Administracinė byla Nr. A-1377-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02308-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas M. J. su skundu (I t., b. l. 2–7, 14) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 8 200 Eur neturtinės žalos.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. spalio 15 d. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos. Kamerose Nr. 16 ir Nr. 97 lovų galuose nebuvo atramų pagalvei (galvai), nei vienoje kameroje nebuvo kopėtėlių. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai. Kamerose tualetas neatitiko standartų ir neužtikrino privatumo, nebuvo oro šalinimo sistemos, veidrodžio, spintelės daiktams susidėti. Apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija, sporto, kultūros renginių. Laikino sulaikymo kameros neatitiko keliamų reikalavimų, tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, šaltose kamerose reikėjo nusirenginėti, dėti drabužius į nešvarias dėžes, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą (II t., b. l. 2–11) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4.       Nurodė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. spalio 5 d., kamerose vienam asmeniui teko nuo 3,69 kv. m iki 20 kv. m. Visose kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti sienele ar OSB plokšte. Atsakovo teigimu, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos per langus bei duris. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Jokie teisės aktai neįtvirtina, kad dviaukščiai gultai turi būti su kopėtėlėmis. Iš kamerų nuotraukų matyti, kad gultuose atramos pagalvėms yra. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Nurodė, kad viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Šiaulių TI informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinama kamerose. Visi suimtieji / nuteistieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką. Pareiškėjui bylai aktualiu laikotarpiu buvo sudaryta galimybė išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę ar užimtumo kambarį. Nenorėjimas pasinaudoti šia tvarka yra asmens pasirinkimas ir nepriklauso nuo atsakovo valios, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl įstaigoje nevykdomo užimtumo yra atmestinos.

II.

5.       Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 24–34).

6.       Teismas iš atsakovo pateiktos 2018 m. spalio 31 d. pažymos Nr. 60/09-39081 „Dėl M. J.“ nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. spalio 5 d., kamerose Nr. 6, 21, 30, 32, 41, 53, 62, 90, 91, 93, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų. Teismas pažymėjo, kad visą šį laikotarpį vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,69 kv. m iki 19,95 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Iš atsakovo pateiktų 2018 m. spalio 30 d. pažymos Nr. 60/09-38801 bei 2017 m. birželio 1 d. san. mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-168 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). Teismas įvertino tai, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

7.       Dėl sąlygų apgyvendinimo kamerose teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17, 15, 14, 16, 39 punktų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 13 ir 14.10 punktų nuostatomis. Atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus atsiliepime, kad pareiškėjas kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė, Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu, mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. 62/08-2 nurodyta, kad daugelyje kamerų 2017 m. buvo atliktas remontas.

8.       Teismas nustatė, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. gegužės 18 d. patikrinimo akto Nr. PA-2932 (patikrinimas atliktas 2018 m. gegužės 10 d.) matyti, kad kameroje Nr. 21 naudojamos dirbtinės apšvietos lempos nesaugios, be gaubtų (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akto Nr. PA-5239 (patikrinimas atliktas 2018 m. rugpjūčio 3 d.) matyti, kad kamerose Nr. 32, 53 nustatyta santykinė oro drėgmė didesnė nei reglamentuojama teisės aktuose (HN 134:2015 16 punkto pažeidimas). Operatyviosios kontrolės metu nustatyta santykinė oro drėgmė lauke šalia tardymo izoliatoriaus – 67,3 proc. Kameroje Nr. 32 dirbtinė apšvieta mažesnė nei reglamentuojama teisės aktuose (HN 134:2015 14 punkto pažeidimas), kameroje Nr. 53 šviestuvai techniškai netvarkingi, be gaubtų (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas). Šiaulių TI gyvenamąsias patalpas valo patys jose gyvenantys asmenys. Patikrinimo metu nustatyta, kad Šiaulių TI valymo priemonių, skirtų gyvenamųjų patalpų valymui, turi. Kituose atsakovo pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose pažeidimų neužfiksuota, taip pat patikrinimai buvo atliekami arba neaktualiais laikotarpiais, arba kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas.

9.       Teismas pažymėjo, jog atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Be to, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m, t. y. nuo 1,81 m iki 2,37 m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Pagal naujausią ir vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas. Todėl teismas laikė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

10.       Teismas, atsižvelgęs į HN 134:2015 18 punktą, nurodė, kad karšto vandens privalomas tiekimas į apgyvendinimo kameras Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 ar kituose teisės aktuose nėra numatytas.

11.       Dėl pagalbos iškvietimo mygtuko kameroje įrengimo teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią atkreipiamas dėmesys į tai, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgus į tai, kad atsakovo pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros yra skirtos nuobaudai už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo tvarkos pažeidimą atlikti, šios patalpos yra kamerų tipo, t. y. uždaros, susisiekimo su pataisos namų personalu priemonės tokiose patalpose turi būti įrengtos.

