ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

2021 m. kovo 29 d.

Šiauliai 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mosola“ skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2074-767/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mosola“ ieškinį bei pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų pakeitimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Isgeva“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu arba nesudarytu, skolos, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Isgeva“ ieškinį ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Mosola“ dėl skolos, delspinigių, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB), nuo 2020 m. spalio 20 d. bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Mosola“ ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų pakeitimo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Isgeva“10 502,34 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo nesumokėtos skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2018 m. lapkričio 22 d. transporto priemonės (neteikiant vairavimo paslaugos) nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp ieškovės BUAB „Mosola“ ir atsakovės UAB „Isgeva“ ab initio, t. y. nuo jos sudarymo dienos, arba (reiškiamas alternatyvus reikalavimas) pripažinti 2018 m. lapkričio 22 d. transporto priemonės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), sudarytą tarp ieškovės BUAB „Mosola“ ir atsakovės UAB „Isgeva“ nesudaryta.

2.       Nurodė, kad

3.       Ieškovė nepripažįsta atsakovės prieštaravimuose nurodomos skolos pagal esą sudarytą ir pasirašytą 2018 m. lapkričio 22 d. puspriekabių nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Šį sandorį ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu ne tik todėl, kad sutartis nepelninga ar komerciškai nenaudinga, bet ir dėl to, kad ji pažeidžia BUAB „Mosola“ teisnumą. Ieškovė pati nuosavybės teise valdė transporto priemones – priekabas, kurios nei buvo naudojamos bendrovės veikloje, nei nuomojamos kitoms bendrovėms. 2018 m. lapkričio 22 d. puspriekabių nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė su ieškovės buvusiu vadovu G. I. pasirašė ne sutartyje nurodytu metu, bet po 2019 m. rugsėjo 2 d., t. y. po to, kai G. I. buvo atleistas iš ieškovės vadovo pareigų arba galbūt betarpiškai prieš pat jo atleidimą. Atsakovei sutarties negaliojimas teisines pasekmes sukels nes ji nebuvo sąžininga sandorio šalis, nebuvo sąžiningas trečiasis asmuo ir žinojo apie tai, kad sandorį ieškovės vardu sudaręs asmuo G. I. ne(be)turi teisės atstovauti ieškovės ir ne(be)turi teisės jos vardu sudarinėti sandorių.

4.       Atsakovė UAB „Isgeva“ prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės BUAB „Mosola“ bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apie planuojamą vienašalį įskaitymą ieškovė buvo informuota 2019 m. gruodžio 10 d. pateikiant PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590 17 752,00 Eur sumai, bei 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo patvirtinamas galutinis likutis, t. y. 7249,66 Eur atsakovės UAB „Isgeva“ naudai. Tiek sąskaita, tiek aktas ieškovei buvo įteikti tą pačią dieną ir ieškovė tai pripažino pateikdama 2019 m. gruodžio 11 d. paklausimą atsakovei. Akte pažymėta, jog vieną akto egzempliorių prašoma grąžinti dešimties dienų laikotarpyje, o negrąžinus akto nurodytu terminu bus užskaitomas UAB „Isgeva“ likutis. Ieškovė nurodytu terminu akto negrąžino, pretenzijos nereiškė ir jo neginčijo. Taigi, ieškovė buvo informuota, jog atsakovė atliko vienašalį 10502,34 Eur sumos įskaitymą iš mokėtinos sumos pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590. Atlikus vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ne atsakovės, o ieškovės mokama suma atsakovei liko 7249,66 Eur. Atsakovės prievolė ieškovei sumokėti skolą – 10502,34 Eur pasibaigė, atsakovės atlikto dalies prievolių įskaitymo, tad ieškovės ieškinyje pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti.

5.       Dėl 2018 m. lapkričio 22 d. puspriekabių nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad 2018 m. gegužės 31 d. atsakovė UAB „Isgeva“ ir ieškovė BUAB „Mosola“ pasirašė susitarimą (toliau - Susitarimas), kuriuo susitarė, jog nuo 2018 m. birželio 1 d. iki kalendorinių metų pabaigos, BUAB „Mosola“ specializuotomis puspriekabėmis naudojasi panaudos pagrindais, t. y. neatlygintinai, o nuo 2019 m. ir kitiems, paskesniems, metams šalys sudarys Sutartį, kurioje vienos puspriekabės kaina vienam mėnesiui negalės būti didesnė nei 1000,00 Eur. BUAB „Mosola“ akcininkas V. D. žinojo, jog puspriekabės pusei metų yra duodamos naudotis neatlygintinai, t. y. pagal šalių žodinį susitarimą, išžvalgyti rinką ir vežimams pasiteisinus, sudaryti Sutartį, jau puspriekabes nuomojant, kaip minėta ne už didesnę nei  1000,00 Eur nuomos kainą už vieną puspriekabę per mėnesį. Sudarant minėtą Susitarimą dalyvavo ir vienintelis akcininkas V. D., kuris savo parašu patvirtino jog su Susitarimu susipažino ir sutinka. 2019 m. sausio-rugpjūčio mėnesiais ieškovė vidutiniškai su viena puspriekabe įvykdydavo pervežimų už 3 983,08 Eur. Vykdydama atsakovės užsakymus ieškovė uždirbo didesnę pelno dalį nei turėjo išlaidų, nuo vieno automobilio vykdančio pervežimus su puspriekabe ieškovei kas mėnesį liko 2 400,08 Eur gryno pelno.

6.       Aplinkybė, kad atsakovė nuomojo specializuotas puspriekabes ieškovei tam, kad ieškovė galėtų teikti atsakovei pervežimo paslaugas, taip pat atitinka verslo logiką. Puspriekabės ieškovei buvo perduotos, ieškovė jas naudodama teikė atsakovei mėšlo pervežimo paslaugas, atsakovė už paslaugas sumokėjo, o sutartis buvo nutraukta puspriekabes grąžinant atsakovei ieškovės vienintelio akcininko V. D. iniciatyva. Ieškovė buvo įsteigta pervežimo paslaugų veiklai vykdyti, ketindama užsiimti šia veikla, ji sudarė Sutartį dėl reikalingų pervežimams atlikti puspriekabių nuomos, todėl ieškovės teiginys, kad ieškovė ir atsakovė sudarė Sutartį dėl jai nereikalingų puspriekabių, nepagrįsta jokiais įrodymais. Sutartyje nurodytas baudos dydis pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdaus Sutarties žalingumo ieškovei ir tuo pagrindu spręsti dėl jos prieštaravimo juridinio asmens tikslams, nes tinkamai įvykdžius Sutartį ji būtų uždirbusi 19200,64 Eur grynojo pelno ir nepatirtų netesybų išlaidų.

7.       Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-2074-767/2020, kuri iškelta pagal ieškovės BUAB „Mosola“ ieškinį atsakovei UAB „Isgeva, ir civilinė byla Nr. e2-3282-632/2020, kuri iškelta pagal ieškovės UAB „Isgeva“ ieškinį atsakovei BUAB „Mosola“, sujungtos suteikiant bylai vieną numerį Nr. e2-2074-767/2020.

8.       Atsakovė UAB „Isgeva“ ieškiniu prašė priteisti iš ieškovės BUAB „Mosola“ 7249,66 Eur skolą, 1598,90 Eur delspinigius, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

9.       Nurodė, kad pagal UAB „Isgeva“ ir BUAB „Mosola“ 2018 m. lapkričio 22 d. sudarytą transporto priemonės (neteikiant vairavimo paslaugos) nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Isgeva“ įsipareigojo 2019 m. sausio 2 d. perduoti nuomos pagrindais eksploatuoti dvi puspriekabes, vienos puspriekabės nuomos kaina 700 Eur/ mėn., nuomos terminas iki 2019 m. gruodžio 31 d. Puspriekabės buvo perduotos numatytais terminais, pasirašytas perdavimo-priėmimo aktas. 2019 m. rugpjūčio mėnesį BUAB „Mosola“ akcininkas V. D. pareiškė, kad nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio transporto paslaugų UAB „Isgeva“ nebeteiks ir puspriekabių nebenuomos. Kadangi BUAB „Mosola“ teikė transporto paslaugas, todėl UAB „Isgeva“ 2019 m. gruodžio 10 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą 17752,00 Eur sumai bei pateikė tarpusavio skolų suderinimo aktą, iš kurio matyti, kad atlikus įskaitymą, BUAB „Mosola“ liko skolinga UAB „Isgeva“ 7249,66 Eur. Taip pat Sutarties 6.5. punktu BUAB „Mosola“ įsipareigojo mokėti 0,2 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. BUAB „Mosola“ laiku neįvykdė savo prievolės, todėl iš jos turi būti priteistos netesybos, t. y. 0,2 procentų dydžio delspinigiai nuo visos nesumokėtos skolos 13 552,00 Eur su PVM sumos, kurios yra 27,10 Eur / diena ir ieškinio pateikimo teismui dienai sudaro 1598,90 Eur (59 d. x 27,10 Eur).

10.       Ieškovė BUAB „Mosola“ prašė ieškinį (priešieškinį) atmesti ir priteisti iš atsakovės UAB „Isgeva“ bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nepripažįsta atsakovės UAB „Isgeva“ reikalaujamos sumokėti skolos ir 2018 m. lapkričio 22 d. tarp šalių sudarytos transporto priemonės (neteikiant vairavimo paslaugos) nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė apie tariamai sudarytą tarp šalių minėtą sandorį sužinojo 2019 m. gruodžio 30 d. iš pačios UAB „Isgeva“ (kurios vadovas B. I., buvusio BUAB „Mosola“ vadovo G. I. tėvas). Ieškovė BUAB „Mosola“ tvirtina, kad šios Sutarties ir jos priedų buvęs ieškovės vadovas G. I. ieškovei neperdavė, apie jos sudarymą ir sąlygas ieškovė nežinojo iki 2019 m. gruodžio 10 d., t. y. iki elektroniniu laišku pateiktos informacijos apie tariamą įsiskolinimą pagal nežinomą Sutartį. Mano, kad atsakovė UAB „Isgeva“ neturėjo teisės 2019 m. gruodžio 10 d. atlikti 17752,00 Eur sumos,  iš mokėtinos sumos pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590, įskaitymą. Atsakovės nurodyti veiksmai, jog ji apie planuojamą vienašalį įskaitymą BUAB „Mosola“ informavo 2019 m. gruodžio 10 d. pateikiant PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590 17752,00 Eur sumai, ir 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo patvirtinamas galutinis likutis – 7249,66 Eur, nelaikomi pranešimu apie įskaitymą, kaip jie suprantami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.131 straipsnyje. Atsakovė nesivadovavo Inventorizacijos taisyklėmis, nepateikė ieškovei BUAB „Mosola“ dviejų akto egzempliorių, todėl ieškovė neturėjo ką grąžinti. Nepasirašytas aktas neturi suderinimo reikšmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje skolų suderinimo aktas nelaikomas sandoriu. Atitinkamai, jį nebūtina pripažinti negaliojančiu. Be to, teismų praktikoje laikoma, kad jei skolų suderinimo aktai fiksuoja neatitinkančią tikrovės skolą, tokie suderinimo aktai negali sukelti šalims teisinių pasekmių. Prašė teismo, vertinant atsakovės UAB „Isgeva“ argumentus dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto vertinimo kaip pareiškimo dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2006. Atsakovė UAB „Isgeva“ pranešimo apie tarpusavio skolų įskaitymą nėra atlikusi, įskaitymas negalimas.

