421/2015

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00727-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 30.5; 30.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 22 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių L. Š., I. P., E. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių L. Š., I. P. ir E. V. ieškinį atsakovui UAB „Senovė“ dėl teisinės registracijos panaikinimo ir įpareigojimo nugriauti statinį; tretieji asmenys: S. K., VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos; išvadą teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl statinio pripažinimo neteisėtai pastatytu ir jo nugriovimo žemės sklype, į kurį ieškovės pretenduoja atkurti nuosavybės teises.

Ieškovės prašė teismo panaikinti 256,63 kv. m bendro ploto pastato – sandėlio (duomenys neskelbtini) daiktinių teisių įregistravimą ir statinio teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir kadastre; įpareigoti atsakovą UAB „Senovė“ per 60 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti nurodytą pastatą – sandėlį bei sutvarkyti statybvietę, o atsakovui per nustatytą terminą teismo reikalavimo neįvykdžius, savavališkai pastatytą statinį nugriauti atsakovo lėšomis.

Ieškinyje nurodyta, kad ieškovės yra pretendentės į senelio J. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus 3 ha ir 2,9 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Po kartografijos atlikimo žemėje, į kurią ieškovės pretenduoja atkurti nuosavybės teises, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudotis 2007 m. balandžio 12 d. akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 256,63 kv. m ploto pastatas – sandėlis (duomenys neskelbtini). Statinio įregistravimas tapo kliūtimi ieškovėms atkurti nuosavybės teises į žemę, nes sandėlio buvimas reiškė žemės kaip užimtos ir valstybės išperkamos vertinimą. Kadangi sandėlis pastatytas neteisėtai, t. y. neturint statinio projekto, žemės savininko sutikimo dėl statybos, statybos leidimo, tai, ieškovių teigimu, statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas surašytas neteisėtai. Administracinėje byloje (Nr. I-2751-331/2008) priimtais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi teismai panaikino statinio pripažinimo tinkamu naudotis 2007 m. balandžio 12 d. aktą. Panaikinus pagrindą, kuriuo statinys buvo įregistruotas, t. y. išnykus registracijos pagrindui, statinio teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre bei daiktinė teisė į jį turi būti išregistruotos. Atsakovui nebuvo suformuotas ir perduotas naudoti žemės sklypas, nesudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, nesuderintas projektas ir neišduotas leidimas statyti, o 1993 m. liepos 1 d. pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo aktu UAB „Senovė“ buvo perduoti tik du laikini statiniai, todėl statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas ir buvo panaikintas. Atsakovo sandėlio statyba 2002–2007 m. pripažintina savavališka, nes UAB „Senovė“ neturėjo būtinų dokumentų statiniui pripažinti tinkamu naudotis, dėl to kyla Statybos įstatyme nustatytos statinio, kaip savavališkos statybos, nugriovimo pasekmės, jas ieškovės prašė taikyti dėl ginčo sandėlio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą UAB „Senovė“ per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, įteisinantį 256,63 kv. m ploto sandėlį (duomenys neskelbtini); nustatytu terminu atsakovui UAB „Senovė“ neįvykdžius teismo reikalavimų, įpareigojo jį per 60 dienų pašalinti savo lėšomis savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti nurodytą sandėlį; nugriovus sandėlį, panaikinti šio statinio registraciją Nekilnojamojo turto kadastre; panaikinti Nekilnojamojo turto registre Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. balandžio 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-834 pagrindu atliktą sandėlio teisinę registraciją.

