Civilinė
byla Nr. 3K-3-458/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 32.1; 94.2.1;
123.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus
(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. P.
kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
E. P. ieškinį atsakovams E. J., V. T.-K. ir L. T.-K., dalyvaujant trečiajam
asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl
servituto pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami Žemės
įstatymo 23 straipsnio, reglamentuojančio žemės servituto nustatymą
administraciniu aktu, taip pat CK 4.126 straipsnio, reglamentuojančio servituto
nustatymą teismo sprendimu, taikymo klausimai.
Ieškovas E. P. prašė
teismo pakeisti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d.
įsakymo Nr. 4-6419-(1.3) dalį, nustatant, kad atsakovų E. J., V. T.-K. ir L.
T.-K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 2,4468 ha žemės
sklype(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
ieškovui priklauso 310 kv. m sklypo dalies kelio servitutas administraciniam
pastatui(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
naudoti. Ieškovas nurodė, kad pagal Turto pardavimo skolininko pasiūlytam
pirkėjui aktą 2006 m. kovo 3 d. jis įsigijo administracinį pastatą(duomenys
neskelbtini). 2008 m. balandžio 7 d. ieškovas kreipėsi į žemės sklypo, kuriame
yra jam nuosavybės teise priklausantis pastatas, savininkus E. J. ir S. K.
K. (jo teisių perėmėjai – atsakovai V. T.-K. ir L. T.-K.) dėl servituto
įteisinimo, bet pastarieji atsakymo nepateikė. Klaipėdos apskrities viršininko 2008
m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 4-6419-(1.3) atsakovų žemės sklype ieškovo
pastatui buvo nustatytas 115 kv. m kelio servitutas, kuriuo naudojantis žemės
ūkio transporto priemonės negali patekti į pastatą – kelio servitutas
nustatytas pastato sienos link, nėra galimybės manevruoti transportu prie
pastato. Ieškovui nebuvo pranešta apie tai, kad administraciniu aktu atsakovų
žemės sklype bus nustatytas kelio servitutas, taigi jis nedalyvavo šį nustatant.
Byloje teismų nustatyta,
kad 2008 m. balandžio 7 d. dėl servituto nustatymo ieškovas kreipėsi į E. J. ir
S. K. K., iš kurio atsakovai L. T.-K. ir V. T.-K. pagal 2008 m. balandžio 11 d.
pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo 12234/24468 dalis 2,4468 ha žemės sklypo(duomenys
neskelbtini). Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16
d. įsakymu Nr. 4-6419-(1.3) atsakovams priklausančiam žemės sklypui nustatytas
115 kv. m kelio servitutas. Pagal ieškovui priklausančio administracinio
pastato inventorinę bylą patalpa 1-8, 107,83 kv. m, ir patalpa 1-6, 16,78 kv. m,
yra garažai, kurių durys užmūrytos; kelio į šiuos du garažus nėra. Kadangi
aplink pastatą vakarinė teritorijos dalis neužstatyta, yra galimybė įrengti kelią
į garažus. Ieškovas teismui ir šalims pateikė parengtą žemės sklypo servituto
planą, pagal kurį prašomas nustatyti 5 m pločio ir 24,06 ilgio kelio bei 13,39
m, 13,58 m ilgio ir 10,28 m, 12,77 m pločio aikštelės, iš viso – 310 kv. m,
servitutas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kretingos rajono
apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu tenkino ieškinį – pakeitė
Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 4-6419-(1.3)
dalį nustatant, kad atsakovų bendrosios dalinės nuosavybės teise
priklausančiame 2,4468 ha žemės sklype(duomenys neskelbtini), unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui priklauso 310 kv. m sklypo
dalies kelio ir aikštelės servitutas administraciniam pastatui, unikalus Nr.
(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)pagal ieškovo pateiktą
teismui ir šalims parengtą žemės sklypo servituto planą (b. l. 180, 184-185, 5
m pločio ir 24,06 m ilgio kelio bei 13,39 m, 13,58 m ilgio ir 10,28 m, 12,77 m
pločio aikštelės), iš viso 310 kv. m servitutas.