11.       Be to, 2020 m. gruodžio 10 d. ieškovė BUAB „Mosola“ jau buvo iškėlusi civilinę bylą, kurioje reikalavo priteisti iš atsakovės UAB „Isgeva“ 10502,34 Eur skolą. Pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalį draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Įskaitymas negalėjo būti atliktas, nes BUAB „Mosola“ niekuomet ne tik nepripažino UAB „Isgeva“ reikalavimo, bet ir buvo pareiškusi teisme reikalavimą priteisti iš ieškovės pinigų sumą, kurią atsakovė UAB „Isgeva“ teigia įskaičiusi.

12.       Į atsakovės argumentus, kad ieškinio pagrįstumo įrodymas yra jos išrašyta PVM sąskaita faktūra, kuri įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą, nurodė, kad nėra draudžiama PVM sąskaita faktūra įrodinėti šalių sutartinius santykius, tačiau pats savaime šis dokumentas sutarties fakto, šalių valios ir kitų šioje byloje reikšmingų aplinkybių nepatvirtina. Sutartis galioja šalims susitarus dėl visų esminių sutarties sąlygų, BUAB „Mosola“ nagrinėjamu atveju įrodinėja, kad Sutarties su atsakove nesudarė, todėl PVM sąskaita faktūra neturi jokios įrodomosios galios, nes nepatvirtina jokių reikšmingų aplinkybių.

13.       Atsakovė UAB „Isgeva“ reikalauja priteisti 7249,66 Eur skolą, tuo tarpu delspinigius skaičiuoja nuo visos nesumokėtos skolos – 13 552,00 Eur. Atsakovės reikalavimas skaičiuoti ir priteisti delspinigius nuo didesnės sumos, nei reikalaujama skola, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, Sutartyje sutarti delspinigiai yra per dideli.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14.       Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovės BUAB „Mosola“ ieškinys atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovės UAB „Isgeva“ ieškinys tenkintas iš dalies. Iš ieškovės BUAB „Mosola“ priteista atsakovei UAB „Isgeva“ 7249,66 Eur skola, 888,54 Eur delspinigiai, 8 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą (7249,66 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. sausio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 147,84 Eur bylinėjimosi išlaidos. Taip pat iš ieškovės BUAB „Mosola“ priteista 13,30 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei.

15.       Teismas nustatė, kad  ieškovės argumentus, jog nebuvo sudariusi su atsakove UAB „Isgeva“ puspriekabių nuomos sutarties paneigia 2018 m. lapkričio 22 d. transporto priemonės (neteikiant vairavimo paslaugos) nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri sudaryta ir pasirašyta tuometinio BUAB „Mosola“ vadovo G. I. bei UAB „Isgeva“ vadovo B. I. Nors ieškovė teigia, kad BUAB „Mosola“ akcininkas nieko nežinojo apie sudarytą Sutartį, tačiau šiuos ieškovės argumentus paneigia teismo posėdžio metu pateikta informacija, kad ieškovės akcininkas V. D. visą laiką aktyviai domėjosi bendrovės veikla, nė vienas bendrovės sandoris nebūdavo sudaromas be jo žinios, o 2018 m. gegužės 31 d. pasirašytas Susitarimas patvirtino, kad bendrovės ne tik 2018 m. vystė verslo santykius (nuomojo puspriekabes), bet tai ketino daryti ir 2019 metais.

16.       Teismas į ieškovės argumentus, kad akcininkui nebuvo teikiama informacija apie bendrovės veiklą, nurodė, kad ieškovė teismui nepateikė pagrindžiančių dokumentų, kad V. D. prašė iš bendrovės vadovo suteikti jam kažkokią informaciją, bet jos negaudavo. BUAB „Mosola“ įstatų 3 punkte nurodoma, kad akcininkas turi teisę apskųsti teismui visuotinio akcininkų susirinkimo ir bendrovės direktoriaus sprendimus. Teismui nebuvo pateikta informacija, kad bendrovės akcininkas būtų teismui skundęs bendrovės vadovo veiksmus.

17.       Teismas pažymėjo, kad sudaryti ar nesudaryti sutartį šalys gali visiškai laisva valia, niekieno neverčiamos ir neįtakojamos. Nors teismo posėdžio metu ieškovės atstovė nurodė, kad tarp šalių sudaryta puspriekabių numos sutartis buvo suklastota, galimai pasirašyta ne sutartyje nurodytu laiku, tačiau šie ieškovės argumentai nebuvo pagrįsti jokiais neginčytinais įrodymais. Vien tik tas ieškovės argumentas, kad ieškovė, atlikdama inventorizaciją bendrovėje, šios sutarties nerado, nepaneigia to fakto, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Teismas vertino, kad iš atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų bei paaiškinimų puspriekabių nuomos sutartis buvo sudaryta bei realiai vykdoma, puspriekabės buvo perduotos ieškovei, ieškovė išsinuomotomis puspriekabėmis naudojosi, vežė krovinius, iš to gavo pajamas.

18.       Teismas vertindamas ieškovės argumentus, kad Sutartis buvo sudaryta tarp sūnaus ir tėvo vadovaujamų bendrovių, nurodė, kad teismui pateikti dokumentai įrodo, kad tarp šių bendrovių tarpusavio verslo santykiai buvo plėtojami ir anksčiau, o Sutartis buvo sudaryta pagal tarp bendrovių pasirašytą tarpusavio Susitarimą sudaryti nuomos sutartį.

19.       Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008 pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje skolų suderinimo aktas nelaikomas sandoriu, atitinkamai, jį nebūtina pripažinti negaliojančiu.

20.       Teismas nustatė, kad abi šalys turėjo viena kitai galiojančius reikalavimus. Tiek ieškovė buvo kreditorė atsakovei, tiek atsakovė buvo kreditorė ieškovei, šalių reikalavimai yra vienarūšiai, vykdomi ir apibrėžti. Atsakovė UAB „Isgeva“ ieškovei pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir skolų suderinimo aktą yra skolinga 10502,34 Eur už transporto paslaugas. Tuo tarpu ieškovė BUAB „Mosola“ atsakovei yra skolinga 17752,00 Eur už dviejų puspriekabių nuomą už aštuonis mėnesius. Iš tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto nustatė, kad ieškovės skola atsakovei UAB „Isgeva“ yra 7249,66 Eur (17752,00 Eur – 10502,34 Eur). Teismui pateikti įrodymai tik patvirtina, kad ieškovės skola atsakovei yra reali, egzistuojanti, atsakovė ieškovę laiku ir tinkamai, t. y. 2019 m. gruodžio 10 d. pranešimu, informavo apie skolos likutį. Atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių buvo vykdomi verslo santykiai, abi šalys viena kitai išrašė PVM sąskaitas faktūras, viena kitai turi galiojančius reikalavimus, teismas sprendė, kad atsakovės UAB „Isgeva“ atliktas įskaitymas yra pagrįstas ir teisėtas.

21.       Teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė laiku neįvykdė savo prievolės iš jos priteisė 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo priteistos skolos 7249,66 Eur, t. y. iš ieškovės atsakovei priteisė 888,54 Eur delspinigius, paskaičiuotus už 59 dienas. Taip pat teismas atsižvelgdamas, kad sandoris atitinka Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, už 2019 metų antrąjį metų pusmetį palūkanų norma sudaro 8 procentus, priteisė 8 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

22.       Teismas įvertinęs, kad patenkinta 96 procentai atsakovės ieškinio reikalavimų, iš ieškovės atsakovei priteisė 147,84 Eur žyminio mokesčio ir 13,30 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

                  III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

23.       Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Mosola“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „EMODUS“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2074-767/2020 ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti BUAB „Mosola“ ieškinį ir netenkinti atsakovės UAB „Isgeva“ priešieškinio. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

23.1.       Vienas iš ieškovės ieškinio reikalavimų – pripažinti Sutartį negaliojančia CK 1.82, 1.86, 1.91 straipsnių pagrindais arba išvis nesudaryta. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą, visapusiškai neišanalizavo Sutarties sudarymo aplinkybių, nepagrįstai nevertino tariamos Sutarties teisėtumo ir pagrįstumo, atitinkamai dėl minėto ieškovės ieškinio reikalavimo savo procesiniame sprendime net nepasisakė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

23.2.       Sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina išsiaiškinti: pirma, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; antra, jei sandorį sudarė privatusis juridinis asmuo – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Apeliantės įsitikinimu, patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės neabejotinai pagrindė tiek pirmąją, tiek antrąją sąlygą, kurias nustačius, egzistavo ir egzistuoja tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas pripažinti Sutarties negaliojimą CK 1.82 straipsnio pagrindu.

23.3.       BUAB „Mosola“ buvusį vadovą G. I. ir atsakovės vadovą B. I. sieja artimi giminystės ryšiai, t. y. tėvo ir sūnaus. Puspriekabės, kurias atsakovė tariamai nuomojo apeliantei Sutarties pagrindu, nuosavybės teise net nepriklausė atsakovei. Minėtos puspriekabės priklausė UAB „Urbanija“, kurios vadovas yra G. I.. Vadinasi, įmonė, atstovaujama G. I., tariamai nuomojosi iš atsakovės, atstovaujamos G. I. tėvo B. I., puspriekabes, kurios nuosavybės teise priklausė UAB „Urbanija“. Akivaizdu, jog šalims, atstovaujamoms artimųjų giminaičių, tariamai sudarant Sutartį egzistavo neabejotinas interesų konfliktas. Apeliantės vadovui G. I. kilo imperatyvi pareiga informuoti BUAB „Mosola“ akcininką apie tariamą Sutartį (CK 2.87 straipsnio 4-5 dalys).

23.4.       Nesutinka su teismo argumentais, kad BUAB „Mosola“ akcininkui V. D. buvo žinoma apie Sutarties sudarymą. BUAB „Mosola“ akcininkui apie Sudarytą Sutartį tapo žinoma tik 2019 m. gruodžio 30 d., t. y. po Sutarties tariamo sudarymo praėjus daugiau nei vieneriems metams (Sutartis tariamai sudaryta 2018 m. lapkričio 22 d.). Be to, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, 2018 m. gegužės 31 d. Susitarimas taip pat negali įrodyti ir neįrodo, jog V. D. buvo informuotas apie Sutartį. Pastarąją aplinkybę pagrindžia tai, jog pasirašytame susitarime įtvirtintas deklaratyvus ketinimas po vienerių metų sudaryti nuomos sutartį, nesudaro absoliučiai jokio pagrįsto pagrindo teigti, jog akcininkas V. D. tariamai žinojo apie neva sudarytą Sutartį. Pažymėjo, kad susitarime nėra įtvirtinta, jog Sutartis sudaryta, priešingai, susitarime įtvirtintas tik ketinimas ateityje sudaryti nuomos sutartį. Ketinimas nereiškia ir negali reikšti realaus veiksmo atlikimo. Nesant byloje įrodymų, jog apeliantės buvęs vadovas G. I. informavo akcininką V. D. apie Sutarties sudarymą, nėra absoliučiai jokio faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog V. D. buvo informuotas apie Sutartį.

