Civilinė byla Nr. e2-553-823/2018

                   Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00843-2017-0

                   Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.1; 3.3.2.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AS TV Play Baltic atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1024-881/2018, kuria teismas netenkino atsakovės AS TV Play Baltic prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės Lietuvos gretutinių teisių asociacija ir asociacija LATGA kreipėsi į teismą, prašydamos įpareigoti atsakovę, Estijos Respublikos bendrovę AS TV Play Baltic, nutraukti televizijos programų retransliavimą tol, kol atsakovė su ieškove asociacija LATGA sudarys neišimtines licencines sutartis dėl autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimo, o su ieškove Lietuvos gretutinių teisių asociacija – sutartį dėl gretutinių teisių objektų panaudojimo, priteisti iš atsakovės ieškovei Lietuvos gretutinių teisių asociacijai 385 303,74 Eur žalos atlyginimo ir 10 684,84 Eur palūkanų už pradelstą piniginę prievolę, o asociacijai LATGA – 539 360,40 Eur žalos atlyginimo ir 14 956,96 Eur palūkanų už pradelstą piniginę prievolę, taip pat 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovės nurodė, kad atsakovė yra didžiausia skaitmeninės palydovinės televizijos operatorė Baltijos regione, kuri, teikdama skaitmeninės palydovinės televizijos paslaugas vartotojams, ne tik transliuoja savo televizijos programas (kanalus), tačiau taip pat retransliuoja kitų transliuojančiųjų organizacijų parengtas televizijos programas. Tačiau atsakovė, kaip Lietuvos Respublikoje retransliacijos veiklą vykdantis subjektas, nei su autorių ir/ar gretutinių teisių turėtojais, nei su šių teisių kolektyvinio administravimo organizacijomis nėra sudariusi sutarčių dėl autorių teisių ir/ar gretutinių teisių objektų naudojimo bei nepagrįstai ignoruoja teisės aktuose įtvirtintą prievolę mokėti atlyginimą už minėtų objektų retransliavimą. 
3. Ieškovių vertinimu, nagrinėjama byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, kadangi kilusio ginčo faktinės aplinkybės atitinka Reglamento Briuselis I 5 straipsnio 3 dalyje nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės taikymo sąlygas. Reglamento Briuselis I 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad juridiniam asmeniui byla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nei yra jo buveinė, gali būti iškelta dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto. Tokiu atveju byla gali būti iškelta valstybės, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismuose. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudenciją Reglamento Briuselis I 5 straipsnio 3 dalyje esanti formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ reiškia arba žalos atsiradimo vietą, arba įvykio, dėl kurio atsirado žala, vietą. Tokiu atveju atsakovui ieškinys gali būti pareiškiamas ieškovo nuožiūra vienos iš šių dviejų vietų teisme. Nagrinėjamu atveju žalą sukeliantis įvykis yra atsakovės atliekamas neteisėtas kūrinių ir gretutinių teisių objektų naudojimas. Šis neteisėtas atsakovės veiksmas yra atliekamas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovė paslaugas, kurių metu yra neteisėtai naudojami autorių teisių ir gretutinių teisių objektai, Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Lietuvos vartotojams teikia kaip oficialiai Lietuvoje registruotas retransliavimo paslaugų subjektas. Atsakovės veiksmais yra pažeidžiamos būtent Lietuvos Respublikoje saugomos autorių ir gretutinės teisės, todėl autoriai ir gretutinių teisių subjektai reikalauja savo teisių apsaugos būtent Lietuvoje.
4. Atsakovė AS TV Play Baltic atsiliepimu į ieškinį prašė pripažinti, kad nagrinėjama civilinė byla yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams ir tuo pagrindu ieškinį palikti nenagrinėtą. Nurodė, kad atsakovės veiksmai teisiniu požiūriu nėra traktuojami kaip padaryti Lietuvos Respublikoje. Kanalai, kurie yra Viasat platformoje, yra transliuojami per palydovą pačių transliuojančių organizacijų. Todėl, remiantis 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyva 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (toliau – ir Direktyva), šiam transliavimui yra taikoma vieninga „išsiuntimo valstybės taisyklė“, pagal kurią yra laikoma, kad transliavimas vyksta tik toje valstybėje, kur signalas yra įvedamas į palydovą, bet ne ten kur signalas yra priimamas. Visų televizijų, esančių Viasat pakete, signalai į palydovą yra įvedami ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kadangi teisine prasme transliacijos nevyksta Lietuvoje, nėra tenkinama Briuselis I Reglamento 7 straipsnio 2 punkto sąlyga, pagal kurią įvykis, kuris sukėlė žalą, įvyko Lietuvoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi atmetė atsakovės AS TV Play Baltic prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu.
