Civilinė byla Nr. 3K-3-374-687/2019

                                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27501-2017-4

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1;

                                                                                         2.6.8.11.1; 3.1.7.6

                                                                                         (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovui „Luminor Bank AS“, veikiančiam per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, (buvęs AB „Luminor Bank“) dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, netesybų sumažinimo, vykdomojo įrašo panaikinimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. T.-J. (ieškovo pusėje), trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaras Mindaugas Kačergis (atsakovo pusėje), išvadą teikianti institucija Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių esminį sutarties pažeidimą bei netesybų dydį, taip pat nekilnojamojo turto kredito sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą teisėtumą, proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti 2008 m. rugsėjo 24 d. būsto kredito sutarties Nr. BK 08/09/53GO nutraukimą negaliojančiu; 2) pripažinti 2017 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaro Mindaugo Kačergio išduotą vykdomąjį įrašą Nr. MK-4703 negaliojančiu; 3) pakeisti 2008 m. rugsėjo 24 d. būsto kredito sutarties Nr. BK 08/09/53GO 8.2 punkto nuostatas, sumažinant metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas iki 5 procentų dydžio.

3.       Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 24 d. jis, trečiasis asmuo A. T.-J. ir atsakovas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, (toliau – bankas) sudarė būsto kredito sutartį Nr. BK 08/09/53GO (toliau – ir kredito sutartis), pagal kurią bankas suteikė ieškovui ir jo sutuoktinei 225 904 Eur paskolą gyvenamajam būstui refinansuoti ir įrengti, o ieškovas įkeitė bankui gyvenamąjį namą su žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini). Nuo 2008 m. ieškovas pareigingai mokėdavo įmokas pagal kredito sutartį, tačiau nuo 2016 m. lapkričio 30 d. jo finansinė padėtis pasidarė sunki. Ieškovas teigia, kad apie iškilusius sunkumus jis informavo banką, tačiau bankas jokių nuolaidų ieškovui netaikė, o 2017 m. gegužės 25 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Ieškovas teigia, kad jis apie kredito sutarties nutraukimą nebuvo tinkamai informuotas, todėl prašo teismo kredito sutarties vienašališką nutraukimą ir notaro išduotą vykdomąjį įrašą pripažinti negaliojančiais bei pakeisti kredito sutarties 8.2 punkto nuostatas.

4.       Ieškovas apie verslo sunkumus, trukusius nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d., informavo banką, tačiau pastarasis tik padidino netesybų palūkanas ir įspėjo ieškovą apie kredito sutarties nutraukimą. Bankas neatsižvelgė į susidariusią situaciją, dėl kurios ieškovo finansinė padėtis pasunkėjo, ir vienašališkai nutraukė su juo kredito sutartį. Apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą ieškovas sužinojo tik 2017 m. birželio 22 d. gavęs dokumentus iš antstolio. Bankas neinformavo nei jo, nei sutuoktinės apie kredito sutarties nutraukimą, nesiėmė priemonių šalių sutartiniams santykiams išsaugoti. Ieškinio pateikimo metu ieškovo gaunamos pajamos pakankamos atsiskaityti su kreditoriais ir banku, ieškovas nevengia prievolės bankui. Ieškovo vertinimu, banko padidintos metinės palūkanos (16 proc.) turėtų būti peržiūrėtos ir sumažintos iki standartinio palūkanų dydžio (5 proc.).

5.       Bankas nurodė, kad ieškovas ir jo sutuoktinė nuo pat 2008 m., kai buvo sudaryta kredito sutartis, vėluodavo mokėti įmokas pagal mokėjimų grafiką, o nuo 2016 m. lapkričio 15 d. apskritai nėra padengę mokėtinų įmokų. Pažymėjo, kad ieškovas elektroniniu ir registruotu paštu siųstais pranešimais buvo ne kartą ragintas padengti susidariusią skolą, o 2016 m. kovo 30 d., rugsėjo 6 d., 2017 m. sausio 24 d. ir kovo 22 d. elektroniniais laiškais buvo įspėtas ir dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo. Bankas teigia, kad po siųstų raginimų ieškovas įmokų pagal grafiką laiku ir tinkamai mokėti nepradėjo, todėl bankas nuo 2017 m. balandžio 6 d. kredito sutartį su juo vienašališkai nutraukė. Po kredito sutarties nutraukimo ieškovas susidariusios skolos nepadengė. Banko teigimu, ieškovas mokėjimų pagal grafiką nevykdė tyčia, pasyviai vykdė sutartinius įsipareigojimus, nebendradarbiavo su banku, todėl pagrindo pripažinti kredito sutarties nutraukimą ir notaro išduotą vykdomąjį įrašą negaliojančiais bei pakeisti kredito sutarties 8.2 punkto nuostatas nėra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo bankui 2539,27 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas kartu su sutuoktine 2008 m. rugsėjo 24 d. sudarė su banku būsto kredito sutartį Nr. BK 08/09/53GO, pagal kurią bankas ieškovui ir trečiajam asmeniui suteikė 225 904 Eur kreditą būsto kreditui refinansuoti iš AB banko „Hansabankas“ ir sumai didinti gyvenamojo namo apdailos darbams užbaigti. Kredito sutartis buvo užtikrinta žemės klypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), hipoteka. Nurodytas žemės sklypas asmeninės nuosavybės teise priklauso A. T.-J. Ieškovo ir trečiojo asmens santuoka sudaryta 2004 m. liepos 24 d., nurodytame gyvenamajame name nuo 2017 m. liepos 10 d. deklaruota nepilnamečių vaikų V. J. ir M. J. gyvenamoji vieta.

8.       Pagal pateiktą kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo detalizaciją pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas iš esmės nuo pat kredito suteikimo sutarties sąlygas vykdė netinkamai, tačiau žymesnių mokėjimo vėlavimų atsirado 2015 metais. 2015 m. gegužės 13 d. elektroniniu laišku ieškovas buvo informuotas apie tai, kad vėluojama už kreditą sumokėti 58 dienas; 2015 m. lapkričio 19 d. ieškovas informuotas apie 65 dienų vėlavimą sumokėti kredito įmoką.