23.5.       Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes bei tai, kad įmonės akcininkas V. D. apie sudarytą Sutartį ir interesų konfliktą informuotas nebuvo, tariamas Sutarties sudarymas akivaizdžiai pažeidžia įstatyme imperatyviai reglamentuotą įmonės vadovo lojalumo pareigą (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), atitinkamai apeliantės įstatus, kuriuose įtvirtinta vadovo pareiga nepažeisti įstatymų. Kad BUAB „Mosola“ buvęs vadovas G. I. sudarė Sutartį, pažeisdamas bendrovės įstatuose nustatytų reikalavimų laikytis įstatymų, vengti interesų konflikto, nepažeisti lojalumo bendrovei pareigos, neabejotinai buvo žinoma atsakovei, kadangi atsakovės vadovas B. I. yra buvusio apeliantės vadovo tėvas.

23.6.       Sutartis ne tik pažeidė bendrovės steigimo dokumentuose reglamentuotą juridinio asmens kompetenciją, tačiau ir prieštarauja bendrovės tikslui siekti pelno. Sutarties pagrindu BUAB „Mosola“ įsipareigojo: 1) savo lėšomis mokėti puspriekabių draudimo įmokas (Sutarties 3.2.2 punktas), kai įprastinėse tokio pobūdžio sutartyse minėta pareiga tenka transporto priemonės savininkui; 2) savo lėšomis atlikti puspriekabių privalomą techninę apžiūrą (Sutarties 2.3.2 punktas), kai pagal įprastinę praktiką tokia pareiga tenka transporto priemonės savininkui; (3) įsipareigojo sumokėti neproporcingai didelę sankciją už Sutarties nutraukimą prieš terminą, t. y. net 4 200 Eur; 4) įsipareigojo mokėti net 700 Eur/mėn. nuomos mokestį už kiekvieną puspriekabę. Absoliučiai visus finansinius įsipareigojimus, susijusius su puspriekabių eksploatavimu, prisiėmė apeliantė. Akivaizdu, jog tariama Sutartis buvo sudaryta apeliantei nenaudingomis sąlygomis. Apeliantė tokią išvadą padarė, atsižvelgdama ir į tai, jog BUAB „Mosola“ buvo sudariusi analogiško pobūdžio sutartis su trečiaisiais asmenimis, tačiau žymiai naudingesnėmis ir pelningesnėmis sąlygomis.

23.7.       Palyginimui nurodoma tarp BUAB „Mosola“ ir UAB „Baltic Trailer Rental“ 2018 m. gruodžio 10 d. sudaryta puspriekabių nuomos sutartis, kurios pagrindu ne apeliantė o nuomotojas įsipareigojo apmokėti KASKO draudimą, savo lėšomis atlikti techninę apžiūrą, suteikti TIR sertifikatą, savo lėšomis užtikrinti puspriekabių techninę priežiūrą (sutarties 5.3, 9.2, 10.2, 13.1 punktai). Tuo tarpu BUAB „Mosola“ įsipareigojo mokėti išimtinai nuomos mokestį, kuris vidutiniškai sudarė apie 510 Eur/mėn., priklausomai nuo puspriekabių naudojimo laiko, tačiau neprisiėmė papildomų finansinių įsipareigojimų, susijusių būtinąją puspriekabių technine priežiūra, privalomuoju draudimu ir pan. Nurodytos aplinkybės, neabejotinai patvirtina, jog ginčijama Sutartis sudaryta siekiant išimtinai patenkinti tik atsakovės neteisėtą interesą gauti pajamas BUAB „Mosola“ sąskaita, paneigiant pastarosios, kaip privataus juridinio asmens, tikslą ir siekį gauti kuo didesnį pelną iš vykdomos veiklos.

23.8.       Aplinkybę, jog Sutartis prieštaravo BUAB „Mosola“ tikslui siekti pelno, patvirtina ir tai, jog BUAB „Mosola“ tariamai išsinuomojo iš atsakovės puspriekabes, priklausančias UAB „Urbanija“, nors tuo metu pati turėjo nuosavų puspriekabių. Atsakovei turėjo būti ir buvo žinoma, kad Sutartis pažeidžia BUAB „Mosola“ veiklos tikslus, todėl atsakovė pagal CK 1.82 straipsnį buvo ir yra nesąžininga. BUAB „Mosola“ nuomotis puspriekabes per tarpininką, t. y. atsakovę, negalėjo būti ir nebuvo ekonomiškai naudinga, nes puspriekabes BUAB „Mosola“ galėjo nuomotis tiesiogiai iš UAB „Urbanija“, kurios vadovas sutapo su BUAB „Mosola“ vadovu, taip pastarajai mokant mažesnį nuomos mokestį. Tariamai sudarant Sutartį, apeliantės vadovas siekė ne patenkinti BUAB „Mosola“ tikslus ir interesus, o atsakovės, kuriai vadovauja pastarojo tėvas B. I., interesus.

23.9.       Tam, kad egzistuotų pagrindas pripažinti sandorio negaliojimą CK 1.91 straipsnio pagrindu, reikia nustatyti: pirma, šalių nesąžiningą susitarimą; antra, sandorio nenaudingumą vienai iš sandorio šalių. Sutartis sudaryta esant nesąžiningam, BUAB „Mosola“ buvusio vadovo G. I. susitarimui su atsakove, apeliantei akivaizdžiai nenaudingomis ir žalingomis sąlygomis, kurioms egzistuojant joks protingas ir rūpestingas juridinio asmens vadovas, atstovaudamas savo įmonę, nebūtų sudaręs. Akivaizdu, kad BUAB „Mosola“ buvęs vadovas ir atsakovė piktavališkai sutarė tariamos Sutarties pagrindu atsakovei sudaryti palankias sąlygas BUAB „Mosola“  sąskaita siekti pelno, BUAB „Mosola“ iš to negaunant naudos.

23.10.       Nesutinka su teismo sprendime nurodytu teiginiu, jog BUAB „Mosola“ nuo 2018 m. nuomojo puspriekabes, atitinkamai nuomos santykiai buvo tęsiami ir 2019 m., neva sudarant ir realiai vykdant Sutartį. Nuo 2018 m. BUAB „Mosola“ puspriekabes naudojo panaudos pagrindais, o ne nuomos, todėl teiginys, jog šalis jau nuo 2018 m. siejo nuomos teisiniai santykiai neatitinka objektyvios tikrovės, nepagrįsta teigti, jog nuomos santykiai buvo tęsiami ir 2019 m. Apeliantei apie Sutarties nutraukimą tapo žinoma tik po jos nutraukimo, t. y. kai atsakovė 2019 m. gruodžio 30 d. pateikė apeliantei Sutartį. Pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta absoliučiai jokių teisinę reikšmę turinčių įrodymų, neabejotinai pagrindžiančių, kad BUAB „Mosola“ tariamai sudarytoje Sutartyje nurodytu laikotarpiu iš tiesų nuomos pagrindu savo veikloje naudojo puspriekabes. Sutartis net nebuvo rasta tarp BUAB „Mosola“ dokumentų, todėl apeliantė neturi Sutarties originalo.

23.11.       Neabejotinai egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas pripažinti Sutartį negaliojančia CK 1.82, 1.86 ir 1.91 straipsniuose įtvirtintu pagrindu. Kadangi egzistuoja pagrindas pripažinti Sutartį negaliojančia, teismas visiškai nepagrįstai iš dalies tenkino atsakovės priešieškinį ir priteisė iš apeliantės 7249,66 Eur dydžio tariamą skolą.

23.12.        Teismas Sprendime nepagrįstai, nemotyvuotai ir deklaratyviai nurodė, kad atsakovė įskaitymą atliko tarpusavio skolų suderinimo akto pagrindu. 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas pagal struktūrą ir turinį yra dvišalis dokumentas, kuriame turi būti išreikšta abiejų šalių valia dėl abipusių skolų suderinimo, t. y. minėtas dokumentas privalėjo būti suderintas ir pasirašytas abiejų šalių įgaliotų atstovų. Atsiskaitymų suderinimo aktas nėra pasirašytas, todėl šiame akte nėra išreikšta nei vienos iš šalių valia suderinti savo buhalterinę apskaitą. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nepasirašytas tarpusavio skolų suderinimo aktas nėra ir negali būti laikomas sandoriu, atitinkamai nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo vadovautis nepasirašytu ir dėl to jokios juridinės galios neturinčiu dokumentu. Nepasirašytas skolų suderinimo aktas nėra sandoris, atitinkamai juo negalėjo būti ir nebuvo atliktas įskaitymas.

23.13.       Suderinimo akto paskirtis yra tarpusavyje sutikslinti buhalterinę apskaitą, nurodant tarpusavio gautinas ir mokėtinas sumas, kurios susidarė pirminių dokumentų pagrindu, o ne padaryti įskaitymą. Kitaip tariant, tarpusavio skolų suderinimo aktas yra tik buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriame išreiškiama abiejų šalių valia suderinti skolų likučius, todėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas išimtinai patvirtina šalis tik susitarus dėl jame nurodytų skolų ir reikalavimų dydžių. Nagrinėjamu atveju pagal tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akto turinį matyti, jog akte, priešingai nei nepagrįstai sprendime nurodė teismas, yra nurodytas išimtinai suderintas skolos likutis iš atsakovės pusės, nedetalizuojant jo susidarymo. Tuo tarpu dokumente, kuriuo vienašališkai siekiama įskaityti vienarūšius tarpusavio reikalavimus, privalo būti aiškiai išreikšta šalies valia įskaityti reikalavimą, nurodytas įskaitomo reikalavimo dydis, prievolė, pagal kurią įskaitomas reikalavimas ir pan. Atsakovo pateiktame tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akte nėra jokios nuorodos į tai, kad yra atliekamas įskaitymas, akte nebuvo pareiškimo apie prievolės šalies valią padaryti įskaitymą, netgi nenurodyta tariamai įskaitoma suma, atitinkamai iš parengto tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto negalima spręsti, kokia suma galėtų būti įskaityta. Suderinimo akto paskirtis buvo tik sutikslinti tarpusavio buhalterinę apskaitą, o ne atlikti vienašalį įskaitymą.

23.14.       Vienašalis įskaitymas 2020 m. gruodžio 10 d. suderinimo akto pagrindu net negalėjo būti atliktas, nes BUAB „Mosola“ tariama 17752,00 Eur skola pagal atsakovės PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG0590 765 turėjo būti sumokėta tik iki 2019 m. gruodžio 20 d. (imtinai). Skolų suderinimo akto sudarymo metu, t. y. 2019 m. gruodžio 10 d., apeliantei nebuvo suėjęs skolos sumokėjimo terminas. Atitinkamai tariamo vienašalio įskaitymo atlikimo metu neegzistavo viena iš būtinųjų įskaitymo sąlygų – reikalavimo vykdytinumas.