6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog atsakovės veiksmai yra orientuoti į Lietuvoje esančius visuomenės narius, todėl spręstina, kad ieškinys yra teismingas Lietuvos teismams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskiruoju skundu atsakovė AS TV Play Baltic prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams ir ieškinį palikti nenagrinėtą, priteisti atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vadovaujantis naujausia teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2012), teismo procesiniai sprendimai, kuriais išsprendžiamas klausimas dėl tarptautinės jurisdikcijos, yra skundžiami instancine tvarka, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme užkerta kelią tolesnei bylos eigai Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės teismuose. Atitinkamai, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nutartis, kuria buvo atsisakyta palikti ieškinį nenagrinėtu netinkamo tarptautinės jurisdikcijos nustatymo pagrindu, yra skundžiama.
2. Teismas apskritai nevertino atsakovės argumentų dėl ieškinio neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams ir nepasisakė, kodėl žalą sukėlusiu įvykiu yra laikytina „sąmoningai pasirinktos tikslinės auditorijos vieta“. Teismas be jokių motyvų įvykiui (t. y. veiksmui) prilygino auditorijos buvimo vietą, kas vien gramatiniu požiūriu yra nelogiška.
3. Siekiant teisingai nustatyti šio konkretaus ginčo jurisdikciją pagal Briuselis I Reglamentą, būtina atsakyti į klausimą, kokie konkretūs atsakovės veiksmai sukelia žalą ir kurioje valstybėje šie veiksmai vyksta. Šios bylos kontekste veiksmas, kuris sukelia žalą autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojams, yra tų teisių naudojimas, o ne bet kokie kiti veiksmai. Naudojimas pasireiškia kaip konkrečių kūrinių ir gretutinių teisių objektų panaudojimas transliacijose. Todėl veiksmas, kuris teoriškai galėtų sukelti žalą, šiame kontekste galėtų būti tik konkreti transliacija, kurios metu yra naudojamas repertuaras, kurį saugo ir gina ieškovės. Atsakovės veiksmai renkantis auditoriją, reklamuojant paslaugas, kuriant ir valdant savo internetinę svetainę, rengiant tipines sutartis lietuvių kalba ir formuojant pačius paketus, nėra niekaip susiję su repertuaro naudojimu. Atsakovės perkama reklama, jos turimi atstovai, mokami mokesčiai ir bet kokios kitos aplinkybės taip pat niekaip nerodo repertuaro naudojimo. Šioje byloje turi būti analizuojamas tik transliacijos veiksmas, kurio metu gali būti bent jau teoriškai naudojamas ieškovių repertuaras.
4. Teismas nevertino ir neanalizavo aplinkybės, kad Europos Sąjungoje turi būti vienodai traktuojamos palydovinės transliacijos, nes jų reguliavimas buvo suvienodintas Direktyva. Teismas nesivadovavo visoje Europos Sąjungoje privaloma teisine fikcija, todėl suklydo kvalifikuodamas, kad auditorijos pasirinkimas, o ne transliacijos vieta, yra svarbi šios bylos kontekste. Teismas taip pat nesivadovavo ESTT išaiškinimu Airfield byloje, kurioje ESTT konstatavo, kad palydovinės televizijos paslaugų teikėjų (tokių, kaip atsakovė) atveju taip pat atliekamas viešas perdavimas per palydovą, todėl jam taip pat turi būti taikoma jurisdikcijos taisyklė. Teismas, spręsdamas, ar palydovinės transliacijos veiksmas vyksta Lietuvoje, turėjo analizuoti signalo įvedimo į palydovą klausimą ir pagal tai nustatyti transliacijų vietą, o kartu ir jurisdikcijos vietą. Būtent dėl to atsakovė su atsiliepimu buvo pateikusi nepriklausomo dirbtinių žemės palydovų Astra 4A ir SES-5 operatoriaus SES Astra AB raštą, kuriame buvo nurodytos tikslios visų per palydovą transliuojamų televizijos kanalų transliacijų signalų įvedimo į palydovą vietos. Tačiau minėto įrodymo teismas nevertino ir apie jį skundžiamoje nutartyje neužsiminė.
