Civilinė byla Nr. e3K-3-181-219/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29567-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (pranešėjas),  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. T. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės į teisingą bylos procesą ir fizinių asmenų atstovavimo pagal pavedimą.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 227,11 Eur skolos, 95,45 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2003 m. liepos 28 d. UAB „Tele2“ ir atsakovas sudarė Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. M1.19676-23503197, pagal kurią UAB „Tele2“ atsakovui suteikė mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis už jas sumokėti. UAB „Tele2“ už suteiktas paslaugas išrašė ir pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovas jų neapmokėjo. Ieškovė ir UAB „Tele2“ 2009 m. kovo 31 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-21, pagal kurią UAB „Tele2“ atlygintinai perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovą. Atsakovui apie reikalavimo perleidimo sutartį buvo pranešta ir iš jo pareikalauta įvykdyti įsipareigojimus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovei 227,11 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10,56 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

5.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nesikreipė į policiją dėl paso vagystės, taip pat į tai, kad jam pasas buvo pakeistas į asmens tapatybės kortelę pasibaigus paso galiojimo laikui, o ne dėl paso praradimo ir (ar) vagystės, atmetė atsakovo argumentus, kad 2003 m. liepos 28 d. sutartį su UAB „Tele2“ sudarė ne jis, o jo pavogto paso duomenimis pasinaudojęs kažkoks kitas nežinomas asmuo. Atsakovo argumentai, kad jis niekada negyveno sutartyje nurodytu adresu ir nedirbo sutartyje nurodytoje įmonėje, teismo vertinimu, taip pat nėra pakankami spręsti, jog minėtą sutartį sudarė ne jis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, sužinojęs apie reikalavimo perleidimo sutartį ir teigdamas, jog sutartį su UAB „Tele2“ sudarė ne jis, turėjo teisę reikšti priešieškinį ir taip ginti savo pažeistas teises teisme.

6.       Teismas ieškovės reikalavimą dėl 95,45 Eur palūkanų atmetė kaip nepagrįstą. Palūkanų išieškojimas, teismo vertinimu, pažeistų atsakovo interesus, apsunkintų jo padėtį ir būtų neteisingas. Be to, ieškovė nenurodė priežasčių, kodėl pareiškė ieškinį teisme tik praėjus 8 metams po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo.

7.       Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 56 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 punktais, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovo duktė J. L. turėtų aukštąjį teisinį išsilavinimą, sprendė, kad J. L. nesuteikta teisė atstovauti atsakovui teisme. Dėl šios priežasties teismas atsisakė priimti atsakovo dukters pasirašytą procesinį dokumentą (prašymą skirti rašysenos ekspertizę) kaip pateiktą asmens, neturinčio tinkamų įgaliojimų vesti bylą teisme kito asmens vardu, ir grąžino jį padavusiam asmeniui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

8.       Teismas, J. L. nesant nagrinėjamos bylos proceso dalyvei ir nesant byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, taip pat netenkino jos prašymo susipažinti su civilinės bylos medžiaga suteikiant prieigą prie elektroninės ryšių sistemos (VEP posistemės) (CPK 10 straipsnis).

9.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą nepakeistą.

10.       Teismas, remdamasis CPK 176, 178, 185 straipsniais, sprendė, kad atsakovas byloje neįrodė, jog jo pasas buvo pavogtas ir sutartį su UAB „Tele2“ sudarė ne jis. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo adreso ir darbovietės, nurodytų sutartyje, neatitikimas taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad ne jis sudarė ginčo sutartį.

11.       Remdamasis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, 312 straipsniu, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesigynė nuo jam pareikštų reikalavimų prašydamas taikyti ieškinio senatį, teismas sprendė, kad toks reikalavimas (taikyti ieškinio senatį) negali būti keliamas apeliacinės instancijos teisme.

12.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių J. L. įgytą aukštąjį teisinį išsilavinimą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti jos teiktus prašymus (CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                       Teismai pažeidė asmens teisę į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis), nes neužtikrino atsakovui galimybės pasirinkti tinkamą atstovą CPK 56 straipsnio prasme. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas neturėjo tinkamo atstovo, o tai sukliudė jam tinkamai įgyvendinti savo, kaip bylos šalies, teises (CKP 42 straipsnis), įskaitant teisę rinkti įrodymus. Teismas, tinkamai neišaiškinęs atsakovui, kad jo atstovė yra netinkama, taip pat neišaiškinęs jam teisės pasirinkti kitą atstovą ir nesuteikęs galimybės tai padaryti, nepagrįstai užkirto atsakovui kelią tinkamai įgyvendinti savo procesines teises. Teismas privalėjo atsakovui išaiškinti jo teises dėl atstovavimo ne formaliai, o imtis priemonių tinkamai užtikrinti šią jo teisę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 35/03-11/06).

