Civilinė byla Nr. e2-2894-1099/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18818-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 

 (S)

2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 3.1.7.6; 3.2.6.1

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 22 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Liubkevič,

sekretoriaujant Agnei Pitrėnienei,

dalyvaujant ieškovei A. Ž., jos atstovams advokato padėjėjai Julijai Misiūnienei ir advokatui Domantui Skebui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vandens parkas“ atstovui teisininkui A. Z.,

atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ atstovei teisininkei K. U.,

liudytojams K. L. ir Š. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vandens parkas“ ir akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       Byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl ieškovės sužalojimų, patirtų atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vandens parkas“ valdomame vandens parke.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

2.       Ieškovė A. Ž. kreipėsi į teismą su pradiniu ieškiniu atsakovėms UAB „Vandens parkas“ ir akcinei draudimo bendrovei (toliau – ADB) „Gjensidige“ bei prašė priteisti ieškovei solidariai iš atsakovių 2 023,44 Eur turtinės žalos, 4 850 Eur neturtinės žalos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.       Atsakovės UAB „Vandens parkas“ ir ADB „Gjensidige“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-24834-235/2018, ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės ADB „Gjensidige” 2 023,44 Eur turtinės žalos, 2 000 Eur neturtinės žalos ir 1 127 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

5.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1373-467/2019, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

6.       Teisme 2019 m. gruodžio 13 d. gautas ieškovės patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovė prašo priteisti: 1) iš atsakovės UAB „Vandens parkas“ – 2 000 Eur turtinės žalos, 2 000 Eur neturtinės žalos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) iš atsakovės ADB „Gjensidige“ – 5 855 Eur turtinės žalos, 1 000 Eur neturtinės žalos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis iš atsakovių.

7.       Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodo, kad 2018 m. vasario 4 d. apie 14 val. „Vichy“ vandens parke (toliau – vandens parkas), valdomame atsakovės UAB „Vandens parkas“, esančiame adresu Ozo g. 14C, Vilnius, ieškovei čiuožiant ant pripučiamos padangos (valtelės) vienu iš vandens parke esančiu kalneliu („Ohanos upė“), jai padarytas sveikatos sutrikdymas – leisdamasi vandens kalneliu ieškovė, susilenkus padangai/valtelei, veidu ir galva trenkėsi į šios padangos/valtelės rankeną. Anot ieškovės, smūgis buvo toks stiprus, kad ieškovei nulūžo priekinis viršutinis dantis, buvo prakirsta apatinė lūpa. Pažymi, kad iš karto po įvykio atsakovės UAB „Vandens parkas“ darbuotojai surašė nelaimingo atsitikimo aktą Nr. 6 ir nurodė, jog vandens parko veiklos civilinė atsakomybė yra apdrausta ADB „Gjensidige“.

8.       Ieškovė aiškina, kad tą pačią dieną kreipėsi į (duomenys neskelbtini)  kliniką (toliau – (duomenys neskelbtini) klinika), kurioje ją apžiūrėjęs gydytojas nustatė muštinę 1,5 cm ilgio žaizdą apatinės lūpos gleivinėje; buvo atlikta dantų rentgenograma, skaitmeninis dantų ro spausdinimas. Ieškovės teigimu, gydytojas diagnozavo – nulūžęs 21 danties vainikas, rentgenologiškai lūžio linija aukščiau alveolės krašto, vainikas įstrigęs tarp 11, 22 dantų; gydytojo rekomendacija: lūžusio danties protezavimas. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini)  klinikoje atlikta žaizdos revizija, hemostazė, pirminis chirurginis žaizdos sutvarkymas, susiūti audiniai. Ieškovė pažymi, kad vėliau kreipėsi į (duomenys neskelbtini), kurioje 2018 m. vasario 9 d. jai pagaminta estetinė vieno danties plokštelė; paslauga kainavo 75 Eur. Aiškina, kad 2018 m. vasario 15 d. (duomenys neskelbtini)  klinikoje pašalinta lūžusio danties šaknis, susiūta žaizda. Anot ieškovės, ji 2018 m. kovo 7 d. kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje jai atlikta konusinio pluošto kompiuterinė tomograma; paslauga kainavo 80 Eur. Pažymi, kad odontologas, įvertinęs ieškovės būklę, parengė preliminarų gydymo planą; preliminari gydymo sąmata – 1 865 Eur. Ieškovė papildomai nurodo, kad 2018 m. spalio 4 d. (duomenys neskelbtini) klinika aprašė dantų būklę ir sudarė gydymo sąmatą; teigia, jog gydytojai diagnozavo dar ir 12-o danties šaknies skilimą bei rekomendavo jį šalinti; pagal šios klinikos sąmatą, pažeistų dantų (12-11-21-22) atstatymo kaina, jei yra naudojami dantų implantai, sudaro 7 700 Eur.

9.       Ieškovė aiškina, kad 2018 m. vasario 20 d. kreipėsi į atsakovę ADB „Gjensidige“, įregistravo įvykį, pareiškė pretenziją dėl draudimo išmokos. Ieškovės teigimu, draudimo bendrovė priskaičiavo 150 Eur draudimo išmoką (kaip vėliau paaiškėjo pagal Asmens draudimo sutartį), kuri buvo pervesta į ieškovės banko sąskaitą. Kita vertus, ieškovė nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 2 dalimi, ši išmoka į prašomos atlyginti žalos dydį neįskaitoma.

10.       Nurodo, kad 2018 m. balandžio 18 d. ieškovė pateikė atsakovėms reikalavimą dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovė ADB „Gjensidige“ 2018 m. gegužės 28 d. pateikė atsakymą Nr. 04-11B-140545 dėl sprendimo žalos byloje Nr. 2018/274649, kuriame nurodė, jog nenustatytos visos būtinos sąlygos draudėjo civilinei atsakomybei kilti; tuo tarpu atsakovė UAB „Vandens parkas“ apsiribojo pranešimu apie tai, kad jos civilinė atsakomybė apdrausta.

11.       Ieškovės teigimu, nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo, kad atsakovės UAB „Vandens parkas“ civilinė atsakomybė apdrausta ribotai – atsakovės yra susitarusios dėl išskaitų taikymo, todėl ieškovė patikslino ieškinį atsižvelgdama į tai, kokia apimtimi draudimo bendrovė bei pats atsakingas už žalą asmuo įsipareigojo dalyvauti žalos atlyginime.

12.       Ieškovės vertinimu, atsakovės UAB „Vandens parkas“ civilinė atsakomybė dėl ieškovei padarytos žalos grindžiama CK 6.270 straipsnio nuostatomis – ieškovės sveikata buvo sutrikdyta atsakovei eksploatuojant didesnio pavojaus šaltinį. Anot ieškovės, vien tai, kad ši atsakovė turi leidimus eksploatuoti vandens pramogų parko konstrukcijas, sertifikatus, liudijančius konstrukcijų atitikimą norminiams reikalavimams, jog įmonės personalas atlieka bandomuosius nusileidimus ir pan., nėra pakankami konstatuoti, kad įvykio, kai buvo sužalota ieškovės sveikata, metu atsakovės veikla buvo teisėta. Viešasis interesas reikalauja, jog asmuo, teikiantis viešas paslaugas ir eksploatuojantis įrangą, skirtą ekstremaliems pojūčiams patirti ir leidžiantis už atlyginimą naudotis, privalo įgyvendinti padidintus saugumo reikalavimus ir privalo atitikti padidintus rūpestingumo kriterijus. Pažymi, kad civilinė atsakomybė atsiranda atsakovei UAB „Vandens parkas“ neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos užtikrinti klientų saugumą ir šios pareigos pažeidimas sudarė sąlygas žalai atsirasti, t. y. atsakovė neužtikrino, jog parko konstrukcijomis pasinaudojęs asmuo nebus sužalotas.