23.15.        Teismui nepripažinus Sutartį negaliojančia arba nesudaryta, iš apeliantės priteistinos sumos dydis turi būti mažintinas 4200 Eur suma. Sutarties 3.1 punkte įtvirtinta, jog puspriekabės nuomos terminas nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Sutarties 7.4 punkte įtvirtinta, jog nuomininkas gali nutraukti Sutartį ankščiau laiko grąžindamas puspriekabes šalims pasirašant perdavimo-priėmimo aktą. Grąžinus puspriekabę ankščiau sutarto laiko, nuomininkas turi sumokėti nuomos mokestį už tris mėnesius daugiau, nei ji buvo naudojama, bet ne daugiau nei iki sutarties galiojimo termino pabaigos, nustatytos 3.1 punkte. Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, jog į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose teigiama, jog Sutartis buvo nutraukta 2019 m. rugpjūčio 30 d., akivaizdu, jog PVM sąskaitoje faktūroje Nr. ISG 0590 nurodytą 4 200 Eur  sumą sudaro bauda už Sutarties nutraukimą. Vadovaujantis Sutarties nuostatomis, atsakovė turi teisę reikalauti iš BUAB „Mosola“ sumokėti baudą tik tuo atveju, jeigu Sutartis nutraukiama bendrovės iniciatyva. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, jog Sutartis buvo nutraukta BUAB „Mosola“ iniciatyva. Todėl atsakovė neturėjo jokio pagrįsto ir teisėto pagrindo reikalauti iš apeliantės sumokėti 4200 Eur dydžio baudą už Sutarties nutraukimą BUAB „Mosola“ iniciatyva. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai ir neteisėtai iš dalies tenkino atsakovės priešieškinį, iš apeliantės atsakovei priteisdamas nepagrįstai atsakovės reikalaujamą baudą. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės priteisimos sumos atsakovei dydis turi būti sumažintas 4.200 Eur suma.

23.16.        Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė patyrė 3327,50 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokatės suteiktas teisines paslaugas BUAB „Mosola“ vardu rengiant bei teikiant teismui procesinius dokumentus bei atstovaujant bendrovę teismo posėdžiuose. Bylinėjimosi išlaidas susidarė pagal šias sąskaitas faktūras, kurias apmokėjo BUAB „Mosola“ akcininkas V. D.: 181,50 Eur sumos 2019 m. lapkričio 11 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AJG19074152; 423,50 Eur sumos 2020 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AJG20074030, kuri buvo apmokėta 2020 m. kovo 9 d.; 544,50 Eur sumos 2020 m. vasario 24 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AJG20074031, kuri buvo apmokėta 2020 m. kovo 9 d.; 1089,00 Eur sumos 2020 m. kovo 19 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AJG20074047, kuri buvo apmokėta 2020 m. kovo 23 d.; 605,00 Eur sumos 2020 m. liepos 1 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AJG20074089, kuri buvo apmokėta 2020 m. liepos 6 d.; 484,00 Eur sumos 2020 m. liepos 1 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AJG20074090, kuri buvo apmokėta dalimis 2020 m. liepos 6 d. ir 2020 m. liepos 27 d.

23.17.       Apeliantė prisiėmė finansinius įsipareigojimus V. D., šiam apmokėjus pastarosios patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes apeliantė neturėjo finansinių galimybių. Atsižvelgiant, kad nėra draudžiama trečiajam asmeniui apmokėti bylinėjimosi išlaidas juridinio asmens, kuris dalyvauja byloje, vardu, patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos apeliantei, nes būtent pastaroji, atstovaujama advokatės, dalyvavo byloje ieškovės statusu ir patyrė dėl to bylinėjimosi išlaidas.

12.                      Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Isgeva“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

12.1.                      Paneigiant apeliantės argumentą, kad apie sudarytą Sutartį BUAB „Mosola“ akcininkas V. D. nieko nežinojo ir manė, jog puspriekabės yra duotos apeliantei naudotis panaudos pagrindais nurodė, kad V. D. žinojo, jog puspriekabės pusei metų yra duodamos naudotis neatlygintinai, t. y. pagal šalių žodinį susitarimą, išžvalgyti rinką ir vežimams pasiteisinus, sudaryti Sutartį, jau puspriekabes nuomojant, ne už didesnę nei 1000 Eur nuomos kainą už vieną puspriekabę per mėnesį. Sudarant Susitarimą dalyvavo ir vienintelis akcininkas V. D., kuris savo parašu patvirtino jog su Susitarimu susipažino ir sutinka. Nors faktinis BUAB „Mosola“ direktorius buvo G. I., tačiau V. D. aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, susijusius su ginčijama Sutartimi ir jai pritarė, ir tik jo sprendimu bei žodiniu nurodymu atsakovei Sutartis buvo nutraukta ir puspriekabės grąžintos atsakovei, nepasibaigus nuomos terminui.

12.2.                       2019 m. gruodžio 10 d. atsakovė UAB „Isgeva“ pateikė apeliantei UAB „Mosola“ 2019 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590 17752,00 Eur sumai, bei 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame nurodė tarpusavio skolų galutinį likutį – 7249,66 Eur atsakovės naudai. Apeliantė buvo informuota, kad per 10 dienų grąžintų vieną akto egzempliorių, priešingu atveju bus laikoma, kad skolos likutis (ieškovės skola 17752,00 Eur – 10502,34 Eur atsakovės skola) tarp šalių bus suderintas. Apeliantei per 10 dienų niekaip nesureagavus į pateiktą aktą, nepateikus prieštaravimo ar kitaip neišreiškus nesutikimo su pateiktu tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, suėjus atsiskaitymo terminui, atsakovė 2019 m. gruodžio 22 d. informavo apeliantę apie atliktą įskaitymą iš apeliantės BUAB „Mosola“ mokėtinos 17752,00 Eur skolos sumos atsakovei UAB „Isgeva“, ir paprašė likusią BUAB „Mosola“ skolą, t. y. 7249,66 Eur, sumokėti per 10 dienų. BUAB „Mosola“ skolos nesumokėjus atsakovės UAB „Isgeva“ nurodytu terminu, 2020 m. sausio 7 d. BUAB „Mosola“ buvo išsiųstas raginimas sumokėti skolą, tačiau apeliantė į raginimą nereagavo ir skolos nesumokėjo, o siekdama išvengti prievolės įvykdymo, ginčija Sutartį, apie kurią ji, neva, nieko nežinojo. Apeliantė pirmosios instancijos teisme neginčijo skolos įskaitymo.

12.3.                      Teismas teisingai nustatė, jog atsakovė turėjo pakankamą pagrindą atlikti įskaitymą, kadangi tokią teisę numato CK 6.130-6.140 straipsnių nuostatos. Šalių galiojantys reikalavimai buvo nukreipti viena kitai, reikalavimai buvo vienarūšiai (piniginiai). Apeliantės ir atsakovės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurie buvo įskaityti, dydis buvo aiškiai nurodytas 2019 m. gruodžio 22 d. pranešime dėl įskaitymo, todėl įskaitymas buvo teisėtas ir pagrįstas. Atlikus įskaitymą, prievolės šalies turėta prievolė kitai šaliai pripažįstama pasibaigusia, prievolės pasibaigimas įskaitymu sukelia tuos pačius teisinius padarinius kaip ir jos įvykdymas. Atsakovės prievolė apeliantei sumokėti skolą – 10 502,34 Eur pasibaigė, apeliantė nenuginčijo ir net neginčijo (nepareiškė atitinkamo reikalavimo) dėl atsakovės atlikto dalies prievolių įskaitymo.

12.4.                      Sprendžiant dėl Sutarties teisėtumo pagal CK 1.82 straipsnį klausimą, įvertinus Sutarties sąlygas, tame tarpe ir nuomos kainą, atsakovė mano, kad Sutarties sąlygos neįrodo akivaizdaus jos nenaudingumo ieškovei, kaip verslo subjektui. Tokią išvadą atsakovė grindžia teismų praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017.

12.5.                      Nesutinka su apeliantės teiginiu, kad pagal Sutartį atsakovei turima mokėti nuomos kaina yra apeliantės pajamų ir pelno dalis. Už atsakovės perkamas pervežimo paslaugas, konkrečiai su specializuotomis puspriekabėmis „loviais“ ieškovė 2019 m. sausio – rugpjūčio mėnesiais išrašė atsakovei sąskaitų už 63729,25 Eur sumą. Su viena puspriekabe per mėnesį apeliantė vidutiniškai įvykdydavo pervežimų už 3 983,08 Eur. Kadangi kurą kompensavo (pylė) atsakovė, visas pervežimų sąnaudas sudarė nuomos kaina ir vairuotojo darbo užmokestis, t. y. vieno mėnesio puspriekabės kaina su PVM 847,00 Eur ir 736,00 Eur vairuotojo darbo užmokestis neatskaičius mokesčių. Taigi, vykdydama atsakovės užsakymus apeliantė ne tik, kad neturėjo jokio nuostolio, bet ir uždirbo didesnę pelno dalį nei turėjo išlaidų (847,00 Eur + 736,00 Eur, viso 1 583,00 Eur.). Tokiu būdu atsakovės užsakymai ieškovei buvo netgi labai pelningi, nuo vieno automobilio vykdančio pervežimus su puspriekabe, apeliantei kas mėnesį liko 2 400,08 Eur gryno pelno (3983,08 Eur – 583,00 Eur). Jokių papildomų išlaidų apeliantė vykdydama atsakovės užsakymus neturėjo, kurą kompensavo užsakovė (atsakovė), o jeigu buvo vilkiko gedimas, tai bet kokiu atveju nėra susiję su atsakovės užsakymais, tai yra normali vežėjo rizika kokią techniškai tvarkingą transporto priemonę jis eksploatuoja. Konstatuoti, kad sandoris apeliantei buvo ekonomiškai nenaudingas nėra jokio pagrindo, nes nuo 2019 m. atsakovei suteiktų paslaugų sumos, t. y. 66 086,33 Eur, apeliantė uždirbo 39 405,26 Eur gryno pelno (nuomos ir darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos 26 681,07 Eur).

12.6.                      Nesutiko su apeliantės argumentu dėl apeliantės buvusio vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo, kadangi apeliantė nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų prastą jos finansinę padėtį ginčo Sutarties sudarymo metu. Priešingai, pačios apeliantės teismui pateiktose ieškovės finansinėse ataskaitose matyti, kad Sutarties sudarymo metu apeliantė buvo moki bendrovė iki pat 2019 m. rugsėjo 2 d., kai vienintelis akcininkas nusprendė pakeisti BUAB „Mosola“ vadovą. Apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad Sutarties sudarymo metu atsakovės vadovo sūnus buvo ieškovės bendrovės vadovas, savaime nėra pakankama pastarųjų nesąžiningumui CK 1.82 straipsnio prasme pagrįsti, ypač įvertinus tai, kad Sutarties sudarymo metu BUAB „Mosola“ finansinė padėtis buvo pakankamai gera.

12.7.                      Bendrovės vadovas yra bendrovės valdymo organas, todėl kai sandorį bendrovės vardu sudaro jos valdymo organas, laikoma, kad sandorį sudarė pati bendrovė. Atsižvelgiant į tai, kad vienintelis BUAB „Mosola“ akcininkas V. D. ne tik žinojo, bet ir susitarimui pritarė, pripažinti šalių pasirašytą Sutartį negaliojančia, nėra pagrindo. Apeliantė neįrodė atsakovės nesąžiningumo, sudarant ginčijamą Sutartį.

12.8.                      Aplinkybė, kad atsakovė nuomojo specializuotas puspriekabes apeliantei tam, kad apeliantė galėtų teikti atsakovei pervežimo paslaugas, taip pat atitinka verslo logiką. Puspriekabės apeliantei buvo perduotos, apeliantė jas naudodama teikė atsakovei mėšlo pervežimo paslaugas, atsakovė už paslaugas sumokėjo, o Sutartis buvo nutraukta puspriekabes grąžinant atsakovei BUAB „Mosola“ vienintelio akcininko V. D. iniciatyva. Apeliantė buvo įsteigta pervežimo paslaugų veiklai vykdyti, ketindama užsiimti šia veikla, ji sudarė Sutartį dėl reikalingų pervežimams atlikti puspriekabių nuomos, todėl apeliantės teiginys, kad BUAB „Mosola“ ir atsakovė sudarė Sutartį dėl jai nereikalingų puspriekabių, nepagrįsta jokiais įrodymais.

