Civilinė byla Nr. e2A-553-912/2022

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00041-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.1.3.6; 2.6.8.10; 2.6.8.11.5; 2.6.10.5.1; 2.6.29.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kredito garantas“, notarės Ramunės Džavachidienės, trečiojo asmens „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kredito garantas“, uždarajai akcinei bendrovei „Puertas“, antstoliui Arminui Naujokaičiui, Vilniaus miesto 26–ojo notaro biuro notarei Ramunei Džavachidienei dėl sutarties sąlygų dėl palūkanų ir delspinigių panaikinimo, vykdomojo įrašo ir varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialas, „Lloyd‘s insurance company“, S.A., uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas V. M. prašė teismo: 1) kvalifikuoti ieškovo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kredito garantas“ 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį kaip vartojimo sutartį; 2) pripažinti negaliojančiomis ab initio (nuo pradžių) nuo paskolos sutarties sudarymo momento 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties 9, 10 punktų nuostatas, nustatančias netesybas, ieškovo sumokėtų įmokų sumą, kurią atsakovė įskaitė į delspinigius, įskaityti į ieškovo skolą atsakovei; nutraukti ieškovo nesumokėtų delspinigių (34 103,30 Eur ir 1 proc. per dieną nuo negrąžintos skolos sumos iki visiško skolos padengimo) išieškojimą; 3) pripažinti negaliojančiomis ab initio nuo paskolos sutarties sudarymo momento 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties 1.6, 2, 5.1 papunkčių nuostatas, kuriomis nustatytos 15,54 proc. palūkanos ir visą paskolos sutarties periodą palūkanos skaičiuotos nuo paskolos sumos neto, o ieškovo sumokėtų įmokų sumą, kurią atsakovė įskaitė į palūkanas, įskaityti į ieškovo skolą atsakovei; nutraukti apskaičiuotų ir ieškovo nesumokėtų palūkanų (20 381,50 Eur ir 15,54 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžintos skolos sumos iki visiško skolos padengimo) išieškojimą; 4) pripažinti negaliojančia ir panaikinti notarės R. Džavachidienės 2017 m. vasario 23 d. išduoto vykdomojo įrašo dalį, kuria ieškovo skolos suma atsakovei UAB „Kredito garantas“ viršija 94 900 Eur sumą; 5) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2020 m. vasario 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo ir 1/2 žemės sklypo, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas paaiškino, kad ieškovas ir atsakovė UAB „Kredito garantas“ 2016 m. sausio 29 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė paskolino ieškovui asmeninėms reikmėms 100 000 Eur (paskolos suma neto) 10 metų laikotarpiui (sutarties 1.1, 1.4, 3.1 papunkčiai). Paskolos suma bruto – 258 426,80 Eur (100 000 Eur paskolos suma, 155 426,80 Eur palūkanos, 3000 Eur sutarties sudarymo mokestis). Sutarties 2.1 papunktyje ieškovas įsipareigojo mokėti atsakovei 15,54 proc. metines palūkanas. Paskolos sutarties 5.1 papunktyje nustatytas paskolos išlaidų koeficientas, sudarantis 15,85 proc. per metus, skaičiuojamų nuo sumos neto. Ieškovas, praleidęs paskolos grąžinimo, palūkanų mokėjimo ir kitų mokėjimų terminus, privalo mokėti 1 proc. delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos, už kiekvieną uždelstą dieną (sutarties 9.1 papunktis), 2 proc. dydžio negrąžintos paskolos netesybas ir 10 proc. dydžio paskolos sumos neto netesybas (sutarties 10 papunktis). Paskola užtikrinta nekilnojamojo turto – 1/2 dalies gyvenamojo namo ir 1/2 žemės sklypo, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (bendra šio turto vertė – 200 000 Eur) – hipoteka (sutarties 7.1 papunktis). 

3.       Ieškovas nurodė, kad sumokėjo dalį paskolos įmokų – 5 100 Eur, bet ši suma įskaityta į palūkanas ir delspinigius. Atsakovė 2016 m. gruodžio 21 d. vienašališkai nutraukė paskolos sutartį. Notarė 2017 m. vasario 23 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriame nurodyta, jog negrąžintą paskolą sudaro 100 000 Eur, 15,54 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 100 000 Eur paskolos sumos nuo paskolos sutarties nutraukimo iki visiško skolos išieškojimo dienos, 1 proc. per dieną dydžio delspinigiai, skaičiuojami nuo negrąžinto paskolos dydžio ir nesumokėtų palūkanų nuo paskolos sutarties nutraukimo iki visiško skolos išieškojimo dienos. Antstolis nukreipė priverstinį skolos išieškojimą į įkeistą turtą. Pirmiau nurodytas turtas parduotas iš varžytynių už 106 001 Eur. Antstolio 2021 m. vasario 10 d. pažymoje nurodyta, ieškovas liko skolingas atsakovei 100 047,22 Eur kreditorei ir 4 035,88 Eur vykdymo išlaidų (vykdomoji byla Nr. 0157/17/00632).

4.       Ieškovas teigė, kad atsakovė pažeidė Atsakingo skolinimo nuostatus, nes ieškovas turėjo kas mėnesį mokėti 2 135,48 Eur įmokas, nors 2015 metais jo metinės pajamos buvo 1 791,07 Eur (neatskaičius įsipareigojimų), 2016 metais – 3 880,94 Eur. Be to, paskolos sutarties sudarymo metu ieškovas turėjo du mažamečius vaikus. Ieškovas – vartotojas, jis siekė gauti pajamų šeimos poreikiams tenkinti, įkeitė šeimos būstą, neturėjo verslininko „derybinės galios“. Sutartyje nustatyti delspinigiai, netesybos, palūkanos neproporcingai dideli, prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei.

5.       Ieškovas nurodė, kad vykdomajame įraše neteisingai nurodytas skolos, palūkanų, delspinigių dydis, todėl pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.1941 straipsnio 4, 6 dalys. Taip pat neteisingai nurodyta, kad pelno palūkanos skaičiuojamos iki paskolos visiško grąžinimo. Panaikinus neteisėtas paskolos sutarties sąlygas, ieškovo skola atsakovei sumažėtų apie 2,5 karto. Ieškovo sumokėta 5 100 Eur suma būtų įskaityta į skolą, todėl sumažėtų jos likutis. Ieškovo skolos suma atsakovei neviršytų 94 900 Eur, todėl naikintina vykdomojo įrašo dalis, kurioje viršyta nurodyta suma.

6.       Ieškovas teigė, kad ieškovo įkeisto turto pardavimas varžytynėse, kurios vyko antstoliui vykdant neteisėtą vykdomąjį įrašą, yra neteisėtos ir pažeidė suinteresuotų asmenų – ieškovo, jo šeimos narių, gyvenančių neteisėtai parduotame turte – interesus. Dėl to varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu ir taikytina restitucija (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2 straipsnio 7 punktas).

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu tenkino ieškinio dalį:

7.1.                       modifikavo ieškovo ir atsakovės UAB „Kredito garantas“ 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties sąlygas: 1) pakeitė paskolos sutarties 2.2 papunktį ir nustatė, kad mokėtinos palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos paskolos išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki tol, kol bus grąžinta visa paskolos suma, bet ne ilgiau negu iki šalių sudarytos sutarties termino pabaigos 2026 m. sausio 15 d. Mokėtinos palūkanos priklauso nuo paskolos likučio ir skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos dalies. Po paskolos sutarties pabaigos (nutraukimo) palūkanos skaičiuojamos nuo turėtos mokėti kredito dalies, kuri numatyta prie paskolos sutarties šalių suderintame kredito įmokų mokėjimo grafike, likučio (grafa „Paskolos likutis“). Panaikino sąlygą, kad palūkanos skaičiuojamos nuo paskolos neto sumos; 2) panaikino paskolos sutarties 2.4 papunktyje nurodytą bendrą palūkanų, kurias privalo sumokėti paskolos gavėjas, sumą – 155 426,80 Eur; 3) panaikino paskolos sutarties 1.6 papunktyje nurodytą sutarties bruto sumą – 258 426,80 Eur; 4) pakeitė paskolos sutarties 9.1 papunktį ir nustatė, kad paskolos gavėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos gavėjas sumokėtų 0,02 proc. dydžio delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną po sutartyje numatytos įmokos termino ir baigiami skaičiuoti, kai pasibaigia (nutraukiama) paskolos sutartis;

7.2.                      pakeitė Vilniaus miesto 26 –ojo notarų biuro notarės R. Džavachidienės 2017 m. vasario 23 d. išduotame vykdomajame įraše dėl priverstinio hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo išieškojimo iš skolininko ir įkeisto daikto savininko V. M. įkeitimo kreditorei UAB „Kredito garantas“ įsiskolinimo dydį sudarančias sumas ir nurodė, kad jas sudaro: 100 000 Eur negrąžinta paskola, 15,54 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžintos 100 000 Eur paskolos dalies likučio pagal 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties priede suderintą kredito grąžinimo grafiką, palūkanas skaičiuojant nuo paskolos sutarties nutraukimo (2016 m. gruodžio 21 d.) iki visiško skolos išieškojimo dienos, bet ne ilgiau nei iki šalių sudarytos paskolos sutarties termino pabaigos 2026 m. sausio 15 d. (sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2016 m. gruodžio 21 d., išieškomas palūkanų dydis, pagal skaičiavimus, sudarė 13 986 Eur sumą) ir 500,26 Eur delspinigiai (0,02 proc. dydžio delspinigiai nuo negrąžinto paskolos dydžio ir nesumokėtų palūkanų paskaičiuoti iki sutarties nutraukimo dienos, t. y. 2016 m. gruodžio 21 d.);

