Civilinė byla Nr. 3K-3-204-684/2016

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00030-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl skirtingų transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – valdytojų civilinės atsakomybės draudikų prievolės atlyginti eismo įvykio Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir Vokietija) metu padarytą žalą ir vieno draudiko teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą kitam draudikui.
2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 1508,13 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. 2008 m. liepos 22 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukabintas su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino kito asmens turtą. Vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, priekabos – AB „Lietuvos draudimas“.
4. Ieškovas pagal korespondento žaloms administruoti eismo įvykio valstybėje pateiktą sąskaitą atlygino 3016,25 Eur išlaidas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala, 2011 m. gruodžio 21 d. su pretenzija kreipėsi į atsakovę, prašydamas grąžinti 50 procentų išmokėtos nukentėjusiam asmeniui sumos, tačiau atsakovė tai daryti atsisakė.
5. Nustatant už eismo įvykį atsakingus asmenis, atsakomybės pagrindą, eismo įvykio metu padarytos žalos dydį taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. Vokietijos teisė (CK 1.44 straipsnis, 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3, 8 straipsniai). Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime (Nr. IV ZR 279/08) išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai. Vadovaujantis Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnio l dalimi, Privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnio Nr. l, Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsniu, draudikai atsako solidariai. Ieškovo teigimu, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam tenkančią dalį (CK 6.9 straipsnis).
6. Atsakovas teigė, kad ieškovas nepagrįstai rėmėsi Hagos konvencija, nes ji netaikytina atgręžtiniams reikalavimams tarp draudikų ar privalančių atsakyti asmenų (2 straipsnio 4, 5 dalys).
7. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas nelaikytinas precedentine taisykle, yra antrinis teisės šaltinis, nesukuriantis trečiosioms šalims teisių ar pareigų, juolab kad teismo sprendime aptartos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos turiniu.
8. Atsakovės teigimu, draudimo išmoka išmokėta nepagrįstai, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu, nepagrindus atsakingo asmens kaltės konkrečiais įrodymais. Esant neišspręstam kaltės klausimui ieškovas neturėjo teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmokos galimai nukentėjusios transporto priemonės valdytojui. Ieškovas neįvykdė visų savo kaip draudiko pareigų, kylančių iš draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, ir išmokėjo draudimo išmoką, neįsitikinęs draudimo įvykio buvimu, todėl neigiamų padarinių našta negalėjo būti perkelta atsakovei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
10. Ginčo atveju ieškovas reiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei kaip solidariajai skolininkei, todėl, vadovaujantis 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 2 straipsnio 4, 5 punktais, šiems santykiams teismas netaikė Konvencijos nuostatų ir Vokietijos teisės. Vokietijoje galiojančiame Įstatyme dėl draudimo sutarčių nustatyta, kad jei kuriai nors draudimo sutarčiai turi būti taikoma kitos šalies teisė, tas draudikas, kuriam galioja kitos šalies teisė, turi teisę reikalauti iš kitų draudikų kompensacijos tik tuomet, jei pagal taikomą teisę jis pats yra įpareigotas kitiems draudikams sumokėti kompensaciją. Pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė verslo vieta, teisė.
11. Ieškovas ir atsakovė yra Lietuvos Respublikoje veikiantys subjektai, kuriems draudimo sutarčių sudarymą, jų nuostatas ir kitus su draudimo teisiniais santykiais susijusius aspektus reguliuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai.
12. Teismas, vadovaudamasis CK 1.21 straipsnio 1 dalimi, atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad jam negalėjo būti taikoma Lietuvos teisė, nes ieškovo pagrindinė verslo vieta yra ne Lietuvoje, o Latvijoje, ir pažymėjo, kad draudiko, kaip skolininko, statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės draudimo santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Ieškovas, kaip velkančios transporto priemonės draudikas, išmokėdamas nukentėjusiesiems draudimo išmokas, vadovavosi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 5 dalimi, tačiau priekabos, kaip transporto priemonės, atsakomybė šioje byloje pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį nenustatyta: vilkikas, vykdamas pakrauti krovinio į Kelną, kelyje susidūrė su mikroautobusu „Ford Transit“, (duomenys neskelbtini), nes stabdant neužsidegė mikroautobuso stabdžių žibintai. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusiam įvykio metu asmeniui žalą būtų sukėlusi ieškovo nurodyta priekaba dėl atsikabinimo ar kitų jos defektų.