12.9.                      Sutartyje nurodytas baudos dydis pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdaus Sutarties žalingumo atsakovei ir tuo pagrindu spręsti dėl jos prieštaravimo juridinio asmens tikslams, nes tinkamai įvykdžius Sutartį ji būtų uždirbusi 19200,64 Eur grynojo pelno ir nepatirtų netesybų išlaidų.

12.10.                      Nesutikdama su apeliantės argumentais dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.86 straipsnį nurodė, kad Sutartimi šalys aiškiai apibrėžė sutarties dalyką, siekė gauti ir gavo tai, kas nustatyta sutartyje: apeliantė gavo puspriekabes, suteikiančias jai galimybę komercinėje veikloje vykdyti specializuotus pervežimus. Atsakovės pareiga buvo perduoti daiktą – puspriekabes, o teisė – gauti sutartyje nustatytą atlygį. Sutartis realiai buvo įvykdyta, t. y. atsakovė puspriekabes perdavė Sutartyje nustatytu terminu, o apeliantė jomis naudodamasi teikė pervežimo paslaugas už kurias atsakovė apmokėjo pagal apeliantės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Abi sutarties šalys realiai įgijo Sutartyje nustatytas atitinkamas civilines teises ir pareigas. Atsakovė pareigą įvykdė, perdavė puspriekabes, tačiau Sutartyje nustatyto atlygio negavo. Nėra pagrindo ginčo sandorį pripažinti tariamuoju.

12.11.                      Apeliantė, teikdama atsakovei transportavimo paslaugą, gavo finansinę naudą pajamas už pervežimus; atsakovė UAB „Isgeva“, subnuomodama pervežimams reikalingas puspriekabes (už tą pačią nuomos kainą, kurią nuomojosi iš UAB „Urbanija“), taip pat gavo iš to pajamų. B0yloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nurodytas sutartines pareigas šalys realiai vykdė, todėl ginčijamos Sutarties pagrindu šalims kilusių pareigų realus vykdymas paneigia sutarties apsimestinumą. Sandorio apsimestinumą paneigia ir ginčo sutarčių vykdymo eiga: sutartys buvo vykdomos tinkamai iki ieškovės vienintelio akcininko V. D. konflikto su buvusiu bendrovės vadovu G. I..

12.12.                      Nors apeliantė teigia, kad atsakovės turimi rašytiniai įrodymai pasirašyti ne dokumentuose nurodytu laiku, yra suklastoti, fiktyvūs ir pan., atsakovė yra į bylą pateikusi šalių pasirašytų dokumentų originalus su priedais, ir neprieštaravo dėl teismo sprendimo tenkinti ieškovės prašymą skirti minėtų dokumentų ekspertizę, tačiau pati ieškovė, susipažinusi su pateiktais dokumentų originalais pareiškė, kad ekspertizės nebepageidauja. Atsakovė išrašiusi ir pateikusi ieškovei 2019 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG0590 sumokėjo valstybei 2 352,00 Eur PVM mokestį, kai tuo tarpu apeliantė neįtraukė sąskaitos į buhalterinę apskaitą, taip iškreipdama tikrąją savo finansinę padėtį.

12.13.                      Nesutinka su apeliantės prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš byloje pateiktų sąskaitų faktūrų ir mokėjimo nurodymų matyti, kad dalį mokėjimų atliko BUAB „Mosola“, kitą dalį V. D.. Tačiau V. D. pateiktuose mokėjimų nurodymuose negalima identifikuoti kokiu tikslu mokėjimą atliko, mokėjimo paskirtyje nėra nurodytas mokėjimo pagrindas ar kiti duomenys. Be to, apeliantei, neturint finansinių galimybių apmokėti už advokato pagalbą, jis kaip vienintelis akcininkas galėjo įnešti reikiamą sumą į įmonės sąskaitą ir iš jos vykdyti apmokėjimus. Taip pat, pastebėtina, kad advokatė J. G. ruošė procesinius dokumentus ir atstovavo V. D. kitoje civilinėje byloje, todėl neatmetama galimybė, jog bylinėjimosi išlaidos „neva“ apmokėtos šioje civilinėje byloje iš tiesų buvo patirtos atstovaujant V. D. kitoje byloje. V. D. nesant proceso šalimi, be jokio pagrindo, kaip fiziniam asmeniui apmokėjus bendrovės bylinėjimosi išlaidas ir teismui jų nepriteisus, apeliantės bei jos kreditorių interesai niekaip nebus pažeisti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

13.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

14.                      Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

15.                      LITEKO duomenimis atsakovei BUAB „Mosola“, juridinio asmens kodas 134019631, buveinės adresas: Maironio g. 9A-33, Radviliškis, iškelta bankroto byla. BUAB „Mosola“ nemokumo administratore paskirta UAB „EMODUS“. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. spalio 20 d. 2021 m. kovo 2 d. nutarta likviduoti BUAB „Mosola“ dėl bankroto (civilinė byla Nr. B2-230-357/2021). Dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi BUAB „Mosola“ direktorius V. D.

16.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal apeliantės BUAB „Mosola“, atstovaujamos direktoriaus G. I., ir atsakovės UAB „Isgeva“, atstovaujamos direktoriaus B. I.,  2019 m. gegužės 31 d. pasirašytą susitarimą, BUAB „Mosola“, vykdant transportavimo paslaugas pagal užsakovės UAB „Isgeva“ užsakymą, nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. suteikė krovinių transportavimui reikalingas specializuotas puspriekabes panaudos pagrindais, taip pat šalys sutarė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. BUAB „Mosola“ puspriekabes iš UAB „Isgeva“ nuomosi pagal šalių sudarytą puspriekabių nuomos sutartį, vienos puspriekabės vieno mėnesio nuomos kainą nustatant ne daugiau kaip 1000 Eur be PVM. Su šiuo Susitarimu sutiko ir jį pasirašė BUAB „Mosola“ akcininkas V. D. Apeliantė BUAB „Mosola“, atstovaujama direktoriaus G. I., ir atsakovė UAB „Isgeva“, atstovaujama direktoriaus B. I., 2018 m. lapkričio 22 d. sudarė Transporto priemonės (neteikiant vairavimo paslaugos) nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nuomotoja UAB „Isgeva“ įsipareigojo suteikti už nustatytą mokestį, t. y. 700 Eur be PVM per mėnesį už vieną puspriekabę, nuomininkei BUAB „Mosola“ laikinai naudotis savivartes puspriekabes (KERLBERG, valst. Nr. FD 913, ir SDC, valst Nr. AZ663), neteikiant vairavimo paslaugos, o nuomininkė BUAB „Mosola“ įsipareigojo priimti puspriekabes nuomai ir mokėti nuomotojui nuomos mokestį (Sutarties 1.1., 1.2., 1.3. punktai). Sutartimi šalys sutarė, kad puspriekabės bus nuomojamos nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Šalys 2019 m. sausio 2 d. pasirašė perdavimo-perdavimo aktus, kuriais atsakovė UAB „Isgeva“ perdavė apeliantei BUAB „Mosola“ puspriekabes (KERLBERG, valst. Nr. FD913, ir SDC, valst Nr. AZ663), o apeliantė jas priėmė. 2019 m. šalys pasirašė perdavimo-perdavimo aktus, kuriais apeliantė BUAB „Mosola“ perdavė atsakovei UAB „Isgeva“ puspriekabes (KERLBERG, valst. Nr. FD913, ir SDC, valst Nr. AZ663), o atsakovė jas priėmė. 2019 m. gruodžio 10 d. atsakovė UAB „Isgeva“ elektroniniu paštu išsiuntė apeliantei BUAB „Mosola“ 2019 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590 17752,00 Eur sumai su PVM, kurią sudaro 13552 Eur suma už puspriekabių nuomą pagal Sutartį ir 4200 Eur paskaičiuotos netesybos, taip pat išsiuntė 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsikaitymo suderinimo aktą, kuriame nurodyta, kad galutinį saldo sudaro atsakovės UAB „Isgeva“ naudai 7249,66 Eur. 2019 m. lapkričio 14 d. skolų suderinimo aktu šalys patvirtino, kad atsakovės UAB „Isgeva“ skola apeliantei BUAB „Mosola“ yra 10502,34 Eur. Byloje nekilo ginčas, kad atsakovė UAB „Isgeva“ yra skolinga apeliantei BUAB „Mosola“ 10502,34 Eur sumą.

         Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.82 straipsnio pagrindu

17.                      Apeliantė apeliaciniu skundu siekia, kad Sutartis būtų pripažinta negaliojančia, kadangi Sutartis prieštarauja bendrovės teisnumui, pažeidžia bendrovės tikslus ir yra sudaryta nenaudingomis bei žalingomis sąlygomis, o Sutartį sudaręs tuometinis BUAB „Mosola“ vadovas G. I. žinojo, kad sandoris nesuderinamas su apeliantės veiklos tikslais.

18.                      Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandoris šalis veikė tikrai nesąžiningai.

19.                      Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, jog kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad, šiuolaikinei civilinei teisei plėtojantis civilinių santykių stabilumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, sutarties išsaugojimo (lot. favor contractus) principų linkme, galiojantys įstatymai trečiųjų sąžiningų asmenų interesų apsaugos naudai riboja galimybę nuginčyti juridinio asmens sandorius, sudarytus pažeidžiant jų teisnumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2011).

20.                      Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: 1) sandorį sudarė viešasis ar privatus juridinis asmuo; 2) turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; 3) turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; 4) konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017).

21.                      Ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, kad ginčijama Sutartis yra priešinga privataus juridinio asmens (apeliantės BUAB „Mosola“) veiklos tikslams – siekti pelno, kadangi minėta Sutartimi pelno siekė atsakovė apeliantės sąskaita. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar ginčijamas sandoris buvo sudarytas pažeidžiant juridinio asmens valdymo organo kompetenciją, turi būti įvertinti bendrieji ir specialieji įmonės vadovo kompetencijos reikalavimai. Svarbiausios bendrosios įmonių vadovų pareigos nustato, kad įmonės vadovas: įmonės ir kitų įmonės organų narių atžvilgiu privalo veikti sąžiningai ir protingai; turi būti lojalus įmonei ir laikytis konfidencialumo; privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja įmonės interesams; privalo nepainioti įmonės turto su savo turtu ir naudotis informacija, kurią jis gauna būdamas įmonės vadovu asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be įmonės akcininkų sutikimo ir kt. (žr., pvz., CK 2.87 straipsnį). Įmonės vadovo specialioji kompetencija yra susijusi su specifinėmis jo atitinkamos veiklos vykdymo žiniomis. Taigi vadovas turi įžvelgti savo vadovaujamos įmonės perspektyvas, žinoti jos tikslus ir jų įgyvendinimo terminus, efektyviai planuoti ir organizuoti darbus, nes jo kompetencija turi didžiulę įtaką įmonės sėkmei ir efektyvumui.