13.       Ieškovė nesutinka su atsakovių pozicija, kad UAB „Vandens parkas“ valdomo „Vichy“ vandens ir pramogų parko veikla nėra susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, o vandens parke eksploatuojami įrenginiai nėra padidinto pavojaus šaltiniai. Anot ieškovės, šią išvadą vienareikšmiškai patvirtina teismų praktika, pagal kurią vandens nusileidimo kalnelių eksploatacija pripažįstama didesnio pavojaus šaltinio eksploatacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

14.       Ieškovė

15.       Anot ieškovės, sužalojimas sukėlė jai didelį ir ilgalaikį fizinį skausmą, emocinį šoką, sveikatos bei laikiną darbingumo netekimą, įvairius nepatogumus buityje, miego sutrikimus dėl skausmo, išgyvenimus dėl išvaizdos subjaurojimo ir natūralaus danties negrįžtamo netekimo, bendravimo galimybių sumažėjimo. Dėl patirtos traumos ieškovė negalėjo dirbti, kenčia skausmus, turi nešioti danties plokštelę, jaučia diskomfortą valgydama, gėdijasi šypsotis, gydymo metu tenka taikyti dalinę nejautrą. Be to, pažymi, kad ieškovės darbo pobūdis betarpiškai susijęs su gyvais pokalbiais – ieškovė dirba (duomenys neskelbtini), todėl ieškovės tinkama priekinių dantų būklė ir išvaizda akivaizdžiai būtinas tokį darbą dirbančio asmens atributas. Ieškovės patiriama neturtinė žala didėja ir todėl, kad dėl atsakovių nepagrįsto vengimo atlyginti žalą, ji iki šiol negali pradėti dantų protezavimo procedūros ir iki šiol patiria su tuo susijusius nepatogumus. Taigi, ieškovė jai padarytos neturtinės žalos dydį vertina 3 000 Eur.

16.       Ieškovė nurodo, kad pagal atsakovių tarpusavio draudimo sutartį atsakovės nusistatė, jog kiekvieno draudžiamojo įvykio atveju taikoma 2 000 Eur besąlyginė išskaita. Atsižvelgiant į tai, ieškovė reikalavimą atlyginti turtinę žalą dalyje dėl 2 000 Eur reiškia atsakovei UAB „Vandens parkas“, o dėl likusios 5 855 Eur turtinės žalos atlyginimo – ADB „Gjensidige“; atitinkamai reikalavimą dėl neturtinės žalos dalyje dėl 2 000 Eur ieškovė taip pat reiškia atsakovei UAB „Vandens parkas“, o dėl likusios (1 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimo – ADB „Gjensidige“.

17.       Ieškovė teismo posėdžio metu patikslintą ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Ieškovė papildomai paaiškino, kad 2018 m. vasario 4 d. pirmą kartą buvo atsakovės valdomame „Vichy“ vandens parke; iš pradžių nusileido nuo kito kalnelio su dukra; tada su sugyventiniu nusprendė nusileisti nuo „Ohanos upė“ kalnelio. Pažymėjo, kad pasiėmė valtelę, atsisėdo joje, atsakovės darbuotojas nurodė kaip elgtis leidžiantis ir laikytis už rankenų; jokių pastabų neturėjo. Paaiškino, kad leidžiantis kalneliu ir įčiuožus į baseiną, valtelė susilenkė, jos sugyventinis iškrito iš valtelės, o ji priekiniais dantimis trenkėsi į laisvą valtelės rankeną. Teigė, kad iš karto pradėjo bėgti kraujas, buvo prakirsta lūpa, nulaužtas priekinis dantis (21-as). Ieškovė nurodė, kad atsakovės darbuotojai suteikė jai pagalbą, nuvedė į medicininį punktą, davė ledo; taip pat davė pasirašyti įvykio aktą ir paaiškino, jog visa žala ieškovei bus atlyginta, nes atsakovės atsakomybė yra apdrausta. Anot ieškovės, ji tą pačią dieną nuvažiavo į (duomenys neskelbtini)  kliniką; vėliau kreipėsi dėl gydymo ir į kitas įstaigas. Pripažino, kad ADB „Gjensidige“ pervedė tik 150 Eur sumą. Ieškovės teigimu, 12-o danties šaknies skilimas (duomenys neskelbtini)  klinikoje buvo nustatytas tik pradėjus jo gydymą (jį „pravėrus“, siekiant sutvirtinti kanalus); su rentgenograma šio skilimo negalima buvo pamatyti. Nurodė, kad nedarbingume po šio įvykio buvo apie mėnesį.

18.       Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu patikslintą ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Paaiškino, kad atsakovės nenurodė ką būtent pažeidė ieškovė, leisdamasi nuo kalnelio, kuris teismų praktikoje vertintinas kaip didesnio pavojaus šaltinis; taip pat neįrodė ieškovės tyčios ir/ar didelio neatsargumo. Papildomai nurodė, kad šiuo atveju baseinas buvo kalnelio dalis, todėl negalima jo vertinti atskirai ir teigti, jog įvykis įvyko tik baseine. Pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovė UAB „Vandens parkas“ neužtikrino saugių aplinkybių, jog ieškovė nesusižalotų; nurodė, kad nagrinėjamu atveju laisva rankena valtelėje ir sąlygojo ieškovės sužalojimą, nes buvo nesaugi (neturėjo būti likusių laisvų rankenų). Teigė, kad ieškiniu turtinės ir neturtinės žalos reikalaujama iš atsakovės, valdančios vandens parką, ir jos draudikės pagal atsakovių sudarytą Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Nurodė, kad 12-o danties šaknies skilimo negalima buvo nustatyti darant rentgenogramą, todėl šis skilimas ir buvo nustatytas vėliau, tačiau, anot atstovo, jis buvo sąlygotas būtent ginčo įvykio, nes ieškovė atsitrenkė į rankeną visais priekiniais dantimis, buvo trauminis kontaktas; tuo labiau 21-o danties šaknis buvo įstrigusi tarp kitų dantų. Be to, pažymėjo, kad tvarkant tik 21-ą dantį, kaina būtų panaši (kaip ir keturių dantų), nes gydytojams būtų lengviau tvarkyti visus priekinius dantis kartu; tuo labiau kainos šiuo metu, kaip nurodė liudytoja teismo posėdžio metu, yra padidėjusios. Paaiškino, kad ieškovė neturėjo lėšų tvarkytis minėtų dantų, todėl iki šiol jai uždėtas laikinas protezas. Anot atstovo, nors ieškovės dantys iki įvykio buvo gydyti ir galimai buvo silpnesni, tačiau tai nelėmė jų nulaužimo bei skilimo; neigė, kad priekinių dantų sužalojimus galėjo lemti dantų ligos. Atstovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinės instancijos teisme.

19.       Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepime į patikslintą ieškinį ir triplike su patikslintu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.

20.       Atsakovė neginčija aplinkybių, kad ieškovė 2018 m. vasario 4 d. atsakovės UAB „Vandens parkas“ valdomame vandens parke, leisdamasi anot valtelės nuo vandens kalnelio „Ohanos upė“, susižalojo – jai lūžo priekinis dantis. Pažymi, kad tuo pagrindu ieškovei išmokėjo 150 Eur draudimo išmoką, nes visi UAB „Vandens parkas“ klientai apdrausti asmens draudimu. Nurodo, kad tarp UAB „Vandens parkas“ ir ADB „Gjensidige“ taip pat buvo sudaryta Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis (liudijimas GJELT Nr. 2604176), pagal kurią buvo pradėtos žalos sureguliavimo procedūros (žalos byla Nr. 2018/274649), tačiau 2018 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 04-11B-140545 atsakovė informavo ieškovę, jog įvykis pagal minėtą sutartį pripažintas nedraudžiamuoju.

21.       Atsakovė nesutinka su ieškovės pozicija, kad nusileidimo kalnelis „Ohanos upė“ yra padidinto pavojaus šaltinis. Atsakovės nuomone, ieškovės nurodytos kasacinio teismo nutartys nelaikytinos precedentu nagrinėjamai bylai, nes priimtos prieš daugiau nei 6 metus ir iš esmės yra vienintelės kasacinio teismo nutartys, kuriose teismas pasisakė dėl vandens kalnelių priskirtinumo padidinto pavojaus šaltiniui. Be to, atsakovės vertinimu, kasacinio teismo išaiškinimai yra kritikuotinos argumentacijos bei priimti esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms nei nagrinėjamoje byloje – minėtose bylose žala padaryta leidžiantis nuo ekstremalių/pavojingų kalnelių, tuo tarpu „Ohanos upė“ kalnelis UAB „Vandens parkas“ pristatomas kaip šeimyninis, saugus. Taigi, anot atsakovės, nusileidimo kalnelis „Ohanos upė“ nekelia didesnio nei įprasta pavojaus – nėra potencialiai pavojingas įrenginys, jis nėra registruotas Potencialiai pavojingų įrenginių registre ir nėra jame registruotinas; praktiškai neturi kenksmingų savybių. Teigia, kad nusileidimo kalnelis nėra mechaninis įrenginys, nėra mašina, pats savaime nejuda ir neturi jokių mechanizmų. Pažymi, kad šiame nusileidimo kalnelyje vanduo yra seklus, nebėga neįprastai stipria srove, yra niekuo nesiskiriantis nuo gamtoje esančių seklių vandens telkinių, tad yra visuotinai įprastas ir nepavojingas; vien tai, jog yra slidus, nesudaro pagrindo jo priskirti prie padidinto pavojaus šaltinių, nes pagal tokią logiką prie padidintų pavojaus šaltinių reikėtų priskirti ir čiuožyklą, slidinėjimo/rogučių nusileidimo trasą, supynes, karstynes, laiptus ir pan. ADB „Gjensidige“ vertinimu, įprastas įrenginys, skirtas nepavojingu būdu slysti/čiuožti/šliuožti negali būti priskiriamas prie padidinto pavojaus šaltinių. Be to, anot atsakovės, slydimą nusileidimo kalneliu „Ohanos upė“ galima kontroliuoti; naudojantis šiuo nusileidimo kalneliu pagal taisykles, praktiškai neįmanoma susižaloti; asmuo, sėdintis padangoje į nusileidimo kalnelio dugną remiasi pakankamai dideliu plotu, todėl norint apsiversti būtinas aktyvus paties sėdinčiojo valtelėje/padangoje asmens veiksmas, arba išorinė jėga.