9.       2016 m. vasario 22 d. reikalavimu mokėti skolą bankas nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 16 d. yra vėluojama mokėti kreditą, nustatytas terminas iki 2016 m. kovo 27 d. visoms mokėtinoms sumoms sumokėti. Šiame rašte bankas nurodė, kad, iki nustatyto termino nesumokėjus visų mokėtinų sumų, 2016 m. kovo 27 d. bus priimtas sprendimas dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo. Nurodytas reikalavimas ieškovui ir trečiajam asmeniui išsiųstas registruotu ir elektroniniu paštu. 2016 m. kovo 30 d. bankas vėl siuntė pranešimą apie 135 dienų vėlavimą mokėti pagal kredito sutartį, nustatytas terminas iki 2016 m. balandžio 1 d. susidariusiai skolai padengti. 2016 m. rugsėjo 6 d. ieškovui ir trečiajam asmeniui surašytas reikalavimas mokėti skolą, kuriame nurodyta, kad 2016 m. gegužės 16 d. yra susidariusi skola, ji turi būti padengta iki 2016 m. spalio 10 d., priešingu atveju bus priimtas sprendimas dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo. 2017 m. sausio 24 d. ieškovui ir trečiajam asmeniui surašytas reikalavimas mokėti skolą, kuriame nurodyta, kad yra susidariusi 1886,99 Eur skola, ji turi būti padengta iki 2017 m. vasario 27 d., priešingu atveju bus priimtas sprendimas dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo. 2017 m. kovo 22 d. pranešimu ieškovas ir jo sutuoktinė informuoti, kad susidariusi skola padengta tik iš dalies, todėl, iki 2017 m. balandžio 6 d. nepadengus visos skolos, bankas vienašališkai nutrauks kredito sutartį nuo 2017 m. balandžio 6 d.

10.       Ieškovas pateikė į bylą 2017 m. birželio 30 d. nekilnojamojo turto brokerio surašytą nekilnojamojo turto rinkos kainos nustatymo pažymą, kurioje nurodoma, kad ginčo turto kaina gali būti 234 000 Eur. Atsakovas pateikė duomenis, kad ieškovo gaunamas pajamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ per mėnesį (neatskaičius mokesčių) yra 420 Eur, ieškovo sutuoktinė pajamų iš darbo teisinių santykių negauna. Ieškovo sunkią turtinę padėtį patvirtino ir kiti vykdomi išieškojimai.

11.       Ieškovas, jo sutuoktinė ir bankas, sudarydami kredito sutartį, jos bendrosios dalies 13.1 punktu susitarė, kad, kredito gavėjui nesumokėjus laiku priskaičiuotų palūkanų arba negrąžinus kredito ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato ne trumpesnį kaip 10 kalendorinių dienų terminą skolai padengti, jei kredito gavėjas per nurodytą terminą nepadengia skolos, bankas įgyja teisę reikalauti grąžinti visą kreditą, palūkanas ir kitas pagal sutartį priklausančias mokėti sumas bei nutraukti sutartį. Sudarydamas kredito sutartį su banku kredito sutarties bendrosios dalies 2 punktu ieškovas įsipareigojo grąžinti bankui gautą kredito sumą ir mokėti palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

12.       Iš į bylą pateiktos ieškovo kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo detalizacijos nustatyta, kad ieškovas dar kredito sutarties vykdymo pradžioje pradėjo pažeidinėti kredito sutarties mokėjimų grafiką, t. y. vėluodavo sumokėti įmokas nustatytu terminu.

13.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kredito sutarties pagrindu ieškovas prisiėmė įsipareigojimą tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal kredito sutartį, tačiau, kaip matyti iš pirmiau nurodytų aplinkybių, šios pareigos nevykdė sistemingai, ilgą laiką, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.881 straipsnyje nustatyta viena iš esminių kredito sutarties sąlygų bei ieškovo įsipareigojimas buvo pareiga tinkamai ir laiku vykdyti mokėjimus (kredito sutarties 2 punktas) pagal kredito sutartį. Tai, kad eilinių paskolos įmokų mokėjimas paskolos davėjui yra esminė sutarties sąlyga, patvirtina ir CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad jei paskolos sutartis nustato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.

14.       Vien tai, kad ieškovas vėluodamas mokėjo dalį įmokų – t. y. palūkanas, nepaneigia aplinkybės, kad kredito sutartis nebuvo vykdoma tinkamai. Ieškovas po sutarties nutraukimo iš viso nutraukė bet kokius mokėjimus atsakovui. Kredito sutartimi šalys aiškiai nustatė grafiką, pagal kurį ieškovas ir jo sutuoktinė turėjo mokėti bankui konkretaus dydžio įmokas konkrečiais terminais. Ši aplinkybė teismui leido daryti išvadą, kad prievolės sąlygų laikymasis turėjo bankui esminę reikšmę (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

15.       Ieškovas ir jo sutuoktinė sistemingai pažeidinėjo įmokų mokėjimo terminus, ieškovas sutarties nutraukimo metu buvo nesumokėjęs kredito grąžinimo įmokų nuo 2016 m. lapkričio 16 d. Teismas, įvertinęs sutarties pažeidimo trukmę ir mastą, sprendė, kad bankas nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, jog ieškovas šalins sutarties pažeidimus ir pradės vykdyti kredito sutartį tinkamai. Kadangi ieškovas ir trečiasis asmuo pažeidė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus laiku mokėti kredito įmokas, sistemingai nemokėjo kredito grąžinimo įmokų pagal šalių suderintą mokėjimo grafiką, o tai pagal šalių sudarytą kredito sutartį laikytina esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu kreditoriui teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, todėl bankas, vadovaudamasi CK 6.217 straipsnio 5 dalimi ir kredito sutarties 13.1 punktu, turėjo pagrindą inicijuoti vienašališką kredito sutarties nutraukimą.

16.       Ieškovas turėjo galimybę nedelsdamas kreiptis pirmiausia į banką, paskui – į teismą dėl kredito sutarties sąlygų keitimo pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį, tačiau į teismą kreipėsi jau po faktinio kredito sutarties nutraukimo, antstoliui pradėjus vykdymo veiksmus. Dėl to bankas taip pat turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškovu šiam iš esmės pažeidus sutartį pagal kredito sutarties 13.1 punktą.

17.       Reikalaudamas tęsti kredito sutarties vykdymą, ieškovas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis yra mokus ir turi galimybę toliau tinkamai tęsti savo sutartinių prievolių vykdymą. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas turi finansines galimybes vykdyti atsiskaitymus su banku, tai patvirtina, kad ieškovas nėra suinteresuotas įrodyti galimybę mokėti įmokas pagal kredito sutartį. Banko pasinaudojimas jam suteikta sutartine teise neprieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, todėl pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu teismui nebuvo pagrindo.

18.       Kredito sutarties vykdymo istorija, sistemingas palūkanų ir dalinių kredito įmokų mokėjimų pažeidimas, teismo vertinimu, bankui suteikė pakankamą ir protingą pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.

19.       Kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte nurodyta, kad jei kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki skolos padengimo. Kredito sutarties bendrosios dalies 8.3 punkte nurodyta, kad remdamosi CK 6.37 straipsniu šalys susitaria, jog jei kredito gavėjas nevykdys sutartyje nustatytų įsipareigojimų, nuo banko kreipimosi į teismą dienos iki visiško skolos padengimo dienos kredito gavėjas privalės papildomai mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Iš šio kredito sutarties reglamentavimo matyti, kad sutarties 8.2 ir 8.3 punktuose nurodytos palūkanos nepakeičia vienos kitų, o atvirkščiai, sutarties 8.3 punkte nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos papildomai prie 8.2 punkte sutartų nevykdymo palūkanų.

20.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 29 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą, priteisė bankui iš ieškovo 1002,24 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.