5. Kaip nurodyta paties dirbtinio žemės palydovo operatoriaus SES Astra AB25, nei vienos televizijos programos signalas nėra pakeliamas į palydovą iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Tai reiškia, kad transliacijos Lietuvoje nevyksta, todėl nėra ieškovių tariamo pažeidimo. Jei ieškovės mano, kad palydovinėse transliacijose jų repertuaras yra naudojamas neteisėtai, jos savo pretenzijas turi reikšti ten, kur transliacija vyksta, o būtent – signalų įvedimo valstybėse, bet ne Lietuvoje.
6. Atsakovė vien atsiliepime ieškinio neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams argumentacijai išdėstyti skyrė 7 procesinio dokumento lapus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ieškinio teismingumo klausimą išsprendė vos vienu sakiniu, referuodamas į ieškovių poziciją ir visiškai nepasisakydamas dėl atsakovės argumentų.
8. Ieškovės Lietuvos gretutinių teisių asociacija ir asociacija LATGA atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti, o nusprendus atsakovės atskirąjį skundą nagrinėti – jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Procesinius klausimus, susijusius su ieškinio palikimo nenagrinėtu teisėtumo ir pagrįstumo peržiūra, reglamentuoja CPK 298 straipsnis, kuris apskundimo apeliacine tvarka teisę numato išimtinai tų teismo nutarčių, kuriomis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtu, atžvilgiu. Procesinė galimybė atskirąjį skundą pateikti dėl teismo nutarties, kuria prašymas palikti ieškinį nenagrinėtu yra išsprendžiamas tokį prašymą atmetant, įstatyme nenumatyta. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties atmesti atsakovės prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nėra galimas. Ieškovių nuomone, nagrinėjamu atveju nėra tenkinamas ir kitas šios teismo nutarties patikrinimo instancine tvarka pagrindas, įtvirtintas CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kadangi skundžiama nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, ja nesukuriamos jokios procesinės kliūtys tęsti kolektyvinio administravimo asociacijų ir atsakovės ginčo dėl licencinio atlyginimo už neteisėtą kūrinių ir gretutinių teisių objektų naudojimą ir įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus nagrinėjimą, vertinti proceso šalių reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrįstumą, priimti sprendimą dėl ginčo esmės, niekaip nevaržomos ir byloje dalyvaujančių asmenų galimybės dalyvauti procese ir naudotis jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis.
2. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir atsakovės išsamiai cituojama Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kuria atsakovė netinkamai remiasi kaip precedentu. Civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016 buvo sprendžiamas jurisdikcijos klausimas pagal Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos dvišalę sutartį ir teismo sprendimas neabejotinai buvo lemtas galimų problemų, susijusių su būsimo teismo sprendimo pripažinimu. Šioje byloje jurisdikcijos klausimus reglamentuoja ne dvišalių sutarčių, o Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos. Pagal Reglamentą Briuselis I bis valstybėje narėje priimti teismo sprendimai kitose valstybėse narėse yra pripažįstami ir laikomi vykdytinais netaikant jokių papildomų procedūrų.
3. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016, nagrinėjamoje byloje neturėtų būti laikoma sektinu precedentu dar ir dėl to, kad ji yra pavienė ir neatitinka nei ankstesnės, nei vėlesnės Lietuvos apeliacinio teismo praktikos aptariamu klausimu. Naujausioje savo nutartyje, aiškindamas ir taikydamas proceso teisės normas, susijusias su atskirojo skundo dėl teismo nutarties atmesti prašymą palikti pareiškimą, kurio reikalavimai nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams, nenagrinėtą, padavimu, Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai laikėsi dar iki atsakovės minimos nutarties priėmimo suformuotos pozicijos, kad tokios nutartys nėra apskundimo apeliacine tvarka objektas. Tokios nutartys apeliacine tvarka skundžiamos ne atskirai, o kartu su teismo procesiniu sprendimu, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės.
