VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

(S)

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant pareiškėjui A. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. J. 2013-06-25 kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), už kiekvieną laikymo dieną netinkamomis sąlygomis po 30 Lt neturtinei žalai atlyginti.

              Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2011-10-25 iki 2013-04-10 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K 8 kv. m kamerose su dar dviem, trim asmenimis. Pareiškėjas dėl to žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K reabilitacijos skyriaus darbuotojus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymėjo, kad neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos darbuotojų veiksmų buvo kalinamas perpildytose, ankštose kamerose ir dėl to patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo  sveikata, savijauta, sutriko visavertis  gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai. Be to, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjo nuomone, jis patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad jam nepatogu valgyti, nes miega antrame aukšte, stalas skirtas dviem asmenims. Pareiškėjas, įvertinęs tai, kad Lietuvoje krizė, prašė priteisti 9 000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad kameroje Nr. 285, esančioje rūsyje, drėgna.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–17).

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiais: 2011-11-21 iki 2011-11-24, 2011-11-25 ryte, 2012-01-27 vakare, 2012-01-28 ryte, 2012-05-10 ryte, 212-05-17 ryte, 2012-0-07 vakare, 2012-06-27 ryte, 2012-06-28 ryte, 2012-07-04 ryte, 2012-07-13 vakare, 2012-07-14 iki 2012-07-15, 2012-07-16 ryte, 2012-07-26, 2012-07-27 vakare, 2012-07-28 iki 2012-08-05, 2012-08-09 ryte, 2012-08-16 ryte, 2012-11-08 ryte, 2012-11-15, 2012-11-16, 2012-12-07 ryte, 2012-12-11 ryte, 2013-01-04, 2013-01-05 iki 2013-01-09, 2013-01-10 ryte, 2013-01-14 ryte, 2013-03-14 ryte, 2013-03-19 ryte, 2013-04-03 vakare, 2013-04-04 ryte, 2013-04-05 iki 2013-04-18 buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų vienam asmeniui tenkantis ploto kameroje reikalavimų. Be to, laikotarpiais nuo 2011-12-01 iki 2012-01-26, nuo 2012-05-31 iki 2013-04-26, nuo 2012-05-31 iki 2013-06-07 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, todėl laikomų asmenų skaičius viršija leidžiamą laikyti asmenų skaičių. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Atsakovas stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Pabrėžė, kad suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Kamerose remontas atliekamas  pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovės nuomone, nėra žalos padarymo fakto – būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad A. J. (b. l. 8–12) 2011-10-25 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2013-04-19 buvo laikomas nuo dviejų iki šešiolikos asmenų tam tikrose kamerose, kurių plotas nuo 7,38 kv. m iki 34,71 kv. m. Tai patvirtina ir asmens įskaitos kortelėje bylos Nr. 2011-11973-K nurodyti duomenys (b. l. 21).

Pareiškėjas teigia, kad jis laikotarpiu nuo 2011-10-25 iki 2013-04-10 buvo laikomas Lukiškių TI-K,  pažeidžiant minimalų kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą.

Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką – net keletą mėnesių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis draudžia asmens orumą žeminantį elgesį. 

Iš atsakovės pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-10-25 iki 2013-04-19 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m – 340 dienų 5 rytus ir 19 vakarų. Pareiškėjas viso kalinimo laikotarpiu 37 dienas 19 rytų bei 5 vakarus buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Sutiktina su atsakove, kad nevertintini laikotarpiai, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Atsakovė nurodė, kad jis buvo išvykęs nuo 2011-12-01 iki 2012-01-26, nuo 2012-05-31 iki 2013-04-26, nuo 2012-05-31 iki 2013-06-07, tačiau pagal byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K nuo 2011-12-01 iki 2012-01-26 ir nuo 2012-05-31 iki 2012-06-07 (b. l. 8–12). Tai, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, nepaneigia nustatyto kamerų ploto pažeidimo. Pareiškėjas teigė, kad kameroje Nr. 285 buvo drėgna, tačiau jokių skundų ar kreipimųsi į administraciją pareiškėjas dėl didelės drėgmės teismui nepateikė. Iš atsakovės teismui pateiktų duomenų matyti, kad UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis Lukiškių (b. l. 24–56) Lukiškių TI-K teikė paslaugas. Pareiškėjo kiti nurodyti nepatogumai, t. y. kad prie stalo gali sėdėti tik du žmonės, jam buvo nepatogu valgyti iš esmės atsirado dėl to, kad vienam asmeniui kameroje teko mažesnis nei nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas. Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2013-03-25 su skundu kreipėsi į administraciją dėl skrandžio negalavimų (b. l. 34). Vis tik manytina, kad minėtiems negalavimams nustatytas kameros ploto pažeidimas negalėjo turėti tiesioginės įtakos, nes nebuvo pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Be to, ligos istorijoje nenurodyta, kokios skrandžio negalavimo priežastys. Pareiškėjas teismui nenurodė konkrečių sveikatos problemų, kurios atsirado dėl jo laikymo Lukiškių TI-K per mažose kamerose. Iš Asmens sveikatos istorijos kopijų teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojų specialistų, jam skirtas gydymas (b. l. 37–62), tačiau teismas nenustatė išskirtinių negalavimų ar ligų, kurios atsirado dėl to, jog pareiškėjas buvo laikomas, pažeidžiant nustatytą kamerų ploto reikalavimą. Pareiškėjas iš esmės kitų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K konkrečiai neįvardijo ir dėl jų iš esmės nesiskundė.

              Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).

Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas jokie pinigai, joks materialus turtas negali atstoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Be to, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-04 nutartis Nr. A-143-2844-12).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendimas byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05).

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas 340 dienų 5 rytus ir 19 vakarų buvo kalinamas, pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą. Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam žmogui teko mažesnis, nei nustatytas, minimalus plotas, sudaro pagrindą pripažinti, kad tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Taigi, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius sveikatos sutrikimus jam sukėlė gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų.

Teismas, atsižvelgdamas į laikotarpio, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į pažeidimo mąstą, jo trukmę (340 dienų 5 rytus ir 19 vakarų), teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1027-13), į šalies ekonominę padėtį (minimali mėnesinė alga 1 000 Lt, vidutinis darbo užmokestis 2 171 Lt), į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 2 000 Lt neturtinės žalos.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

A. J. skundą tenkinti iš dalies.

              Priteisti A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo,  2 000 (du tūkstančius litų) Lt neturtinei žalai atlyginti.

              Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                                                    Nijolė Sušinskienė