21.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, ieškovas neginčijo padarytų mokėjimo prievolių pažeidimų (sistemingo įmokų mokėjimo grafiko pažeidimo), kurie pagal kredito sutartį sudarė bankui pagrindą nutraukti sutartį. Byloje nustatyta, kad bankas pasinaudojo kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte nurodyta sąlyga (tai atitinka CK 6.217 straipsnį ir 6.874 straipsnio 2 dalį) ir nuo 2017 m. balandžio 6 d. nutraukė kredito sutartį po beveik 5 mėnesius iš eilės trukusio mokėjimo prievolių pažeidimo (nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. imtinai) – nemokėjimo pagal grafiką (neskaitant ankstesnių nuolatinių vėlavimų).

22.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkto sąlyga, nustatanti, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, ta apimtimi, kad bankas nutraukia sutartį pradelsus vienos įmokos mokėjimą, kredito gavėjams buvo taikyta žymiai palankiau, nes kredito sutartis buvo nutraukta, kai pažeidimai tęsėsi net 141 dieną (nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. imtinai). Pagal teisės aktų normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą (CK 6.217, 6.218, 6.209 straipsniai, 6.874 straipsnio 2 dalis), bankas yra laikytinas teisėtai nutraukusiu kredito sutartį, nes ši buvo iš esmės pažeista sistemingai nemokant įmokų ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas, – iš viso mokėjimo prievolių termino pažeidimai tęsėsi beveik 5 mėnesius iš eilės.

23.       Aplinkybė, kad ieškovas nepajėgė vykdyti sutartimi prisiimtų prievolių ir grąžinti bankui kredito bei mokėti palūkanų, nereiškia, jog jis įgijo teisę vienašališkai nustoti vykdyti šias prievoles, o vėliau reikalauti, kad bankas arba nenutrauktų kredito sutarties, arba kredito sutartį atnaujintų, arba darytų lengvatas.

24.       Apeliacinės instancijos teismas sutiko su banko argumentu, kad mokėjimai, kai pats ieškovas pasirenka jų vykdymo terminus, sumas, ir jie neatitinka sutarties, nereiškia, kad bankas neturėjo pagrindo nutraukti kredito sutarties. Be to, atotrūkis tarp kredito sutartyje nustatyto kredito gavėjų įsipareigojimo tinkamai vykdyti mokėjimus pagal grafiką ir tarp faktinės situacijos, kai kredito gavėjai beveik 5 mėnesius iš eilės iki sutarties nutraukimo nevykdė savo įsipareigojimų, per protingą terminą nepadengė susidariusios skolos, yra esminis, todėl nukentėjusi šalis teisėtai nutraukė kredito sutartį.

25.       Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis ateityje turės pajamų, kurių užtektų įsipareigojimams pagal kredito sutartį vykdyti, o vien ta aplinkybė, kad yra įkeistas turtas, nereiškia, kad mokėjimų grafikas yra tinkamai vykdomas.

26.       Pagal kredito sutarties specialiosios dalies 2.8 punktą negrąžinto kredito suma turi sudaryti ne daugiau nei 90 proc. nuo įkeisto turto rinkos vertės (nustatytas įkeisto turto ir negrąžinto kredito santykio rodiklis). Kredito gavėjų negrąžinto kredito suma yra 186 845,48 Eur, tokiu atveju įkeisto turto rinkos reali vertė turėtų būti ne mažesnė nei 207 606,01 Eur. VĮ Registrų centro masinio vertinimo duomenimis, įkeisto turto vidutinė rinkos vertė yra apie 138 000 Eur. Bankas pagrįstai nurodė, kad kredito sutarties atnaujinimas nebūtų įmanomas net nevertinant fakto, jog kredito gavėjai pažeidinėjo mokėjimo prievoles ir nepašalino pažeidimų. Ieškovas neįrodė, kad įkeisto turto rinkos vertė atitiktų kredito sutarties specialiosios dalies 2.8 punkto nuostatas.

27.       Kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte šalių yra sutarta ir patvirtinta, kad jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki realaus skolos padengimo. Šalys kredito sutartyje susitarė dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo ir jų dydžio tuo atveju, jeigu kredito gavėjai vėluos mokėti įmokas pagal grafiką ir šios palūkanos skaičiuojamos iki realaus skolos padengimo. Kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas reglamentuoja CK 6.874 straipsnio 1 dalis. Šios palūkanos tampa skolininko skolos dalimi ir turi būti atlyginamos visais atvejais, kai yra vėluojama įvykdyti piniginę prievolę, nagrinėjamu atveju – grąžinti palūkanas už kredito naudojimą, kreditą ir kitas sumas (CK 6.210, 6.261 straipsniai).

28.       Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas vartotojui įtvirtino įstatyme 0,05 proc. netesybas kaip protingas, o tai sudaro 18,25 proc. metinių palūkanų (0,05 x 365).

29.       Bankas tinkamai ir aiškiai palūkanas už mokėjimų vėlavimus nurodė kredito sutartyje ir ši sąlyga kredito gavėjams buvo žinoma. Kredito sutartyje (bendrosios dalies 8.2 punkte) nustatytos 16 proc. kompensacinės palūkanos neprieštarauja įstatymams, nes įstatymas leidžia susitarti dėl kitokio nei įstatyme nurodytų palūkanų dydžio. Kredito sutartyje nustatytos palūkanos neprieštarauja sąžiningumo bei protingumo principams.

30.       Kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų panaikinimas ar sumažinimas iki 5 proc. (per dieną 0,0136 proc.) paneigtų šalių sutarties laisvės principą, banko interesų užtikrinimą bei suteiktų kredito gavėjams galimybę, pažeidus sutartinius įsipareigojimus, naudotis banko pinigais už nepagrįstai mažą užmokestį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

31.       Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. Kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1.                      Bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad kredito gavėjai yra vartotojai, o tokiose bylose, kai yra nustatomas vartojimo faktas, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kredito sutartyje įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą tiek, kiek jos suteikia teisę kreditoriui, jeigu kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje nustatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, todėl nurodytos sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (nuo pradžių). Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkto sąlyga, kuri reglamentuoja kredito sutarties nutraukimą, yra pripažintina negaliojančia ir kredito sutarties nutraukimo teisėtumas yra vertintinas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus.

31.2.                      Bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad kredito sutartis sudaryta 38 metams ir kredito gavėjai pradelsė mokėti 1 proc. visos kredito sumos, o tai yra neesminė dalis. Pagal teismų praktiką toks pažeidimas nėra laikomas esminiu ir eliminuoja kreditoriaus teisę nutraukti kredito sutartį. Be to, tai reiškia, jog kreditorius nepatyrė jokių nuostolių, kad prarastų interesą tęsti prievolinius teisinius santykius su kredito gavėjais.

31.3.                      Teismai neįvertino, kad kredito gavėjai yra sumokėję virš 40 000 Eur palūkanų, t. y. beveik visa sutartinių palūkanų suma yra padengta ir bankas iš šios kredito sutarties uždirbo tiek, kiek planavo uždirbti sudarydamas kredito sutartį.