Teismas nurodė, kad ieškinys
dėl servituto nustatymo teisme gautas 2008 m. rugsėjo 2 d., po trūkumų pašalinimo
priimtas 2008 m. rugsėjo 17 d., o Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas dėl
servituto nustatymo priimtas 2008 m. rugsėjo 16 d., t. y. po to, kai ieškinys
jau buvo priimtas nagrinėti teisme. Spręsdamas šalių ginčą teismas vadovavosi
CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.111, 4.126 straipsnių nuostatomis; nustatė, kad
esančio kelio plotis yra 5 m ir atsakovams yra nustatytas 115 kv. m kelio servitutas
pastato sienos link. Kelio servitutas nustatytas patalpų 1-4 (4,62 kv. m) ir
1-5 (3,28 kv. m) link, o patalpas-garažus 1-8 (107,83 kv. m) ir 1-6 (16,78 kv. m)
skiria laikančioji siena, todėl darant kelią į administracinių patalpų garažus
per dabar nustatytą servitutinį kelią ir patalpas 1-4 (4.62 kv. m) bei 1-5 (3.28
kv. m) gali kilti techninių kliūčių, griūti antro aukšto perdanga. Ieškovas
pageidauja pastate laikyti žemės ūkio techniką; jis neturi galimybės manevruoti
transportu prie pastato. Kiemo aikštelė (servitutas) reikalinga su transportu
patekti į pastato vidų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, atliekant atsakovų
žemės sklypo geodezinius matavimus ir administraciniu aktu nustatant žemės
sklypui servitutinį kelią, ieškovas nebuvo kviečiamas dalyvauti. Teismas atmetė
atsakovų atstovo aiškinimą, kad ieškovas neturi teisės vykdyti veiklos, susijusios
su žemės ūkio technikos naudojimu. Pastato patalpos 1-8 (107,83 kv. m) ir 1-6 (16,78 kv. m)
yra garažai, anksčiau juose buvo laikoma žemės ūkio technika. Nepakeitus
administraciniu aktu nustatyto žemės sklypo naudojimo servituto, gali būti pažeistos
ieškovo nuosavybės teisės. Ieškovo prašomas nustatyti servitutas nepažeis
atsakovų teisių.
Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu
panaikino Kretingos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir
ieškinį atmetė.
Apeliacinės
instancijos teismas, remdamasis Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu
Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.1, 32.1.2 punktais,
konstatavo, kad norminių aktų, reglamentuojančių geodezijos, topografijos ir
geoinformatikos darbų priežiūros, žemės sklypų kadastro duomenų nustatymą,
tikrinimą bei nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų valstybinės priežiūros
taisykles, nenustatyta, kad atliekant kadastrinius matavimus privaloma derinti
su pastato savininku. Pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas servitutą, vadovavosi
ieškovo pateiktu planu, kuris neatitinka įstatymų reikalavimų, nubraižytas
paties ieškovo. Be to, ieškovas neišnaudojo galimybių susitarti su atsakovais
dėl servituto nustatymo ar kitokio būdo, užtikrinančio galimybę naudotis jam
nuosavybės teise priklausančiu pastatu (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Ieškovas
pateikė teismui E. J. ir S. K. K. skirtą 2008 m. balandžio 7 d. raštą,
kuriame siūlo aptarti pastatui reikalingos žemės sklypo dalies nustatymo klausimus,
tačiau 2008 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi 12234/24468 dalis žemės
sklypo iš S. K. K. įsigijo atsakovai L. T.-K. ir V. T.-K., apie tai S. K. K.
atsiliepimu į ieškinį informavo teismą ir ieškovą. Remiantis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27
d. nutartimi, priimta civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007,
servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra
objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai
pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės
teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas
servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės
teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir
interesų. Nors apie žemės sklypo bendraturčių pasikeitimą ieškovas sužinojo dar
2008 m. spalio 7 d. S. K. K. pateikus atsiliepimą į ieškinį, tačiau pasiūlymų
nei atsakovams, nei jų atstovui nepateikė, taigi neturi pagrindo teigti, kad nepavyko
ne teismine tvarka susitarti su atsakovais dėl servituto. Be to, pažymėtina,
kad, ieškovui siūlant atsakovams keisti nustatytą servitutą, turi būti pateiktas
specialistų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka parengtas planas.
III. Kasacinio skundo
ir apsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti
bylą nagrinėti šiam teismui iš naujo. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl asmens
teisių gynimo. Teismas pažeidė ieškovo teisę į efektyvią pažeistų teisių
teisminę gynybą, priimdamas nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 5
straipsnio 1 dalis). Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas iš esmės
apsiribojo daiktinės teisės normų nurodymu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad
ieškovas negali naudotis savo pastatu. Ieškovo nuomone, buvo pažeista CPK 331
straipsnio 4 dalis, todėl nebuvo teisingos apeliacijos. Konstitucinis Teismas
2008 m. sausio 21 d. nutarime nurodė, kad teismai, vykdydami
teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės
aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti
žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams
kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir
pagrįstus sprendimus.
