Civilinė byla Nr. e2-114-368/2017
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01552-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.9.2; 3.2.6.1.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 21 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius,
sekretoriaujant Odetai Sakalauskienei,
dalyvaujant ieškovo atstovams A. V., advokatui Muradui Bakanui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams E. P. ir J. P. dėl skolos ir nepagrįsto praturtėjimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Ieškovas A. J. prašo priteisti iš atsakovų E. P. ir J. P. 1 605 000,00 Eur skolą bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškovas nurodo, kad tarp 2016-02-13 mirusio atsakovės sūnaus V. B. ir atsakovų buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, todėl atsakovai yra solidariai atsakingi už mirusio V. B. skolos grąžinimą ieškovui. Ieškovo teigimu, jungtinės veiklos sutarties tarp V. B. ir atsakovų sudarymo faktą patvirtina tai, kad atsakovai 2003-08-13 savo sūnui V. B. išdavė įgaliojimą, kuriuo jis buvo įgaliotas valdyti, naudoti žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), o 2003-02-06 V. B. su UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) sudarė kreditavimo sutartį, kurios pagrindu kredito gavėjui V. B. buvo suteiktas kreditas apartamentų statybai šiame sklype, o už įsipareigojimų tinkamą įvykdymą įkeistas aukščiau minėtas žemės sklypas. Teigia, kad minėto kredito grąžinimui ieškovas suteikė V. B. dvi 600 000,00 Eur ir 900 000,00 Eur dydžio paskolas. Laiduodami pinigų grąžinimą atsakovai 2013-08-18 pasirašė paprastąjį vekselį 1 605 000,00 Eur sumai. Nurodo, kad pastatytus apatramentus V. B. su atsakovais nuomojo bei gavo pajamų. Teigia, kad atsakovai su V. B. turėjo picerijų tinklą „Brodvėjaus pica“. Šis tinklas priklausė UAB „Atanoras“, kurios 80 proc. akcijų valdė E. P., o likusią dalį V. B. su žmona jungtinės nuosavybės teise. Gautus iš ieškovo pinigus V. B. panaudojo banko kredito grąžinimui, todėl bankas sutiko išregistruoti minėto turto hipoteką. Ieškovas nurodo, kad teismui nepripažinus, jog tarp atsakovų ir V. B. susiklostė jungtinės veiklos santykiai, prašo priteisti iš atsakovų atitinkamą nuostolių atlyginimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes ieškovo paskolos buvo skirtos dengti kreditą, kuris buvo panaudotas atsakovams priklausančio turto įgijimui.
Atsakovai prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad jie niekada nesiekė sudaryti jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties su V. B. ir tokios sutarties nėra sudarę. Antra, atsakovai neturėjo tikslo kartu su V. B. vykdyti ūkinę-komercinę veiklą ieškinyje nurodomose apartamentuose, o ūkinę-komercinę veiklą šiuose apartamentuose vykdė tik V. B.. Tvirtina, jog ieškovo teiginiai, kad vykdoma ūkinė-komercinė veikla buvo vykdoma atsakovų interesais jų naudai, nes jie tariamai gavo tam tikrą pelno dalį iš vykdomos ūkinės-komercinės veiklos, nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Nurodo, kad V. B. ir atsakovai neturėjo tikslo sudaryti jungtinės veiklos sutarties ir bendrai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Teigia, kad ieškovas neįrodė ir vienos iš nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, t. y. kad jie turtą įgijo be teisinio pagrindo.
Ieškinys atmestinas.
