Administracinė byla Nr. I-3150-561/2012
Proceso Nr. 3-61-3-01263-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija 20; 74.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjos Henriko Šimonio firmos atstovui Artūrui A. K., atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovei J. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Henriko Šimonio firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
nustatė:
Pareiškėja Henriko Šimonio firma (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2012-04-06 nutarimą Nr. ATK2-70/12.
Pareiškėja nurodė, kad su priimtu Departamento nutarimu nesutinka ir pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 str. 3 d. 12 punktą. Pažymėjo, kad 2012-03-16 T. S. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog baro barmenė įspėjo, kad pirkėjas gertų vietoje; 2012-03-16 R. A. tarnybiniame pranešime aprašyta tik bendra įvykio situacija; kasos kvito duomenys teisingi; 2012-03-15 barmenės V. P. paaiškinime nurodyta, kad pirkėjas buvo įspėtas, jog alkoholio išsinešti negali, butelių kamštelius ji atsuko ir pasiūlė vienkartinius indus. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad pirkėjas A. B. paaiškino, kad buvo įspėtas, jog alkoholį turi gerti vietoje, tačiau jis iš baro pasišalino savavališkai.
Nesutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėja akivaizdžiai vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o išsinešimui, bei nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti Įstatyme numatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Pabrėžė, kad atsakovas nenurodė, kokių konkrečių veiksmų pareiškėja neatliko, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. Tvirtino, kad pareiškėja atliko visus veiksmus ir sudarė tinkamas sąlygas, kad pirkėjas galėtų įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, todėl pareiškėja negali atsakyti už pirkėjo netinkamus veiksmus.
Atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai nereglamentuoja, kaip turėtų elgtis pardavėja tuo atveju, jeigu pirkėjas, įsigijęs prekę, nusprendžia pasišalinti. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduodami gamyklinėse tarose, todėl buvo skirti išsinešti, o ne vartoti vietoje. Tvirtino, kad neteisinga, jog pagal pakuotės dydį ir kiekį daroma išvada, kad gėrimai parduodami tik išsinešimui. Pažymėjo, kad pareiškėja jau daugiau kaip dešimt metų užsiima šiuo verslu, nuobaudų neturi ir laikosi visų reikalavimų, įmonėje dirba apie dešimt darbuotojų ir yra įvykdžiusi visus reikalavimus tam, kad galėtų verstis šia veikla.
Pareiškėja pažymėjo ir tai, kad Įstatymo 18 str. 3 d. 12 punktas įsigaliojo tik 2011-12-31, todėl nėra aišku, kaip realiai turi būti įgyvendinamas alkoholinių gėrimų vartojimas „vietoje“ bei kaip turi elgtis pardavėja, jeigu pirkėjas savavališkai išsineša gėrimus. Mano, kad, šiuo atveju, turi būti vertinamas kliento elgesys, jeigu jis nenori vartoti įsigyto alkoholio vietoje ir priima sprendimą pasišalinti. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai ekonomines sankcijas taiko įmonei, o ne asmeniui, kuris pasišalindamas pažeidė Įstatymo nuostatas. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas nutarimus, yra nenuoseklus, nes nutarime dėl UAB „Gazholderis“ veiksmų nutarė netaikyti sankcijų.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos Henriko Šimonio firmos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Departamentas nustatė, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo 18 str. 3 d. 12 punktą, kuriame nustatyta, kad prekiauti nuo 22 iki 8 valandos alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, draudžiama. Pažymėjo, kad draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeniniai prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje, ir tik vartoti vietoje. Pareiškėjos skundo argumentus vertino kritiškai ir tvirtino, kad pareiškėja bet kokiais būdais siekia išvengti kilusios atsakomybės.
Pažymėjo, kad Įstatymo 18 str. 3 d. 12 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus, todėl tvirtino, kad pakanka tik nustatyti faktą, jog alkoholiniai gėrimai buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama kaltė dėl Įstatymo 18 str. 3 d. 12 punkto reikalavimų nesilaikymo.
Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja prekybą alkoholiniais gėrimais vykdė bare, kuris nuo klientų aptarnavimo salės yra atitvertas grotomis, kad bare dirba ne barmenė, o pardavėja (taip nurodė pareiškėja skunde), dėl to padarė išvadą, kad pareiškėjos veikla nėra orientuota į viešąjį maitinimą. Pabrėžė, kad šiuos argumentus patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Pabrėžė, kad pirkėjui buvo sudarytos visos galimybės tokius alkoholinius gėrimus išsinešti, o tai, kad kamštelis buvo atsuktas, nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi tokie alkoholiniais gėrimai nebuvo skirti vartojimui tik vietoje.
Nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad Departamentas nenurodė, kokių veiksmų neatliko pareiškėja, kad nebūtų pažeistas Įstatymo 18 str. 3 d. 12 punktas. Nurodė, kad Įstatymas įtvirtina kriterijus, kurių laikantis jis yra įgyvendinamas. Pabrėžė, kad nei įstatymų leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigota pateikti priemonių sąrašą, nustatyti detalų elgesio modelį, siekiant įgyvendinti teisės aktų norminius reikalavimus. Akcentavo, kad kokį veikimo būdą pasirinks atskiras ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymu nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vartojimui vietoje, yra ūkio subjekto diskrecijos teisė.
Nurodė, kad pareiškėjos pasirinktas alkoholinių gėrimų nuo 22 iki 8 valandos pardavimo modelis neužtikrina Įstatyme numatytos imperatyvios pareigos, nors Įstatymas tokią pareigą nustato būtent ūkio subjektams, vykdantiems tokią veiklą. Tvirtino, kad pareiškėjos atsakomybės nepanaikina tai, kad barmenė įspėjo pirkėją apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje ir pasiūlė vienkartinių indų. Pažymėjo, kad būtent alkoholinių gėrimų pardavėjas, prekiaujantis alkoholiniais gėrimais, privalo savo nuožiūra pasirinkti atitinkamą elgesio modelį, kad užtikrintų alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, kad nekiltų abejonių dėl jo veikos teisėtumo.
Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja aplaidžiai žiūri į Įstatymo nuostatų laikymąsi, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti Įstatyme numatytos imperatyvios pareigos, todėl pažeidė Įstatymo 18 str. 3 d. 12 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad Departamentas ekonominę sankciją skyrė juridiniam asmeniui, o ne fiziniam asmeniui, todėl pareiškėjos argumentus dėl policijos pareigūnų pranešimų, pirkėjo paaiškinimo, vertino kaip nesusijusius su priimtu ir ginčijamu nutarimu. Nepagrįstais laiko ir pareiškėjos argumentus dėl Departamento formuojamos praktikos ir tvirtino, kad Departamento priimami nutarimai yra individualūs teisės taikymo aktai ir jais nėra formuojama praktika. Pažymėjo, kad UAB „Gazholderis“ atžvilgiu priimtas nutarimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir kad šiai įmonei buvo inkriminuojamas ne Įstatymo 18 str. 3 d. 12 punkto pažeidimas.
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo Departamento atstovė patvirtino atsiliepime į pareiškėjos Henriko Šimonio firmos skundą išdėstytus argumentus ir prašė Henriko Šimonio firmos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Byloje kilęs ginčas dėl Departamento 2012-04-06 nutarimo Nr. ATK2-70/12, kuriuo taikytos ekonominės sankcijos pareiškėjai Henriko Šimonio firmai už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, teisėtumo bei pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad iš pareiškėjai priklausančio baro, esančio Ukmergės g. 34A, Kaune, 22.32 valandą išėjo pirkėjas, kuris nešėsi prasuktais kamšteliais du butelius alaus „Expert EURO strong“, 8 procentų alkoholio tūrio, 2 litrų talpos buteliuose (b. l. 25-27). 2012-03-15 patikrinimo protokole Nr. ATK2-079 užfiksuota, kad barmenė V. P. alaus į bokalą (stiklinę) neįpylė; pirkėjai aptarnaujami už baro, kuris atitvertas metalinėmis grotomis nuo klientų aptarnavimo salės.
