Administracinė byla Nr. A-154-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00013-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, kuriai atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vanagis“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, kuriai atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vanagis“ su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 17R-1594 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymas dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra (2 178 Lt leidimų plėtrai gavimo, 254 Lt įmonės registracijos išlaidų, 3 859,87 Lt darbo užmokesčio išlaidų) (toliau – ir Prašymas), kompensavimo buvo atmestas;

2) įpareigoti Komisiją vietoje 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 17R-1594 dalies, kurioje pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymas dėl išlaidų kompensavimo buvo atmestas, priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymo dalį dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra (2 178 Lt leidimų plėtrai gavimo, 254 Lt įmonės registracijos išlaidų, 3 859,87 Lt darbo užmokesčio išlaidų), ir kompensuoti 2 178 Lt dydžio išlaidas, susijusias su prašymų išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, 254 Lt pareiškėjos įmonės registravimo išlaidų ir 3 859,87 Lt išlaidų, susijusių su pareiškėjos įmonės vadovo ir vyriausiojo finansininko darbo užmokesčiu;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pareiškėjas ir UAB „Saulės jėgainė“ 2012 m. rugsėjo 12 d. sudarė Dokumentų tvarkymo ir projektavimo darbų paslaugų sutartį (toliau – ir Sutartis), remiantis kuria pareiškėjas iš UAB „Saulės jėgainė“ užsisakė atlygintinas paslaugas. UAB „Saulės jėgainė“ pareiškėjui suteikė Sutarties 2.1.1, 2.3.2 punktuose, Sutarties 3 priedo I, II punktuose numatytas paslaugas – pagal Sutarties sąlygas ir teisės aktų reikalavimus jam buvo išduotos AB „Lesto“ išankstinės prisijungimo techninės sąlygos ir penki leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – Leidimai plėtrai). Už suteiktas paslaugas pareiškėjui atsirado prievolė sumokėti UAB „Saulės jėgainė“ paslaugų kainą, numatytą Sutarties 3.1 punkte, t. y. 4 356 Lt. Seimui priėmus 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., iš esmės buvo eliminuota galimybė efektyviai plėtoti saulės šviesos energijos elektrinių projektus, todėl pareiškėjas ir UAB „Saulės jėgainė“ sustabdė ir nutraukė Sutarties vykdymą. Pasirašius Sutartį pareiškėjui buvo pateikta 2012 m. rugsėjo 14 d. UAB „Saulės jėgainė“ išankstinio apmokėjimo sąskaita, remdamasis kuria jis sumokėjo 2 178 Lt dydžio avansą. 2013 m. liepos mėnesį už Sutarties 2.1.1(a), (b), 2.3.1, 2.3.2 punktuose, Sutarties 3 priedo I, II punktuose nurodytas 2012 m. spalio–gruodžio mėnesiais suteiktas paslaugas, t. y. už penkis 2012 m. gruodžio 11 d. pareiškėjui išduotus Leidimus plėtrai, UAB „Saulės jėgainė“ pareiškėjui pateikė 2013 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurią pareiškėjas apmokėjo 2013 m. liepos 14 d. pavedimu. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė asmenims, nebeketinantiems po Pakeitimo įstatymo toliau plėtoti saulės elektrinių projektų ir patyrusiems su tokių projektų plėtra išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. kreiptis į Komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Komisiją, prašydamas kompensuoti jo patirtas išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra. Komisija 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies, atsisakydama kompensuoti patirtų išlaidų, susijusių su prašymų išduoti Leidimus, dalį, t. y. 