Teisėja Dalė Žukauskienė (Proceso Nr. 2-06-3-14668-2012-1)
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
110.1; 122.4
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. gegužės 23 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Almantas Padvelskis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo V. A. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovui L. G., trečiajam asmeniui AB SEB bankui dėl turto atidalijimo, banko kredito padalijimo,
n u s t a t ė :
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: atidalinti ieškovui ir atsakovei bendra daline nuosavybės teise priklausantį turtą (duomenys neskelbtini), turintį 0,0626 ha ploto su statiniais: sodo pastatu, pirtimi, šiltnamiu, išmokant atsakovui 40000 Lt per du metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos tokia tvarka: 20 000 Lt sumokant per metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, likusią 20 000 Lt sumą įsimokant per kitus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2008-10-02 sutarties pagrindu šalių paimtus tris kreditus iš AB SEB banko, padalyti kiekvieną tarp ieškovo ir atsakovės į dvi lygias dalis; įpareigoti atsakovę įkeisti jai priteistą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) bei butą, esantį (duomenys neskelbtini), prievolės tarp atsakovės ir AB SEB banko sudarytos kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui; įpareigoti AB SEB banką sudaryti dvi atskiras kredito sutartis su ieškovu ir atsakove; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
2013-03-14 posėdžio metu ieškovas pateikė pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei L. G., areštuojant atsakovei nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, teises į juos, o jų nesant ar esant nepakankami, pinigines lėšas, turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba pas trečiuosius asmenis ieškinio reikalavimo sumos ribose. Nurodė, kad atsakovė gali turėti kitų nuosavybės teise priklausančių daiktų, ne tik sodo sklypą su statiniais ir jei teismas, priimtų sprendimą ieškovui išmokant piniginę kompensaciją, turtą, kuris galėtų būti panaudotas atsiskaityti su ieškovu, atsakovė gali paslėpti, parduoti ar apsunkinti daiktinėmis prievolėmis, nes suma ieškovui kaip fiziniam asmeniui yra didelė, nurodo, kad ieškovui nėra žinoma atsakovės turtinė padėtis.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-03-14 nutartimi prašymo netenkino. Nurodė, kad ieškovas teikia reikalavimą atidalyti jo kaip bendraturčio turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Vienas iš atidalijimo būdų gali būti kompensacijos priteisimas, jei daiktas praktiškai nedalus. Bendraturčių valdomas turtas, jo neatidalijus, gali būti valdomas tik bendru sutikimu, todėl taikyti areštą esant nurodytam reikalavimui nėra pagrindo. Pažymėjo, kad kompensacijos dydis, jos pagrįstumas bus sprendžiamas tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Darytina išvada, kad atsakovės turto areštas yra nesusijęs su reiškiamu reikalavimu – atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymas pažeistų proporcingumo principą, todėl ieškovo prašymo netenkintino.
Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti 2013-03-14 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei L. G. ir areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, teisę į juos, o tik jų nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, turtines teise, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba pas trečiuosius asmenis prašomos priteisti sumos ribose. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovės turto areštas yra nesusijęs su reiškiamu reikalavimu – atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymas pažeistų proporcingumo principą, kadangi teismas nurodė, kad vienas iš atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų gali būti kompensacijos išmokėjimas ieškovui. Taigi, atsakovei ginčo nagrinėjimo teisme metu realizavus savo turimą kitą turtą, o teismui priėmus sprendimą atidalyti bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą, atsakovei priteisiant sodą, o ieškovui išmokant piniginę kompensaciją, būtų apsunkintas tokio teismo sprendimo įvykdymas, jei atsakovė neturės pakankamai kitų lėšų išmokėti ieškovui kompensaciją.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus ir yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 141 str. 1 d.). Remiantis šia proceso teisės norma suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti pasunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui turi reikšmės reikalavimo dydis, atsakovo turtinė padėtis ir kitos aplinkybės, kurias, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti (CPK 177 str. 1, 2 d.).
Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina ieškinio pagrįstumo, o tik aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe, tai yra grėsmę, jog galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas neatitiks siekiamų tikslų.
Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto teismo 2011-09-06 sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta bendru sutarimu, taip pat 0,0626 ha žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo atiteko ginčo šalims po ½ dalį. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo atidalyti ieškovui ir atsakovei bendra daline nuosavybės teise priklausantį turtą (duomenys neskelbtini), išmokant ieškovui 40000 Lt kompensaciją, 2008-10-02 sutarties pagrindu paimtus tris kreditus iš AB SEB banko, padalyti kiekvieną tarp ieškovo ir atsakovės į dvi lygias dalis, įpareigoti atsakovę įkeisti jai priteistą nekilnojamąjį turtą, įpareigoti AB SEB banką sudaryti dvi atskiras kredito sutartis su ieškovu ir atsakove, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės turto areštą ieškinio ribose. Taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17).
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, kad bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta proceso šalių padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Byloje nustatyta, kad ieškovas nori atidalyti jau padalytą turtą įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto teismo 2011-09-06 sprendimu, tačiau tenkinus ieškovo ieškinį, toks sprendimas nereikalautų priverstinio vykdymo. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad atsakovei pardavus nekilnojamąjį turtą, pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas, nes atsakovė neturėtų piniginių lėšų kompensacijai mokėti. Tačiau pažymėtina, kad vadovaujantis CK 4.79 str. 2 d., atsakovė, prieš parduodama savo dalį, turėtų pirmiau pranešti ieškovui. Pažymėtina, kad ieškovas jau buvo pateikęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pirmosios instancijos teismas 2012-12-19 nutartimi šį prašymą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas 2013-02-20 nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nutarčiai, kuria buvo atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pasikeitė aplinkybės, dėl kurių būtų reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo metu taikyti laikinąsias apsaugos priemones taip pat nėra pagrindo (CPK 185 str.).
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336−339 straipsniais, teismas
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Almantas Padvelskis