Pareiškėja 2012-03-21 (Departamente gauta 2012-03-27) Departamentui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2012-03-15 apie 22.30 valandą pardavėja V. P. pardavė pirkėjui du butelius alaus. Alaus butelius atidarė, padavė vienkartinius indelius ir įspėjo pirkėją, kad alų galima gerti tik bare, išsinešti draudžiama. Paaiškinime nurodė, kad pardavėja nesuspėjo pirkėjo sulaikyti ir pirkėjas išėjo, išsinešdamas alų. Pažymėjo, kad pardavėja buvo įspėta, jog panašūs atvejai ateityje nepasikartotų.
Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 34, 35, 38, 39 straipsniais, 2012-03-15 patikrinimo protokolu Nr. ATK2-079 ir kita bylos medžiaga, 2012-04-06 priėmė nutarimą Nr. ATK2-70/12, kuriuo nutarė skirti Henriko Šimonio firmai 500 Lt dydžio baudą (b. l. 40-42).
Teismas daro išvadą, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjos atstovės pardavėjos V. P. 2012-03-15 22.32 val. pirkėjui parduoti alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje, bare, esančiame Ukmergės g. 34A, Kaune, priklausančiame pareiškėjai, o buvo išsinešti gamyklinėje taroje. Šios aplinkybės pareiškėja neneigia.
Įstatymo 18 str. 3 d. 12 punkte (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2012-09-01) nustatyta, kad prekiauti nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, draudžiama. Draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems gėrimams atidarytoje pakuotėje, ir tik vartoti vietoje.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad alkoholinius gėrimus iš pareiškėjos įsigijęs pirkėjas išsinešė. Pareiškėja skunde teismui tvirtina, kad visus reikalavimus vykdė tinkamai ir ne dėl pareiškėjos kaltės įvyko Įstatymo pažeidimas, kad ne pareiškėja turi būti baudžiama, o asmuo, kuris įsigijęs alkoholinius gėrimus išėjo, nors ir buvo įspėtas, kad išsinešti alkoholinių gėrimų negali. Pabrėžė, kad teisės aktai nenustato, kaip turi elgtis pardavėja tuo atveju, jeigu pirkėjas išsineša gėrimus.
Teismas šiuos pareiškėjos argumentus vertina kritiškai. Pažymėtina, kad Įstatymo normos reikalavimas nurodytu laiku parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje yra imperatyvus, o pažeidimo sudėtis – formali, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka to, kad nors alkoholiniai gėrimai parduoti atidarytoje pakuotėje, bet jie išsinešti ir nesuvartoti vietoje.
Teismas sutinka su pareiškėjos argumentu, kad Įstatymo leidėjas nenustatė priemonių, kokių reikėtų ūkio subjektui imtis, kad šis Įstatymo reikalavimas būtų įvykdytas, tačiau, teismo vertinimu, kad tai, kaip ūkio subjektas įgyvendins šį imperatyvų Įstatymo reikalavimą, paliekama ūkio subjekto nuožiūrai. Svarbu yra tai, kad Įstatymo reikalavimų būtų laikomasi, kad jie nebūtų pažeidžiami. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja neužtikrino imperatyvaus Įstatymo reikalavimo, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami. Teismas daro išvadą, kad nepakanka pažeisti alkoholinių gėrimų gamyklinės pakuotės (atsukti kamštelį), pasiūlyti pirkėjui vienkartinius indelius bei įspėti pirkėją dėl alkoholio vartojimo vietoje, nes kaip matyti, šiuo konkrečiu atveju, pirkėjui buvo sudarytos visos galimybės išsinešti alkoholinius gėrimus iš baro (pardavėja išėjo iš baro, baras atitvertas grotomis, jokios apsaugos nėra ir kt.).