13. Pripažinus, kad ginčo atveju negali būti taikoma Vokietijos teisė, o Lietuvos teisė nenustato solidariosios draudikų atsakomybės ginčo atveju, kiti atsakovės argumentai dėl netinkamo draudimo bylos administravimo, kurių pagrindu ieškinys turi būti atmestas, neturėjo teisinės reikšmės.
14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
15. Deliktiniams teisiniams santykiams turėtų būti taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė, tačiau ieškovas pareiškė atgręžtinį reikalavimą priekabos draudikei, t. y. tarp dviejų draudikų susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra ne deliktinės, o sutartinės kilmės, todėl šiems atgręžtiniams reikalavimams kolegija netaikė Hagos konvencijos, taip pat eismo įvykio vietos valstybės teisės (Hagos konvencijos 2 straipsnio 5 dalis).
16. CK 1.37 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Kadangi atsakovė savo nuolatinę veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje, šioje byloje kilusiam ginčui spręsti kolegija taikė Lietuvos Respublikos teisę.
17. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis skirta sureguliuoti tarp nukentėjusiojo asmens ir draudiko susiklosčiusius santykius, bet nėra taikoma dviejų draudikų santykiams reguliuoti. TPVCAPDĮ yra priimtas įgyvendinant ES direktyvas, nustatančias privalomąjį motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, nacionalinis įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami direktyvų siekiamais tikslais. Direktyvos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Tapačios nuostatos įtvirtintos TPVCAPD įstatyme: Draudimo sutartys, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalis).
18. Aiškindama Direktyvos 14 straipsnį, kolegija nurodė, kad juo nesiekiama suderinti civilinės atsakomybės sistemų valstybėse narėse ir valstybėms narėms palikta laisvė nustatyti transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės sistemą. Dėl to Lietuvos teisės taikymas nepažeidė Direktyvos nuostatos, kad išmokos mokėjimui taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, reglamentuojanti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą.
19. Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui.
20. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad prieš įvykusį eismo įvykį velkama transporto priemonė, kurios draudikė yra atsakovė, atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, kurios draudikas yra ieškovas. Dėl to nebuvo teisinio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovei kilo prievolė atlyginti pusę ieškovo nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo sumos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Svarstant klausimą dėl vilkiko ir priekabos draudikų atsakomybės pasidalijimo už eismo įvykio metu padarytą žalą, nagrinėtini du teisiniai santykiai: 1) abiejų draudikų prievolė mokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems eismo įvykio metu; 2) išmokėjus draudimo išmokas nukentėjusiesiems – draudikų tarpusavio atsiskaitymų prievolė. Pirmajam teisiniam santykiui (draudikų–nukentėjusiųjų) yra taikytina Vokietijos teisė, o antrajam teisiniam santykiui (draudiko atgręžtas reikalavimas kitam draudikui) taikytina Lietuvos Respublikos teisė.
2. Vokietijos tarptautinėje privatinėje teisėje nukentėjusios šalies teisė pareikšti reikalavimą draudikui suprantama kaip teisė, kuri priklauso deliktinei sričiai, o ne draudimo sutarčiai, todėl nustatant, ar įvyko draudžiamasis įvykis pagal priekabos TPVCAPD sutartį ir ar atsakovei kilo atsakomybė atlyginti Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytų nuostolių dalį, byloje turėjo būti taikomi CK 1.44 straipsnis ir 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos 3 straipsnis. Pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį įprastinė ar pasienio draudimo sutartis suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Kadangi priekabos TPVCAPD draudikės teikiama draudimo apsauga pagal Vokietijos teisės aktus yra didesnė (solidari su vilkiko TPVCAPD draudiko teikiama draudimo apsauga) nei pagal Lietuvos teisės aktus (pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį už Lietuvoje įvykusius eismo įvykius išmoką beveik visais atvejais moka vien tik vilkiko TPVCAPD draudikas), tai šioje byloje atsakovės teikiamos draudimo apsaugos apimtis turėjo būti nustatoma pagal Vokietijos teisę.