Teismas nustatė, kad ginčo statinys yra ieškovių seneliui J. T. priklausiusiame 2,9 ha ploto žemės sklype, į kurį jos pretenduoja atkurti nuosavybės teisę. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad administraciniai teismai yra konstatavę, jog ginčo sandėlis pastatytas 2002–2007 metais neturint būtinų statyti dokumentų, sprendė, kad šio statinio statyba buvo savavališka. Išanalizavęs bylos įrodymus, teismas pažymėjo, kad atsakovas buvo sąžiningas, įgydamas turtines teises į ginčo statinį, nes pastatė jį toje vietoje, kurioje iš esmės galėjo tai padaryti pagal miesto valdžios nurodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vien galimybės atkurti nuosavybės teisę ribojimas negali būti pagrindas griauti savavališkai pastatytą statinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013). Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnį, nustatantį savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarką, teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis per nustatytą terminą: leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013). Byloje nepateikta įrodymų, kad apskritai nėra teisinių priemonių, kurių pagrindu atsakovas galėtų teisėtai naudotis žemės sklypu su pastatu jame. Dėl to pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pastato nugriovimas nėra proporcinga ieškovių teisių gynybos priemonė, ir nustatė atsakovui 12 mėnesių terminą įteisinti savavališką statybą, o nustatytu terminu neįteisinus, įpareigojo atsakovą savo lėšomis ginčo statinį nugriauti. Teismas taip pat pažymėjo, kad, atsakovui įvykdžius teismo įpareigojimą dėl statinio įteisinimo, ieškovių reikalavimas dėl teisinės registracijos panaikinimo kadastre negalėtų būti patenkintas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, netenkinus ieškovių L. Š., I. P. ir E. V. apeliacinio skundo, nutarta palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą.

Teismas nutartyje pažymėjo tai, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog sandėlio savavališkos statybos įteisinimas nagrinėjamu atveju apskritai negalimas. Jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą. Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali leisti statytojui teisės aktų nurodyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą šioje normoje nurodytais atvejais. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad ūkio paskirties pastatų statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo pastatas, apskritai neleidžiama. Žemės sklypas atsakovui suteiktas 1990 m. sandėlių ūkiui statyti; nors ginčo pastatas laikomas pastatytu 2007 m. atlikus teisinę registraciją, tačiau jau 2002 m. pradžioje šiame žemės sklype buvo įrengti sandėliai ir gamybinė bazė. Atsakovui žemės sklypas buvo suteiktas naudoti teisėtai. Komercinių pastatų statyba yra galima pagal galiojančius šios teritorijos detaliuosius teritorijų planavimo dokumentus. Žemės grąžinimas natūra nėra vienintelis ieškovių nuosavybės teisių atkūrimo būdas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnis). Teismui sprendžiant apie savavališkos statybos įteisinimo galimumą ir atsakovui nustačius terminą tai padaryti, dar nereiškia, kad atsakovui tvarkant dokumentus dėl statinio įteisinimo neatsiras kitų aplinkybių, dėl kurių šio statinio vienaip ar kitaip nebus galima įteisinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovės L. Š., I. P. ir E. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovą UAB „Senovė“ per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, įteisinantį 256,63 kv. m ploto sandėlį (duomenys neskelbtini), o kitą sprendimo dalį palikti galioti; taip pat panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

              Teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai turimas žemės sklypas valdomas nuosavybės teise ar kitais įstatymu nustatytais pagrindais; dėl šios priežasties asmeniui, siekiančiam įteisinti savavališką statybą, yra būtinas žemės sklypo savininko sutikimas; asmuo, ketinantis tapti statytoju, privalo užtikrinti reglamentuojančių statybų veiklą teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir susitarti su žemės sklypo savininku (-ais) (kitais teisėtais valdytojais ar naudotojais), kurių turtą jis ketina panaudoti statyboms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-674/2013). Pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Tačiau tam, kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimo procesas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pirmumo teisę įsigyti, išsinuomoti valstybinę žemę turi tik pastatų savininkai ar kiti teisėti jų valdytojai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013, laikomasi požiūrio, kad jei byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog pastatų statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo pastatas, apskritai neleidžiama, tai gali būti sprendžiamas savavališkai pastatytų statinių įteisinimo klausimas ir pirmiausia nagrinėjama galimybė suteikti valstybinės žemės sklypą neteisėto statinio statytojui. Nagrinėjamoje byloje žemės sklypo savininkė yra valstybė, ji neteikė sutikimo dėl statybos, ginčo statinys pastatytas atsakovui nesuteiktame valstybinės žemės sklype, dėl to turėtų būti ginama valstybės nuosavybė. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra. Nėra jokių teisėtų sąlygų, dėl kurių ginčo sklypas galėtų būti skiriamas atsakovui. Atsakovas negali įsigyti ginčo sklypo nuosavybės teise ar valdyti kitais įstatymo nustatytais pagrindais, todėl jis negali būti ginčo statinio statytojas, nes taip būtų pažeista valstybės nuosavybė. Dėl to teismo įpareigojimas atsakovui per 12 mėnesių įteisinti ginčo statinį yra neproporcinga ir neteisėta priemonė, ginanti jo privačius interesus valstybės nuosavybės ir viešojo intereso sąskaita. Proporcingumo principo neatitiktų statinio įteisinimas žemės sklype, nes sklypas yra daug vertingesnis: sandėlio vidutinė rinkos vertė yra 65 000 Lt, o sklypo – 2 196 000 Lt. Statinio įteisinimo atveju atsakovui būtų sudaryta teisinė galimybė sklypą privatizuoti lengvatine tvarka kaip naudojamą ginčo sandėliui eksploatuoti be aukciono už indeksuotą vertę (762 036 Lt).

Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nes yra be motyvų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų ieškovių apeliacinio skundo argumentų, o nutartį grindė apeliančių nenurodytais motyvais. Motyvais gali būti pripažįstami ne bet kokie, o tik tokie motyvai, kuriais išsprendžiamas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas. Motyvai, nesusiję su apeliaciniu skundu, jo pagrindu, negali būti laikomi motyvais, nes taip faktiškai nagrinėjamas ne apeliacinis skundas, o kuri nors kita situacija. Teismo sprendimas negali būti paremtas teismo posėdyje netirtomis aplinkybėmis (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis skundas iš esmės neišnagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl absoliučių jos negaliojimo pagrindų.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Senovė“ prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nutartį. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai argumentai:

              Teisiniai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus, tai patvirtina ir nagrinėjamu klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008; kt.). Įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išsaugoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis proporcingumo principu, įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, privalo būti pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto bei visuotinai svarbaus tikslo protingas santykis. Įpareigojimas atsakovą statinį nugriauti neatitiktų proporcingumo principo, nes nėra kliūčių jį įteisinti. Ieškovių nuosavybės teisių atkūrimo svarba nereiškia, kad, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo, galima paneigti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.

              Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-971/2009, matyti, kad ginčo statinio pripažinimo tinkamu naudoti panaikinimą nulėmė normatyvinių statybos techninių reikalavimų nesilaikymas, o ne ta aplinkybė, kad ginčo statinio statyba trukdo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą kasatorėms ar tai, jog atsakovas neturi teisės naudotis žemės sklypu, kuriame yra ginčo statinys. Atsakovas UAB „Senovė“ įgijo teisę naudotis ginčo sklypu 1990 m. kovo 2 d., kai Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas sprendimu „Dėl sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ skyrė atsakovui apie 2 ha sklypą (duomenys neskelbtini) pramonės rajone sandėlių ūkiui projektuoti ir statyti. Vilniaus miesto valdyba 1993 m. birželio mėnesį pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo aktu atsakovui perdavė medžiagų sandėliavimo aikštelę (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu savivaldybė suformavo UAB „Senovė“ žemės sklypą pastatams naudoti. Dėl to nesutiktina su kasatorių argumentais, kad atsakovas neturi teisėto pagrindo įsigyti žemės sklypą prie ginčo statinio ar  jį išsinuomoti.

              Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, atsakovas teigia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis nemotyvuota, nes apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė visais ginčui išspręsti teisiškai reikšmingais klausimais. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl ieškovių reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo nugriauti ginčo statinį negali būti tenkinamas visa apimtimi, esant galimybei šį statinį įteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, atsakė į apeliančių argumentus.

                          Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savavališkos statybos objekto padarinių šalinimo

CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimo procesas turi vykti teisės normose nustatyta  tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Taigi, kad statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį, turi statybą pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ v. VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-224/1999; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2007; 3K-3-89/2013).