12.       Dėl užimtumo teismas atsižvelgė į Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnį, atsakovo atsiliepimo paaiškinimus, kad suimtųjų socialinis ir teisinis švietimas Šiaulių TI sprendžiamas šiais būdais: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta (galimybė asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (biblioteka, žiniasklaida, televizija ir kt.), Šiaulių TI veikia biblioteka, joje periodiškai atnaujinamos knygos, yra užsakomi Lietuvos dienraščiai, savaitraščiai); religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija. Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr.1/01-88 patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, nenurodė, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir jam buvo atsakyta tai suteikti, todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

13.       Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose teismas atsižvelgė į pateiktą Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. spalio 31 d. pažymą Nr. 60/09-39081 „Dėl M. J.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI laikino patalpinimo kamerose buvo laikomas iš viso šešis kartus: visus kartus TLK-2. Nurodė, jog HN 134:2015 2 punktas numato, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. vasario 20 d. patikrinimo akto Nr. PA-378 (patikrinimas atliktas 2018 m. vasario 13 d.) nustatė, kad patikrintos kratos patalpos ir jose naudojamas inventorius (vonelės) – švarus.

14.       Pagal bylos duomenis nebuvo galima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių tardymo izoliatorius, pažeisdamas HN 134:2015 reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Nors nagrinėjamu atveju Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

15.       Atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas anksčiau paminėtas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį, periodiškai, jo buvimo metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normos pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertino, jog yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu.

III.

16.       Pareiškėjas M. J. apeliaciniame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 8 200 Eur neturtinės žalos (II t., b. l. 36–38).

17.       Pareiškėjas pažymi, kad pagal iki 2009 m. birželio 10 d. galiojusių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 11.1 punktu nustatytas minimalus plotas tardymo izoliatorių kamerose – 5 kv. m – buvo palankiai vertinamas Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT). Pareiškėjo teigimu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką kyla reikalavimas, kad suimtiems asmenims tektų ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto.

18.       Pareiškėjas prašo vadovautis kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla (Nr. A-1510-261/2017), kurioje buvo priteista 1 000 Eur už 19 dienų trukusį pažeidimą.

19.       Pareiškėjo manymu, būtų nepagrįsta reikalauti iš jo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Pareiškėjas mano, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę ir mastą, intensyvumą, nepakankamas pažeistai teisei apginti.

20.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 41–43).

21.       Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Šiaulių TI, atsižvelgęs į jų trukmę ir neturtinės žalos nustatymo kriterijus, mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismo atmestas pagrįstai.

22.       Pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. spalio 15 d., atlyginimo.

24.       Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjui Šiaulių TI kamerų tipo patalpose buvo užtikrintas teisės aktais nustatytas plotas, turintis tekti vienam asmeniui, tačiau tam tikrą laiką čia nebuvo užtikrintos sąlygos, atitinkančios teisės aktuose nustatytas higienos normas, nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytų laikymo kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu.

25.       Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei jo skundą tenkinti visiškai, t. y. priteisti 8 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teismo išvados dėl jam kamerose turėjusios tekti ploto normos neatitinka EŽTT praktikoje ir tarptautinių institucijų veikloje suformuotų nuostatų dėl įkalinimo įstaigoje asmeniui turinčio tekti ploto normos gyvenamojoje patalpose, taip pat nesutinka su teismo parinktu pažeistų teisų gynimo būdu.

26.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Šiaulių TI kameros tipo patalpose jam turėjusia tekti ploto norma, ginčui reikšmingu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto dydį reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šioje nuostatoje nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

28.       Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

29.       Atsižvelgiant į tai, Šiaulių TI kameros tipo patalpose pareiškėjui teko ne mažiau nei 3,6 kv. m, apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.  

30.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl teismo parinkto jo pažeistų teisių gynimo būdo, pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

31.       Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

32.       Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).

33.       Ginčo atveju, įvertinus pareiškėjo nurodytų ir teismo nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, taip pat nesant pagrindo manyti, jog dėl nustatyto pažeidimo objektyviai galėtų atsirasti pareiškėjo nurodomos pasekmės, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, nepriteisiant jam prašomos neturtinės žalos, yra teisinga ir pakankama satisfakcija, yra pagrįstas.

34.       EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Be to, primintina, kad ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu. Kadangi pareiškėjas kitų ginčijamų klausimų, įstatymų ir bylos aplinkybių, kuriomis būtų grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas, nenurodė, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su kitomis pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių bei taikytino teisinio reguliavimo, jų nebekartoja.  

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą atmesti. 

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.  

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Veslava Ruskan

        Ramutė Ruškytė