31.4.                      Teismai taip pat neįvertino, kad kredito gavėjai yra įkeitę banko naudai ginčo nekilnojamąjį turtą, todėl negalima daryti išvados, kad bankas negavo to, ko tikėjosi.

31.5.                      Kredito sutarties kredito gavėjai nevykdė dėl sunkios finansinės padėties, o ne dėl tyčinių veiksmų.

31.6.                      Kredito sutarties nutraukimas sukels kredito gavėjams itin neigiamas pasekmes, nes jie praras įkeistą turtą ir sumokėtas įmokas, o banko interesai nenukentės.

31.7.                      Bankas, būdamas stipresnioji sutarties šalis, pasinaudojo savo pranašumu, skaičiuodavo įsipareigojimų nevykdymo palūkanas net už vieną pavėlavimo dieną, o nutraukdamas kredito sutartį pareikalavo mokėti ne palūkanas, kurias sudaro 0,65 proc. marža plius 1 mėn. EURIBOR, bet 16 proc. metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nuo visos negrąžintos kredito sumos. Ieškovo teigimu, bankas turėjo skaičiuoti tik 5 proc. metines palūkanas už vėlavimus. Dėl to teismai nepagrįstai ex officio (pagal pareigas) nesumažino palūkanų už vėlavimus nuo 16 proc. iki 5 proc. metinių palūkanų.

31.8.                      Ieškovo teigimu, priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra per didelis, prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.

32.       Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Nei teisės aktai, nei teismų praktika nenurodo, kad vartotojai gali nesilaikyti prisiimtų įsipareigojimų ir kad toks įsipareigojimų nevykdymas eliminuoja kreditoriaus teisę nutraukti sutartį. Kredito sutartis buvo sudaryta su kredito gavėjais individualiai suderinus visas kredito sutarties specialiosios dalies sąlygas, o pagal CK 6.185 straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos yra privalomos kitai šaliai, jeigu jai buvo sudaryta galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kredito gavėjai susipažino su visomis kredito sutarties sąlygomis, todėl visos kredito sutarties sąlygos yra laikomos jiems privalomomis.

32.2.                      Ieškovas prašo pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir net neginčija padarytų mokėjimo prievolių pažeidimų, kurie pagal kredito sutartį sudarė pagrindą bankui nutraukti sutartį. Mokėjimų grafikas yra esminė sąlyga. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį ir kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punktą bankas ir ieškovas susitarė dėl teisinių pasekmių tuo atveju, jeigu ieškovas pažeistų mokėjimų grafiką ir neištaisytų padaryto pažeidimo per banko nurodytą terminą. Bankas, laikydamasis kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte nurodytos sąlygos, veikdamas sąžiningai ir bendradarbiaudamas, nesiekė iš karto pasinaudoti kraštutine priemone. Kredito santykiuose mokėjimų grafikas ir kredito gavėjo jo griežtas laikymasis turi esminę reikšmę kredito įstaigai. Taigi, kredito sutartyse nustatytas mokėjimų grafikas reiškia, jog kreditas ir palūkanos turi būti sumokėti ne galutinio termino dieną, bet privalo būti mokami pagal grafiką. Kas mėnesį privalomų mokėti įmokų pagal grafiką nemokėjimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas.

32.3.                      Pajamų neturėjimas nėra jokia sutarties nevykdymą pateisinanti aplinkybė. Ieškovas neįrodė, kad dar iki sutarties vykdymo pažeidimo jis kreipėsi į banką informuodamas apie konkrečias aplinkybes, tariamai trukdančias jam vykdyti mokėjimo prievoles. Priešingai, apie jokias sutarties nevykdymo priežastis ieškovas banko iki kredito sutarties nutraukimo neinformavo. Aplinkybė, kad netgi jeigu kredito gavėjams ir tapo sunku vykdyti sutartimi prisiimtas prievoles ir grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, nereiškia, jog jie įgijo teisę vienašališkai nustoti vykdyti šias prievoles, o vėliau reikalauti, kad bankas arba nenutrauktų kredito sutarties, arba ją atnaujintų.

32.4.                      Mokėjimai, kai ieškovas pats pasirenka jų vykdymo terminus, sumas ir jie neatitinka sutarties, nereiškia, kad bankas neturi pagrindo nutraukti kredito sutarties. Kredito gavėjų padaryti mokėjimo prievolių pažeidimai nėra ir negali būti siejami su pavienių įmokų nesumokėjimu, kai iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad kredito gavėjų įsipareigojimų nevykdymas nebuvo vienkartinis, priešingai – kredito gavėjai sistemingai ilgą laiką pažeidinėjo mokėjimo prievoles pagal kredito sutartį.

32.5.                      Bylos įrodymai teikia pagrindą bankui netikėti, kad kredito sutartis bus vykdoma ateityje: ieškovas pats teigė, kad jis negali mokėti įmokų dėl ginčo turtui taikomų areštų; bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad jeigu kredito sutarties nutraukimas nebus pripažintas neteisėtu, ieškovas teiks pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (dėl nemokumo). Pirmosios instancijos teisme ieškovas tvirtino, kad jį ir jo sutuoktinę, kredito gavėjus, iš esmės remia ieškovo tėvas, o tai įrodo, jog kredito gavėjai yra nemokūs, ir pan. Be to, ieškovas kasaciniame skunde iš viso neįrodinėja, kad jie yra pajėgūs įvykdyti savo įsipareigojimus, o vien tai, kad turtas įkeistas paskolai gauti, neužtikrina mokėjimų grafiko vykdymo.

32.6.                      Ieškovas neįrodė, kad kredito sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos yra baudinės. Pažymėtina, kad 16 proc. metinės palūkanos per dieną sudaro 0,043 proc. (16 / 365). Tokio palūkanų dydžio negalima pripažinti neprotingu ar nesąžiningu. Įstatymų leidėjas vartotojui įtvirtino įstatyme 0,05 proc. netesybas kaip protingas, o tai sudaro 18,25 proc. metinių palūkanų (0,05 x 365). CK 6.210 straipsnyje įtvirtinti palūkanų dydžiai, tačiau nurodyta, kad įstatymas arba sutartis gali nustatyti ir kitą palūkanų dydį. Tiek Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje, tiek Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi, įstatymų leidėjas dėl vartotojo įtvirtino įstatyme 0,05 proc. netesybas kaip protingas, o tai sudaro 18,25 proc. metinių palūkanų (0,05 x 365).