22.       Atsakovė papildomai nurodo, kad ieškovė nenurodė kokias nusileidimo kalnelio „Ohanos upė“ savybes ji laiko tokias pavojingas ir nekontroliuojamas, jog jis turėtų būti laikomas itin pavojingu įrenginiu. Tuo labiau, iš ieškovės procesinių dokumentų lieka neaišku, ar, jos nuomone, pavojingu šaltiniu yra pats nusileidimo kalnelis ar pripučiama padanga, kuria ji leidosi, ar vandens baseinas, į kurį nusileidus įvyko nelaimingas atsitikimas. Pažymi, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne pačiame nusileidimo kalnelyje, o jau įčiuožus į baseiną, kuris teismų praktikoje paprastai nelaikomas padidinto pavojaus šaltiniu.

23.       Anot atsakovės, ieškovė nepagrįstai savo reikalavimą kildina iš delikto, nes tarp ieškovės ir UAB „Vandens parkas“, įsigijus bilietą, susiklostė sutartiniai paslaugų teisiniai santykiai. Pažymi, kad ieškovė netinkamą produkto (paslaugos) kokybę įrodinėja vieninteliu įrodymu – pačiu žalos faktu, tačiau jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių netinkamai suteiktą paslaugą ar įrenginių netinkamą kokybę, nepateikė.

24.       Atsakovė nurodo, kad po 2018 m. vasario 4 d. nelaimingo atsitikimo ieškovei buvo konstatuotas tik 21-o danties lūžis; tai patvirtina (duomenys neskelbtini) klinikų išrašas. Pažymi, kad sužalojimo mastas (21-o danties lūžis) buvo nustatytas ne tik išoriškai apžiūrėjus ieškovę, tačiau ir atlikus rentgenogramą. Taigi, atsakovės vertinimu, atliktoje rentgenogramoje gydytojai nematė kitų dantų pažeidimų, todėl jų ir neaprašė. Aiškina, kad 12-o danties šaknies skilimas ir poreikis protezuoti 12, 11, 21, 22 dantis ieškovei nustatytas tik 2018 m. spalio 4 d., t. y. praėjus daugiau nei pusmečiui nuo įvykio, todėl kyla abejonės dėl 12-o danties pažeidimo ir 4 dantų protezavimo sąsajumo būtent su 2018 m. vasario 4 d. įvykiu. Be to, anot atsakovės, vertinant poreikį protezuoti 4 priekinius dantis, būtina nustatyti, kokia ieškovės dantų būklė buvo iki 2018 m. vasario 4 d. įvykio; ar šio poreikio nelėmė iki 2018 m. vasario 4 d. egzistavusios priežastys (ieškovės organizmo ypatumai, burnos higiena, dantų ligos, buvusios traumos ir pan.).

25.       Atsakovė aiškina, kad patikslintu ieškiniu ieškovė prašo priteisti 7 700 Eur turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos, reikalingos 4 priekiniams dantims protezuoti, tačiau pakartotinai nurodo, jog įvykio metu buvo sužalotas tik vienas 21-as dantis, todėl nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti išlaidas už dar 3 dantų protezavimą. Be to, pažymi, kad ieškovė faktiškai 7 700 Eur išlaidų už protezavimo paslaugas nėra patyrusi, taip pat neįrodinėja, jog dėl finansinės padėties negalėjo šių paslaugų gauti, todėl ieškovės prašomas priteisti būsimos turtinės žalos atlyginimas neatitinka realumo ir būtinumo kriterijų.

26.       Atsakovė taip pat nesutinka su ieškovės prašomu priteisti neturtinės žalos dydžiu. Pažymi, kad ieškovės reikalaujama 3 000 Eur suma neturtinei žalai kompensuoti teismų praktikoje priteisiama už ženkliai intensyvesnius sužalojimus. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių deklaruojamą emocinį šoką, nedarbingumą, nepatogumus buityje, bendravimo galimybių sumažėjimą.

27.       Anot atsakovės, Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartimi (liudijimas GJELT Nr. 2604176) susitarta, kad apdraudžiamos UAB „Vandens parkas“ veiklos civilinės atsakomybės, neturtinės žalos ir kitos rizikos, tačiau sutarta, jog joms taikoma 2 000 Eur besąlyginė išskaita, todėl reikalavimas ADB „Gjensidige“ atžvilgiu turėtų būti mažinamas 2 000 Eur kiekvienai rizikai.

28.       Atsakovės ADB „Gjensidige“ atstovė teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pakartotinai nurodė, kad šiuo atveju nusileidimo kalnelis, nuo kurio čiuožė ieškovė, nėra padidinto pavojaus šaltinis; prašė nesiremti ieškovės nurodyta kasacinio teismo praktika. Papildomai paaiškino, kad įvykis įvyko net ne kalnelyje, o baseine, kuris nelaikytinas padidinto pavojaus šaltiniu, todėl CK 6.270 straipsnio nuostatos netaikytinos. Be to, pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė UAB „Vandens parkas“ būtų kažką pažeidusi. Atsakovės vertinimu, pati ieškovė kalta dėl įvykusio įvykio, nes, tikėtina, elgėsi neatsargiai; įvykį galimai sąlygojo ir kartu čiuožusio sugyventinio veiksmai. Teigė, kad draudimo išmoka pagal Asmens draudimo sutartį buvo išmokėta, nes pagal šią sutartį nereikia analizuoti draudėjos (UAB „Vandens parkas“) civilinės atsakomybės sąlygų. Anot atsakovės, ieškovės pozicija yra nenuosekli, nes iš pradžių reikalavo žalos atlyginimo dėl vieno danties, o dabar jau dėl keturių. Pažymėjo, kad, remiantis į bylą pateiktais medicininiais dokumentais, ieškovės dantų būklė buvo nelabai gera, todėl jie (išskyrus 21-ą dantį) galėjo būti pažeisti ir dėl kitų priežasčių. Tuo labiau nėra jokių objektyvių kriterijų, kuriais remiantis galima būtų nustatyti, ar nelaimingas atsitikimas sąlygojo kitų 3 dantų pažeidimą; atsižvelgiant ir į tai, jog 12-o danties šaknies skilimas nustatytas tik po 8 mėnesių nuo įvykio. Paaiškino, kad ieškovė nagrinėjamu atveju prašo atlyginti tik būsimas išlaidas, tačiau net neįrodinėjo, jog neturėjo/neturi finansinių galimybių sutvarkyti galimai pažeistų dantų. Atstovė taip pat nesutiko su ieškovės reikalaujamu neturtinės žalos dydžiu, nes jis yra aiškiai per didelis ir ieškovė jo neįrodė.

29.       Atsakovė UAB „Vandens parkas“ atsiliepime į patikslintą ieškinį ir triplike su patikslintu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.

30.       Atsakovė iš esmės patvirtina, kad ieškovė 2018 m. vasario 4 d. jos valdomame vandens parke patyrė nelaimingą atsitikimą – čiuoždama „Ohanos upė“ kalnelyje apsivertė ir susižeidė, t. y. įvykio metu užfiksuota, jog lūžo ieškovės priekinis dantis.