13.2.                       Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui 2017 m. rugsėjo 20 d. įgaliojimą, kuriuo jis įgaliojo J. L., be kita ko, vesti visas jo civilines bylas, atstovauti jam teisme, atlikti jo vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos šalims suteikia CPK ir kiti teisės aktai. Šis įgaliojimas suteikė J. L. teisę atstovauti atsakovo interesams teisme, susipažinti su bylos medžiaga teisme, pareikšti prašymus. Pirmosios instancijos teismas priėmė iš įgaliotos atstovės atsiliepimą į ieškinį, o tai leido pagrįstai tiek atsakovui, tiek jo atstovei manyti, jog J. L. yra tinkama atstovė byloje. Tačiau įgaliotai atstovei pateikus prašymus susipažinti su byla ir išreikalauti įrodymus, teismas juos atmetė, remdamasis CPK 56 straipsniu. Tokie prieštaringi teismo veiksmai, vienus procesinius dokumentus, pateiktus atstovės, priimant, o kitų – ne, suklaidino atsakovą dėl atstovo tinkamumo. Be to, prašymai nebuvo tenkinti tik galutiniu sprendimu. Taigi atsakovui iki pat skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo nebuvo žinoma, kad jo atstovės pateikti prašymai nebuvo svarstomi, kas reiškia, kad jam buvo apribota teisė dalyvauti renkant įrodymus ir juos tiriant. Be to, teismas, iki sprendimo priėmimo neinformavęs atsakovo apie netinkamą atstovavimą, neišaiškino jam teisės susirasti kitą atstovą, kuris ginčo byloje būtų turėjęs galimybę aktyviai reikšti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, juos rinkti ir išreikšti poziciją dėl ieškinio senaties. Tokia situacija pažeidžia CPK 5, 42 straipsnius.

13.3.                       Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal pateiktus įgaliojimus atstovei nėra suteikta teisė atstovauti atsakovui teisme. Įgaliojimas suteikė J. L. platesnes teises – teisę susipažinti su bylos medžiaga teisme, pareikšti prašymus ir kt. Susipažinimas su bylos medžiaga ar prašymų pateikimas teismui negali būti prilyginamas atstovavimui teismo posėdžio metu. Įgaliojimu suteiktų platesnių šalies teisių įgyvendinimas negali būti ribojimas CPK 56 straipsniu, kuris taikytinas tik atstovams, tiesiogiai dalyvaujantiems teismo posėdžiuose (CPK 51 straipsnio 2 dalis). CPK 56 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai atstovui neatima teisės įgaliotam asmeniui atlikti kitus procesinius veiksmus (CPK 3  straipsnis). Atsakovo atstovė pateikė prašymus dėl rašytinės ekspertizės atlikimo iki parengiamojo teismo posėdžio pradžios. Šio prašymo pateikimas neužvilkino bylos nagrinėjimo, todėl teismas neturėjo pagrindo atsisakyti jį priimti ir jo nesvarstyti, nes tokią teisę atstovei suteikė įgaliojimas ir CPK 42 straipsnis.

13.4.                      Teismui buvo žinoma ne tik apie įgaliotą atstovę, jos pareikštus prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, bet ir apie atsakovo sveikatos būklę bei ribotas jo galimybes savarankiškai įgyvendinti savo teises. Dėl šios priežasties teismas, siekdamas užtikrinti tinkamą interesų gynimą, turėjo būti aktyvus ir šiuos įrodymus rinkti savo iniciatyva, taip užtikrindamas asmens teisėtus interesus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

13.5.                       Apeliacinės instancijos teismas formaliai taikė rungtyniškumo ir dispozityvumo principus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas byloje neįrodė savo procesinės pozicijos dėl kilusio ginčo. Nagrinėjamu atveju atsakovui, neturinčiam tinkamo atstovo, nebuvo suteikta galimybė dalyvauti renkant įrodymus ir juos tiriant. Tokia situacija pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą.

