Civilinė byla Nr. e3K-3-187-695/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42749-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.1.5; 2.6.30; 2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos ir procesinių palūkanų priteisimo; tretieji asmenys – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, uždaroji akcinė bendrovė „Valnetas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių dėl termino praleidimo sumokėti draudimo išmoką (už pripažinto nemokiu banko neįsigaliojusios akcijų emisijos banko akcijų pirkimą sumokėtas lėšas) skaičiuojamas procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas A. K. ieškiniu, jį vėliau patikslinęs, prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 10 083,47 Eur draudimo išmoką, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. gruodžio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovas teigė, kad 2011 m. balandžio 27 d. sudarė su AB banku „Snoras“ akcijų pasirašymo sutartį Nr. 20110427/V48 ir įnešė 34 788 Lt (10 083,47 Eur ieškovo nurodytu kursu – 1 Eur = 3,45 Lt arba 10 075,30 Eur oficialiu valiutų kursu – 1 Eur = 3,4528 Lt). Dėl banko nemokumo akcijų emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, ieškovas neįgijo banko akcijų. Ieškovas neteko investuotos sumos dėl indėlių ir investicijų draudėjo (banko) nemokumo, todėl prašė teismo priteisti iš atsakovės draudimo sumą, atitinkančią už akcijas sumokėtą sumą.

4.       Ieškovas pradiniame ieškinyje prašė priteisti draudimo išmoką pagal investuotojų kompensavimo sistemą. 2018 m. rugsėjo 5 d. patikslinęs ieškinį, ieškovas prašė priteisti draudimo išmoką ne pagal investuotojų kompensavimo sistemą, o pagal indėlių kompensavimo sistemą, kaip tai nustatyta 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, taip pat tokio turinio prašymą 2018 m. rugpjūčio 29 d. ieškovas pateikė atsakovei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 886,02 Eur procesinių palūkanų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 2 d., iki ieškovo reikalavimo įvykdymo dienos, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 5 d. Teismas atmetė kitą ieškinio dalį.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovas 2011 m. balandžio 27 d. sudarė su AB banku „Snoras“ akcijų pasirašymo sutartį Nr. 20110427/V48 ir įnešė 34 788 Lt (10 075,30 Eur). 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos bankas sprendimu atšaukė AB banko „Snoras“ veiklos licenciją, o 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla. Ieškovas 2018 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl draudimo išmokos išmokėjimo; pagal ieškovo prašymą atsakovė jam 2018 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo 10 075,30 Eur draudimo išmoką. Todėl teismas netenkino ieškinio reikalavimo priteisti draudimo išmoką.

7.       Dėl prašomų priteisti palūkanų – atsakovė ieškovui sumokėjo draudimo išmoką 2018 m. rugsėjo 5 d., nors ieškinys teisme priimtas 2016 m. gruodžio 2 d., todėl teismas sprendė priteisti iš atsakovės ieškovui 886,02 Eur procesinių palūkanų, remdamasis CK 6.37, 6.210 straipsniais, nustatančiais, kad iš skolininko priteisiamos 5 proc. metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8.       Bylą pagal atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. spalio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą.

9.       Dėl procesinių palūkanų priteisimo – apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad pagal ieškovo ieškinį byla iškelta 2016 m. gruodžio 2 d., sustabdyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartimi iki galutinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-666-706/2015 (Nr. 3K-3-213-687/2018) priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo minėtą civilinę bylą Nr. 3K-3-213-687/2018 ir 2018 m. liepos 4 d. priimtoje nutartyje išaiškino, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2018 m. kovo 22 d. prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m. kovo 3 d. direktyvoje Nr. 97/9/EB dėl kompensacijų sistemų (toliau – ir Direktyva 97/9/EB) nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie 1994 m. gegužės 30 d. direktyvoje Nr. 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva 94/19/EB) nurodytų indėlių garantijų sistemų (prejudicinio sprendimo 99 punktas).