7.3.                      atmetė kitą ieškinio dalį;

7.4.                      priteisė Valstybei iš ieškovo 1 666,50 Eur, iš atsakovės UAB „Kredito garantas“ 975 Eur, iš atsakovės notarės R. Džavachidienės 37,50 Eur žyminio mokesčio;

7.5.                      priteisė atsakovei notarei R. Džavachidienei iš ieškovo 332,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui UAB „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialui  – 1 850,03 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Teismas, siekdamas nustatyti, ar ieškovas ir atsakovė UAB „Kredito garantas“ sudaryta paskolos sutartis yra vartojimo sutartis, įvertino ieškovo ir nekilnojamojo turto agentūros UAB „Regnalda“ sudarytą nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimo, tarpininkavimo sutartį, ieškovo ir atsakovės UAB „Kredito garantas“ susirašinėjimą elektroniniais laiškais iki paskolos sutarties sudarymo, šalių paaiškinimus, taip pat į lėšų panaudojimo paskirtį. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovo bankroto byloje teismas konstatavo, kad ieškovas 2016 m. vasario 1 d. pervedė 76 000 Eur UAB „Koperis“ (ieškovas paskolos suteikimo metu buvo vienintelis šios įmonės akcininkas ir vadovas) pagal 2016 m. vasario 1 d. paskolos sutartį, 14 000 Eur išsiėmė iš sąskaitos grynaisiais, kurios įneštos į UAB „Koperis“ kasą, 2 350,01 Eur pervedė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2 000 Eur panaudojo kreditui apmokėti, likusią 2 277,46 Eur sumą 2016 m. vasario 1–8 d. panaudojo įvairiausiems pirkiniams įsigyti (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2FB-27878-819/2018).

9.       Teismas konstatavo, kad ieškovas beveik visą paskolos sumą – 90 000 Eur – panaudojo ne asmeniniams ieškovo poreikiams, bet verslo santykiams – UAB „Koperis“ veiklai plėtoti. teismas nusprendė, kad šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip paskolos sutartis, bet teisės normos, kuriose reglamentuotas vartojimas, taip pat specialūs vartotojo teisių apsaugos mechanizmai, teismo pareiga ex officio (pagal pareigas) įvertinti sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams, netaikytinos.

10.       Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Kredito garantas“ paskolos suteikimo ieškovui metu neįtraukta į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, t. y. neturėjo teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla.

11.       Teismas konstatavo, kad atsakovė, suteikdama paskolą ieškovui, įvertino finansų įstaigos veiklos riziką. Paskolos suteikimas nekėlė grėsmės nei atsakovės veiklai, nei finansų rinkos sistemai.

12.       Teismas nenustatė, kad šalių susitarimas dėl 15,54 proc. metinių palūkanų šiuo atveju prieštarautų įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Teismas įvertino tai, kad ieškovas nurodė atsakovei, kad palūkanos yra tinkamo dydžio, derino su atsakove sutarties sąlygas, pasirašė sutartį, kurioje šalys susitarė dėl 15,54 proc. palūkanų. Ieškovas ėmė paskolą verslui, tai nebuvo pirma jo sudaryta paskolos sutartis, todėl jis suprato ir galėjo numatyti tokio susitarimo padarinius. Teismas nenustatė pagrindo mažinti šalių laisva valia susitartą palūkanų dydį (CK 6.37 straipsnio 3 dalis).

13.       Teismas nustatė, kad šalys iš anksto susitarė, kokią pinigų sumą už naudojimąsi kreditorės paskolintais pinigais (aptarė kiekvieną įmokos dydį už atitinkamą laikotarpį) ieškovas privalo sumokėti (aptarė mokėjimo (pelno) palūkanas), todėl atsakovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti tokias kredito įmokas, kurios nustatytos ir suderintos mokėjimo grafike, bei šalių suderinto dydžio palūkanas – gauti pelną už ieškovo naudojimąsi atsakovės paskolintais pinigais.

14.       Teismas pažymėjo, kad šalių paskolos sutarties įmokų grafike nurodytas įmokas (pirma įmoka 2016 m. vasario 15 d. 1 304,92 Eur, vėliau kas mėnesį iki 2026 m. sausio 15 d. – 2 135,48 Eur) sudaro didėjanti pagrindinė dalis, kuria apmokamas kreditas, ir mažėjanti palūkanų suma. Teismas nusprendė, kad atsakovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutartas kredito įmokas ir nuo negrąžintos kredito dalies skaičiuojamas pelno palūkanas, todėl jos iki sutarties nutraukimo pagrįstai skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito dalies. Negrąžinto kredito dalis sudarė visą suteikto kredito sumą – 100 000 Eur, nes iki paskolos sutarties nutraukimo ieškovas nesumokėjo įmokų.

15.       Teismas konstatavo, kad ieškovės pagrįstų nuostolių dydį sudaro negautos pajamos iš pelno palūkanų (nuostoliai) iki sutarties nutraukimo ir nuostoliai, skaičiuojami kompensacinių palūkanų forma už laikotarpį nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki šalių sudarytos sutarties termino pabaigos (2026 m. sausio 15 d.). Teismas pakeitė šalių sutarties 2.2 papunktį, nurodydamas, kad mokėtinos palūkanos priklauso nuo paskolos likučio ir yra skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito dalies.

16.       Teismas konstatavo, kad šalių 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties grafike palūkanos paskaičiuotos netinkamai. Nors sutartyje nurodyta, kad 15,54 proc. metinės palūkanos skaičiuotinos nuo paskolos neto sumos, šalių suderintame grafike palūkanos skaičiuojamos nuo mažėjančios kredito dalies, bet palūkanų dydis neatitinka šalių susitarimo. Dėl perskaičiuotinos palūkanų dalies netaikytinos grafike nustatytos įmokos.

17.       Teismas nustatė, kad atsakovė įrašyta į kredito davėjų, veikiančių pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą, sąrašą.

18.       Teismas padarė išvadą, kad paskolos sutarties 9.1 papunktyje, kuriame ieškovas, praleidęs paskolos grąžinimo, palūkanų mokėjimo ir kitų mokėjimų terminus, įsipareigojo mokėti 1 proc. delspinigių, skaičiuojamų nuo laiku nesumokėtos sumos, už kiekvieną uždelstą dieną, nustatytos per didelės netesybos. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika dėl delspinigių dydžio fiziniams asmenims, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino šalių susitartą palūkanų dydį, ir nusprendė, kad 0,02 proc. delspinigiai už uždelstą atsiskaityti dieną atlygins galimus kreditorės nuostolius.

19.       Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nesusijusius su mokesčių mokėjimu. Atsakovė nutraukė paskolos sutartį pagal 12.1.1 papunktį. Sutarties 10 punkte nurodytais pagrindais ieškovui civilinė atsakomybė netaikyta, vykdomasis įrašas išduotas dėl paskolos, palūkanų ir 1 proc. delspinigių nuo nesumokėtų sumų pagal sutarties 9 punktą. Sutartį nutraukus, ji nebegalioja, nevykdoma, teisinis santykis pasibaigęs.

20.       Teismas nustatė, kad atsakovė turi teisę į 15,54 proc. metines palūkanas nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki šalių sudarytos sutarties termino pabaigos 2026 m. sausio 15 d.

21.       Teismas atsižvelgė į tai, kad po paskolos sutarties nutraukimo šalių susitarto 15,54 proc. metinių palūkanų (nuostolių) dydis didesnis negu teismo sumažintų iki 0,02 proc. už dieną delspinigių (7,3 proc. metinių palūkanų) dydis, todėl nurodė, kad netesybos turi būti įskaitomos į nuostolius (kompensuojamąsias palūkanas) ir papildomai neišieškotinos. Delspinigiai baigiami skaičiuoti ne tada, kai baigiamos grąžinti visos sumos, bet nuo sutarties nutraukimo dienos – 2016 m. gruodžio 21 d.

22.       Teismas nurodė, kad turi būti perskaičiuotos palūkanos už laikotarpį nuo kitos po sutarties nutraukimo (2016 m. gruodžio 21 d.) dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki šalių sudarytos sutarties termino pabaigos – 2026 m. sausio 15 d., atsižvelgiant į ieškovo po vykdomojo įrašo išdavimo sumokėtas sumas, palūkanas skaičiuojant nuo negrąžinto kredito dalių, kurios nustatytos mokėti pagal grafiką, pirmoje grafoje „Pagrindinė dalis“.

23.       Teismas nenustatė, kad notarės veiksmai, išduodant vykdomąjį įrašą pagal įregistruotą hipotekos sandorį, prieštaravo teisės aktams.

24.       Teismas nurodė, kad paskolos sutartyje numatytos palūkanos ir delspinigiai buvo teismo pakeisti, atitinkamai modifikuotinas skolos dydis, nurodytas vykdomajame įraše. Ieškovas sumokėjo kelias įmokas (bendra suma – 5 100 Eur) po to, kai buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas (vykdomoji byla Nr. 0157/17/00632). Teismas nusprendė, kad vykdomajame įraše nurodyta 100 000 Eur negrąžinta paskola pagrįsta, nėra pagrindo keisti jos dydžio.