CK 4.103 straipsnyje nustatyta, kad civilinius teisinius padarinius – draudimą statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) – sukelia savavališka ar nesavavališka, bet kitaip neteisėta statinio statyba. Ieškinio įpareigoti nugriauti savavališkai pastatytą sandėlį pateikimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatyme savavališka statyba laikoma statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius (2 straipsnio 71 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pastatyto ginčo sandėlio statyba tapo neįteisinta, kai administracinėje byloje (Nr. I-2751-331/2008) priimtais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi buvo panaikintas statinio pripažinimo tinkamu naudotis 2007 m. balandžio 12 d. aktas. Administraciniai teismai konstatavo, kad sandėlis pastatytas 2002–2007 metais neturint būtinų statyti dokumentų, dėl to šie teismai panaikino 2007 m. balandžio 12 d. išduotą sandėlio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Tuo remdamosi ieškovės, būdamos pretendentės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra sandėlis, byloje pateikė reikalavimą atsakovui jam priklausantį sandėlį nugriauti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vien galimybės atkurti nuosavybės teisę ribojimas negali būti pagrindas griauti savavališkai pastatytą statinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą.

Neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, atsižvelgus į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertinus administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą, statytojui gali būti leista nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 28 straipsnio 3, 4 dalys, 7 dalies 1 punktas (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija). Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 ir 8 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nustatyta, kokius dokumentus privalo pateikti asmuo, siekiantis gauti statybos ir statinio rekonstrukcijos leidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. Paukštės IĮ „Paukštė ir K“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2009; 2013 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Eismo sauga“ v. Vidaus reikalų ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2013, kt.).

Pažymėtina, kad interesų derinimo ir proporcingumo principų taikymas reiškia, jog jeigu yra galima tokios paskirties naujo statinio statyba ir (arba) tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, be to, atsižvelgus į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertinus administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą, turi būti taikomi Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodyti padariniai, t. y. statytojui turėtų būti suteikta galimybė įteisinti savavališką statinį, laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų ir tvarkos. Jeigu neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas reikštų pirmiau nurodyto proporcingumo principo pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje teismai, įvertinę byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, rašytinius įrodymus, nustatė, kad yra galimybė pertvarkyti atsakovo sandėlio projektinę dokumentaciją, gauti ją atitinkantį statybos leidimą taip, kad statybų teisėtumą būtų galima patvirtinti. Teismai nustatė, kad atsakovui žemės sklypas buvo suteiktas dar 1990 m. kovo 2 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu dėl sandėlių ūkio statybos, dėl to teisėjų kolegija pripažįsta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad žemės sklypo savininkė valstybė neteikė sutikimo dėl statybos, o ginčo statinys pastatytas atsakovui nesuteiktame valstybinės žemės sklype. Kasatorių teigimu, atsakovui savavališkai pastatytas sandėlis negali būti įteisintas dėl to, kad jis nėra įgijęs teisių į žemės sklypą, kuriame yra sandėlis, nes ji nėra nei sklypo savininkas, nei nuomininkas pagal nuomos sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013, buvo nagrinėjama tokia pati situacija ir teismas pasisakė, kad neleistina tokia situacija, jog atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų taip susijęs, kad neįgyvendinus vienos teisės būtų negalimas kitos teisės realizavimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima realizuoti, kol neįgyvendinta pirmoji. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, sprendžia, kad ir nagrinėjamos bylos atveju dėl ginčo statinio įteisinimo svarbus visų suinteresuotų asmenų ir atsakingų valstybės institucijų glaudus bendradarbiavimas, siekiant išsiaiškinti galimybes nustatyti atsakovui žemės sklypo valdymo ir naudojimo teisių apimtį prie jo turimo statinio, ir tik po to, kai, išsėmus šias galimybes, nustatoma, kad nėra teisinių priemonių atsakovui nustatyti žemės valdymo ir naudojimo teises prie jo valdomo neteisėtai pastatyto sandėlio, proporcinga priemone galėtų būti pripažintas tokio statinio griovimas.