3. Pagrindinėje ginčo santykius reglamentuojančioje teisės normoje – TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje – įtvirtinta imperatyvi nuoroda į Vokietijos TPVCAPD reglamentuojančius teisės aktus. Byloje negalėjo būti taikoma apeliacinės instancijos teismo nurodyta CK 1.37 straipsnio 6 dalis, nes specifinius ginčo santykius reglamentuoja specialioji teisės norma (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis), turinti viršenybę prieš bendrąją (CK 1.37 straipsnio 6 dalį) teisės normą, juolab kad pagal CK 6.988 straipsnio 3 dalį privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje taikytinas pirmiau aptartas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kuris laikytinas specialiuoju įstatymu, turinčiu viršenybę prieš bendrąsias teisės normas, išdėstytas Civiliniame kodekse.
4. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi, sprendžiant, ar AB „Lietuvos draudimas“ kilo atsakomybė išmokėti draudimo išmoką pagal priekabos TPVCAP draudimo sutartį, turi būti vadovaujamasi Vokietijos Federacinės Respublikos, t. y. valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, TPVCAP draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.
5. Byloje negalėjo būti taikyta CK 1.37 straipsnio 6 dalis, nes būtų paneigta civilinės atsakomybės draudimo esmė – eismo įvykio kaltininko atsakomybė nukentėjusiam asmeniui privalėtų būti taikoma pagal žalos padarymo vietos teisę, o kaltininko civilinės atsakomybės draudiko – pagal Lietuvos Respublikos teisę. Be to, nepagrįstai susiaurėtų nukentėjusiųjų dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių teisės, t. y. nukentėjusiojo teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priklausytų nuo aplinkybės, kurios Europos Sąjungos valstybės draudiko apdraustas transporto priemonės valdytojas padarė nukentėjusiajam žalos.
6. Teismai nesiaiškino, ar įvyko draudžiamasis įvykis pagal priekabos TPVCAPD sutartį, todėl jų išvados dėl atgręžtinio reikalavimo negalimumo neišanalizavus, ar tokia reikalavimo teisė apskritai egzistuoja, yra neteisėtos. Iš byloje esančio Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo matyti, kad transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginys Vokietijoje yra laikomas ne dviem atskiromis transporto priemonėmis, bet vienu eksploataciniu vienetu, kuriam galioja dvi draudimo sutartys. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad, vienam iš draudikų administravus visą žalą, kitas privalo jam grąžinti pusę išmokėtos sumos nepriklausomai nu to, ar eismo įvykis įvyko priekabai esant sujungtai ar atsiskyrusiai. Vadovaujantis į bylą pateiktais teisės aktais, draudikų atsakomybė nukentėjusiesiems yra solidari, o jų tarpusavio dalys prievolei esant solidariajai yra lygios. Nustačius, kad atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, kaip priekabos valdytojų TPVCAPD draudikės, atsakomybė už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius yra solidari su ieškovo, byloje turėjo būti analizuota AAS „Gjensidige Baltic“, atlyginusio visą žalą nukentėjusiajam, atgręžtinio reikalavimo teisė į atsakovę.
7. Solidarioji ieškovo ir atsakovo prievolė nukentėjusiajam asmeniui nustatyta tiek Vokietijos teisės aktuose, tiek CK CK 6.6 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju abiejų proceso šalių prievolė yra susijusi su jų draudimo paslaugų teikimu to paties eksploatacinio vieneto – vilkiko ir priekabos junginio – tam pačiam valdytojui (abu draudikai draudžia to paties vairuotojo civilinę atsakomybę). Minėtam junginiui padarius žalos trečiajam asmeniui, jo valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusių draudikų atsakomybė nukentėjusiajam asmeniui yra solidari. Ginčo atveju nukentėjusiojo teisė reikalauti žalos atlyginimo pasibaigė jam gavus draudimo išmoką iš ieškovo, tačiau byloje nėra pagrindo, leidžiančio teigti, kad atsakovės TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies pagrindu kilusi solidarioji prievolė būtų pasibaigusi. Kadangi žalą nukentėjusiajam visiškai atlygino vienas iš solidariųjų skolininkų (ieškovas), jis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę iš kito solidariojo skolininko (atsakovės) reikalauti grąžinti pusę išmokėtos draudimo išmokos (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).
8. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo atgręžtiniam reikalavimui į atsakovę taikytina Lietuvos Respublikos teisė, tačiau, netinkamai išanalizavus teisinį draudikų ir nukentėjusiojo santykį, buvo neteisingai išspręsta byla. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-292/2014, argumentai dėl taikytinos teisės yra nepakankami, byla spręsta neanalizavus informacijos apie Vokietijos teisės turinį, todėl būtina nurodytoje nutartyje taikytas teisės normas analizuoti atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktų turinį.
9. Būtina atsakyti į klausimą, ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b punkto nuostata turi būti aiškinama taip, kad nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvą nustatytos priemonės (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 1 dalis) taikytinos visais atvejais, draudimo apsaugos apimtį siejant su eismo įvykio vietos teise, ar taip, kad nacionalinėje teisėje, atsižvelgiant į reikalavimą išmokėti draudimo išmoką reiškiantį subjektą (nukentėjusysis ar jo teises perėmęs asmuo), gali būti nustatytos Direktyvoje nenurodytos šios taisyklės išimtys (CK 1.37 straipsnio 6 dalis, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis), leidžiančios draudimo apsaugos apimtį nustatyti ne pagal įvykio vietos teisę, bet pagal draudiko buveinės valstybės teisę.
22. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje nėra ginčo, kad eismo įvykio metu trečiojo asmens patirtai žalai atlyginti taikytina eismo įvykio vietos teisė, t. y. Vokietijos teisė. Šioje byloje svarbu nustatyti, kokia teisė taikytina draudimo sutartyje nustatytiems įsipareigojimams, kurie saisto draudiką ir draudėją, nes trečiajam asmeniui žala yra visiškai atlyginta ir prievolė kompensuoti trečiajam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą yra pasibaigusi jos tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnis).
2. Kasatorius klaidingai atgręžtinio reikalavimo teisinius pagrindus kildina iš delikto, t. y. šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl atgręžtinio reikalavimo, jo pagrindų ir dydžio, o ne dėl žalos atlyginimo, todėl AB „Lietuvos draudimas“ prievolės turi būti kildinamos iš draudimo teisinių santykių, konkrečiai iš įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties ir įstatymo nuostatų.
3. CK 1.37 straipsnio 6 dalies taikymas jokiu būdu nesusiaurina nukentėjusiųjų dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių teisės reikalauti žalos bei jos dydžio, nes nukentėjusiojo žalos atlyginimo limitas priklausytų ne nuo TPVCAPDĮ nustatytų sumų, bet nuo Vokietijos įstatymuose įtvirtintų žalos dydžio atlyginimo ribų. Kasatorius, teigdamas, kad CK 1.37 straipsnio 6 dalies taikymas paneigia civilinės atsakomybės draudimo esmę, remiasi vien tik savo paties niekuo nepagrįstais samprotavimais apie situaciją, kai draudikas turėtų teisę neatlyginti žalos, kurią privalėtų atlyginti eismo įvykio kaltininkas.
4. Draudimo sutarčiai turi būti taikoma teisė, pagal kurią pastaroji yra sudaryta (Lietuvos Respublikos teisė), o ne ta, kuri taikytina deliktui, iš kurio kilusią žalą atlygina draudikas.