13.6.                       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme atsakovui nebuvo tinkamai išaiškintos teisės dėl galimybės turėti gynėją (pažeista teisė į teisminė gynybą – CPK 5 straipsnis) ir taip iš jo buvo atimta galimybė ne tik tinkamai suformuluoti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, jų pateikimo, bet taip pat ir pareikšti prašymus dėl ieškinio senaties taikymo, atsakovo teisės reikšti reikalavimus negali būti ribojamos taikant CPK 312 straipsnį. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį tik apeliaciniame skunde, nes jis neturėjo tinkamo atstovo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl to neturėjo galimybės pareikšti tokį prašymą pirmosios instancijos teisme (CPK 3 straipsnis).

13.7.                       Teismai, vertindami pateiktus bylos duomenis, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis, 197 straipsnio 2 dalis, 265 straipsnis), nepašalino byloje kilusių abejonių dėl dokumento suklastojimo, dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Bylos įrodymai, jų visuma patvirtina, kad atsakovas, kurio pasas buvo pavogtas, nesudarė ginčo sutarties su UAB „Tele2“.

14.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1.                       Duomenys, patvirtinantys, jog atsakovo duktė J. L. turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, į bylą nebuvo pateikti. Dėl šios priežasties J. L. neturėjo teisės atstovauti atsakovui teisme ir jos pateikti procesiniai dokumentai negalėjo būti priimti kaip pateikti asmens, neturinčio teisės vesti bylą teisme kito asmens vardu (CPK 56 straipsnio 1 dalis).

14.2.                       Į bylą pateikti įrodymai (elektroninis susirašinėjimas su teismo posėdžių sekretore) patvirtina, kad 2017 m. spalio 3d. elektroniniu laišku J. L. buvo informuota apie tai, jog ji atstovauti atsakovui teisme gali tik tuo atveju, jeigu turi aukštąjį teisinį išsilavinimą arba kartu su advokatu. Taigi apie CPK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus atstovui atsakovo duktė J. L. buvo informuota dar iki 2017 m. gruodžio 4 d. teiktų prašymų, todėl atsakovas ir jo duktė turėjo pakankamai laiko pasirūpinti tinkamu atsakovo atstovavimu byloje, tačiau to nepadarė. Taigi teismas nepažeidė atsakovo teisės į teisminę gynybą ir nepagrįstai jos neapribojo.

14.3.                       Atsakovo pateiktas atsiliepimas į ieškinį buvo pasirašytas paties atsakovo, teismui jis buvo atsiųstas ne tik elektroniniu, bet ir paprastu paštu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priimti atsakovo atsiliepimą, o jį priimdamas, teismas atsakovo neklaidino.

14.4.                       Teismai, vertindami įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Be to, pirmosios instancijos teismas išreikalavo papildomus duomenis iš policijos, kurie paneigė atsakovo paaiškinimus dėl asmens dokumento vagystės.

14.5.                       Atsižvelgiant į tai, kad prašymas taikyti senatį nebuvo teiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties negalėjo būti keliamas, tai pagrįstai nustatė apeliacinės instancijos teismas (CPK 312 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepasirūpino tinkamu atstovu (CPK 42 straipsnio 3 dalis), kuris galimai būtų pateikęs tokį prašymą, nesudaro pagrindo teismui nesilaikyti įstatymo ir nepažeidžia teisingumo principo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės į teisingą bylos procesą

15.       Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis garantuoja teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, kad ši teisė apima ir teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą yra suprantama kaip kiekvieno asmens teisė, kad jo reikalavimai, susiję su jo civilinėmis teisėmis ir pareigomis, būtų išnagrinėti teismo ar tribunolo (žr. EŽTT Didžiosios kolegijos 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Na?t-Liman prieš Šveicariją, peticijos Nr. 51357/07, p. 112-113).

16.       EŽTT savo praktikoje pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti veiksmingą teisingumo vykdymą, šią teisę gali riboti nacionalinės procedūros. Atsižvelgiant į tai, teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog valstybės narės negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ar tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo nustatymo. EŽTT praktikoje yra išaiškinta, kad asmens teisė kreiptis į teismą tam tikrais atvejais gali būti apribota, pavyzdžiui, senaties terminais, teismo mokesčiais, teisinio atstovavimo reikalavimu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimo byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 22083/93; 22095/93, p. 50-51, 1985 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8225/78, p. 57, 2012 m. spalio 9 d. sprendimo byloje R. P. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 38245/08, p. 63–67) ir pan., ir tai nelaikoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

17.       Taigi vien tik tvarkos kreiptis į teismą buvimas ir formalių reikalavimų nustatymas dar savaime nereiškia, kad yra suvaržyta atitinkamo asmens teisė kreiptis į teismą ir nepagrįstai apsunkintas šios teisės įgyvendinimas ar pažeidžiama pati teisė į teisminę gynybą. Tačiau svarbu, kad tokiais ribojimais ar jų taikymu nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati kreipimosi į teismą teisės esmė (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70, p. 38).