Dėl jungtinės veiklos sutarties
Bylos duomenimis nustatyta, kad užtikrindami 2016-02-13 mirusio atsakovės sūnaus V. B. (IV t., b. l. 32) 1 605 000,00 Eur dydžio skolos grąžinimą ieškovui 2013-08-18 atsakovai laiduodami pasirašė paprastąjį vekselį (I t., b. l. 7). Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015-12-09 sprendimu pripažino A. J. reikalavimą į laiduotojus E. P. ir J. P. pagal minėta vekselį negaliojančiu, o Lietuvos apeliacinis teismas 2016-09-22 nutartini šį teismo sprendimą paliko nepakeistą (IV t., b. l. 5-14, 15-28). Akivaizdu, kad šios aplinkybės sąlygojo ieškinio patikslinimą byloje, t. y. ieškovas nurodo, kad tarp atsakovės sūnaus V. B. ir atsakovų buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, todėl atsakovai yra solidariai atsakingi už mirusio V. B. skolos grąžinimą ieškovui. Taip pat ieškovas nurodo, kad teismui nepripažinus, jog tarp atsakovų ir V. B. susiklostė jungtinės veiklos santykiai, prašo priteisti iš atsakovų atitinkamą nuostolių atlyginimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes ieškovo paskolos buvo skirtos dengti kreditą, kuris buvo panaudotas atsakovams priklausančio turto įgijimui. Ieškovo argumentus, jog minėto banko kredito grąžinimui jis suteikė V. B. dvi 600 000,00 Eur ir 900 000,00 Eur dydžio paskolas patvirtina minėtas vekselis, susitarimas dėl paskolos sutarties ir vekselio, 2010-09-28 paskolos sutartis tarp fizinių asmenų, 2011-09-29 banko mokėjimo nurodymas pervesti 900 000,00 Eur į V. B. sąskaitą Danske Bank A/S, 2011-09-28 kasos išlaidų orderis apie banko išduotus 600 000,00 Eur A. J., V. B. grynųjų pinigų deklaracija Nr. AL 00888 dėl pinigų įvežimo į Lietuvos Respubliką ( I t., b. l. 7, 80, IV t., b. l. 55-56, 59, 62, 64). Tačiau V. B. ieškovo suteiktų paskolų aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tarp V. B. ir atsakovų buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis.
Ieškovo atstovas A. V. teismo posėdyje nurodė, kad paprašė savo dėdės – ieškovo A. J. padėti jo draugui V. B. įsigyjant minėtus apartamentus Palangoje, t. y. paprašė paskolinti pinigų, tuo pačiu sutariant, kad panaikinus apartamentų hipoteką bus atsiskaityta su ieškovu, kuris ir suteikė aukščiau minėtas paskolas. Taigi tarp ieškovo ir V. B. buvo sudaryti sandoriai dėl paskolų suteikimo (Civilinio kodekso (toliau – CK ) 6.870 str.). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų suvaržyta ieškovo teisė reikalauti paskolų grąžinimo iš V. B. kaip paskolos gavėjo (CK 6.873 str.). Nors aukščiau minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties 55 punkte pažymėta, jog iš A. J. pasiskolinti pinigai buvo panaudoti atsakovams priklausančių statinių hipotekai panaikinti, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai, kad tarp V. B. ir atsakovų buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009). Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai.
Bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai. Pažymėtina, kad komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu. Šiandienėje doktrinoje esminis partnerystės santykių elementas – partnerių įsipareigojimas atsisakyti savo trumpalaikių interesų ir suteikti prioritetą ne asmeninei, bet visos partnerių grupės gerovei; partneriai subordinuoja savo interesus ir bendradarbiauja, tikėdamiesi ilgalaikės asmeninės naudos maksimizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
Nagrinėjamu atveju patikslintame ieškinyje ieškovas teigia, kad V. B. ir atsakovų tariamos jungtinės veiklos sutarties tikslas buvo pelno gavimas iš vykdomos ūkinės - komercinės veiklos. Tačiau su tokiais ieškovo teiginiais negalima sutikti. Visų pirma, atsakovai niekada nesiekė sudaryti jungtinės veiklos sutarties su V. B. ir tokios sutarties nėra sudarę. Antra, atsakovai neturėjo tikslo kartu su V. B. vykdyti ūkinę - komercinę veiklą ieškinyje nurodomose apartamentuose. Ūkinę - komercinę veiklą šiuose apartamentuose vykdė V. B., o ne atsakovai. Šią aplinkybę pateiktame ieškinyje pripažįsta ir pats ieškovas, teigdamas, kad: „Atkreiptinas dėmesys, kad nepriklausomai nuo to, jog Apartamentai nuosavybės teise priklausė E. P., po jų statybų pabaigos būtent V. B., veikdamas pagal verslo liudijimą, Apartamentuose vykdė ūkinę-komercinę veiklą <...>“ (IV t., b. l. 83). Tai, kad minėtose patalpose ūkinę - komercinę veiklą vykdė V. B. patvirtina patalpų nuomos sutartis, verslo liudijimas, V. B. metinė pajamų deklaracija (II t., b. l. 115-120, 121, 122-127). Ieškovo teiginiai, kad ūkinė-komercinė veikla buvo vykdoma atsakovų interesais jų naudai, nes jie tariamai gavo tam tikrą pelno dalį iš minėtos veiklos, nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad V. B. ir atsakovai neturėjo tikslo sudaryti jungtinės veiklos sutarties ir bendrai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą.
Ieškovas patikslinto ieškinio reikalavimą dėl 1 605 000,00 Eur skolos priteisimo iš atsakovų grindžia CK 6.975 str. 3 d., kurioje numatyta, kad jeigu jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, visi partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai, nepaisant šių prievolių atsiradimo pagrindo. Atsakovų teigimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl skolos priteisimo. Atsakovai nurodo, jog visų pirma, ieškovas neįrodė, kad tarp V. B. ir atsakovų buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis (CPK 178 str.). Antra, pateiktame patikslintame ieškinyje ieškovas pats nurodo, kad jis neturi duomenų apie V. B. iš jo pasiskolintų 600 000,00 Eur panaudojimą, t. y. kada ir kokiam tikslui buvo panaudotos paskolintos piniginės lėšos. Teismas laiko, jog ieškovui neįrodžius, kad paskolinta 600 000,00 Eur suma buvo panaudota tariamos jungtinės veiklos sutarties vykdymui, negali šių piniginių lėšų reikalauti priteisti iš atsakovų, kaip tariamos jungtinės veiklos sutarties dalyvių.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teismų praktikoje suformuotus išaiškinimus, akivaizdu, kad nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad tarp V. B. ir atsakovų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis ir juo labiau nėra teisinio pagrindo Ieškovo naudai iš atsakovų priteisti 1 605 000,00 Eur sumą.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo
Ieškovas teigia, kad atsakovai yra nepagrįstai praturtėję ieškovo sąskaita, todėl CK 6.242 straipsnio pagrindu prašo priteisti iš atsakovų 1 605 000,00 Eur tariamai nepagrįstai gautas pinigines lėšas. Su tokiais ieškovo argumentais negalima sutikti. Priešingai nei teigiama ieškinyje, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti CK 6.242 straipsnio nuostatų.
CK 6.242 str. 1 d. numato, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. To paties straipsnio 3 d. numatyta, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Tokios prielaidos yra: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinka ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017).
Taigi asmuo gali būti įpareigotas grąžinti be pagrindo įgytą turtą tik tada, kai konstatuojamos visos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be teisinio pagrindo teisiniams santykiams atsirasti būtinos sąlygos. Nagrinėjamu atveju ieškovas apskritai neįrodė, kad jo V. B. paskolintos piniginės lėšos buvo panaudotos atsakovams priklausančių apartamentų įsigijimui – pats ieškovas nurodo, kad jis visiškai neturi duomenų apie V. B. iš jo pasiskolintų 600 000,00 Eur panaudojimą, t. y. kada ir kokiam tikslui buvo panaudotos paskolintos piniginės lėšos. Todėl negalima daryti išvados, kad atsakovai vienu ar kitu būdu gavo ieškovo V. B. paskolintas pinigines lėšas ir praturtėjo šių paskolintų piniginių lėšų sąskaita.