5. Kasatorius taip pat nepagrįstai preziumuoja draudikų solidariąją prievolę pagal Vokietijos teisę. Vokietijoje galiojančio Įstatymo dėl draudimo sutarčių 59 straipsnyje nustatyta, kad jei kuriai nors draudimo sutarčiai turi būti taikoma kitos šalies teisė, tas draudikas, kuriam galioja kitos šalies teisė, turi teisę reikalauti iš kitų draudikų kompensacijos tik tuomet, jei pagal jam taikomą teisę jis pats yra įpareigotas kitiems draudikams sumokėti kompensaciją. Šiuo atveju ieškovui taikytina Lietuvos Respublikos teisė pagal CK 1.21 straipsnio 1 dalį, nes Vokietijos teisės akte, kuriuo grindžiamas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, dėl atsakomybės pagal draudimo sutartis yra nuoroda į Lietuvos Respublikos teisės normas, sprendžiant atgręžtinio reikalavimo galimumą.
6. Byloje nenustatyta teisinių pagrindų, dėl kurių ieškovas galėtų reikšti atgręžtinį reikalavimą AB „Lietuvos draudimas“ kaip solidariajai skolininkei nei pagal Vokietijos, nei pagal Lietuvos Respublikos teisę.
7. Vokietijos teisėje regresas kildinamas iš draudimo sutartinių santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-292/2014 konstatavo, kad tarp skirtingų draudikų susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra ne deliktinės, o sutartinės kilmės.
8. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimas yra ginčytinas, jame teigiama, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo interpretacija nei atspindi įstatymo leidėjo interpretacijas, nei garantuoja visas puses tenkinantį sprendimą. Vadinasi, šis sprendimas yra pavienis, jame nagrinėta situacija yra specifinė, ratio decidendi skiriasi, sprendimas priimtas pagal nebegaliojančius teisės aktus.
9. Kasatorius vadovaujasi teismo sprendimu kaip precedentine taisykle, taikoma santykiams, susiklosčiusiems iki šios taisyklės suformulavimo, t. y. 2008 metais įvykusiam eismo įvykiui, o 2010 metais suformuluota precedentinė taisyklė nėra ir negali būti taikoma, nes ji neturi grįžtamosios galios.
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-415/2014 (pakeistas bylos Nr. 3K-3-187-701/2016), kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1. Ar Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu?
2. Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies prasme? Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnio taisykles.
3. Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą „Roma II“ ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu, taikytiną teisę nustatant pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą reglamento „Roma II“ 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal šią taisyklę.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. nutartimi sustabdytas šios civilinės bylos Nr. 3K-3-211-684/2015 (pakeistas Nr. 3K-3-204-684/2016) nagrinėjimas iki bus gautas ESTT sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 (pakeistas bylos Nr. 3K-3-187-701/2016).
25. ESTT 2016 m. sausio 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą ERGO Insurance sujungtose bylose Nr. C-359/14 ir C-475/14 (toliau – prejudicinis sprendimas).
26. Šios civilinės bylos Nr. 3K-3-204-684/2016 nagrinėjimas buvo atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 8 d. nutartimi. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

27. Nagrinėjamoje byloje laiko aspektu taikomos ne 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) nuostatos, o nacionalinės kolizines teisės normas nustatančios taisyklės. Atsižvelgiant į tai, byloje tiesiogiai aktualus Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas į pirmąjį prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą.

Dėl Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkto ir jį įgyvendinančių nacionalinių teisės nuostatų

28. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime nurodė, kad, kiek tai susiję su draudikų atgręžtiniais reikalavimais, Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte nėra įtvirtinta specialioji taikytinos teisės nustatymo taisyklė. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nei iš Direktyvos 2009/103 teksto, nei iš jos tikslų nematyti, kad ja būtų siekiama nustatyti kolizines teisės normas (prejudicinio sprendimo 38, 40 punktai).
29. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2009/103 14 straipsnyje nustatytas įsipareigojimas valstybėms narėms imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad transporto priemonių draudimo sutartys sumokėjus vienkartinę įmoką ir visą sutarties terminą galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje ir, sumokėjus šią įmoką, užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Direktyvos 2009/103 14 straipsnyje reglamentuojami tik draudimo apsaugos geografinė apimtis ir lygis, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų garantuota tinkama per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga, todėl negalima daryti išvados, kad taip nustatyti valstybės narės įstatymai reglamentuoja atsakomybės paskirstymą tarp draudikų (prejudicinio sprendimo 41–42 punktai).