32.7.                      Ieškovas neturi teisės ginčyti kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte nurodytos sąlygos, nes yra užtikrinęs kredito sutarties vykdymą hipoteka (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 3 punktas), kredito sutarties vykdymo laikotarpiu yra mokėjęs įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už mokėjimų vėlavimus, t. y. vykdęs ginčijamą sąlygą (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

32.8.                      Tai, kad ieškovas tik 2017 m., pradėjus beveik 9 metams nuo kredito sutarties sudarymo, tik dėl savo paties padarytų pažeidimų atsiradus neigiamų padarinių pradėjo ginčyti 16 proc. dydžio metines palūkanas, įrodo, jog ieškovas tiesiog siekia išvengti sutartinės atsakomybės. Kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų panaikinimas ar sumažinimas iki 5 proc. dydžio paneigtų šalių sutarties laisvės principą, banko interesų užtikrinimą bei suteiktų kredito gavėjams galimybę, pažeidus sutartinius įsipareigojimus, naudotis banko pinigais už nedidelį užmokestį.

32.9.                      Teismai pagrįstai nustatė, kad priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų įkainių, išlaidos yra realios ir atsiradusios dėl paties ieškovo inicijuotos bylos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kredito sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties

33.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 24 d. tarp ieškovo, trečiojo asmens (ieškovo sutuoktinės) ir atsakovo (banko) buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią bankas suteikė ieškovui ir jo sutuoktinei 225 904 Eur gyvenamajam būstui refinansuoti ir įrengti. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kasaciniame skunde teigia, kad teismai nesirėmė materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis vartojimo sutartis ir nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygas, taip pat neteisingai aiškino normas, reglamentuojančias esminį sutarties pažeidimą ir netesybų mažinimo pagrindus.

34.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje taikytinas ginčijamos kredito sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantys vartojimo sutarties sampratą, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.2281, 6.2284 straipsniuose.

35.       Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 28 punktas; 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017, 49 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 38 punktas ir kt.).

36.       Remiantis CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartojimo sutarties sąvokos apibrėžtimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.

37.       Pagal galiojančio CK

38.       Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

39.       Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis. Kredito sutarties, kuria suteikiamas kreditas nekilnojamam turtui įsigyti, kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl kai pastaroji sutartis atitinka nurodytus vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.

40.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas bei trečiasis asmuo yra fiziniai asmenys, o bankas – verslininkas. Taigi byloje aptariama sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį. Ginčo sutarties specialiosios dalies 2.7 punkte įtvirtinta, kad kredito paskirtis yra būsto kreditui refinansuoti ir gyvenamojo namo apdailos darbams užbaigti. Sutarties objektas (gyvenamojo namo įrengimas ir įsigijimas) suponuoja, kad kredito sutarties tikslas yra susijęs su ieškovo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu. Ieškovas pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, atsakovas šios aplinkybės neginčijo ir nenurodė argumentų, kodėl ši sutartis negalėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.

41.       Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, kad fizinio asmens sudaryta paskolai refinansuoti sutartis, kurios tikslas negalėtų būti priskirtas verslo tikslams, atitinka vartojimo sutarties požymius, todėl turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, 43 punktas).

42.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad ieškovo ir atsakovo sudaryta kredito sutartis yra vartojimo, ir pasisako dėl jos sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu ir dėl sutarties esminio pažeidimo.

 Dėl kredito sutarties nutraukimo esant esminiam sutarties pažeidimui 

43.       Ieškovas nurodo, kad kredito sutarties nuostatos, reglamentuojančios vienašališką jos nutraukimą, turi būti pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento,  todėl spręsdami, ar kredito sutarties nutraukimas buvo teisėtas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai privalėjo vadovautis įstatyme įtvirtintais sutarties nutraukimo pagrindais ir vertinti bei spręsti, ar nagrinėjamos bylos kontekste sutarties pažeidimas laikytinas esminiu.

44.       Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.188 straipsnis (galiojantis CK 6.2284 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

45.       Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalis), nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi (CK 6.2284 straipsnio 3 dalis), teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.188 straipsnio 5 dalis (CK 6.2284 straipsnio 6 dalis) nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

46.       Taigi, CK 6.188 straipsnio 2 ir 5 dalys (6.2284 straipsnio 2, 3 ir 6 dalys) nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu.

47.       Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje K?sler ir K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

48.       Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (6.2284 straipsnio 2 dalis) nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.188 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

49.       Teisingumo Teismas, spręsdamas, ar ilgalaikėse hipoteka užtikrintose paskolos sutartyse nustatyta sąlyga dėl tokių sutarčių nutraukimo prieš terminą, kai nesumokamos pagal sutartį nustatytos įmokos, yra sąžininga, išaiškino, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo tikslu gali pasirodyti svarbu įvertinti teisinę situaciją, kurioje yra minėtas vartotojas, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintas priemones, kad būtų užkirstas kelias naudoti nesąžiningas sąlygas (Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68 punktas; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Banco Popular Espa?ol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaqu?n Valldeperas Tortosa, Mar?a ?ngeles Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).

50.       ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).

51.       Aptardamas sąlygą dėl pirmalaikio ilgalaikių sutarčių pasibaigimo per nustatytą laikotarpį skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų, Teisingumo Teismas nurodytame 2013 m. kovo 14 d. sprendime byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, konstatavo, kad nacionalinis teismas visų pirma turi patikrinti, ar pardavėjo arba tiekėjo teisė reikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamiems sutartiniams santykiams yra esminė, ar ši teisė įtvirtinta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai svarbus, palyginti su paskolos trukme ir suma, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų nuostatų ir ar nacionalinėje teisėje nustatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kuriam taikoma tokia sąlyga, pašalinti minėto reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes (Teisingumo Teismo sprendimo byloje Aziz 73 punktas).

52.       Pagal CK 6.188 straipsnio 5 dalį (6.2284 straipsnio 5 dalis), ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.

53.       Nagrinėjamu atveju kredito sutarties 13.1 punktu šalys susitarė, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą skolai padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia skolos, bankas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį.

54.       Bankas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai neatliko mokėjimų, vadovaudamasis tiek kredito sutarties 13.1 punktu, tiek CK 6.217 straipsniu, nuo 2017 m. balandžio 6 d. kredito sutartį su ieškovu vienašališkai nutraukė.

55.       Teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daro išvadą, kad kredito sutarties sąlygų pagrindu bankas paprasčiau įgijo teisę įspėti apie sutarties nutraukimą bei vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą (t. y. ieškovui praleidus bet kurį mokėjimą ar jo dalį), todėl tokios kredito sutarties sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę paprastesne nei įstatyme nustatyta tvarka nutraukti kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas, yra nesąžiningos, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis).

56.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, kurių pagrindu kreditorius paprasčiau įgyja teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą, o įstatymo pagrindu jis tokią teisę įgytų tik dėl netinkamo griežtesnių reikalavimų, neatitinkančių ieškovės prievolių pagal sutartį, vykdymo, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nes pastato jį į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis, todėl tokia sutarties sąlyga pripažintina nesąžininga ir negaliojančia nuo kredito sutarties sudarymo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos mėn. 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017, 60 punktas).

57.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra pripažįstamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2012; 2017 m. liepos mėn. 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017, 56 punktas).

58.       Minėta, kad kredito sutarties 13.1 punkte numatyta galimybė bankui nutraukti kredito sutartį skolininkui pavėlavus sumokėti bent vieną mokėjimą, be to, numatytas tik dešimties dienų įspėjimo terminas. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad kredito sutartis buvo sudaryta 38 metams, ieškovo paimta skola buvo 225 904 Eur, iki kredito sutarties nutraukimo buvo sumokėta 39 058, 52 Eur, kredito sutarties nutraukimo dieną neįvykdyta prievolių suma buvo 1886,99 Eur, kredito sutartis buvo užtikrinta žemės sklypo ir gyvenamojo namo hipoteka, todėl teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodyta teismų praktika, sprendžia, kad bent vienos įmokos pagal kredito sutartį nesumokėjimas kaip kredito sutarties vienašalis nutraukimo prieš terminą pagrindas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovo, kaip vartotojo, teises ir interesus, nes pastato jį į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis. Tokia ginčo šalių sudarytos kredito sutarties nuostata pripažintina nesąžininga. 

59.       Kartu pažymėtina, kad kaip yra išaiškinęs ESTT, jeigu nacionalinis teismas konstatavo, kad vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, aplinkybė, jog ši sąlyga nebuvo taikoma, savaime negali sutrukdyti nacionaliniam teismui taikyti visų iš šios sąlygos nesąžiningumo kylančių padarinių. Taigi, nacionaliniam teismui, kuris konstatavo vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, nėra draudžiama pripažinti ją negaliojančia ir jos netaikyti, kai verslininkas jos netaikė, tačiau laikėsi nacionalinės teisės nuostatoje numatytų sąlygų (ESTT 2017 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Banco Primus SA prieš Jes?s Gutiérrez Garc?a, C-421/14, 73–75 punktai).

60.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes bei CK 6.217 straipsnio esmę,  konstatuoja, kad nepaisant to, jog net ir tenkinus ieškovo reikalavimą pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu tuo pagrindu, kad bankas kredito sutarties 13.1 punktu nustatė nesąžiningas vartotojui sąlygas ir, nutraukdamas kredito sutartį, pažeidė įspėjimo ir sutarties nutraukimo terminus, tai per se (savaime) nereiškia, jog kiti jo reikalavimai – pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir įpareigoti banką atnaujinti kredito sutarties galiojimą nekeičiant ankstesnių sutarties sąlygų – turėtų būti tenkinami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017 62 punktą).

61.       Bankas kredito sutartį nutraukė papildomai vadovaudamasis ir CK 6.217 straipsniu, toliau teisėjų kolegija pasisako šiuo aspektu.

62.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kai kredito sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.209 ir 6.217 straipsniuose įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

63.       CK 6.209 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Šio straipsnio tikslas yra leisti šalims išsaugoti sutartį, nors ir praleistas jos įvykdymo terminas. Nukentėjusiai šaliai suteikiama teisė sudaryti kitai šaliai, praleidusiai įvykdymo terminus, galimybę įvykdyti sutartį. Taigi ši teisės norma nustato nukentėjusios šalies teisę, bet ne pareigą. Nukentėjusi šalis, nusprendusi nustatyti kitai šaliai papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, turi šią teisę įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka, pvz., apie papildomo termino nustatymą pranešti kitai šaliai raštu, taip pat nustatomas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti turi būti protingas. Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatę, jog kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti (Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 15 d.; Įstatymo 58 straipsnio 5 dalis).

64.       CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenustatė ir negalėjo protingai nustatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

65.       Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas tęsti sutartinius santykius yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 59 punktas).

66.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

67.       Pareiga vartotojui tinkamai vykdyti tokio pobūdžio sutartis yra nustatyta ir Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kredito davėjas ir paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį arba pareikalauti grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui tik esant esminiam kredito sutarties pažeidimui, bei 3 dalyje, pagal kurią pagrindas nutraukti sutartį yra ilgesnis nei 90 dienų kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas. 

68.       Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

69.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

70.       Kartu pažymėtina, kad, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

71.       Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas). Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 60 punktas).

72.       Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad bendra kredito suma sudarė 225 904 Eur. Teismų nustatyta, kad ieškovas nuo 2015 metų netinkamai vykdė prievoles pagal kredito sutartį. Bankas, reaguodamas į ieškovo skolas, nuolat elektroniniu paštu siuntė laiškus, prašydamas sumokėti skolą ir informuodamas, kad ieškovas, esant neaiškumui ar neturint galimybės sumokėti visos skolos, turi galimybę kreiptis banko nurodytais kontaktais į atsakingus asmenis dėl laikinų finansinių problemų būdų sprendimo, taip pat ragino pašalinti kredito sutarties vykdymo pažeidimus ir įspėjo apie teisines pasekmes, galinčias kilti dėl ieškovo daromų pažeidimų: 2015 m. gegužės 13 d. el. laišku bankas informavo, kad vėlavimas tęsiasi 58 dienas, ir reikalavo nedelsiant padengti skolą; 2015 m. lapkričio 19 d. el. laišku bankas informavo, kad vėlavimas tęsiasi 65 dienas, ir reikalavo nedelsiant padengti skolą; 2016 m. vasario 22 d. reikalavimu Nr. OUT-3056 bankas nurodė, jog mokėjimų vėlavimas tęsiasi dar nuo 2015 m. lapkričio 16 d., ir įspėjo, kad jeigu iki 2016 m. kovo 27 d. nebus padengta susidariusi skola, bankas priims sprendimą dėl kredito sutarties nutraukimo; 2016 m. kovo 30 d. el. laišku bankas informavo, kad vėlavimas tęsiasi 135 dienas, ir reikalavo nedelsiant padengti skolą bei įspėjo, kad, nepašalinus pažeidimų, jis priims sprendimą dėl kredito sutarties nutraukimo; 2016 m. rugsėjo 6 d. reikalavimu Nr. OUT-14391 bankas nurodė, jog mokėjimų vėlavimas tęsiasi dar nuo 2016 m. gegužės 16 d., ir įspėjo, kad jeigu iki 2016 m. spalio 10 d. nebus padengta susidariusi skola, jis priims sprendimą dėl kredito sutarties nutraukimo; 2017 m. sausio 24 d. reikalavime Nr. OUT-1811 buvo nurodyta, kad vėlavimai tęsiasi nuo 2016 m. spalio 17 d. ir nustatytas terminas ne vėliau kaip iki 2017 m. vasario 27 d. susidariusiai skolai padengti (1886,99 Eur ir iki mokėjimo dienos atsirasiančias sumas), ir įspėta, kad, nepadengus skolos, bankas priims sprendimą dėl kredito sutarties nutraukimo.

