Civilinė byla Nr. 2-906-381/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00756-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.2.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (kreditorės) A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarties, kuria atsisakyta pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aravis“ bankrotą tyčiniu, bylos Nr. B2-56-413/2016.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Aravis“ (toliau – BUAB „Aravis“) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė „ATENERGO „ (toliau – UAB „ATENERGO“); 2012 m. liepos 5 d. nutartimi atstatydintas bankroto administratorius UAB „ATENERGO“ bei įmonę administruoti paskirtas naujas administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Verslo konsultantai“ (toliau – UAB „Verslo konsultantai“); 2013 m. kovo 28 d. nutartimi BUAB „Aravis“ pripažinta bankrutavusia ir likviduotina.

2015 m. lapkričio 24 d. pareiškėja (kreditorė) A. K. (teismo patvirtintas 9 578,32 Eur dydžio finansinis reikalavimas) pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui prašymą pripažinti BUAB „Aravis“ bankrotą tyčiniu. Kreditorė prašyme nurodė, kad susipažinusi su turimais BUAB „Aravis“ dokumentais nustatė, kad įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, taip pat sudarinėjo nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius. Įmonės vadovas, negavęs įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, sąmoningai sudarė nuostolingus sandorius.

2006 m. lapkričio 23 d. tarp bankrutavusios įmonės ir UAB „Domingos prekyba“ buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Domingos prekyba“ pardavė UAB „Aravis“ ekskavatorių Kobelco SK 135SRLC bei visus ekskavatoriaus priklausinius už 560 000 Lt be PVM. 2010 m. gegužės 3 d. UAB „Aravis“ pardavė įsigytą ekskavatorių Kobelco SK 135SRLC bei visus ekskavatoriaus priklausinius UAB „Svarbūs sprendimai“ už 99 173,55 Lt be PVM. 2010 m. gegužės 5 d. UAB „Svarbūs sprendimai“ sumokėjo į UAB „Aravis“ kasą 120 000 Lt sumą. Sudarytas 2010 m. gegužės 3 d. sandoris buvo neteisėtas ir ekonomiškai įmonei nenaudingas, kadangi ekskavatorius su priklausiniais buvo parduotas už du kartus mažesnę kainą, nei buvo jo rinkos vertė pardavimo dieną. Be to, sandoris sudarytas galimai atgaline data, nesant UAB „Aravis“ visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, kuris pagal įmonės įstatus buvo privalomas, nes sandorio suma viršijo 3 500 Lt. UAB „Svarbūs sprendimai“ veikla apėmė telekomunikacinių paslaugų tiekimą, todėl ekskavatorius šios įmonės veikloje nebuvo naudojamas. UAB „Svarbūs sprendimai“ pardavė ekskavatorių naujam pirkėjui UAB „ATP grupė“ už 95 041,32 Lt (be PVM), kurios akcininkė ir direktorė yra V. P., t. y. buvusio UAB „Aravis“ direktoriaus V. B. sugyventinė. Dalis buvusių UAB „Aravis“ darbuotojų perėjo dirbti į UAB „ATP grupė“, kas sudaro pagrindą manyti, kad UAB „Aravis“ veikla buvo perkelta į UAB „ATP Grupė“. UAB „Aravis“ ir UAB „Svarbūs sprendimai“ nevykdė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodytos prievolės, 2010 m. gegužės 5 d. išrašytos PVM sąskaitos - faktūros Nr. 262, kuria buvo įformintas nurodytas sandoris, neįtraukė į PVM sąskaitų faktūrų registrą bei tik 2010 m. lapkričio mėnesį patikslino PVM deklaracijas už 2010 metų gegužės mėnesį. Pardavus ekskavatorių, 2010 metais UAB „Aravis“ buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytos PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurias buvo pirktos detalės parduotam ekskavatoriui ir atliktas ekskavatoriaus remontas bei aptarnavimas. 2012 m. liepos 25 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyrius atliko UAB „Aravis“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą bei surašė specialisto išvadą, kurioje nustatė, jog iš viso UAB „Aravis“ laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d. neteisingai apskaitė už detales ekskavatoriui, kuris jau buvo parduotas, 881,07 Lt sumą. UAB „Aravis“ turtui Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2- 8009-553/2010 ieškovės K. S. M. reikalavimui užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas UAB „Aravis“ nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis ir/ar nekilnojamasis turtas, esantis pas ieškovę ir/ar pas trečiuosius asmenis 410 000 Lt sumai. Todėl esant tokiai situacijai yra pagrindas manyti, kad buvęs UAB „Aravis“ direktorius A. B., siekdamas išvengti ekskavatoriaus arešto, galimai sudarė fiktyvų sandorį su UAB “Svarbūs sprendimai“.