22.                      Iš byloje esančių BUAB „Mosola“ įstatų nustatyta, kad bendrovės tikslai yra pelno siekimas, naujų darbo vietų steigimas, ekonominės gėrovės kėlimas, technologinė pažanga ir progresas, kultūrinių programų bei renginių rėmimas, labdaros ir paramos teikimas Lietuvos Respublikos teisė aktų nustatyta tvarka (Įstatų 2.1. punktas). Apeliantė yra privatus juridinis asmuo, todėl, atsižvelgiant į kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuotas taisykles, šioje byloje turėjo pareigą įrodyti, kad ji, sudarydama Sutartį su atsakove, žinojo ar turėjo žinoti, jog apeliantės vienasmenio valdymo organo – direktoriaus G. I., sudaromas sandoris prieštarauja bendrovės tikslams.

23.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno juridinio asmens tikslas yra užtikrinti šio juridinio asmens veiklos tęstinumą, racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno, tačiau tai nereiškia, kad bet kuris juridiniam asmeniui nuostolingas arba jo sudarytas neatlygintinis sandoris prieštarauja jo tikslams ir visais atvejais turi būti naikinamas, nes tai reikštų teisinio stabilumo nebuvimą ir paneigtų rinkos ekonomikos dėsnius. Bet koks juridinis asmuo savo veikloje prisiima tam tikrą riziką, taigi ir tam tikrų nuostolių atsiradimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 58 punktas).

24.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012); taip pat kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti (pasidomėti) to juridinio asmens turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių paslaugos pagal sandorį yra už didesnę negu rinkos kainą, o sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).

25.                      Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad sandoris gali būti pripažintas prieštaraujančiu juridinio asmens tikslams, kai 1) jis akivaizdžiai nenaudingas ir žalingas įmonei ir 2) apie šią žalą buvo žinoma sandorio šalims, kurios sudarydamos sandorį veikė nesąžiningai. Nenaudingumas ir žala juridiniam asmeniui atsispindi vertinant ne tik konkretaus sandorio rezultatus, bet ir juridinio asmens turtinę padėtį, juridinio asmens vykdomą veiklą, kitus su ginčijamu sandoriu susijusius sandorius ir juridinio asmens veiksmus, galinčius atskleisti ginčijamo sandorio sudarymo tikslus ir aplinkybes. Sandorio šalių nesąžiningumą atspindi objektyvūs veiksniai, tokie, kaip, pavyzdžiui, sandorio šalių giminystės ryšiai, juridinio asmens valdymas ir (ar) kontrolė, bendra veikla ir vykdomi bendri projektai, ir subjektyvūs veiksniai, tokie kaip asmens žinios apie sandorio nenaudingumą juridiniam asmeniui ir siekis pasinaudoti turima informacija ir (ar) padėtimi savo asmeninei naudai gauti.

26.                      Kaip jau minėta ginčijama Sutartimi šalys sutarė, kad vienos puspriekabės nuomos kaina 700 Eur be PVM. Taip pat Sutartimi apeliantė įsipareigojo mokėti puspriekabės draudimo įmokas, atlikti privalomą techninę apžiūrą (Sutarties 2.3.2. punktas), už Sutarties nutraukimą prieš terminą mokėti baudą. Apeliantė, siekdama įrodyti Sutarties žalingumą bendrovei rėmėsi 2018 m. gruodžio 10 d. su UAB „Baltic Trailer Rental“ sudaryta nuomos sutartimi, kuria nuomotojas UAB „Baltic Trailer Rental“ įsipareigojo apmokėti KASKO draudimą, savo lėšomis atlikti techninę apžiūrą, suteikti TIR sertifikatą (5.2., 9.2, 13.1 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė įrodinėdama šios sutarties atitikimą BUAB „Mosola“ interesams, nepateikė įrodymų, iš kurių būtų matyti, kokiai sumai buvo išrašomos sąskaitos naudojantis UAB „Baltic Trailer Rental“ nuomojamomis puspriekabėmis, kokias išlaidas apeliantė patyrė vykdydama šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, lyginant su išlaidomis susijusiomis su vykdyta ginčijama Sutartimi ir kt. Vien tai, kad pagal su UAB „Baltic Trailer Rental“ sudarytos sutarties nuomos kaina nurodyta sutartyje yra mažesnė nei sutarta ginčijamoje Sutartyje bei kitos nurodytos aplinkybės savaime neįrodo, kad konkrečiu atveju Sutartis buvo nuostolinga apeliantei.

27.                      Iš byloje esančių apeliantės BUAB „Mosola“ atsakovei UAB „Isgeva“ nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2019 m. birželio 30 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už transportavimo paslaugas suteiktas pagal Sutartį nustatyta, kad apeliantė išrašė atsakovei sąskaitų už 63729,25 Eur sumą. Atsakovės skaičiavimais apeliantė nuo vieno automobilio vykdančio pervežimus su puspriekabe galėjo gauti 2400,08 Eur pelno. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė į bylą nėra pateikusi įrodymų (konkrečių paskaičiavimų) iš kurių būtų matyti, kad Sutartis jai buvo nuostolinga. Iš esmės apeliantė nepaneigė atsakovės nurodytų argumentų. Be to, pažymėtina, kad sutartyje konkrečios baudos numatymas, turint omenyje, kad šalys sutartis sudaro laisva valia ir siekdamos kiekviena savo interesų, taip pat savaime nedaro sandorio nuostolingo, kadangi tinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, konkrečios pasekmės nekyla, šaliai atitinkamos sankcijos nėra taikomos. Šalys turi teisę gera valia ne tik susitarti dėl konkrečių sąlygų  bet ir dėl jų pakeitimo vykdymo eigoje ir pan.

28.                      Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad apie Sutarties sudarymą nebuvo žinoma vieninteliam BUAB „Mosola“ akcininkui. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas) 14 straipsnis numato, jog akcininkų teises ir pareigas nustato šis ir kiti įstatymai, taip pat bendrovės įstatai. Akcininko teisė gauti informaciją numatyta ABĮ 18 straipsnyje ir kt. Kaip jau minėta, BUAB „Mosola“ akcininkas V. D. pasirašytinai patvirtino 2018 m. gegužės 31 d. Susitarimą, kuriuo buvo sutarta, kad apeliantė nuo 2019 m. sausio 1 d. nuomosi iš atsakovės puspriekabes pagal tarp šalių sudarytą puspriekabių nuomos sutartį, vienos puspriekabės vieno mėnesio kainą nustatant ne daugiau kaip 1000 Eur be PVM. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad jos vadovo G. I. sudaryta Sutartis neatitiko Susitarimo sąlygų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė neįrodė aplinkybių, jog jos vadovo bendrovės vardu sudaryta Sutartis būtų buvusi žalinga BUAB „Mosola“ ir prieštarautų bendrovės interesams. 

29.                      Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad jos vadovas G. I. sudarydamas Sutartį pažeidė juridinio asmens valdymo organo kompetenciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar ginčijamas sandoris buvo sudarytas pažeidžiant juridinio asmens valdymo organo kompetenciją, turi būti įvertinti bendrieji ir specialieji įmonės vadovo kompetencijos reikalavimai. Svarbiausios bendrosios įmonių vadovų pareigos nustato, kad įmonės vadovas: įmonės ir kitų įmonės organų narių atžvilgiu privalo veikti sąžiningai ir protingai; turi būti lojalus įmonei ir laikytis konfidencialumo; privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja įmonės interesams; privalo nepainioti įmonės turto su savo turtu ir naudotis informacija, kurią jis gauna būdamas įmonės vadovu asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be įmonės akcininkų sutikimo ir kt. (CK 2.87 straipsnį). Įmonės vadovo specialioji kompetencija yra susijusi su specifinėmis jo atitinkamos veiklos vykdymo žiniomis. Taigi vadovas turi įžvelgti savo vadovaujamos įmonės perspektyvas, žinoti jos tikslus ir jų įgyvendinimo terminus, efektyviai planuoti ir organizuoti darbus, nes jo kompetencija turi didžiulę įtaką įmonės sėkmei ir efektyvumui.

30.                      BUAB „Mosola“ įstatų 6.1. punkte įtvirtinta, kad bendrovės vienasmenis valdymo organas yra bendrovės vadovas (direktorius). Taip pat įstatų 8.8. punkte numatyta, kad bendrovės direktorius neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi bendrovės tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ir nenaudingi. Apeliacinės instancijos vertinimu pagal byloje pateiktus duomenis yra pagrindo spręsti, kad Sutartis atitiko ekonominę verslo logiką ir nebuvo žalinga įmonei. Duomenų, įrodymų, kurie sudarytų pagrindo spręsti priešingai, kaip teigia apeliantė, kad Sutartis akivaizdžiai buvo žalinga, byloje nepateikta ( CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad 2018 m. gegužės 31 d. pasirašytas susitarimas patvirtina, kad BUAB „Mosola“ ne tik 2018 m. vystė verslo santykius, bet tai ketino daryti ir 2019 m., ir verslo vystymui pritarė apeliantės vienintelis akcininkas V. D.. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad V. D. nebuvo žinoma apie ketinimus bei Susitarimo sudarymą.

31.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „Mosola“ akcininkas būtų pasinaudojęs UAB „Mosola“ įstatų, 3.3. punkto 2 papunktyje numatyta teise akcininkui apskųsti bendrovės direktoriaus sprendimus. Be to, nors apeliantė ieškinyje teigė, kad akcininkui nebuvo teikiama informacija apie bendrovės veiklą, tačiau byloje nėra duomenų, kad V. D. būtų prašęs bendrovės vadovo suteikti jam konkrečią informaciją, tačiau ji nebuvo suteikta. Apeliantė įrodinėja jos buvusio vadovo priešingą veikimą bendrovės interesams ir nelojalumu bendrovei tuo, kad jis neinformavo bendrovės akcininko apie sudarant Sutartį kilusį interesų konfliktą, t. y., kad sandorį buvęs vadovas sudarė su savo tėvo vadovaujamu juridiniu asmeniu, t. y. atsakove. Pažymėtina, kad UAB „Mosola“ buvusio vadovo G. I. sandorio sudarymas su savo tėvo vadovaujamu juridiniu asmeniu, kai sudarytas sandoris nėra žalingas bendrovės interesams, nesudaro pagrindo teigti, kad G. I. sandorio sudarymo metu buvo nelojalus apeliantei ir supainiojo savo interesus su vadovaujamos bendrovės  interesais, juo labiau, kad apeliantės vienintelis akcininkas neprieštaravo Susitarimui, kurį taip pat buvo sudaręs apeliantės vadovas G. I. su atsakove UAB „Isgeva“.

32.                      Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog, nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006). Pažymėtina ir tai, kad asmuo, ginčydamas sandorį CK 1.82 straipsnyje nurodytu pagrindu, turi įrodyti, kad kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).

33.                      Sprendžiant dėl sandorio šalių sąžiningumo, turi būti vertinami ne tik objektyvūs veiksniai (giminystės ryšiai; juridinio asmens valdymas ir (ar) kontrolė; bendra veikla ir vykdomi bendri projektai; įmonių, užsiimančių panašia veikla, steigimas), bet ir subjektyvūs veiksniai (asmens žinios apie sandorio nenaudingumą juridiniam asmeniui ir siekis pasinaudoti turima informacija ir (ar) padėtimi savo asmeninei naudai gauti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019). Nagrinėjamu atveju vien tik faktas, jog Sutartį sudarę asmenys yra susiję giminystės ryšiais, nėra pakankamas pagrindas preziumuoti ginčo sandorius sudariusių asmenų nesąžiningumą.  