10.       Ieškovas nuo pradinio ieškinio pateikimo siekė draudimo išmokos sumokėjimo, o atsakovė prašė ieškinio netenkinti. Tik po priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 išaiškinimų atsakovė 2018 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovui 10 075,30 Eur draudimo išmoką. Tokie atsakovės veiksmai, kai ji dar iki teismo sprendimo priėmimo ieškinio reikalavimą iš esmės patenkina ir sumoka ieškovui jo prašomą priteisti draudimo išmoką, reiškia ieškinio pripažinimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 2 dalies prasme. Tokiu atveju ieškovas išsaugojo teisę į procesinių palūkanų priteisimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo atmetė ne dėl šio reikalavimo nepagrįstumo, o tik dėl to, kad atsakovė dar iki teismo sprendimo priėmimo, t. y. 2018 m. rugsėjo 5 d., mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovui jo reikalaujamą draudimo išmoką. Tai nepanaikina ieškovo teisės reikalauti procesinių palūkanų priteisimo.

11.       Nors ieškiniu prašoma priteisti 10 083,47 Eur draudimo išmoką, tačiau šios išmokos dydis nurodytas netiksliai dėl ieškovo pasirinkto netikslaus euro kurso lito atžvilgiu. Iš byloje esančios 2016 m. lapkričio 11 d. pretenzijos matyti, kad ieškovas, konvertuodamas už akcijas sumokėtą sumą – 34 788 Lt į eurus, pasirinko netikslų euro kursą lito atžvilgiu, kad 1 Eur lygus 3,45 Lt, tuo tarpu tikslus euro kursas lito atžvilgiu yra toks, kad 1 Eur lygus 3,4528 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui procesines palūkanas, pagrįstai jų dydį apskaičiavo atsižvelgdamas į ieškovui išmokėtos indėlio draudimo išmokos dydį, nes ieškovas jos priteisimo ir siekė pateiktu ieškiniu.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

12.       Kasaciniu skundu atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1.                      Teismai, priteisdami palūkanas iš atsakovės, neteisingai vertino ir nustatė momentą, nuo kurio atsakovei atsiranda prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ). Atsakovė nepraleido indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, IĮIDĮ reglamentuojamos išmokų mokėjimo tvarkos, todėl teismai nepagrįstai priteisė ieškovui procesines palūkanas. Draudimo išmokų nebuvo galima išmokėti anksčiau, nes po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 buvo laukiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 išaiškinimus, tik pats asmuo gali pasirinkti draudimo sistemą – investicijų kompensavimo ar indėlių kompensavimo. Tik esant po ESTT sprendimo išreikštai aiškiai ir galutinei asmens valiai galima asmenims išmokėti draudimo išmokas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino, nuo kurio momento, remiantis IĮIDĮ normų sisteminiu aiškinimu, indėlių draudimo įmonė gali būti laikoma pažeidusia prievolę išmokėti indėlių draudimo išmoką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 nurodė, kad ieškovai turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau, nei buvo pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, suformulavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles, kad išmoka sumokama ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, bet pagal tai, kokią valią išreiškė asmuo ir kokią draudimo apsaugą jis pasirinko, ir tada, kai yra gautas asmens prašymas, kuriame būtų aiškiai išreikšta valia dėl draudimo sistemos pasirinkimo. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sumoka draudimo išmokas visiems į įmonę besikreipusiems AB banko „Snoras“ neįsigaliojusių obligacijų turėtojams, kurie išreiškia savo valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo ir nurodo banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus. Atsakovė išmokėjo ieškovui draudimo išmokas nedelsdama, kai tik gavo jo prašymą, todėl ji negali būti laikoma praleidusia išmokų mokėjimo terminą.