31.       Nurodo, kad atsakovės teikiamos paslaugos ir pramogų įrengimai įvykio dieną buvo kokybiški ir saugūs, o žala kilo dėl ieškovės didelio neatsargumo – neįvertino savo fizinių galimybių, elgdamasi lengvabūdiškai ir neatsargiai, apsivertė ir susižeidė prie atrakciono „Ohanos upė“ esančiame vandens baseine. Pažymi, kad įvykio dieną visi vandens parko įrenginiai, tarp jų ir atrakciono „Ohanos upė“ nusileidimo kalnelis bei jame naudojamos pripučiamos nusileidimo valtelės, buvo prižiūrėti, tvarkingi, atitiko reikalavimus, sertifikuoti, be jokių defektų; atsakovės personalas įvykio dieną veikė tinkamai – prižiūrėjo vandens parke pramogaujančius asmenis stebėdami, kad šie naudotųsi atrakcionais saugiai ir nepažeisdami nustatytų taisyklių. Teigia, kad nusileidimo kalnelis „Ohanos upė“ yra saugus naudoti ir atitinka visus tokiems įrenginiams taikomus reikalavimus, įrangos naudojimas yra saugus ir nesusijęs su rizika; minėtas atrakcionas šeimyninis, itin erdvus ir ypatingai saugus, neturintis didelio aukščio perkryčių.

32.       Anot atsakovės, jos veikla nėra susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, o vandens parke eksploatuojami įrenginiai nėra padidinto pavojaus šaltiniai, todėl atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnio nurodytas sąlygas, o nesant visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, išvardintų CK 6.245-6.249 straipsniuose, atsakovei civilinė atsakomybė taip pat negali būti taikoma.

33.       Atsakovės vertinimu, Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių įstatymu atsakovės vandens parko atrakcionai, įskaitant atrakcioną „Ohanos upė“, nėra įtraukti į potencialiai pavojingų įrenginių kategoriją. Pažymi, kad saugų nusileidimą atrakcionu, vadovaudamasis nustatytomis vandens parko taisyklėmis ir vandens parko atsakingų asmenų nurodymais bei įtakojamas vandens parko taikomų saugumą užtikrinančių priemonių, kontroliuoja ir pats besileidžiantis. Anot atsakovės, kai asmuo laikosi tinkamos pozicijos visą leidimosi laiką, jokių žalingų pasekmių neatsiranda. Be to, teigia, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne atrakcione „Ohanos upė“, o už šio atrakciono esančiame vandens baseine, kuris taip pat nelaikytinas padidinto pavojaus šaltiniu. Teigia, kad vandens parko pareiga užtikrinti klientų saugumą negali būti suabsoliutinama ir suprantama kaip bet kokių rizikų prisiėmimą.

34.       Anot atsakovės, ieškovės veiksmai atitinka didelio neatsargumo požymius, nes tais atvejais, kai vandens parko atrakcionuose asmuo elgiasi atsargiai ir laikantis nustatytų taisyklių, jokių žalingų pasekmių neatsiranda. Teigia, kad ieškovė leidosi minėtu kalneliu pažeisdama vandens parko vidaus taisykles, ignoravo taisyklėse nustatytus draudimus, tikėdamasi, kad dėl bet kokios patirtos žalos bet kokiu atveju atsakys atsakovė.

35.       Atsakovė papildomai nurodo, kad teismui pateiktame įrodyme – filmuotoje medžiagoje, įvairiais rakursais nufilmuotas naudojimasis atrakcionu, kurioje matyti, jog atrakcione nereikalingos jokios specialios žinios, įgūdžiai ar kitokios ypatingos asmens savybės. Naudojimasis atrakcionu yra intuityvus, nes atrakcione nusileidimui naudojamos valtelės, veikiamos išcentrinių jėgų bei atrakciono konstrukcijos, nusileidžia iki išlipimo zonos be jokių pastangų; ir tik tais atvejais, jei atrakcionu besinaudojantis asmuo savo neatsargiais veiksmais trikdo nusileidimą (stabdo, šokinėja ar kt.), gali kilti nenumatytų kliūčių tinkamam nusileidimui. Taigi, anot atsakovės, patirti žalos tokiame atrakcione įmanoma tik grubiai pažeidus naudojimosi juo taisykles ir instrukcijas ar kitokiais tyčiniais veiksmais.

36.       Be to, pažymi, kad asmenys, besilankantys vandens parkuose (kaip ir kituose aktyvių pramogų parkuose, atrakcionuose, čiuožyklose ir pan.), supranta, jog bet kokia aktyvi fizinė veikla yra susijusi su didesne fizinių traumų tikimybe, ir tokią riziką savo veiksmais prisiima.

37.       Kita vertus, anot atsakovės, jeigu būtų konstatuotas pagrindas svarstyti žalos atlyginimo klausimą, prašomi atlyginti turtinės ir neturtinės žalos dydžiai yra nepagrįstai dideli. Pažymi, kad nėra aiškus ir patirtų išlaidų ryšys su įvykio metu patirtais sužalojimais. Atsakovė aiškina, kad byloje pateikti duomenys, jog 21-as dantis endodontiškai gydytas; atsakovės vertinimu, toks gydymas galėjo turėti įtakos susižalojimo mastui ir žalos dydžiui, todėl būtina vertinti ir iki įvykio buvusių gydymų pasekmes. Be to, pažymi, kad byloje pateikiamuose išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose nėra nurodytos konkrečios suteiktos paslaugos ir paslaugų gavėjas (nenurodyta, kad apmokėtos prekės ar paslaugos suteiktos būtent ieškovei). Taip pat kvestionuoja, ar įsigytos paslaugos ir/ar prekės skirtos gydytojo ir ar buvo susijusios su įvykio metu patirtos traumos gydymu. Teigia, kad įvykio metu buvo sužalotas tik vienas 21-as dantis (tai konstatuota ir gydytojų iš karto po įvykio), o pateiktoje (duomenys neskelbtini) klinikos sąmatoje nurodytas jau keturių dantų – 12, 11, 21 ir 22, gydymas, todėl, anot atsakovės, nurodytos 12, 11 ir 22 dantų gydymo bei protezavimo išlaidos negali būti atlyginamos, nesant priežastinio ryšio tarp įvykio ir šių dantų sužalojimų.

38.       Be to, anot atsakovės, ieškovė neįrodė nei neturtinės žalos dydžio, nei jos kilimo fakto, t. y. neįrodė sukeltų nepatogumų ir sunkumų dėl įvykio, nepateikė įrodymų dėl netekto darbingumo ir pan., todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas. Pažymi, kad net ir pripažinus, jog egzistuoja visos aplinkybės, būtinos atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis.

39.       Atsakovė papildomai nurodo, kad ieškovei išmokėta 150 Eur draudimo išmoka turi būti įskaityta kaip dalis neturtinės žalos atlyginimo, o CK 6.290 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos.

40.       Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė atsakovių atsiliepimuose nurodytas pozicijas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju neturėtų automatiškai būti remiamasi ieškovės nurodytomis kasacinio teismo nutartimis dėl padidinto pavojaus šaltinių. Teigia, kad kiekvieną nusileidimo kalnelį reikia vertinti individualiai, o nagrinėjamu atveju ieškovės naudotas kalnelis nelaikytinas padidinto pavojaus šaltiniu. Pakartojo, kad laikantis visų taisyklių/instrukcijų, šis nusileidimo kalnelis yra saugus ir iš esmės neįmanoma ant jo susižaloti, todėl, anot atstovo, „ieškovė darė kažką ne taip“ – galimai laikėsi ne už tų rankenų, gal neatsakingai elgėsi, gal sugyventinis įtakojo susižalojimą. Be to, pažymėjo, kad nelaimingas atsitikimas įvyko jau baseine, o ne kalnelyje. Nurodė, kad abejonių kelia ar kitų trijų dantų tvarkymo išlaidos susijusios su nelaimingo atsitikimo pasekmėmis, nes iš karto po įvykio konstatuotas tik vieno danties lūžis. Anot atsakovės atstovo, liudytoja patvirtino, jog neįmanoma nustatyti ar ginčo įvykis sąlygojo ir kitų dantų pažeidimus. Prašė sumažinti neturtinės žalos dydį.