2. Dėl teisės normų
taikymo. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimu
servitutas nustatomas, jeigu savininkai tarpusavyje nesusitaria, o nenustačius
servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.
Teismas konstatavo, kad neišnaudotos galimybės susitarti su atsakovais dėl servituto
ar kitokio būdo, užtikrinančio galimybę naudotis nuosavybės teise priklausančiu
pastatu. Kasatoriaus nuomone, šalių bylinėjimasis vyksta beveik dvejus metus, todėl
visos galimybės susitarti su atsakovais išnaudotos. Tai, kad servituto
pakeitimas būtinas, pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis įrodymų
visetu, tinkamai įvertinus visus įrodymus, to nepadarė apeliacinės instancijos
teismas, iš viso nepasisakydamas, ar nepakeitus servituto įmanoma normaliomis
sąnaudomis naudotis pastatu pagal paskirtį. Pagal kasacinio teismo praktiką
asmuo gali kreiptis dėl teisės naudotis svetimu daiktu suteikimo, kai be tokios
teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų
praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas
ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų
tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P.
v. A. M., bylos Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007; 2009
m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berčiūnai“ v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009).
Pažymėtina, kad pagal
CPK 22 straipsnio 1 dalį išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka turi būti
nustatyta įstatymuose. Daiktinėje teisėje „nesutarimo“ terminas nereiškia
būtinos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos.
3. Dėl servituto
plano pateikimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad,
siūlant keisti nustatytą servitutą, žemės sklypo servituto planas turi būti parengtas
ne paties ieškovo, o specialistų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m.
gegužės 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. V. v. V. Ž.,
bylos Nr. 3K-3-223/2010, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas
kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi teisę
kilus būtinybei pareikalauti papildomų įrodymų, juos įvertinti ir nustatyti
kitokias, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, faktines aplinkybes ir jas
teisiškai kvalifikuoti kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, t. y.
apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas pirmosios instancijos teismo
nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo. Apeliacinės
instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytus
pažeidimus, privalo pats juos pašalinti ir padarytas fakto bei teisės klaidas
ištaisyti, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba
priimdamas kitą sprendimą. Taigi šioje byloje apeliacinės instancijos teismas,
nustatęs, kad nagrinėjamo ginčo sprendimui būtina pateikti kelio servituto
planą, neturėjo teisėto pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas
nenustatė svarbių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo išvada
prieštarauja civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams ir
kasacinio teismo suformuotai praktikai dėl bylos esmės atskleidimo. Kasatoriaus
nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė procesinių priemonių servituto
siūlymų turiniui nustatyti, jų nevertino, taigi neištyrė bylai svarbių
aplinkybių, turinčių reikšmės materialiosios teisės normų taikymui (CPK 176,
179, 265, 320 straipsniai, CK 4.121 straipsnis), ir padarė esminį proceso
teisės normų pažeidimą. Šis pažeidimas ateityje gali lemti ieškinio tapatumo
klausimą. Kasatoriaus teigimu, jis galėjo parengti tokį planą, tačiau teismai
to nepareikalavo. Dėl netinkamai parengto servituto plano ieškovas sutinka, kad
nėra pagrindo prašyti kasacinio teismo palikti nepakeistą pirmosios instancijos
teismo sprendimą.
4. Dėl pastato
savininko dalyvavimo nustatant servitutą. Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d.
nutarimo Nr. 534 nuostatos vertintinos sistemiškai su Žemės servitutų nustatymo
administraciniu aktu taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d.
nutarimu Nr. 1289, nuostatomis, pagal kurias apie servitutus turi būti
tinkamai informuojami visi suinteresuoti asmenys.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą
apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie atsiliepimo į kasacinį
skundą argumentai:
1.
Dėl sprendimo motyvų ir teisingos apeliacijos. Apeliacinės instancijos teismo
sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nurodytos teismo nustatytos bylos
aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių
teismas atmetė kai kuriuos įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat
teisiniai argumentai, kuriais apeliacinės instancijos teismas vadovavosi
darydamas savo išvadas, todėl kasatoriaus teiginiai dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies
pažeidimo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad ieškovas nedalyvavo apeliacinės
instancijos teismo posėdyje, neteikė paaiškinimų, todėl negali teigti, kad
nebuvo tinkamos apeliacijos. Remiantis CPK 12, 13 straipsniais, šalis, o
ne teismas privalo įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes, būtent kad nėra galimybės
naudotis pastatu.
