Administracinė byla Nr. N⁵⁷⁵-598/2012

Teisminio proceso Nr.4-65-3-00338-2010-5

            Procesinio sprendimo kategorija 42.11

 (S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. liepos 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Anykščių rajono agentūros ir S. Č. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutarimo S. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Anykščių rajono agentūros (toliau – ir Institucija) įgalioto pareigūno 2010 m. lapkričio 3 d. nutarimu S. Č. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 straipsnio („Teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, pažeidimas“) 4 dalyje numatytą veiką skiriant už tai teisės medžioti atėmimą 2 metams. Nutarime nurodyta, jog nuobauda S. Č. skirta už tai, kad 2010 m. spalio 23 d. vykusios medžioklės su varovais metu, kuriai vadovavo A. R., S. Č. sumedžiojo tauriojo elnio patelę ir neužpildė licencijos, taip pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės taisyklės) 22 ir 23 punktų reikalavimus. Nutarime pažymėta, jog tauriojo elnio patelė sumedžiota Duobulės miške ir išvežta iš sumedžiojimo vietos neužpildžius licencijos

 

II.

 

Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs S. Č. skundą, 2011 m. sausio 13 d. nutarimu jį tenkino, t. y. Institucijos nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė. Teismas nustatė, jog dėl aplinkybių, kad 2010 m. spalio 23 d., apie 15 val., medžioklėje su varovais, vykusioje medžiotojų klubo „Elma“ plotuose, esančiuose Duobulės miške, buvo sumedžiota tauriojo elnio patelė, kuri, medžioklės vadovui A. R. neužpildžius licencijos, iš šio miško buvo pervežta į Čekonių kaimo apylinkes, taip pat patenkančias į „Elmos“ medžiotojų klubo plotus, medžiotojų klubas „Elma“ turėjo licenciją Nr.001261 sumedžioti tauriojo elnio patelę arba jauniklį iki vienerių metų, nėra. Teismas nurodė, jog Medžioklės taisyklių (redakcija, įsigaliojusi 2010 m. rugsėjo 19 d.) 22 punktas numatė, jog licencijos atkarpa turi būti užpildyta prieš paimant sumedžiotą gyvūną iš sumedžiojimo vietos arba prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą, priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas, išskyrus atvejus, kai medžioja vienas medžiotojas. Tuo pačiu laiku galiojęs Medžioklės taisyklių 23 punktas numatė, kad už teisingą licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 22 punkto reikalavimus atsako medžioklės vadovas (arba individualiai medžiojantis medžiotojas) ir medžiojamąjį gyvūną sumedžiojęs medžiotojas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui priėmus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. D1-971 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, nuo 2010 m. gruodžio 10 d. įsigaliojo naujos redakcijos Medžioklės taisyklės, kurių 22 punktas numato, jog licencijos atkarpa turi būti užpildyta prieš išvežant sumedžiotą gyvūną iš licencijoje nurodyto medžioklės plotų vieneto arba prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas, išskyrus atvejus, kai medžioja vienas medžiotojas, o 23 punktas – kad už teisingą licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 22 punkto reikalavimus atsako medžioklės vadovas (arba individualiai medžiojantis medžiotojas), o medžiotojas privalo tik informuoti medžioklės vadovą apie sumedžiotą ar sužeistą medžiojamąjį gyvūną. Teismas, pasirėmęs ATPK 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, numatančiomis švelninančių ar panaikinančių administracinę atsakomybę aktų atgalinio veikimo galią, nurodė, kad nuobauda byloje nėra įvykdyta, todėl įvertinęs tai, kad nuo 2010 m. gruodžio 10 d. įsigaliojusių Medžioklės taisyklių 23 punkto nuostatos panaikino kolektyviai medžiojančio medžiotojo atsakomybę už teisingą licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti užpildymą, padarė išvadą, kad Institucijos nutarimas naikintinas, o byla, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 6 punktu, nutrauktina.

Teismas pažymėjo, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo kilęs ginčas, ar S. Č. yra medžiotojas, sumedžiojęs tauriojo elnio patelę, tačiau atsižvelgus į esamą teisinį reguliavimą, aukščiau paminėtos aplinkybės nustatymo klausimas nagrinėjamoje byloje nebesvarstomas. Dėl S. Č. nurodytų administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos metu jo atžvilgiu padarytų procesinių pažeidimų (bylą nagrinėjo šališkas pareigūnas, nebuvo patenkintas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, buvo užkirstos galimybės bylos nagrinėjime dalyvauti asmens pasirinktam advokatui ir kt.), teismas nurodė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu S. Č. pasinaudojo savo teisėmis, įtvirtintomis ATPK 272 straipsnyje, todėl daro išvadą, kad tai leido teisminio bylos nagrinėjimo metu pašalinti visas klaidas, padarytas užtikrinant asmens teises administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje.

 

III.