41.       Liudytoja K. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) klinikoje (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad pradėjo ieškovės dantų gydymą kai 21-as dantis jau buvo nulaužtas ir pašalintas. Pažymėjo, kad šaknies įstrigimas tarp kitų dantų gali sukelti ir kitų gretimų dantų skilimą bei vėlesnį jų šalinimą. Liudytojos teigimu, danties šaknies skilimo (bent jau iki metų po tokio skilimo) rentgenogramoje nesimato, todėl ir ieškovės atveju jo nesimatė iki tol, kol nebuvo pradėtas šio danties gydymas (liudytoja patvirtino, jog 2018 m. vasario 4 d. rentgenogramoje skilimo nesimato). Nurodė, kad faktiškai nėra įmanoma nustatyti ar nelaimingas atsitikimas vandens parke lėmė 12-o danties šaknies skilimą – galėjo lemti šis įvykis, galėjo įtakoti ir kitos aplinkybės (nėra galimybės to nustatyti), tačiau periodonto liga negalėjo įtakoti tokio skilimo. Teigė, kad skilimą galėjo lemti, pavyzdžiui, ir ne visai teisingai įstatytas sriegis minėtame dantyje (sriegis įstatytas ne į patį šaknies kanalą, o truputį į šoną; galimai gydytojo klaida). Paaiškino, kad ieškovės priekiniai dantys buvo tvarkyti, jie buvo negyvi, atitinkamai silpni ir neatsparūs smūgiams. Anot liudytojos, jos pasiūlytas pirmas gydymo planas (7 700 Eur sumai) yra akivaizdžiai geresnis, tačiau įprastai gydymo įstaiga turi pasiūlyti ir alternatyvų gydymo planą, nes ne visi finansiškai pajėgūs sumokėti tokias sumas. Pažymėjo, kad pagal antrą gydymo planą, kuris yra prastesnis, būtų pažeidžiami sveiki dantys, kitiems dantims (ne pažeistiems) tektų gerokai didesnis krūvis. Nurodė, kad iš esmės vieno danties implantavimas galėtų būti net brangesnis negu keturių dantų; taip pat nurodė, jog šiuo metu implantavimo/protezavimo darbų kainos, lyginant su 2018 m., padidėjusios.

42.       Liudytojas Š. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad yra ieškovės sugyventinis ir 2018 m. vasario 4 d. kartu buvo atsakovės UAB „Vandens parkas“ valdomame vandens parke, bei kartu leidosi nuo „Ohanos upė“ kalnelio. Paaiškino, kad atsisėdo į valtelę ir ja čiuožė teisingai, atsakovės darbuotojai viską matė ir jokių pastabų neturėjo. Liudytojo teigimu, tiek jam, tiek ieškovei laikantis už valtelės rankenų, liko dar dvi laisvos rankenos. Nurodė, kad leidžiantis nuo kalnelio jau į baseiną, dėl valtelės smūgio į vandenį, jis iškrito iš valtelės; išnėręs pamatė ieškovę, susiėmusią už burnos; labiausiai tikėtina, kad ieškovė atsitrenkė būtent į laisvą valtelės rankeną.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

43.       Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2018 m. vasario 4 d. ieškovė lankėsi atsakovės UAB „Vandens parkas“ valdomame „Vichy“ vandens pramogų parke, kuriame apie 14.30 val. užfiksuotas nelaimingas atsitikimas, kurio metu ieškovė, vandens atrakcione/kalnelyje „Ohanos upė“, nusileisdama specialiai pritaikyta nusileidimo valtele/padanga (e. b. l. 179, T. 1; nuotrauka Nr. 4), susižeidė.

44.       Atsakovės UAB „Vandens parkas“ užpildytame 2018 m. vasario 4 d. nelaimingo atsitikimo akte Nr. 6 užfiksuota, kad ieškovė „čiuoždama apsivertė čiuožykloje ir dantimis trenkėsi į padangos rankeną, ko pasėkoje lūžo priekinis dantis“.

45.       Nustatyta, kad ieškovė tą pačią dieną – 2018 m. vasario 4 d., kreipėsi į (duomenys neskelbtini)  kliniką, kurioje gydytojas nustatė: muštinė 1,5 cm ilgio žaizda apatinės lūpos gleivinėje, nulūžęs 21 danties vainikas, rentgenologiškai lūžio linija aukščiau alveolės krašto; vainikas įstrigęs tarp 11, 22 dantų. Apžiūros metu padaryta ieškovės dantų rentgenograma.

46.       Nustatyta, kad ieškovė po tam tikro laiko kreipėsi į (duomenys neskelbtini), kur 2018 m. vasario 9 d. buvo pagaminta estetinė vieno danties plokštelė; paslaugos kaina – 75 Eur.

47.       Nustatyta, kad ieškovė 2018 m. kovo 7 d. kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini) ”, kur jai buvo atlikta konusinio pluošto kompiuterinė tomograma, sudarytas preliminarus gydymo planas; paslaugos kaina – 80 Eur. Taip pat šioje įstaigoje parengtas preliminarus ieškovės 21-o danties gydymo planas (numatyta danties implantacija); preliminari gydymo sąmata – 1 865 Eur, tačiau nurodyta, jog gydymo planas gali būti koreguojamas.

48.       Iš byloje esančių rašytinių duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovei 2018 m. spalio 1 d. (duomenys neskelbtini)  klinikoje buvo nuimtas laikinas 12-11-22 dantų vainikėlis/laikinas tiltas, išpreparuotas 12-o danties nuolatinis vainikinis užpildas, tačiau dar neišėmus standartinio srieginio kaisčio, apžiūrėjus mikroskopo kontrolėje, pastebėta skilimo linija nuo bukalinio krašto iki kanalo įeigos.

49.       (duomenys neskelbtini)  klinikos (duomenys neskelbtini)  K. L. 2018 m. spalio 4 d. išraše nurodė, kad po gydytojo endodontologo konsultacijos ieškovei diagnozuotas 12-o danties šaknies skilimas, rekomenduota 12-ą dantį šalinti; taip pat pasiūlyti du gydymo variantai dėl 12-11-21-22 dantų gydymo – I variantas su 12 ir 21 dantų implantacija ir protezavimu (visų 12-11-21-22 dantų), bendra kaina – 7 700 Eur; II variantas – 13-11-22-23 dantų protezavimas; bendra kaina 4 200 Eur.

50.       Atsakovė pateikė į bylą savo gydytojo-eksperto išvadą, kurioje gydytojas-ekspertas E. D., remdamasis (duomenys neskelbtini)  klinikos, (duomenys neskelbtini)  įmonės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ į bylą pateiktais rašytiniais medicininiais ieškovės dokumentais, padarė išvadą, kad traumos metu pažeistas tik 21-as dantis; iki ir po traumos pacientei nustatyti daugybiniai dantų pakenkimai, sukelti lėtinio periodontito, ėduonies ir blogos dantų higienos, kurie niekaip negali būti susieti su įvykusia trauma, todėl visų kitų dantų gydymas, išskyrus 21-ą dantį, yra siejamas su lėtinių ligų sukeltomis pasekmėmis; po įvykio atlikta odontologų apžiūra, rentgenogramose nebuvo užfiksuota kitų dantų (išskyrus 21-o danties) pakenkimo.

51.       Atsakovė ADB „Gjensidige“, remdamasi Asmens draudimo sutartimi (draudimo liudijimas GJELT 2599732), sudaryta su atsakove UAB „Vandens parkas“, 2018 m. kovo 1 d. raštu nurodė ieškovei, kad suskaičiavo ieškovei 150 Eur dydžio draudimo išmoką (žalos bylos Nr. CLT1650549); ieškovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog minėtą išmoką gavo.

52.       Nustatyta, kad ieškovė (jos atstovė) 2018 m. balandžio 18 d. raštu kreipėsi į atsakoves dėl 2 023,44 Eur turtinės žalos ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (nurodant, jog 150 Eur draudimo išmoka nepakankama žalai atlyginti), tačiau atsakovė ADB „Gjensidige“ 2018 m. gegužės 28 d. raštu informavo ieškovę ir atsakovę UAB „Vandens parkas“, kad įvykis pagal Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį (draudimo liudijimas GJELT Nr. 2604176), sudarytą tarp atsakovių dėl atsakovės UAB „Vandens parkas“ civilinės atsakomybės draudimo (draudimo laikotarpis nuo 2017 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. gruodžio 22 d.), pripažintas nedraudžiamuoju, nes ieškovė susižalojo dėl savo neatsargių veiksmų, tuo tarpu vandens parkas neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

53.       Nustatyta, kad Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartyje (draudimo liudijimas GJELT Nr. 2604176), be kita ko, šalys numatė kiekvienam draudžiamajam įvykiui taikyti 2 000 Eur dydžio besąlyginę išskaitą.

