Administracinė byla Nr. A-2850-624/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02702-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 12.19
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Veika“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Veika“ (toliau – ir UAB „Veika“, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. AS-7 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), sumažinant patvirtintą 8 482 Eur mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą išgauto vandens kiekį dydį iki 100 proc. didesnio mokesčio dydžio, t. y. iki 1 821 Eur.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad su patikrinimo akte nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytu pažeidimu sutiko, tačiau teismo prašė sumažinti pareiškėjui apskaičiuotą mokesčio didesniu tarifu sumą iki proporcingos padarytam pažeidimui ir atitinkančios teisingumo principą.
3. Pareiškėjas nurodė, jog pripažino, kad operatyviai nesureagavo į 2015 m. įvykusį teisės aktų pasikeitimą pagal kurį, pareiškėjas iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo neturėjęs pareigos gauti leidimą naudoti telkinių (vandenviečių) gėlo geriamojo ir gamybinio požeminio vandens išteklius (toliau – ir Leidimas), po 2015 m. privalėjo jį gauti ir tapti šio mokesčio mokėtojas. Pereinamasis laikotarpis įsivertinti išgaunamo vandens kiekį ir leidimo poreikį įmonėms nebuvo nustatytas. Tik 2016 m. spalio 4 d. pareiškėjas gavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštą dėl požeminių vandens išteklių naudojimo, kuriuo buvo informuotas, kad Lietuvos geologijos tarnyba išduoda ūkio subjektams leidimus. Reaguodamas į gautą raštą pareiškėjas atliko požeminių vandens išteklių aprobaciją bei 2017 m. sausio 30 d. gavo Leidimą, pradėjo deklaruoti išgauto vandens kiekį bei mokėti mokestį už išgautą vandenį.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsižvelgus į teismų praktiką, taip pat į atsakomybę lengvinančias aplinkybes (bendradarbiavimą patikrinimo metu, nes neketino nuslėpti išgaunamo vandens kiekio, tinkamai jį deklaravo Lietuvos geologijos tarnybai, pastebėjęs klaidas ėmėsi jas taisyti, pareiškėjas pirmą kartą baudžiamas už požeminio vandens išgavim tvarkos pažeidimus), Sprendimu patvirtinta mokesčio suma 8 482 Eur turėjo būti mažinama iki 1 821 Eur.
5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas užsiėmė Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių gamtos išteklių naudojimo veikla ir turi tam reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, todėl privalo išmanyti jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, o taip pat teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius valstybei.
7. Departamentas pažymėjo, jog gamtos ištekliai yra didelė vertybė ir jie negali būti atsainiai naudojami ir apskaitomi, deklaruojami ar iš viso nedeklaruojami. Pareiškėjas yra atsakingas už nedeklaruotą jo išgautą gamtos išteklių kiekį 2015 ir 2016 m., tai nebuvo jo vienkartinis veiksmas, o deklaracijos nebuvo teikiamos net kelis kartus, tikintis, kad valstybė nepastebės.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė negalėjo būti laikoma svarbia aplinkybe, atleidžiančia jį nuo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalies taikymo. Atsakovas akcentavo, kad mažinti paskaičiuotą mokestį netikslinga ir dėl to, kad pareiškėjo apyvarta 2018 m. siekė 10 000 001 – 20 000 000 Eur, todėl paskaičiuota mokėtina suma už nedeklaruotus gamtos išteklius pareiškėjui nėra neproporcingai didelė finansinė našta. Atsakovas nurodė, kad Įstatymas nenumatė išimčių dėl mažesnio tarifo taikymo, o pareiškėjas skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš Įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 21 d. sprendimu tenkino pareiškėjo UAB „Veika“ skundą ir pakeitė Departamento 2019 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. AS-7 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant Sprendimu patvirtintą mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį sumą iki 2 544,60 Eur.
10. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius priskaičiavimo, pakeitimo (ekonominės sankcijos dydžio pagrįstumo).
11. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas 2019 m. birželio 3 d. surašė patikrinimo aktą Nr. D-15, kuriame konstatavo, kad patikrinus, kaip pareiškėjas deklaravo išgautą gamtos išteklių kiekį (požeminį vandenį) už 2014–2018 metus, vadovaujantis pareiškėjo pateikta išgauto vandens apskaita, nustatė, kad pareiškėjas už 2015 m. IV ketvirtį ir 2016 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš viso nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, tuo pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimi už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 9 103 Eur.