2.
Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį
teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai
savininkai nesusitaria ir 2) kai nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis
sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neišnaudojo galimybių susitarti dėl naudojimosi
pastatu. Be to, Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymu
Nr.4-6419-(1.3) nustatytas 115 kv. m kelio servitutas ir aplink visą ieškovui
nuosavybės teise priklausantį pastatą nustatytas vieno metro pločio praėjimas. Tokio
servituto nustatymas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007;
2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C.,
bylos Nr. 3K-3-234/2007). Administraciniu aktu nustatytas servitutas užtikrina
galimybę ieškovui tinkamai naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu pastatu.
Ieškovo teigimu, nustatytas servitutas pastato sienos link, tačiau pagal byloje
esančius dokumentus pats ieškovas panaikino kelią į garažus, taigi, ši padėtis
susidarė dėl jo veiksmų, ir tai negali būti pagrindas labiau varžyti atsakovų
teises. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje I. G.
v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007, ir 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi,
priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji
Berčiūnai“ v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009,
servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatytas tik tokiu
atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; teismas turi įvertinti, ar daikto
savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės
teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir
interesų; servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu
be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad
nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti
pagal paskirtį. Nagrinėjamos bylos atveju akivaizdu, kad skundžiamas teismo
sprendimas atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką – apeliacinės
instancijos teismas, nustatęs vienos iš būtinų servituto nustatymo sąlygos
nebuvimą, pagrįstai atmetė ieškinį.
Pažymėtina,
kad servituto planą ieškovas pateikė tik paskutinio teismo posėdžio pirmosios
instancijos teisme metu, taigi, ieškovas ne tik tinkamai nesikreipė į atsakovus
dėl naudojimosi jam priklausančiu pastatu, bet nei prieš bylos nagrinėjimą, nei
bylos nagrinėjimo metu neturėjo aiškios pozicijos šiuo klausimu. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis pastatas žemės
sklypo plane pažymėtas kaip neegzistuojantis, todėl ieškovas pirmiausia privalėjo
išspręsti klausimą dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų patikslinimo, ir
tik tada kreiptis į atsakovus ar teismą dėl servituto nustatymo.
3.
Dėl išankstinio ginčo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas
nekonstatavo, kad ieškovas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo tvarkos, ir
tai patvirtina, kad teismas nepriėmė sprendimo ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK
296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
4.
Dėl žemės sklypo plano ir apeliacinės instancijos teismo pareigų. Ieškovas
savo reikalavimą suformulavo netiksliai, servituto planą kelis kartus taisė.
Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, išskyrus įstatyme
nustatytus atvejus, taip pat išeiti už ieškinio ribų (CPK 12, 13 straipsniai). Be
to, ieškovo interesams byloje atstovavo advokatas.
5.
Dėl servituto nustatymo tikslo. Ieškovas nurodė, kad garaže ketina
laikyti žemės ūkio techniką, ją remontuoti. Atsakovų nuomone, ieškovas neturi
teisės žemės sklype vykdyti veiklos, susijusios su žemės ūkio technikos
naudojimu. Atsakovų žemės sklypo paskirtis – „kita“, naudojimo būdas –
rekreacinės teritorijos (Žemės įstatymo 2 straipsnio 1, 16 dalys, 29 straipsnio
1 dalies 6 punktas). Remiantis žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2005 m.
sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 rekreacinės paskirties žemė gali būti
naudojama – ilgalaikio (stacionaraus) ir trumpalaikio poilsio pastatų
statyboms. Žemės sklypas turi būti naudojamas pagal pagrindinę tikslinę
naudojimo paskirtį (Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktas, ATPK 5113
straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio
teismo teisės peržengti kasacinio skundo ribas šioje byloje
Vadovaujantis CPK 353
straipsniu, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus
sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas
turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis
interesas.
CPK 353 straipsnio 2
dalyje įtvirtinta teise peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja
viešasis interesas, šios bylos kontekste kasacinis teismas pasinaudoja imdamasis
ex officio vertinti, ar viešojo administravimo subjektas,
administraciniu aktu nustatydamas servitutą, neviršijo savo įgalinimų. Esant
pagrindui pripažinti, kad veikta ultra vires, turėtų būti konstatuota,
kad priimtas niekinis ir negaliojantis administracinis aktas, bei aptarti su
tuo susiję teisiniai padariniai.