54.       BĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. gruodžio 9 d. pažymoje nurodyta, kad ieškovė nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. dirba centre (duomenys neskelbtini) pareigose.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės

55.       CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis – asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad, jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą, net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne. Taigi, tai atsakomybės be kaltės, griežtosios arba objektyviosios atsakomybės atvejis, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas negali gintis, remdamasis atsikirtimais, susijusiais su jo kaltės nebuvimu, tačiau gali įrodinėti nukentėjusiojo kaltę kaip turinčią įtakos jo civilinei atsakomybei aplinkybę. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad už žalą, kuriai atsirasti turėjo įtakos nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas, žalos sukėlėjas nebus atsakingas, o nukentėjusiajam teks visos įvykusio delikto išlaidos.

56.       Didesnio pavojaus šaltinis – asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Dėl tokio jų pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis. Asmuo, vykdantis įstatymų neuždraustą, visuomeniškai naudingą, socialiai vertingą, pelningą, tačiau rizikingą veiklą, nes ši veikla (darbai, procesai) ir (ar) joje naudojami objektai dėl objektyvių savybių kelia didesnę žalos padarymo kitiems grėsmę ir šios grėsmės negalima pašalinti net laikantis visų įmanomų atsargumo priemonių, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011).

57.       Esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė, kaip minėta, nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Dėl vandens pramogų parko veiklos, kurioje naudojami pramoginiai įrenginiai (vandens nusileidimo kalneliai), kaip didesnio pavojaus šaltinio ir valdytojo deliktinės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią lankytojui naudojantis vandens kalneliu, kvalifikavimo

58.       Kaip minėta, didesnio pavojaus šaltiniu laikoma asmens vykdoma veikla, kuri kelia aplinkiniams didesnį, nei įprasta, pavojų. Tokia veikla gali būti pavojinga dėl joje naudojamo objekto (daiktų, medžiagų, įrenginių, mechanizmų ir kt.) arba dėl to, kad asmuo vykdomų procesų negali visiškai kontroliuoti (transporto veikla, tam tikros rūšies gamyba, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimas ir kt.). Nebaigtinis galimų didesnio pavojaus šaltinių sąrašas įtvirtintas CK 6.270 straipsnio 1 dalyje, Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme, šį įstatymą įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Dėl veiklos, kaip keliančios didesnį pavojų aplinkiniams pobūdžio, sprendžiama atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kriterijus, teisės aktuose įtvirtintus pavyzdinius galimų didesnio pavojaus šaltinių sąrašus, teismų praktiką.

59.       Byloje nustatyta, kad atsakovės UAB „Vandens parkas“ eksploatuojamas vandens nusileidimo kalnelis „Ohanos upė“, kuriuo leisdamasi ieškovė patyrė žalą, yra pramoginis įrenginys. Pagal Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 10 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. gegužės 1 d.) pramoginiai įrenginiai buvo priskiriami prie potencialiai pavojingų įrenginių, šio įstatymo 2 straipsnio 1 punkte apibrėžiamų kaip įrenginių, kuriuos naudojant kyla pavojus žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos energijos bei vykstančių procesų, kategorijai. Teismo vertinimu, vandens nusileidimo kalnelis „Ohanos upė“, kaip ir kiti panašaus pobūdžio kalneliai – neišskiriant jų pavojingumo/ekstremalumo laipsnio, kelia didelę žalos atsiradimo riziką dėl naudojimosi juo metu susidarančios laisvo kritimo/kinėtinės/išcentrinės energijos, kuri yra beveik nekontroliuojama besileidžiančio asmens, t. y. nei ieškovė, nei atsakovė negali pašalinti minėtos rizikos iš esmės jokiomis atsargumo priemonėmis. Taigi, šiuo atveju nustatyti du minėti būtini kriterijai didesnio pavojaus šaltinio kvalifikavimui.

60.       Vien tai, kad atsakovė UAB „Vandens parkas“ ėmėsi visų saugumo priemonių tam tikrai jos vykdomoje veikloje egzistuojančiai žalos padarymo kitiems rizikai minimizuoti (byloje nenuginčyta, kad įvykio dieną visi vandens parko įrenginiai, tarp jų ir „Ohanos upė“ nusileidimo kalnelis ir šiame kalnelyje naudojamos pripučiamos nusileidimo valtelės, buvo prižiūrėti, tvarkingi, atitiko reikalavimus, sertifikuoti, be jokių defektų; atsakovės personalas prižiūrėjo visus besinaudojančius atsakovės atrakcionais), nereiškia, jog ši rizika tapo ne tokia didelė, kad ją būtų galima visiškai kontroliuoti, o joje naudojami vandens kalneliai – ne tokie pavojingi, jog nebūtų pagrindo kvalifikuoti juos didesnio pavojaus šaltiniais. Kaip minėta, visų įmanomų priemonių aptariamai rizikai minimizuoti ėmimasis ir maksimalus saugumo reikalavimų, vykdant vandens parko pramogų veiklą bei naudojant joje vandens nusileidimo kalnelius, užtikrinimas yra sąlyga tokiai veiklai vykdyti ir tokiems objektams eksploatuoti, tačiau nepašalina jų pavojingumo (didesnės žalos padarymo aplinkiniams rizikos), egzistuojančio dėl objektyvių tokių įrenginių savybių.

61.       Pažymėtina, kad nuo 2020 m. gegužės 1 d. galiojančiame Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme nustatyta, jog į potencialiai pavojingų įrenginių kategoriją, be kita ko, patenka (tik) variklinės pavaros ir degiąsias dujas naudojantys pramoginiai įrenginiai, t. y. sukonkretinti minėti įrenginiai. Kita vertus, teismo vertinimu, vien tai nesudaro pagrindo spręsti, ypač civilinės atsakomybės atžvilgiu, kad atsakovės UAB „Vandens parkas“ vykdoma vandens pramogų parko organizavimo bei administravimo veikla, kurioje, be kita ko, naudojamas vandens nusileidimo kalnelis „Ohanos upė“, neturėtų būti vertinama kaip susijusi su didesnio pavojaus šaltinio eksploatacija. Taigi, kaip minėta, ši atsakovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, yra atsakinga už ieškovės sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles.

62.       Teismas taip pat kritiškai vertina atsakovių atsikirtimus, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne nusileidimo kalnelyje „Ohanos upė“ , o jau nusileidus į baseiną, kuris nelaikytinas padidinto pavojaus šaltiniu. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nusileidimo kalnelis „Ohanos upė“, jame naudojamos valtelės/padangos ir baseinas, į kurį nusileidžiama nuo minėto kalnelio, vertinami kaip vieno atrakciono (šiuo atveju „Ohanos upė“) dalis ir neturėtų būti išskiriami/vertinami atskirai, nes jie sudaro vieną pramoginio įrenginio kompleksą.

63.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad toks vertinimas nesuponuoja atsakovei UAB „Vandens parkas“ absoliučios pareigos užtikrinti, jog vandens pramogų parko lankytojai (tarp jų ir ieškovė), naudodamiesi vandens pramogų kalneliais, jokiais atvejais nepatirs žalos, t. y. besąlygiškai užtikrinti bet kaip besielgiančių lankytojų saugumą, o yra garantija, jog padaryta žala visais atvejais (jeigu neįrodoma, kad ji atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo) lankytojui bus atlyginta. Tai neeliminuoja lankytojo pareigos elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, nes galimybė remtis faktu, jog žalos nukentėjusiajam atsiradimą lėmė jo paties neatsargus ar tyčinis elgesys, minėta, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojo gynybos būdas. Dėl tokio nukentėjusiojo elgesio didesnio pavojaus šaltinio objektyviosios savybės, dėl kurių jis pagal pirmiau aptartus kriterijus ir (ar) nustatytus pavyzdinius sąrašus priskiriamas didesnę žalos padarymo grėsmę keliančių objektų kategorijai, neišnyksta, tačiau rizikingas, pakankamai aiškius, kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys gali būti įvertintas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Vien tai, kad atsakovės nesutinka su nurodyta kasacinio teismo praktika ir prašė jos netaikyti nagrinėjamoje byloje, nesudaro pagrindo teismui nesiremti minėtose nutartyse nurodytomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis; tuo labiau nagrinėjamos bylos ir minėtų bylų ratio decidenti yra pakankamai panašios.

64.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad atsakovė UAB „Vandens parkas“, užsiimdama vandens pramogų parko organizavimo bei administravimo veikla, kurioje naudojami vandens nusileidimo kalneliai (tarp jų – kalnelis „Ohanos upė, kuriuo leisdamasi patyrė žalą ieškovė (ginčo dėl šios aplinkybės iš esmės byloje nekilo)), vykdo rizikingą, susijusią su didesniu pavojumi padaryti žalos kitiems, veiklą, taigi – valdo didesnio pavojaus šaltinį, todėl, kaip šio valdytoja, yra atsakinga už ieškovės sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, įtvirtinančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės.