18.       Nacionalinį civilinių bylų procesą reglamentuoja Civilinio proceso kodeksas. Šio kodekso 51 straipsnis nustato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovą. Remiantis CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktu, fizinio asmens atstovais pagal pavedimą gali būti ne tik advokatai, jų padėjėjai (CPK 56 straipsnio 1, 2 dalys), bet ir asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui).

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinio išsilavinimo privalomumas nustatytas atsižvelgiant į atstovavimo instituto specifiką, kuri reikalauja, kad atstovas net ir tuo atveju, kai atstovauja artimajam giminaičiui ar sutuoktiniui, turėtų specialių teisės žinių tam, kad užtikrintų tinkamą atstovaujamojo teisių ir įstatymo saugomų interesų apsaugą ir kartu teisę į teisingą teismo procesą.

20.       Šios nutarties 15–17, 19 punktuose nurodyti išaiškinimai aktualūs nagrinėjamu atveju. Šioje byloje pirmosios instancijos teismui, kuris bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, nuo bylos proceso pradžios buvo pateiktas įgaliojimas, kuriuo atsakovas įgaliojo dukterį J. L. atstovauti jo interesams teisme, tačiau teismas, konstatavęs, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo duktė turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, pripažino ją netinkama atstove ir neleido teismo procese atstovauti atsakovui (atsisakė tenkinti jos prašymus susipažinti su bylos medžiaga, skirti ekspertizę ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

21.       Teisėjų kolegija nurodo, kad minėta teismų išvada atitinka CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą ir iš esmės yra teisėta, nes atsakovo duktė byloje neįrodė, jog atitinka šioje teisės normoje nurodytą privalomą atstovui reikalavimą. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovo duktė J. L., neturėdama specialaus išsilavinimo, pagal nacionalines civilinio proceso normas negali atstovauti atsakovui teisme. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismai šiuo konkrečiu atveju neįvertino visų atsakovo atstovavimui bylos procese reikšmingų faktinių aplinkybių ir dėl to, priimdami atsakovui nepalankius galutinius procesinius sprendimus, galėjo pažeisti jo teisę į teisingą bylos procesą ir neteisingai išspręsti bylą.

22.       EŽTT, nagrinėdamas pareiškėjų peticijas teisės kreiptis į teismą kontekste, yra pabrėžęs, kad labai svarbu, jog nacionaliniai teismai, taikydami nacionalines proceso teisės normas, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodami asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuotais kriterijais (žr., pvz., EŽTT 2006 m. liepos 27 d. sprendimo byloje Nedzela prieš Prancūziją, peticijos Nr. 73695/01, p. 45; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje Mesutoglu prieš Turkiją, peticijos Nr. 36533/04, p. 21). EŽTT praktikoje, be kita ko, laikomasi nuomonės, kad, taikydami procesines taisykles, nacionaliniai teismai turi vengti tiek pernelyg didelio formalizmo, kuris pažeistų asmens teisės kreiptis į teismą esmę, tiek pernelyg didelio lankstumo, visiško taisyklių nepaisymo, kuris veiktų negatyviai ir visiškai paneigtų pareigą laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų (žr., pvz., EŽTT 2017 m. sausio 31 d. sprendimo byloje Hasan Tun? ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr.19074/05, p. 32–33).

23.       CPK 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teismo posėdžio pirmininkas ar kitas bylą nagrinėjantis teisėjas mano, kad šalis arba trečiasis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese, ir dėl to atidėti bylos nagrinėjimą. Bylos nagrinėjimo metu bylą atidėti šiame straipsnyje nurodytu pagrindu galima tik vieną kartą.

24.       Remiantis CPK 161 straipsnio 2 dalimi, šaliai arba trečiajam asmeniui nepasinaudojus teismo pasiūlymu pasirūpinti atstovavimu, byla nagrinėjama toliau.

25.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal įstatymą teismas neprivalo rūpintis, kad šalis turėtų atstovą, kvalifikuotą teisininko pagalbą byloje; tik matydamas, kad šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teismo posėdžio pirmininkas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu; toks posėdžio pirmininko veiksmas nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2006).