73.       CK 6.38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti ekonomiškumo ir prievolės šalių bendradarbiavimo principai. Bendradarbiavimo principas reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti; prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, – praneštų apie gyvenamosios ar verslo vietos pasikeitimą, laiku praneštų apie kylančias prievolės vykdymo kliūtis ir panašiai. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir atitinkamuose ginčo šalių sudarytos kredito sutarties punktuose (Sutarties bendrosios dalies 14 punkto 14.1.1–14.1.5 papunkčiuose). Nagrinėjamu atveju teismų buvo konstatuota ginčo šalių bendradarbiavimo stoka dėl ieškovo nepasiekiamumo, dėl susidariusių sunkumų ir galimybių spręsti šiuos sunkumus derinimo, pan. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankas, be nutarties 74 punkte išvardytų elektroniniu paštu siųstų dokumentų, dar papildomai 2017 m. kovo 22 d. pranešimu Nr. OUT-5309 informavo ieškovą ir jo sutuoktinę, kad susidariusi skola padengta tik iš dalies, ir įspėjo, kad, iki 2017 m. balandžio 6 d. nepadengus visos skolos, jis vienašališkai nutrauks sutartį nuo 2017 m. balandžio 6 d.; šis pranešimas buvo išsiųstas registruotu paštu adresais: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), taip pat ieškovui į darbovietes UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“; AB „Lietuvos paštas“ pažymos patvirtino, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą įteiktas asmeniškai ieškovui 2017 m. kovo 25 d. adresu: (duomenys neskelbtini), 2017 m. kovo 27 d. per darbovietę UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir per darbovietę UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau byloje yra tik vienas įrodymas, kad ieškovas sureagavo į banko įspėjimus, t. y. jis 2017 m. gegužės 4 d. elektroniniu laišku kreipėsi į banką ir nurodė, kad reikalinga pagalba sprendžiant dėl būsto paskolos sutarties atnaujinimo, taip pat nurodė, kad, prisijungęs internetinės bankininkystės, pamatė, jog kredito sutartis nutraukta dėl skolos (1 t., b. l. 204).

74.       Byloje teismų taip pat nustatyta, kad po banko raginimų kredito gavėjai pažeidimus tęsė, įmokų pagal grafiką laiku ir tinkamai nepradėjo mokėti, bankas 2017 m. kovo 22 d. pranešimu Nr. OUT-5309 apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą (žr. banko 2017 m. rugpjūčio 21 d. atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 5) nurodė kredito gavėjams, kad vėlavimas vis dar tęsėsi nuo 2016 m. lapkričio 16 d. (daugiau kaip 5 mėnesius iš eilės), ir nurodė ne vėliau kaip iki 2017 m. balandžio 6 d. pašalinti mokėjimo prievolių pažeidimus (sumokėti pranešimo parengimo dieną susidariusią 2158,31 Eur skolą ir iki skolos padengimo atsirasiančias mokėtinas sumas) bei įspėjo, kad, nepašalinus pažeidimų, kredito sutartis bus nutraukta. Kadangi pažeidimai nebuvo pašalinti, tai bankas nuo 2017 m. balandžio 6 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį (po 141 dienos iš eilės skolos nemokėjimo). 

75.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išvardytas teismų nustatytas aplinkybes, nurodo, kad kredito sutarties pagrindu ieškovas prisiėmė įsipareigojimą tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal kredito sutartį, tačiau neatliko mokėjimų beveik 5 mėnesius iš eilės, t. y. šios pareigos nevykdė sistemingai, ilgą laiką, nors viena iš esminių kredito sutarties sąlygų buvo ieškovo įsipareigojimas tinkamai ir laiku vykdyti mokėjimus (kredito sutarties 2 punktas) pagal kredito sutartį. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad bankas pagrįstai įgyvendino teisę nutraukti kredito sutartį įstatyme nustatytu pagrindu.

76.       Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pagrindas bankui vienašališkai nutraukti kredito sutartį buvo grindžiamas ir įstatymo normomis (tiek CK 6.217 straipsniu, pagal kurį pagrindas nutraukti sutartį yra esminis sutarties pažeidimas, tiek Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią pagrindas nutraukti sutartį yra ilgesnis nei 90 dienų kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas). Tai reiškia, kad, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, ieškovui daugiau nei 5 mėnesius tinkamai nevykdant pareigos mokėti skolą bankui, teismams buvo pagrindas ieškinį atmesti.

77.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškovas, teigdamas, jog sutartis nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, šiuos savo teiginius privalo pagrįsti pateikiamais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015), o sprendžiant, ar neįvykdymas teikia pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019, 54 punktas). 

78.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pats ieškovas pripažino, jog dėl nepalankios situacijos netinkamai vykdė kredito sutarties sąlygas; reikalaudamas tęsti sutarties vykdymą, ieškovas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis yra mokus ir turi galimybę toliau tinkamai tęsti savo sutartinių prievolių vykdymą. Atvirkščiai, teismo posėdyje ieškovas patvirtino, kad jo darbo užmokestis yra nedidelis, jo sutuoktinė nedirba, jų šeimą remia tiek ieškovo, tiek sutuoktinės tėvai, o pats ieškovas svarsto galimybę inicijuoti fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą. Duomenų, kad ieškovas po sutarties nutraukimo yra sumokėjęs nors dalį susidariusios skolos bei yra finansiškai pajėgus tinkamai vykdyti įsipareigojimus, teismų sprendimuose nėra konstatuota.

79.       Kasaciniame skunde ieškovas nurodė, kad jis kredito sutarties nevykdė ne dėl tyčinių veiksmų, o dėl sunkios finansinės padėties. Bankas atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad byloje nėra įrodymų, teikiančių bankui galimybę tikėti, jog kredito sutartis bus vykdoma ateityje. Nors ieškovo kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog pradelstų mokėjimų suma pagal kredito sutartį, lyginant su paskolos suma, nėra didelė, o banko reikalavimas yra apsaugotas turto (žemės sklypo ir gyvenamojo pastato) įkeitimu, taip pat keliami klausimai dėl sumokėtų palūkanų dydžio ir santykio tarp įkeisto turto vertės ir procentinio skolos dydžio, yra svarbios sprendžiant dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, tačiau nagrinėjamos bylos atveju jos nesudaro pakankamo pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad ieškovo padaryti pažeidimai yra esminiai, todėl bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Priešingai, tolesnis kredito sutarties vykdymas nėra tikslingas ieškovo atžvilgiu, nes, ieškovui negalint atkurti mokumo, jo nereguliariai atliekami mokėjimai visų pirma yra skirti įsipareigojimų nevykdymo palūkanoms padengti, taigi įsipareigojimų pagal kredito sutartį suma nemažėja.  

80.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad bankas teisėtai nutraukė ginčo kredito sutartį, nes sutartis buvo iš esmės pažeista kredito gavėjams sistemingai nemokant įmokų ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas, – iš viso mokėjimo prievolių terminų pažeidimai tęsėsi daugiau kaip 5 mėnesius iš eilės, o nuolatinis prievoles pažeidžiantis kredito gavėjų elgesys suteikė pagrindą bankui nesitikėti, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Tokia teismų išvada atitinka ir teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 62–63 punktus).