12.2.                      IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Vadovaujantis IĮIDĮ bei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, patvirtinta VĮ Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija), tam, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ galėtų išmokėti indėlių draudimo išmoką, nepakanka vien tik draudžiamojo įvykio fakto, kad būtų mokamos draudimo išmokos, nes draudimo įmonė pati nedisponuoja duomenimis apie bankrutavusio draudėjo indėlininkus ir jų turimų indėlių sumas. Vadovaujantis IĮIDĮ bei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, draudimo įmonė draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Pagal Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos 13 punktą, draudėjas (BAB bankas „Snoras“), kuriam buvo įvykęs draudžiamasis įvykis, privalo pateikti draudimo įmonei draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius ir (arba) įsipareigojimus investuotojams ir investuotojus, kurių vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Procesinių palūkanų paskirtis nustatyta CK 6.210 straipsnyje – terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į BAB banko „Snoras“ draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą. Todėl teismai neturėjo pagrindo priteisti ieškovo prašomų procesinių palūkanų.

12.3.                      Pagal galiojusią IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija), draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, hipotekos obligacijos, kai kurių kitų išvardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems. Taigi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo iš karto po AB banko „Snoras“ draudžiamojo įvykio mokėti draudimo išmokų už banko akcijas, kreiptis į banką dėl duomenų apie akcijų turėtojus pateikimo draudimo išmokų išmokėjimo tikslais. IĮIDĮ nuostatos, apibrėžiančios, kas nelaikytina indėlių draudimo objektu, yra imperatyviosios ir privalomos tiek VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tiek draudėjams. Tad mokėti draudimo išmokų už akcijas, kurių emisija nebuvo įvykdyta, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ neturėjo teisinio pagrindo. Elgdamasi priešingai, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ būtų pažeidusi IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai.

12.4.                      Iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 išaiškinimų nacionaliniai teismai išnagrinėtose civilinėse bylose atmesdavo reikalavimus priteisti draudimo išmokas už neįsigaliojusios emisijos nemokaus banko emitento obligacijoms ar akcijoms pirkti skirtas lėšas. Todėl tokiais atvejais klausimas, ar asmenys turi teisę į draudimo išmokas, nebuvo aiškus. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokos už akcijas ir obligacijas mokėti negalėjo, nes tam nebuvo teisinio pagrindo, ji savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusių akcijų emisijų akcijoms pirkti skirtos lėšos yra draudimo objektas, jokiu būdu negalėjo ir neturėjo tam pagrindo, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo.

12.5.                      CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015 ir 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 išaiškinta, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos – bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Be to, nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015 pažymėta, kad kreditoriaus reikalavimas turi būti tenkinamas. Kaip išaiškinta ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Šiuo atveju nėra antrosios sąlygos, kad būtų galima iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisti palūkanas, t. y. atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino. Atsakovė nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu. Todėl nėra pagrindo iš atsakovės priteisti 5 proc. palūkanas pagal CK 6.210 straipsnį.

12.6.                      Dėl specifinių indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo teisinių santykių nėra suformuotos kasacinio teismo praktikos, nuo kurio momento laikoma, jog draudimo įmonė yra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo terminą. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vengė įvykdyti prievolę, ir taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalies, kurios paskirtis – skatinti skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę. Draudimo išmokų nebuvo galima išmokėti anksčiau, nes po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo buvo laukiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais buvo suformuluotos taisyklės, kaip turi būti išmokamos draudimo išmokos tiems asmenims, kurie buvo inicijavę teisminius ginčus, kaip turi būti vertinama tokių asmenų valios išraiška. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų buvo nukrypta nuo teisinio reguliavimo, reglamentuojančio draudimo išmokų išmokėjimą kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju, nes iš teismo priimto sprendimo akivaizdu, kad išmoka sumokama ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, bet pagal tai, kokią valią išreiškė asmuo ir kokią draudimo apsaugą jis pasirinko. Atsižvelgiant į tai, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ jokiu būdu negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau, nei buvo gauti asmenų prašymai, kuriuose buvo aiškiai išreikšta galutinė jų valia. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nevertino šių aplinkybių, todėl klaidingai nustatė procesinių palūkanų priteisimo momentą ir paskirtį.