26.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad gebėjimas veiksmingai įgyvendinti procesines teises iš esmės priklauso nuo dalyvaujančio byloje asmens gebėjimo sekti procesą ir visapusiškai jame dalyvauti, kurį gali menkinti amžius, nepakankama branda ar negalia. Galimos situacijos, kai dalyvaujantis byloje asmuo dėl menko išsilavinimo, teisinio neišprusimo bei nepatyrimo gali nesugebėti įvertinti pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumo bei jo veiksmingumo konkrečioje byloje ir dėl to atsidurti nelygiavertėje procesinėje padėtyje kitos bylos šalies atžvilgiu, dėl ko teisingo, sąžiningo ir tinkamo bylos išnagrinėjimo tikslas gali likti neįgyvendintas. Ar šalis dėl tam tikrų priežasčių be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, vertinama konkrečioje byloje vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2014).

27.       Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo darbingumo lygis yra 20 procentų, jam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir jis gyvena VšĮ Antavilių pensionate. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti duomenys teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas negeba veiksmingai įgyvendinti procesinių teisių, negali pats tinkamai vesti savo bylos teisme. Dėl nurodytų priežasčių jis ir išdavė įgaliojimą dukteriai J. L., kad ši jam atstovautų.

28.       Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovo duktė J. L., pateikusi įgaliojimą pirmosios instancijos teismui, bylos proceso metu elektroniniu paštu aktyviai bendradarbiavo su teismu. Teismo posėdžių sekretorė 2017 m. spalio 3 d. elektroniniu paštu informavo atsakovo dukterį apie tai, kad ji atstovauti savo tėvui (atsakovui) gali tik tuo atveju, jeigu turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Tačiau 2017 m. spalio 25 d. teisme gautas atsakovo kreipimasis, kuriame nurodyti prašymai dėl jam pareikštų reikalavimų atmetimo, aplinkybės, galinčios turėti įtakos bylai (dėl paso vagystės ir pan.). Šis kreipimasis buvo priimtas 2017 m. spalio 26 d. teisėjo rezoliucija ir išsiųstas kitai šaliai, nors kreipimasis pagal įgaliojimą buvo pasirašytas tik atsakovo dukters. Be to, 2017 m. lapkričio 20 d. teisme gautas atsakovo dukters elektroninis laiškas, jis tos pačios dienos teisėjo rezoliucija pridėtas prie bylos ir nurodyta informuoti atsakovo dukterį apie proceso eigą. Atsakovo dukters prašymai susipažinti su byla ir išreikalauti įrodymus, skirti ekspertizę teisme gauti 2017 m. gruodžio 4 d., priimti tos pačios dienos teisėjo rezoliucija, tačiau jų (ne)tenkinimo klausimas išspręstas tik 2017 m. gruodžio 8 d. priimtu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės.

29.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nors atsakovo duktė J. L. nepateikė dokumento, patvirtinančio jos turimą ir CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte reikalaujamą išsilavinimą, pirmosios instancijos teismas faktiškai iki bylos nagrinėjimo pabaigos pripažino atsakovo išduotą įgaliojimą ir laikė jo dukterį tinkama atsakovo atstove. Taigi teismas suteikė atsakovui ir jo atstovei teisėtus lūkesčius, kad atsakovas yra atstovaujamas ir jo atstovės prašymai bus nagrinėjami, sprendžiami. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo nei atsakovas, nei jo duktė nebuvo informuoti apie teisinius netinkamo atstovavimo padarinius.

30.       Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 25–27 punktuose nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti tiek atsakovo sveikatos būklę ir jo bei jo dukters J. L. veiksmus, tiek savo veiksmus iki bylos nagrinėjimo pabaigos (bendradarbiavimą su atsakovo dukterimi) ir nustatęs, kad atsakovas atstovaujamas netinkamai, pasiūlyti jam (jo dukteriai) pasirūpinti tinkamu atstovavimu (CPK 161 straipsnio 1 dalis).

31.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, baigiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje nustatydamas, jog J. L. nėra tinkama atsakovo atstovė, ir nenagrinėdamas jos prašymų, pažeidė proceso teisės normas, užtikrinančias atsakovui teisę į teisingą bylos procesą, ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas nurodyto proceso teisės pažeidimo nepašalino (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties naikintini tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi spręsti dėl CPK 161 straipsnio 1 dalies taikymo, atsižvelgdamas į šios nutarties 30 punkte nurodytą išaiškinimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 2,76 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

33.       Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, dar neegzistuoja visos CPK normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taikymo sąlygos, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimas paliktinas bylą iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Sigita Rudėnaitė 

        Gediminas Sagatys

        Vincas Verseckas