25.       Teismas konstatavo, kad vykdomasis įrašas keistinas, nurodant, kad įsiskolinimo dydį sudarė 15,54proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžintos (100 000 Eur) paskolos sumos dalies pagal 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties priede suderintą kredito grąžinimo grafiką, skaičiuojant nuo paskolos sutarties nutraukimo iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki šalių sudarytos sutarties termino pabaigos – 2026 m. sausio 15 d.

26.       Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas paskolos ir palūkanų nemokėjo, jis nuo 2016 m. sausio 29 d. suteikto ir negrąžinto kredito 100 000 Eur sumos 2016 metų vasario 15 d. turėjo sumokėti 777 Eur palūkanų, kovo – gruodžio mėn. 15 d. – po 1 295 Eur palūkanų kas mėnesį, sutarties nutraukimo dieną 2016 m gruodžio 21 d. – 259 Eur, iš viso – 13 986 Eur palūkanų. Dėl to tikslintina vykdomojo įrašo dalis, nurodant, kad sutarties nutraukimo dieną išieškotina 13 986 Eur palūkanų ir 500,26 Eur delspinigių.

27.       Teismas nustatė, kad vykdomasis įrašas pagrįstai išduotas didesnei, negu buvo gauta pardavus įkeistą turtą, sumai, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių aktą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

28.       Apeliaciniame skunde ieškovas V. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

28.1.                      Paskolos sutartį sudarė fizinis asmuo – ieškovas (profesionalus šokėjas). Atsakovė, išduodama paskolą, ieškovą įvertino kaip fizinį asmenį, prievolei užtikrinti priėmė ieškovo šeimos būsto įkeitimą. Ieškovas neturėjo verslininkui būdingos stipresnės derybinės pozicijos. Ieškovas gavo lėšas, kurias galėjo panaudoti „asmeniniams poreikiams“. Paskolos sutartis – vartojimo sutartis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė vertino ieškovą kaip verslininką.

28.2.                      Fizinis asmuo paskolos sutartį sudarė ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos (ne verslo tikslu), o asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Ieškovas ėmė paskolą, kad įsigytų gyvenamojo namo dalį iš brolio.

28.3.                      Atsakovė – verslininkė, teikia kreditus verslo tikslais. Jos pagrindinė veikla – hipotekinių kreditų teikimas.

28.4.                      Pripažinus paskolos sutartį vartojimo sutartimi, naikintini delspinigiai ir palūkanos. Paskolos sutarties sąlygos neaptartos individualiai, išskyrus sumą. Ieškovas nesuprato situacijos rimtumo ir teisinių padarinių, todėl pritarė atsakovo standartinėms sąlygoms. Sutarties sąlygos nesąžiningos, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą.

28.5.                      Panaikinus sutarties sąlygas, naikintina vykdomojo įrašo dalis, viršijanti 94 900 Eur sumą, ir varžytinių aktas bei taikytina restitucija – turtas grąžintas ieškovui, atsakovei UAB „Puertas“ už įsigytą turtą sumokėta kaina – 106 001 Eur, Hipotekos registre įregistruotina hipotekos sutartis, vykdomasis įrašas pripažintinas negaliojančiu arba negaliojančiu tik dalį, kuri viršija 94 900 Eur, neskaičiuotinos palūkanos, delspinigiai, procesinės palūkanos. Restitucija atitiktų teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo ir teisėtumo principus.

28.6.                      Teismas neteisingai kvalifikavo atsakovės, kaip finansų įstaigos, pareigą, išduodant paskolą, nustatyti skolininko mokumą ir finansinį pajėgumą skolą grąžinti; to nenustačius – paskolos neišduoti. Atsakovė yra kredito įstaiga, todėl jai taikytini specialūs teisės aktuose nustatyti reikalavimai, pareigos ir principai. Atsakovė nesivadovavo Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymu (toliau – FĮĮ) (FĮĮ 1 straipsnio 2 dalis,2 straipsnio 7, 24 dalis, 3 straipsnis, 31 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

28.7.                      Sprendimo argumentai, kad atsakovei pakako įvertinti užtikrinimo priemonę (turtą) prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią išieškojimas iš turto, kaip užtikrinimo priemonės, turi būti laikomas kraštutine priemone. Todėl atsakovės pareigos, prieš išduodant paskolas, negali apsiriboti tik užtikrinimo priemonės vertės įvertinimu – ši aplinkybė negali būti vienintelis kriterijus, nulemiantis paskolos suteikimo teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021; 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-381/2021).

28.8.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė su vartojimo kreditais susijusių teisės aktų. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatos neva netaikytinos, nes įstatymas įsigaliojo po paskolos sutarties sudarymo, bet neįvertino, kad nurodyto įstatymo 58 straipsnyje nurodyta, kad dalis nuostatų taikomos ir iki įstatymo įsigaliojimo sudarytoms paskolos sutartimis, pavyzdžiui, 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 ir 7 dalys, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos).

28.9.                      Pripažinus, kad paskolos sutartis buvo sudaryta verslo poreikiams tenkinti (su kuo ieškovas nesutinka), paskolos sutartimi nustatytos palūkanos yra mažintinos, priešingai negu nurodyta sprendime. Be to, nutraukus sutartį, ne daugiau nei už 6 mėnesius skaičiuotini sumažinti delspinigiai, bet ne lupikiškos palūkanos, kadangi delspinigių dydis mažesnis. Paskolos sutartyje nustatytos palūkanos (15,54 proc.) beveik penkis kartus viršijo rinkos vidurkį.

28.10.                      Nutraukus paskolos sutartį, negali būti skaičiuojamos pelno palūkanos, šalys nesusitarė dėl kompensacinių palūkanų. Teismas priteisė 15,54 proc. pelno palūkanas iki paskolos sutarties termino pabaigos, kas pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra neteisėta.

29.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Kredito garantas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys patenkintas iš dalies, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, perskirstyti pirmos instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

29.1.                      Teismas neatsižvelgė į ieškovo ir atsakovės UAB „Kredito garantas“ ikisutartinį elgesį. Teismas neįvertino, kad ieškovas iki paskolos sutarties pasirašymo gavęs preliminarius grafikus, nekėlė klausimo dėl įmokų mokėjimo nustatymo. Ieškovas ėmė ginčyti paskolos sutarties sąlygą, nustatančią palūkanų skaičiavimo tvarką, praėjus 5 metams. Paskolos sutarties sąlygą dėl palūkanų skaičiavimo nuo visos paskolos sumos ieškovas žinojo nuo sutarties sudarymo, grafiką su paskaičiuotomis įmokomis gavo dar anksčiau. Žinodamas palūkanų skaičiavimo principą, ieškovas su juo sutiko ir pasirašė sutartį. Ieškovas neįrodinėjo, kad šios sąlygos nesuprato, buvo suklaidintas, sutartis sudaryta ne tokiomis sąlygomis, kuriomis norėjo ar tikėjosi. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad palūkanų skaičiavimo tvarka neatitiko ieškovo valios.

29.2.                      Teismas nustatė, kad šalys sudarė paskolos sutartį ne vartojimo , bet verslo tikslais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paskolos sutartį sudarė du verslininkai. Šalys, pasirašydamos sutartį, patvirtino, kad sutarties kaina joms tinkama, ieškovas už naudojimąsi paskola sumokės konkrečią sumą (sutarties 2.4 papunktis). Teismas, pakeisdamas palūkanų skaičiavimo tvarką ir panaikindamas sutarties 1.6, 2.4 papunkčius, pakeitė esmines sutarties sąlygas bei sutarties kainą.

29.3.                      Teismai laikosi praktikos, kad apeliantės nustatytas įmokų mokėjimo grafikas, esant tokioms pačioms aplinkybėms, atitinka paskolos sutarties sąlygas ir nėra pagrindo keisti sutartyje nustatytos palūkanų skaičiavimo tvarkos (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-248-467/2019).

29.4.                      Teismas nepagrįstai sumažino paskolos sutarties 9.1 papunktyje nustatytus delspinigius. Teismas turėjo vertinti, kad ieškovas, nors ir sudarydamas sutartį kaip fizinis asmuo, veikė kaip verslininkas. Todėl, sprendžiant klausimą dėl delspinigių mažinimo, turėjo atsižvelgti, kad paskolos sutartis sudaryta tarp dviejų lygiaverčių verslo subjektų.

29.5.                      Teismas konstatavo, kad ieškovas buvo sudaręs ir vykdęs ne vieną paskolos sutartį, būdamas tiek paskolos gavėju, tiek ir davėju. Jis suprato paskolos sutarties nevykdymo padarinius ir atsakomybę. Neteisinga asmeniui, kuris veikė kaip verslininkas, už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą nustatyti mažesnes netesybas, negu įstatymų leidėjas nustatė fiziniam asmeniui, kuris paskolas ima asmeniniams poreikiams.

30.       Apeliaciniame skunde atsakovė notarė R. Džavachidienė, trečiasis asmuo „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialas prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kurioje iš notarės priteista valstybei 37,50 Eur žyminio mokesčio; 2) pakeisti sprendimo dalį, kuria notarei iš ieškovo priteista 50 proc. jos patirtų bylinėjimosi, ir priteisti notarei iš ieškovo visas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) pakeisti sprendimo dalį, kuria trečiojo asmens ERGO Insurance SE Lietuvos filialo naudai iš ieškovo priteista 50 proc. bylinėjimosi išlaidų, ir priteisti trečiajam asmeniui iš ieškovo visas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

30.1.                      Ieškovas prašė panaikinti atitinkamas vykdomojo įrašo dalis šioje byloje kaip paskolos sutarties galimai neteisėtų kai kurių jos atskirų sąlygų teisines pasekmes, bet nenurodė savarankiškų vykdomojo įrašo ar atskirų jo dalių negaliojimo pagrindų. Nesant nustatytų paskolos sutarties atskirų sąlygų (dėl palūkanų, netesybų ir kt.) neteisėtumo, nebūtų pagrindo naikinti ar keisti vykdomąjį įrašą.