65.       Teismas taip pat kritiškai vertina atsakovės ADB „Gjensidige“ atsikirtimus, kad šiuo atveju ieškovė nepagrįstai savo reikalavimą kildina iš delikto, nes tarp ieškovės ir UAB „Vandens parkas“, įsigijus bilietą, susiklostė sutartiniai paslaugų teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip savo galimai pažeistų teisių gynybos būdą, pasirinko būtent CK 6.270 straipsnyje įtvirtintą didesnio pavojaus šaltinio valdytojo deliktinę atsakomybę, bei iš esmės neįrodinėjo netinkamos paslaugos kokybės, t. y. byloje buvo keliamas klausimas ne dėl atsakovės UAB „Vandens parkas“ suteiktų paslaugų (pagal sutartinius paslaugų teisinius santykius) tinkamumo/netinkamumo, o dėl žalos, patirtos didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu (net ir tinkamai jį eksploatuojant).

Dėl priežastinio ryšio nustatymo

66.       Tiek generalinio (CK 6.263 straipsnis), tiek specialaus (CK 6.270 straipsnis) deliktų atvejais, nepriklausomai nuo kaltės įrodinėjimo būtinumo, civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo patirtos žalos ir ją padariusio asmens neteisėtų veiksmų (CK 6.247 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta (ir iš esmės nekilo ginčo dėl to), kad būtent atsakovės UAB „Vandens parkas“ valdomas vandens kalnelis „Ohanos upė“, kuriuo leisdamasi ieškovė patyrė sveikatos sužalojimų, kaip didesnį pavojų aplinkiniams keliantis objektas, lėmė šios žalos ieškovei atsiradimą; byloje kilo ginčas dėl žalos/susižalojimų masto, tačiau dėl šios aplinkybės bus pasisakyta sprendžiant žalos – turtinės žalos, ieškovei atlyginimo klausimą.

Dėl ieškovės tyčios ar didelio neatsargumo

67.       Kaip minėta, pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad už žalą, kuriai atsirasti turėjo įtakos nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas, žalos sukėlėjas nebus atsakingas, o nukentėjusiajam teks visos įvykusio delikto išlaidos. Nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu, kaip aplinkybe, šalinančia didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Nukentėjusiojo kaltė nepreziumuojama, pareiga ją įrodyti tenka žalos padariusiam asmeniui.

68.       Nagrinėjamu atveju atsakovės, be kita ko, teigė, kad pati ieškovė elgėsi neatsargiai, nes patirti žalos tokiame atrakcione įmanoma tik grubiai pažeidus naudojimosi juo taisykles ir instrukcijas ar kitokiais tyčiniais veiksmais; aiškino, jog ieškovė leidosi minėtu kalneliu pažeisdama vandens parko vidaus taisykles, ignoravo taisyklėse nustatytus draudimus; „ieškovė darė kažką ne taip“ – galimai laikėsi ne už tų rankenų, neatsakingai elgėsi; be to, įvykį galimai sąlygojo ir kartu buvusio sugyventinio veiksmai.

69.       Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

70.       Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

71.       Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, sprendžia, kad atsakovės nagrinėjamu atveju neįrodė ieškovės tyčios ar didelio neatsargumo. Pažymėtina, kad iš esmės jokie bylos duomenys neteikia pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė elgėsi itin neatsakingai ir rizikingai, bei tokiu būdu būtų prisiėmusi riziką dėl tokių savo veiksmų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės net negalėjo tiksliai nurodyti kokias taisykles, instrukcijas, elgesio standartus ieškovė galimai pažeidė, apsiribojant deklaratyviais teiginiais, jog visų nustatytų taisyklių besilaikantis asmuo negali patirti jokių sužalojimų nurodytame ginčo kalnelyje, taip pat deklaratyviai nurodant, jog ieškovė „darė kažką ne taip“. Teismas laiko neįrodytais ir atsakovių teiginius dėl galimai liudytojo Š. Š. kaltės dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, nes atsakovės taip pat nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, apsiribojant prielaidomis ir abejonėmis (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Dėl turtinės žalos dydžio atlyginimo

72.       Paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

73.       Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti 7 855 Eur turtinės žalos atlyginimo, kurią sudaro (duomenys neskelbtini)  klinikos paskaičiuotos 7 700 Eur dydžio būsimos išlaidos dėl ieškovės priekinių viršutinių dantų 12-11-21-22 sutvarkymo bei 155 Eur (75 Eur + 80 Eur) jau faktiškai patirtos išlaidos dėl nulaužto 21-o danties tvarkymo po nelaimingo atsitikimo.

74.       Visų pirma, teismas laiko įrodytas ieškovės jau patirtas 155 Eur išlaidas – jas patvirtina (duomenys neskelbtini)  2018 m. vasario 9 d. išrašytas kasos pajamų orderis (75 Eur sumai), UAB „(duomenys neskelbtini) ” išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija VIT20 Nr. 308 (80 Eur sumai) ir jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai. Teismas neturi pagrindo abejoti, jog šios išlaidos susijusios su nelaimingo atsitikimo metu pažeisto/nulaužto 21-o danties tvarkymu.

75.       Teismo vertinimu, šios bylos atveju egzistuoja ir CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos dėl ieškovės būsimų nuostolių už būtinas odontologines paslaugas.

76.       Kaip minėta, byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2018 m. vasario 4 d. įvykio metu buvo nulaužtas ieškovės 21-as dantis (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina, kad ieškovė būtent dėl minėto danties būsimų išlaidų patyrimo kreipėsi ir su pradiniu ieškiniu. Kita vertus, ieškovė 2018 m. spalio mėn. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) kliniką, kurioje, pradėjus tvarkyti kitus dantis, buvo užfiksuotas ir 12-o danties šaknies skilimas bei sudarytas gydymo planas dėl iš esmės visų ieškovės priekinių (viršutinių) dantų (12-11-21-22) tvarkymo – implantavimo/protezavimo. Atsakovės atitinkamai nesutinka su kitų trijų dantų (neskaitant 21-o danties) tvarkymu susijusiomis išlaidomis.

77.       Bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja K. L. – (duomenys neskelbtini) klinikos (duomenys neskelbtini), kuri faktiškai ir sudarinėjo minėtą gydymo planą, nurodė, kad faktiškai nėra įmanoma nustatyti ar nelaimingas atsitikimas vandens parke lėmė ir 12-o danties šaknies skilimą; kita vertus, pažymėjo, jog toks skilimas negalėjo būti nustatytas vien iš rentgenogramos (iki vienerių metų nuo skilimo jo nesimato rentgenogramoje); be to, aiškino, jog periodonto liga negalėjo įtakoti tokio skilimo. Teigė, kad jos sudaryto gydymo plano I variantas yra akivaizdžiai geresnis ir iš esmės būtinas, kad ieškovės priekiniai dantys būtų atstatyti visavertiškai.

78.       Teismas, remdamasis šio sprendimo 69-70 punktuose nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis, sprendžia, kad, labiausiai tikėtina, ieškovės 12-o danties šaknies skilimą taip pat sąlygojo (bent jau didžiąja dalimi) būtent 2018 m. vasario 4 d. nelaimingas atsitikimas atsakovės UAB „Vandens parke“. Byloje nustatyta, kad ieškovė į valtelės rankeną, vertinant smūgio pobūdį, trenkėsi būtent priekiniais dantimis, t. y. ne tik 21-u, bet ir, be kita ko, 12-u dantimi (ginčo dėl šios aplinkybės byloje iš esmės nekilo); be to, liudytoja K. L. patvirtino, jog nulūžusio 21-o danties šaknies įstrigimas tarp kitų dantų taip pat galėjo sukelti ir kitų gretimų dantų skilimą. Viena vertus, šiuo atveju skilo ne 21-o danties gretimas dantis (12-as) – tarp jų yra dar 11-as dantis, tačiau neabejotinai ši aplinkybė turėjo tam tikros įtakos – šiuo atveju neigiamos, ir kitiems priekiniams viršutiniams ieškovės dantims. Be to, atsakovės nepateikė jokių įrodymų ir/ar objektyvių paaiškinimų, kad būtent kitos aplinkybės galėjo įtakoti ieškovės 12-o danties šaknies skilimą – pavyzdžiui, ieškovės darbas būtų susijęs su traumų rizika, ieškovė būtų patekusį į eismo įvykį, patyrusi kitą dantų traumą ir pan. (CPK 12, 178 straipsniai).