2 178 Lt dydžio sumą, sumokėtą po paslaugų suteikimo, 254 Lt dydžio išlaidų sumą, susijusią su pareiškėjo bendrovės įregistravimu Juridinių asmenų registre, bei 3 859,87 dydžio pareiškėjo vadovavimo ir buhalterinės apskaitos išlaidų sumą, susijusią su pareiškėjo vadovo ir vyr. finansininko darbo užmokesčiu. Pagrindinė prašymo kompensuoti 2 178 Lt dydžio sumą už Leidimų plėtrai išdavimą netenkinimo priežastis buvo ta, kad išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d. Tačiau UAB „Saulės jėgainė“ paslaugos, susijusios su Leidimų plėtrai gavimu ir išdavimu, pareiškėjui buvo suteiktos 2012 m. spalio–gruodžio mėnesiais. Vadinasi, pareiškėjui Sutarties 3.1 punkto ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1, 6.2, 6.36 straipsnių pagrindu prievolė sumokėti už Leidimus plėtrai atsirado ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 11 d. Ta aplinkybė, kad už suteiktas paslaugas pareiškėjas sumokėjo 2013 m. liepos mėn., po to, kai jam buvo pateikta UAB „Saulės jėgainė“ PVM sąskaita faktūra, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas, vykdydamas savo veiklą, patyrė 3 859,87 Lt išlaidų dėl darbo užmokesčio mokėjimo bendrovės direktoriui, vyr. finansininkui, socialinio draudimo ir kitų su darbo santykiais susijusių mokesčių mokėjimu, bei 254 Lt išlaidų, susijusių su pareiškėjo bendrovės registravimu Juridinių asmenų registre. Pareiškėjo bendrovė buvo įsteigta išimtinai elektros energijai iš saulės šviesos gaminti ir ją parduoti, todėl minėtos išlaidos buvo būtinos tiesioginės išlaidos pareiškėjo veiklai. Įgyvendinimo įstatyme nėra nustatytas joks kompensuotinų išlaidų rūšies ar dydžio ribojimas. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), jo prieduose ir (arba) prašymo dėl išlaidų kompensacijos formoje tokios išlaidos atskirai nėra išskirtos, neatima iš pareiškėjo teisės į minėtų išlaidų kompensavimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija), kuri pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą Nr. 1194 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai), atstovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime (b. l. 62–64) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Aprašu Komisijai suteikta teisė spręsti klausimus dėl su saulės energijos elektrinių projektų plėtra susijusių išlaidų kompensavimo ir priimti sprendimus, o jo 4 punkte nustatyta, kad išlaidos gali būti laikomos kompensuotinomis tik jei jos gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais ir yra patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjo patirtų 2 178 Lt dydžio išlaidų, susijusių su prašymu išduoti Leidimus plėtrai, dalis buvo apmokėta 2013 m. liepos 14 d., todėl Komisija jos kompensuoti neturėjo teisės. Išlaidų kategorijos, kurias Komisija turi teisę kompensuoti, nurodytos Aprašo 5 punkte. Bendrovės steigimo, taip pat išlaidos įmonės vadovo ir vyr. buhalterio darbo užmokesčiui Aprašo normose nėra nurodytos kaip kompensuotinos išlaidos, be to, tai nėra išlaidos, tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės plėtra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu (b. l. 128-135) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 17R-1594. Įpareigojo Komisiją pareiškėjo UAB „Vanagis“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus turinio reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 „Dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo 4, 5, 5.1, 5.2, 5.7, 6, 6.1, 6.2, 6.3, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 29 d. Komisijai pateikė Prašymą kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra (b. l. 26–27), t. y. 4 356 Lt dydžio išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu; 500 Lt dydžio sumokėtą valstybės rinkliavą už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą; 254 Lt dydžio kitas išlaidas (bendrovės steigimo išlaidas); 3 859,87 Lt dydžio kitas išlaidas (išlaidas darbo užmokesčiui įmonės vadovui ir vyr. buhalteriui). Pareiškėjo Prašyme nurodyta 4 356 Lt suma susidarė vykdant tarp jo ir UAB „Saulės jėgainė“ 2012 m. rugsėjo 12 d. sudarytą Sutartį Nr. 2012/09/12-03 (b. l. 10–13), kuri be sankcijų ir kompensacijų nuo 2013 m. liepos 5 d. nutraukta remiantis 2013 m. liepos 5 d. susitarimu (b. l. 36). Šios Sutarties įvykdymas konstatuotas ir  2013 m. liepos 2 d. pasirašytu atliktų projektavimo darbų priėmimo–perdavimo aktu (b. l. 82), iš kurio matyti, kokie darbai atlikti, kad 2012 m. gruodžio 11 d. būtų išduoti leidimai elektros energijos gamybos plėtrai. Į šią sumą įeina kaina už dokumentų paruošimą ir pateikimą institucijoms, kurią sudaro: 2 178 Lt dydžio avansas (šią sumą, apmokėdamas UAB „Saulės jėgainė“ 2012 m. rugsėjo 14 d. pateiktą išankstinio apmokėjimo sąskaitą Nr. 089 (b. l. 16), pareiškėjas pervedė 2012 m. rugsėjo 25 d. (b. l. 19). Pažymėtina, kad UAB „Saulės jėgainė“ 2012 m. rugsėjo 14 d. išankstinio apmokėjimo sąskaitą Nr. 089 pateikė remdamasi Sutarties 2.3.1 ir 4.1.1 punktais); 2 178 Lt dydžio suma (šią sumą, apmokėjusi UAB „Saulės jėgainė“ remiantis Sutarties 2.3.2 ir 4.1.2 punktais 2013 m. birželio 30 d. pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SJ12147 (b. l. 17), pareiškėjas pervedė 2013 m. liepos 14 d. (b. l. 25). Pareiškėjo Prašyme nurodyta 500 Lt suma susidarė jam sumokėjus valstybės rinkliavą už Ministerijos išduotus veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimus. Ši suma pervesta 2012 m. gruodžio 14 d. (b. l. 20–21). Šiame kontekste pažymėta, kad leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-5513, LP-5514, LP-5515, LP-5516, LP-5517 išduoti 2012 m. gruodžio 11 d. (b. l. 84–88). Pareiškėjo Prašyme nurodytą 254 Lt sumą sudaro UAB „Vanagis“ steigimo išlaidos. Ši bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 9), jos pagrindiniai veikos tikslai ir rūšys – vykdyti komercinę-ūkinę veiklą, susijusią su energijos, panaudojant alternatyvius bei iškastinius energijos šaltinius, gamyba, minėtos energijos įrangos kūrimu, gamyba, pardavimu, įrenginių priežiūra, aptarnavimu, su tuo susijusių veiksmų atlikimu, paslaugų teikimu ir konsultavimu, turto disponavimu, taip pat kita, susijusia su įvardyta, veikla, bei kita Lietuvos Respublikos įstatymams neprieštaraujančia veikla (b. l. 6–8). Iš 2012 m. liepos 13 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0684662 ir kasos kvito (b. l. 31, 32, 35) matyti, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 12 d. Registrų centrui sumokėjo 56 Lt dydžio sumą už pavadinimo laikiną įtraukimą į Juridinių asmenų registrą. Iš 2012 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0716721 ir kasos kvito (b. l. 33, 34, 35) matyti, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 27 d. Registrų centrui sumokėjo 198 Lt dydžio sumą už įmonės įregistravimą. Pareiškėjas Prašyme prašo kompensuoti 3 859,87 Lt sumą, kuri, jo teigimu, susidarė dėl išlaidų įmonės vadovo ir buhalterio darbo užmokesčiui.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad teismas negali visiškai pakeisti Komisijos, todėl šioje byloje teismas neatliks ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminės sprendimo, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai.

