Civilinė byla Nr. 3K-3-433/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 38; 73.1; 73.2.6.1

 

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2007 m. spalio 26 d.

Vilnius 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui D. L. dėl žalos priteisimo subrogacijos tvarka.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

nustatė:

 

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovas 2006 m. liepos 24 d. kreipėsi su ieškiniu į Marijampolės rajono apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad ieškovas ir atsakovo vairuoto automobilio savininkas 2003 m. kovo 28 d. sudarė transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria apdrausta automobilio „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė. Atsakovas 2003 m. birželio 8 d. sukėlė eismo įvykį, apgadino kitą automobilį, nežymiai sutrikdė jo vairuotojo sveikatą ir pasišalino iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu nukentėjusiajam padarytai žalai atlyginti ieškovas išmokėjo 15 838,17 Lt draudimo išmoką. Ieškovas manė, kad atsakovas privalo atgręžtinio reikalavimo tvarka atlyginti ieškovui žalą, patirtą dėl išmokėtos draudimo išmokos, nes yra kaltas dėl eismo įvykio.

Ieškovas, remdamasis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi, Draudimo įstatymo 96 straipsniu, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 53.4 punktu, prašė teismo iš atsakovui priteisti 15 838,17 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

            Marijampolės rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 500 Lt išlaidų  advokato pagalbai apmokėti, valstybei iš ieškovo – 14,20 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas, nurodydamas atgręžtinio reikalavimo teisės atsiradimo pagrindą, t. y. apdraustojo pasitraukimą iš įvykio vietos, vadovavosi Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu (2001 m. birželio 14 d.; 2004 m. kovo 5 d. įstatymų redakcijos). Teismas akcentavo, kad CK 1.7 straipsnyje nustatyta, jog civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys aktai negalioja atgaline tvarka. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2001 m. birželio 14 d. redakcija) nurodyta, kad draudiko atgręžtinio reikalavimo dydis nustatomas atsižvelgiant į Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, eismo įvykio metu padarytos žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr.1100 pavirtintose Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse (toliau – Privalomojo draudimo taisyklės) nustatyta pareiga draudikui, įgyvendinančiam atgręžtinio reikalavimo teisę, „atsižvelgti į apdraustojo kaltės laipsnį, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, kokią draudimo išmoką draudikas būtų mokėjęs, jeigu apdraustasis būtų įvykdęs pareigą“. Ieškovas, prašydamas iš atsakovo priteisti 15 838,17 Lt sumą, sumokėtą už eismo įvykio metu sugadinto automobilio remontą, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ši žala atsirado dėl atsakovo draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, kad draudimo sutarties sąlygų pažeidimą ir draudiminį įvykį sieja priežastinis ryšys ir kt. (Privalomojo draudimo taisyklių 94 punktas). Dėl to teismas atmetė ieškinį kaip nepagrįstą. Priteisdamas atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, teismas atsižvelgė į tai, kad byla buvo nesudėtinga.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 13 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino  Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą, kuriuo iš dalies patenkino ieškinį: priteisė ieškovui iš atsakovo 7919,08 Lt žalai atlyginti; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė ieškovui iš atsakovo 1096,15 Lt bylinėjimosi išlaidų; atsakovui iš ieškovo – 500 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš ieškovo ir atsakovo – po 7,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.  Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) ir Privalomojo draudimo taisyklių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma yra blanketinė, jos įgyvendinimo tvarka nustatyta Privalomojo draudimo taisyklių 63, 64, 91, 91.4 ir 93 punktuose. Remdamasis nurodytomis teisės normomis, teismas pažymėjo, kad, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniu, draudikas įgyja iki 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos dydžio atgręžtinio reikalavimo teisę į apdraustąjį, šiam pasitraukus iš eismo įvykio vietos. Teismas konstatavo, kad ieškovo atgręžtinis reikalavimas priteisti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovo yra pagrįstas, nes D. L. pasišalino iš eismo įvykio vietos (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas sąmoningai nusižengė nustatytoms Privalomojo draudimo taisyklėms, t. y. savavališkai pasišalino iš įvykio vietos,  todėl tokį elgesį pripažino vidutiniu draudimo sutarties sąlygų pažeidimu. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad dėl nurodyto pažeidimo eismo įvykio metu padarytos žalos dydis nepadidėjo, nes pažeidimo ir draudiminio įvykio nesiejo priežastinis ryšys. Dėl to apeliacinės instancijos teismas 50 proc. sumažino ieškovo pareikšto atgręžtinio reikalavimo dydį ir priteisė ieškovui iš atsakovo 7919,08 Lt.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškinį visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Mažindamas atlygintinos žalos dydį apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Privalomojo draudimo taisyklių 94 punktu, nes nevertino atsakovo kaltės laipsnio. Kasatoriaus manymu, atsakovo kaltės laipsnis yra 100 proc., nes jis į sankryžą įvažiavo ir sukėlė eismo įvykį degant draudžiamam šviesoforo signalui, savavališkai pasišalino iš eismo įvykio vietos.

