Civilinė byla Nr. 2A-1141/2014

Procesinio sprendimo kategorija: 36.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AS UniCredit Bank apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1523-340/2014 pagal ieškovo AS UniCredit Bank, veikiantį per AS UniCredit Bank Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl skolos pagal garantiją priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AS UniCredit Bank, veikiantis per AS UniCredit Bank Lietuvos skyrių, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 749 999,95 Lt pagal šalių 2007 m. kovo 6 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. BS/2007/53G, jos pagrindu išduotą garantiją, taip pat 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad su skolininku UAB „Baltic Realty Solution“ (šiuo metu įmonė bankrutavusi ir išregistruota iš registro) 2008 m. rugsėjo 9 d. pasirašė kreditavimo sutartį Nr. 41000097-01 dėl 954 000 EUR kredito nekilnojamojo turto įsigijimui pagal 2008 m. rugsėjo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį; vėlesniu 2008 m. spalio 21 susitarimu Nr. 1 kreditas buvo sumažintas iki 928 050 EUR. Pažymėjo, kad kreditas buvo išduotas su sąlyga, jog skolininkas už įsigyjamą turtą savo lėšomis sumokės 1 400 000 Lt (sutarties 3.1.14 p.). Teigė, kad skolininkui kreditas buvo išmokėtas po to, kai turto pardavėjas UAB „Domi grupė“ pateikė ieškovui ir atsakovui patvirtinimą, jog skolininkas įvykdė paminėtą sąlygą dėl 1 400 000 Lt sumokėjimo. Nurodė, jog atsakovas 2008 m. spalio 3 d. valdybos posėdžio protokolu Nr. 030 priėmė sąlygas garantijos suteikimui, 2008 m. spalio 21 d. suteikė ieškovui Smulkiojo ir vidutinio verslo paskolos garantiją Nr. 01798, kuria ieškovui garantavo už skolininką 749 999,95 Lt suma. Atsakovo valdyba 2009 m. kovo 23 d. protokolu Nr. 010 sutiko su kredito grąžinimo grafiko pakeitimais.

Teigė, jog skolininkas netinkamai vykdė savo prievoles, todėl nuo 2009 m. liepos 7 d. nutraukė kreditavimo sutartį ir apie tai informavo atsakovą. Ieškovas ir kiti kreditoriai pradėjo išieškojimo procedūras, skolininkui 2010 m. lapkričio 18 d. buvo iškelta bankroto byla; bankroto metu skolininko turtas buvo parduotas už 828 671 Lt, lėšas gavo ieškovas, kaip įkaito turėtojas, tačiau užbaigus skolininkui bankroto procedūrą ir jį išregistravus, liko nepatenkintas 1 941 387,2 Lt kreditorinis reikalavimas.

Nurodė, kad ieškovo reikalavimo išmokėti garantiją atsakovas nevykdė, motyvuodamas tuo, kad kreditas buvo išmokėtas jo neinformavus apie nuosavos lėšų dalies sumokėjimą už įsigyjamą turtą. Pažymėjo, kad Bendradarbiavimo sutarties 10.3 punkte buvo numatytos sąlygos, kurioms esant, atsakovas turėjo teisę nemokėti garantijos: reikalavimas išmokėti garantiją pateiktas praleidus terminą arba 15 procentų paskolos panaudojus ne pagal garantijoje nurodytą paskirtį. Ieškovo teigimu, šiuo atveju tokių sąlygų nebuvo, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti garantiją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 13 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Teismas, vadovaudamasis tarp šalių sudarytų sutarčių nuostatomis, sprendė, jog skolininko nuosavų lėšų panaudojimas investiciniame projekte laikytinas garantijos suteikimo sąlyga, todėl atsakovo prievolė – sąlyginė, o jos atsiradimas siejamas su šia aplinkybe (CK 6.30 str. 1 d.). Konstatavo, jog ieškovo pateikti dokumentai – 2008 m. spalio 10 d. UAB „Domi grupė“ raštas Nr. A-2/153 bei 2008 m. rugsėjo 30 d. UAB „Domi grupė, UAB „Baltic Realty Solution“ ir UAB „Statybos gairė“ tarpusavio skolų užskaitos trišalė sutartis – neįrodo, kad skolininkas 1 400 000 Lt sumokėjo savo lėšomis, nes mokėjimo dokumentų kopijos nepateiktos, nenurodyti nei skolų dydžiai, nei jų atsiradimo pagrindai, UAB „Domi grupė“ rašte nurodytos sumos ir mokėjimo aplinkybės nesutampa su trišalėje sutartyje nurodytomis mokėjimų ir įskaitymo aplinkybėmis. Remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, nustatė, jog bendrovės UAB „Domi grupė“, UAB „Baltic Realty Solution“ ir UAB „Statybos gairė“ yra susijusios – UAB „Baltic Realty Solution“ vienintelis akcininkas yra UAB „Statybos gairė“; trišalę sutartį pasirašęs UAB „Baltic Realty Solution“ direktorius V. V. yra UAB „Statybos gairė“ akcininkas, taip pat buvo UAB „Domi grupė“ generaliniu direktoriumi. Atkreipė dėmesį į tai, jog UAB „Statybos gairė“ įgijo bankrutuojančios įmonės statusą nuo 2009-07-07, turto įgijėjas UAB „Baltic Realty Solution“ – nuo 2010-11-25, todėl teismas, remdamasis įrodymų tikėtinumo taisykle, sprendė, kad turto įgijėjas savo prievolės pagal trišalę sutartį sumokėti 1 400 000 Lt iki 2011 m. rugsėjo 30 d. UAB „Statybos gairė“ už atliktą įskaitymą neįvykdė.

Pažymėjo, kad garantijoje nebuvo numatytas sąlygos dėl skolininko nuosavų lėšų panaudojimo įvykdymo terminas, todėl sprendė, jog sąlyga laikoma neįvykdyta tol, kol paaiškėja, kad ta aplinkybė neatsiras (CK 6.32 str. 3 d.). Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog atsakovui, kuris sutiko su kredito mokėjimo grafiko pakeitimas, buvo žinoma aplinkybė, jog ieškovas kreditą išmokėjo remdamasis UAB „Domi grupė“ raštu, kuriame informuojama apie  1 400 000 Lt sumokėjimą. Nurodė, jog teisiškai reikšmingas yra garantijos sąlygos įvykdymo faktas, bet ne informacijos apie skolininko nuosavų lėšų panaudojimą pateikimo forma. Sprendė, jog ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovo suteikta garantija tapo besąlyginė vien dėl tos aplinkybės, kad atsakovas nereiškė pretenzijų dėl kreditavimo sutarties 3.1.14 punkte įtvirtintos sąlygos įvykdymo.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog garantijos suteikimo sąlyga – kredito gavėjo nuosavų lėšų panaudojimas investiciniame projekte – nebuvo įvykdyta, todėl atsakovo prievolės pagal garantiją neatsirado ir šis pagrįstai atsisakė ją vykdyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas AS UniCredit Bank, veikiantis per AS UniCredit Bank Lietuvos skyrių, apeliaciniame skunde prašo pakeisti paminėtą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas taip pat prašo prijungti prie bylos pateikiamus rašytinius įrodymus – 2008 m. rugsėjo 30 d. Mokėjimo atidėjimo sutartį Nr. 08-09-30. Skunde teigia, kad:

1. Teismas nesilaikė sutarčių aiškinimo principų, neatsižvelgė į jų tarpusavio ryšį, esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po jų sudarymo, klaidingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, neįsigilino į garantijos, kaip užtikrinimo priemonės, esmę, turinį, netinkamai aiškino ir taikė Bendradarbiavimo sutartimi nustatytų Garantijos vykdymo sąlygų turinį, garantijos išmokėjimo sąlygas, jas supainiojo su garantijomis užtikrinamų paskolų sąlygomis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas yra verslo subjektas, kurio veikla yra išimtinai susijusi tik su garantijų teikimu, sutarčių nuostatas aiškino tik atsakovo naudai, todėl nemotyvuotai ir nepagrįstai sprendė, kad skolininko nuosavų lėšų panaudojimas taip pat laikytinas garantijos sąlyga, o atsakovas turėjo teisę atsisakyti išmokėti garantiją. Be to, teismas be pagrindo taikė Garantijų teikimo nuostatų 6.3 ir 12.3 punktus, kurie reglamentuoja kitus teisinius santykius.

2. Teismas neatskleidė ginčo esmės, nes nepagrįstai nurodė, kad garantijoje nebuvo nustatytas sąlygos dėl skolininko nuosavų lėšų panaudojimo įvykdymo terminas. Garantijoje buvo nurodyta, kad kreditas išmokamas jo gavėjui sumokėjus nuosavomis lėšomis 1 400 000 Lt, vėliausiai – iki 2008-12-01. Bendradarbiavimo sutarties 11 skirsnyje buvo nustatyta atsakovo pareiga ginti savo interesus tinkamai ir laiku, prižiūrėti, kaip yra vykdomos garantijos sąlygos, o esant pažeidimams – ją atšaukti. Šios pareigos atsakovas nevykdė, ir toliau neteisėtai naudojosi atlygintinę garantiją išdavusio asmens teisėmis.

3. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus, jog atsakovui buvo žinomos kredito išmokėjimo aplinkybės. Atsakovas buvo informuotas tiek apie išmokėtą kreditą, tiek apie skolininko lėšų panaudojimą, pateikti dokumentai jam tiko, jokių pretenzijų nereiškė, nesidomėjo garantijos įvykdymo sąlygomis, nė karto nesikreipė į ieškovą, neprieštaravo kredito grąžinimo grafiko pakeitimams. Taigi priešingai nei sprendė teismas, atsakovas ne tik žinojo apie kredito gavėjo nuosavų lėšų sumokėjimą, bet ir sutiko su nuosavų lėšų panaudojimu tarpusavio skolų įskaitymo būdu. Be to, sąvoka nuosavos lėšos sutartyse nebuvo detalizuota.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog skolininko nuosavų lėšų panaudojimas investiciniame projekte yra neįrodytas. UAB „Domi grupė“, UAB „Baltic Realty Solution“ ir UAB „Statybos gairė“ 2008 m. rugsėjo 30 d. sudarė tarpusavio skolų užskaitos trišalę sutartį, dėl atliktų įskaitymų nėra ginčo, todėl aplinkybė, jog skolininkas neatsiskaitė su UAB „Statybos gairė“, neturi reikšmės. UAB „Statybos gairė“ ir skolininkas 2008 m. rugsėjo 30 d. sudarė Mokėjimo atidėjimo sutartį Nr. 08-09-30, kuria susitarta, kad 1 400 000 Lt mokėjimo terminas atidedamas iki 2011-09-30. Tačiau ji negalėjo būti įvykdoma dėl UAB „Statybos gairė“, skolininko ir ieškovo 2008 m. rugsėjo 9 d. sudarytos paskolų subordinavimo sutarties, kuria visos akcininko UAB „Statybos gairė“ paskolos skolininkui subordinuojamos iki tinkamo Kredito sutarties įvykdymo. Taigi atsakovo reikalavimas pateikti dokumentus, įrodančius nuosavų lėšų panaudojimą, kurie nebuvo nurodyti Bendradarbiavimo sutartyje, buvo ne tik nesąžiningas, bet ir neįvykdomas.

5. Teismas pažeidė sutarčių laisvės, privalomumo bei teisėtų lūkesčių principus, nes nenustatęs bendradarbiavimo sutartyje nurodytų garantijos atšaukimo sąlygų, nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus.

Atsakovas UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsisakyti prijungti naujai patiektus įrodymus, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Teigia, kad:

1. Nepagrįsti apelianto teiginiai, susiję su garantijos sąlygos įvykdymo terminu. Paskolos gavėjo nuosavų lėšų investavimo iki paskolos lėšų panaudojimo pradžios sąlyga yra ne tik esminė garantijos suteikimo sąlyga, bet ir paskolos lėšų, išmokamų pagal kreditavimo sutartį, išankstinė sąlyga. Todėl jos vykdymas buvo privalomas ne tik dėl garantijos, bet ir dėl kreditavimo sutarties nuostatų.

2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad garantija negalioja (t. y. garanto prievolė sumokėti pagal suteiktą garantiją neatsirado), nes nėra įvykdytos visos garantijoje nurodytos garantijos suteikimo sąlygos. Skolininko ir su juo susijusių įmonių tarpusavio skolų užskaitos trišalė sutartis buvo pasirašyta 2008-09-30, tačiau apeliantui jos kopija faksu buvo atsiųsta tik 2009-02-05, tai yra praėjus daugiau kaip 100 dienų po paskolos lėšų išmokėjimo. Taigi apeliantas išmokėjo kreditą  neturėdamas jokių mokėjimo už perkamas patalpas dokumentų, numatytų Kreditavimo sutarties 3.1.14 punkte, neįsitikinęs, kad skolininkas finansuojamame projekte dalyvauja nuosavomis lėšomis kreditavimo sutartyje suderintu būdu ir tvarka, ir tik vėliau pradėjo rūpintis atitinkamais dokumentais, galinčiais patvirtinti tinkamą kreditavimo sutarties nuostatų laikymąsi ir garantijos suteikimo sąlygų įvykdymą.

3. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog atsakovui buvo žinomos aplinkybės, susijusios su nuosavų lėšų panaudojimu. Apeliantas kartu su prašymu pritarti paskolos gražinimo grafiko pakeitimui, nepateikė atsakovui jokių dokumentų, kuriuose būtų nurodoma, kokiu būdu jis įsitikino, kad skolininkas tinkamai panaudojo nuosavas lėšas projekto finansavimui, atsakovas vertino tik tuos duomenis ir dokumentus, kuriuos pateikė apeliantas ir kurie buvo tiesiogiai susiję su prašymu pakeisti paskolos grąžinimo grafiką. Nei garantijoje, nei Bendradarbiavimo sutartyje, nei Garantijų teikimo nuostatuose nėra numatyta prievolė atsakovui savarankiškai tikrinti, ar garantijos sąlygos yra įvykdytos, ar jų įvykdymas pagrįstas tinkamais dokumentais ir pan., jei yra kreipiamasi dėl paskolos sąlygų pakeitimo.

4. Pagal kasacinio teismo praktiką būtent kreditorius (šiuo atveju apeliantas), norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą ar nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir pan. Jei kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012).

5. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas be pagrindo vadovavosi Garantijų teikimo nuostatų 6.3 bei 12.3 punktais. Apeliantui buvo žinoma, kad atsakovo garantijų teikimas yra reglamentuotas Valstybės skolos įstatymu (8 str.), jos yra laikomos valstybės garantijomis, sąlyginėmis, nes turi atitikti Garantijų teikimo nuostatuose nustatytus kriterijus remiamiems projektams. Jos nėra analogiškos bankų išduodamoms nepriklausomoms garantijoms (pagal pirmą pareikalavimą), todėl kaip teisingai nurodė teismas, šiuo atveju taikytinos ne tik konkrečios garantijos, Bendradarbiavimo sutarties, bet ir Garantijų teikimo nuostatų normos.

6. Apeliantas klaidingai interpretuoja garantijos sąlygą nuosavomis lėšomis sumokėti 1 400 000 Lt. Pagal Kreditavimo sutartį apeliantui privalėjo būti pateikti sumokėjimą patvirtinantys dokumentai (mokėjimo pavedimų kopijos). Pardavėjo vienašališkas patvirtinimas, kad su juo yra atsiskaityta už perkamą turtą (ar jo dalį), be mokėjimo dokumentų, pats savaime nepatvirtina, kad buvo atliktas paskolos gavėjo mokėjimas nuosavomis lėšomis. Garantija Nr. 01798 buvo suteikta atsižvelgiant į apelianto pateiktą informaciją apie finansuojamą investicinį projektą (Skolininko atliktą kreditavimo rizikingumo įvertinimą, Kreditavimo sutarties tekstą), kuriame nurodoma, kokiu būdu nuosavos lėšos turi būti sumokamos už perkamas patalpas. Susijusių verslo subjektų jau turimų tarpusavio prievolių, nesusijusių su finansuojamu projektu, vykdymas negali būti laikomas tinkamu dalyvavimu nuosavomis lėšomis kredituojamo projekto finansavime.

7. Apeliantas, išduodamas paskolos lėšas Skolininkui pagal kreditavimo sutartį ir nesilaikydamas joje nurodytų garantijos suteikimo sąlygų, prisiėmė riziką, susijusią tiek su kredito negrąžinimu, tiek su garantijos neišmokėjimu.

8. Nepagrįsti apelianto teiginiai, susiję su sutarties laisvės, teisėtų lūkesčių principų pažeidimu. Apeliantas, siekdamas gauti garantijos išmokėjimą, ne tik nesąžiningai neatskleidė visų būtinų sąlygų, bet taip pat ir nepateikė visos būtinos informacijos, kuri būtų lėmusi garantijos suteikimą (turto pirkėjas ir pardavėjas yra susiję asmenys, turintys tarpusavio įsiskolinimų).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliantės ieškovo AS UniCredit Bank, veikiančio per AS UniCredit Bank Lietuvos skyrių, apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo reikalavimus dėl 749 999,95 Lt garantijos sumokėjimo. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, teigia, jog teismas neteisingai aiškino ir taikė tarp šalių sudarytų sutarčių nuostatas, garantijos sąlygas, be pagrindo sprendė, jog ieškovas neįrodė kredito gavėjo nuosavų lėšų panaudojimo fakto ir kt.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė tiek civilinio proceso, tiek materialinės teisės normas, sutarčių nuostatas ir, atmesdamas ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.).

Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su garantijos sąlygomis.

Dėl garantijos sąlygų

Kaip teisingai nurodė apeliantas, sutartys turi būti aiškinamos laikantis sutarčių aiškinimo principų, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, esmę, tikslą, visumą, sudarymo kontekstą, faktines aplinkybes, ir t. t. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog teismas skundžiamame sprendime šių taisyklių nesilaikė ir todėl priėmė nemotyvuotas ir nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl garantijos sąlygų ir su jomis susijusių sandorių nuostatų aiškinimo.

Garantija yra vienas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų. Tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Pažymėtina, jog garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole, ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai, t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.90 str. 2 d.). Garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo. Garanto įsipareigojimas atsakyti garantijoje nustatyta suma reiškia, kad jis gali garantuoti tiek už visos pagrindinės prievolės įvykdymą, tiek už jos dalį. Garantijos, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2012 ir kt.).

Taigi iš esmės garantija – tai komercinis sandoris, kurio pagrindu, kaip teisingai nurodė apeliantas, garanto davėjas taip pat gauna pelno. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovas UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ – tai ne privatus verslo subjektas, o specifinį statusą turinti įmonė, valstybės įsteigta garantijų smulkiam ir vidutiniam verslui suteikimo institucija, veikianti pagal Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymą, kuri garantijas turi teisę teikti tik vadovaudamasi Ūkio ministro 2003 m. birželio 30  d. įsakymu Nr. 4-255 patvirtintais Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatais (toliau – Garantijų teikimo nuostatai). Kaip teisingai nurodė teismas, bendrovė teikia garantijas tik dėl paskolų, suteikiamų paskolos gavėjams, kurie pagal Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymą atitinka tokiam subjektui nustatytus reikalavimus ir kuriems netaikomi valstybės pagalbos smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams apribojimai (3 p.). Šiuose nuostatuose nustatyta, kad garantijos teikiamos kredito įstaigoms, sudariusioms su UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ sutartį dėl bendradarbiavimo, kurioje turi būti nustatyti  pagrindiniai reikalavimai skolininkui bei investicijų projektui (ar verslo planui), įskaitant reikalavimą skolininkui į paskolos lėšomis numatomą finansuoti investicijų projektą (ar verslo planą) investuoti ne mažiau kaip 20 procentų nuosavų lėšų ar kito turto, taip pat nustatytos kitos privalomos bendradarbiavimo sutarties sąlygos, nuostatos (2008 m. spalio 21 d. nuostatų 7 punkto redakcija, galiojusi garantijos išdavimo metu). Pagal minimus nuostatus sprendimą suteikti tokią garantiją priima UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ valdyba, po šio sprendimo priėmimo, bendrovė per 20 dienų bendradarbiavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis suteikia garantijos gavėjui rašytinę garantiją (8 p.). Nuostatų 18 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjui (skolininkui) negrąžinus paskolos, garantijos gavėjas (kreditorius) pateikia garantijos davėjui (garantas) reikalavimą įvykdyti savo įsipareigojimus ir tokį reikalavimą privalo pagrįsti nuostatuose nustatyta tvarka, be kita ko pateikiant dokumentus, patvirtinančius tikslinį paskolos panaudojimą ir garantijos suteikimo sąlygų įvykdymą.