Teismas vertino, jog pagal Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 5.2, 5.7, 6, 6.1, 6.2, 6.3, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo Komisija turėjo vadovautis nagrinėdama pareiškėjo Prašymą, pareiškėjas galėjo reikalauti su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., atlyginimo; aplinkybės, kad pareiškėjas patyrė tokias išlaidas ir jas patyrė iki 2013 m. vasario 1 d., galėjo būti įrodinėjamos pateikiant tokias išlaidas ir jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus; tai, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti; tokių išlaidų sąrašas nėra baigtinis, jomis laikomos, inter alia, išlaidos, susijusios su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, sumokėta valstybės rinkliava už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, kitos išlaidos; dėl kitų pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumo ir kompensavimo Komisija turi priimti motyvuotą sprendimą; už patirtas išlaidas atlyginama ne daugiau, nei Apraše patvirtinti maksimalūs išlaidų dydžiai, tačiau Komisija, esant Apraše nurodytiems pagrindams, turi teisę priimti motyvuotą sprendimą dėl išlaidų, viršijančių Apraše nustatytus maksimalius dydžius, kompensavimo.

Teismas taip pat vertino, jog šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Prašyme Komisijai (b. l. 26-27), kuris parengtas vadovaujantis Apraše ir jo 1 priede nustatytais reikalavimais, nurodė konkrečias išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra, ir konkrečias sumas, kurias jis prašo kompensuoti (t. y. 4 356 Lt dydžio išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, 500 Lt dydžio sumokėtą valstybės rinkliavą už išduotus Leidimus, 254 Lt dydžio bendrovės steigimo išlaidų bei 3 859,87 Lt dydžio išlaidų įmonės vadovo ir vyr. buhalterio darbo užmokesčiui). Nustatyta ir tai, kad kartu su prašymu pareiškėjas pateikė, jo nuomone, išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra, pagrindžiančius dokumentus, įskaitant Sutartį, sąskaitų, pavedimų kopijas, atliktų projektavimo darbų priėmimo–perdavimo aktą.

Įvertinęs Komisijos Sprendimą VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 5.2, 5.7, 6, 6.1, 6.2, 6.3, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas konstatavo, kad ginčijamu Komisijos Sprendimu nuspręsta nekompensuoti pareiškėjui iki 2013 m. vasario 1 d. patirtų su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, tokį sprendimą iš esmės grindžiant tik teiginiu, kad dalis pareiškėjo Prašyme nurodytų išlaidų pripažintinos nekompensuotinomis, nes „išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.“. Ginčijamame sprendime niekaip nevertinamos Sutarties sąlygos, pareiškėjui pateiktų ir jo apmokėtų sąskaitų turinys, pareiškėjo atliktų pavedimų kopijos, atliktų projektavimo darbų priėmimo–perdavimo akto turinys bei faktas, kad tik atlikus šiame akte nurodytus projektavimo darbus, pareiškėjui buvo išduoti leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-5513, LP-5514, LP-5515, LP-5516, LP-5517 ir jie buvo išduoti 2012 m. gruodžio 11 d., t. y. iki 2013 m. vasario 1 d., taip pat kiti kartu su Prašymu pateikti dokumentai. Konstatuota ir tai, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad vien faktas, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtra susijusių išlaidų; tokių išlaidų sąrašas nėra baigtinis, o Komisija, esant Apraše nurodytiems pagrindams, turi teisę priimti motyvuotą sprendimą dėl išlaidų, viršijančių Apraše nustatytus maksimalius dydžius, kompensavimo.

Teismas priėjo prie išvados, kad Komisijos Sprendime motyvų išdėstymas negali būti vertinamas kaip adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl šis sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jo turinys neatitinka teisės normomis tokio pobūdžio sprendimams keliamų reikalavimų, o šiame sprendime nustatyti jį pagrindžiančių motyvų trūkumai sudaro pakankamą pagrindą šią ginčijamo sprendimo dalį pripažinti neatitinkančia VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų, taip pat Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 5.2, 5.7, 6, 6.1, 6.2, 6.3, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas Komisijos Sprendimą panaikino, o Komisija įpareigota pareiškėjo UAB „Vanagis“ Prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus turinio reikalavimus, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 5.2, 5.7, 6, 6.1, 6.2, 6.3, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, kuriai atstovauja Inspekcija, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 142-145), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas sprendimo 6 punkte pripažindamas Apraše nustatytą išimtinę kompetenciją tik Komisijai, o ne teismui atlikti ekonominį tyrimą ir vertinimą, sprendimo 8 punkte pats atliko pareiškėjo Prašymo ekonominį vertinimą ir tyrimą. Nei Aprašo, nei kitų teisės aktų nuostatos nesuteikia teismui teisės vertinti pareiškėjo išlaidų pagrįstumo ir spręsti dėl galimai netinkamų Komisijos motyvų. Pažymi, kad išimtinė Komisijos teisė vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas ir priimti dėl jų sprendimą nustatyta Aprašo 18-21 punktuose. Tik Komisijai suteikta diskrecijos teisė pasirinkti kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A7-2203/2006 ir A525-2637/2011.