12.7.                      VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo pati nuspręsti, kokią draudimo sistemą taikyti, nes pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus tik pats asmuo gali ją pasirinkti. Būtent dėl šios priežasties ieškovui draudimo išmoka buvo išmokėta nedelsiant po to, kai jis aiškiai išreiškė savo valią ir pateikė draudimo įmonei prašymą dėl draudimo išmokos sumokėjimo. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pati savarankiškai nuspręsti, ar akcijų pasirašymo sutartys, kai akcijų emisija nebuvo įvykdyta, yra draudimo objektas, jokiu būdu negalėjo ir neturėjo tam pagrindo, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo. Pažymėtina, kad IĮIDĮ apskritai nereglamentuoja atvejų, kada kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju asmuo galėtų pasirinkti, kokia draudimo sistema – indėlių ar įsipareigojimų investuotojams – naudotis. Tokią taisyklę suformulavo tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo sprendime, pagal kurio išaiškinimą vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartis akcijų bylose. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, privalėjo įvertinti, ar asmuo yra aiškiai išreiškęs valią dėl indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sistemos pasirinkimo, ar išreikšta valia yra galutinė, ir nuspręsti, pagal kurią iš sistemų VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi išmokėti draudimo išmoką ieškovui. Po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo ir jame pateiktų išaiškinimų asmuo turėjo teisę pasirinkti norimą sistemą. Ieškovo ieškinyje nurodyti reikalavimai buvo alternatyvūs, todėl akivaizdu, kad ieškovas aiškiai valios nebuvo išreiškęs ir juolab jo valia nebuvo galutinė. Kai ieškovas yra pateikęs prašymą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti draudimo išmoką pagal atitinkamą sistemą, o jam atstovaujantys advokatai teismo posėdžių metu ar procesiniuose dokumentuose nurodo visai kitokią ieškovo valią, būtent dėl šių aplinkybių negalima teigti, kad draudimo įmonė yra praleidusi prievolės įvykdymo terminą. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prievolė konkrečiam asmeniui išmokėti jam draudimo išmoką pradeda egzistuoti tik tada, kai asmuo, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, išreiškia draudimo įmonei valią dėl draudimo išmokos sistemos pasirinkimo. Ieškovas savo valią dėl taikytinos apsaugos sistemos keitė. Ieškovas pirmiau kreipėsi su ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo kaip investuotojas, o vėliau – asmeniškai į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su prašymu dėl draudimo išmokos kaip indėlininkas, todėl draudimo įmonė išmoką išmokėjo kaip indėlininkui nedelsdama po prašymo pateikimo. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo įmonė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, ji nėra pažeidusi IĮIDĮ reglamentuojamos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu, Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimą ir nutartį, kuriais priteisė ieškovui procesines palūkanas.

13.       Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl procesinių palūkanų už termino praleidimą sumokėti draudimo išmoką, skirtą kompensuoti neįsigaliojusios dėl banko emitento nemokumo banko akcijų emisijos akcijoms pirkti sumokėtas lėšas, priteisimo

14.       2002 m. birželio 20 d. priimto Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. vasario 5 d.) reglamentuoja indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose bei Centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose, draudimo tvarką, draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, jų dydį bei bankų, finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas, taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, dydį. IĮIDĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede. Pagal įstatymo priedą, šiuo įstatymu įgyvendinamos 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeista 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų. IĮIDĮ taikančios institucijos šio įstatymo normas turi taikyti atsižvelgdamos į įstatymu įgyvendinamas direktyvų nuostatas.

15.       IĮIDĮ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d.) 2 straipsnio 3, 4, 11 ir 12 dalyse nustatyta: indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį įstatymą negali būti draudimo objektai. Indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas). Investuotojas – fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis.

16.       Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, kad šioje direktyvoje „indėlis“ – tai bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduoto sertifikato. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. kovo 22 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16, sprendimo 86 punkte pažymėjo, kad sprendžiant dėl indėlių garantijų sistemos apsaugos taikymo dėl lėšų, už kurias neįgytos obligacijos, ir lėšų, už kurias neįgytos akcijos, reikia tik nustatyti, ar tos lėšos – tai kredito likutis, atsiradęs dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas. Pagal sprendimo 94 punktą būsimų perleidžiamų vertybinių popierių pasirašymas savo klientų vardu yra vienas iš kredito įstaigos sudaromų įprastų sandorių jai vykdant veiklą. Toks sandoris turi būti laikomas „įprastu bankiniu sandoriu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punktą, nes jį sudaro kredito įstaiga, panaudodama savo indėlininkų lėšas.

17.       Draudimo sumos limitai reglamentuojami IĮIDĮ 5 straipsnio 1 ir 3 dalyse (redakcija, galiojanti nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d.): indėlių draudimo suma yra lygi indėlininko indėliui, buvusiam banke, banko filiale arba kredito unijoje draudžiamojo įvykio dieną, tačiau ji negali būti didesnė kaip 100 000 Eur, įsipareigojimų investuotojui draudimo suma yra lygi banko ar įmonės, taip pat banko filiale ar įmonės filiale prisiimtiems įsipareigojimams investuotojui draudžiamojo įvykio dieną, tačiau ji negali būti didesnė kaip 22 000 Eur.

18.       Viena iš esminių atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ funkcijų yra apskaičiuoti ir sumokėti indėlių draudimo išmokas ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas (IĮIDĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Indėlininkas įgyja teisę į indėlių draudimo išmoką nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, indėlių draudimo išmokos išmokamos per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys). Viena iš įstatyme nustatytų išimčių, kai indėlių draudimo išmokos išmokėjimas atidedamas, yra, kai trūksta duomenų, kuriais pagrindžiama besikreipiančio asmens teisė į indėlių draudimo išmoką, arba dėl indėlio vyksta teisminis ginčas – iki bus pateikti duomenys, kuriais pagrindžiama teisė gauti indėlių draudimo išmoką, arba įsiteisės galutinis teismo sprendimas, kuriuo išsprendžiamas ginčas dėl indėlio (IĮIDĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Taigi įvykus draudžiamajam įvykiui atsakovei atsiranda piniginė prievolė, kuri turi būti įvykdyta įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, – pastarasis išaiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 25 punkte.

19.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 nusprendė: pirma, 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos ir, antra, 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų. Kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, įtvirtintą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją.

20.       Toliau ESTT prejudicinio sprendimo 58 punkte nurodė, kad akcijos ir obligacijos, kaip antai tos, kurias bankas „Snoras“ ketino išleisti, priskirtinos kategorijai „perleidžiami vertybiniai popieriai“, t. y. pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (Direktyvos MiFID) 4 straipsnio 1 dalies 18 punktą kapitalo rinkoje apyvarčių vertybinių popierių klasei, įskaitant įmonių akcijas ir obligacijas. Sprendimo 59 punkte ESTT nurodė, kad siūlydama visuomenei šias priemones ši įstaiga veikia ne kaip finansų tarpininkė, bet kaip bet kuri kita bendrovė vertybinių popierių emitentė.

21.       Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 suformuluotais išaiškinimais, asmenims, pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjusiems lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos Europos Sąjungos lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą. Asmenys, turintys skolinius reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias jie turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 25 punktą).

22.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nors įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų reikalavimai, tačiau tai neteikia pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas. Taigi atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, 23 punktas).

23.        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo sprendžiama dėl palūkanų už lėšas, ieškovų sumokėtas pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai dėl AB banko „Snoras“ nemokumo. Asmenys, turintys skolinius reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias jie turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą. Jei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nepagrįstai atsisako vykdyti piniginę prievolę sumokėti draudimo išmoką, iš jos priteistinos procesinės palūkanos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 24–26 punktus; 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 26, 33 punktus).

24.       Terminą piniginei prievolei įvykdyti praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) – šioje teisės normoje reglamentuojamos procesinės palūkanos. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25.       CK 6.37 straipsnio 2 dalis sieja palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos mokėjimo termino praleidimu, todėl, sprendžiant teisminį ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. ar pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką.