30.2.                      Vykdomojo įrašo dalies pakeitimas yra teisinė pasekmė, nes teismas sprendimu iš dalies patenkino ieškovo reikalavimą ir pakeitė atitinkamas paskolos sutarties sąlygas. Dėl to atitinkamai atsirado pagrindas keisti ir atitinkamas vykdomojo įrašo dalis. Dėl tokio ieškinio tenkinimo notarė ir draudikas neprieštaravo. Priešingai, nurodė, jog ieškovo ieškinys dalyje dėl vykdomojo įrašo atitinkamų dalių panaikinimo galėtų būti tenkinamas tik tokiu atveju, jeigu būtų tenkintas visas ar iš dalies pagrindinis reikalavimas, tačiau tai neturėtų įtakos išvadai, jog notarė savo pareigas, išduodama ginčo vykdomąjį įrašą, atliko tinkamai ir kvalifikuotai.

30.3.                      Notarė ir draudikas prieštaravo dėl vykdomojo įrašo atitinkamų dalių panaikinimo nurodydami, kad nėra jokių savarankiškų pagrindų tokio reikalavimo tenkinimui. Notarė ir draudikas nurodė, kad vienintelis atvejis, kada toks reikalavimas galėtų būti tenkinamas, tai tik tuo atveju, jeigu byloje bus tenkintas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl paskolos sutarties atitinkamų sąlygų panaikinimo. Ieškovas nenurodė ir byloje neįrodinėjo jokių notarės neteisėtų ir kaltų veiksmų dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Atitinkamos ginčo vykdomojo įrašo dalys pakeistos, nes iš dalies patenkintas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl paskolos sutarties atitinkamų sąlygų panaikinimo. Dėl to teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

30.4.                      Vykdomojo įrašo pakeitimas nėra pagrindas spręsti, kad patenkintas 50 proc. reikalavimo.

31.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas V. M. prašo netenkinti UAB „Kredito garantas“, notarės Ramunės Džavachidienės, trečiojo asmens „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialo skundų. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

31.1.                      Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai palūkanų skaičiavimo nuo neto paskolos sumos tvarką pripažino neteisėta ir negaliojančia. Palūkanų norma (15,54 proc.) yra lupikiška tiek vertinant ieškovą, kaip vartotoją, tiek kaip verslininką, nes jų dydis 5 kartus viršijo rinkos vidurkį.

31.2.                      Palūkanų apskaičiavimo tvarka lupikiška, nes paskolos 2.2 papunktyje nustatyta, kad palūkanos visą laiką skaičiuojamos nuo paskolos neto sumos. Paskolos sutartyje nustatytos pelno palūkanos gali būti skaičiuojamos tik už „naudojimąsi pinigais“. Jei paskolos dalis grąžinama, atitinkama dalimi nebėra naudojamasi, todėl nuo jos nebegalima skaičiuoti ir pelno palūkanų.

31.3.                      Ieškovas – vartotojas, todėl delspinigiai naikintini. Jei paskola būtų verslo, delspinigių dydis mažintinas nuo 1 proc. iki 0,02 proc. ir taikytina 6 mėnesių senatis.

31.4.                      Atmetus apeliantės UAB „Kredito garantas“ argumentus dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos ir delspinigių dydžio, atmestini ir išvestiniai argumentai dėl vykdomojo įrašo.

31.5.                      Pagal vykdomoji įrašo išdavimo metu turėtus dokumentus (paskolos sutartį ir hipotekos išrašą, kuriuos privaloma pateikti vykdomojo įrašo išdavimui) spręstina, kad notarė žinojo ir turėjo žinoti, jog paskola išduota ieškovui kaip vartotojui, vartojimo tikslais, arba bent jau tai turėjo sukelti notarei dvejonių (paskolos sutartyje niekur nėra nurodyta, kad paskola išduota verslo tikslais (ieškovo pagrįstu vertinimu tai – vartojimo sutartis) dėl vykdomojo įrašo sumos, jos apskaičiavimo tvarkos ir atitikties teisės aktams. 

32.       Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovė UAB „Kredito garantas“ prašo atmesti ieškovo V. M. apeliacinį skundą, patenkinti notarės R. Džavachidienės ir trečiojo asmens „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialo skundą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

32.1.                      Atsakovė sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad ginčo paskolos sutartis negali būti vertinama kaip vartojimo sutartis, nes pagrindinis tikslas sudarant sutartį buvo susijęs su verslo vykdymu, bet ne vartojimo poreikių tenkinimu.

32.2.                       Apeliantas elgiasi nesąžiningai kiekvienoje byloje ar net ir toje pačioje, nurodydamas skirtingas aplinkybes, susijusias su paskolos panaudojimo tikslu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde liko tik vienas paskolos panaudojimo tikslas – nekilnojamojo turto pirkimas. Ieškovui priklausė pusė namo, kuri paskolos sudarymo metu buvo įvertinta 216 000 Eur. Mažai tikėtina, kad ieškovas būtų įsigijęs kitą pusę namo už 100 000 Eur. Apeliantas teigia, kad negalėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl, tikėtina, kad paskola paimta, siekiant gauti papildomų pajamų. Ieškovas – verslininkas, ėmė paskolą verslo plėtrai. Jis suteikė paskolą savo įmonei pagal sutartį, kurioje nustatytos 0,02 proc. palūkanos.

32.3.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad paskolos sutartis nėra vartojimo sutartis, teisės aktai, kuriuose reglamentuoti vartojimo teisiniai santykiai, ir teismų praktika, kurioje aptariamas šių teisės aktų taikymas, netaikytini.

32.4.                      Ieškovas žinojo, kokias palūkanas reiks mokėti, jis pasirinko vieną iš kredito įstaigos pasiūlytų skolos grąžinimo grafikų.

32.5.                      Ieškovas ketverius metus nemanė, kad ginčo sutartis – vartojimo sutartis, nustatytos palūkanos per didelės. Klausimą iškėlė tik po to, kai įkeistas turtas parduotas iš varžytynių.

32.6.                      Atsakovas laikėsi FĮĮ nuostatų. Įstatymas skirtas kredito įstaigos veiklos reguliavimui, bet ne skolininko mokumui įvertinti.

32.7.                      Paskolos sutartis nėra vartojimo sutartis, todėl nenaikintini delspinigiai, nekeistinas vykdomasis įrašas. Paskolos sutartis nutraukta ir vykdomasis įrašas išduotas iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo.

32.8.                      Ieškovas nesuformulavo pagrindo panaikinti varžytynių aktą. Restitucija netaikytina. Ieškovas neginčija paskolos sutarties nutraukimo, todėl sutartis negali vėl galioti.

32.9.                      Notarės ir trečiojo asmens „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialo skundas pagrįstas. Reikalavimas pakeisti vykdomąjį įrašą yra išvestinis reikalavimas iš kitų reikalavimų. Šio reikalavimo tenkinimas priklauso nuo pagrindinių reikalavimų, t. y. susijusių su paskolos sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tenkinimo. Nesant savarankiškų pagrindų vykdomojo įrašo panaikinimui ir nenustačius notarės veiklos pažeidimų išduodant vykdomąjį įrašą, iš notarės negalėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos ir negalėjo būti sumažintos notarės patirtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje.

33.       Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovė UAB „Puertas“ prašo atmesti ieškovo V. M. apeliacinį skundą, notarės R. Džavachidienės ir trečiojo asmens „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialo skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

33.1.                      Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad vykdomasis įrašas buvo pagrįstai išduotas didesnei sumai, negu buvo gauta pardavus įkeistą turtą, keisti ar naikinti ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto nėra teisinio pagrindo. Antstolio veiksmai teisėti, ieškovas neįrodė, kad pažeisti teisės aktai, kurių pagrindu galėtų būti panaikintinas turto pardavimo iš varžytynių aktas.

33.2.                      Ieškovo reikalavimas pripažinti vykdomojo įrašo dalį negaliojančia yra išvestinis iš kitų reikalavimų, todėl, nesant pagrindo tenkinti pagrindinių ieškinio reikalavimų, netenkintinas išvestinis reikalavimas.

33.3.                      Atsakovė UAB „Puertas“ nesusijusi su palūkanų ir delspinigių dydžiu, notarės R. Džavachidienės ir trečiojo asmens „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialo patirtomis bylinėjimo išlaidomis, todėl prašė klausimus spręsti teismo nuožiūra.

34.       Atsiliepime atsakovė notarė R. Džavachidienė ir trečiasis asmuo „Ergo Insurance“, prašo ieškovo V. M. ir atsakovės UAB „Kredito garantas“ apeliacinius skundus spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į skundus nurodo tokius pačius argumentus, kaip ir apeliaciniame skunde.

35.       Atsiliepime atsakovas antstolis A. Naujokaitis prašo apeliacinius skundus nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

35.1.                      Vykdomasis įrašas išduotas didesnei sumai, negu gauta pardavus įkeistą turtą, keisti ar naikinti ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto nėra teisinio pagrindo Antstolis pardavė turtą, nes vykdė galiojantį vykdomąjį raštą. Jo veiksmų teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2YT-32387-808/2019).