2) Pažymi, jog dėl išlaidų, viršijančių Apraše nustatytus maksimalius dydžius kompensavimo aiškiai pasisakyta Aprašo 6 punkte. Atsižvelgdama į jį, Komisija šiuo atveju neturėjo teisės viršyti maksimalių dydžių. Teismo nuomonė, kad „vien faktas, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtra susijusių išlaidų“, prieštarauja Aprašo 4 punktui, nėra aišku kam reikalinga Aprašo 4 punkte nustatyta data. Atkreipia dėmesį, į Aprašo paskirtį, nurodytą Aprašo 1 punkte – nustatyti su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo tvarką asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Atkreipia dėmesį, jog kompensavo 2 178 Lt išlaidas, susijusias su prašymu išduoti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, nes ši suma sumokėta iki 2013 m. vasario 1 d., o likusi išlaidų, susijusių su prašymu išduoti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, sumokėta 2013 m. liepos 14 d., po 2013 m. vasario 1 d., todėl jos Komisija neturėjo teisės kompensuoti. Išlaidų kategorijos, kurias Komisija turi teisę kompensuoti nurodytos Aprašo 5 punkte. 254 Lt bendrovės steigimo išlaidos ir 3 796,87 Lt įmonės vadovavimo ir buhalterinio aptarnavimo išlaidos nekompensuotos, nes jos Aprašo normose nėra nurodytos kaip kompensuotinos, be to, tai nėra išlaidos, tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės plėtojimu.

3) Komisijos Sprendimas atitinka VAĮ nuostatas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame aiškiai suformuluotos suteikiamos teisės ir pareigos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos atsisakymo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 17R-1594 kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.

Komisija Sprendimu be kita ko atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjo 2013 rugpjūčio 29 d. Prašyme nurodytų išlaidų, nes jos apmokėtos 2013 m. liepos 14 d., t. y. po Aprašo 4 punkte nurodyto termino – 2013 m. vasario 1 d. Taip pat atsisakė kompensuoti kitas pareiškėjo išlaidas (patirtas dėl įmonės registravimo ir darbuotojų darbo užmokesčio), nes šios išlaidos tiesiogiai nesusijusios su elektrinės projekto plėtojimu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Komisijos Sprendime motyvų išdėstymas negali būti vertinamas kaip adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl šis Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, o šiame sprendime nustatyti jį pagrindžiančių motyvų trūkumai sudaro pakankamą pagrindą šią ginčijamo sprendimo dalį pripažinti neatitinkančia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas skunde teismui pateikė reikalavimą panaikinti tik dalį Komisijos Sprendimo, kuria nuspręsta nekompensuoti dalies išlaidų, kitoje Sprendimo dalyje Komisija buvo nusprendusi pareiškėjo naudai. Pažymėtina, jog pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Nei kvaziteisminė institucija, nei teismas negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2088-14, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008). Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendė panaikinti Komisijos Sprendimą visa apimtimi vertintina kaip aptarto dispozityvumo principo pažeidimas.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl  tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).

Atsižvelgdama į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pasisako, jog siekiant įvertinti, ar Komisijos Sprendime nurodyti atsisakymo kompensuoti dalį išlaidų motyvai yra pakankami ir išdėstyti aiškiai, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar Komisija pagrįstai atsisakė pareiškėjo Prašymą tenkinti visa apimtimi.

Sprendime nurodyta, jog išlaidų dalis, apmokėta 2013 m. liepos 14 d. nekompensuotina, nes išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Pirmosios instancijos teismo nuomone tai, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. sausio 1 d. patirtas išlaidas atliktas, arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti.

Aprašo 4 punkte nurodyta, jog kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Taigi, tai, ar pareiškėjo nurodytas išlaidas pripažinti patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. vertinama atliekant Sprendimo atitikties teisės aktų reikalavimams, o ne ekonominio tikslingumo patikrinimą, todėl teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodytos išlaidos laikytinos patirtomis iki ar po 2013 m. vasario 1 d.

Kaip matyti iš minėtos Sprendime nurodytos formuluotės Komisija išlaidų patyrimo momentą sieja su jų apmokėjimo momentu.

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo 2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-170 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Šis įstatymas įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.