2.     Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Privalomojo draudimo taisyklių 4, 5 punktais ir neteisingai aiškino 93 punktą, nes sumažino žalos dydį 50 proc., motyvuodamas, kad žalos atsiradimo ir asmens pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nesieja priežastinis ryšys. Kasatorius nurodė, kad nė vienas iš Privalomojo draudimo taisyklių 93 punkte išvardytų atvejų neturi priežastinio ryšio su žalos atsiradimu (draudiminiu įvykiu).

3.     Sumažindamas žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jeigu atsakovas būtų pranešęs apie eismo įvykį ir nepasišalinęs iš jo padarymo vietos, tai žalos dydis nebūtų sumažėjęs, o ieškovas būtų sumokėjęs tokią pat draudimo išmoką.

4.     Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnį, Privalomojo draudimo taisyklių 47.1, 91–93 punktus, nes ieškovo pasišalinimą iš eismo įvykio vietos pripažino vidutiniu draudimo sutarties pažeidimu. Kasatorius tvirtina, kad nurodytas Privalomųjų draudimo taisyklių pažeidimas yra sunkus, nes pasišalinti iš įvykio vietos draudžiama Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje. Be to, Privalomojo draudimo taisyklėse nurodytas pažeidimas yra sunkus dėl to, kad atlygintinos žalos dydis nustatytas iki 100 proc.

5.     Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant nurodytą teisės normą, nes nepriteisė procesinių palūkanų, apskaičiuotų nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nors ieškinyje toks reikalavimas buvo pareikštas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. L. K. v. L. T., byla Nr. 3K-3-364/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., byla Nr. 3K-3-233/2003).

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas įvykdė apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsakovo nuomone, kasatorius neatsižvelgia į tai, kad Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies punkte nustatyta, jog atgręžtinio reikalavimo dydis priklauso nuo padarytos žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydžio, taip pat kad jis nustatomas remiantis Privalomojo draudimo taisyklėmis. Atsiliepime teigiama, kad ieškovas neteisingai aiškina Privalomojo draudimo taisyklių 94 punktą, nes neatsižvelgia į tai, jog šioje byloje draudimo išmoka dėl pažeidimo nepadidėjo, nes atsirado iki pasitraukimo iš įvykio vietos. Ieškovas naudos gavėjui būtų išmokėjęs tokio paties dydžio draudimo išmoką ir atgręžtinio reikalavimo teisė iš viso nebūtų atsiradusi. Dėl to, atsakovo manymu, jo pasišalinimą iš eismo įvykio vietos apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino vidutiniu draudimo sutarties pažeidimu.