12. Teismas pažymėjo, jog Departamentas ginčijamu Sprendimu pakeitė 2019 m. birželio 3 patikrinimo aktą Nr. D-15. Sprendime nurodyta, kad atsižvelgiant į pareiškėjo Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentui 2019 m. birželio 26 d. pateiktas pastabas dėl 2019 m. birželio 3 d. patikrinimo akto Nr. D-15 ir prie jų pridėtus požeminio vandens gavybos apskaitos duomenis (LGT pateiktoje 1-PV ataskaitoje už 2015 m. 12 mėn. vietoje 1094 m3 turėjo būti įrašyta 449 m3) buvo atlikti perskaičiavimai už 2015 m. IV ketvirtį. Mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminis vanduo) kiekį už 2015 m. IV ketvirtį ir 2016 m. iš viso yra 8 482 Eur.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui pripažino, jog nedeklaravo laiku išgauto gėlo požeminio vandens kiekio, tačiau manė, kad mokestis turėtų būti mažesnis. Departamentas nesutiko su šiais argumentais, iš esmės laikėsi pozicijos, kad pareiškėjui turėjo būti paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu.
14. Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika konstatavo, kad šioje byloje reikėjo įvertinti, ar paskirta ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.
15. Teismas nurodė, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl pasikeitęs teisinis reguliavimas negalėjo nulemti ginčijamo administracinio akto neteisėtumo. Pareiškėjui 2017 m. sausio 30 d. išduotas leidimas išgauti gėlo požeminio vandens išteklius. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas išgaudavo gėlą požeminį vandenį 2015 ir 2016 metais, neturėdamas leidimo, nors tokį leidimą privalėjo turėti ir privalėjo deklaruoti sunaudotų gamtos išteklių kiekius bei sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Taigi šiuo atveju susidarė situacija, kad atsakovui nebuvo prieinama informacija apie pareiškėjo išgautą gėlo požeminio vandens kiekį ginčo laikotarpiu. Teismas pažymėjo, kad deklaracijos teikimas būtų iš esmės formalus veiksmas, jei pareiškėjas būtų turėjęs leidimą.
16. Atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus apie pereinamojo laikotarpio ūkio subjektams teisės aktų pakeitimams įgyvendinti nesuteikimą, taip pat į tai, kad aplinkraštis požeminį vandenį išgaunančioms įmonėms apie teisinio reguliavimo pakeitimus pateiktas 2016 metų pabaigoje, po ko pareiškėjas ėmėsi operatyvių veiksmų įteisinti valstybinių gamtos išteklių naudojimą (kreipimasis dėl leidimo gavimo, deklaravimas išgauto vandens kiekių), teismas laikė, kad, nors deklaracijos ir nebuvo pateiktos, tyčios nuslėpti mokestį požymių šioje veikoje nebuvo, dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų, tačiau pažeidimo pobūdį sunkina tai, kad pareiškėjas visiškai ignoravo pareigą teikti mokesčio deklaracijas ir mokėti mokesčius. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas argumentavo tuo, jog pasikeitė teisinis reguliavimas, visgi teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas užsiima Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių gamtos išteklių naudojimo veikla ir turi tam reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, todėl privalėjo išmanyti jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, o taip pat teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius valstybei. Teismas nurodė, kad įstatymo nežinojimas nėra pagrindas atleisti nuo atsakomybės, todėl tokia veika buvo sukeliama rizika, jog užsitęsus deklaracijų neteikimui ir mokesčių nemokėjimui vėlesnio mokesčio paskaičiavimo ir išieškojimo galimybės pasunkės.
17. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pažeidimo neneigė, nurodė, kad jo priežastys buvo susijusios su pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu, po kurio pareiškėjas turėjo gauti leidimą savo veiklai išgaunant gėlą požeminį vandenį ir jį gavo 2017 metais, todėl tai rodė, kad pareiškėjas linkęs toliau laikytis įstatymų, bendradarbiauti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų anksčiau baustas už analogiškus nusižengimus ar laiku netinkamai deklaravęs mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, taip pat pareiškėjo atsakingas asmuo nubaustas už deklaracijų laiku nepateikimą administracine tvarka.
18. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, skundą tenkino iš dalies ir Sprendimo dalį, kurioje už nedeklaruotus valstybės gamtos išteklius pritaikytas 10 kartų didesnis tarifas, taikant 300 proc. (3 kartus) padidintą tarifą, pakeitė, atitinkamai priskaičiuotą mokesčio sumą už 2015 m. sumažino iki 302,40 Eur (1 008/10*3), o už 2016 m. – iki 2 242,20 Eur (7 474/10*3), iš viso priskaičiuotą mokesčio padidintu tarifu sumą sumažino iki 2 544,60 Eur.
III.
19. Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proporcingumo principą, todėl šio principo pažeidimas lėmė skundžiamo sprendimo neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad mokesčių surinkimo, deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolė yra valstybės interesas.
19.2. Pareiškėjas nepagrindė sankcijos neproporcingumo jo ūkinės veiklos atžvilgiu ir pareiškėjui paskaičiuota suma nėra pernelyg didelė, kurią būtų sunku sumokėti. Be to, pareiškėjo apyvarta 2018 metais siekė 10 000 001 – 20 000 000 Eur, todėl Departamento paskaičiuota vadovaujantis galiojančiu Įstatymu mokėtina suma už nedeklaruotus gamtos išteklius – 8 482 Eur, įmonei nėra nei neproporcingai didelė finansinė našta, nei Įstatymas nustato kokias nors išimtis dėl mažesnio tarifo taikymo.
19.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad pareiškėjo apyvarta 2018 m. siekė 10 000 001-20 000 000 Eur, UAB „Veika“ veikia jau 28 metus ir nėra rinkos naujokas.
19.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Pareiškėjas yra atsakingas už nedeklaruotą jo išgautą gamtos išteklių kiekį 2015 ir 2016 metais, ir tai nebuvo pareiškėjo vienkartinis veiksmas, o deklaracijos nebuvo teikiamos net kelis kartus, t. y. pareiškėjas iš viso teisės aktų nustatyta tvarka nenurodė išgauto gamtos išteklių (gėlo požeminio vandens) kiekio deklaracijos už 2015 m. IV ketvirtį ir visus 2016 metus, o kad būtų taikoma sankcija – didesnis mokesčio tarifas dauginat iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 str. 2 d.).
19.5. Pirmosios instancijos teismas turėjo apsvarstyti Departamento išsakytą poziciją dėl teisingai apskaičiuoto mokėjimo atidėjimo ar mokėjimo išdėstymo dalimis per protingą terminą, jeigu teismas manytų, kad visos mokesčio sumos sumokėjimas vienu metu būtų sudėtingas.
20. Pareiškėjas UAB „Veika“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
21. Pareiškėjas nurodo, kad jo padėtis yra tokia, kad įpareigojimas sumokėti mokestį, apskaičiuotą 10 kartų didesniu tarifu, t. y. 8 482 Eur, neabejotinai neigiamai atsilieptų veiklai. Pareiškėjas pažymi, jog duomenis ir argumentus dėl savo blogos finansinės būklės ir neigiamos mokesčio 10 kartų didesniu tarifu įtakos pateikia reaguodamas yra Departamento nepagrįstus ir nepatikrintus teiginius apeliaciniame skunde, kadangi pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą yra vidutinė įmonė.
22. Pareiškėjas pripažįstą faktą, kad laiku nesureagavo į Įstatymo pasikeitimus, todėl padarė teisės pažeidimą, tačiau gavęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos raštą dėl požeminių vandens išteklių naudojimo, nedelsdamas ėmėsi visų būtinų priemonių tam, kad kuo greičiau būtų gautas reikiamas leidimas dėl vandens išgavimo, visas faktinis išgauto vandens kiekis būtų deklaruotas ir sumokėtas mokestis.
23. Pareiškėjas paaiškina, jog neturėjo tikslo išvengti mokesčių mokėjimo, be to, kitų požeminio vandens išgavimo ir naudojimo tvarkos pažeidimų UAB „Veika“ neturi, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas sistemingai daro teisės pažeidimus.
24. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą sumažindamas pareiškėjui pritaikytą sankciją, nes 10 kartų didesnis tarifas yra maksimali sankcija, kuri turėtų būti taikoma, esant tyčiniam elgesiui, o netgi didelės ir sėkmingos įmonės turi teisę į sankcijos mažinimą, jei pažeidimas nebuvo sunkus. UAB „Veika“ pažymi, kad pažeidimą padarė dėl žmogiškos ir neatsargios klaidos.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas UAB „Veika“ prašymas sumažinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Sprendimu patvirtintą 8 482 Eur mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą išgauto vandens kiekį dydį iki 1 821 Eur.
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavęs, kad maksimalios sankcijos, kuria laikomas didesnio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifo taikymas, skyrimas, nėra pagrįstas ir, atsižvelgęs į reikšmingas ekonominės sankcijos individualizavimui aplinkybes, kad 300 proc. (3 kartus) padidinto tarifo taikymas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei yra adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui, priskaičiuotą mokesčio padidintu tarifu sumą sumažintino iki 2 544,60 Eur.
27. Departamentas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu sumą iki 2 544,60 Eur grindžia iš esmės argumentais dėl netinkamo proporcingumo principo taikymu nustatant sankcijos dydį ir su tuo susijusiu įrodymų vertinimo.
28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.
29. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinama kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinius gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 ir kt.).
30. Pažymėtina, kad Įstatymas nenumato, kad šio mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, t. y. šiuo atveju – mokesčio tarifo, dydį: mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose, o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 str. 1 ir 2 d.).
31. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo užtikrina teismas (žr., pvz., 2008 m. sausio 21 d. nutarimą; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Įgyvendinant šias Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, Viešojo administravimo įstatymo 4 skirsnio, reglamentuojančio ūkio subjektų priežiūrą, 368 straipsnyje nustatytos bendro pobūdžio nuostatos, reglamentuojančios poveikio priemonių ūkio subjektams taikymą, o taip pat – teisminę tokių poveikio priemonių teisėtumo ir pagrįstumo patikrą: skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti (Viešojo administravimo įstatymo 368 str. 6 d.).
32. Tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 6 dalies nuostatas nagrinėjant ūkio subjekto skundą dėl sankcijos dydžio, teisėjų kolegijos įsitikinimu, visų pirma turi būti įvertinama, kokia sankcija nustatyta, t. y. ar ji yra nustatoma tam tikrose ribose, priklausančiose nuo, pavyzdžiui, nesumokėto mokesčio dydžio, ar įstatymu nustatyto konkretaus dydžio: priešingai nei sankcijos, kuriai nustatyti įstatyme numatyti minimalūs ir maksimalūs jos dydžiai ir kuri viešojoje teisėje skaičiuojama nuo jos vidurkio, nustatomo galimos sankcijos minimalų ir maksimalų dydžius sudedant ir gautą rezultatą padalijant pusiau, sankcijos, kurios dydis, kaip ir ginčo atveju, nėra kintamas, skaičiuojama ne nuo jos vidurkio, o nuo dydžio, apskaičiuojamo įstatymo nustatyta tvarka, po to jau vertinant, ar yra pagrindas ją mažinti, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.
33. Nagrinėjamu atveju, nustatydamas pareiškėjui skirtinos sankcijos dydį, pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų visumos, daugiau vertino galimos sankcijos kompensacinį aspektą, kas, pažymėtina, nėra pagrįsta: Įstatymu, kurio tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 1 str.), nustatyta griežta poveikio priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020), kuri gali būti mažinama esant aplinkybėms, dėl kurių tokia poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.
34. Ginčo atveju, kaip konstatuota skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, sankcija už Įstatymo pažeidimą pareiškėjui skirta pagrįstai, jokios aplinkybės, dėl kurių sankcijos dydis – 8 482 Eur (kartu su minimalaus tarifo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius) – ūkio subjektui, kurio apyvarta, atsakovo duomenimis, kurių pareiškėjas neginčijo, 2018 m. viršijo 10 000 000 Eur, būtų akivaizdžiai per didelis ir neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas, nėra nurodytos.
35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, panaikinant sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria pakeista Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. AS-7 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis, sumažinant šiuo sprendimu patvirtintą mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį sumą iki 2 544,60 Eur.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan