Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [Ik-1481-171-2010].docx
Bylos nr.: Ik-1481-171/2010
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr. A442-1476/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00652-2010-9

                                        Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.3 (S)                                                                                                                                                                    

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. birželio 1 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Violetai Rodzienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Rasai Stravinskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

              Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 35-181 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 8 685 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 3 108 Lt GPM delspinigių, 2 606 GPM baudos, 66 Lt įmokų į Garantinį fondą, 20 Lt įmokų į Garantinį fondą baudos, 11 213 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų ir 5 606 Lt VSD įmokų baudos.

              Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 69-32 patvirtino Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 35-181.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 69-32 bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 35-181.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius papildomas mokesčių sumas jam apskaičiavo dėl to, jog padarė išvadą, kad N. Č. neėjo pareiškėjo administracijos vadovo pareigų, todėl, šiam asmeniui dirbant Danijoje, išmokėtų dienpinigių norma negalėjo būti padidinta 100 procentų ir visi jam išmokėti dienpinigiai negalėjo būti priskirti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytoms neapmokestinamoms pajamoms. Su tokia mokesčių administratoriaus pozicija negalima sutikti, nes N. Č. iš tikrųjų Danijoje veikė kaip pareiškėjo administracijos vadovas ir jam dienpinigių norma galėjo būti padidinta 100 procentų. Pareiškėjas nurodė, kad nors įmonės vadovės pareigas tikrintu laikotarpiu vykdė R. Č. (pasirašinėjo apskaitos dokumentus, įsakymus, kai kurias sutartis), tačiau veiklos, vykdytos Danijoje, administracijos vadovas buvo N. Č.. Jis organizavo statybos paslaugų teikimą šioje šalyje, ieškojo naujų klientų, darbininkų, organizavo darbininkų nuvežimą ir parvežimą iš Lietuvos į Daniją.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad tikrintu laikotarpiu galiojusios redakcijos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas numatė, kad GPM neapmokestinamos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose. Pagal Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 4 punktą, jeigu į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas arba individualios įmonės savininkas ar tikrasis ūkinės bendrijos narys ir šioje individualioje įmonėje ar ūkinėje bendrijoje nėra administracijos vadovo, dienpinigių norma gali būti didinama 100 procentų. Finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 buvo nustatyta, kad dienpinigių norma vykstantiems į Danijos Karalystę yra 150 Lt. Iš paminėtų nuostatų matyti, kad dienpinigių 150 Lt norma 100 procentų galėjo būti didinama vieneto administracijos vadovui ar individualios įmonės savininkui, jeigu individualioje įmonėje nėra administracijos vadovo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, kurio teisinė forma tuo metu buvo individuali įmonė, N. Č. komandiruočių į Danijos Karalystę laikotarpiu (nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d.) dienpinigiams apskaičiuoti taikė 300 Lt dienpinigių normą, t. y. 150 Lt (arba 100 procentų) didesnę normą nei numatė norminiai aktai. Tačiau N. Č. nebuvo pareiškėjo administracijos vadovas, todėl dienpinigių norma jam negalėjo būti didinama. Visus aktyvius veiksmus pareiškėjo santykiuose su kitais asmenimis atlikinėjo pareiškėjo (tuo metu individualios įmonės) savininkė R. Č., kuri ir veikė kaip įmonės vadovė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

 

II.

 

              Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

              Teismas nurodė, kad ginčo esmė yra tai, ar laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. N. Č. buvo individualios įmonės „Roneka“ vadovas ir ar minėtu laikotarpiu jam pagrįstai buvo apskaičiuoti dienpinigiai. Teismas nurodė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas numatė, jog neapmokestinamosios pajamos yra įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. 160 numatė, kad dienpinigių norma vykstantiems į Danijos Karalystę yra 150 Lt. Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 4 punktas numatė, kad jeigu į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas arba individualios įmonės savininkas ir individualioje įmonėje nėra administracijos vadovo, dienpinigių norma gali būti didinama 100 procentų. Iš individualios įmonės „Roneka“ savininkės įsakymų matyti, kad    N. Č. dienpinigiai buvo apskaičiuojami pagal 100 procentų padidintą normą. Teismas nurodė, kad, pagal individualios įmonės „Roneka“ nuostatų, 2006 m. rugsėjo 5 d. įregistruotų juridinių asmenų registre, 4.1 punktą, įmonės savininkas yra vienasmenis įmonės valdymo organas – įmonės vadovas. Nuostatuose nėra numatyta, jog vadovu įmonės savininkas paskiria kitą asmenį. Nuo individualios įmonės „Roneka“ įsteigimo įmonės vadovė buvo savininkė R. Č.. Tą patvirtina juridinių asmenų registro duomenys, kurie yra nenuginčyti ir teisingi (Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis). Be to, byloje pateikti SODROS duomenys liudija, kad N. Č. draudėjas nuo 2006 m. gruodžio 12 d. yra pareiškėjas, pas kurį N. Č. dirba kaip darbuotojas. Taip pat Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus 2008 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/55 nurodyta, kad apklausos metu liudytojas N. Č. parodė, kad jis organizuoja statybos paslaugų teikimą Danijoje, ieško naujų klientų, darbininkų, organizuoja darbininkų nuvežimą ir parvežimą; tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą nedalyvauja, su valstybės įmone Registrų centru jokių reikalų neturi, bankinių dokumentų netvarko, apie įsakymus dėl siuntimo į komandiruotes, darbo laiko apskaitos žiniaraščius nieko nežino, pasirašyti sutartis neįgaliotas. Teismas nurodė, kad pateikta N. Č. 2006 m. gruodžio 12 d. pasirašyta individualios įmonės „Roneka“ direktoriaus pareiginė instrukcija bei užsienio kalbomis surašyti ir į lietuvių kalbą išversti raštai bei sutartys, kuriose individualios įmonės „Roneka“ direktoriumi nurodytas N. Č., nepatvirtina, jog šis asmuo laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. buvo įmonės vadovas. Viešai paskelbta informacija (juridinių asmenų registro bei SODROS duomenys) rodo, jog individualios įmonės „Roneka“ vadovė buvo R. Č.. Teismas nurodė, kad N. Č. nebuvo individualios įmonės „Roneka“ vadovas, todėl jam skirta dienpinigių suma negalėjo būti padidinta 100 procentų. GPM bei kiti mokesčiai, baudos ir delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti teisingai, todėl nėra pagrindo panaikinti byloje ginčijamus mokesčių administratorių sprendimus.

 

III.

 

              Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

              Pareiškėjas nurodo, kad Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 4 punktas numatė, kad tuo atveju, kai į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas (bet ne vadovas) arba individualios įmones savininkas ir šioje individualioje įmonėje nėra administracijos vadovo, dienpinigių norma gali būti didinama 100 procentų. Pareiškėjas, pasinaudodamas šia galimybe, tikrintu laikotarpiu individualios įmonės „Roneka“ direktoriaus pareigas ėjusiam N. Č. padidino 100 procentų dienpinigių normą komandiruočių į Danijos Karalystę metu. Pareiškėjas nurodo, kad, pagal Individualių įmonių įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2009 m. liepos 28 d.)             7 straipsnio 1 dalį, individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą (bet ne administracijos vadovą); individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip. Individualios įmonės savininkas turi teisę keisti įmonės nuostatus, skirti įmonės vadovu kitą asmenį, tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, steigti filialus ir atstovybes, pertvarkyti, reorganizuoti ar likviduoti įmonę, gauti įmonės pelną, paimti įmonės kasoje esančius pinigus ar įmonės turtą, gauti informaciją apie individualios įmonės veiklą ir pan. Nagrinėjamu atveju, priimdama N. Č. dirbti direktoriumi, įmonės savininkė R. Č. neturėjo tikslo jam suteikti minėtas individualios įmonės vadovo (savininko) teises. N. Č., kaip administratoriui, buvo iškeltas uždavinys organizuoti bei administruoti pareiškėjo veiklą Danijos Karalystėje ir tą jis sėkmingai atliko. N. Č. buvo pareiškėjo administracijos vadovas Danijoje ir, siekiant suteikti galimybę tinkamai reprezentuoti pareiškėją užsienio verslo partneriams, pagrįstai N. Č. dienpinigių norma buvo padidinta 100 procentų. Pareiškėjas nurodo, kad sąvokos „individualios įmonės vadovas“ (kaip tai apibrėžta Individualių įmonių įstatyme) ir „individualios įmonės administracijos vadovas“ (kaip tai apibrėžta minėtame Vyriausybės nutarime) nėra tapačios, tačiau mokesčių administratoriai ir teismas į tai neatsižvelgė. Šių sąvokų netapatumą patvirtina ir tai, kad 2009 m. vasario 25 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 134, kuriuo pakeitė savo 2003 m. sausio 28 d. nutarimą Nr. 99 ir individualios įmonės administracijos vadovo sąvoką pakeitė kita, individualios įmonės vadovo, sąvoka.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

              Atsakovas nurodo, kad, pagal Individualių įmonių įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 6 ir 7 dalis, 7 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, individuali įmonė turi teisę skirti vadovu kitą asmenį (ne savininką), tačiau toks skyrimas turi būti numatytas nuostatuose, kurie įsigalioja tik nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre, ir apie tokį skyrimą turi būti tinkamai informuojamas juridinių asmenų registras. Pareiškėjo teiginiai dėl individualios įmonės administracijos vadovo ir individualios įmonės vadovo sąvokų yra neteisingi. Kadangi ūkio subjektų vadovai, vykdami į komandiruotes, paprastai vykdo ne tik darbines, bet ir tam tikras reprezentacines funkcijas, todėl Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse yra numatyta, kad asmenims, kurie atlieka ūkio subjektų vadovų funkcijas (nepriklausomai nuo to, kaip jie yra vadinami (direktoriais, prezidentais, vadovais ar administracijos vadovais)), delspinigių dydis didinamas 100 procentų. Tai, kas yra ūkio subjekto vadovas, sprendžiama pagal ūkio subjekto įstatus bei kitus duomenis. Pareiškėjos minimi Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių pakeitimai neturi jokios įtakos šiai bylai bei nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo laikotarpiu N. Č. buvo pareiškėjo administracijos vadovas. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tikrintu laikotarpiu individualios įmonės „Roneka“ vadovė buvo jos savininkė R. Č..

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.

 

              Apeliacinis skundas atmestinas.

 

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino bylos įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad N. Č. laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. nebuvo pareiškėjo administracijos vadovas, todėl komandiruočių į Danijos Karalystę metu jam pagal Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 4 punktą dienpinigių norma negalėjo būti didinama 100 procentų ir šis dienpinigių padidinimas negali būti priskirtas neapmokestinamosioms pajamoms Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.

Atsakydama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neteisingai supranta įmonės administracijos vadovo sąvoką. Pagal Lietuvių kalbos instituto išleistame Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (Vilnius, 2000) pateiktus apibrėžimus (psl. 2), įmonės administracija yra įmonės vadovaujantysis personalas. Todėl įmonės administracijos vadovas yra toks asmuo, kuris vadovauja įmonės vadovaujančiajam personalui. Nagrinėjamu atveju N. Č. pareiškėjo vadovaujančiajam personalui nevadovavo, o tik organizavo tam tikrą veiklą Danijos Karalystėje. Tokiu būdu jis buvo tam tikras administratorius, t. y. reikalų tvarkytojas (kaip tai apibrėžta tame pačiame Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, psl. 2), o tai yra kitokia funkcija, nes įmonės reikalų tvarkymas, kuris kitais žodžiais gali būti apibūdintas ir kaip tam tikros veiklos administravimas ar vadybinių funkcijų atlikimas, savaime dar nereiškia vadovavimo pačiam įmonės vadovaujančiajam personalui.   N. Č. šioje situacijoje galėtų būti prilygintas įmonės vadovaujančio personalo darbuotojui, bet ne paties tokio personalo vadovui.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 4 punkte vartotai administracijos vadovo sąvokai būtų buvusi suteikta speciali teisinė reikšmė, skirtinga nuo prieš tai nurodytos bendrinės jos reikšmės.

Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.              

 

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies            1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Apeliacinį skundą atmesti. 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.  

Nutartis neskundžiama.

 

 

           Teisėjai

     Stasys Gagys

 

 

 

     Dainius Raižys

 

    

 

     Skirgailė Žalimienė