 

Nesutikdama su Panevėžio apygardos administracinio teismo nutarimu, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Anykščių rajono agentūra pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarimą panaikinti ir palikti galioti jos priimtą nutarimą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neteisingai pritaikė ATPK 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes šiuo metu galiojančių Medžioklės taisyklių 22 punktu tik pakeista licencijos ir jos atkarpos pildymo tvarka, bet nei sušvelnintos, nei panaikintos taisyklės.

Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, S. Č. prašo jį atmesti. Nurodo, jog aktu, panaikinančiu administracinę atsakomybę, laikytini ne tik tokie aktai, kurie naikina atitinkamą ATPK straipsnį ar jo dalį, bet ir įveda papildomus pažeidimo sudėties elementus, kitaip suformuluojami sudėties požymiai ir pan. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

 

IV.

 

Nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo nutarimu, apeliacinį skundą padavė ir S. Č. prašydamas teismo nutarimą, kaip iš esmės teisingą, palikti nepakeistą, tačiau keičiant jo motyvus, t. y. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti ATPK 250 straipsnio 1 punkto pagrindu. Nurodo, jog licenciją ketinta užpildyti prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą „Elma“ medžiotojų klubui priklausančiose apdorojimo aikštelėse, esančiose medžiotojų klubo medžioklės plotuose, nes nebuvo aišku, kuris medžiotojas sumedžiojo tauriojo elnio patelę. Pažymi, jog Institucijos pareigūnai medžiotojų patikrinimą atliko dar tebesitęsiant medžioklei ir vienu atveju konstatavo, kad licencija turėjo būti užpildyta prieš paimant žvėrį iš sumedžiojimo vietos, kitu atveju – iš viso miško, kuriame vyko varymas, taip ir nesiaiškindami, kas laikytina sumedžiojimo vieta. Teigia, jog ATPK 250 straipsnio 6 punktas gali būti taikomas tada, kai yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, o nesant pažeidimo įvykio ir sudėties, kaip yra šiuo atveju, byla turėjo būti nutraukta ATPK 250 straipsnio 1 punkto pagrindu. Tvirtina, jog į tauriojo elnio patelę šovė mažiausiai keturi medžiotojai, tačiau medžioklės lape jis įrašytas kaip sumedžiojęs, nes ketinta vėliau visiems susirinkus tai išsiaiškinti. Taigi šiuo atveju aplinkybė, kad jis sumedžiojo žvėrį, grįsta tik prielaidomis, o nei Institucija, nei teismas šios aplinkybės nesiaiškino. Teigia, jog esminis ginčas byloje kilo dėl to, kuriuo momentu turi būti užpildyta licencija medžiojamam gyvūnui sumedžioti. Iki 2010 m. rugsėjo 15 d. galiojusių Medžioklės taisyklių 22 punktas numatė, kad tai turi būti padaryta prieš išvežant gyvūną iš medžioklės plotų arba prieš pradedant jo apdorojimą. Šiuo atveju žvėris iš medžioklės plotų išvežtas nebuvo. Nuo 2010 m. rugsėjo 19 d. galiojusių Medžioklės taisyklių 22 punktas jau numatė, kad tai turi būti padaryta prieš paimant sumedžiotą gyvūną iš sumedžiojimo vietos arba prieš pradedant jo apdorojimą priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas. Atkreipia dėmesį į tai, jog sumedžiojimo vieta jokiame akte neapibrėžta, tačiau Institucijos pareigūnai ją išaiškino siaurinamai ir neteisėtai, t. y. kaip vietą, kurioje gyvūnas buvo nušautas. 2010 m. gruodžio 7 d. minėtas Medžioklės taisyklių 22 punktas dar kartą pakeistas vietoje žodžių „paimant sumedžiotą gyvūną iš sumedžiojimo vietos“ įrašant „išvežant sumedžiotą gyvūną iš licencijoje nurodyto medžioklės plotų vieneto“, todėl mano, kad „sumedžiojimo vieta“ turėjo būti laikoma medžioklės plotų vienetas. Pažymi, jog jis neturėjo ir negalėjo objektyvių galimybių iškart užpildyti licenciją, nes ji buvo medžiotojų klubo pirmininko D. A. automobilyje, be to, Institucija nenagrinėjo jo atsakomybę švelninančių aplinkybių. Dėl medžiotojo pareigos užpildyti licencija nurodo, jog Medžioklės taisyklių 23 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 24 punktą, kuriame numatyta, kad už medžioklės lapo ir licencijos užpildymą atsakingas medžioklės vadovas. Pažymi, jog gyvūną sumedžiojęs medžiotojas kartu su medžioklės vadovu atsakomybėn pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį gali būti patraukti tik tuo atveju, jei medžiotojas yra kaltas dėl medžioklės vadovo neveikimo, ko šiuo atveju nėra.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Anykščių rajono agentūra prašo jį atmesti. Nurodo, jog apklausti medžioklės dalyviai nurodė, jog būtent S. Č. sumedžiojo tauriojo elnio patelę, o už licencijos užpildymą yra atsakingas tiek medžiotojas, tiek medžioklės vadovas, ką ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pavyzdžiui, bylose Nr.N⁵⁷⁵-364/2008, N⁵⁵⁶-1641/2008, N⁴³⁸-155/2010.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

V.