Ginčo sandėlis yra valstybinėje žemėje, dėl kurios, bylos duomenimis, yra pateikti ieškovių dokumentai dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad sandėlių, kaip komercinės paskirties pastatų, statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo statinys, apskritai neleidžiama. Teismai nustatė, kad komercinės paskirties pastatų statyba yra galima pagal galiojančius ginčo sandėlio buvimo teritorijos detaliuosius teritorijų planavimo dokumentus ir neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Tai reiškia, kad gali būti sprendžiamas nuosavybės teisių į žemės sklypą įgijimo ir savavališkai pastatytų statinių įteisinimo klausimas; tam turi būti nustatytos ir vertinamos Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje išdėstytos bei kitos konkrečiai bylai reikšmingos aplinkybės. Ginčo sandėlis pastatytas 2002–2007 m. kaip nesudėtingas statinys, kuriems statyti teisės aktuose nereikalaujama statinio projekto ir statybos leidimo, tačiau kadangi jis viršijo aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 43-1639 patvirtintu statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.2, 12 punktuose bei 1-oje lentelėje nustatytą 80 kv. m maksimalų plotą, leistiną statiniams, kad jie būtų laikomi nesudėtingais, o jo bendrasis plotas yra 256,63 kv. m, dėl to šiam sandėliui turi būti parengta projektinė dokumentacija ir gautas statybos leidimas. Ištyrę ir įvertinę bylos įrodymus teismai konstatavo, kad atsakovas buvo sąžiningas, įgydamas turtines teises į ginčo statinį, nes pastatė jį toje suteikto žemės sklypo vietoje, kurioje iš esmės galėjo tai padaryti pagal miesto valdžios nurodymus.

Esant tokioms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad pastato nugriovimas nėra adekvati ieškovių teisių gynybos priemonė, ir taikė Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nurodytas savavališkos statybos padarinių pasekmes, įpareigodami atsakovą per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti pastato projektinę dokumentaciją, pagal pertvarkytus dokumentus gauti statybą leidžiantį dokumentą, įteisinantį sandėlį, o nustatytu terminu atsakovui neįvykdžius teismo reikalavimų, įpareigojo jį per 60 dienų pašalinti savo lėšomis savavališkos statybos padarinius – nugriauti sandėlį.

Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti priimamą procesinį sprendimą

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nesilaikė pareigos motyvuoti priimtos nutarties, nes joje nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, išdėstė ir motyvus dėl nagrinėjamos bylos išsprendimo, kurie nesusiję su apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo patikrinimu.

CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29–30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. 3K-3-27/2012; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Š. v. UAB „Borgalita“, bylos Nr. 3K-3-406/2013).

Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir motyvavo joje padarytą teisinę išvadą dėl negalimumo įpareigoti atsakovą nugriauti ginčo sandėlį, esant galimybei jį įteisinti. Kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje argumentuotai įvertino apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą bylos nagrinėjimo dalyką sudarančio statinio savavališkos statybos padarinių šalinimo kontekste, todėl kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties nemotyvavimo yra nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir kitų procesinių klausimų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Netenkinus ieškovių kasacinio skundo, iš jų atsakovui UAB „Senovė“ priteistinas jo turėtų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimas. Atsakovas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo advokatui 2000 Lt (579,24 Eur), prie prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pridėjo išlaidų dydį patvirtinantį mokėjimo dokumentą, jų dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Todėl atsakovui priteistina iš ieškovių L. Š., I. P. ir E. V. lygiomis dalimis iš kiekvienos po 193,08 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kasacinis teismas turėjo 17,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. gegužės 22 d. pažyma). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos valstybei iš kasatorių (ieškovių) lygiomis dalimis iš kiekvienos po 5,68 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Vadovaujantis CPK 275 straipsnio 2 dalimi ir 340 straipsnio 5 dalimi, apie bylos kasacine tvarka išnagrinėjimą praneština VĮ Registrų centrui, išsiunčiant nutarties kopiją, nes byloje išspręstas ginčas dėl šio registruotino nekilnojamojo turto: 256,63 kv. m ploto sandėlio (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovių L. Š., I. P. ir E. V. lygiomis dalimis iš kiekvienos po 193,08 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt tris Eur 8 ct) atsakovui UAB „Senovė“ (j. a. k. 120503540) ir po 5,68 Eur (penkis Eur 68 ct) valstybei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                              Donatas Šernas

                                                                                                                              Dalia Vasarienė