Administracinė byla Nr. A-2208-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02204-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2014 m. spalio 16 d. (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K jis 23 valandas turėdavo praleisti uždaroje kameroje, nes nebuvo sprendžiama įkalintų asmenų užimtumo problema, nebuvo vystomos jokios socialinės programos, todėl tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui. Skunde pažymėjo, kad buvo sudaryta galimybė vieną kartą per mėnesį išeiti į sporto kiemelį, tačiau dėl vietos trūkumo jame buvo galima tik pastovėti ir vieną valandą per dieną pasivaikščioti. Tokios kalinimo sąlygos lėmė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą. 

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20-26) nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reikalavimą vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Atsakovo nuomone, nėra žalos padarymo fakto – būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK ) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu, pareiškėjo R. R. skundo netenkino (b. l. 138–141).

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde netinkamas kalinimo sąlygas apibūdino tuo, kad jam buvo sudaryta galimybė tik vieną kartą per mėnesį išeiti į sporto kiemelį, tačiau dėl vietos trūkumo ten buvo galima tik pastovėti ir vieną valandą per dieną pasivaikščioti, nebuvo sprendžiama įkalintų asmenų užimtumo problema, nebuvo vystomos jokios socialinės programos. Kitokių, pareiškėjo nuomone, netinkamų kalinimų sąlygų jis nedetalizavo.

Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose  nereglamentuoti pasivaikščiojimo kiemelių dydžiai. Pareiškėjo teisė pasivaikščioti buvo užtikrinta, todėl jo argumentai dėl mažo kiemelio ploto ir pasivaikščiojimo trukmės atmestini kaip nepagrįsti. Be kita ko, pabrėžė, kad suimtiesiems yra sudarytos galimybės sportuoti ir mankštintis. Nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas išreiškė prašymą dirbti, organizuoti jo bendrąjį ugdymą, o Lukiškių TI-K nepagrįstai tokio prašymo nesprendė ar sprendė jį netinkamai.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybė, jog sudarytos galimybės naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, nenuneigta. Atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes patvirtina Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko pažyma dėl R. R. (b.l. 27-28), Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 28 d. patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog Lukiškių TI-K yra 5 sporto salės, kirpykla, 48 pasivaikščiojimo kiemeliai, sveikatos priežiūros tarnyba. 2009 m. vasario 17 d. buvo išduotas leidimas-higienos pasas Nr. 179 gydytojų specialistų: dermatovenerologo, psichiatro, pulmonologo, akušerio-ginekologo, radiologo ir vidutiniojo medicinos personalo veiklai (b. l. 117–120).

Remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad nors Lukiškių TI-K yra perpildytas, tačiau atsakovas iš esmės vykdė suimtųjų užimtumą ir jų socialinių poreikių tenkinimą reglamentuojamas procedūras, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog jo kalinimo sąlygos prilygo kankinimui. Byloje nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, bei kitų, pareiškėjo vertinimu, netinkamų laikymo sąlygų. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata skunde nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.

Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, teisės aktus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai nurodytu metu ir nurodytu būdu nenustatyti, jis nepatyrė kankinamo, nežmoniško ar žeminančio jo orumą elgesio. Sprendime nurodoma, kad neturtinė žala yra atlyginama tik tuo atveju, kai nustatoma, jog neteisėti veiksmai galėjo sukelti asmeniui tam tikrą neigiamą poveikį. Byloje nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, žalos atsiradimo fakto pareiškėjas neįrodė. Tuo remiantis Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, tariamai kilusią iš netinkamų kalinimo sąlygų, atmetė kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 priimtą sprendimą ir priimti naują, kuriuo būtų patenkinti pareiškėjo reikalavimai (b. l. 146).

Pareiškėjas nurodo, kad kalinčiam asmeniui turi būti suteikta kuo daugiau užimtumo, tokiu būdu mažinant neigiamą įtaką kalinamajam asmeniui. Taip pat nurodo ir tai, kad teismas įvertino tik atsakovo teiginius. Pažymėjo, jog įkalinimo įstaigoje neregistruojami teikiami prašymai – jie yra gražinami siuntėjui, jei prašymas yra nepalankus įstaigai, todėl pareiškėjas negali įrodyti, kad kreipėsi raštu su prašymu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Ginčas byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimą.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė, kalbant apie neturtinės žalos atlyginimą, taip pat išaiškinti, ar yra priežastinis ryšys tarp tokių pažeidimų (jeigu jie yra nustatyti) ir neturtinės žalos, kuri pareiškėjo yra kildinama iš šių pažeidimų.

Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia bendrojo pobūdžio teiginiais apie jo užimtumo neužtikrinimą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 42 straipsnio numatyta, kad tardymo izoliatorių administracija organizuoja socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą. Pagrindinės užimtumo formos yra šios: 1) socialinis ir teisinis švietimas; 2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; 3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; 4) kultūros, sporto ir kiti renginiai (SVĮ 42 str. 2 d.). Detaliau suimtųjų užimtumo organizavimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XVII skyriuje. Taisyklių (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) 95 punkte nustatyta, kad suimtiesiems tardymo izoliatoriuje rekomenduojama organizuoti naudingą darbą ar kitą tikslingą veiklą. Tardymo izoliatoriaus direktoriaus leidimu, suimtieji gali užsiimti individualia darbine ar kūrybine, moksline, menine veikla. Pagal Taisyklių 96 punktą suaugusiems suimtiesiems sąlygos sportuoti ir mankštintis sudaromos pagal galimybes. Kamerose, kuriose laikomi suimtieji, įrengiami radijo taškai. Psichologinė, socialinio darbo, asmens sveikatos priežiūros ir kitos tarnybos gali švietimo tikslams naudoti vietinį radijo ryšį (Taisyklių 97 p.). Taisyklių 98 punkte įtvirtinta, kad suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos. Bibliotekos knygų fondas turi būti toks, kad vienam suimtajam tektų ne mažiau kaip 5 knygos. Suimtiesiems knygos keičiamos ne rečiau kaip kartą per 10 dienų. Vienu metu vienam suimtajam leidžiama duoti ne daugiau kaip 2 knygas ir ne ilgiau kaip mėnesiui. Esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas. Jeigu laikraštis duodamas į kamerą nustatytam laiko tarpui, šis laiko tarpas neturi būti trumpesnis kaip 0,5 val. vienam žmogui. Suimtiesiems leidžiama už lėšas, esančias jų asmeninėse sąskaitose, įsigyti neribotą kiekį literatūros, taip pat prenumeruoti periodinę spaudą. Prenumeruoti suimtiesiems periodinę spaudą turi teisę jų giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, jog pareiškėjas akcentuoja tai, kad jam nebuvo sudaryta galimybė sportuoti. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K yra įrengtos fizinės reabilitacijos patalpos, kurios yra aprūpintos sportiniu inventoriumi, treniruokliais, taigi pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K turėjo galimybę dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse, tačiau  pareiškėjas su rašytiniais skundais, prašymais ar pareiškimais į įgaliotą administracijos asmenį nesikreipė (b. l. 27–28). Nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis ir dėl kitų užimtumo veiklų. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Lukiškių TI-K pateikti argumentai neatitinka tikrovės, ar kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat neteisėtus atsakovo veiksmus kildina iš to, jog Lukiškių TI-K neregistruojami teikiami prašymai, todėl pareiškėjas neturi galimybės įrodyti, kad buvo kreiptasi su raštu dėl prašymų.

Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03).

Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjas konkrečiu atveju nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu jis kreipėsi su skundais ar prašymais į administracijos įgaliotus darbuotojus, pareiškėjas taip pat nenurodė kada konkrečiai ir dėl kokių aplinkybių buvo teikti skundai, prašymai, kam jie konkrečiai buvo adresuoti, nenurodė ir nepateikė tai patvirtinančių faktinių duomenų (pavyzdžiui, skundų kopijų, kitų asmenų liudijimų ir pan.). Todėl įvertinus visumą aplinkybių ir įrodinėjimo pareigą, atsižvelgiant į tai, kad minėto pobūdžio dokumentų turėjimas nėra priskirtas išimtinai institucijai, tokio pobūdžio įrodymus turi galimybę pateikti ir suimtieji, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė skunde nurodytų aplinkybių dėl šio pobūdžio pažeidimų, todėl minėti argumentai pripažinti nepagrįstais.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pagrindinius pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, vadovavosi suimtųjų užimtumo organizavimą reglamentuojančiais teisės aktais ir pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lukiškių TI-K išdėstytais argumentais, kurie neatitinka realybės, kad teikiami prašymai buvo nepriimami, nenurodo, kokius konkrečius prašymus buvo pateikęs administracijai, kokia konkrečia veikla norėjo užsiimti.

Kaip jau buvo minėta, tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015; 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo). Akcentuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina jo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog dėl pareiškėjo šioje byloje nurodomų aplinkybių civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybei negali kilti, nes nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Dalia Višinskienė