81.       Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad bankas kaip kredito įstaiga tikėjosi, jog prievolės, kylančios iš kredito sutarties, bus vykdomos laiku, banko veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas, tačiau ieškovo elgesys ilgą laiką reguliariai nemokant bankui įmokų bei nesant byloje duomenų, patvirtinančių, kad jei kredito sutartis ir bus atnaujinta, ieškovas bus finansiškai pajėgus ją tinkamai ir laiku vykdyti, nesudarė pagrindo bankui manyti, jog sutartiniai įsipareigojimai bus įvykdyti. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovo padaryti pažeidimai yra esminiai ir todėl bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškovu, todėl nėra pagrindo vienašalį sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

Dėl palūkanų dydžio

82.       Ieškovas nurodo, kad kredito sutartyje įtvirtintos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos nustato neproporcingai didelę kredito gavėjo atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

83.       Kredito sutarties 8.2 punkte šalys susitarė, kad jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, lygios 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos.

84.       Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti.

85.       Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, yra pasisakyta, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas).

86.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, 54–55 punktai).

87.       Klausimą, ar ginčo kredito sutartyje nustatytas netesybų dydis – 16 procentų metinių palūkanų nuo visos laiku nesumokėtos sumos – laikomas neproporcingai didele atsakomybe vartotojui už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.2284 straipsnio 5 dalyje nurodytas nuostatas. Byloje nenurodyta konkrečių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti šią teisės normą, todėl vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienas iš kriterijų yra ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse.

88.       Kaip teisingai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo bankas, kredito sutarties 8.2 punkte nustatytos 16 proc. metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos už mokėjimų vėlavimą (kas per dieną sudaro 0,043 proc.; 16 / 365) yra netgi mažesnės, nei nustatyta Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies normoje, – 0,05 proc. dydis per dieną (arba 18,25 proc. metinių palūkanų; 0,05 x 365). Taigi, pagal teisinį reguliavimą kredito sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų yra palankesnė nei įtvirtina įstatymas.

89.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti kredito sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, todėl nagrinėjamos bylos atveju netaikytinos nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.188 straipsnio 7 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis).

Dėl priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio

90.       Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėjusių teismų iš jo atsakovui priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis yra nepagrįstai didelis.

91.       Bylinėjimosi išlaidas bylos šalys moka už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, prie jų taip pat priskiriamos ir šalių turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdą.

92.       Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

93.       Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus.

94.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vartotojo kaip silpnesniosios santykių šalies teisių ir teisėtų interesų apsauga užtikrinama specialiu teisiniu reguliavimu. Vartojimo sutartims greta bendrųjų prievolių teisės ir sutarčių teisės normų taikomos specialiosios taisyklės sutarčių sudarymo, aiškinimo, sutarties šalių teisių ir pareigų, nesąžiningų sutarčių sąlygų, sutarčių pabaigos, teisės gauti informaciją ir kt. klausimams reguliuoti, nustatomos platesnės vartotojo interesų garantijos ir pažeistų teisių gynimo būdai. Tam tikros lengvatos vartotojams taikomos ir jiems naudojantis teise kreiptis į teismą: pagal CPK 83 straipsnio 1 punktą vartotojai bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Tačiau proceso teisės normose, reguliuojančiose išlaidų advokato pagalbai atlyginimą, išimčių vartotojams nenustatyta. Vadinasi, šie klausimai turi būti sprendžiami taikant bendrąsias taisykles dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio ir paskirstymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).

95.       Nagrinėjamu atveju bankas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis pirmosios instancijos teisme patyrė 2539,27 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, apeliacinės instancijos teisme – 1002,24 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

96.       Pirmosios instancijos teismas iš ieškovo bankui AB „Luminor“ priteisė 2539,27 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šias banko išlaidas sudarė advokato pagalba surašant atsiliepimą į ieškovo ieškinį ir teisinės konsultacijos (2 t., b. l. 135–144): 2017 m. rugsėjo 14 d. banko sumokėti advokatui 1366,70 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą NJORD Nr. 17-0767, 2017 m. gruodžio 31 d. banko sumokėti advokatui 760,96 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą NJORD Nr. 17-1027, 2018 m. vasario 21 d. banko sumokėti advokatui 411,61 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą NJORD Nr. 18-0113.

97.       Apeliacinės instancijos teismas iš ieškovo bankui priteisė atlyginti 1002,24 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kurias sudarė advokato pagalba surašant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą (3 t., b. l. 42): 2018 m. liepos 18 d. banko sumokėti advokatui 1002,24 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą NJORD Nr. 18-0512.

98.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovo ieškinys teismų buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas pagrįstai, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas bylą laimėjusiai šaliai.

99.       Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio apskaičiavimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos). Šių Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), o 8.2, 8.11, 8.19 punktuose nustatyti už šias advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai.

100.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad priteistos sumos neviršija Rekomendacijų 7, 8.2, 8.11, 8.19 punktuose nustatytų dydžių, sprendžia, jog bylą nagrinėję teismai, priteisdami iš ieškovo bankui nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepažeidė bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančių proceso teisės normų ir nesuvaržė ieškovo teisės į teisminę gynybą (CPK 5, 98 straipsniai). Ieškovas, nors ir būdamas vartotojas, reikšdamas ieškinį prisiėmė jam nepalankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo riziką.

Dėl bylos procesinės baigties

101.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nors bylą nagrinėję teismai kredito sutarties, kurios nutraukimo teisėtumas ginčijamas šioje byloje, nepagrįstai nelaikė vartojimo kredito sutartimi, tačiau, atsižvelgdami į nustatytas faktines aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė vienašališko kredito sutarties nutraukimo prieš terminą teisėtumą reglamentuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nepažeidė proceso teisės normų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio nustatymo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

102.       Atmetus ieškovo kasacinį skundą, jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

103.       Minėta, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

104.       Bankas prašo priteisti 1258,40 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl priteistina iš ieškovo.

105.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. rugpjūčio 7 d. d. nutartimi ieškovui E. J. buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Bylą išnagrinėjus kasacine tvarka ir priėmus sprendimą, atidėtas žyminis mokestis – 550 Eur priteistinas valstybės naudai iš ieškovo.

106.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 10,49 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasacinį skundą padavusio ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

107.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. 3P-1111/2019 buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti išieškojimo veiksmai, susiję su hipoteka įkeisto turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), priverstiniu pardavimu vykdomojoje byloje Nr. 0008/17/01094. Atmetus ieškovo kasacinį skundą, naikintinos teisėjų atrankos kolegijos nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 550 (penkis šimtus penkiasdešimt) Eur žyminio mokesčio, nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovo E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui „Luminor Bank AS“, veikiančiam per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių,  (į. k. 112029270) 1258,40 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt aštuonis Eur 40 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 10,49 Eur (dešimt Eur 49 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. 3P-1111/2019 taikytas laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo veiksmų, susijusių su hipoteka įkeisto turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), priverstiniu pardavimu vykdomojoje byloje Nr. 0008/17/01094, sustabdymą.

Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Danguolė Bublienė

        Janina Januškienė

        Andžej Maciejevski