Taigi atsakovo veikla yra susijusi su finansinių priemonių, skirtų pradėti ar plėsti smulkųjį ir vidutinį verslą,  administravimu, kurią reglamentuoja pirmiau paminėti teisės aktai, o garantijos teikiamos turint tikslą skatinti Lietuvos verslo augimą ir konkurencingumą, jos išduodamos tik tam tikriem subjektams, kurie atitinka jiems keliamus reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovas (kreditorius) ir atsakovas (garantas) 2007 m. kovo 6 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. BS/2007/53G, kurioje susitarė dėl atsakovo garantijų ieškovui suteikimo sąlygų, nustatė, kad ši suteikiama tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos atsakovo sprendime dėl garantijos suteikimo (1.5 p.), atsakovas / bendrovė teikia garantijas vadovaudamasis Garantijų teikimo nuostatais, o sutartis reglamentuoja atsakovo ir banko tarpusavio santykius tiek, kiek jų nereglamentuoja šie nuostatai (1.2 p.). Bendradarbiavimo sutartyje reglamentuojama garantijos suteikimo tvarka, nurodyti privalomi reikalavimai paskolos gavėjui, paskolai ir paskolos sutarčiai, banko teisės į bendrovės įsipareigojimų pagal suteiktą garantiją vykdymo, realizavimo tvarka (3, 4, 8 skirsniai).

Kaip matyti iš byloje esančios bendradarbiavimo sutarties, joje taip pat išsamiai reglamentuota garantijos suteikimo tvarka ir būtini dokumentai, kuriuos bankas, pageidaujantis gauti šią specialiąją garantiją, turi pateikti bendrovei: banko ir paskolos gavėjo kompetentingų atstovų užpildytas ir pasirašytas prašymas suteikti garantiją; paskolos gavėjo kompetentingo atstovo užpildyta ir pasirašyta bendrovės nustatytos formos pažyma apie paskolos gavėją bei gautą valstybės pagalbą; paskolos gavėjo projekto, banko sprendimo, kuriame nustatytos esminės paskolos sąlygos, projekto ir suteikiamos paskolos įvertinimo ataskaitos, kurioje yra paskolos rizikingumo analizė, dokumentų, patvirtinančių paskolos gavėjo pajėgumą įvykdyti paskolos sutartyje numatomos įsipareigojimus, patvirtintas kopijas (sutarties 3.1 p.). Šios sutarties 4.5 punkte nustatyta, jog paskolos gavėjas projektui įgyvendinti turi investuoti (panaudoti) nuosavų lėšų ar turto ne mažiau kaip 20 procentų viso projekto vertės. Sutarties 8.3.4 punkte nurodyta, jog bankas, kreipdamasis dėl garantijos išmokėjimo, be prašymo ir kitų dokumentų, taip pat turi pateikti dokumentus (jų kopijas) ir įrodymus, patvirtinančius bendrovės sprendime dėl garantijos suteikimo nurodytų sąlygų įvykdymą.

Ieškovo AS UniCredit Bank ir skolininko UAB „Baltic Realty Solution“ 2008 m. rugsėjo 9 d. kreditavimo sutartyje taip pat yra reglamentuotos kredito suteikimo, išmokėjimo sąlygos, kredito gavėjo, banko įsipareigojimai, kredito tikslas – nekilnojamojo turto įsigijimas. Šios sutarties 3.1 punktas nustato, jog kreditas išmokamas tik įvykdžius visas išankstines kredito išmokėjimo sąlygas, kurių yra net 14, tarp jų, viena iš sąlygų – kredito gavėjas privalo iš nuosavų lėšų sumokėti įsigyjamų patalpų pirkimo kainos dalį, kuri nebus finansuojama kredito lėšomis, pateikti bankui dokumentus, patvirtinančius kredito gavėjo atliktus mokėjimus už įsigyjamas patalpas ir (arba) į banko sąskaitą pervesti visą atsiskaitymui už patalpas atlikti reikalingą ar trūkstamą kredito gavėjo nuosavų lėšų sumą, kurią bankas kartu su kredito lėšomis perves patalpų pardavėjui (sutarties 3.1.14 p.). Kredito sutarties 6.2 punkte nustatyta, jog bankas išmoka kreditą ar jo dalį tik kredito gavėjui įvykdžius atitinkamas sutarties 3 straipsnyje nurodytas išankstines sąlygas.

Kaip matyti iš atsakovo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ valdybos 2008-10-03 posėdžio protokolo duomenų, ši, įvertinusi pateiktą medžiagą ir rizikos valdymo komiteto siūlymą, nutarė suteikti garantiją nurodytomis sąlygomis. Viena iš šių sąlygų – paskolos lėšos gali būti pradėti naudoti tik tuomet, kai bankas garantui – UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, pateikia dokumentus, įrodančius, kad paskolos gavėjas (skolininkas) už perkamas patalpas nuosavomis lėšomis jau sumokėjo ne mažiau kaip 1 400 000 Lt sumą (protokolo 11 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 2008 m. spalio 21 d. išdavė ieškovui AS UniCredit Bank garantiją, kurioje nurodyta garantuojama prievolė, garantijos suma, paskolos lėšų panaudojimas ir kitos sąlygos. Pažymėtina, kad garantijoje taip pat buvo nurodytos paskolos išmokėjimo sąlygos, kurias, kaip minėta, nustatė garanto valdyba: paskolos lėšos pagal išlaidų pagrindimo dokumentus gali būti panaudotos tik patalpoms, esančioms J. J. g. 1, Panevėžyje, pirkti, paskolos lėšos gali būti pradėtos naudoti tik bankui UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ pateikus dokumentus, įrodančius, kad paskolos gavėjas (skolininkas) už šį turtą nuosavomis lėšomis jau sumokėjo ne mažiau kaip 1 400 000 Lt sumą.

Taigi kaip matyti iš šių paminėtų dokumentų nuostatų, ta pati sąlyga dėl nuosavų lėšų panaudojimo investiciniame projekte, yra aiškiai nurodyta ne tik Garantijų teikimo nuostatuose, 2007 m. kovo 6 d. bendradarbiavimo sutartyje, 2008 m. rugsėjo 9 d. kredito sutartyje, garanto sprendime dėl garantijos suteikimo, bet ir pačioje garantijoje. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis tiek pirmiau paminėtų teisės aktų normų, tiek konkrečios sutarties analize, tiek visų sutarčių visuma, garantijos tikslu, paskirtimi, priešingai nei teigia apeliantas, pagrįstai konstatavo, jog ieškovo ir skolininko kredito sutarties sąlyga dėl skolininko nuosavų lėšų panaudojimo yra ne tik šios sutarties, bet ir garantijos suteikimo viena iš sąlygų, o pati garantija yra laikytina sąlygine, kurios įvykdymas priklauso nuo joje nustatytos sąlygos / sąlygų įvykdymo (CK 6.30 str. 1 d., CPK 185 str.).

Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl garantijos sąlygų įvykdymo.

Dėl nuosavų skolininko lėšų panaudojimo fakto

Kaip minėta, apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog garantijos suteikimo sąlyga nebuvo neįvykdyta, nes jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių kredito gavėjo / skolininko nuosavų lėšų panaudojimo investiciniame projekte.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai) patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar nesudaryti, jei sudaryti – tai kokiomis sąlygomis (CK 6.156 str. 1 d.). Šios šalių suderėtos sąlygos įtvirtinamos abiejų šalių pasirašomoje sutartyje, kuri nuo sutarties sudarymo momento jos šalims įgyja įstatymo galią ir sutarties šalys prisiimtus įsipareigojimus turi vykdyti tinkamai, o vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties reikalavimo teisė reikalauti vykdyti sutartį (CK 6.189 str. 1 d.). Apeliantas, kaip minėta, siekdamas papildomai užsitikrinti kredito gavėjo / skolininko prievolių pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą, su atsakovu sudarė Bendradarbiavimo sutartį dėl garantijos suteikimo.

Ieškovas kreditorius AS UniCredit Bank ir kredito gavėjas skolininkas UAB „Baltic Realty Solution“ prašyme atsakovui suteikti garantiją patvirtino, kad jiems yra žinoma, jog garantija yra teikiama pagal Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatus, kad suteikiama garantija yra valstybės pagalbos forma, prašyme taip pat įsipareigojo vykdyti bendrovės nustatytas garantijos suteikimo sąlygas, suteikus garantiją – įsipareigojo bendrovei pareikalavus pateikti dokumentus ir kitą informaciją, susijusią su garantijos suteikimo sąlygų įvykdymu, paskolos naudojimu ir kt.

Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas AS UniCredit Bank savo apeliaciniame skunde neneigia, jog jam buvo žinoma garantijos suteikimo sąlyga – nuosavų skolininko lėšų panaudojimas investiciniame projekte, jos įgyvendinimo reikšmė tiek paties kredito išmokėjimo faktui, tiek garantijos gavimo procedūrai. Teisėjų kolegijos nuomone, pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas yra kredito įstaiga, kurios tikslas – pelno siekimas teikiant finansines paslaugas. Bankas, vykdydamas savo veiklą, teikdamas paslaugas, kurios savo esme yra rizikingos (paskolų teikimas), įgyvendindamas paslaugų kitiems asmenims teikimo tvarką, vertindamas klientų rizikingumą, mokumą ir t. t., privalo griežtai laikytis nustatytų teisės aktų reikalavimų, veikti atsakingai, siekti išvengti galimų nuostolių, kurie gali kilti dėl rizikingos veiklos. Bankas yra verslo subjektas, laikytinas savo srities profesionalu, kuriam, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taikytini didesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl jam žinomi / turi būti žinomi teisiniuose santykiuose taikomi elgesio standartai, jų nesilaikymo pasekmės ir su tuo susijusi galima jam pačiam tenkanti rizika.

Kaip minėta, Garantijos teikimo nuostatų 18 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjui negrąžinus paskolos, garantijos gavėjo bendrovei pateikiamas reikalavimas įvykdyti bendrovės įsipareigojimus pagal suteiktą garantiją turi būti pagrįstas dokumentais ir kitais įrodymais, taip pat turi būti pateikti dokumentai, patvirtinantys tikslinį paskolos panaudojimą ir garantijos suteikimo sąlygų įvykdymą. Bendradarbiavimo sutarties 8.3.4 punkte nurodyta, jog bankas, kreipdamasis dėl garantijos išmokėjimo, be prašymo ir kitų dokumentų, taip pat turi pateikti dokumentus (jų kopijas) ir įrodymus, patvirtinančius bendrovės sprendime dėl garantijos suteikimo nurodytų sąlygų įvykdymą. Kredito sutarties 6.2 punkte nustatyta, jog bankas išmoka kreditą ar jo dalį tik kredito gavėjui įvykdžius atitinkamas sutarties 3 straipsnyje nurodytas išankstines sąlygas – tai yra sumokėjus nuosavas lėšas. Tuo tarpu banko kaip profesionalaus verslininko statusas nesudaro pagrindo teigti, jog jis nesuvokė ar negalėjo suvokti šių sąlygų reikšmės.

Taigi iš šių nuostatų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kilus ginčui, būtent apeliantui tenka pareiga įrodyti, jog jis laikėsi prisiimtų įsipareigojimų kreditą išmokėti tik tada, kai kredito gavėjas realiai apmokės perkamo turto kainos dalį nuosavomis lėšomis, nes tai tiesiogiai susieta su garantijos išmokėjimu, tai yra esminė sąlyga, kurią šis žinojo / turėjo žinoti. Tuo tarpu, kaip teisingai nurodė teismas, tokie įrodymai šioje byloje nepateikti.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantas kredito gavėjo nuosavų lėšų sumokėjimo faktą grindė 2008-10-10 turto pardavėjo UAB „Domi grupė“ rašte Nr. A-2/153 nurodyta informacija, jog UAB „Baltic Realty Solution“ pagal 2008 m. rugsėjo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjo 1 310 400 Lt ir pagal 2008 m. spalio 10 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties sumokėjo 89 6000 Lt, o taip pat 2008 m. rugsėjo 30 d. UAB „Domi grupė, UAB „Baltic Realty Solution“ ir UAB „Statybos gairė“ tarpusavio skolų užskaitos trišale sutartimi. Tačiau nei pirmiau paminėtame rašte, nei trišalėje sutartyje nepateikta duomenų apie atliktus mokėjimus, taip pat nepateikta ir įrodymų, patvirtinančių jų atlikimą apskritai.

Kaip matyti iš minėtos trišalės sutarties, joje nurodyta, kad UAB „Baltic Realty Solution“ skolinga  UAB „Domi grupė“; UAB Domi grupė ir UAB „Baltic Realty Solution“ skolingos UAB „Statybos gairė“. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nenurodyta nei skolų dydžiai, nei jų atsiradimo pagrindai. Apeliantas, skunde teigdamas, jog ši teismo išvada nepagrįsta, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, nors pagal CPK 178 straipsnio dalį šalys privalo įrodyti nurodomas aplinkybes.

Šioje sutartyje taip pat nurodyta, UAB „Domi grupė“ užskaito UAB „Baltic Realty Solution“ 300 000 Lt įsiskolinimą, kurį sumokėjo UAB „Statybos gairė“; UAB „Statybos gairė“ užskaitė UAB Domi grupė“ 1 100 000 Lt įsiskolinimą UAB „Baltic Realty Solution“; pastaroji įsipareigojo sumokėti 1 400 000 Lt UAB „Statybos gairė“ iki 2011 m. rugsėjo 30 d. Kaip minėta, kredito gavėjas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė su UAB „Domi grupė“. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, bendrovės, sudariusios trišalę sutartį, yra tarpusavyje susijusios: turto pardavėjo UAB „Baltic Realty Solution“ vienintelis akcininkas yra UAB „Statybos gairė“; UAB „Statybos gairė“ akcininkas – trišalę sutartį pasirašęs UAB „Baltic Realty Solution“ direktorius V. V. , kuris buvo UAB „Domi grupė“ generaliniu direktoriumi. Taigi apeliantas kredito gavėjo nuosavų lėšų panaudojimo faktą įrodinėjo ne realiu lėšų panaudojimu / mokėjimu, bet būtent tarpusavyje susijusių įmonių skolų, kurių kilmė, pagrįstumas, dydis nenurodyti, įskaitymu. Pažymėtina, jog apeliantas šio įmonių susietumo neneigia, taip pat nenurodo, kad mokėjimai pagal trišalę sutartį buvo atlikti realiai. Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, darytina išvada, jog UAB „Domi grupė“ rašte nurodyta informacija apie skolininko perkamo turto kainos dalies sumokėjimą jam tiesiogiai nėra pagrįsta (CPK 178 str.). Tuo tarpu teisėjų kolegijos nuomone, vien apelianto nurodoma aplinkybė, jog tarp trišalės sutarties šalių nėra ginčų nei dėl šių susidariusių skolų pagrindo, nei atliktų įskaitymų bei prievolių pasibaigimo, turint omenyje pirmiau paminėtas aplinkybes apie šių asmenų tarpusavio susietumą, nesudaro pagrindo išvadai, kad skplininkas į šį sandorį yra investavęs nuosavas lėšas (CPK 185 str.).

Apeliantas kartu su skundu pateikė UAB „Statybos gairė“ ir UAB „Baltic Realty Solution“ 2008 m. rugsėjo 30 d. sudarytą Mokėjimo atidėjimo sutartį. Šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina (CPK 314 str.). Minėtoje sutartyje susitarta, kad 1 400 000 Lt mokėjimas pagal 2008 m. rugsėjo 8 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį atidedamas iki 2011-09-30. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, UAB „Statybos gairė“ įgijo bankrutuojančios įmonės statusą nuo 2009-07-07, turto įgijėjas UAB „Baltic Realty Solution“ – nuo 2010-11-25. Pats apeliantas skunde nurodo, kad ši Mokėjimo atidėjimo sutartis nebuvo ir negalėjo būti įvykdyta, nes UAB „Baltic Realty Solution“, UAB „Statybos gairė“ ir ieškovas AS UniCredit Bank Lietuvos skyrius 2008 m. rugsėjo 9 d. sudarė paskolų subordinavimo sutartį, pagal kurią visos esamos ir būsimos UAB „Statybos gairė“ teisės bei UAB „Baltic Realty Solution“ įsipareigojimai yra subordinuojami. Pagal šią sutartį UAB „Statybos gairė“ turi teisę reikalauti, kad UAB „Baltic Realty Solution“ vykdytų savo įsipareigojimus tik tuomet, jeigu UAB „Baltic Realty Solution“ grąžino bankui visą jam išmokėtą kreditą, arba bankas yra suteikęs raštišką sutikimą (sutarties 2.1, 2.2 p.). Taigi sutiktina su atsakovo atsiliepime nurodytu teiginiu, jog pats apeliantas teigdamas, kad dėl Subordinavimo sutarties nuostatų skolininkas negalėjo įvykdyti nei Mokėjimo atidėjimo sutartyje nustatytų, nei kitų savo įsipareigojimų, – iš esmės pripažįsta, jog jokie mokėjimai kaip nuosavų lėšų panaudojimas investiciniame projekte – nekilnojamojo turto pirkimas – nebuvo nei planuojamas įvykdyti, nei vykdytas.                                                                                                                                                                                                                                    

Apelianto teiginys, jog naudojama sąvoka ,,nuosavos lėšos“ šalių sudarytose sutartyse nebuvo apibrėžta, atmestinas ne tik kaip nepagrįstas, tačiau taip pat kaip nesąžiningas. Kaip matyti iš Kredito sutarties 3.1.14 punkto, jame nurodyta, kad kredito gavėjas privalo iš nuosavų lėšų sumokėti įgyjamų Patalpų pirkimo kainos dalį, kuri nebus finansuojama iš paskolos lėšų; tuo tikslu kredito gavėjas turi pateikti bankui dokumentus, patvirtinančius kredito gavėjo atliktus mokėjimus už įsigyjamas patalpas, ir (arba) į banko sąskaitą pervesti visą atsiskaitymui už paskolas atlikti reikalingą ar trūkstamą kredito gavėjo nuosavų lėšų sumą. Šiame punkte nustatyta, kad nuosavos lėšos, skirtos sumokėti už įsigyjamas patalpas, sukaupiamos arba kredito gavėjo akcininkams papildomais įnašais didinant įstatinį kapitalą, arba akcininkams teikiant paskolas. Tuo tarpu, kaip minėta, byloje nėra duomenų, to neteigia ir pats apeliantas, jog paskolos skolininkui buvo teikiamos ar kad jo įstatinis kapitalas buvo didinamas.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad esminę reikšmę kvalifikuojant minėtas sutarčių sąlygas ir sprendžiant apie jų įvykdymą, turi aplinkybės, jog garantas, kuriam, jo teigimu, buvo pranešta tiek apie skolininko nuosavų lėšų sumokėjimą, tiek apie kredito išdavimą, šiais klausimais nereiškė jokių pretenzijų, nė karto nesikreipė į ieškovą, neprieštaravo kredito grąžinimo grafiko pakeitimams. Todėl, anot jo, spręstina, kad jis sutiko su tokio pobūdžio nuosavų lėšų panaudojimu. Visų pirma, kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovas, nei garantijoje, nei Bendradarbiavimo sutartyje, nei Garantijų teikimo nuostatuose nėra numatyta atsakovo prievolės savarankiškai tikrinti, ar garantijos sąlygos yra įvykdytos, ar jų įvykdymas pagrįstas tinkamais dokumentais ir pan., sprendžiant dėl paskolos sąlygų pakeitimo. Be to, garantija buvo išduota apeliantui, kuris yra suinteresuotas jos išmokėjimu, todėl, kaip minėta, būtent jam tenka pareiga įrodyti nuosavų lėšų panaudojimo faktą pagal pirmiau paminėtas sutartines sąlygas. Antra, apeliantas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, jog kreipiantis į atsakovą dėl paskolos grąžinimo grafiko pakeitimo, šiam buvo pateikti konkretūs dokumentai, susiję su nuosavų lėšų panaudojimo faktu.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog jis nepateikė įrodymų, jog garantijos sąlygos buvo įvykdytos (CPK 178 str.). Todėl apeliantas, kuriam, kaip minėta, taikytini didesni atidumo, protingumo reikalavimai, nesilaikęs sutarčių nuostatų, garantijų teikimo sąlygų, jų reglamentavimo, nepagrįstai teigia, jog teismas, atmesdamas jo ieškininius reikalavimus, tokiu būdu pažeidė sutarčių laisvės, privalomumo bei teisėtų lūkesčių principus (CK 6.156 str. 1 d., 6.189 str., 6.245 str.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo AS UniCredit Bank, veikiančio per AS UniCredit Bank Lietuvos skyrių, ieškinį, tinkamai įvertino ir išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės bei proceso normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą  atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.