35.2.                      Skolininkas suvokė savo veiksmų padarinius. Jis negrąžino paskolos, todėl išieškojimas nukreiptas į hipoteka įkeistą turtą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ginčui aktualios faktinės aplinkybės

36.       Ieškovas (užsakovas) ir nekilnojamojo turto agentūra UAB „Regnalda“ 2015 m. lapkričio 16 d. sudarė nekilnojamojo bei kilnojamojo turto įkeitimo tarpininkavimo sutartį. Šalys susitarė, kad užsakovas įkeis 1/2 gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kad gautų 80 000 Eur paskolą iš UAB „Kredito garantas“. Paskolos terminas – penkeri metai, metinė palūkanų norma – 13 proc. nuo kas mėnesį mokėtinos paskolos sumos. Paskolos paskirtis tarpininkavimo sutartyje nenurodyta.

37.       Atsakovės UAB „Kredito garantas“ Vilniaus regiono vadovė J. Ž. 2015 m. gruodžio 23 d. išsiuntė ieškovui elektroniniu paštu „(duomenys neskelbtini)“ du skolos mokėjimo grafikus penkeriems ir dešimčiai metų. Atsakovės vadovė paprašė pateikti turto vertinimą, jeigu ieškovui tiktų pasiūlytos sąlygos. Ieškovas 2015 m. gruodžio 28 d. elektroniniame laiške nurodė, kad jam tinka planas dešimčiai metų ir nusiuntė turto vertinimą. J. Ž. 2015 m. gruodžio 29 d. išsiuntė UAB „Kredito garantas“ direktoriui J. B. elektroniniu paštu ieškovui priklausančio turto vertinimą, nurodydama, kad reikalinga 100 000 Eur paskola.

38.       Ieškovas ir atsakovė UAB „Kreditoto garantas“ 2016 m. sausio 29 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė suteikė 100 000 Eur (neto) paskolą dešimčiai metų (sutarties 1.1, 3.1 papunkčiai). Sutarties 1.4 papunktyje nurodyta paskolos paskirtis – asmeninėms reikmėms. Paskolos sutarties 1.6 papunktyje šalys susitarė, kad bendra paskolos suma bruto – tai bendra paskolos sumos, palūkanų, mokėtinų iki galutinio grąžinimo dienos, ir mokesčio už sutartį suma. Sutarties sudarymo dieną paskolos suma bruto – 258 426,80 Eur. Sutarties 2.1 papunktyje ieškovas įsipareigojo mokėti kredito įstaigai 15,54 proc. metines palūkanas. Paskolos sutarties 5.1 papunktyje nustatytas paskolos išlaidų koeficientas – 15,85 proc. per metus, skaičiuojamas nuo sumos neto. Sutarties 9.1 papunktyje ieškovas įsipareigojo mokėti 1 proc. delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos, už kiekvieną uždelstą dieną, jeigu praleistų paskolos grąžinimo, palūkanų mokėjimo ir kitų mokėjimų terminus. Paskolos sutarties 10 papunktyje šalys susitarė dėl netesybų, t. y. nepaisant nustatytų 1 proc. delspinigių, papildomai taikomos 2 proc. negrąžintos paskolos netesybos ir 10 proc. paskolos sumos neto netesybos. Ieškovas, užtikrindamas paskolos sutarties vykdymą, įkeitė 1/2 žemės sklypo ir 1/2 namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė – 200 000 Eur (sutarties 7.1 papunktis).

39.       Atsakovė UAB „Kredito garantas“ suteikė ieškovui 100 000 Eur paskolą: 97 000 Eur pervedė į ieškovo sąskaitą, esančią AB „Swedbank“, 3 000 Eur (sutarties sudarymo mokestį) – į UAB „Kredito garantas“ sąskaitą (sutarties 1.2.2. papunktis).

40.       Atsakovė UAB „Kredito garantas“ 2016 m. gruodžio 21 d vienašališkai nutraukė sutartį. Notarė R. Džavachidienė 2017 m. sausio 19 d. pranešimu pasiūlė skolininkui ne vėliau kaip per dvidešimt dienų sumokėti skolą kreditorei arba į notarės depozitinę sąskaitą ir apie tai pranešti notarų biurui. Notarė 2017 m. vasario 23 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriame nurodyta, jog negrąžinta paskola – 100 000 Eur; 15,54 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 100 000 Eur paskolos sumos nuo paskolos sutarties nutraukimo iki visiško skolos išieškojimo dienos, sutarties nutraukimo dieną (2016 m. gruodžio 21 d.) – 20 381,50 Eur; 1 proc. per dieną dydžio delspinigiai, skaičiuojami nuo negrąžinto paskolos dydžio ir nesumokėtų palūkanų nuo paskolos sutarties nutraukimo iki visiško skolos išieškojimo dienos, sutarties nutraukimo dieną – 34 103,30 Eur delspinigių; notaro vykdomojo įrašo išdavimo išlaidos – 306,10 Eur.

41.       Atsakovė UAB „Kredito garantas“ 2017 m. vasario 28 d. pateikė antstoliui vykdyti pirmiau nurodytą vykdomąjį įrašą. Per ilgesnį negu dvejų metų vykdymo laikotarpį atlikti trys ieškovui priklausiusio nekilnojamojo turto vertinimai, paskelbtos šešerios varžytynės. Turtas parduotas iš varžytynių už 106 001 Eur. Antstolis 2020 m. vasario 28 d. surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriame nurodė, kad ½ žemės sklypo ir ½ namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), parduota už 106 001 Eur atsakovei UAB „Puertas“. Ieškovo skolos likutis 2021 m. vasario 10 d. buvo 104 086,46 Eur.

42.       Ieškovas sumokėjo atsakovei 5 100 Eur, kurie įskaityti į mokėtinas palūkanas ir delspinigius (A. V. 2017 m. gegužės 4 d. pervedė atsakovei 1 800 Eur, A. M. 2017 m. spalio 27 d. – 1 040 Eur; (mokėjimo paskirtyje nurodyta paskolos sutartis Nr. 27257); ieškovas 2017 m. liepos 21 d. – 1 800 Eur).

Dėl šalių sutartinių santykių vertinimo

43.       Ieškovas teigia, kad su atsakove UAB „Kredito garantas“ sudarė paskolos sutartį, kuri kvalifikuotina vartojimo sutartimi. Atsakovė nurodo, kad ginčo paskolos sutartis nėra vartojimo sutartis, nes pagrindinis sutarties sudarymo tikslas susijęs su verslo vykdymu, bet ne vartojimo poreikių tenkinimu.

44.       Kilus šalių ginčui, sudarė paskolos sutarties šalys vartojimo sutartį ar ne, ši sutartis aiškintina pagal sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje ir kasacinio teismo praktikoje. Kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010).

45.       Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (CK 6.2281 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTAĮ) 2 straipsnio 20 dalis).

46.       Nors įstatyme vartotojas išskirtas kaip fizinis asmuo, vien šio požymio nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo, teisių gynimo būdams ir apimčiai nustatyti ir taikyti. Pagal nurodytą įstatymo normą būtina nustatyti, kuriais tikslais vartojamos prekės ar paslaugos. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Fizinio asmens, kaip vartotojo, teisės ginamos tada, kai jis prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Tik tuo atveju, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008).

47.       Pažymėtina, kad ne visada fizinio asmens sudarytos sutarties, įsigyto daikto ar paslaugos panaudojimo tikslas yra vienareikšmis, nes galimos situacijos, kai daiktas (paslauga) įsigyjamas tiek asmeniniams, tiek verslo poreikiams tenkinti. Kaip tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas sutarties kvalifikavimo klausimas, vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose taisyklių nepateikta. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kai fizinio asmens sudarytos sutarties prekei (paslaugai) įsigyti tikslas nėra vienareikšmis, t. y. kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo – tiek verslo, tiek asmeninio – tikslu, teismas, nuspręsdamas dėl sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi bei specialaus vartotojo teisių apsaugos mechanizmo taikymo, turėtų vertinti sutarties tikslų reikšmingumą. Tai atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo poziciją, pvz., J. G. byloje konstatuota, kad kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo tikslu, t. y. tiek verslo, tiek asmeniniams tikslams, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus įrodymus, turi nuspręsti, ar nagrinėjama sutartimi buvo siekiama patenkinti asmens poreikius, reikšmingai susijusius su jo veikla ir profesija, ar, priešingai, naudojimas profesiniam tikslui buvo visiškai nereikšmingas (2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje C-110/14). Tai atlikdamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti ne tik į sutarties turinį, pobūdį ir tikslą, bet ir objektyviąsias sutarties sudarymo aplinkybes (2005 m. sausio 20 d. Sprendimas C-464/01, Rink. p. I-00439). Kilus abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) bei, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas. Jeigu nustatoma, kad fizinio asmens sudarytos sutarties tikslas taip pat buvo ir jo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos poreikių tenkinimas, tokia sutartis vartojimo sutartimi kvalifikuotina ir tokiam fiziniam asmeniui specialusis vartotojo teisių apsaugos mechanizmas taikytinas tuo atveju, kai yra pagrindas konstatuoti, jog įsigytos prekės (paslaugos) naudojimas ūkinės komercinės ar profesinės veiklos tikslui buvo visiškai nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).

48.       Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad yra visos trys sąlygos paskolos sutartį kvalifikuoti vartojimo sutartimi: 1) jis sudarė paskolos sutartį kaip fizinis asmuo, sutarties 1.4 papunktyje nurodyta paskolos paskirtis – „asmeninėms reikmėms“; 2) ieškovas panaudojo paskolą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) paskolą suteikė verslininkė (atsakovė AB „Kredito garantas“).