Dėl žemės servituto
nustatymo administraciniu aktu atvejų
Žemės servitutai
nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais (CK 4.124 straipsnis). Servitutų
nustatymo administraciniu aktu atvejai išvardyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2
dalyje. Apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu
Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų
sprendinius nustato servitutus:
1) valstybinės žemės
sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti,
perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti;
2) valstybinės žemės
sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi išnuomoti ar
perduoti neatlygintinai naudotis;
3) išnuomotiems ar
perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat
savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo
dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto
priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie
kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei
gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų;
4) išnuomotiems ar
perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat
savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo
dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus
(bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir
antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.
Kadangi pagal byloje
esančius įrodymus administraciniu aktu servitutas nustatytas privačioje žemėje,
tai turi būti įvertinta, ar apskrities viršininkas, priėmęs tokį administracinį
aktą, turėjo teisę tai daryti kuriuo nors iš Žemės įstatymo 23 straipsnio 2
dalyje išvardytų pagrindų. Privačios žemės sklypams servitutai administraciniu
aktu nustatomi dviem atvejais: pirma, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus
numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto
priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie
kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei
gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, ir, antra, kai
pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę
tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus
(požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir
juos aptarnauti.
Antruoju atveju administracinis
aktas dėl servituto gali būti priimamas, kai būtina suteikti teisę tiesti
centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus
(požemines ir antžemines komunikacijas) ir jiems naudoti bei juos aptarnauti reikalingus
kelius bei takus. Faktinė situacija, nustatyta šioje byloje, neatitinka nurodytų
teisinių kvalifikuojančių požymių.
Pirmuoju atveju, kada administracinis aktas dėl servituto
gali būti priimamas privačios žemės sklypams, akcentuotinas gyventojų bendram
naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių
kompleksų ir objektų naudojimo poreikių (viešųjų poreikių) užtikrinimo
aspektas. Pagal byloje surinktus įrodymus, administraciniu aktu svetimo
nekilnojamojo daikto naudojimo teisė suteikta pastato savininkui E. P., kad
būtų užtikrintas šio viešpataujančiojo daikto tinkamas naudojimas (T. 1, b. l.
114, pažymėjimo 6.2 punktas). Taigi konstatuotina, kad servitutas privačios
žemės sklypui administraciniu aktu nustatytas Žemės įstatymo 23 straipsnio 2
dalyje nenumatytu pagrindu, Klaipėdos apskrities viršininkui viršijant
įgalinimus (ultra vires), t. y. neteisėtai, tai lemia, kad priimtas
niekinis ir negaliojantis administracinis aktas, nesukeliantis jokių teisinių
padarinių - teisių ir pareigų, kylančių iš servituto viešpataujančiojo ir
tarnaujančiojo daiktų savininkams.
Daiktinės teisės
turėtojui netekus savo daiktinės teisės, Nekilnojamojo turto registro įstatymo
16 straipsnio ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35 punkte nustatytu
pagrindu servitutas išregistruotinas iš Nekilnojamojo turto registro.
Dėl bylos
perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui
Vadovaujantis CPK 8
straipsniu, teismas, šio kodekso nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su
dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai
išnagrinėta. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti 0,1424 ha servitutą
atsakovų privačios žemės sklypui jam priklausančio pastato tinkamo naudojimo
užtikrinimui (T. 1, b. l. 23). Tačiau vėliau pakeitė ieškinio dalyką ir prašė
pakeisti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr.
4-6419-(1.3) nustatant, kad atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise
priklausančiame 2,4468 ha žemės sklype ieškovui priklauso 310 kv. m sklypo
dalies kelio servitutas pastatui naudoti (T. 1, b. l. 186, 198).