26.       Byloje nustatyta, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė AB banko „Snoras“ veiklos licenciją (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis), Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui „Snoras“ bankroto bylą. Šios nutarties dalis dėl bankroto bylos bankui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos.

27.       Nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl procesinių palūkanų ne už neįsigaliojusias obligacijas, o už neįsigaliojusias naujos emisijos akcijas, kurioms pirkti ieškovas sumokėjo lėšas, bet jos liko banko emitento sąskaitoje jam tapus nemokiam.

28.       Akcijos yra ne skolos, o nuosavybės vertybinių popierių rūšis. Akcijos nėra paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija) prasme, nesantys draudimo objektu, o priešingas atsakovės kasacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Kasaciniame skunde atsakovė nepagrįstai priskiria draudėjo (banko) išleidžiamas akcijas to paties draudėjo (banko) leidžiamiems skolos vertybiniams popieriams, kurie (išleisti ir įsigalioję) nėra draudimo objektas IĮIDĮ prasme. Esminę reikšmę prievolei mokėti draudimo išmoką ir procesines palūkanas turi ne vertybinių popierių rūšinis priskyrimas, o faktas, kad emitento (draudėjo) išleidžiamiems vertybiniams popieriams pirkti ieškovas sumokėjo lėšas, už kurias vertybiniai popieriai nebuvo nupirkti, o lėšos liko banko sąskaitoje. Todėl pripažintina, kad vėliau tapusio nemokaus emitento (draudėjo) naujos emisijos obligacijoms, taip pat ir naujos emisijos akcijoms pirkti skirtos asmens (ieškovo) lėšos, kai tie vertybiniai popieriai nebuvo įgyti ir neįsigaliojo, yra draudimo objektas.

29.       Pagal nutarties 23 punkte nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, asmenims, sumokėjusiems lėšas už vėliau tapusio nemokaus emitento AB banko „Snoras“ leidžiamus vertybinius popierius, neįsigaliojusius dėl banko nemokumo (banko obligacijas, taigi ir akcijas), pripažįstama teisė į draudimo išmoką, šiems pasirinkus vieną iš dviejų – indėlių arba investuotojų – kompensavimo sistemą, taip pat teisė į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos už bylinėjimosi laikotarpį. Kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, ieškovui pareikalavus sumokėti draudimo išmoką už neįsigaliojusios emisijos vertybiniams popieriams pirkti skirtas lėšas ir pasirinkus indėlių arba investuotojų kompensavimo sistemą, atsakovė nepagrįstai nevykdė draudimo išmokos sumokėjimo procedūrų, nustatytų IĮIDĮ 7 straipsnyje. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, ji praleido mokėjimo terminą, todėl privalo mokėti 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos ir priteisiamas už laiku nesumokėtas draudimo išmokų sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 32, 33 punktai).

30.       Skirtingai nuo lėšų, sumokėtų neįsigaliojusios emisijos dėl emitento (lėšų draudėjo) nemokumo obligacijoms ar akcijoms pirkti, kitokios taisyklės yra dėl įgytų įsigaliojusių indėlių sertifikatų (kai asmuo sumokėjo lėšas ir nusipirko įsigaliojusius indėlių sertifikatus) – jie pagal IĮIDĮ buvo priskirti ne draudimo objektams kaip skolos vertybiniai popieriai, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką (ir ją atitinkančios VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareigos išmokėti indėlių draudimo išmokas), tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad tokia teisė kyla iš Europos Sąjungos teisinio reguliavimo, nes būtent tokią išvadą, kad indėlių sertifikatai patenka į draudimo apsaugą, padarė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pateikęs nurodytoje byloje prejudicinį sprendimą (2015 m. birželio 25 d. sprendimas byloje C-671/13). Taigi, atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje ir buvo atsižvelgta į nurodytą prejudicinį sprendimą. Toks išaiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. e3K-3-210-403/2019 26–28 punktuose.