30. Atsižvelgiant į 28–29 punktus, TPVCAPDĮ nuostatose, kuriomis įgyvendinama Direktyva 2009/103, nėra nustatytos taikytinos teisės taisyklės.

Dėl atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės

31. Nagrinėjamoje byloje susiklostė keletas teisinių santykių, kuriems pagal kolizines normas taikytinos skirtingų valstybių nacionalinės teisės nuostatos.
32. Atsakingų už žalą asmenų prievolei atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, su kuria glaudžiai susijusi atitinkama atsakingų už žalą asmenų civilinę atsakomybę apdraudusių draudikų pareiga išmokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas, taikytina teisė nustatoma pagal deliktinėms prievolėms taikytinas kolizines normas.
33. CK 1.44 straipsnyje įtvirtinta speciali norma, pagal kurią reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.44 straipsnis yra blanketinė norma, visais atvejais nukreipianti į Hagos konvenciją, kai sprendžiamas taikytinos teisės klausimas reikalavimams dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Vadovaujantis CK 1.44 straipsniu, Hagos konvencijos nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju yra tenkinamos šios konvencijos 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos. Taigi Hagos konvencijoje įtvirtintos taikytinos teisės nustatymo taisyklės taikomos ir nagrinėjamoje byloje, nors Vokietijos Federacinė Respublika nėra ratifikavusi ar kitaip prisijungusi prie šios konvencijos. 
34. Hagos konvencijos 3 straipsnyje nurodyta, kad taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. nagrinėjamos bylos atveju – Vokietijos teisė. Pagal Vokietijos teisę pirmiausiai nustatomas atsakomybės pagrindas ir mastas, taip pat ir bet koks atsakomybės padalijimas (Hagos konvencijos 8 straipsnio 1 ir 2 punktai). 
35. Byloje pateikti įrodymai, pagrindžiantys Vokietijos teisės turinį: Kelių eismo įstatymo, Draudimo sutarties įstatymo nuostatos, kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, taip pat 2010 m. spalio 27 d. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendimas Nr. IV ZR 279/08. Šiame sprendime pateiktas aiškinimas, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra ir transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis.
36. Dėl minėto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo taikymo laiko aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo teismo sprendimu nėra sukuriamos ar įtvirtinamos naujos teisės aktų nuostatos, kurioms taikomas principas lex retro non agit. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktas Vokietijos teisės normų aiškinimas taikytinas ne tik sprendžiant dėl civilinės atsakomybės tarp transporto priemonės ir priekabos valdytojo paskirstymo eismo įvykiuose, įvykusiuose po šio sprendimo priėmimo, tačiau ir eismo įvykiuose, įvykusiuose iki šio sprendimo priėmimo, kai taikytinų Vokietijos teisės nuostatų turinys nepasikeitęs.
37. Taikytinos Vokietijos teisės nuostatos (Kelių įstatymo, Draudimo sutarčių įstatymo, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo ir kt.) arba buvo analogiškos tiek Vokietijos Aukščiausiojo Teismo spręstoje byloje, tiek ir nagrinėjamoje byloje, arba nors patys teisės aktai ir keitėsi, tačiau aktualių nuostatų turinys iš esmės nepakito. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą teiginiais, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais neturėtų būti vadovaujamasi nustatant Vokietijos teisės turinį eismo įvykiams, įvykusiems iki šio sprendimo priėmimo.
38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 33–38 punktus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje eismo įvykio metu žalą sukėlus transporto priemonės ir priekabos junginiui, pagal Vokietijos teisę transporto priemonės valdytojo ir priekabos valdytojo atsakomybė yra bendra.

Dėl draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką ir draudimo išmoką, padengiančią visą nukentėjusio asmens žalą, išmokėjusio draudiko atgręžtiniam reikalavimui taikytinos teisės

39. Su atsakingų už žalą asmenų prievole atlyginti nukentėjusiems asmenims jų eismo įvykio metu patirtą žalą glaudžiai susijęs ir draudikų pareigos išmokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmoką egzistavimas ir šios prievolės apimtis.