Apskrities viršininko
sprendimas nustatyti servitutą, remiantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 4
dalimi, skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Nuo 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja tos pačios normos
redakcija, kuria nustatyta, kad sprendimas nustatyti servitutą gali būti
skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi tiek
pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė ginčą dėl administracinio
akto pakeitimo pažeisdami rūšinio teismingumo taisykles. Tačiau, įvertinant
tai, kas jau nurodyta kasacinio teismo dėl tokio administracinio akto
negaliojimo pagrindų, ir tai, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovams
priklausančios žemės dalies, kuria ieškovas turėtų teisę naudotis užtikrinant
jam priklausančio pastato tinkamą naudojimą, dydžio, yra teisinis pagrindas
spręsti dėl servituto nustatymo vadovaujantis CK 4.126 straipsniu, ko iš esmės
ir siekė ieškovas kreipdamasis į teismą. Šiuo atveju teismai, nevykdydami
pareigos tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant bylas ir pažeisdami
kooperacijos principą, neįgyvendino civilinio proceso tikslų (CPK 2, 8
straipsniai), todėl byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui.
Nagrinėdamas bylą iš
naujo, pirmosios instancijos teismas turi sudaryti ieškovui procesines sąlygas patikslinti
savo reikalavimus (CPK 8, 42 straipsnio 1 dalis), parengti teisės aktų
reikalavimus atitinkantį nustatytino servituto atsakovų žemės sklype projektą, taip
pat aiškintis, ar nėra pagrindo nustatyti viešpataujančiojo daikto savininko
prievolę mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto
savininkams. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.129 straipsnio
nuostatas, ne kartą yra pabrėžęs servituto, kaip daiktinės teisės,
atlygintinumo aspektą, kuris turi būti nagrinėjimo dalykas šios kategorijos
bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S.,
bylos Nr. 3K-3-157/2009).
Dėl kasacinio
skundo argumentų, reikšmingų kasacinio teismo padarytų išvadų kontekste
CK 4.126 straipsnio 1
dalyje nustatyta sąlyga, kad servitutas nustatomas teismo sprendimu, jeigu
savininkai nesusitaria, negali būti vertinama kaip reikalavimas išankstinio
ginčo sprendimo ne teisme. Kita vertus, toks susitarimas reikštų sandorio tarp
šalių sudarymą, o sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju
tampančio daikto savininkas (CK 4.125 straipsnis). Dėl to savininkų
nesusitarimo faktas konstatuotinas ne tik tada, kai įrodoma, kad siekiantis
servituto asmuo teikė tarnaujančiuoju pripažintino daikto savininkui konkrečius
pasiūlymus ir šis su jais visai ar iš dalies nesutiko, bet ir tada, kai įrodymų
patvirtinta, kad susitarimas neįmanomas dėl esminio šalių požiūrių skirtumo į
susidariusias situacijas ir jų sprendimo būdų, konflikto, nesantaikos ir pan.,
t. y. esant patikimų duomenų, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl teisės spręstinas
teisme (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tokiomis vertinimų taisyklėmis būtina
remtis ir šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas
neišnaudojo galimybių susitarti su atsakovais dėl servituto, ir tai, kaip
matyti, buvo vienas iš pagrindų ieškiniui atmesti, vertintina kaip nepagrįsta,
nes suponuojamas iš įstatymo nekylantis reikalavimas aktyviais veiksmais siekti
susitarimo ir įrodyti, jog padarė viską, kad toks sandoris įvyktų. Tuo tarpu iš
bylos proceso matyti, kad šalims susitarti nepavyko net ir ėmusis tam
procesinių priemonių (T. 1, b. l. 151), todėl akivaizdu, kad susitarimas
neįmanomas ir ginčas dėl servituto turi būti išspręstas teismo.
Konstatavus
administracinio akto negaliojimą ir perduodant bylą nagrinėti iš naujo
pirmosios instancijos teismui šioje nutartyje nurodytais pagrindais, kasacinis
teismas neatsako į kitus kasacinio skundo argumentus, kaip nereikšmingus
priimant procesinį sprendimą kasaciniame teisme.
Dėl bylinėjimosi
išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių
dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 64,70 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam
teismui nusprendus, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies ir byla
grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas
paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi
išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą
ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti
ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Klaipėdos apskrities
viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 4-6419-(1.3) dalį, kuria privataus
žemės ūkio paskirties žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini),
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas 0,0115 ha ploto kelio
servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, pripažinti niekine ir
negaliojančia.
Panaikinti Klaipėdos
apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 4-6419-(1.3) privataus
žemės ūkio paskirties žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini),
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyto 0,0115 ha ploto kelio
servituto – teisės važiuoti transporto priemonėmis – registraciją Nekilnojamojo
turto registre.
Šios nutarties
nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Sigitas
Gurevičius
Gintaras
Kryževičius