49.       Iš paskolos sutarties turinio nustatyta, kad ieškovas sudarė sutartį kaip fizinis asmuo. Tačiau vien tai, kad paskolos sutartyje nurodyta paskolos paskirtis „asmeniniams poreikiams“, nepagrindžia, jog sudaryta vartojimo sutartis, o ieškovas yra vartotojas. Ieškovas nepagrįstai suteikia pirmenybę pažodiniam sutarties aiškinimui, bet neįvertina kitų sutarties sudarymo aplinkybių.

50.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas, siekdamas gauti kreditą, kreipėsi į UAB „Regnalda“, kuri teikė tarpininkavimo paslaugas. Ieškovas tarpininkavimo sutartyje įsipareigojo įkeisti 1/2 gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kad gautų 80 000 Eur paskolą. Ieškovas ir atsakovė UAB „Kredito garantas“ derino paskolos sutarties sąlygas telefonu ir elektroniniu paštu. Tai patvirtina atsakovės UAB „Kredito garantas“ Vilniaus regiono vadovės J. Ž. 2015 m. gruodžio 23 d. elektroninis laiškas ieškovui, kuriame nurodyta: „kaip ir šnekėjome telefonu, siunčiu grafikus 5-eriems ir 10-iai metų. Jei sąlygos tinka, norėtume pamatyti turto vertinimą“. Ieškovas 2021 m. gruodžio 28 d. laiške nurodė, kad jam tinka planas dešimčiai metų ir nusiuntė turto vertinimą. Taigi ieškovas galėjo įvertinti paskolos sutarties sąlygas, dėl jų derėtis, pasirinkti sau tinkamą mokėjimo grafiką. Dėl to ieškovas nepagrįsta teigia, kad su juo sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, jis pritarė atsakovės pasiūlytoms standartinėms sąlygoms.

51.       Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad paskolą ėmė, nes siekė įsigyti antrą savo šeimos gyvenamojo namo dalį iš brolio, suremontuoti namą. Ieškovas iš paskolos sumokėjo skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kitą savo kreditą, įsigijo įvairių pirkinių. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas nurodė, kad paskolą ėmė, nes ketino ne tik įsigyti iš brolio namo dalį, suremontuoti savo namo dalį, bet ir nusipirkti automobilį. Nurodyti teiginiai prieštarauja faktinėms gautos paskolos panaudojimo aplinkybėms, nes ieškovas, gavęs paskolą, kitą dieną 76 000 Eur paskolino UAB „Koperis“, vėliau – dar 14 000 Eur, iš viso 90 000 Eur. Įmonė gautas lėšas panaudojo kaip apyvartines lėšas, už jas įsigijo spalvotojo metalo laužo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas tuo metu buvo vienintelis UAB „Koperis“ akcininkas ir vadovas.

52.       Atsakovė UAB „Kredito garantas“, siekdama įrodyti, kad ieškovui suteiktos paskolos paskirtis ne vartojimo, bet verslo plėtros, savo argumentus grindė ieškovo bankroto byloje nurodytomis aplinkybėmis, jog paskola gauta turint tikslą vykdyti verslą ir gauti didesnių pajamų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 10 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas pagal paskolos sutartį 2016 m. vasario 2 d. iš UAB „Kredito garantas“ gautą 96 627,47 Eur sumą panaudojo taip: 76 000 Eur 2016 m. vasario 1 d. pervedė UAB „Koperis“ pagal 2016 m. vasario 1 d. paskolos sutartį Nr. 2016/01; 14 000 Eur 2016 m. vasario 1 d. išsiėmė iš sąskaitos grynaisiais (pinigai įnešti į UAB „Koperis“ kasą 2016 m. liepos 12 d., 2016 m. liepos 18 d. kasos pajamų orderiais); 2 350,01 Eur 2016 m. vasario 1 d. pervedė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2 000 Eur 2016 m. vasario 1 d. padengė neįvardytą kreditą; 2 277,46 Eur 2016 m. vasario 1–8 d. įsigijo įvairių pirkinių (civilinė byla Nr. 2FB-27878-819/2018).

53.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas beveik visą paskolos sumą – 90 000 Eur – panaudojo ne savo asmeniniams poreikiams, o verslo santykiams – UAB „Koperis“ veiklai plėtoti. Taigi, nors ieškovas sudarė paskolos sutartį kaip fizinis asmuo, savaime tai nereiškia, kad jis buvo vartotojas. Ieškovas teigia, kad neturėjo tikslo panaudoti gautą paskolą verslui, toks poreikis atsirado vėliau, kai nepavyko įsigyti broliui priklausančios namo dalies, bet nepateikė tokius teiginius pagrindžiančių duomenų. Atsakovė įrodė, kad suteikė ieškovui paskolą verslui plėsti. Tai, kad paskolos sutartyje nurodyta jos paskirtis – „asmeninėms reikmėms“, nereiškia, kad paskolos sutartis visada bus kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, neatsižvelgiant į tai, kur, kokiu tikslu paskolos gavėjas panaudos gautas lėšas. Dėl to sprendžiant, sudarė šalys vartojimo paskolos sutartį ar ne, būtina įvertinti ne tik jų ikisutartinius santykius, galimybę derėtis, keisti sąlygas, bet ir lėšų panaudojimo paskirtį. Nagrinėjamu atveju ieškovas panaudojo didžiąją dalį gautos paskolos jam priklausiusio verslo plėtrai. Dėl to ieškovas nėra vartotojas, o paskolos sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi CK 6.2281 straipsnio 2 dalies ir VTAĮ 2 straipsnio 20 dalies prasme. Nustačius, kad ieškovas sudarė paskolos sutartį ne kaip vartotojas, jam netaikytinos Vartojimo kredito, VTAĮ įtvirtintos vartotojų teisių apsaugos nuostatos.

Dėl finansų įstaigos pareigos patikrinti skolininko mokumą

54.       Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė – kredito įstaiga, kuri, išduodama kreditą, turėjo pareigą patikrinti ieškovo mokumą. Atsakovė UAB „Kredito garantas“ nurodė, kad ji – ne kredito įstaiga, bet finansų įstaiga, todėl jai netaikytinas ieškovo nurodytas teisinis reglamentavimas.

55.       Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas (toliau – FĮĮ; analizuojama įstatymo redakcija, galiojusi paskolos sutarties sudarymo metu) nustato, kokios paslaugos yra laikomos finansinėmis paslaugomis, reikalavimus finansų įmonių ir kredito įstaigų, kurios verčiasi finansinių paslaugų teikimu, steigėjams, dalyviams bei vadovams, šių teises ir pareigas, finansų įstaigų steigimo, veiklos, jos pabaigos ir pertvarkymo sąlygas, tvarką bei ypatumus, taip pat finansų įstaigų, teikiančių licencines finansines paslaugas, veiklos priežiūros sąlygas, tvarką bei ypatumus (FĮĮ 1 straipsnio 1 dalis).

56.       Finansų įstaiga – finansų įmonė arba kredito įstaiga (FĮĮ 4 straipsnio 1 dalis). Finansų įmonė – Lietuvos Respublikos įmonė arba užsienio valstybės įmonės padalinys, kurie veikia Lietuvos Respublikoje įstatymų ar Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, nustatyta tvarka ir kurių pagrindinę veiklos dalį sudaro vienos arba daugiau šio Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, išskyrus indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimą, nurodytų finansinių paslaugų teikimas (FĮĮ 2 straipsnio 7 dalis). Kredito įstaiga – kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. įmonė, kuri verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš visuomenės ir paskolų teikimu savo sąskaita (FĮĮ 2 straipsnio 24 dalis).

57.       Ieškovas neteisingai nurodo, kad atsakovė UAB „Kredito garantas“ – kredito įstaiga. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė verstųsi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu. Ieškovas teisingai nurodo, kad pagrindinė atsakovės veikla – kredito davėjo veikla pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą. Taigi atsakovė UAB „Kredito garantas“ – finansų įmonė (FĮĮ 2 straipsnio 7 dalis, 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

58.       FĮĮ 31 straipsnyje reglamentuotas finansų įstaigų verslo rizikos prisiėmimas. Pagal FĮĮ 31 straipsnio 3 dalį finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.

59.       Pagal Atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – Nuostatai), patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2015 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 03-90 „Dėl atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo“, 1 punktą (nuostatų redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu), Nuostatų tikslas – skatinti atsakingą kredito įstaigų skolinimo praktiką, rinkos drausmę ir veiklos skaidrumą, siekiant sumažinti kredito įstaigų sektoriaus sisteminę riziką, nesubalansuotus nekilnojamojo turto kainų pokyčius, taip pat pernelyg spartaus kreditų portfelio augimo bei perteklinės rizikos koncentracijos riziką ir norint apsaugoti vartotojus nuo per didelės finansinių įsipareigojimų naštos, taip pat ugdyti atsakingojo skolinimosi įpročius, taip prisidedant prie visos finansų sistemos stabilumo užtikrinimo. Nuostatai taikomi Lietuvos Respublikos bankams, užsienio bankų filialams, Centrinei kredito unijai ir kredito unijoms (toliau – kredito įstaigos), išskyrus atvejus, kai šie asmenys veikia kaip vartojimo kredito davėjai pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą. Kitiems ūkio subjektams, teikiantiems FĮĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas finansines paslaugas, išskyrus atvejus, kai šie asmenys veikia kaip vartojimo kredito davėjai pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą, rekomenduojama laikytis Nuostatų.