34.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai). CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija ginčams dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu netaikoma. Pažymėtina, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytos aplinkybės negali tapti išankstiniu teisiniu vertinimu, lemiančiu įrodinėjimo naštos paskirstymą, kai sprendžiamas klausimas dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens teisnumui, tačiau jos gali būti taikomos kaip sąžiningumo vertinimo matas, įrodinėjant kitos sandorio šalies nesąžiningumą (taikant sąžiningumo prezumpciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012).

35.                      Byloje nustatyta, kad ginčijamą Sutartį apeliantė sudarė, atstovaujama jos vadovo G. I., su atsakove UAB „Isgeva“, kurios vadovas yra apeliantės tuometinio vadovo G. I. tėvas B. I. Sutiktina su apeliante, kad Sutarties sudarymo metu atsakovės UAB „Isgeva“ vadovui buvo žinoma, jog BUAB „Mosola“ vadovas yra jo sūnus, tačiau vien tokia aplinkybė, kad sandorį apeliantės vardu sudarė jos vadovas su giminystės ryšiu susijusio asmens vadovaujama bendrove, nedaro sandorį prieštaraujantį bendrovės interesams. Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant įrodyti sandorio šalių nesąžiningumą, turi būti įrodoma kad sandorio šalys žinojo apie sudaromo sandorio akivaizdžią nenaudą ir žalingumą apeliantei ir siekė pasinaudoti esama padėtimi. Tai, kad G. I., kuris tiesiogiai dalyvavo BUAB „Mosola“ valdyme, o jo tėvas B. I. tiesiogiai dalyvavo valdant UAB „Isgeva“, yra artimai tarpusavyje susiję giminystės ryšiais, padidina jų sąžiningumo vertinimą, todėl jei būtų nustatyta, kad ginčijamas sandoris akivaizdžiai buvo žalingas bendrovei ir (ar) sudarytas pažeidžiant protingo ir apdairaus vadovo standartą, sandorio šalių sąžiningumas būtų paneigtas. Nagrinėjamu atveju apeliantė tokių aplinkybių neįrodė.

36.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir joje nustatytus faktus, daro išvadą, kad apeliantė BUAB „Mosola“ neįrodė nei Sutarties prieštaravimo bendrovės steigimo dokumentuose nustatytai valdymo organo kompetencijai ar bendrovės tikslams, nei sutarties kontrahento – atsakovės, sudariusių ginčijamą laidavimo sandorį, nesąžiningumo (CPK 12, 178 straipsniai). Nepaneigus kitos sandorio šalies (atsakovės) sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu.

37.                      Apeliantė apeliaciniu skundu įrodinėja aplinkybę, kad atsakovės Sutarties pagrindu nuomotos puspriekabės priklausė UAB „Urbanija“ ir teigia, kad BUAB „Mosola“ galėjo puspriekabes tiesiogiai nuomotis iš UAB „Urbanija“, kurios vadovu taip pat buvo G. I., o ne per tarpininkę atsakovę UAB „Isgeva“. Be aplinkybės paminėjimo apie UAB „Urbanija“ , jokių konkrečių argumentų bei įrodymų susijusių su minėtomis aplinkybėmis, tarpininkavimo nauda ar kita apeliantė nepateikė ir neįrodinėjo. Kadangi konkrečių aplinkybių apeliantė neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme, jos nebuvo tiriamos ir vertinamos, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu

38.                      CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi.

39.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnis). Juridinių asmenų sandoriai sudaromi juridinių asmenų valdymo organų, pagal kompetenciją atstovaujančių privačiam juridiniam asmeniui. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitarus su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2014).

40.                      Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, iš esmės ieškovei būtina įrodyti, jog: 1) vienos sutarties šalies atstovas, ir kitos šalies atstovas tyčia sudarė piktavališką susitarimą kurio 2) sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Nenustačius minėtų sąlygų, sutarties šalių sudarytas susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.

41.                      Šiuo atveju ginčijamus sandorius sudarė juridiniai asmenys, kurie įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Sandorio šalies atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitarus su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-248/2019).

42.                      Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Tai reiškia, kad visi asmenys laikomi sąžiningais tol, kol leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nėra įrodoma priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019). Tačiau net vien aplinkybė, kad sandorių sąlygos yra nenaudingos vienai iš sandorių šalių savaime nereiškia, jog taip nutiko būtent dėl sandorių šalių (jų atstovų) piktavališko susitarimo. Pareiga įrodyti sandorių šalių (jų atstovų) piktavališką susitarimą šiuo atveju teko būtent ieškovėms, kurios įrodinėjo sandorių negaliojimą CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (CPK 178 straipsnis).

43.                      Apeliantė byloje įrodinėjo, kad Sutartis buvo sudaryta ne sutartyje nurodytu laiku – 2018 m. lapkričio 22 d., bet po 2019 m. rugsėjo 2 d., kai jos vadovas G. I. buvo atleistas iš BUAB „Mosola“ direktoriaus pareigų arba prieš pat atleidimą. Be to, sudarytas sandoris buvo sudarytas nenaudingomis ir žalingomis apeliantei sąlygomis, apie jį nežinant vieninteliam akcininkui ir sudarytas tik dėl akių. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės argumentais. Šios nutarties 39 ir 47 punktuose nustatyta, kad byloje neįrodyta, jog Sutartis yra žalinga ir neatitinkanti BUAB „Mosola“ interesų ir tikslų, taip pat byloje neįrodytas Sutarties šalių nesąžiningumas.

44.                      Kad Sutartis šalių buvo vykdoma ir šalims sukūrė teises ir pareigas patvirtina šalių pasirašyti puspriekabių perdavimo-priėmimo aktai bei apeliantės atsakovei UAB „Isgeva“ nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2019 m. birželio 30 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros už transportavimo paslaugas suteiktas pagal Sutartį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien tai, kad apeliantė, atlikdama inventorizaciją bendrovėje, Sutarties nerado, nepaneigia fakto, kad Sutartis buvo sudaryta. Be to neįrodo, kad Sutartis buvo sudaryta ne sutartyje nurodytu laiku – 2018 m. lapkričio 22 d.

45.                      Apeliantė be kita ko, teigia, kad Sutartis pripažintina tariamu sandoriu. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantės teiginiu taip pat neturi pagrindo sutikti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: 1) teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; 2) teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016).

46.                      Nagrinėjamu atveju, kaip minėta,  nustatyta, kad Sutartis buvo vykdoma, sutarties šalys realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo Sutartį pripažinti tariamu sandoriu. Apeliantė neįrodė, jog buvęs vadovas G. I. būtų tyčia sudaręs sandorį prieštaraujantį juridinio asmens interesams, tyčia susitaręs su kita sandorio šalimi, sudaryti atstovaujamai BUAB „Mosola“ nenaudingą sandorį. Byloje nenustatyta, kad sandoris būtų neatitikęs BUAB „Mosola“ valios, todėl Sutarties nėra pagrindo  pripažinta negaliojančia dėl piktavališko atstovo susitarimo su kita šalimi, t. y. atsakove. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija  sprendžia, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja teisinis pagrindas pripažinti ginčijamą Sutartį negaliojančia dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).

Dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto teisinės reikšmės

47.                      Apeliantė ginčija atsakovės pateiktą 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, teigdama, kad skolų suderinimo aktas nepasirašytas nė vienos iš šalių, todėl neturi jokios juridinės reikšmės ir jo pagrindu negalėjo atsakovė atlikti įskaitymo.

48.                       Kasacinio teismo praktikoje dėl tarpusavio atsiskaitymo aktų reikšmės pasisakyta jog tokie aktai nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, o įrodymai, patvirtinantys, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio. Jeigu viena iš šalių nesutinka su nurodytu skolos dydžiu, ji turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus. Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-1321/2000, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. lapkričio 3d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas inter alia (be kita ko) skolų suderinimo aktą kvalifikavo ne tik kaip buhalterinių duomenų suvestinę, bet ir kaip sandorį, sukūrusį šalims teises ir pareigas, kuris gali būti nuginčytas tik esant įstatymo nustatytam teisiniam pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-219/2015).

49.                      Pažymėtina, kad pagal CK 6.131 straipsnį įskaitymui atlikti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą yra pranešama kitai šaliai. Pareiškimas apie prievolės įskaitymą ir informavimas gali būti padaromi vienasmeniu aktu ar dokumentu, bet gali būti išreikšti abiejų šalių pasirašytame dokumente. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad jeigu prievolės šalys surašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios sumos įskaitomos, tai yra pakankamas pagrindas, kad dvi šalys padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2011).

50.                      Tarp materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą (CK 6.130–6.140 straipsniai), nėra tokių nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai ir kad įskaitymo faktas teismine tvarka gali būti įrodinėjamas tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, atitinkančiomis vienus ar kitus formos reikalavimus. CK 6.131 straipsnio, reglamentuojančio įskaitymo tvarką, antrojoje dalyje įtvirtinta abstrakti nuostata, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Šios nuostatos prasme esminis yra paties pranešimo apie įskaitymą faktas – prievolėms įskaityti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), o pranešimo apie įskaitymą forma ir turinys nėra prievolių pabaigą įskaitymu nulemiantys veiksniai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Taigi, paties įskaitymo faktas gali būti įformintas įvairiais būdais, svarbiausia, kad prievolės šalies pasirinktas įforminimo būdas aiškiai atspindėtų jos valią įskaityti prievolę.

51.                      Bylos duomenimis, nustatyta, kad atsakovė UAB „Isgeva“ 2019 m. gruodžio 10 d. elektroniniu paštu išsiuntė apeliantei 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame fiksuota, kad apeliantė yra atsakovei skoloje 7249,66 Eur, ir 2019 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590 17752,00 Eur sumai, išrašytą atsakovei už išnuomotas puspriekabes pagal Sutartį. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte atsakovė nurodė, kad apeliantė patvirtintą suderinimo akto vieną egzempliorių grąžintų per dešimt dienų, negrąžinus akto nurodytu terminu, bus užskaitomas atsakovės likutis, taigi apeliantė iki 2019 m. gruodžio 21 d. turėjo gražinti atsakovei tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą pasirašytą arba pareikšti rašytinį nesutikimą. Apeliantė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto pasirašyto egzemplioriaus atsakovei nepateikė, taip pat byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų pareiškusi atsakovei rašytinius prieštaravimus dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto. Tik apeliantei kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo iš apeliantės, pastaroji išreiškė nesutikimą su tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, motyvuodama tuo, kad gavo elektroniniu paštu tik vieną šio dokumento egzempliorių, todėl neturėjo ką grąžinti. Teisėjų kolegija dėl argumentų, kad apeliantei buvo išsiųstas elektroniniu paštu tik vienas šio akto egzempliorius, pažymi, kad įprastai siunčiant elektroninėmis priemonėmis nėra tikslinga pridėti du vienodus dokumentus, kadangi pasirašant skaitmeniniu būdu siųstą dokumentą neelektroniniu parašu jis yra spausdinamas, tokiu būdu atspausdinant reikiamą kiekį egzempliorių, o pasirašant elektroniniu parašu, dokumentas nėra spausdinamas. 