Pareiškėjos pareiga atlikti visus įmanomus veiksmus, kad Įstatymo būtų laikomąsi. Pareiškėjos argumentai, kad nėra būdų ir galimybių bei teisinio reglamentavimo, kaip tokioje situacijoje turi elgtis pardavėja, atmestini. Byloje pateiktas pareiškėjos atstovo paaiškinimas (b. l. 33) tik patvirtina tai, kad pareiškėjai buvo žinomos ir suprantamos Įstatymo nuostatos bei jų vykdymas. Paaiškinime nurodyta, kad pardavėja nesuspėjo pirkėjo sulaikyti ir pirkėjas išėjo, išsinešdamas alų. Taip pat pabrėžė, kad pardavėja buvo įspėta, kad panašūs atvejai ateityje nepasikartotų.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjos argumentus dėl tinkamai vykdomos pareigos paneigia ir ta aplinkybė, jog alkoholiniai gėrimai buvo parduoti didelės talpos gamyklinėse pakuotėse (po du litrus), nes toks būdas sudaro visas galimybes pirkėjui išsinešti alkoholinius gėrimus iš baro. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš prekybos vietos, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti didelės talpos gamyklinėse pakuotėse. Pažymėtina, kad toks užtikrinimas privalo būti realus, kaip jau ir buvo minėta, nepakanka vien informuoti pirkėjus kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą.
Teismas pareiškėjos argumento, jog Departamentas, priimdamas nutarimus, yra nenuoseklus, nes nutarime dėl UAB „Gazholderis“ veiksmų nutarė netaikyti sankcijų, neanalizuoja, nes kaip teisingai pažymėjo atsakovas, Departamento priimami nutarimai yra individualūs teisės taikymo aktai ir jais nėra formuojama praktika, o minėtas nutarimas priimtas UAB „Gazholderis“ atžvilgiu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.
Pareiškėja skunde teigia, kad atsakovas nevertino pardavėjos V. P., pirkėjo A. B. paaiškinimų. Teismas, atsakydamas į šį pareiškėjos skundo argumentą, daro išvadą, kad Departamentas ekonominę sankciją skyrė juridiniam asmeniui už Įstatymo 18 str. 3 d. 12 punkto pažeidimus, o ne fiziniam asmeniui, todėl, teismo vertinimu, šie paaiškinimai teisinės reikšmės nutarimo priėmimui neturėjo. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. P. atžvilgiu yra taikyta administracinė atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (Kauno m. apylinkės teismo 2012-04-12 nutarimas, administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-2300-919/2012, informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Įstatymo 34 str. 3 dalyje nustatyta, kad už šio Įstatymo 17 str. 1 d. 1 ir 12 punktuose, 2 d. 1, 10 ir 11 punktuose, 18 str. 1, 3 dalyse, 4 d. 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 str. 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.
Pagal Įstatymo 34 str. 7 dalį, konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama, atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą.
Pareiškėjai paskirta bauda už Įstatymo 18 str. 3 d. 12 punkto pažeidimą, už kurį atsakomybė nustatyta Įstatymo 34 str. 3 dalyje, o konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas, atsižvelgus į šio įstatymo 34 str. 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Teismas daro išvadą, kad iš skundžiamo nutarimo matyti, jog pareiškėja Įstatymo pažeidimo nustatymui ir tyrimui nekliudė, pažeidimą padarė pirmą kartą (lengvinanti aplinkybė), o Departamentas baudos dydį sumažino nuo baudos vidurkio link minimumo, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjai paskirtos ekonominės sankcijos dydis atitinka padaryto pažeidimo pobūdį.
Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad atsakovo Departamento 2012-04-06 nutarime Nr. ATK2-70/12 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ teisės aktai, reglamentuojantys ginčo teisinius santykius, aiškinti bei taikyti tinkamai, surinkti įrodymai įvertinti teisingai, todėl nutarimo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos Henriko Šimonio firmos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ė :
Pareiškėjos Henriko Šimonio firmos skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjas Arūnas Kaminskas