 

Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Anykščių rajono agentūros ir S. Č. apeliaciniai skundai atmestini.

Pažeidimo padarymo metu galiojusio ATPK 85 straipsnio 4 dalis inter alia numatė, jog administracinę atsakomybę užtraukia medžiojimas medžioklės plotuose be galiojančios licencijos arba licencijos neužpildymas sumedžiojus gyvūną, kurį sumedžioti teisę suteikia licencija. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo ir Institucijos nutarimo matyti, jog administracinis kaltinimas S. Č. pareikštas už tai, jog šis laiku neužpildė licencijos, taip pažeisdamas Medžioklės taisyklių 22 ir 23 punktų reikalavimus.

Pirmiausia dėl apelianto teiginių, jog šiuo atveju nei Institucija, nei teismas nesiaiškino, ar tai jis sumedžiojo gyvūną, pasakytina, kad toks tvirtinimas nepagrįstas. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Institucija dėl įvykio aplinkybių apklausė 2010 m. spalio 23 d. medžioklėje dalyvavusius asmenis – D. A. ir A. K., kurie vienareikšmiškai patvirtino, kad tauriojo elnio patelę sumedžiojo S. Č.. Pats S. Č. pasiaiškinti administracinio teisės pažeidimo protokole atsisakė ir jokių aplinkybių apie tai, kad ne jis sumedžiojo gyvūną, nenurodė, todėl Institucija pagrįstai sprendė, kad būtent pastarasis yra gyvūną sumedžiojęs medžiotojas ir tokia pozicija nebuvo grįsta vien prielaidomis, kaip teigia apeliantas. Be to, atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašė pirmosios instancijos teismo papildomai iškviesti į teismo posėdį medžioklėje dalyvavusius asmenis (b. l. 24 - 25), o pirmosios instancijos teismas tokį prašymą tenkino (b. l. 26, 48) ir teismo posėdžiuose šią aplinkybę aiškinosi (b. l. 42, 45, 54). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad visos abejonės dėl sumedžiojusio tauriojo elnio patelę asmens byloje pašalintos, todėl Institucija pagrįstai S. Č. laikė gyvūną sumedžiojusiu medžiotoju.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Atsižvelgęs į Medžioklės taisyklių pakeitimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal esamą teisinį reguliavimą S. Č. negali būti laikomas administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 85 straipsnio 5 dalyje, subjektu. Be to, byloje ginčo dėl to, jog medžioklė vyko medžiotojų klubo „Elma“ medžioklės plotuose ir sumedžioto tauriojo elnio patelė nebuvo išvežta iš tokio ploto, nėra, todėl teisėjų kolegija, įvertinus galiojančias Medžioklės taisyklių 22 punkto nuostatas, sprendžia, kad licencijos atkarpos neužpildymas administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu momentu atsakomybės neužtraukė.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl ATPK 8 straipsnio taikymo ir bylos nutraukimo pagrindo nustatymo, todėl jos nebekartoja. Pažymėtina, jog blanketinio teisinio reguliavimo pakeitimai patenka į ATPK 8 straipsnio 2 dalyje minimas išimtis, todėl Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Anykščių rajono agentūros teiginiai, kad atitinkamas Medžioklės taisyklių pakeitimas nepripažintinas aktu, švelninančiu arba panaikinančiu administracinę atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, visiškai nepagrįsti (žr., pvz., nutartis bylose Nr. N-444-2365/2009).

Apeliantas S. Č. teigia, jog jau pagal analizuojamo pažeidimo padarymo metu galiojusias Medžioklės taisykles jis negalėjo būti traukiamas atsakomybėn už licencijos neužpildymą, nes Medžioklės taisyklių 23 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 24 punktą, kuriame numatyta, kad už medžioklės lapo ir licencijos užpildymą atsakingas medžioklės vadovas. Nagrinėjamu aspektu pabrėžtina, jog Medžioklės taisyklių 23 punktas įtvirtino, jog už teisingą licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 22 punkto reikalavimus atsako medžioklės vadovas (arba individualiai medžiojantis medžiotojas) ir medžiojamąjį gyvūną sumedžiojęs medžiotojas. Pagal Medžioklės taisyklių 24.1 punktą medžioklės vadovas privalo turėti jam išduotą galiojantį medžioklės lapą, reikiamas licencijas medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti ir Medžioklės taisyklių 21 ir 22 punktuose nustatyta tvarka juos užpildyti. Taigi matyti, kad ši nuostata, skirtingai nei tvirtina apeliantas, jokiu būdu nepaneigė pagal Medžioklės taisyklių 23 punktą nustatytos medžiojamąjį gyvūną sumedžiojusio medžiotojo atsakomybės už teisingą licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti užpildymą. Tokia pozicija matyti ir iš nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr. nutartis bylose Nr. N⁶²-954/2012, N⁴³⁸-155/2010 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Anykščių rajono agentūros ir S. Č. apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                                    Romanas Klišauskas

 

Ričardas Piličiauskas

                                            

Virgilijus Valančius