52.                      Sutiktina su apeliante, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nėra nurodyta įskaitymo suma, tačiau jame yra nurodytas apeliantės skolos likutis – 7249,66 Eur, be to, kartu su įskaitymo aktu atsakovė siuntė 2019 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590 17752,00 Eur. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad atsakovė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu pranešė apeliantei apie įskaitytą 10502,34 Eur sumą atsakovės naudai, ir atlikus įskaitymą likusią apeliantės 7249,66 Eur skolą, todėl nesutiktina su apeliantės argumentu, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto paskirtis buvo tik sutikslinti tarpusavio buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, tai, kad šio akto nepasirašė apeliantė, neturi įtakos įskaitymo galiojimui, nes įskaitymas yra vienašalis sandoris (pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai) (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Apeliantės nurodyti argumentai nepagrįsti, nesudaro pagrindo kitokioms išvadoms, be to nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės nepagrįstos.

Dėl įskaitymo pagrįstumo

53.                      Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo visų įskaitymui reikalingų sąlygų (CK 6.130 straipsnis), t. y., vienašalis įskaitymas pagal 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą negalėjo būti atliktas akto surašymo dieną, nes BUAB „Mosola“ 17752,00 Eur skolą pagal atsakovės pateiktą 2019 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590 turėjo sumokėti iki 2019 m. gruodžio 20 d., t. y. nebuvo suėjęs skolos sumokėjimo terminas. Tai gi, neegzistavo viena iš būtinųjų įskaitymo sąlygų – reikalavimo vykdytinumas.

54.                      Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad, vadovaujantis CK 6.130 straipsniu, tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2010). Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

55.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos įskaitymui būtinos sąlygos. Apeliantė ginčija penktąją įskaitymo būtinąją sąlygą – vykdytinumą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad 2019 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ISG 0590 turėjo būti apmokėta iki 2019 m. gruodžio 20 d. Pažymėtina, kad apeliantė sutikdama su 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, jį turėjo pasirašyti iki 2019 m. gruodžio 21 d., t. y. nuo šios dienos laikoma, kad įvyko užskaitymas. Atsakovė atlikusi užskaitymą, minėta PVM sąskaitą faktūrą 2019 m. gruodžio 21 d. įtraukė į buhalterinę apskaitą. Įvertinus, kad atsakovė užskaitymą pagal 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą atliko 2019 m. gruodžio 21 d., teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju yra pagrindo spręsti, kad egzistuota ir penktoji įskaitymo būtinoji sąlyga – vykdytinumas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė UAB „Isgeva“ pagrįstai 2019 m. gruodžio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu 2019 m. gruodžio 21 d. atliko 10502,34 Eur skolos užskaitymą.

Dėl baudos priteisimo

56.                      Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgęs ir neįvertinęs aplinkybių su Sutarties nutraukimu, nepagrįstai priteisė iš apeliantės 4200 Eur baudą, todėl priteistinos sumos dydis mažintinas priteistos baudos suma.

57.                      Sutarties 7.4. punkte numatyta, kad nuomininkė (apeliantė) gali nutraukti Sutartį anksčiau laiko, grąžindama puspriekabę šalims pasirašant perdavimo-priėmimo aktą. Grąžinus puspriekabę anksčiau sutarto laiko, nuomininkas turi sumokėti nuomos mokestį už tris mėnesius daugiau, nei ji buvo naudojama, bet neilgiau nei iki Sutarties galiojimo termino pabaigos, t. y. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Taigi, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti Sutarties nutraukimo pagrindą, t. y. kurios šalies iniciatyva buvo nutraukta Sutartis.

58.                      Iš byloje esančio atsakovės UAB „Isgeva“ 2019 m. gruodžio 20 d. rašto Dėl sąskaitos, tarpusavio atsikaitymo akto ir nuomos sutarties nustatyta, kad atsakovė teigia, jog BUAB „Mosola“ direktorius L. D. 2019 m. lapkričio 18 d. paklaustas apie puspriekabių nuomą atsakė, kad BUAB „Mosola“ daugiau puspriekabių nebesinuomos, todėl atsakovė nelaukusi Sutartyje nustatyto termino pabaigos 2019 m. gruodžio 10 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į byloje pateiktus duomenis, neturi pakankamo pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad Sutarties nutraukimo pagrindas buvo žodinis apeliantės vadovo pareiškimas apie Sutarties nutraukimą. Be šio atsakovės pačios rengto rašto, atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, jog BUAB „Mosola“ iniciatyva buvo nutraukta Sutartis.

59.                      Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

60.                      Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu atsakovė neįrodė, kad Sutartis buvo nutraukta apeliantės BUAB „Mosola“ iniciatyva, todėl atsakovė nepagrįstai, vadovaudamasi Sutarties 7.4. punktu pareikalavo iš BUAB „Mosola“ sumokėti 4200,00 Eur dydžio baudą, ją įtraukdama į 2019 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590, įvardindama kaip netesybas. Paskaičiuotas atsakovės baudos dydis atitinka trijų mėnesių dviejų puspriekabių nuomos dydį (700 Eur x 3 mėn.) x 2 = 4200 Eur), todėl 4200,00 Eur suma mažintinas iš apeliantės priteistinas skolos dydis, t. y. atsakovei iš apeliantės priteistina 3049,66 Eur skola.

Dėl delspinigių priteisimo

61.                      Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad atsakovė nepagrįstai paskaičiavo ir reikalavo iš apeliantės sumokėti baudą, kuri įtraukta į bendrą 2019 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISG 0590 sąskaitoje nurodytą sumą, būtina perskaičiuoti pirmosios instancijos teismo priteistą delspinigių sumą, juos skaičiuojant nuo 3049,66 Eur apeliantės nesumokėtos skolos sumos už 59 dienas, kai Sutartimi sutarti 0,2 dydžio delspinigiai (Sutarties 6.5. punktas)  Atsižvelgiant į priteistinos skolos dydį, atsakovei iš ieškovės priteistina 359,86 Eur (3049,66 Eur  x 0,2 proc. x 59 d.= 359,86 Eur) delspinigių suma. 

Dėl bylos procesinės baigties

62.                      Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į pateiktus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatydamas priteistinos skolos dydį netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias baudos priteisimo klausimą, todėl yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl skolos, delspinigių priteisimo, priteisiant atsakovei iš ieškovės 3049,66 Eur skolą, 359,86 Eur delspinigius (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

63.                      Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teisme pakeitus teismo sprendimą arba priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

64.                      Atsakovės bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė sumokėtas 154 Eur žyminis mokestis. Patenkinus 38,53 proc. (3409,52 Eur : 8848,56 Eur) x 100 = 38,53 proc.) priešieškinio reikalavimų atsakovei iš ieškovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 59,34 Eur x 38,53 proc. = 59,34 Eur).

65.                      Atsakovė pateikė duomenis, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 3327,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 177 Eur žyminis mokestis ir 3150,50 Eur išlaidos už avokado paslaugas. Išlaidas už advokato paslaugas sudaro: už pareiškimą dėl teismo įsakymo parengimą – 181,50 Eur, už ieškinio ir jo priedų parengimą – 1089 Eur, už pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimą parengimas – 847,00 Eur, už prieštaravimų, atskirojo skundo parengimą – 423,50 Eur, už atsiliepimo į ieškinį parengimą – 544,50 Eur, už atstovavimą teismo posėdžiuose, už rengimąsi bylos nagrinėjimui teisme, dokumentų, kuriuose reiškiami procesinio pobūdžio prašymai ir reikalavimai parengimą – 242,00 Eur. Tačiau ieškovė nėra pateikusi į bylą įrodymų, kad yra apmokėtos 2020 m. kovo 19 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AJG20074047 1089 Eur sumai už ieškinio ir jo priedų parengimą, 2020 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AJG20074030 423,50  Eur sumai už prieštaravimų, atskirojo skundo parengimą, 2020 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AJG20074031 544,50  Eur sumai už atsiliepimo į ieškinį parengimą. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad jai išrašytas sąskaitas už advokato paslaugas apmokėjo akcininkas V. D., tačiau pateiktose 2020 m. kovo 9 d., 2020 m. kovo 23 d. mokėjimo nurodymuose, kuriais mokėjimus atliko V. D. nėra nurodyta, kad buvo sumokėta už apeliantę BUAB „Mosola“, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti dėl šiose sąskaitose nurodytų išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo. 

66.                      Taigi, nagrinėjamu atveju spręstina, tik dėl apeliantės patirtų pagrįstų 1447,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kurias sudaro sumokėtas 177,00 Eur žyminis mokestis ir 1270,50 Eur išlaidos už advokato paslaugas, kurios susideda, iš išlaidų už pareiškimą dėl teismo įsakymo parengimą – 181,50 Eur, už pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimą parengimas – 847,00 Eur, dokumentų, kuriuose reiškiami procesinio pobūdžio prašymai ir reikalavimai parengimą – 242,00 Eur. Maksimali priteistina suma už pareiškimą dėl teismo įsakymo parengimą (mokėjimas atliktas 2019 m. lapkričio 25 d.) – 322,25 Eur (Rekomendacijų 8.6. punktas (0,25 x 1289 Eur (2019 m. II ketv. bruto darbo užmokestis), už pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimą parengimą (mokėjimas atliktas 2020 m. liepos 6 d.) – 3452,50 Eur (Rekomendacijų 8.2. punktas (2,5 x 1381 Eur (2020 m. I ketv. bruto darbo užmokestis), už dokumentų, kuriuose reiškiami procesinio pobūdžio prašymai ir reikalavimai parengimą (mokėjimas atliktas 2020 m. liepos 6 d.) – 552,40 Eur (Rekomendacijų 8.16 punktai (0,4 x 1381 Eur (2020 m. I ketv. bruto darbo užmokestis). Minėtos išlaidos už advokato paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). 

67.                      Atmetus 61,47 procentus atsakovės ieškinio reikalavimų ir atmetus ieškovės ieškinį, įvertinus byloje teiktus procesinius dokumentus, ginčo esmę, bylos procesą, trukmę ir kita, ieškovei iš atsakovės priteistina 889,78 Eur (1447,50 Eur x 61,47 proc. = 889,78 Eur) bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). 

68.                      Pirmosios instancijos teismas turėjo 13,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinus atsakovės ieškinį 38,53 proc. ir atmetus ieškovės ieškinį, valstybei iš ieškovės priteistina 8,18 Eur (13,30 Eur x 61,47 proc. = 8,18 Eur) ir iš atsakovės 5,12 Eur (13,30 Eur x 38,53 proc. = 5,12 Eur) išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl skolos, delspinigių priteisimo ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mosola“ ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Isgeva“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mosola“, juridinio asmens kodas 134019631, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Isgeva“, juridinio asmens kodas 303207181, 3049,66 Eur (trijų tūkstančių keturiasdešimt devynių eurų 66 ct) skolą, 359,86 Eur (trijų šimtų penkiasdešimt devynių eurų 86 ct) delspinigius, 8 (aštuonių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (3409,52 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. sausio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 59,34 Eur (penkiasdešimt devynių eurų 34 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Isgeva“, juridinio asmens kodas 303207181, ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Mosola“, juridinio asmens kodas 134019631, 889,78 Eur (aštuonių šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų 78 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mosola“, juridinio asmens kodas 134019631, 8,18 Eur (aštuonis eurus 18 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Isgeva“, juridinio asmens kodas 303207181, 5,12 Eur (penkis eurus 12 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones taikyti iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo, įvykdžius civilinį ieškinį – panaikinti.“

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėjai         Egidijus Mockevičius

Birutė Simonaitienė

          Vilija Valantienė