4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad pareikšto ieškinio dalyką sudarančio reikalavimo pobūdis sudaro pagrindą šį ieškinį priskirti bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto kategorijai, kaip ji yra suprantama pagal Reglamento Briuselis I bis nuostatas. Tokio priskyrimo atsakovė neginčija. Nesutikdama su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti bylą dėl žalos, autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojams padarytos nesumokėjus licencinio atlyginimo už kūrinių ir gretutinių teisių objektų naudojimą komerciniais tikslais, atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad šią žalą sukėlusio ar galėjusio sukelti įvykio (o kartu ir ginčo jurisdikcijos) vieta turėtų būti nustatoma pagal palydovinės transliacijos veiksmų atlikimo vietą. Atsakovė nesąžiningai nutyli šiuo aspektu reikšmingą aplinkybę, kad žalą sukėlusio įvykio vieta pagal ESTT praktiką nėra vienintelis kriterijus, reikšmingas Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punkte įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės taikymui. ESTT praktikoje, aiškinant savo turiniu analogiškas Reglamento Briuselis I 5 straipsnio 3 punkto ir Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punkto nuostatas, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ar kurioje jis gali įvykti, gali apimti tiek vietą, kurioje įvyko žalą lėmusi aplinkybė, tiek ir vietą, kurioje žala atsirado, jei šios vietose nesutampa. Nagrinėjamu atveju būtent pastarasis kriterijus leidžia nustatyti Vilniaus apygardos teismo jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą.
5. Bylose dėl autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimo tiesioginė žalinga pasekmė yra kolektyvinio administravimo asociacijoms, o netiesiogiai – ir autorių teisių bei gretutinių teisių turėtojams, už autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimą, juos padarant prieinamais konkrečioje teritorijoje, sąmoningai arba per aplaidumą nesumokėtas licencinis atlyginimas. Bylos medžiaga aiškiai rodo, kad AS TV Play Baltics mokamos televizijos paslaugos yra prieinamos Lietuvos Respublikos geografinę teritoriją apimančioje rinkoje ir netgi „nukreiptos“ į šioje teritorijoje gyvenančią visuomenę. Dėl neatsiejamai su autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų teisėmis gauti teisingą atlyginimą už kūrinių ir/ar komerciniais tikslais išleistų fonogramų ir/ar jų kopijų panaudojimą susijusių mokamos televizijos paslaugų prieinamumo Lietuvos Respublikoje yra pagrįsta teigti, jog žala atsirado Lietuvos Respublikoje, t. y. valstybėje narėje, kurią AS TV Play Baltics kaip autorių ir gretutinių teisių turėtojų teisių pažeidėja sąmoningai pasirinko kaip tikslinės auditorijos vietą. Toks aiškinimas visiškai atitinka teritorialumo principu grindžiamą ESTT praktiką intelektinės nuosavybės bylose. Pagal ją laikoma, kad autoriaus turtinių teisių pažeidimų bylose jurisdikcija nagrinėti bylas dėl deliktų arba kvazideliktų turi būti nustatoma tos valstybės narės teismui, kurios teritorijoje yra saugomos tos turtinės teisės, kuriomis remiasi ieškovas. Šis teismas atitinkamai turi jurisdikciją nagrinėti tik žalą, padarytą tos valstybės narės, kurioje jis yra, teritorijoje.
6. Atskirojo skundo argumentų visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas nutarties motyvavimo būdas neužkirto kelio atsakovei suprasti, kuo teismas grindė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Vien aplinkybė, kad teismo motyvai nėra išsamūs ar pakankamai informatyvūs, nesudaro pagrindo sutikti su atsakovės teiginiu, kad atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis turi būti panaikinta absoliučiais negaliojimo pagrindais.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinėje byloje nagrinėjami klausimai, susiję su galimybe apeliacine tvarka atskirai nuo teismo sprendimo skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pripažinta Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti tarp dviejų Europos Sąjungos valstybių narių subjektų kilusį ginčą, taip pat dėl byloje kilusio ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams.

Dėl galimybės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria išspręstas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, pripažįstant bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams

10. Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas tarp Lietuvos Respublikos ir Estijos Respublikos subjektų, todėl, sprendžiant bylos teismingumo klausimą, taikytinos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I bis) nuostatos.
11. Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo atsisakyta palikti ieškovių ieškinį nenagrinėtu pirmosios instancijos teismui sprendus, kad kilęs ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punktą. Atsikirsdamos į atsakovės atskirąjį skundą, kuriuo ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada, ieškovės, be kita ko, kelia klausimą, ar teismo nutartis, kuria atsisakyta palikti ieškinį nenagrinėtu, teismui sprendus, kad kilęs ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams, gali būti skundžiama atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo.
12. CPK 334 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) šio Kodekso numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Ieškovės pagrįstai nurodo, kad galimybė atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta palikti ieškinį nenagrinėtu, CPK nėra tiesiogiai numatyta. Tokia galimybė (skųsti teismo procesinį sprendimą, kuriuo teigiamai išspręstas bylos tarptautinės jurisdikcijos klausimas) nėra įtvirtinta ir Reglamento Briuselis I bis nuostatose. Ieškovių vertinimu, nutartis, kuria atsisakyta palikti ieškinį nenagrinėtu, taip pat neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai, todėl tokios nutarties apskundimas negalimas ir pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Atsakovė su tokiu ieškovių vertinimu nesutinka.
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar konkrečios pirmosios instancijos teismo nutarties apskundimo galimybė patenka į CPK 334 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į šios teisės normos paskirtį bei tikslus. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai reikalauja, kad bylos nagrinėjimo eiga nebūtų stabdoma ginčais dėl tarpinių teismo procesinių sprendimų, todėl įstatymo leidėjas CPK 334 straipsnyje įtvirtino bendrą taisyklę, pagal kurią tokie procesiniai sprendimai gali būti peržiūrimi tik kartu su teismo baigiamuoju aktu, nebent dėl konkretaus tarpinio procesinio sprendimo pobūdžio ir sukeliamų teisinių pasekmių ji būtų būtina peržiūrėti nedelsiant, arba jei konkretus procesinis sprendimas lemia tai, jog sprendimas dėl ginčo esmės toje konkrečioje byloje apskritai nebegalės būti priimtas.
14. Galimybė apeliacine tvarka skųsti tarpinius teismo procesinius sprendimus susijusi ir su klausimų, kurie yra išsprendžiami šiais tarpiniais procesiniais sprendimais, įtaka paties teismo proceso ir jo rezultato teisėtumui. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsižvelgiant į šią nuostatą, daugelio tarpinių procesinių sprendimų instancinė patikra atskirai nuo teismo sprendimo nėra tikslinga, kadangi tokie procesiniai sprendimai gali galiausiai neturėti jokios įtakos galutiniam ginčo sprendimo rezultatui, o suteikimas teisės juos skųsti apeliacine tvarka atskirai nuo teismo sprendimo neigiamai įtakotų teismo proceso trukmę. Kita vertus, nesuteikimas teisės instancine tvarka peržiūrėti tarpinių teismo procesinių sprendimų, lemiančių viso teismo proceso ir būsimo teismo sprendimo teisėtumą bei galiojimą, neatitiktų nei CPK 334 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos tikslų, nei proceso koncentruotumo ir ekonomijos principų.
15. Pažymėtina, kad CPK 344 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta sąvoka „užkerta kelią tolimesnei bylos eigai“ teismų praktikoje nėra aiškinama paraidžiui. Pavyzdžiui, pripažįstama, kad teismo nutartis laikoma užkertančia kelią tolimesnei bylos eigai tuo atveju, jei ja buvo atimta galimybė teismo procese dalyvauti konkrečiam asmeniui, nepaisant to, jog pačios bylos nagrinėjimas vyksta toliau, į šio punkto taikymo sritį taip pat patenka atvejai, kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, tačiau teismo nutartimi konstatuojama, kad tarp šalių kilęs ginčas teismingas išskirtinai teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2012). Plečiamo CPK 344 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos aiškinimo galimybė pripažinta ir sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimus Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016, kuria remiasi atsakovė.
16. Nors ieškovės teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016 yra pavienis atvejis teismų praktikoje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokios pačios pozicijos buvo laikytasi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-971-196/2016.
17. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016 pažymėta, kad plečiamąjį CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimą sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimus lemia proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principai, kadangi tarptautinės jurisdikcijos klausimo išsprendimas yra itin svarbus ieškinio priėmimo stadijoje. Priešingu atveju, tai gali lemti neefektyvų procesą, kuomet pirmosios instancijos teismui ginčą išsprendus iš esmės, apeliacinės instancijos teismas konstatuotų esminį procesinių teisės normų pažeidimą dėl netinkamai išspręsto jurisdikcijos klausimo. Taigi, priešingai nei teigia ieškovės, teismo procesinio sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, apskundimo apeliacine tvarka galimybė šioje nutartyje grindžiama ne būsimo teismo sprendimo pripažinimo kitoje valstybėje galimybėmis, o paties teismo proceso neteisėtumu tuo atveju, jei tarptautinės jurisdikcijos klausimas yra išsprendžiamas neteisingai, t. y. tokio pažeidimo esmingumu.
18. Pripažinus tam tikros valstybės teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, tai kartu reiškia, kad ginčo nagrinėjimui bus taikomi teismo vietos valstybės civilinio proceso įstatymai. Taigi, tarptautinės jurisdikcijos klausimo išsprendimas, be kita ko, lemia šalių procesinių teisių apimtį. Dėl šios priežasties tarptautinės jurisdikcijos taisyklių pažeidimas negali būti laikomas neesminiu procesiniu pažeidimu. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo, nustato, kad tarptautinės jurisdikcijos klausimas pirmosios instancijos teismo buvo išspręstas neteisingai, ginčijamas sprendimas vien šiuo pagrindu (dėl neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams) yra panaikinamas ir pareiškimas paliekamas nenagrinėtu, nepriklausomai nuo to, ar neteisingai buvo išspręstas jurisdikcijos tarp dviejų Europos Sąjungos valstybių narių, ar jurisdikcijos tarp Europos Sąjungos valstybės narės ir ne Europos Sąjungos valstybės narės teismų. Šiuo aspektu tarptautinės jurisdikcijos klausimas skiriasi nuo bylos teismingumo tarp nacionalinių teismų klausimo, kurį išsprendus neteisingai toks pažeidimas dažniausiai patektų į neesminių procesinių pažeidimų, savaime nelemiančių teismo sprendimo negaliojimo, kategoriją.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad, nors, kaip pagrįstai nurodo ieškovės, vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų (Reglamento Briuselis I bis 36 straipsnio 1 dalis), Reglamentas Briuselis I bis taip pat numato galimybę atsisakyti pripažinti teismo sprendimą suinteresuotos šalies prašymu dėl tam tikrų Reglamente įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių pažeidimo (Reglamento Briuselis I bis 45 straipsnio 1 e) punktas).
20. Atsižvelgdama į nutarties 17 – 19 punktuose išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo išsprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos tarp Lietuvos Respublikos teismų ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismų klausimas, pripažįstant Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, gali būti skundžiamas atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų

21. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nereiškia teismo pareigos atsakyti į kiekvieną proceso šalies argumentą. Pažymėtina, kad šios teismo pareigos apimtis, be kita ko, priklauso ir nuo priimamo teismo procesinio sprendimo pobūdžio. Ginčijama nutartimi išspręstas bylos priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismams klausimas, t. y. teisės klausimas, kurį spręsdamas teismas nėra saistomas proceso šalių pozicijos, todėl šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų su tuo susijusių argumentų apimtis niekaip nelemia teismo procesinio sprendimo motyvų apimties ir teismo pareigos išsamiai analizuoti kiekvieną šalių pateiktą argumentą. Teisinis ginčijama nutartimi išspręsto klausimo pobūdis nelemia ir teismo pareigos sudaryti proceso šalims galimybę dėl teismo jurisdikcijos pasisakyti žodiniame procese.
22. Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio yra aišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas sprendė dėl kilusio ginčo priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Dėl toliau šioje nutartyje dėstomų motyvų darytina išvada, kad šis klausimas pirmosios instancijos teismo buvo išspręstas teisingai. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo spręsti, jog ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis būtų absoliučiai negaliojanti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, taip pat kad ginčijamos nutarties motyvų lakoniškumas sudarytų pagrindą ginčijamą nutartį panaikinti pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį.

Dėl ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams

23. Reglamento Briuselis I bis 4 straipsnio 1 dalis numato, kad pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento 5 straipsnio 1 dalis).
24. Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punkte įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ieškinys gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Ši nuostata pažodžiui atkartoja 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I) 5 straipsnio 3 punkto ir 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo 5 (3) straipsnio nuostatą.