79.       Taigi, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovė iš esmės įrodė būsimų išlaidų – 7 700 Eur, odontologinėms paslaugoms pagrįstumą ir šios išlaidos galėtų būti priteistinos ieškovei. Kita vertus, teismas įvertina ir kitas reikšmingas aplinkybes, t. y. 12-o danties šaknies skilimą iš dalies galėjo įtakoti ir liudytojos K. L. nurodytas neteisingai įstatytas sriegis minėtame dantyje (sriegis įstatytas ne į patį šaknies kanalą, o truputį į šoną; galimai gydytojo, tvarkiusio šį dantį, klaida); taip pat tai, jog ieškovės priekiniai dantys (visi, kurių būsimų tvarkymo išlaidų reikalaujama) buvo tvarkyti, jie buvo negyvi, atitinkamai silpni ir neatsparūs smūgiams. Teismo vertinimu, šios aplinkybės iš dalies taip pat galėjo įtakoti ieškovės patirtų sužalojimų mastą – 21-o danties (kuris faktiškai buvo negyvas ir nebuvo sustiprintas sriegiu) lūžimą, 12-o danties šaknies (kuris galimai buvo netinkamai sutvarkytas) skilimą, todėl teismas sumažina priteisiamų ieškovės prašomų būsimų išlaidų dydį iki 5 000 Eur (CPK 185 straipsnis; CK 6.249 straipsnio 3 dalis). Taigi, bendras ieškovei priteistinas turtinės žalos dydis šiuo atveju sudaro 5 155 Eur (155 Eur + 5 000 Eur).

80.       Ieškovė bylos nagrinėjimu metu teigė, kad iki šiol nėra sutvarkiusi minėtų priekinių dantų, nes neturi tam pakankamai lėšų; viena vertus, ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl savo turtinės padėties, tačiau teismas, atsižvelgdamas į viešus duomenis apie ieškovės gautas/gaunamas pajamas, turimą turtą (CPK 179 straipsnio 3 dalis), sprendžia, jog šiuo atveju gydymo suma – 7 700 Eur, laikytina pakankamai didele ieškovei; tai netiesiogiai patvirtina ir tai, jog ieškovė iki šiol (daugiau nei 2,5 metų) nešioja laikiną 12-o danties protezą, patiria kramtymo, bendravimo nepatogumus, tačiau dėl turtinės padėties negalėjo/negali sumokėti iš karto tokios sumos (7 700 Eur) ir sutvarkyti nurodytus dantis.

81.       Byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė ADB „Gjensidige“ jau yra sumokėjusi ieškovei 150 Eur draudimo išmoką pagal Asmens draudimo sutartį, sudarytą tarp atsakovių. Kita vertus, ieškovė, remdamasi 6.290 straipsnio 2 dalimi, aiškino, jog ši išmoka į prašomos atlyginti žalos dydį neįskaitoma, tačiau teismas neturi pagrindo pritarti tokiai ieškovės nuomonei. Pažymėtina, kad CK 6.290 straipsnio nuostatos iš esmės nustato socialinio draudimo išmokų įskaitymą. CK 6.290 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savanoriškojo draudimo išmokos į atlygintinos žalos dydį neįskaitomos. Kita vertus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė 150 Eur draudimo išmoką gavo ne savanoriško draudimo pagrindu (t. y. pati ieškovė nebuvo apdraudusi savo gyvybės/sveikatos savanoriškuoju draudimu), o Asmens draudimo sutarties, sudarytos tarp atsakovių, pagrindu, todėl šiuo atveju išmokėtos draudimo išmokos suma įskaitoma į žalos dydį, kuris priteistas ieškovei šiuo sprendimu, todėl ieškovei galutinai priteistina 5 005 Eur (5 155 Eur - 150 Eur) turtinės žalos atlyginimo.

82.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, taip pat įvertinus nurodytą 2 000 Eur besąlyginę išskaitą, dėl kurios atsakovės susitarė Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartyje, iš atsakovės UAB „Vandens parkas“ priteistina 2 000 Eur, iš atsakovės ADB „Gjensidige“ – 3 005 Eur turtinės žalos atlyginimo ieškovei. Pažymėtina, kad ieškovė laisva pasirinkti kokiomis dalimis reikalauti žalos atlyginimo iš solidarių skolininkų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis; šiuo atveju dėl žalos dalies, viršijančios išskaitos dydį).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

83.       Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

84.       Ieškovė nurodo, kad dėl įvykusio įvykio patyrė didelį ir ilgalaikį fizinį skausmą, emocinį šoką, sveikatos bei laikiną darbingumo netekimą, įvairius nepatogumus buityje, miego sutrikimus dėl skausmo, išgyvenimus dėl išvaizdos subjaurojimo ir natūralaus danties negrįžtamo netekimo, bendravimo galimybių sumažėjimo; iki šiol kenčia skausmus, turi nešioti danties plokštelę, jaučia diskomfortą valgydama, gėdijasi šypsotis, be to, jos darbo pobūdis betarpiškai susijęs su gyvais pokalbiais – ieškovė dirba (duomenys neskelbtini).

85.       Kadangi atlygintinos neturtinės žalos ribų įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, todėl teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais bei kasacinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2010; 2008 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008 ir kitose) ieškovei nustato 2 000 Eur neturtinės žalos dydį. Teismas, nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį ieškovei, remiasi ieškovės nurodytomis ieškinyje aplinkybėmis dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, patirto skausmo, streso, bendravimo/darbo galimybių praradimo (nors ir laikino), nepatogumus. Nustatant neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgiama į galimą ieškovei skausmo atsiradimą ir nepatogumus atliekant reikalingas odontologines paslaugas ir ateityje (implantuojant/protezuojant pažeistus dantis).

86.       Atsižvelgiant į sprendimo 53 punkte nurodytą 2 000 Eur besąlyginę išskaitą, dėl kurios atsakovės susitarė Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartyje, visas nurodytas neturtinės žalos dydis – 2 000 Eur, ieškovei priteistinas iš atsakovės UAB „Vandens parkas“.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

87.       Tenkinant ieškovės prašymą, iš atsakovių priteistinos 5 proc. metinės procesinės palūkanos už priteisiamas sumas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. birželio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

88.       Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

89.       CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

90.       Atsakovės iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui jų patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovėms bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

91.       Ieškovė prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas: 2 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, 800 Eur – apeliacinės instancijos teisme; bendrai – 2 800 Eur.

92.       Teismo vertinimu, ieškovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos – 2 800 Eur, neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai didelės ir reikėtų jas mažinti.

93.       Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas 64,53 proc. (ieškovė prašė priteisti bendrą 10 855 (7 855 + 3 000) Eur sumą, priteista – 7 005 (5 005 + 2 000) Eur), todėl ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis (atsižvelgiant į tai, jog ieškovės pareikšti reikalavimai patenkinti atsakovių atžvilgiu iš esmės vienoda apimtimi) priteistina 1 806,84 Eur (2 800 Eur x 64,53 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvienos atsakovės po 903,42 Eur (CPK 93 straipsnio 2, 4 dalys).

94.       Kadangi ieškovė atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas), valstybei, proporcingai atsakovių priteistoms sumoms, iš atsakovių priteistinas 158 Eur mokėtinas žyminis mokestis už priteistas sumas – atitinkamai iš atsakovės UAB „Vandens parkas“ valstybei priteistina 90 Eur, iš atsakovės ADB „Gjensidige“ – 68 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas; 96 straipsnio 1 dalis).

95.       Byloje iš viso patirta 12,14 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, tačiau šios išlaidos, tenkančios kiekvienai iš šalių, neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“; CPK 92 straipsnis), todėl nepriteistinos iš šalių.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vandens parkas“ ir akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vandens parkas“, j. a. k. 300023589, ieškovei A. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) turtinės žalos, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (4 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. birželio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 903,42 Eur (devynis šimtus tris eurus 42 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, j. a. k. 110057869, ieškovei A. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 005 Eur (tris tūkstančius penkis eurus) turtinės žalos, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (3 005 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. birželio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 903,42 Eur (devynis šimtus tris eurus 42 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vandens parkas“, j. a. k. 300023589, 90 Eur (devyniasdešimt eurų) mokėtino žyminio mokesčio (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Priteisti valstybei iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, j. a. k. 110057869, 68 Eur (šešiasdešimt aštuonis eurus) mokėtino žyminio mokesčio (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                     Pavel Liubkevič