60.       Pirmiau nustatyta, kad atsakovė UAB „Kredito garantas“ teikia FĮĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas finansines paslaugas (teikia kreditus, užtikrintus hipoteka). Ieškovas ir atsakovė sudarė ne vartojimo paskolos sutartį, todėl atsakovei, tikrinusiai ieškovo mokumą, buvo rekomenduojama, bet neprivaloma laikytis Nuostatų. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovė, vadovaudamasi FĮĮ 31 straipsnio 3 dalimi, turėjo atlikti ieškovo turtinės padėties vertinimą.

61.       Atsakovė UAB „Kredito garantas“, priimdama sprendimą suteikti ieškovui paskolą, pareikalavo kad ieškovas pateiktų įkeičiamo turto vertinimą. Finansų įmonė įsitikino, kad įkeičiamo turto vertė – 216 000 Eur – daugiau negu du kartus viršijo paskolos sumą (100 000 Eur). Taigi iš įkeisto turto galėjo būti patenkintas įgytas finansų įstaigos reikalavimas (FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Nepaisant to, iš byloje nustatytų aplinkybių, kurias toliau apeliacinės instancijos teismas aptaria, matyti, kad atsakovė įvertino ieškovo turtinę padėtį ir galimybes grąžinti kreditą

62.       Ieškovas teisingai nurodo, kad užtikrinimo priemonės vertė nėra vienintelis kriterijus, lemiantis paskolos suteikimo teisėtumą. Spręsdamas dėl FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2, 3 punkto įvykdymo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į ieškovo nurodytas aplinkybes apie jo turtinę padėtį (2015 metais gavo tik 1 791,07 Eur, 2016 metais – 3 880,94 Eur metinių pajamų), paskolos sutartyje nustatytą kas mėnesį mokamų įmokų sumą – 2 125,48 Eur, šeimyninę padėtį (jis vedęs, turi du nepilnamečius vaikus). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino kitus bylos duomenis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartyje nustatytas aplinkybes (civilinė byla Nr. 2FB-27878-819/2018). Ieškovas V. M. verčiasi individualia veikla – menine kūryba, scenos pastatymų veikla, kūrybine, menine ir pramogų organizavimo veikla, jo pajamos nepastovios, priklauso nuo sezono, koncertų pobūdžio, kiekio ir pan. Pagal UAB „Koperis“ finansinės atskaitomybės dokumentus, įmonė 2015–2016 metais veikė pelningai. Ieškovas 2015 m. gruodžio 21 d. sudarė paskolos sutartį su UAB „Koperis“; 2015 m. sausio 28 d. kredito sutartį su AB „Swedbank“, 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 2015 m. lapkričio 17 d. kredito sutartis su UAB „Bobutės paskola“. Teismas nurodytoje byloje konstatavo, kad įsipareigojimus pagal kitas paskolos sutartis ieškovas vykdė, todėl jis žinojo ir suprato iš paskolos sutarties su UAB „Kredito garantas“ kylančią pareigą grąžinti paskolą. Teismas atsisakė iškelti ieškovo bankroto bylą, nes jo nemokumą sukėlė paties nesąžiningas elgesys. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovas 2015 m. gruodžio 21 d., t. y. kiek daugiau nei mėnuo iki paskolos sutarties sudarymo, suteikė UAB „Koperis“ 25 000 Eur paskolą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paskolos sudarymo metu ieškovas vykdė įsipareigojimus kitiems asmenims, jo finansinė bei ekonominė būklė leido tikėtis, kad jis sugebės įvykdyti įsipareigojimus (FĮĮ straipsnio 31 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai). Taigi atsakovė, suteikdama ieškovui paskolą, teisingai įvertino savo, kaip finansų įstaigos veiklos riziką. 

63.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė teisės aktų nuostatų, susijusių su vartojimo kreditais, teisingai konstatavo, kad Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatos netaikytinos, nes įstatymas įsigaliojo po paskolos sutarties sudarymo. Ieškovas teisingai nurodo, kad šio įstatymo 58 straipsnyje nustatyta, jog dalis nuostatų taikomos ir iki įstatymo įsigaliojimo sudarytoms paskolos sutartimis (pavyzdžiui, įstatymo 58 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 dalis, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant dėl įstatymo taikymo paskolos sutarčiai, būtina įvertinti ne tik įstatymo įsigaliojimo nuostatas, bet ir nustatyti, galioja paskolos sutartis ar ne, sudaryta vartojimo sutartis ar ne. Pirmiau nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė UAB „Kredito garantas“ 2016 m. sausio 29 d. sudarė paskolos sutartį, kurią atsakovė 2016 m. gruodžio 21 d vienašališkai nutraukė. Lietuvos Respublikos su nekilnojamojo turto įkeitimu susijusio kredito įstatymas priimtas pasibaigus šalių sudarytai sutarčiai. Be to, šalių sudaryta paskolos sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Dėl to ieškovo nurodytos nuostatos netaikytinos, sprendžiant dėl paskolos sutarties sąlygų teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl palūkanų dydžio

64.       Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino palūkanų dydžio. Nutraukus sutartį, ne daugiau negu už 6 mėnesius skaičiuotini sumažinti delspinigiai, bet ne lupikiškos palūkanos, nes delspinigių dydis mažesnis. Paskolos sutartyje nustatytos palūkanos (15,54 proc.) beveik penkis kartus viršijo rinkos vidurkį.

65.       Atsakovė UAB „Kredito garantas“ paskolino ieškovui 100 000 Eur (paskolos suma neto) dešimčiai metų. Paskolos sutarties šalys susitarė, kad paskolos suma bruto – 258 426,80 Eur. Į paskolos bruto sumą įskaičiuotos palūkanų, mokėtinos iki galutinio grąžinimo dienos, ir mokesčio už sutartį suma, t. y. 100 000 Eur paskola, 155 426,80 Eur palūkanos ir 3 000 Eur paskolos sudarymo mokestis. Sutarties 2.1 punkte ieškovas įsipareigojo mokėti atsakovei 15,54 proc. metines palūkanas. Paskolos sutarties 5.1 punkte nustatytas paskolos išlaidų koeficientas – 15,85 proc. neto sumos per metus. Paskolos sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos paskolos išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki tol, kol bus grąžinta visa paskolos suma pagal palūkanų normą, nustatytą 2.1 punkte nuo paskolos neto sumos. Mokėtinos palūkanos nepriklauso nuo paskolos likučio.

66.       CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.

67.        Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, dar vadinamų pelno palūkanomis, paskirtis – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais. Mokėjimo palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių susitarimu. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).

68.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. 

69.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 16 d. tarpininkavimo sutartyje ieškovas nurodė, kad jam reikalinga 80 000 Eur paskola, iki 5 metų, mokėtinos palūkanos – 13 proc. Atsakovė UAB „Kredito garantas“ 2015 m. gruodžio 23 d. elektroniniu laišku atsiuntė ieškovui du priedus – du 100 000 Eur paskolos grąžinimo grafikus: 1) penkeriems metams su 13,03 proc. metinių palūkanų norma; 2) dešimties metų su 13,14 proc. palūkanų norma. Ieškovui patvirtinus, kad dešimties metų grafikas jam yra tinkamas, šalys sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovė UAB „Kredito garantas“ suteikė ieškovui 100 000 Eur paskolą dešimčiai metų. Ieškovas įsipareigojo mokėti 15,54 proc. metines palūkanas.

70.       Taigi šalys susitarė dėl didesnio, negu nustatyta įstatyme, palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas negalėjo dėl jų tartis. Atsakovė pasiūlė ieškovui du skolos grąžinimo grafikus, kuriuose nurodė mokėtinų palūkanų sumas. Atsakovui ši paskolos sutartis – ne pirma, todėl jis galėjo įvertinti palūkanų dydį, taip pat sutarties nevykdymo padarinius. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos banko 2016 m. sausio 29 d. skelbiama palūkanų norma fiziniams asmenims buvo 3,73 proc., nepagrindžia, kad šalys negalėjo sudaryti tokio susitarimo. Toks atsakovės pasiūlymas ieškovui tiko. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas žinojo paskolos sutarties sudarymo padarinius, nes rinkosi kredito grąžinimo termino trukmę, pats teikė paskolą savo įmonei ir kt. Iš bylos duomenų negalima spręsti, kad šalių pasirašyta sutartis prieštarauja įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams.

71.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo mažinti šalių laisva valia susitartą palūkanų dydį (CK 6.37 straipsnio 3 dalis).

Dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos

72.       Ieškovas teigia, kad po paskolos sutarties nutraukimo negali būti skaičiuojamos pelno palūkanos, o dėl kompensacinių palūkanų paskolos sutarties šalys nesusitarė.

73.       Atsakovė UAB „Kredito garantas“ nurodė, kad ieškovas žinojo, kokia tvarka bus skaičiuojamos palūkanos, koks jų dydis ir tuo sutiko. Todėl teismas nepagrįstai pakeitė paskolos sutarties sąlygas.

74.       Kasacinis teismas išaiškino, kad, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).

75.       Palūkanos gali būti pelno (mokestis už pinigų skolinimąsi) ir kompensuojamosios (kreditoriaus nuostolių kompensacija už skolininko neįvykdytą prievolę). Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016, 32 punktas).