Taigi, patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose reglamentuotas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas. Pareiškėjas patirtų išlaidų apmokėjimą grindžia 2013 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SJ12147 (b. l. 17) bei sąskaitos išrašu (b. l. 25), kuriame nurodyta apie 2013 m. liepos 14 d. atliktą mokėjimą. Nagrinėjamu atveju, 2012 m. rugsėjo 12 d. Dokumentų tvarkymo ir projektavimo darbų paslaugų sutarties Nr. 2012/09/12/12-03 šalys susitarė dėl vėlesnio teikiamų paslaugų apmokėjimo, taigi, nors užsakovui ir kilo pagal sutarties sąlygas prievolė apmokėti paslaugas, tačiau, kol ta mokėtinos už paslaugas sumos dalis nebuvo užsakovo – pareiškėjo apmokėta, ji nepriskirtina pareiškėjo realiai patirtoms išlaidoms.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, apmokėtos 2013 m. liepos 14 d. nekompensuotinos, nes patirtos po 2013 vasario 1 d.

Komisija Sprendime nurodė atsisakymo priežastį remdamasi faktinėmis aplinkybėmis (išlaidų apmokėjimo data), taip pat nurodė teisinį atsisakymo pagrindą, t. y. pakankamai ir aiškiai motyvavo, kodėl aptariama išvadų dalis nekompensuotina.

Pareiškėjas taip pat prašė kompensuoti išlaidas, patirtas dėl uždarosios akcinės bendrovės steigimo ir darbo užmokesčio UAB direktoriui ir buhalteriui mokėjimo. Komisija Sprendime nurodė, kad vadovaujantis Aprašo 5.7 punktu minėtos išlaidos nekompensuotinos, nes tiesiogiai nesusijusios su elektrinės projekto plėtojimu.

Kaip minėta, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į Komisiją dėl išlaidų kompensavimo asmenims, patyrusiems tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog Apraše terminas „išlaidos“ reiškia tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusias išlaidas. Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), tačiau Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Pareiškėjo Prašyme nurodytos dėl uždarosios akcinės bendrovės steigimo ir darbo užmokesčio mokėjimo patirtos išlaidos nepatenka į 5 punkte išvardintas kompensuotinų išlaidų kategorijas. Taigi, Komisija, vadovaudamasi jai Aprašo 5.7 suteikta teise, vertino aptariamų išlaidų pagrįstumą ir nusprendė, jog šios išlaidos tiesiogiai nesusijusios su elektrinės plėtojimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Komisija tinkamai naudojosi minėta savo diskrecijos teise, Sprendime atsisakydama kompensuoti įmonės registravimo ir darbo užmokesčio išlaidas nurodė tinkamą teisinį pagrindą ir atsisakymą pagrindė išvada dėl išlaidų nepriskirtinumo kompensuotinoms išlaidoms.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė, jog Sprendimo dalis dėl atsisakymo kompensuoti dalį išlaidų taip pat neatitinka Aprašo 6, 6.1, 6.2, 6.3 punktuose ir Aprašo 2 priede įtvirtinto reguliavimo. Minėtos teisės akto nuostatos reglamentuoja maksimalius kompensuotinų išlaidų dydžius ir galimybę nustatytais atvejais kompensuoti išlaidas, kurių dydis maksimalius dydžius viršija. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju minėtos nuostatos netaikytinos – Komisija, kaip nustatyta, pagrįstai nusprendė nekompensuoti dalies išlaidų kitais pagrindais, o ne dėl to, jog pareiškėjo prašomos atlyginti išlaidos viršijo maksimalius dydžius.

Apibendrindama teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Komisija nepakankamai motyvavo, kodėl dalis pareiškėjo išlaidų nekompensuotinos.

Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamos Komisijos Spendimo dalies teisėtumo tikrinimo ribose, Komisija tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis ir apie tai nurodė Sprendime, tinkamai vertino pareiškėjo nurodytas išlaidas, taigi dalyje dėl atsisakymo kompensuoti išlaidas priėmė pagrįstą bei motyvuotą Sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog Komisijos Sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo, Įgyvendinimo įstatymo bei Aprašo nuostatų ir nepagrįstai panaikino Komisijos Sprendimą bei įpareigojo Komisiją pareiškėjo UAB „Vanagis“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįsta ir neteisingą sprendimą, todėl jis naikintinas priimant naują sprendimą.

Pripažinusi, kad pareiškėjo skundžiama atsakovo Sprendimo dalis nenaikintina, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo skundo reikalavimai netenkinami ir nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ė

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, kuriai atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vanagis“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.