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad V. L. ir UAB draudimo kompanija „Lindra“ (teisių perėmėjas – ieškovas) 2003 m. kovo 28 d. sudarė transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria vieneriems metams apdraudė automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Būdamas blaivus ir vairuodamas nurodytą automobilį, atsakovas 2003 m. birželio 8 d. įvažiavo į sankryžą, degant draudžiamam šviesoforo signalui, ir susidūrė su kitu automobiliu, kurį apgadino. Po eismo įvykio atsakovas pasišalino iš įvykio vietos. Sugadinto automobilio, su kuriuo susidūrė atsakovo vairuojama transporto priemonė, remonto vertė –15 838,17 Lt. Ieškovas 2003 m. gruodžio 2 d. sumokėjo nurodytą sumą naudos gavėjui.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su netinkamu Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 ir 22 straipsnių, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 4, 5, 91, 93, ir 94 punktų, kuriuose reglamentuojamas priteistinos žalos dydžio mažinimas (ne visos išmokėtos draudimo išmokos priteisimas atgręžtinio reikalavimo tvarka), aiškinimu ir taikymu. Taigi šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas yra draudiko subrogacinės teisės (nukentėjusio asmens teisių perėjimo draudikui), esant privalomojo draudimo civiliniams teisiniams santykiams, įgyvendinimo klausimas. Taip pat kasatorius kelia procesinių palūkanų instituto taikymo klausimą. Tai yra teisės klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Mažindamas draudikui priteistinos žalos dydį 50 proc., apeliacinės instancijos teismas argumentavo tuo, kad atsakovas sąmoningai nusižengė Privalomojo draudimo taisyklėms: pasišalino iš įvyko vietos. Tokį atsakovo elgesį teismas pripažino vidutiniu draudimo sutarties sąlygų pažeidimu. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad dėl šio pažeidimo eismo įvykio metu padarytos žalos ir išmokėtos draudimo išmokos dydis nepadidėjo bei nurodyto pažeidimo ir draudiminio įvykio nesiejo priežastinis ryšys. Su šiuo Privalomojo draudimo taisyklių aiškinimu ir taikymu teisėjų kolegija nesutinka dėl tokių motyvų.

Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas (CK 6.114 straipsnio 5 punktas, 6.988 straipsnio 3 dalis, Privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Privalomojo draudimo taisyklių 63 punktas). Viena iš pagrindinių vairuotojo pareigų yra tai, kad, įvykus eismo įvykiui, su ja susijęs transporto priemonės vairuotojas (eismo dalyvis) privalo pranešti policijai, taip pat ir nepasišalinti iš eismo įvykio vietos (Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnis (iki 2004 m. kovo 13 d. galiojusi redakcija), Privalomojo draudimo taisyklių 47.1 punktas, Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 269.3, 269.4 punktai). Šie reikalavimai yra svarbūs dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis.

Privalomojo draudimo taisyklių 63 punkte nustatyta, kad išmokėjęs draudimo išmoką draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į apdraustąjį tik šių taisyklių XII skyriuje numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju išmokėjęs draudimo išmoką naudos gavėjui (nukentėjusiam trečiajam asmeniui) ieškovas įgijo subrogacinio reikalavimo teisę pagal Privalomojo draudimo taisyklių 91.4 punktą, nes apdraustasis dėl savo kaltės neįvykdė šiose taisyklėse nustatytų pareigų (pasišalino iš eismo įvykio vietos ir nepranešė policijai apie eismo įvykį). Tokiu atveju atgręžtinio reikalavimo tvarka draudikas turi teisę reikalauti iš apdraustojo iki 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos (CK 6.998 straipsnio 3 dalis, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Privalomojo draudimo taisyklių 93 punktas).

Taisyklių 94 punkte nustatyti kriterijai, kuriais turi vadovautis draudikas, įgyvendindamas  atgręžtinio reikalavimo teisę: pirma, jis turi atsižvelgti į apdraustojo kaltės laipsnį; antra, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu; trečia, dėl pažeidimo atsiradusios žalos dydį, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, kokią draudimo išmoką draudikas būtų mokėjęs, jeigu apdraustasis būtų įvykdęs pareigą. Teisėjų kolegija nurodo, kad mažindamas priteistinos žalos dydį apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė būtent šią teisės normą.

Visų pirma apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti atsakovo kaltės laipsnį. Byloje nustatyta, kad D. L. įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui, susidūrė su kitu automobiliu, kuris buvo apgadintas, ir po to pasišalino iš eismo įvykio vietos, nepranešęs apie įvykį policijai.

Antra, nors pasišalinimo iš eismo įvykio vietos ir draudiminio įvykio nesieja tiesioginis priežastinis ryšys, bet toks apdraustojo elgesys suteikia ieškovui teisę reikalauti žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos (Privalomojo draudimo taisyklių 93 punktas). Be to, taikydamas nurodytą teisės normą, teismas turėjo atsižvelgti taip pat į tai, kad nė vieno Privalomojo draudimo taisyklių 93 punkte išvardyto draudimo taisyklių pažeidimo su draudiminiu įvykiu nesieja tiesioginis priežastinis ryšys. Šie pažeidimai iš esmės yra susiję su apdraustojo elgesiu po eismo įvykio. Visi Privalomojo draudimo taisyklių 93 straipsnyje nustatyti draudimo taisyklių pažeidimai siejami tik su apdraustojo atsakomybės atsiradimu. Dėl to atsakovo padarytas Privalomojo draudimo taisyklių pažeidimas – nepranešimas apie eismo įvykį policijai ir pasišalinimas iš jo vietos – negalėjo būti priežastiniu ryšiu susijęs su draudiminiu įvykiu, t. y. kito eismo dalyvio sužalojimas ir kitos transporto priemonės apgadinimas negali būti atsakovo padaryto Privalomojo draudimo taisyklių pažeidimo rezultatas (CK 6.247 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino ir šio atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo kriterijaus.

Trečia, nurodęs, kad dėl padaryto pažeidimo išmokėtos žalos dydis nepadidėjo, Kauno apygardos teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog, atsakovui pranešus apie eismo įvykį ir nepasišalinus iš jo padarymo vietos, atlygintinos žalos dydis (draudimo išmoka) nebūtų sumažėjęs, nes ieškovas trečiajam asmeniui visais atvejais būtų išmokėjęs tokio paties dydžio draudimo išmoką.

Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas nepagrindė savo išvados, kad atsakovo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos yra vidutinis draudimo sutarties sąlygų pažeidimas. Pirmiau nurodyta, kad Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnyje ir Privalomojo draudimo taisyklių 47.1 punkte įtvirtina viena pagrindinių eismo dalyvio (apdraustojo) pareigų – pranešti apie eismo įvykį policijai ir nepasišalinti iš įvykio vietos. Be to,  nurodyto įstatymo 22 straipsnyje ir Privalomojo draudimo taisyklių 91–93 punktuose išvardytas baigtinis atvejų, kada draudikas iš viso turi atgręžtinio reikalavimo teisę, sąrašas. Toks draudiko atgręžtinio reikalavimo teisės reglamentavimas yra pagrindas svarstyti, ar atsakovo padarytas Privalomojo draudimo taisyklių pažeidimas gali būti priskiriamas prie vidutinio draudimo sutarties sąlygų pažeidimo.

Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, nes neišsprendė vieno iš ieškinio reikalavimo priteisti procesines palūkanas, neapskaičiavo ir nepriteisė jų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nors ieškinyje toks reikalavimas buvo pareikštas. Aiškindamas procesinių palūkanų institutą, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda pagal įstatymą, jos turi būti skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. L. K. v. L. T., byla Nr. 3K-3-364/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., byla Nr. 3K-3-233/2003). Taigi Kauno apygardos teismas taip pat nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl procesinių palūkanų instituto aiškinimo ir taikymo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas netinkamai taikė ir aiškino Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 ir 22 straipsnių, Privalomojo draudimo taisyklių 4, 5, 91 93, ir 94 punktų nuostatas dėl priteistinos žalos mažinimo, taip pat pažeidė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta. Tinkamas nurodytų teisės normų taikymas ir aiškinimas yra susijęs su kriterijų, kuriais remiantis ieškovas turi teisę įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę, nustatymu ir jų pagrindu įvertintos ir mažintinos žalos konkretaus dydžio parinkimu. Tai gali būti atlikta tik atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, kurių, kaip ir konkretaus priteistino žalos dydžio, kasacinis teismas negali nustatyti, priešingu atveju būtų pažeistos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos (CPK 351 straipsnio 1 dalis). Dėl to byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies  5 punktu, 362 straipsniu,

 

nutaria:

 

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

Teisėjai	Janina Stripeikienė
	Dangutė Ambrasienė
	Egidijus Laužikas