40. Draudiko pareiga išmokėti nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką atsiranda ne iš nukentėjusiajam padarytos žalos, bet kyla iš jį ir draudėją siejančios draudimo sutarties. Kadangi draudikas nukentėjusiajam asmeniui išmoka draudimo išmoką remdamasis sutartine prievole, byloje reikia nustatyti vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartims taikytiną teisę.
41. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti Lietuvos Respublikoje naudojamas transporto priemones ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kiek šis įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Draudimo įstatymo nuostatos, kurio 134 straipsnyje nustatyta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos Sąjungos valstybės narės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Analogiškos Draudimo įstatymo nuostatos galiojo ir eismo įvykio bei draudimo išmokos išmokėjimo metu. Nagrinėjamos bylos atveju pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nustato Lietuvos Respublikos teisė, todėl tiek vilkiko, tiek priekabos valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims nagrinėjamoje byloje taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
42. Draudimo sutartimi sukuriami teisiniai santykiai, atsiranda teisės ir pareigos tarp konkrečių sutarties šalių, t. y. konkretaus draudiko ir draudėjo. Kai draudimo sutartis sudaroma trečiojo asmens naudai, įvykus draudiminiam įvykiui draudikas trečiajam asmeniui išmoka draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka (CK 6.987 straipsnis).
43. Civilinės atsakomybės draudimo atveju draudžiamuoju įvykiu laikomas draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes. TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė.
44. Nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu (šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė), tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).
45. Nagrinėjamos bylos atveju pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas turi pareigą išmokėti išmoką nukentėjusiajam, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę, o pagal Vokietijos teisę vilkiko ir priekabos valdytojams kilo bendra civilinė atsakomybė. Byloje nenustatyta įstatyme ar sutartyje įtvirtintų aplinkybių, panaikinančių iš priekabos valdytojo ir jos draudikės sudarytos draudimo sutarties kylančią draudikės prievolę sumokėti nukentėjusiajam priklausančią draudimo išmoką. Taigi pareiga išmokėti išmoką nukentėjusiam asmeniui, neperžengiant jų apdraustų asmenų civilinės atsakomybės ribų, šiuo atveju atsirado abiejų transporto priemonių draudikams. 
46. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoje byloje taikytina TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis. Kadangi atsakingi asmenys ir civilinės atsakomybės apimtis nagrinėjamoje byloje nustatomi pagal Vokietijos teisę, už eismo įvykį atsakingus asmenis ir civilinės atsakomybės padalijimą tarp šių asmenų nustatančios Lietuvos Respublikos teisės nuostatos, inter alia, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, nagrinėjamoje byloje netaikomos.
47. Abu draudikai draudimo sutarčių pagrindu turėjo pareigą išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiam asmeniui. Kadangi CK neįtvirtina specialiųjų kolizinių taisyklių dėl atgręžtinių reikalavimų, o draudiko pareigai, pagal kurią buvo išmokėta visą nukentėjusio asmens žalą atlyginanti draudimo išmoka, taikoma Lietuvos teisė, Lietuvos teisė taikoma ir sprendžiant dėl išmoką išmokėjusio draudiko galimybės susigrąžinti dalį sumos iš kito už žalą atsakingo asmens draudiko (CK 1.58 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti iš to kito draudiko atitinkamos dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis). 
48. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovė padengtų 50 proc. nukentėjusiajam sumokėtos sumos.
49. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė ir aiškino draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl šių teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

50. Kadangi ieškovo kasacinis skundas tenkintas, tai valstybei iš atsakovės priteistinas 7,24 Eur (25 Lt) Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimas. Ieškovas už pateiktą ieškinį pirmosios instancijos teisme sumokėjo 144,81 Eur, už apeliacinį skundą – 45,18 Eur, už kasacinį skundą – 33,88 Eur žyminio mokesčio, jų atlyginimas jai priteistinas iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 1508,13 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus aštuonis Eur 13 ct) draudimo išmokos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. birželio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 223,87 Eur (du šimtus dvidešimt tris Eur 87 ct) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus.

Priteisti valstybei iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 7,24 Eur (septynis Eur 24 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Alė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis