VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės  Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio  8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams V. R., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Keleivių aptarnavimo centras“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, bei atsakovo V. R. priešieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, ir

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir ieškovė, ir VMI) kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovės naudai iš atsakovo kaip buvusio įmonės vadovo V. R. (toliau ir atsakovas1) subsidiariai su bankrutavusia uždarąja akcine bendrove (toliau - BUAB) „Keleivių aptarnavimo centras“ (toliau – atsakovas2) 31464,43 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovo1 ir visas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, jog atsakovas2 (anksčiau UAB „P. G. Services“) buvo įregistruotas 2012m.  rugsėjo  22 d. Atsakovas1 vadovavo šiai įmonei nuo 2012 m. kovo  29  d. iki 2018  m.  rugsėjo  3  d.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3589-450/2018 iškėlė UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ bankroto bylą, kurioje patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas 65496,60 Eur sumai. Ieškovė teigė, kad dėl atsakovo1 neteisėtų veiksmų atsakovo2 mokestinė nepriemoka nebuvo padengta, todėl VMI padaryta 31464,43 Eur žala.

4.       Ieškinio reikalavimą ieškovė grindė keliais faktiniais ir teisiniais pagrindais, o būtent:

4.1.                      Atsakovas1 pažeidė Civilinio kodekso (toliau CK) 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą:

4.1.1.                      Ieškovė nurodė, kad VMI išieškojimo veiksmai vykdomi nuo 2017 m. gegužės 30 d., priimant nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitų bei VMI viršininko 2017  m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-220396 nutarta išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kuris perduotas antstoliui. Siekiant nustatyti įsipareigojimų biudžetui vykdymą ir nepriemokos susidarymo priežastis, 2018 m. kovo 28 d. apskaitą tvarkančio asmens (UAB „Imsime“) patalpose atliktas UAB  „Keleivių aptarnavimo centras“ operatyvus patikrinimas. VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2018  m.  rugpjūčio  30 d. duomenimis atsakovo2 mokestinė nepriemoka sudarė 65433,04  Eur.

4.1.2.                      VMI pažymėjo, kad atsakovas2 turėjo tris atsiskaitomąsias sąskaitas (duomenys neskelbtini). Piniginių lėšų judėjimo atsiskaitomosiose sąskaitose duomenys nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. rodo, kad pinigų likutis UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ sąskaitose 2017 m. gegužės 1 d. buvo 11137,31 Eur. Gautos pajamos per laikotarpį nuo 2017  m. gegužės 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. sudarė 457087,58 Eur (pajamos už suteiktas paslaugas – 395736,58 Eur, atskaitingo asmens įnešti grynieji pinigai – 61351,00 Eur), išlaidos sudarė 468224,87 Eur (VMI – 2973,81 Eur, Sodrai – 33772,87 Eur, antstoliams (A. N., D. P. ir D. B.) – 3770,57 Eur, darbo užmokestis – 113969,95 Eur, grąžinta paskola įmonės vadovui – 2026,00 Eur, išimta grynaisiais pinigais – 200,00 Eur, tiekėjams už prekes ir paslaugas – 276752,51 Eur, pavedimai fiziniams asmenims (mokėjimo paskirtis nenurodyta) - 26663,09 Eur, už banko paslaugas – 8096,07 Eur), likutis 2018 m. vasario 28 d. sudarė 0,02 Eur.

4.1.3.                      Iš patikrinimui pateikto Kasos knygos išrašo laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018  m.  vasario 28 d. nustatyta, kad pinigų likutis kasoje 2018 m. sausio 1 d. buvo 432,99  Eur, gauta pajamų – 52769,20 Eur (įnešta atskaitingo asmens), padaryta išlaidų – 38753,61 Eur (įnešta į atsiskaitomąją sąskaitą – 31388,20 Eur, išmokėtas darbo užmokestis – 7350,96 Eur, sumokėta tiekėjui – 14,45 Eur), likutis 2018 m. vasario 28 d. sudarė 14448,58  Eur. UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ nepateikė darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentų, todėl nustatyti, kam buvo sumokėtos išmokos, nebuvo galimybės. Taip pat nepateikė Kasos knygos išrašo už laikotarpį nuo 2017  m.  gegužės  1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

4.1.4.                      Iš patikrinimui pateiktos atskaitingo asmens V. R. (atsakovo1) Avanso apyskaitos laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. nustatyta, kad likutis pas atskaitingą asmenį 2017 m. gegužės 1 d. buvo (-6913,18) Eur, minėtu laikotarpiu gauta pajamų – 368,00 Eur (iš banko sąskaitų), padaryta išlaidų – 120016,95 Eur (įnešta į kasą ir sąskaitas – 114995,20 Eur, atsiskaityta su tiekėjais už prekes ir paslaugas – 905,11 Eur, nenustatyto pobūdžio išlaidos – 4116,64 Eur), likutis 2018 m. vasario 28 d. sudarė (- 126562,13) Eur. Pagal Avanso apyskaitos (nepilnus) duomenis, didžiausios sumos buvo sumokėtos: UAB „DAILY PRINT“ 2017 m. birželio 13 d. – 50 Eur, 2017 m. liepos 13 d. – 60 Eur, 2017 m. liepos 27 d. – 30 Eur, 2017 m. rugpjūčio 21 d. – 40 Eur; UAB  „STOP  SERVIS“ 2017 m. liepos 10 d. – 93 Eur, 2017 m. liepos 12 d. – 103 Eur.

4.1.5.                      Iš patikrinimui pateiktos Klientų apyvartos ataskaitos laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d., atsakovo2 skolos tiekėjams 2018 m. vasario 28 d. sudarė 231998,79  Eur, didžiausi kreditoriai - UAB Fleet Management and Outsourcing – 109495,36  Eur ir NT Valdos, UAB – 49120,01 Eur. UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ pirkėjų skolos 2018 m. vasario 28 d. sudarė 51542,78 Eur. Didžiausi debitoriai yra UAB  „Lidl Lietuva“ – 7391,84 Eur ir UAB „T. F. S. B.“ – 4745,60  Eur.

4.1.6.                      VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro 2018 m. balandžio 16 d. duomenimis UAB  „Keleivių aptarnavimo centras“ finansinių ataskaitų Juridinių asmenų registrui nėra teikusi. Pagal pateiktą preliminarų balansą atsakovas2 laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. turėjo 110122 Eur turto, iš jo: ilgalaikio turto – 13594 Eur (nematerialus  turtas – 839 Eur, materialus turtas – 7755 Eur ir finansinis turtas – 5000 Eur), trumpalaikio turto – 93687 Eur (atsargos - 155 Eur, per vienerius metus gautinos sumos - 79501 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 14031 Eur), ateinančių laikotarpių sąnaudų ir sukauptų pajamų – 2841 Eur. Nuosavas kapitalas 2018 m. vasario 28 d. buvo neigiamas ir sudarė (-198051) Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 308173 Eur (po  vienerių  metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 26366 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 281807 Eur). Iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ laikotarpiu nuo 2018  m.  sausio  1  d. iki 2018 m. vasario 28 d. gavo 54375 Eur pajamų, pardavimo savikaina ir veiklos sąnaudos sudarė 36360 Eur ir gavo 18015 Eur grynojo pelno.

4.1.7.                      Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vykdė veiklą, gavo pajamas ir vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais nesilaikydama CK  6.9301  straipsnyje numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, tuo UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovas V. R. padarė Administracinių  nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnyje numatytą pažeidimą.

4.2.                      Atsakovas1 netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12  dalies 1, 12 punktuose, kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų, todėl padaręs žalos, sukėlė bendrovės vadovo materialinę atsakomybę.

4.2.1.                      Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 1, 12 punktus bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Atitinkamai šių teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo materialinę atsakomybę.

4.2.2.                      Ieškovės nuomone, įstatyme numatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo nesilaikymas yra įmonės administracijos vadovo pareigos dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, nevykdymas. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento įmonės vadovas privalo elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

4.3.                      Atsakovas1 padarė administracinį teisės pažeidimą, todėl jam kyla pareiga atlyginti padarytą žalą : 

4.3.1.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą Nr.  A6.- 1352-1078/2018 nustatė, kad buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymų eiliškumas ir R. V. skyrė 700 Eur baudą. Minėtoje byloje, priimtas nutarimas yra įsiteisėjęs. 

4.3.2.                      Atsakovo1 pareigą atlyginti ieškovės patirtą žalą (negautas pajamas) grindė teismų praktika. Nurodė jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad „Administraciniu teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja CK normos, nustatančios deliktinę civilinę atsakomybę. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK  6.263 straipsnio 2 dalis)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008  m.  gegužės  6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-750-08). „ANK turtinio nuostolio (žalos) sąvoka nėra pateikiama, todėl reikėtų vadovautis kitų teisės šakų, reglamentuojančių šį klausimą, normomis. Turtinės žalos sąvoka pateikiama CK, kurio 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų“. (2014 m. gruodžio 22 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis byloje Nr. (duomenys neskelbtini)337/2014). Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismai yra ne kartą nurodę, kad žalos, padarytos administraciniu nusižengimu, atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso keliu (Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimai administracinio nusižengimo bylose Nr. A6.-46-506/2018; A6-2791-486/2017; Kauno apygardos teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr.  AN2- 429- 397/2017, AN2-345-478/2017 ir kt.). Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012  m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2636-12). Ieškovės manymu, nagrinėjamoje situacijoje yra visos įstatymuose ir teismų praktikoje išvardintos sąlygos reikalingos tam, kad būtų atlyginta UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovo R. V. administraciniu nusižengimu padaryta žala.

4.4.                      Ieškovės nuomone, egzistuoja atsakovo1 kaip įmonės vadovo visos civilinės atsakomybės sąlygos.

4.4.1.                      Ieškovės teigimu, po mokestinės nepriemokos susidarymo datos (2017 m. gegužės 26 d.), UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ iš atsiskaitomosios sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „Lietuvos paštas“, atsiskaitė su kitais kreditoriais nors turėjo įsiskolinimų VMI. Laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018  m.  sausio  11  d. atsakovas2 disponavo pakankamai didelėmis pinigų sumomis. Remiantis CK 6.9301 straipsniu šios sumos turėjo būti panaudotos atsiskaitymui su VMI, kadangi minėtu laikotarpiu, atsiskaitymų su kitais kreditoriais metu UAB  „Keleivių  aptarnavimo centras“ buvo skolinga VMI 31464,43 Eur. Ieškovė daro išvadą, kad atsakovas2 buvo pajėgus atsiskaityti su VMI ir/ar padengti didžiąją dalį atsiskaitymų metu buvusios mokestinės nepriemokos. Tokie veiksmai atitinka visas, kasacinio teismo praktikoje įtvirtintas, būtinąsias sąlygas tam, kad VMI patirti nuostoliai būtų vertinami kaip negautos pajamos.

4.4.2.                      Įsiteisėjusiu 2018 m. birželio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu konstatavus, kad atsakovas1 padarė (duomenys neskelbtini) straipsnyje. numatytą pažeidimą, yra įrodytos visos sąlygos reikalingos tam, jog iš atsakovo1 būtų priteisti dėl padaryto administracinio nusižengimo kilę nuostoliai. Minėtos sąlygos yra pagrindžiamos žemiau:

-       Žala – 31464,43 Eur, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. sausio 11 d. atliktų atsiskaitymų suma (negautos pajamos, kurios turėjo būti skirtos mokestinės nepriemokos dengimui). Nagrinėjamu atveju žalos dydis yra aiškus, kadangi visa mokestinė nepriemoka susidarė laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2018  m.  sausio  11 d. atsiskaitymų, taigi didžioji dalis mokestinės nepriemokos galėjo būti padengta, jei būtų buvę laikomasi CK 6.9301 str. numatyto atsiskaitymų eiliškumo.

-       Neteisėti veiksmai numatyti (duomenys neskelbtini) straipsnyje, nustatyti įsiteisėjusiu 2018 m. birželio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr.  A6.-1352-1078/2018.

-       Priežastinis ryšys - mokestinė nepriemoka būtų iš dalies padengta, jei atsakovas1 būtų laikęsis CK 6.9301 straipsnyje numatytos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės ir pirmiausia atsiskaitęs su VMI, o ne kitais kreditoriais.

-       Kaltė preziumuojama.

4.4.3.                      CK 6.246 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus ir įsiteisėjusį 2018 m. birželio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą, ieškovės nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad dėl šio pažeidimo VMI patyrė 31464,43 Eur nuostolį, kuris yra subsidiariai priteistinas iš UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ ir jos vadovo R. V..

4.5.                      Dėl neteisėtų veiksmų likusi nepadengta mokestinė nepriemoka (nuostoliai) yra subsidiari UAB  „Keleivių aptarnavimo centras“ ir vadovo R. V. atsakomybė. 

4.5.1.                      Paaiškino, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovas R. V. atliko neteisėtus veiksmus – atsiskaitė su kitais kreditoriais nors turėjo mokestinę nepriemoką ir turėjo pareigą pirmiausiai atsiskaityti su VMI. Kadangi atsakovas1 šios pareigos nevykdė, liko nepadengta mokestinė nepriemoka, kuri būtų buvusi iš dalies padengta jei vadovas būtų laikęsis CK 6.9301 straipsnyje. numatytos kreditorių reikalavimo tenkinimo tvarkos. Minėto pažeidimo padarymas ir dėl jo kilusi žala yra asmeninė vadovo atsakomybė, o dėl neteisėtų veiksmų likusi nepadengta mokestinė nepriemoka (nuostoliai) yra subsidiari UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ ir vadovo R. V. atsakomybė. Tai reiškia, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ padengus nepriemoką, VMI nereikalaus iš vadovo R. V. žalos atlyginimo už jau padengtą nepriemoką.

5.       Atsakovas V. R. (toliau ir atsakovas1) su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti.

6.       Nurodė, jog ieškovas neturi teisės nukreipti savo reikalavimą į atsakovą1 kaip bankrutuojančios įmonės vadovą. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas), o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, tai bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Įmonės naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos panaudojamos patvirtintiems kreditorių reikalavimams proporcingai tenkinti, laikantis ĮBĮ  35  straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai - sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui, tačiau tik tokiu atveju, jeigu jis padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Šiuo atveju turi būti nustatytas vadovo veiksmų neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu. Jis gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei, sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar sutartį vykdant, taip pat kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais (Lietuvos  Aukščiausiojo  Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-690/2017, 2017 m. vasario 3 d. nutartį civ. byloje Nr. 3K-3-12-219/2017).

7.       Teigė, kad nagrinėjamu atveju, ieškovė ieškiniu neįrodinėja, kad atsakovo1 neteisėti veiksmai pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje. apibrėžtą atsiskaitymų eiliškumą, būtų buvę nukreipti konkretaus kreditoriaus - ieškovės - atžvilgiu. Akivaizdu, kad esant apyvartinių lėšų trūkumui, atsiskaitant su vienais kreditoriais ir neatsiskaitant su kitais, atsakovas V. R. siekė išlaikyti įmonę veikiančią, stabilizuoti įmonės veiklą bei finansinę padėtį, veikė ekonominio būtinumo sąlygomis. o ne tyčia, nesąžiningai siekė išvengti atsiskaitymo su VMI. Atsakovo1 nuomone, ieškovė neturi teisės nukreipti savo reikalavimo tiesiogiai į UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovą, o galėtų reikšti tik netiesioginį ieškinį, jeigu tam būtų CK 6.68 straipsnio sąlygos. Dėl to, ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

8.       Pažymėjo, kad atsakovui1 pažeidžiant mokėjimo eiliškumą ginčo laikotarpiu buvo sugeneruota 457  087,58 Eur pajamų. Ieškovė neįrodė, kad atsakovui1 formaliai vykdant CK 6.9301 straipsnio reikalavimus, šios pajamos būtų buvę sugeneruotos ir iš jų būtų atsiskaityta su VMI, kadangi UAB  „Keleivių aptarnavimo centras“ neatsiskaičius su darbuotojais, automobilius nuomojančiu tiekėju, įmonė būtų buvusi priversta nutraukti ūkinę veiklą, dėl ko pajamos nebūtų sugeneruotos, kas būtų sąlygoję dar didesnius nuostolius įmonės kreditoriams.

9.       Taip pat akcentavo, kad atsakovas1 UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ lėšų nepasisavino, o esant ekonominiam būtinumui jas panaudojo atsiskaitymui su realiais įmonės kreditoriais. Atsakovo1 neteisėti veiksmai ne tik nebuvo nukreipti į ieškovę, dėl ko atsakovo1 atsakomybė nekyla CK 6.263 straipsnio pagrindu, tačiau ir nėra priežastiniu ryšiu susiję su žalos ieškovei padarymu. Be to, tokie atsakovo1 veiksmai nepadarė jokios žalos pačiai atsakovo1 vadovaujamai bendrovei, dėl ko atsakovo1 atsakomybė nekyla ir CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu.

10.       Be to, atsakovo1 nuomone, byla nutrauktina dalyje dėl ieškovės ieškinio reikalavimo atsakovo2, kadangi jo bankroto byloje Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2018 m. spalio 22 d. nutartimi buvo patvirtino įmonės kreditorių reikalavimus, tame tarpe 65 496,60 Eur antros eilės VMI kreditorinį reikalavimą. Kadangi ieškiniu iš atsakovo2 prašoma priteisti suma patenka į patenkintą kreditorinį reikalavimą, toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas šioje civilinėje byloje, todėl nagrinėjama byla šioje dalyje nutrauktina Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

11.       Atsakovės BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ (toliau ir atsakovas2) bankroto administratorius į patikslintą ieškinį su ieškiniu sutiko. Nurodė, jog atsakovas2 visiškai neturi turto, iš kurio būtų galimybė padengti kreditorių finansinius reikalavimus patvirtintus bankroto procese. Dėl šių priežasčių atsakovas1, kaip įmonės vadovas, atlikęs neteisėtus veiksmus pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, yra subsidiariai atsakingas už ieškovės patirtą žalą.

12.       Bankroto administratorius pažymėjo, jog pagal ieškovės pateikiamus įrodymus yra akivaizdu, jog atsakovas1 įvykdė neteisėtus veiksmus, dėl ko yra įpareigotas atlyginti šiais veiksmais padarytą žalą ieškovui. CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nurodytas atsikaitymo grynais ir negrynais pinigais eiliškumas yra imperatyvus, suponuoja asmens prievolę trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus. Šio atsiskaitymo eiliškumo nesilaikymas laikytinas neteisėtų veiksmų atlikimu. Paminėjo, kad aplinkybės, kuomet yra suteikiama pirmenybė vienam iš nemokios įmonės kreditorių atgauti įsiskolinimo dalį, išskiriant šį kreditorių iš kitų, yra netoleruotina, nes pažeidžiamos kitų kreditorių teisės ir teisėti interesai gauti bent proporcingai tenkančią dalį atsiskaitymo pagal turimas reikalavimo teises, nes įsiskolinimai privalo būti dengiami CK nustatyta tvarka. Atsakovo1 neteisėti veiksmai yra konstatuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo įsitesėjusiu sprendimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1352- 1078/2018 nustatant, kad buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymų eiliškumas. Atitinkamai, nagrinėjamoje byloje yra akivaizdu, jog atsakovui1 yra taikytina civiline atsakomybe.

13.       Atsakovas V. R. pareiškė Lietuvos Respublikai, atstovaujamai ieškovės, priešieškinį, kuriuo prašė jo naudai iš valstybės priteisti 509268 Eur žalos ir bylinėjimosi išlaidas.

14.        Nurodė, jog jis yra BUAB  „Keleivių  aptarnavimo centras“ akcininkas bei iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo ėjo direktoriaus pareigas. UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ Vilniaus mieste vykdė taksi paslaugų verslą, naudodama V. R. priklausantį „Smart taxi“ prekės ženklą. UAB  „Keleivių  aptarnavimo centras“ kurį laiką sėkmingai vykdė savo veiklą, tačiau 2015 m. pabaigoje Vilniuje veiklą pradėjo vykdyti „Uber“ teikianti pavežėjimo paslaugas, nors tokia keleivių vežimo veikla Lietuvoje buvo įteisinta priėmus LR Kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-2653, įsigaliojusį nuo 2017 m. sausio 1 d., kuriuo buvo apibrėžta Keleivių vežimo organizatoriaus sąvoka bei veikla. Atitinkamai tik 2017 m. sausio 3 d. įsigaliojo 2016 m. gruodžio 30 d. Susisiekimo ministro įsakymu Nr.  3-460(1.5 E) patvirtintos Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 27-37 punktai apibrėžė keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais reikalavimus. Tokiu būdu, iki pat 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublika nebuvo sureglamentavusi „Uber“ bei jos vairuotojų vykdytos komercinės veiklos bei jai keliamų reikalavimų, o dėl šios priežasties „Uber“ įgijo nesąžiningą konkurencinį pranašumą. Atitinkamai tik 2017  m.  spalio  4  d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 792 pakeitė Konkrečių valstybės rinkliavos dydžių sąrašą, 4.544 punktu naujai nustatydama, kad už leidimo teikti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugas išdavimą rinkliavos dydis yra 16 Eur. Todėl tik 2017 m. spalio mėn. pavežėjimo paslaugas norintys teikti asmenys galėjo registruotis ir teikti deklaraciją Vilniaus miesto savivaldybei apie ketinimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą. „Uber“ ir kitų analogiškų platformų atėjimas į teisės aktais nesureguliuotą pavežėjimo paslaugų rinką Lietuvoje stipriai neigiamai paveikė Vilniaus taksi verslą, kadangi privatūs asmenys atlygintiną asmenų vežimo lengvaisiais automobiliais paslaugą per „Uber“ ar panašias platformas galėjo teikti nepalyginamai lengviau ir mažesniais kaštais negu taksi paslaugų teikėjai. Tokiems pavežėjimo paslaugų teikėjams valstybė nekėlė nei specialiai žymėto automobilio, nei taksometrų bei jų metrologinės patikros, nei licencijos, nei keletą kartų brangesnio transporto priemonės civilinės atsakomybės bei KASKO draudimo reikalavimų, nei darbo santykių bei iš to kylančių papildomų mokesčių, asmenims per „Uber“ platformą paslaugas teikiant individualios veiklos pagrindais. Dėl mažesnių reikalavimų vežėjams per „Uber“ ir panašias platformas, laisvesnio darbo grafiko, netaikomų maksimalaus darbo laiko reikalavimų (Darbo  kodekso (toliau – DK) 114 straipsnis), galimybės dirbti pagal individualios veiklos pažymą bei to sąlygotų mažesnių mokesčių, didžioji dauguma UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ darbuotojų 2017  m. vasario - birželio mėn. išėjo iš darbo (arba buvo atleisti) (iš 200 darbuotojų birželį liko tik apie  30), dėl ko atsirado automobilių prastovos, krito užsakymų skaičius, pajamingumas, įmonei pradėjo stigti apyvartinių lėšų atsiskaitymui su kreditoriais.

15.       Atsakovas1 kaip įmonės vadovas ėmėsi veiksmų perorganizuojant įmonės veiklą, įmonė bandė teikti hibridinio pobūdžio vežimo paslaugas, t. y. tiek taksi paslaugas, tiek ir keleivių vežimo organizatoriaus paslaugas, bandė optimizuoti įmonės veiklą bei valdymą, atleidžiant dalį darbuotojų, tačiau, dėl darbuotojų atleidimo išaugo mokėtinos su darbo santykiais susijusios išmokos Sodrai, dėl apyvartinių lėšų trūkumo strigo atsiskaitymai su kreditoriais (Sodra ir VMI). 2017 m. balandžio mėnesį Sodra dėl susidariusio įsiskolinimo taikė priverstinio poveikio priemones - skolos išieškojimą priverstine tvarka, dėl ko buvo areštuotos atsakovo2 banko sąskaitos, po ko įmonės veiklos tęsimas tapo dar sudėtingesnis. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3589-450/2018 iškėlė UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ bankroto bylą.

16.       Pažymėjo, kad 2017 m. gruodžio 20 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-434/15 prieš „Uber“, kuriame iš esmės pasisakė, jog „Uber“ teikiamos paslaugos kvalifikuotinos kaip paslaugos transporto srityje kaip ir taksi paslaugos, o ne tiesiog tarpininkavimo paslauga. Atkreipė dėmesį, kad po šio ESTT sprendimo Lietuvos Respublikos teisinis reglamentavimas, išskiriantis taksi paslaugų teikėjus bei keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais vežėjus, atitinkamai jiems keliantis skirtingus reikalavimus bei sudarantis skirtingą konkurencinę aplinką, nepasikeitė.

17.       Nurodė, kad 2016 m. antroje pusėje, t. y. „Uber“ jau aktyviai vykdant savo veiklą, įmonės akcininkas V. R. (atsakovas1) svarstė jos pardavimo galimybę. Tuo tikslu jis užsakė 2016  m.  rugpjūčio  30  d. Srautų analizės ir akcijų vertės ataskaitą, kurioje specialistas P. K. įvertinęs bendrovę, padarė išvadą, jog bendrovės srautų vertė, kuri lygi akcijų rinkos vertei 2016  m.  rugpjūčio 31 d. galėtų būti apie 509268 Eur. O šiuo metu, bendrovei esant bankrutuojančiai bei negalint atsiskaityti su kreditoriais, jos akcijų vertė vertintina kaip neigiama arba nulinė. Iki „Uber“ pradėjo Vilniuje aktyviai vykdyti savo veiklą, bendrovės finansinė padėtis buvo gera ir jos akcijos 2016  m. rugpjūčio 30 d. buvo vertos 509 268 Eur. Tačiau, dėl Lietuvos valstybės nesugebėjimo laiku ir tinkamai reglamentuoti „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos, tokiai veiklai nekeliant absoliučiai jokių reikalavimų, tokiu neveikimu „Uber“ buvo suteiktas nesąžiningas konkurencinis pranašumas (primintina, kad „Uber“ veikla buvo reglamentuota tik 2017 m. sausio 1 d., t. y. daugiau negu po vienerių metų veiklos, o realiai pradėta taikyti tik 2017 m. spalio mėn., kuomet pavežėjams atsirado pareiga mokėti rinkliavą ir registruotis Vilniaus m. savivaldybėje, o ją reglamentavus „Uber“ ir toliau buvo suteikiamos papildomos lengvatos, lyginant su taksi paslaugų teikėjais, nors tai neatitinka ESTT sprendimo.

18.        Teigė, kad bendrovės akcijos nuvertėjo iki nulio, nes bendrovė nebegalėjo išlikti valstybės sukurtoje nesąžiningos konkurencijos aplinkoje ir konkuruoti su valstybės lengvatų bei privilegijų susilaukusiu „Uber“ bei panašiomis platformomis, dėl ko bankrutavo. Tokiu būdu dėl Lietuvos valstybės kaltės bendrovės akcininkas V. R. patyrė akcijų vertės dydžio žalą.

19.       Atsakovo1 nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovės Lietuvos Respublikos neteisėti veiksmai (aktas) pasireiškė neveikimu, savalaikiai nesureglamentavus „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos bei jai keliamų reikalavimų, o pavėluotai ją visgi sureglamentavus, buvo nustatyti nepagrįsti ir neteisėti lengvatiniai bei diskriminaciniai reikalavimai pavežėjimo paslaugos teikėjams, lyginat su taksi paslaugų teikėjais. Tokiu būdu pavežėjimo paslaugų teikėjams buvo suteiktas nepagrįstas konkurencinis pranašumas bei pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46  straipsnio 4 dalis (Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę) bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalys, numatančios, kad Valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos  Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

20.       Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009  m.  kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Teigė, kad priešieškinio pareiškimo dienai dėl bendrovės nemokumo ir bankroto, jos akcijos yra bevertės. Taigi, dėl atsakovės Lietuvos Respublikos neteisėto neveikimo bei konkurencijos laisvę iškreipiančio reglamentavimo, atsakovas1 patyrė 509268  Eur žalą, kurios šiuo ieškiniu reikalaujama priteisti iš valstybės.

21.       Teigė, jog iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad bendrovės veiklos rezultatų prastėjimas bei tuo pačiu ir bendrovės akcijų nuvertėjimas prasidėjo tuo metu, kai Vilniaus mieste, nesant teisinio reglamentavimo veiklai keliamų reikalavimų, vis aktyviau veiklą vykdyti pradėjo „Uber“ ir kitos panašios platformos. Tuo metu, dėl valstybės sąlygotų konkurencijos sąlygų skirtumų keleivių pervežimo srityje, „Uber“ ir kitos panašios platformos jau intensyviai vykdė veiklą, dėl ko bendrovės pardavimai krito, didžioji dauguma darbuotojų išėjo iš darbo (arba buvo atleisti), dėl ko įvyko grandininė reakcija ir įmonė galiausiai tapo nemoki. Valstybei tinkamai ir laiku sukūrus sąžiningą konkurencinę aplinką, t. y. „Uber“ nustačius tapačias ar panašias sąlygas bei reikalavimus kaip ir taksi paslaugų teikėjams, bendrovės akcijos nebūtų tapusios bevertėmis, atitinkamai atsakovas1 nebūtų patyręs žalos. Valstybės atsakomybė yra griežtoji, todėl kaltės atsakovas1 įrodinėti neprivalo.

22.       Pažymėjo, kad ši byla neteisminga apygardos administraciniam teismui, nes remiantis Administracinių  bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu, apygardos administraciniam teismui teismingos bylos dėl žalos, atsiradusios dėl valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Nagrinėjamu atveju, atsakovui1 žala padaryta ne kokio nors konkretaus valstybinio administravimo subjekto neteisėtais veiksmais, o pačios valstybės (įstatymų leidžiamosios valdžios) neveikimu laiku ir tinkamai nereglamentuojant „Uber“ veiklos bei nesąžiningos konkurencinės aplinkos sukūrimu.

23.       Ieškovė su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, jog atsakovas V. R. 509268 Eur žalą kildina, iš to, kad valstybė nebuvo tinkamai teisės aktais sureglamentavusi „Uber“ bei jos vairuotojų vykdytos komercinės veiklos bei jai keliamų reikalavimų, dėl ko „Uber“ įgijo nesąžiningą konkurencinį pranašumą, kitų keleivių vežimo paslaugas teikiančių asmenų atžvilgiu. Todėl dėl Lietuvos Respublikos kaltės 509268 Eur akcininkas V. R. patyrė akcijų vertės 509268 Eur dydžio žalą.

24.       Ieškovė atkreipė dėmesį, kad atsakovas1 nurodo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės aktuose nėra numatyta, kad dėl atsiradusios žalos atlyginimo dėl nesąžiningos konkurencijos ribojimo valstybę teismuose pagal kompetenciją galėtų atstovauti VMI. Tokiu būdu, atsakovas1 priešieškinyje nurodė netinkamą valstybės atstovą. Pareiškėjas atsakovu šioje civilinėje byloje nurodo Lietuvos valstybę, atstovaujama VMI, tačiau, iš esmės skundžia Konkurencijos tarybos veiksmus (veikimą, neveikimą). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ nėra numatyta, kad dėl atsiradusios žalos atlyginimo dėl nesąžiningos konkurencijos ribojimo teismuose valstybei pagal kompetenciją galėtų atstovauti VMI. Todėl VMI nepasisakė dėl atsakovo1 priešieškinyje nurodytų argumentų, nes tai nėra mokesčių administratoriaus kompetencijos klausimas.

25.       Nurodė, kad VMI kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją su prašymu, kreiptis į Lietuvos  Respublikos Vyriausybės kanceliariją dėl specialios ad hoc kolegijos valstybės atstovui nustatyti sudarymo, kad būtų nuspręsta, kas šiuo atveju būtų tinkamas valstybės interesų atstovas. Finansų ministerija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo1 priešieškinyje kildinama žala yra susijusi su ne laiku priimtais teisės aktais susisiekimo srityje (keleivių vežimas), mano, kad tinkamu valstybės atstovu šioje byloje gali būti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija.

26.       Atsakovės BUAB „Keleivių aptarnavimo centas“ (toliau ir atsakovas2) bankroto administratorius su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, atsakovas V. R. priešieškinyje nurodo, jog BUAB  „Keleivių  aptarnavimo centras“ finansinė padėtis suprastėjo ir bankroto byla buvo iškelta iš esmės dėl nepalankių objektyvių aplinkybių, susiklosčiusių Lietuvos taksi paslaugų rinkoje. Atsakovas1 pažymėjo, jog valstybinės institucijos neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, savalaikiai nesureglamentavus „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos bei jai keliamų reikalavimų, o pavėluotai ją visgi sureglamentavus, buvo nustatyti nepagrįsti ir neteisėti lengvatiniai bei diskriminaciniai reikalavimai pavėžėjimo paslaugos teikėjams, lyginat su taksi paslaugų teikėjais. Tačiau, atsakovas1 nenurodė, kokie būtent teisės aktai nesureglamentavo ar netinkamai reglamentavo reikalavimus pavėžėjimo paslaugų tiekėjams. Taip pat atsakovas1 nenurodė, kurios konkrečiai teisės aktų nuostatos ar reikalavimai yra diskriminaciniai taksi paslaugų tiekėjų atžvilgiu, todėl atsakovo2 nuomone, nesant pateiktų konkrečių nuostatų, kurios atsakovo1 manymu pažeidė jo teises ir pareigas, negalima vertinti šių teisių pažeidimo pobūdžio bei valstybinės institucijos veiksmų neteisėtumo. Atsakovas1 nagrinėjamoje byloje nenurodė, kuris teisės aktas jo manymu yra neteisėtas, todėl klausimas dėl žalos atlyginimo negali būti sprendžiamas. Atsakovas1 patirtą žalą nustatė pagal 2016 m. rugpjūčio 31 d. BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ srautų analizę ir akcijų vertės ataskaitą, kurioje specialistas P. K. bendrovės akcijas įvertino 509268 Eur.

27.        BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ bankroto administratorius mano, jog atsakovo1 vertinama žala nėra įrodyta, nes atsakovas1 nepateikė argumentų, kuriais būtų įrodytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nagrinėjamoje situacijoje nėra jokio priežastinio ryšio su BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ finansinės padėties suprastėjimu, įmonės bankrotu (dėl ko įmonės akcijų vertė krito) bei valstybės institucijų neteisėtų veiksmų.

28.       Trečiasis asmuo Susisiekimo ministerija atsiliepime nurodo, jog nesutinka su ieškovės patikslintame ieškinyje pateikta informacija, kad Susisiekimo ministerija turėtų būti traukiama trečiuoju asmeniu, jeigu priežastis būtų atsakovo V. R. priešieškinyje pateikta informacija, kad laikotarpiu nuo 2016  metų rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos valstybė nesugebėjo laiku ir tinkamai reglamentuoti „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos, tokiai veiklai nekeliant absoliučiai jokių reikalavimų ir dėl ko tokiu neveikimu „Uber“ buvo suteiktas nesąžiningas konkurencinis pranašumas. Pažymėjo, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymą, buvo įteisinta keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga ir nustatyti reikalavimai tokiai paslaugai teikti. Vežėjui, siekiančiam teikti keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslaugą, leidimas teikti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugas laikomas išduotu kitą dieną nuo deklaracijos apie ketinimą vykdyti šią veiklą pateikimo savivaldybės institucijai arba nuo deklaracijoje apie ketinimą vykdyti veiklą nurodytos dienos, jeigu ši diena yra vėlesnė negu deklaracijos apie ketinimą vykdyti veiklą pateikimo savivaldybės institucijai diena. Papildomai pažymėjo, kad Finansų ministerijos iniciatyva priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 4 d. nutarimas Nr. 792 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl Konkrečių valstybės rinkliavos dydžių sąrašo ir Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo nustatyta valstybės rinkliava už leidimo teikti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais paslaugas išdavimą.

29.       Trečiojo asmens teigimu, atsakovas V. R. priešieškinyje nepateikė jokių pagrįstų argumentų, paskaičiavimų kaip tariamų valstybės lengvatų bei privilegijų susilaukusių „Uber“ bei panašių platformų veikla galėjo paveikti konkurencinę aplinką, dėl kurios įmonės akcijos nuvertėjo iki nulio, nes nebegalėjo išlikti tariamai valstybės sukurtoje nesąžiningos konkurencijos aplinkoje. Papildomai pažymėjo, kad pagal nuo 2016 metų rugpjūčio 31d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (toliau - Kodeksas) reglamentuotą keleivių vežimo kelių transportu teisinį reguliavimą, keleiviai lengvaisiais automobiliais už atlygį galėjo būti vežami dviem būdais, t. y. užsakomaisiais reisais arba taksi. Kodekso 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vežimų organizavimas tai techninių sąlygų ir teisinių santykių tarp keleivio, krovinio, bagažo, smulkios siuntos siuntėjo, gavėjo ir vežėjo nustatymas, o minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vežėjas - įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius ir krovinius. Įmonė suprantama taip, kaip ji apibrėžta 2009  m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1071/2009, nustatančio bendrąsias profesinės vežimo kelių transportu veiklos sąlygų taisykles ir panaikinančio darybos direktyvą 96/26/EB (OL 2009 L 300, p. 51), 2 straipsnyje. Kodekso 18 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsakomieji reisai - reisai, kai pagal išankstinį užsakymą vežamos iš anksto sudarytos, bendrą kelionės tikslą (vykstant turizmo, verslo reikalais, į parodas, simpoziumus, konferencijas, seminarus, pasitarimus, koncertus, spektaklius, vestuves ir panašiais atvejais) turinčios keleivių grupės. Vien tik vykimas į tą patį paskirties punktą nelaikomas bendru kelionės tikslu. Iš anksto sudarytos keleivių grupės vežamos turint keleivių vežimo sutartis ir keleivių vežimo lapus. Keleivių vežimo lapai nebūtini, jeigu keleivių grupės vežamos į tame pačiame mieste vykstančius renginius. Tam, kad būtų galima vykdyti užsakomuosius reisus, vežėjas turėjo turėti iš anksto sudarytą sutartį su keleiviais. Pažymėjo, kad, siekdamas teikti taksi paslaugą, vežėjas (fizinis arba juridinis asmuo), vadovaudamasis Kodekso 18 straipsnio 12 dalimi, turėjo gauti leidimą. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka.

30.       Kodekso 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad keleiviai vežami keleiviams vežti pagamintomis keleivinėmis kelių transporto priemonėmis - autobusais, troleibusais, lengvaisiais automobiliais, lengvaisiais automobiliais taksi. Keleivių vežimą reglamentuoja Susisiekimo ministerijos patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės ir Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės. Kodekso 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad keleiviai vežami reguliariais, specialiais bei užsakomaisiais reisais vietinio (miesto ir priemiestinio), tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais. Dėl šių priežasčių, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2016 metų rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. sausio 1 d. reikalavimai visiems asmenims, kurie pageidavo vežti keleivius už atlyginimą buvo įtvirtinti Kodekse, ir visi vežėjai galėjo vežti keleivius už atlyginimą, laikydamiesi Kodekse nustatytų reikalavimų taksi paslaugoms arba užsakomųjų reisų paslaugoms teikti. Atsižvelgiant į tai kad atsakovo1 priešieškinyje pateikta argumentacija nepagrįsta jokiais faktiniais įrodymais ir nepriklauso Susisiekimo ministerijos kompetencijai, mano, kad Susisiekimo ministerija neturėtų dalyvauti šioje byloje trečiuoju asmeniu, nes bylos baigtis neturės jokios įtakos Susisiekimo ministerijos teisėms ir pareigoms.

31.       Trečiasis asmuo Konkurencijos taryba atsiliepime į ieškinį pasisakė tik dėl Konkurencijos tarybos tariamo neveikimo, minimo patikslintame ieškinyje. Nurodė, kad išvadą dėl to, ar buvo padarytas konkurencijos teisės pažeidimas, Konkurencijos taryba gali padaryti tik atlikusi tyrimą ir priėmusi oficialų kolegialų sprendimą. Pažymėjo, jog priešieškinyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos neveikimas sukėlė žalą dėl to, kad nebuvo laiku priimti teisės aktai dėl „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos bei jai keliamų reikalavimų, vėlesniu reglamentavimu buvo nustatyti nepagrįsti ir neteisėti lengvatiniai reikalavimai pavežėjimo paslaugos teikėjams, kurie diskriminavo taksi paslaugų teikėjus, inter alia BUAB „Keleivių aptarnavimo centras.

32.       Teigė, kad Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato Konkurencijos tarybos teisės priimti teisės aktus susisiekimo ar keleivių vežimo srityje. Prerogatyvos vykdyti Konkurencijos įstatymo laikymosi priežiūrą negali būti suprantamos kaip Konkurencijos tarybos pareiga užkirsti kelią bet kokiam pažeidimui. Būtent viešojo administravimo subjektai turi pareigą nepažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, t. y. įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Taip pat viešojo administravimo subjektai turi pareigą nepriimti teisės aktų ar sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus. Tuo tarpu Konkurencijos taryba turi teisę taikyti sankcijas viešojo administravimo subjektams, kurie šių reikalavimų nesilaiko. Be to, Konkurencijos taryba tyrimą gali pradėti arba tuo atveju, kai gauna pareiškimą, arba savo iniciatyva (Konkurencijos  įstatymo  23  straipsnis). Tačiau abiem atvejais tyrimas pradedamas tik kai jo vykdymas atitinka Konkurencijos tarybos veiklos prioritetus (Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 8  punktas). Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba negavo nei vieno iš abiejų atsakovų skundo dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo. Bet kuriuo atveju, asmenys, kurie patyrė žalos dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo teismine tvarka, net ir nesant Konkurencijos tarybos sprendimo dėl tokio pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Konkurencijos taryba neturi pareigos atsakyti už tariamai kilusią žalą pagal priešieškinį. 

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

33.       Pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu civilinę bylą atsakovo2 atžvilgiu pareikštų reikalavimų dalyje nutraukė; atsakovo1 atžvilgiu ieškinį tenkino pilnai - priteisė ieškovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos iš atsakovo V. R. 31464,43 Eur žalos atlyginimo ir 5  procentų metines palūkanas nuo priteistos 31464,43 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018  m.  spalio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o priešieškinį atmetė.

Dėl ieškinio

34.       Pirmos instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas subsidiariosios atsakomybės pagrindu BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ ir V. R.. Iš Liteko duomenų nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 22 d. nutartimi patvirtino 65496,60 Eur VMI kreditorinį reikalavimą atsakovo2 bankroto byloje (civilinė byla Nr. eB2-3589-450/2018). Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas patvirtino ir šalys šių aplinkybių neginčijo, jog byloje dėl žalos atlyginimo pareikštas reikalavimas dėl 31464,43 Eur nepriemokos priteisimo buvo įtrauktas į 65496,60 Eur ieškovės kreditorinį reikalavimą, patvirtintą Vilniaus apygardos teisme. Tokiu būdu, ieškovė pakartotinai reiškia reikalavimą BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ atžvilgiu, kuris yra jau išnagrinėtas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą civilinę bylą BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ nutraukti pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

35.       Vertindamas atsakovo1 kaip įmonės vadovo atsakomybę, teismas padarė išvadą, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos :

35.1.                       Neteisėti veiksmai. Teismas konstatavo, jog po mokestinės nepriemokos susidarymo, atlikus Operatyvų patikrinimą buvo nustatyta, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ ginčo laikotarpiu neturėjo pakankamai piniginių lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, tačiau, atliko mokėjimus ir pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą eiliškumą, nes VMI buvo pirmesnės eilės kreditorius, nei kiti kreditoriai. Be to, dalis pinginių lėšų (2026 Eur), buvo pervesta įmonės vadovui V. R. kaip jo asmeninės paskolos dalies grąžinimas, nors tuo metu įmonė turėjo nepadengtą įsiskolinimą ieškovei. Įvertinęs pateiktus įmonės piniginių srautų judėjimo dokumentus, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ ginčo laikotarpiu turėjo galimybę padengti dalį atsiskaitymų metu buvusios mokestinės nepriemokos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas konstatavo, kad V. R., būdamas UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovu, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2018 m. sausio 11 d., žinodamas apie susidariusią mokestinę nepriemoką ir jos išieškojimą priverstinio išieškojimo būdais, bei turėdamas galimybę dalinai padengti mokestinę nepriemoką VMI, tyčia sistemingai nevykdė prievolės mokėti įstatymuose nustatytus atitinkamus mokesčius valstybei, veikdamas neapdairiai vykdė mokėjimus kitiems kreditoriams bei pervedė dalį bendrovės lėšų savo paskolos dalies dengimui, tuo pažeisdamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, numatytą CK 6.9301 straipsnio 1  dalyje. Šie atsakovo V. R. neteisėti veiksmai patvirtinti administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1352-1078/2018, kurioje V. R. paskirta administracinė nuobauda – 700  Eur bauda pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį už CK 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimą. Tokiu būdu neteisėti atsakovo V. R. veiksmai, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, šioje byloje yra įrodyti (CK 6.246 straipsnis). 

35.2.                      Turtinė žala - 31464,43 Eur, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. sausio 11 d. atliktų atsiskaitymų sumą (negautos pajamos, kurios turėjo būti skirtos mokestinės nepriemokos dengimui). Byloje nustatyta, jog didžioji dalis nepriemokos galėjo būti padengta, jei būtų buvę laikomasi CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymo eiliškumo.

35.3.                      Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų nėra galimybės ją įvykdyti mokesčių įstatymo (visų pirma – Mokesčių administravimo įstatymo) nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-70-976/2017). Taigi papildoma vadovo atsakomybės sąlyga yra ta, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ turi būti nepajėgi įvykdyti savo mokestinės prievolės. Šią aplinkybę, pirmos instancijos teismo vertinimu, įrodė ieškovės negalėjimas išieškoti iš atsakovo2 mokestinę nepriemoką iš turto, kuris perduotas antstoliui (VMI viršininko 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. (23,31-08) 467-220396, atsakovui2 iškelta bankroto byla, kurioje konstatuotas įmonės nemokumas, bei įmonės pripažinimas likviduojama. Pažymėjo, jog įmonė atsiskaitymų metu buvo pajėgi sumokėti dalį nepriemokos biudžetui, tačiau, dėl UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovo V. R. neteisėtų veiksmų sistemingai to nedarė.

35.4.                      Teismas nurodė, kad minėto pažeidimo padarymas ir dėl jo kilusi žala yra asmeninė vadovo atsakomybė, o dėl neteisėtų veiksmų likusi nepadengta mokestinė nepriemoka (nuostoliai) yra subsidiari UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ ir vadovo R. V. atsakomybė. Tai reiškia, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ padengus nepriemoką, VMI nereikalaus iš vadovo R. V. žalos atlyginimo už jau padengtą nepriemoką.

35.5.                      Papildoma vadovo atsakomybės sąlyga yra ta, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ turi būti nepajėgi įvykdyti savo mokestinės prievolės. Atsakovo2 sunkią finansinę padėtį pagrindžia tai, jog VMI mokestinės nepriemokos išieškojimą vykdo nuo 2017 m. gegužės 30 d., tačiau iki šiol nepavyko išieškoti mokestinės nepriemokos. Atsakovas2 neturi jokio registruotino turto, o jo atžvilgiu vykdytas priverstinis išieškojimas nedavė jokių rezultatų. Be to, UAB  „Keleivių  aptarnavimo centras“ yra nemoki. Iš atsakovo2 preliminaraus balanso 2018  m.  vasario 28 d. matyti, kad 2018 m. vasario 28 d. UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ turėjo turto už 110122 Eur, mokėtinos sumos sudarė 308173 Eur, tai rodo, kad bendrovė yra nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir negalės padengti biudžetui susidariusios nepriemokos.

35.6.                      CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nagrinėjamu atveju ieškovei atsiradusi žala (negautos pajamos) yra tiesiogiai susijusi su atsakovo1 neteisėtais veiksmais, t. y. atsiskaitymo eiliškumo, numatyto CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje, pažeidimu. Taigi, atsakovo1 neteisėtų veiksmų rezultatas yra ieškovei padaryta žala, todėl priežastinis ryšys tarp atsakovo1 neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos laikytinas įrodytu.

35.7.                      Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad atsakovas V. R. šioje byloje nurodė, jog įsiskolinimas atsirado ne dėl jo neteisėtų veiksmų, o dėl netinkamos teisėkūros valstybėje, ko pasėkoje kitiems rinkos dalyviams, kurie naudojo „Uber“ platfomas buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš taksi paslaugas teikiančias įmones, tokias kaip UAB „Keleivių aptarnavimo centras“. Todėl UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ negalėjo lygiomis teisėmis konkuruoti su privilegijuotais rinkos dalyviais ir subankrutavo. Pirmos instancijos teismo vertinimu atsakovo1 nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos objektyviais įrodymais byloje, laikytinos deklaratyviomis ir nesudaro pagrindo ieškinį atsakovo V. R. atmesti (CPK 178 straipsnis).

Dėl pareikšto priešieškinio:

36.       Pirmos instancijos teismas nustatė, kad atsakovas V. R. pareiškė priešieškinį ieškovei VMI. Atlikęs teisės aktų, reglamentuojančių valstybės atstovavimą atitinkamuose teisminiuose ginčuose, teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1054 „Dėl  valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ nenumato, jog bylose dėl atsiradusios žalos atlyginimo dėl nesąžiningos konkurencijos ribojimo ar nesavalaikio teisės aktų priėmimo keleivių vežimo srityje, valstybę teismuose pagal kompetenciją galėtų atstovauti VMI.

37.       Įvertinęs ieškovės VMI veiklos sritis ir funkcijas, teismas nusprendė, jog VMI negali būti valstybės atstovu pagal pareikštą priešieškinį byloje. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo V. R. pareiškė priešieškinį VMI, jo pateikimas ribojamas pareikšto ieškinio apimtimi. Įvertinęs tai, jog priešieškinis yra priešinis reikalavimas būtent ieškovei, teismas, nustatęs, jog jis pareikštas netinkamam ieškovui, neturi galimybės pasiūlyti atsakovui1 keisti netinkamą šalį tinkama pagal CPK 45 straipsnį, nes tai būtų bylos nagrinėjimo ribų pažeidimas. Be to, iš bylos duomenų teismas nustatė, jog ieškovė kreipėsi dėl tinkamo atstovo nurodymo ir gavo atsakymą, jog šiuo atveju tai gali būti susisiekimo ministerijos sritis, kuri nėra ieškovės atstovavimo sritis. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1480 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 7.2 papunktį Susisiekimo ministerija formuoja valstybės politiką keleivių ir krovinių vežimo geležinkelių, kelių, jūrų, vidaus vandenų, oro transportu srityje ir organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas nusprendė, jog priešieškinis pareikštas netinkamam ieškovo atstovui (ieškovei), kas sudaro pagrindą atsakovo V. R. priešieškinį atmesti kaip pareikštą netinkamai šaliai.

38.       Dėl nurodytų priežasčių teismas nepasisakė dėl priešieškinio esmės. Pažymėjo, jog šis sprendimas neužkerta kelio atsakovui V. R. pareikšti savarankišką ieškinį Vyriausybei, kuri realizuoja savo teises pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 497 „Dėl atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių patvirtinimo“.

I.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

39.       Atsakovas (ieškovas pagal priešieškinį) V. R. (toliau ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2019 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą (išskyrus dalies bylos nutraukimą) civilinėje byloje Nr. e2-1852-566-2019 ir priimti naują sprendimą, t. y. ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM patikslintą ieškinį atsakovui V. R. dėl žalos atlyginimo atmesti, o bylą dalyje pagal atsakovo V. R. priešieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos Respublikai grąžinti į pirmąją instanciją nagrinėti iš naujo. 

Dėl ieškinio nagrinėjimo

40.        Apelianto įsitikinimu, skundžiamu sprendimu teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą, netinkamai aiškino ir taikė įmonės vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos aptariamu klausimu, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą :

40.1.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl kreditoriaus teisės reikšti ieškinį nemokios įmonės vadovui, tokiu būdu pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumą. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad „Kadangi kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 11 straipsnio 3  dalies 14 punktas), o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, tai bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Įmonės naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos panaudojamos patvirtintiems kreditorių reikalavimams proporcingai tenkinti, laikantis ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai - sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto“ (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011  m.  kovo  25 d. nutartis civilinėje. byloje Nr. 3K-3-130/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga, 2.23 punktas).

40.2.                      Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui, tačiau tik tokiu atveju, jeigu jis padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Šiuo atveju turi būti nustatytas vadovo veiksmų neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu. Jis gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei, sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar sutartį vykdant, taip pat kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį civ. byloje Nr. 3K-3-252-690/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-219/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civ. byloje Nr. 3K-3-389/2014).

40.3.                       Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai vadovavosi teismų praktika, kadangi teismas suteikė teisę VMI kaip vienam iš atsakovo2 kreditorių reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui, tokios pozicijos iš esmės nemotyvuodamas. Teismas tik nurodė, kad „ginčo laikotarpiu įmonė, atsiskaitydama su kitais kreditoriais, nuolat ir sistemingai nemokėjo mokesčių į valstybės biudžetą. Vertinant tokį elgesį, teismas pripažįsta tai nesąžiningais veiksmais, nukreiptais į vieną kreditorių – ieškovą“.

40.4.                       Apelianto nuomone, vien aplinkybės, jog finansinių sunkumų turinti įmonė netenkina vieno iš kreditoriaus reikalavimų, o tenkina kitų kreditorių reikalavimus pažeidžiant mokėjimų eiliškumą, nepakanka konstatuoti įmonės vadovo veiksmų neteisėtumo būtent konkretaus kreditoriaus atžvilgiu. V. R. elgesys, įmonei esant sudėtingoje finansinėje situacijoje, skirstat pinigines lėšas tam tikriems kreditoriams buvo sąlygotas ne nesąžiningo siekio nemokėti būtent VMI (įmonė finansinių įsipareigojimų nevykdė ir neįvykdė ir eilei kitų kreditorių), o būtent ekonominio būtinumo, t. y. siekio išlaikyti įmonę veikiančią, pagerinti įmonės finansinę padėtį bei atkurti mokumą. Apelianto teigimu, teismas neįvardino, jokių nesąžiningų atsakovo1 veiksmų, nukreiptų išskirtinai būtent prieš VMI, t. y. nepagrindė VMI teisės nukreipti savo reikalavimą į įmonės vadovą, tokiu būdu nesilaikant kreditorių lygiateisiškumo principo. Todėl pagal aukščiau nurodytą Lietuvos  Aukščiausiojo Teismo praktiką ieškovė neturi teisės nukreipti savo reikalavimo tiesiogiai į UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovą, o galėtų reikšti tik netiesioginį ieškinį, jeigu tam būtų CK  6.68 straipsnio sąlygos.

40.5.                       Apelianto nuomone, atsakovo1 veiksmai, UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vardu atsiskaitant su kitais įmonės kreditoriais, o ne VMI, nesąlygojo žalos ieškovei padarymo. Kaip nustatyta įsiteisėjusiame 2018 m. birželio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime, o tai yra prejudicinis faktas, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pažeisdamas mokėjimo eiliškumą atsakovas būtų siekęs pakenkti kreditorių interesams, priešingai – atsakovo neteisėti veiksmai buvo padaryti dėl ekonominio būtinumo, siekiant užtikrinti bendrovės veiklą, nes didžiausios sumos buvo išmokėtos darbuotojams, paslaugų teikėjams, kurie nuomojo veiklai būtinas transporto priemones, įmokoms į Sodros biudžetą.

40.6.                      Atkreipia dėmesį, jog pati ieškovė savo ieškinyje nurodo, kad „pinigų likutis UAB  Keleivių  aptarnavimo centras sąskaitose 2017 m. gegužės 1 d. buvo 11137,31 Eur. Gautos pajamos per laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. sudarė 457087,58 Eur“. Taigi, atsakovui1 pažeidžiant mokėjimo eiliškumą nurodytu laikotarpiu buvo sugeneruota 457  087,58 Eur pajamų. Ieškovė neįrodė, kad atsakovui2 formaliai vykdant CK 6.9301 straipsnio reikalavimus, šios pajamos būtų buvę sugeneruotos ir iš jų būtų atsiskaityta su VMI, kadangi UAB  „Keleivių  aptarnavimo centras“ neatsiskaičius su darbuotojais, automobilius nuomojančiu tiekėju, įmonė būtų buvusi priversta nutraukti ūkinę veiklą, dėl ko pajamos nebūtų sugeneruotos, kas būtų sąlygoję dar didesnius nuostolius įmonės kreditoriams.

40.7.                      Akcentuoja, kad atsakovas1 atsakovo2 lėšų nepasisavino, o esant ekonominiam būtinumui jas panaudojo atsiskaitymui su realiais įmonės kreditoriais. Jei ieškovė mano, kad lėšos turėjo pasiekti ne kitus įmonės kreditorius, o ją, ji turi teisę tokių lėšų grąžinimo reikalauti ne iš atsakovo1, o iš tas lėšas gavusių darbuotojų, Sodros, kitų kreditorių. Priešingu atveju, t. y. iš atsakovo1 teismui priteisus ieškinio sumą kaip žalą, gavosi ydinga situacija, kuomet įmonė (nors ir pažeidžiant mokėjimo eiliškumą) atsiskaitė su savo kreditoriumi, ir dar papildomai antra tiek įmonės vadovas turi sumokėti kitam kreditoriui, kurio atžvilgiu mokėjimo eiliškumas buvo pažeistas. Tokio ieškovės ieškinio patenkinimas iš esmės reiškia, kad kiekvienos bankrutuojančios įmonės visi ankstesnės eilės kreditoriai galėtų teisme reikalauti žalos atlyginimo iš vadovo, jeigu įmonės lėšos prieš bankrotą buvo skirtos vėlesnės eilės kreditoriui, kas savo ruožtu reikštų, kad įmonės vadovas asmeniškai būtų atsakingas iš esmės už visas įmonės skolas, kas paneigtų uždarosios akcinės bendrovės kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens esmę, uždarosios akcinės bendrovės ir jos vadovo turto atskirumo principą. Iš išdėstyto akivaizdu, kad atsakovo1 neteisėti veiksmai ne tik nebuvo nukreipti į ieškovę, dėl ko atsakovo1 atsakomybė nekyla CK 6.263 straipsnio pagrindu, tačiau ir nėra priežastiniu ryšiu susiję su žalos ieškovui padarymu. Be to, tokie atsakovo1 veiksmai nepadarė jokios žalos pačiai atsakovo1 vadovaujamai bendrovei, dėl ko atsakovo1 atsakomybė nekyla ir CK  2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu.

40.8.                      Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas vadovavosi ne tiems civiliniams santykiams reglamentuoti suformuota teismų praktika, o būtent: teismas vadovavosi Lietuvos  Aukščiausiojo  Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.  e3K- 3- 351- 611/2017, 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.  3K- 3- 175- 403/2018, tačiau šiose bylose buvo sprendžiamas ne vadovo civilinės atsakomybės klausimas pažeidus mokėjimo eiliškumą, tačiau mokėjimų eiliškumą pažeidžiančių mokėjimų ginčijimo CK 1.80 straipsnio pagrindu klausimas, kas gali sudaryti sąlygas būtent restitucijos taikymui, o ne vadovo civilinei atsakomybei. Taigi, skundžiamame sprendime šia praktika vadovautasi nepagrįstai, kadangi tinkamai ja vadovaujantis VMI galėjo ginčyti UAB  „Keleivių  aptarnavimo centras“ atliktus mokėjimus, pažeidžiančius eiliškumą ir reikalauti taikyti restituciją, t. y. kad pinigus į bendrą bankrutuojančios įmonės turto masę grąžintų tiek kreditoriai, kurie juos gavo ne pagal eilę (tie patys darbuotojai, Sodra ir kt.), o ne antrąkart tiek reikalauti iš vadovo kaip žalos atlyginimo.

40.9.                       Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje praktikoje, konkrečiai 2017  m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017, išaiškino, kad nesumokėti mokesčiai nėra žala bendrovei, o žalą sudaro tik baudos ir delspinigiai. Taip pat čia buvo išaiškinta, kad žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų (bendrovė turi pareigą mokėti mokesčius, todėl bendrovės patirta žala laikytina tik paskirtos baudos ir delspinigiai už mokesčių sumokėjimą ne laiku). Taigi, nagrinėjamu atveju UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vykdant ūkinę komercinę veiklą atsiradusios mokestinės prievolės negali būti vertinamos kaip žala, už kurią subsidiariai turėtų atsakyti įmonės vadovas. Dėl šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos teismas skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė, ja nepagrįstai nesivadovavo, o tokio nesivadovavimo niekaip nemotyvavo.

40.10.                       Apelianto teigimu, akivaizdu, kad įmonei vykdant veiklą (tame tarpe ir finansinių sunkumų sąlygomis) mokestinės prievolės savaime atsiranda, tačiau tai nereiškia, kad įmonei nesugebėjus šių prievolių įvykdyti, jas už įmonę turi sumokėti jos valdymo organai. Priešingas aiškinimas pažeistų protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus, taip pat uždarosios akcinės bendrovės kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto bei prievolių atskirumo nuo dalyvių principą.

40.11.                      Apelianto nuomone, aplinkybė, kad atsakovas1 yra nubaustas administracine tvarka už mokėjimo eiliškumo pažeidimą, neįrodo ieškovės ieškinio.

40.12.                      Pažymi, kad ieškovė ieškinyje remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018. Tačiau šioje byloje teismas kaip tik ir pakartojo, jog „kasacinio teismo praktikoje pripažįstami dar du pagrindai, kada kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens vadovą, – pirma, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014), arba Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  e3K- 7- 115- 915/2017)“. Atitinkamai ir ieškovės nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškiai pasisakyta, kad administraciniu teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja CK normos, nustatančios deliktinę civilinę atsakomybę. Todėl būtent CK nuostatomis bei dėl jų pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais nagrinėjamu atveju reikia vadovautis. Todėl ir skundžiamame sprendime Lietuvos  Aukščiausiojo  Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017  m.  gruodžio  19  d. išaiškinimais administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.  2AT- 70- 976/2017 vadovautasi nepagrįstai. Tuo tarpu, kaip minėta, remiantis esama teismų praktika, civiline tvarka ieškovė neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo tiesiogiai iš bankrutuojančios įmonės vadovo, nesant vadovo nesąžiningų konkretaus kreditoriaus atžvilgiu nukreiptų neteisėtų veiksmų, be to, mokėjimo eiliškumo pažeidimas nesąlygoja vadovo civilinės atsakomybės, o yra pagrindas asmenims kitais būdais ginti savo teises, t. y. ginčijant pačius mokėjimus ir prašant restitucijos taikymo.

Dėl priešieškinio nenagrinėjimo

41.        Apeliantas nesutikimą su pirmos instancijos teismo sprendimu atmesti atsakovo1 priešieškinį Lietuvos  Respublikai dėl žalos priteisimo dėl to, kad jis pareiktas netinkamam atsakovui, grindžia sekančiais motyvais :

41.1.                       Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK nuostatas dėl priešieškinio priėmimo, nepagrįstai supainiojo atsakovo bei atsakovo atstovo sąvokas, dėl ko nepagrįstai į bylą pagal priešieškinį valstybės atstovu neįtraukė Susisiekimo ministerijos ir nepagrįstai nenagrinėjo priešieškinio iš esmės.

41.2.                       Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo priešieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo pareikštas ne atsakovei VMI, o atsakovei Lietuvos Respublikai, VMI nurodant tik kaip valstybės atsovę. Būtent tokį priešieškinį teismas priėmė 2019 m. vasario 4 d. teisėjos rezoliucija, įvertinęs priešieškinio priimtinumo sąlygas (CPK 143 straipsnis). Taigi, teismas priimtą priešieškinį atsakovei Lietuvos  Respublikai turėjo išnagrinėti iš esmės. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad po priešieškinio priėmimo pati valstybė kaip atsakovė neužtikrino tinkamo savo atstovavimo civiliniame procese, t. y. neparinko tinkamo valstybės atstovo, nors tokia tvarka aiškiai yra reglamentuota teisės aktais, neturi sukelti apeliantui neigiamų padarinių, nes jis priešieškinį pateikė atsakovei valstybei, t. y. tinkamam atsakovui ir toks priešieškinio reikalavimas teismo buvo priimtas.

41.3.                      Apeliantas akcentuoja, kad paaiškėjus, kad VMI nelaiko save tinkamu valstybės atstovu (atsakovas1 nežino ir neprivalo žinoti, ar VMI yra kompetentinga atstovauti valstybę šioje byloje) atsakovas V. R. 2019 m. vasario 22 d. prašymu dar prašė teismą įpareigoti VMI kaip atsakovės-valstybės atstovę persiųsti priešieškinį bei teismo pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo tinkamam valstybės atstovui ir apie šio įpareigojimo įvykdymą informuoti teismą, tokiu būdu įvykdant 2014 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 497 patvirtintų Atstovavimo Valstybei ir Vyriausybei taisyklių (toliau - Taisyklės) 5 bei 6 punktų2 reikalavimus, tačiau šis prašymas teismo buvo atmestas. Proceso eigoje paaiškėjus, kad galimai valstybę atstovauti šioje byloje yra tinkama Susisiekimo ministerija, atsakovas1 dar teikė teismui 2019  m.  gegužės 21 d. patikslintą priešieškinį, jame nurodydamas Susisiekimo ministeriją kaip valstybės atstovę, tačiau ir šis patikslintas priešieškinis teismo nebuvo priimtas. Taigi, kaip matyti, apeliantas dėjo pastangas, kad byloje valstybė būtų tinkamai atstovaujama ir kad byla galėtų būti nagrinėjama iš esmės, tačiau VMI nesielgė pagal Taisyklių reikalavimus, o teismas neužtikrino tinkamo atsakovo pagal priešieškinį (Lietuvos Respublikos) atstovavimo, vietoj to priešieškinio nenagrinėjo kaip pareikšto netinkamam atsakovui, nors priešieškinis to paties teismo buvo priimtas, o atsakovo pagal priešieškinį V. R. niekada nekeitė. 

41.4.                      Apeliantas taip pat nesutiktina su teismo pozicija, kad priešieškinis gali būti pareiškiamas tik tam pačiam ieškovui. Atsakovo1 įsitikinimu, teismas per siaurai aiškino CPK 143 straipsnio nuostatas, kadangi, viena vertus, VMI surenkami mokesčiai patenka į valstybės biudžetą, t. y. jų gavėjas yra valstybė, o VMI yra tik įgaliota vykdyti mokesčių surinkimą, todėl priešieškinis, pareikštas tai pačiai valstybei gali ir turi būti vertinamas kaip pareikštas tam pačiam ieškovui bei yra galimas (plačiąja prasme) priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, kita vertus, priešieškinis teismo priimamas, inter alia jei tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus (CPK 143 straipsnio 2 dalies 3  punktas). Taigi, CPK 143 straipsnio 2 dalies nuostatos nereikalauja, kad priešieškinis turi būti pateiktas išimtinai tik pradiniam ieškovui.

42.       Ieškovė VMI nesutinka su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, todėl mano, jog tenkinti apeliacinį skundą nėra jokio teisinio pagrindo.

43.       Pasisakydama dėl skundo motyvų ieškinio tenkinimo dalyje, VMI su apelianto skunde išsakyta nuomone kreditoriaus teisės reikšti ieškinį nemokios įmonės vadovui, tokiu būdu pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumą, nesutinka. Nurodo, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinių teisių gynyba (CK  1.137  straipsnio 1 dalis), pasirinkdami civilinių teisių gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis) ir jį realizuodami civilinio proceso normų nustatyta tvarka. 

44.       Pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (pagal CK 6.263 straipsnį), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius, kai jam padaryta žala, gali reikšti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vadovams ir (ar) dalyviams neribojamas bankroto proceso stadijos. Taigi kreditorių teisė pareikšti tiesioginį ieškinį ribojama ne bankroto proceso stadijos, o pasirinkto ieškinio pagrindo. Toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų (CK 6.263 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

45.       Nurodo, kad VMI ieškiniu kreipėsi į Vilniaus mieto apylinkės teismą, dėl UAB  „Keleivių  aptarnavimo  centras“ vadovo V. R. veiksmais padaryto pažeidimo numatyto CK 6.9301 straipsnyje, reglamentuoto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas padarytos žalos atlyginimo.

46.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, kad, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos  Aukščiausiojo  Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 23, 24 punktai).

47.       Administraciniu teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja CK normos, nustatančios deliktinę civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje pateikiamą žalos ir nuostolių sampratą, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, o piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Deliktinė civilinė atsakomybė pasireiškia tik nuostolių atlyginimu (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Žalą, padarytą asmeniui ir turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

48.       Žalos faktas nagrinėjamoje byloje iš esmės kildinamas iš veiksmų, susijusių CK 6.9301 straipsnyje nustatytu atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimu, už kurį pažeidimo padarymo laikotarpiu UAB Keleivių aptarnavimo centras vadovu buvęs V. R. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2132-859/2018 pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje. V. R. neteisėtais veiksmais pažeidė konkretaus kreditoriaus VMI teises, dėl to VMI patyrė 31464,43 Eur žalą nesumokėtų mokesčių forma.

49.       Ieškinio turinys rodo, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovui V. R. pareikštas tiesioginis ieškinys, kuriame įvardyti konkretūs atsakovo1 veiksmai, dėl kurių VMI negali gauti savo reikalavimų patenkinimo po bankroto bylos atsakovui2 iškėlimo, kurie būtų patenkinti, jei atsakovas1 būtų tinkamai vykdęs įstatymu nustatytas pareigas. VMI atliko atsakovo2 operatyvų patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo nuostatų pažeidimas, ką patvirtino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A6.-2132-859/2018. Taigi ieškinys pareikštas bendrais deliktinės civilinės atsakomybės pagrindais ir juo prašoma priteisti žalą, kurią VMI patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.

50.       Pamini ir tai, kad kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias bankrutuojančios įmonės kreditoriaus teises, yra nurodęs, kad kreditorius, esant iškeltai bankroto bylai, yra laisvas pasirinkti, ar reikšti tiesioginį ieškinį dėl jam individualiai padarytos žalos atlyginimo ar netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios įmonės vardu. Tokio individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-389/2014).

51.       Kasacinio teismo praktika dėl bendrovės vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK  6.263  straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK  178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK  178  straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015  m.  kovo  27  d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas).

52.       Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė gali kilti skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Kaltė yra būtinoji bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlyga. Bendrovės vadovas atsako tik už savo kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą, kur dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, vadovo atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai, tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (šiuo atveju, CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui.

53.       Bendrovės vadovas, kaip vienasmenis valdymo organas, ex officio organizuoja kasdienę bendrovės veiklą (37 straipsnio 8 dalis), atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ  37 straipsnio 12 dalies 1 punktas). Šios funkcijos yra pagrindinės funkcijos, kurios identifikuoja bendrovės vadovą kaip vieną svarbiausių figūrų, dalyvaujančių juridinio asmens veikloje. Bendrovės vadovas, kaip vienasmenis valdymo organas, turi plačius įgaliojimus bendrovės valdymo procese.

54.       Atsakomybės už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagrindas yra įtvirtintas CK 2.87 straipsnio 7 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog taisyklė, kad bendrovės vadovas turi pareigas pačiai bendrovei, kaip savarankiškam teisės subjektui, įtvirtinta ir ABĮ, nes šio įstatymo 19 straipsnio 8  dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013  m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).

55.       Taigi įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės prieš jos kreditorius už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybė (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą.

56.       Atsakovo1 neteisėti veiksmai konstatuoti turintį prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 dalis) Vilniaus  miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutarime administracinėje byloje Nr.  A6.- 1352- 1078/2018, kuriame konstatuota, kad V. R., būdamas UAB  „Keleivių  aptarnavimo centras“ direktoriumi ir žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, t. y., kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėdamas užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynais ir negrynais pinigais eiliškumo, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. pirmenybę teikė kitiems kreditoriams – nors UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ buvo skolinga valstybės biudžetui, bendrovė vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, - tokiu būdu jis pažeidė kreditoriaus VMI interesus, todėl tokiais veiksmais V. R. padarė administracinį nusižengimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje.

57.       Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.

58.       VMI nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmos instancijos teismas suteikė teisę VMI kaip vienam iš atsakovo2 kreditorių reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui, bei, kad nepakanka konstatuoti įmonės vadovo veiksmų neteisėtumo būtent konkretaus kreditoriaus atžvilgiu. Apelianto teiginiai, kad tokiais veiksmais jis siekė užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą, atsakomybės pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį nešalina. Nustatyti objektyvūs duomenys patvirtina UAB Keleivių aptarnavimo centras vadovą veikus tyčia – V. R. kaip bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovės įsiskolinimą VMI, taip pat kad bendrovės turimų lėšų nepakanka visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, turėdamas galimybę sumažinti bendrovės mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, ją sumažino tik simboliškai, o atsiskaitė su kitais kreditoriais.

59.       Skunde teigiama, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovo V. R. elgesys, įmonei esant sudėtingoje finansinėje situacijoje, skirstat pinigines lėšas tam tikriems kreditoriams buvo sąlygotas ne nesąžiningo siekio nemokėti būtent VMI (Įmonė finansinių įsipareigojimų nevykdė ir neįvykdė ir eilei kitų kreditorių), o būtent ekonominio būtinumo, t. y. siekio išlaikyti įmonę veikiančią, pagerinti įmonės finansinę padėtį bei atkurti mokumą, kitaip tariant, neturėjo pareigos laikytis CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Šis apelianto V. R. teiginys nepagrįstas. Operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatyta, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ direktorius V. R. tikrinimo laikotarpiu atsiskaitymus su kreditoriais atliko ne kaip paprastas fizinis asmuo, o kaip bendrovės vadovas asmuo ir veikė įmonės vardu. Dar kartą pažymi, kad CK  6.9301  straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi, tai reiškia, kad teisės subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto, todėl V. R., neužtikrindamas, kad bendrovėje būtų laikomasi CK  6.9301 straipsnio 1  dalies nuostatų, padarė administracinį nusižengimą, nurodytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje. V. R. yra ilgametis, patyręs UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovas (direktoriumi paskirtas nuo 2012 m. kovo 29 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr.  3K- 7- 266/2006, 3K-3-130/2011).

60.       VMI nesutinka su apelianto apeliaciniame skunde daromomis prielaidomis dėl priešieškinio padavimo.  Priešieškinyje nurodoma, kad UAB Keleivių aptarnavimo centras pradėjo aktyviai vykdyti savo veiklą Vilniuje, dar iki „Uber“ atsiradimo. UAB Keleivių aptarnavimo centras finansinė padėtis buvo gera, jos akcijos 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo vertos 509268 Eur. Dėl Lietuvos valstybės nesugebėjimo laiku ir tinkamai reglamentuoti „Uber“ ir kitų panašių platformų veiklos, tokiai veiklai nekeliant absoliučiai jokių reikalavimų, dėl ko tokiu neveikimu „Uber“ buvo suteiktas nesąžiningas konkurencinis pranašumas („Uber“ veikla buvo reglamentuota tik 2017 m. sausio 1 d., t. y. daugiau negu po vienerių metų veiklos, o realiai pradėta taikyti tik 2017 m. spalio mėn., kuomet pavežėjams atsirado pareiga mokėti rinkliavą ir registruotis Vilniaus m. savivaldybėje, o ją reglamentavus „Uber“ ir toliau buvo suteikiamos papildomos lengvatos, lyginant su taksi paslaugų teikėjais, nors tai neatitinka ESTT sprendimo). UAB  Keleivių  aptarnavimo centras akcijos nuvertėjo iki nulio, nes nebegalėjo išlikti valstybės sukurtoje nesąžiningos konkurencijos aplinkoje ir konkuruoti su valstybės lengvatų bei privilegijų susilaukusiu „Uber“ bei panašiomis platformomis, ko pasėkoje bankrutavo.

61.       Pažymi, kad V. R. žalą kildina, iš to, kad valstybė, nebuvo tinkamai teisės aktais sureglamentavusi „Uber“ bei jos vairuotojų vykdytos komercinės veiklos bei jai keliamų reikalavimų, ko pasėkoje „Uber“ įgijo nesąžiningą konkurencinį pranašumą, kitų keleivių vežimo paslaugas teikiančių asmenų atžvilgiu. Tokiu būdu dėl Lietuvos Respublikos kaltės, UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ akcininkas V. R. patyrė akcijų vertės 509268 Eur dydžio žalą.

62.       VMI pažymi, kad ji savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – MAĮ), LR finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintais VMI nuostatais, įstatymais bei kitais poįstatyminiais teisės aktais. MAĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti VMI uždaviniai yra: padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas (1 punktas); įgyvendinti mokesčių įstatymus (2 punktas); užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti (3 punktas). MAĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos centrinio mokesčių administratoriaus funkcijos, viena iš jų yra atstovauti valstybės interesams teismuose ir kitose institucijose (1 dalies 11 punktas).

63.       Pagal CPK 51 straipsnio 4 dalį civiliniame procese valstybei atstovauja Lietuvos  Respublikos  Vyriausybė, įstatymų numatytais – kita institucija, taip pat ją gali atstovauti atstovai pagal pavedimą. Lietuvos  Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 497 yra patvirtintos Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklės. Taigi, tinkamas valstybės atstovavimas civiliniame procese yra reglamentuotas teisės aktais. Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ nėra numatyta, kad dėl atsiradusios žalos atlyginimo dėl nesąžiningos konkurencijos ribojimo, teismuose valstybę, pagal kompetenciją galėtų atstovauti VMI.

64.       Dėl priešieškinio priėmimo, nurodo, kad jis pareikštas praleidus terminą jam pateikti, o būtent : pažymi, kad priešieškinis turi būti pareikštas laikantis CPK nustatytų reikalavimų. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priešieškinis gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1852-566/2019 nutarė VMI ieškinį atsakovams V. R. ir BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ dėl žalos atlyginimo, nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje 2019 m. sausio 21 d. 15.00 val. Atsakovas1 priešieškinį „Dėl  žalos atlyginimo“ Teismui pateikė 2019 m. sausio 21 d. VMI mano, kad teismas neturėjo priimti priešieškinio, kadangi praleistas terminas priešieškiniui pateikti, be to VMI nebuvo davusi sutikimo, kad pirmosios instancijos teismas priimtu priešieškinį.

65.       Nurodo, kad V. R. prašo priteisti iš VMI žalą, tačiau nenurodo kokiais veiksmais jam ši žala buvo padaryta, t. y. koks konkrečiai VMI priimtas aktas ar jos darbuotojo neteisėtas veiksmas (veikimas, neveikimas) padarė žalą pareiškėjui.

66.       Pažymi, kad V. R. atsakovu pagal priešieškinį nurodo Lietuvos Valstybę, atstovaujama VMI, tačiau iš esmės skundžia konkurencijos tarybos – veiksmus (veikimą, neveikimą). VMI negali nepasisakyti dėl pareiškėjo priešieškinyje nurodytų argumentų, nes tai nėra mokesčių administratoriaus kompetencijos klausimas. Mokesčių administratorius taip pat negali būti atsakingas už kitų institucijų veiksmus, todėl, net jei kitų institucijų pareigūnų veiksmais ir buvo pareiškėjui padaryta žala, turtinė ir neturtinė žala negali būti priteisiama iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VMI.

67.       Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1852-566/2019 nurodė, kad atsakovas V. R. 2019 m. balandžio 17 d. pateikė patikslintą priešieškinį ieškovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VMI, bei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, kuriame prašo priteisti iš atsakovų 509 268 Eur žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. VMI sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš patikslinto ieškinio matyti, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas yra VMI, todėl, nepaisant to, jog naudos gavėja pagal patikslintą ieškinį yra Lietuvos valstybė, vadovaujantis CPK  143  straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovo V. R. patikslintas priešieškinis toje pačioje byloje gali būti reiškiamas tik ieškovui (arba tam pačiam ieškovo atstovui) – VMI. Šiuo atveju ieškovo arba įstatymo nustatyta tvarka jo atstovo pasirinkimas priskirtas išimtinai ieškovo diskrecijai. Tuo tarpu atsakovas V. R. reiškia priešieškinį Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, kuri nėra ieškovas (ieškovo atstovas) nagrinėjamoje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, jog CPK nenumato atsakovo teisės keisti proceso dalyvių procesinės padėties byloje, tame tarpe ir atstovaujančių subjektų atžvilgiu (šiuo atveju Lietuvos  Respublikos susisiekimo ministerija yra trečiasis asmuo byloje), teismas sprendžia, jog atsakovas reiškia ne patikslintą priešieškinį, o savarankišką ieškinį, kuris turi būti nagrinėjamas atskiroje byloje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog patikslintas priešieškinis neatitinka CPK  143 straipsnio 1 dalies nustatytų reikalavimų teikti priešieškinį ieškovui. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartyje įvertino patikslinto ieškinio ir patikslinto priešieškinio dalykus ir pagrindus bei tai, jog atsakovui nėra užkirsta galimybė reikšti savarankišką ieškinį, teismas sprendė, jog tarp patikslinto priešieškinio ir patikslinto ieškinio nėra tarpusavio ryšio, ir juos kartu nagrinėjant nebus galima greičiau ir teisingiau išnagrinėti ginčus. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas atsisakė priimti patikslintą priešieškinį ir grąžino ji padavusiam asmeniui (CPK 143 straipsnio 1dalis).

68.       Atsakovą2 atstovaujantis bankroto administratorius atsiliepimų į apeliacinį skundą nurodo, neturi nuomonės bei prašo išspręsti klausimą pagal teismo vidinį įsitikinimą savo nuožiūra, priimant teisingą sprendimą.

I.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

69.       Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3  dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl ieškinio

70.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimas, išskyrus sprendimo dalį, kuria pirmos instancijos teismas nutraukė civilinę bylą atsakovės BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ atžvilgiu.

71.       Apeliantas pirmiausia pirmos skundžiamą sprendimą ginčija tuo pagrindu, kad, jo nuomone, VMI kaip BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ kreditorius neturi teisės reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo įmonės buvusiam vadovui V. R..

72.       Bylos nagrinėjimo metu šalys savo argumentus grindė teismų suformuota praktika bankrutavusios įmonės vadovų atsakomybės ir jos ribų klausimu, neretai tas pačias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties nuostatas vertindami selektyviai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi šalių nurodytą teismų praktiką konstatuoja, kad teisingam šios bylos išnagrinėjimui yra aktualios Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys, kuriose apibendrinta šalių minima teismų praktika suformuotos teisės taikymo taisyklės, o būtent: kasacinio teismo praktikoje pripažįstami pagrindai, kada kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens vadovą, – kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014), taip pat ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Šiais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens.

73.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje Nr. e3K-7-278-469/2019 (26- 30  punktai), aptardamas ĮBĮ nuostatos įmonės kreditorių teisių gynimo aspektu išaiškino, „kad nuo bankroto bylos iškėlimo kreditoriai netenka teisės reikšti tiesioginių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei, iki bankroto bylos iškėlimo nepatenkinti kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik ĮBĮ nustatyta tvarka. Kreditorių teises ĮBĮ nustatyta tvarka gina bankroto administratorius, be kita ko, reikšdamas ieškinius dėl lėšų išieškojimo į bankrutuojančios įmonės turto masę.<...> Bankrutuojančios įmonės kreditorius turi teisę reikšti netiesioginį ieškinį (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės neįgyvendina. Tačiau ir tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK  6.68 straipsnio 5 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį yra išimtis iš nurodytų taisyklių, aiškinama ir taikoma itin siaurai – individualaus delikto atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017 39 punktą)“.

74.       Vertinant tai, kad nei viena iš ginčo šalių neginčija teismo sprendimo tuo pagrindu, kad atsakovės2 atžvilgiu pareikštų reikalavimų dalyje civilinė byla nutraukta ir susbsidirioji įmonės ir vadovo atsakomybė šioje byloje nebeaktuali, teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundų ribų, vertina tik ieškovės tiesioginio ieškinio atsakovui1 pareiškimo pagrindus.

75.       Teisėjų kolegija iš Teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad atsakovės UAB  „Keleivių  aptarnavimo centras“ bankroto procesas nėra pripažintas tyčiniu (Nr.  eB2- 2331- 910/2020). Be to, ir ieškovė savo ieškinio negrindžia ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju taikytina 72 punkte nurodyta taisyklė.

76.       Svarbu pažymėti, kad 72 punkte minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nesant pripažinto tyčinio bankroto ir kai bankrutuojantis juridinis asmuo dar egzistuoja (nėra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro) kaip civilinių santykių subjektas, visų kreditorių interesus gina bankroto administratorius. Tuo tarpu pasibaigus juridiniam asmeniui, kiekvienas dėl tyčinio bankroto likviduotos bendrovės kreditorius, kurio finansiniai reikalavimai (jų dalis) nebuvo patenkinti bankroto byloje, turi teisę individualiai reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos (skolininkės bankroto byloje neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui. Išplėstinė kolegija paaiškina, jog tai neprieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, kad tiesioginio ieškinio pateikimo bankroto byloje momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo. Atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo, išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, ir juo labiau po to. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017).

77.       Iš bylos medžiagos matyti, ir tą patvirtino atsakovo2 bankroto administratorius, neginčijo ir atsakovas1, kad BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ neturi jokio turto, kurį realizavus įmonės bankroto procese būtų patenkinti (nors ir iš dalies) įmonės kreditorių (tame tarpe ir ieškovės) kreditoriniai reikalavimai. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aiškinimą bei teisinį reglamentavimą, įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atmestinas kaip nepagrįstas apelianto skundo argumentas dėl ieškovės teisės reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui1, kadangi nors ir nesant konstatuoto atsakovo2 tyčinio bankroto, tačiau nustačius atsakovo2 negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais bankroto procese, ieškovės tiesioginio ieškinio pateikimo momento bei tvarkos neriboja atsakovo2 bankroto stadija.