25. Pagal ETT formuojamą praktiką paminėtoje specialiosios jurisdikcijos taisyklėje pateikiamas žodžių junginys „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ reiškia ir žalą sukėlusio priežastinio įvykio vietą, ir vietą, kurioje ta žala atsirado, todėl atsakovui byla gali būti iškelta (ieškovo pasirinkimu) vienos iš šių dviejų minėtų vietų teisme (žr., pvz., ETT 1976 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Mines de Potasse d’Alsace , bylos Nr.21-76, 2012 m. spalio 25 d. sprendimą byloje Folien Fisher ir Fofitec, bylos Nr. C-133/11). Taigi, nacionalinis teismas, spręsdamas jurisdikcijos klausimą, turi įvertinti (nustatyti) ne tik žalą sukėlusio įvykio vietą, bet ir vertinti žalos atsiradimo vietą pagal ETT praktikoje suformuluotus kriterijus. 
26. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kurioje valstybėje į palydovą įvedamas signalas, ir dėl to tinkamai nenustatė palydovinės transliacijos, kaip žalą galimai sukėlusio įvykio, vietos, o tokia vieta laikydamas sąmoningai pasirinktos tikslinės auditorijos vietą nukrypo nuo 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyvos 93/83/EEB nuostatų. Tačiau, kaip matyti iš ginčijamos pirmosios instancijos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas šia nutartimi nesprendė, ar Lietuvos Respublika nagrinėjamu atveju laikytina palydovinės transliacijos vieta (žalą sukėlusio priežastinio įvykio vieta). Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėl nagrinėjamo ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams sprendė taikydamas žalos atsiradimo vietos kriterijų, kuris pati savaime gali lemti konkrečios valstybės narės teismo jurisdikciją pagal Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punktą. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, susiję su neva netinkamu palydovinės transliacijos vietos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nebus analizuojami, kaip neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
27. Pasisakydamas dėl jurisdikcijos bylose dėl tariamo autoriaus turtinių teisių pažeidimo, ETT yra pažymėjęs, kad jurisdikcija nagrinėti bylas dėl deliktų arba kvazideliktų nustatyta teismui, į kurį kreiptasi, jeigu valstybė narė, kurios teritorijoje yra šis teismas, saugo šias turtines teises, kuriomis remiasi ieškovas, ir tariama žala gali atsirasti teismo, į kurį kreiptasi, veiklos teritorijoje (žr., pvz., ETT 2013 m. spalio 3 d. sprendimą byloje Pinckney, bylos Nr. C‑170/12).
28. Nagrinėjamoje byloje ieškovės, ginančios Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų teises, teigia, kad atsakovė retransliuoja kitų transliuojančiųjų organizacijų parengtas televizijos programas, nemokėdama atlyginimo už minėtų objektų retransliavimą. Tokiu būdu galimai pažeidžiama Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų teisė į atlyginimą už transliavimą ir viešą paskelbimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju žala (negautų pajamų forma) yra patiriama Lietuvos Respublikoje ir tai pagrindžia kilusio ginčo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams pagal Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punktą.
29. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo ginčijamoje nutartyje pasirinktas tikslinės auditorijos vietos kriterijus nustatant žalos atsiradimo vietą atitinka „koncentravimu“ vadinamą požiūrį, pagal kurį autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų patiriamą žalą vertinant kaip negautą pelną dėl neteisėto kūrinių platinimo, teisinga teikti pirmenybę jurisdikcijai, kuri būtų parinkta atlikus pažeidėjo veiklos skyrimo konkrečiai tikslinei auditorijai vertinimą. Taip nustatytas teismas turi ribotą jurisdikciją, apimančią tik tikslinę teritoriją, kurią sąmoningai pasirinko tariamas pažeidėjas (žr., pvz., Generalinio advokato 2013 m. birželio 13 d. išvadą byloje C‑170/12). Apeliantė atskiruoju skundu neginčija, jog Lietuvos Respublikos vartotojai sudaro veiklos, dėl kurios kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje, tikslinę auditoriją, todėl pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos teritoriją pagrįstai laikė žalos atsiradimo vieta pagal Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punktą.
30. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o atsakovės atskirasis skundas atmetamas. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

           Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                               Goda Ambrasaitė – Balynienė

                                                                      Rasa Gudžiūnienė

                                                                      Antanas Rudzinskas