76.       Aiškinant CK 6.874 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios mokėjimo (pelno) ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo kartu galimybę sutarties pažeidimo atveju, nuostatas, turi būti atsižvelgiama į sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis CK normomis. CK 6.874 straipsnio 1 dalis yra viena iš paskolos sutarties bendrąsias nuostatas reglamentuojančių teisės normų, įtvirtintų CK XLIII skyriaus „Paskola“ pirmajame skirsnyje, t. y. ši norma taikytina šalis siejant paskolos teisiniams santykiams. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė reiškia, kad, pažeidus galiojančios paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali reikalauti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies (piniginės prievolės pagal sutartį vykdymas natūra) nuostatomis. Taigi, tais atvejais, kai šalis sieja galiojanti paskolos sutartis ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, piniginės prievolės vykdymo pažeidimo atveju mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu paskolos sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato.

77.       Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-75-823/2020).

78.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalių sutartos 15,54 proc. metinės palūkanos iki paskolos sutarties nutraukimo yra pelno palūkanos, po sutarties nutraukimo – kompensuojamosios palūkanos. Atsakovė UAB „Kredito garantas“, sudarydamas su ieškovu paskolos sutartį, tikėjosi gauti pelno palūkanas. Iki paskolos sutarties nutraukimo ieškovas nesumokėjo nė vienos kredito sutarties įmokos, todėl atsakovė pagrįstai paskaičiavo palūkanas iki sutarties nutraukimo nuo visos paskolos sumos – 100 000 Eur.

79.       Ieškovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl atsakovė patyrė nuostolių. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės pagrįstų nuostolių dydį sudaro negautos pajamos iš pelno palūkanų (nuostoliai) iki sutarties nutraukimo ir nuostoliai, skaičiuojami kompensacinių palūkanų forma už laikotarpį nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki šalių sudarytos sutarties termino pabaigos 2026 m. sausio 15 d. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovo mokėtinos palūkanos priklauso nuo paskolos likučio, t. y. jos skaičiuotinos nuo negrąžintos kredito dalies, pagrįstai modifikavo paskolos sutarties sąlygą – 2.2 papunktį, panaikino 2.4 papunktį, kuriame nurodyta bendra palūkanų, kurias privalo sumokėti paskolos gavėjas, sumą – 155 426,80 Eur, ir sutarties 1.6 papunktį, kuriame nurodyta sutarties bruto suma – 258 426,80 Eur.

80.       Nepakeitus paskolos sutartyje nustatytos palūkanų skaičiavimo tvarkos, būtų nepagrįstai suteiktas prioritetas kredito įstaigai, kaip paskolos sutarties šaliai. Be to, tokia tvarka prieštarauja pirmiau nurodytiems kasacinio teismo išaiškinimams.

Dėl delspinigių dydžio

81.       Paskolos sutarties 9.1 papunktyje šalys susitarė, kad ieškovas, praleidęs paskolos grąžinimo, palūkanų mokėjimo ir kitų mokėjimų terminus, privalo mokėti 1 proc. delspinigių, skaičiuojamų nuo laiku nesumokėtos sumos, už kiekvieną uždelstą dieną.

82.       Pagal CK  6.71 straipsnio 1 dalį, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).

83.       Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 46 punktas).

84.       Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas, nustatydamas, ar netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, ir jas mažindamas, turi taikyti esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 30 punktas).

85.       Atsakovė UAB „Kredito garantas“ teisingai nurodė, kad ieškovas paskolos sutartį sudarė ne kaip vartotojas, todėl netaikytinos teisės aktų nuostatos, kuriose reglamentuota vartotojo teisių apsauga. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovas sutartį sudarė kaip verslininkas, nes didžioji paskolos dalis buvo skirta verslo plėtrai. Vis dėl to, spręsdama dėl delspinigių dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovas – fizinis asmuo. Atsakovė UAB „Kredito garantas“ nepagrindė, kad 0,2 proc. dydžio delspinigiai per dieną neatlygina galimų kreditoriaus nuostolių. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atsakovė neįrodė, jog jos patiriami nuostoliai dėl ieškovo mokėjimo terminų praleidimo viršija nurodytą sumą (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo notarei ir draudimo bendrovei

86.       Atsakovė notarė R. Džavachidienė, trečiasis asmuo „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

87.       Bylinėjimosi išlaidos šalims ir byloje dalyvaujantiems asmenims atlygintinos pagal CPK 93 straipsnyje nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

88.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

89.       Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio  (toliau – Rekomendacijos) 1 punkte nustatyta, kad šios Rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

90.       Ieškovas prašė panaikinti atitinkamas vykdomojo įrašo dalis šioje byloje, kaip paskolos sutarties galimai neteisėtų kai kurių jos atskirų sąlygų teisines pasekmes, bet nenurodė savarankiškų vykdomojo įrašo ar atskirų jo dalių negaliojimo pagrindų. Nesant nustatytų paskolos sutarties atskirų sąlygų (dėl palūkanų, netesybų ir kt.) neteisėtumo, nebūtų pagrindo naikinti ar keisti vykdomąjį įrašą. Notarė ir draudikas neprieštaravo tam, kada pakeitus paskolos sutarties sąlygas būtų pakeista vykdomojo įrašo dalis.

91.       Nagrinėjamu atveju akcentuotina tai, kad notarė, spręsdama vykdomojo įrašo išdavimo klausimą, negalėjo kvestionuoti paskolos sutarties sąlygų. Taigi vykdomasis įrašas išduotas pagal tuo metu galiojančias ieškovo ir atsakovės UAB „Kredito garantas“ sudarytos paskolos sąlygas bei paskolos davėjo pateiktus duomenis. Teismui pakeitus paskolos sutarties sąlygas, atitinkamai pakeistas notarės išduotas vykdomasis įrašas. Vykdomojo įrašo pakeitimas nesietinas su kokiu nors notarės neteisėtu veiksmu ar netinkamu pareigų atlikimu, bet jis yra paskolos sutarties pakeitimo teisinis padarinys. Nenustačius, kad notarė, išduodama vykdomąjį įrašą, pažeidė savo pareigas, sutiktina su notarės ir jos draudiko apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Vykdomojo įrašo pakeitimas yra išvestinis veiksmas, nevertintinas kaip savarankiškas reikalavimas, ir  nelemia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijų nustatymo. Dėl to bylinėjimosi išlaidos (žyminio mokesčio dalis) iš notarės valstybei nepriteistinos.

92.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad notarė patyrė 665,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija vertina, kad nurodytos išlaidos pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl jos priteistinos iš ieškovo.

93.       Trečiasis asmuo „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialas pateikė duomenis, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 3 700,06 Eur bylinėjimosi išlaidų už trečiojo asmens ir notarės interesų atstovavimą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tai, kad trečiasis asmuo – privati draudimo bendrovė, kurioje taip pat yra teisininkų. Trečiasis asmuo nepagrindė būtinumo jį atstovauti profesionaliam teisininkui advokatui ir nesinaudoti savo teisininko paslaugomis. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad PVM sąskaitose faktūrose, išrašytose už suteiktas teisines paslaugas, nenurodyta konkreti suteikta paslauga. Dėl to teisėjų kolegija negali įvertinti atlygintinių paslaugų dydžio pagrįstumo. Visgi  advokatas teikė pirmosios instancijos teismui procesinius dokumentus trečiojo asmens vardu, atstovavo jį teismo posėdžiuose. Nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamų sudėtingų teisės taikymo klausimų, nereikėjo specialių žinių jai išspręsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi Rekomendacijose nustatytus kriterijus, daro išvadą, kad trečiojo asmens prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma pagrįstai sumažinta iki 1 850,03 Eur, ši skundžiamo teismo sprendimo dalis nekeistina. 

Dėl bylos procesinės baigties

94.       Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuotos paskolos ir vartojimo sutarčių kvalifikavimo sąlygos, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais. Dėl to ieškovo V. M., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kredito garantas“ apeliaciniai skundai atmestini. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai išsprendė  bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) paskirstymo šalims klausimą, todėl notarės R. Džavachidienės trečiojo asmens „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, patikslinant šioje dalyje teismo sprendimą  (CPK 328 straipsnis).

95.       Trečiasis asmuo nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 205,23 Eur už notarės interesų atstovavimą. Trečiasis asmuo ir atsakovė notarė pateikė apeliacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovo bei atsakovės UAB „Kredito garantas“ apeliacinius skundus. Teisėjų kolegija atsižvelgia į nurodytuose procesiniuose dokumentuose keliamų klausimų turinį, Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius bei daro išvadą, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suma per didelė, todėl mažintinas. Trečiajam asmeniui iš ieškovo priteistina 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (CPK 98 straipsnis) .

96.       Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartimi ieškovui atidėtas 1 628,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismas priims procesinį sprendimą nagrinėjamoje byloje. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo priteisiama valstybei 1 628,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 96 straipsnis).

97.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo V. M., atsakovės „Kredito garantas“ apeliacinius skundus, todėl jiems bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių duomenų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir ją išdėstant taip:

„Priteisti Valstybei iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 666,50 Eur (tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 50 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti Valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kredito garantas“ (juridinio asmens kodas 302667426) 975 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio.

Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti atsakovei notarei Ramunei Džavachidienei (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 665,50 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt penkis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarosios akcinės bendrovės „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialui (juridinio asmens kodas 302912288) iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 850,03 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų 3 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo“.

Priteisti Valstybei iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 666,50 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 50 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarosios akcinės bendrovės „Ergo Insurance“, SE, Lietuvos filialui (juridinio asmens kodas 302912288) iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.