31.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas, pagal kurio pareikštą pradinį ieškinį byla iškelta 2016 m. gruodžio 2 d., prašė priteisti draudimo išmoką už lėšas, sumokėtas už neįsigaliojusios banko akcijų emisijos akcijas, ir 5 proc. metines procesines palūkanas. Pradiniame ieškinyje ieškovas pasirinko investuotojų kompensavimo sistemą, prašydamas sumokėti draudimo išmoką. Vėliau ieškovas pakeitė savo pasirinkimą: 2018 m. rugsėjo 5 d. patikslinęs ieškinį, ieškovas prašė priteisti draudimo išmoką ne pagal investuotojų kompensavimo sistemą, o pagal indėlių kompensavimo sistemą, taip pat tokio turinio prašymą 2018 m. rugpjūčio 29 d. ieškovas pateikė atsakovei. Atsakovė 2018 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo 10 075,30 Eur draudimo išmoką ieškovui, pripažindama ieškinio dalį dėl draudimo išmokos ir nepripažindama ieškinio dalies dėl procesinių palūkanų.

32.       Remiantis nutarties 15–17 punktais, ieškovui priklausančios lėšos banko sąskaitoje patenka į IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje nurodytą indėlio apibrėžtį, nes pagal šią teisės normą indėliu laikoma ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas). Ieškovo lėšų suma draudžiamojo įvykio metu nesiekė draudimo sumos limitų pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 1 ir 3 dalis – nei pagal indėlių draudimo sistemą (maksimali draudimo suma 100 000 Eur), nei pagal investuotojų kompensavimo sistemą (maksimali draudimo suma 22 000 Eur).

33.       Ieškovas pervedė lėšas bankui būtent tam, kad šis suteiktų investicines paslaugas. Investiciniai sandoriai nebuvo užbaigti, neįsigaliojus numatytų pirkti akcijų emisijai dėl emitento (lėšų draudėjo) nemokumo, akcijos nebuvo įgytos, lėšos liko nepanaudotos sąskaitoje, taigi ieškovas išlaikė reikalavimo teises į lėšas, kurioms taikoma draudimo apsauga. Apie ieškovo lėšas banko sąskaitoje atsakovei tiesiogiai tapo žinoma iš pateikto teismui 2016 m. gruodžio 2 d. ieškinio, kuriuo ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovę išmokėti draudimo išmokas ir sumokėti procesines palūkanas už bylinėjimosi laikotarpį. Sužinojusi apie ieškovo lėšas banko sąskaitoje, atsakovė nepagrįstai nevykdė draudimo išmokos sumokėjimo procedūrų, nustatytų IĮIDĮ 7 straipsnyje.

34.       Atsakovė turėjo teisinę pareigą sumokėti šias lėšas atitinkančias sumas kaip draudimo išmokas ieškovui. Draudimo išmokos kompensavimo sistemos pasirinkimo pakeitimas iš investuotojų į indėlių nesustabdo ir nepanaikina draudimo įmonės prievolės atlikti draudimo išmokos sumokėjimo procedūras, todėl už piniginės prievolės termino praleidimą pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį teismai pagrįstai priteisė procesines palūkanas.

35.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 nurodyta, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokų šiems ieškovams išmokėjimo dienos, kurią VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sumokėjo draudimo išmoką dar nebaigus nagrinėti civilinės bylos priimtu teismo sprendimu. Todėl ir nagrinėjamoje byloje procesinių palūkanų laikotarpis – nuo bylos iškėlimo dienos iki draudimo išmokos sumokėjimo dienos dar nebaigus nagrinėti civilinės bylos priimtu teismo sprendimu. Kadangi ieškinio reikalavimas dėl draudimo išmokos buvo pripažintas ir piniginė prievolė įvykdyta nelaukiant teismo sprendimo dėl draudimo išmokos priteisimo, tai teismai pagrįstai konstatavo, kad procesinių palūkanų skaičiavimo laikotarpis – nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 2 d., iki ieškovo reikalavimo sumokėti draudimo išmoką įvykdymo dienos, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 5 d.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36.       Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme susidarė 2,42 Eur siekianti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. pažyma). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 Eur. Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Gražina Davidonienė 

                                        Andžej Maciejevski

                                        Algis Norkūnas