78.       Kaip teisingai savo procesiniuose dokumentuose nurodė tiek ieškovė, tiek ir atsakovas1, nagrinėjamam atvejui tinkama teisės taikymo taisyklė suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014  m.  rugsėjo  12  d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014, kur pasakyta, kad tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K- 3- 389/2014, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017).  

79.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui1 dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Todėl pareiga įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus (neveikimą) nukreiptus į ieškovę, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir pasekmių, tenka ieškovei. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Ieškovė teigia, jog CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis pagrindų atsakovo1 civilinei atsakomybei kilti buvimą iš bylos duomenų nustatė, jog po mokestinės nepriemokos susidarymo, atlikus Operatyvų  patikrinimą, atsakovas2 ginčo laikotarpiu neturėjo pakankamai piniginių lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, tačiau mokėjimus vykdė, nesilaikydamas CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo, be to, dalis pinginių lėšų (2026 Eur), buvo pervesta įmonės vadovui V. R. kaip jo asmeninės paskolos dalies grąžinimas, nors tuo metu įmonė turėjo nepadengta įsiskolinimą VMI. Vertinant nustatytas aplinkybes sutiktina su pirmos instancijos išvada, jog UAB „Keleivių  aptarnavimo  centras“ ginčo laikotarpiu turėjo galimybes padengti dalį atsiskaitymų metu buvusios mokestinės nepriemokos ieškovei, tačiau to nepadarė. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad atsakovas1 pažeidė rūpestingumo pareigą, neužtikrindamas bendrovės veiklos teisėtumo, t. y. pažeidė pareigą rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe (BAĮ 21 straipsnis). Atsakovo1 veiksmų neteisėtumas (CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas) konstatuotas ir įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1352-1078/2018, UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovui V. R. už padarytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą paskirtas 700 Eur bauda.

80.       Kartu pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu įmonė, atsiskaitydama su kitais kreditoriais, nuolat ir sistemingai nemokėjo mokesčių į valstybės biudžetą. Vertinant tokį elgesį, teismas pripažino tai nesąžiningais veiksmais, nukreiptais į vieną kreditorių – ieškovą. Būtent, pastarojo vertinimo pagrindu, pirmos instancijos teismas pripažino ieškovės teisę į ieškinio patenkinimą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu vertinimu. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė apeliantas, ši nustatyta faktinė aplinkybė nėra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo1 nesąžiningus veiksmus, nukreiptus prieš vieną kreditorių – VMI. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė įrodinėdama atsakovo1 netinkamą pareigos dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus nesilaikymą, neįrodė esminės sąlygos – kad atsakovo1 nesąžiningi veiksmai buvo nukreipti būtent į ieškovę (CPK 178 straipsnis). T. y., kad neįrodė konkrečių veiksmų (neveikimo), dėl kurių būtent atsirado žala VMI, o ne sukėlė bendrą atsakovo2 nemokumą, kuris vienodai paveikė tiek VMI, tiek kitus atsakovo2 kreditorius. Juolab, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ bankroto bylos iškėlimo metu nustatyta, kad atsakovas2 ginčo metu jau turėjo ir kitą tos pačios eilės kreditorių Sodrą (skola  121102,69  Eur), įsiskolinimas kuriai viršijo įsiskolinimą ieškovei bene du kartus (2018  m.  liepos  10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2331-910/2020)(CK 6.9301 straipsnio 1 dalis 3  punktas). Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutarties 7.3 punkte civilinėje byloje Nr. e2-1510-408/2018 nurodė, kad atsakovo2 minėta kreditorė buvo suteikusi galimybę mokėti VSFV įsiskolinimą dalimis, tačiau įsipareigojimo terminų įmonė nesilaikė ir įsiskolinimo nesumokėjo. Papildomai pažymėtina, kad pati ieškovė savo ieškinyje nurodė, kad per laikotarpį nuo 2017  m.  gegužės  1 d. iki 2018 m. vasario 28 d. atsakovas2 atliko mokėjimus VMI – 2973,81 Eur, Sodrai – 33772,87 Eur, antstoliams – 3770,57 Eur, mokėjo darbuotojam darbo užmokestį – 113969,95  Eur, grąžino paskolą vadovui – 2026 Eur, mokėjo tiekėjams už prekes ir paslaugas – 276752,51 Eur, ir kt. Iš nurodytų duomenų darytina išvada, kad priešingai nei teigia ieškovė, jai mokėjimai buvo atliekami, tik ne visa apimtimi kokia buvo nustatyta nepriemoka. Sutiktina, kad nerūpestingas apskaitos organizavimas lėmė aplinkybę, jog konkretaus kreditoriaus (VMI) galimybė išreikalauti mokestinę nepriemoką sumažėjo arba buvo prarasta, tačiau vien dėl šios aplinkybės negalima daryti išvados, kad tuo buvo padaryta žala tik vienai ieškovei.

81.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas nors ir teisingai kvalifikavo teisinį santykį, vadovavosi teismų suformuota praktika, tačiau netinkamai ją aiškino ir todėl padarė teisės taikymo klaidą, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą ir nepagrįstai patenkino ieškinį. 

82.       Kadangi ieškovė neįrodė vienos iš šiam teisniam santykiui svarbių civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo1 neteisėtų veiksmų (neveikimo) konkrečiai ieškovės atžvilgiu, nėra pagrindo atsakovui1 taikyti civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas anksčiau nurodytais motyvais atsakė į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, todėl nustatytų aplinkybių, teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos pagrindu, kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo sprendimas tenkinto ieškinio dalyje naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas.

83.       Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl priešieškinio

84.       Pirmos instancijos teismas nustatė, kad atsakovas V. R. pareiškė priešieškinį ieškovei VMI, kuriai pagal jos kompetenciją Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.  1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ nenumatyta teisė atstovauti valstybę, todėl priešieškinį atmetė kaip pareikštą netinkama atsakovui.

85.       Apeliantas nesutikimą su pirmos instancijos teismo sprendimu atmesti atsakovo1 priešieškinį Lietuvos  Respublikai dėl žalos priteisimo dėl to, kad jis pareikštas netinkamam atsakovui, grindžia aplinkybe, kad teismas supainiojo atsakovo ir atsakovo atstovo sąvokas, dėl ko nepagrįstai į bylą pagal priešieškinį valstybės atstovu neįtraukė Susisiekimo ministerijos ir nepagrįstai nenagrinėjo priešieškinio iš esmės.

86.       Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu tuo aspektu, kad apeliantas priešieškinyje aiškiai ir nedviprasmiškai atsakove nurodė Lietuvos Respubliką. Nagrinėjamu atveju V. R. priešieškinyje suformulavo reikalavimą priteisti jam iš atsakovės Lietuvos Respublikos 509268 Eur žalos, atsiradusios, kaip jis teigia, dėl įstatymų leidžiamosios ir/ar vykdomosios valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, o tiksliau neveikimo. Darytina išvada, kad atsakovas1 reikšdamas priešieškinį būsimu sprendimu siekia sukurti teisines pasekmes valstybei, o ne konkrečiam jos atstovui. Tokiu būdu, nagrinėjamoje byloje teismas turėjo spręsti ne (ne)tinkamo atsakovo, o tinkamo valstybės atstovavimo klausimą.

87.       Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK 6.273 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei teisme, arbitraže atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga), įstatymų nustatytais atvejais – kita institucija, kuriai tokia pareiga pavesta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ nuostatas. Ieškovo teisė ir procesinė pareiga nurodyti atsakovą, kuriam reiškia materialinį reikalavimą numatyta CPK 111 straipsnio 1 dalyje ir šią pareigą atsakovas1 įgyvendino tinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamo valstybės atstovo priešieškinyje nenurodymas šiuo atveju galėjo būti išspręstas pasinaudojant trūkumų šalinimo institutu (CPK  115  straipsnis 1 dalis) ar tenkinant atsakovo1 pareikštą prašymą įpareigoti VMI kaip atsakovės-valstybės atstovę persiųsti priešieškinį bei teismo pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo tinkamam valstybės atstovui ir apie šio įpareigojimo įvykdymą informuoti teismą, tokiu būdu įvykdant 2014  m.  birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 497 patvirtintų Atstovavimo Valstybei ir Vyriausybei taisyklių (toliau - Taisyklės) 5 bei 6 punktų 2 reikalavimus, ar siųsti ieškinio kopiją Lietuvos  Respublikos  Vyriausybei, kad ji pagal kompetenciją paskirtų tinkamą atstovą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas padarė procesinės teisės pažeidimą, nenagrinęjo ylos iš esmės, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Kolegija sprendžia, kad sprendimas naikintinas (priešieškinio dalyje) ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

88.       Teisėjų kolegijai priėmus naują sprendimą pareikšto ieškinio apimtyje, nebeliko pagrindo vertinti ieškinio ir priešieškinio sąsajumo (CPK 143 straipsnis). Įvertinusi priešieškinio turinį ir tai, kad reikalavimas reiškiamas CK 6.271 straipsnio pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo1 priešieškinis teismingas administraciniam teismui (ABTĮ 17 straipsnio 1 dalis 3 punktas). Pažymėtina,  kad ABTĮ  18  straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta tirti Seimo veiklos. Tačiau toks teisinis reglamentavimas neriboja administracinių teismų kompetencijos nagrinėti bylas dėl Seimo kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos veiklos (neveikimo), kuria buvo pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato – žalos atlyginimo. Taigi  nagrinėjamu atveju yra keliamas ginčas dėl valstybės atsakomybės už žalą, padarytą netinkamai įgyvendinus/neįgyvendinus įstatymų leidžiamąją valdžią. Toks ginčas dėl žalos atlyginimo yra susijęs su valdžios institucijų viešosios teisės veikla ir patenka į CK 6.271  straipsnio reglamentavimo sritį, todėl nagrinėtina administraciniame teisme (ABTĮ 17 traipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokią išvadą teisėjų kolegija daro vadovaudamasi Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti priimtų sprendimų pagrindu (žr. pvz., Specialios teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutartis G.B. v. valstybė, atstovaujama Vyriausybės, 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis byloje K. D. v. Lietuvos valstybė dėl įstatymo leidėjo neveikimu padarytos žalos atlyginimo, 2006 m. vasario 10 d. nutartis, priimta byloje A.  B.  v.  Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas; 2003 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta byloje G. K. v. Kauno teritorinė muitinė ir Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija; 2003  m.  gegužės 16 d. nutartis, priimta byloje VŠĮ Vilniaus centro universitetinė ligoninė v. valstybė, atstovaujama Vyriausybės).

89.       Teisėjų kolegija, nustačiusi jog ginčas teismingas administraciniam teismui, naikina pirmos instancijos sprendimą dalyje pagal atsakovo V. R. priešieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo, ir perduoda nagrinėti iš naujo pagal teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ  20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme

90.       Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK  93  straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, turi būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos : ieškovės ieškinys atmestas, atsakovas1 turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos duomenimis, astakovas1 procesiniuose dokumetuose išreiškė prašymą priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės, tačiau įrodymų apie jų patyrimo faktą ir dydį nepatekė, išskyrus 38 Eur už atskirąjį skundą, kurie priteistini atsakovo1 naudai iš ieškovės. 

91.       Ieškovė nuo bylinnėjimosi išlaidų atleista, todėl žyminis mokestis ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos atlygintinos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 83 straispnio 1 dalies 10 punktas, 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme 

92.       Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo1 apeliacinis skundas tenkintas, jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas yra atleistas nuo žyminio mokesčio už šį apeliacinį skundą sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktai.). Atstovavimo išlaidas pagrindžiančių įrodymų apeliantas nepateikė.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ė :

ieškovo V. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą dalyje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui V. R. dėl žalos atlyginimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, atsakovo V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 38 Eur bylinėjimosi išlaidų išlaidų.

Sprendimą dalyje pagal atsakovo V. R. priešieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo panaikinti ir perduoti nagrinėti iš naujo pagal teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Sprendimą atsakovės BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ atžvilgiu palikti nepakeistą.

Sprendimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai                                          Ramunė Mikonienė

             Andrius Verikas

             Renata Volodko