Viena iš nepagrįsto praturtėjimo sąlygų – asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo. Ši sąlyga reiškia, kad turto įgijimo negalima pateisinti konkrečiu teisės aktu ar sandoriu. Nagrinėjamu atveju atsakovai yra žemės sklypo ir apartamentų savininkai, todėl negalima sutikti su ieškinyje dėstomais argumentais, kad atsakovai apartamentus gavo be jokio teisinio pagrindo ir tokiu būdu praturtėjo Ieškovo sąskaita.
Kita būtina nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be teisinio pagrindo instituto taikymo sąlyga - turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais. Tiek pagal teismų praktiką, tiek pagal teisės doktriną nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas yra subsidiaraus taikymo. Tai reiškia, kad nurodytas institutas taikomas tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus). Kasacinio teismo pabrėžta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006). Šiuo atveju laikomasi vadinamosios non cumul taisyklės – asmuo neturi pasirinkimo teisės kokį reikšti ieškinį. Taigi, jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos sutartinės ar daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo negali būti reiškiamas. Aukščiau minėta, kad ieškovas turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka ieškoti jo 600 000,00 Eur ir 900 000,00 Eur dydžio išduotų paskolų iš jų gavėjo V. B.. Ieškovas neįrodė, kad savo galimai pažeistų teisių jis negali apginti kitais pažeistų teisių gynybos būdais (CPK 178 str.), todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas apskritai negali būti taikomas.
Nagrinėjamu atveju teismas laiko, kad yra pagrindas taikyti CK 6.242 str. 3 d. nuostatą, kurioje numatyta, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas skolindamas itin dideles pinigų sumas V. B. nepasirūpino, kad prievolės įvykdymas būtų užtikrintas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (pavyzdžiui, hipoteka ar laidavimu), o pinigų skolinimą atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Todėl būtent ieškovui, o ne atsakovams, tenka visos neigiamos ieškovo neapdairaus ir nerūpestingo elgesio teisinės pasekmės. Atsakovų apgaulės ar kitokių nesąžiningų veiksmų ieškovo atžvilgiu byloje nenustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017).
Pažymėtina, kad atsakovai paskolos teisiniuose santykiuose, susiklosčiusiose tarp ieškovo ir V. B., jokiu būdu nedalyvavo, todėl negali atsakyti už ieškovo galimai patirtus nuostolius.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo ginčo santykiams taikyti nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimo be teisinio pagrindo reglamentuojančias teisės normas, todėl ieškovo ieškinys atsakovams dėl tariamai nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
Dėl civilinės bylos nutraukimo V. B. atžvilgiu
Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. vasario 13 d. mirė šioje byloje atsakovu esantis V. B. (IV t., b. l. 32). Nepaisant to, kad po atsakovo mirties yra praėję daugiau kaip pusė metų, Testamentų registre (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nėra įregistruotų nei testatoriaus sudarytų testamentų, nei palikėjo palikimo priėmimo faktų, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti atsakovo procesinių teisių ir pareigų perėmimo. Esant šioms aplinkybėms civilinė byla jo atžvilgiu nutrauktina (CPK 293 str. 9 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš ieškovo priteistina 17,07,00 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (CPK 88 str., 96 str.).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
Telšių rajono teismo 2013-09-17 nutartimi civilinėje byloje Nr.L2-1876-339/2013 atsakovų E. P. ir J. P. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos.
Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl taikyti jo atžvilgiu CPK 95 straipsnyje numatytas sankcijas nėra pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškinį atmesti.
Civilinę bylą V. B. atžvilgiu nutraukti.
Priteisti iš ieškovo A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17,07,00 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.
Telšių rajono teismo 2013-09-17 nutartimi civilinėje byloje Nr.L2-1876-339/2013 atsakovų E. P. ir J. P. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.
Atsakovų E. P. ir J. P. prašymą taikyti ieškovui A. J. CPK 95 straipsnyje numatytas sankcijas atmesti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.
Teisėjas Egidijus Mockevičius