2010 m. gegužės 10 d. UAB „Aravis“ ir UAB „DETAS“ sudarė nuomos sutartį, kurios pagrindu UAB „DETAS“ keturis kartus brangiau nei rinkos kaina išnuomojo bankrutavusiai įmonei ekskavatorių KOMATSU PC27 MR-2, įmonė sumokėjo nuomotojui 78 487,64 Lt be PVM (15 697,53 Lt už mėnesį), nors nurodyto modelio ekskavatoriaus nuoma rinkoje siekė vos 4 200 Lt per mėnesį. Bendrovės pajamos iš vykdomosios veiklos 2010 metais gegužės-rugsėjo mėnesio sudarė 151 728,80 Lt (be PVM). Kadangi UAB „Aravis“ beveik visos pajamos iš vykdytos veiklos nuo 2010 m. gegužės iki 2010 spalio mėn. buvo gautos iš VĮ „Vilniaus miškų urėdija“, o pagal techninius duomenis nuomojamas ekskavatorius negalėjo būti naudojamas miško kirtimo ir ruošos darbuose, yra pagrindas manyti, jog nuomojamas ekskavatorius nebuvo eksploatuojamas ir neuždirbo jokių UAB „Aravis“ pajamų, todėl sudarytas sandoris įmonei nebuvo naudingas.

2012 m. liepos 25 d. specialisto išvada patvirtina, kad pagal 2010 m. liepos 13 d. PVM sąskaitą-faktūrą UAB „Aravis“ iš UAB „GALUOTAS“ įsigijo augalų smulkintuvą (duomenys neskelbtini) už 19 386,12 plius 4071,09 Lt PVM. 2010 m. spalio 1 d. UAB „Aravis“ pardavė įsigytą augalų smulkintuvą už 14 000  Lt be PVM bei kaušą už 1 500 Lt be PVM. Parduodamo smulkintuvo likutinė vertė buvo 18 174,54 Lt, t.y. smulkintuvas buvo parduotas 4 174 Lt mažesne kaina negu likutinė vertė.

2010 m. rugsėjo 24 d. BUAB „Aravis“ komisijos, susidedančios iš A. B., V. B. ir J. G., sprendimu buvo nurašyta 87,950 kub. m klijuotų rastų, kurių vertė – 114 206,59 Lt (87,95 m. kub.x 1298,54 Lt). 2011 m. gruodžio 31 d. atsargų inventorizacijos aprašu Nr. 4 komisija, susidedanti iš A. B. ir J. B., patvirtino, kad UAB „Aravis“ yra 17,488 kub. m. klijuotų rastų, kurių įsigijimo vertė 22 708,90 Lt bei 16 m. kub. dvigubo pjovimo medienos, kurios įsigijimo vertė – 5 718,81 Lt. 2011 m. sausio 31 d. medžiagų nurašymo aktu komisija, susidedanti iš direktoriaus V. B., A. L. ir A. J., nurašė 17,488 kub. m. klijuotų rąstų, kaip netinkamus naudoti. Minėti rastai buvo nurašyti be pagrindo. N. V. B. elgesį dėl rastų nurašymo pripažino ir Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-984-273/2015. 2010 m. lapkričio mėnesio UAB „Aravis“ nurašė kuro, kurio vertė 2010 m. lapkričio mėnesį buvo 17 826,84 Lt. Tuo tarpu 2010 metais lapkričio mėnesį UAB „Aravis“ gautos pajamos siekė tik 3 055 Lt be PVM. Iš to seka, kad nurašyto kuro vertė 2010 m. lapkričio mėnesį penkis kartus viršijo UAB „Aravis“ gautas pajamas.

2010 m. sausio 4 d. tarp VĮ „Vilniaus miškų urėdija“ ir UAB „Aravis“ buvo sudaryta medienos ruošos ir miškų ūkio paslaugų sutartis. Buvęs UAB „Aravis“ vadovas A. B., žinodamas, kad yra areštuotas įmonės turtas bei sąskaitos, pateikė prašymus VĮ „Vilniaus miškų urėdija“ sumokėti UAB „Aravis“ priklausantį piniginį atlygį už atliktus darbus pagal minėtą sutartį ne tiesiogiai UAB „Aravis“, o įmonės kreditoriams. 2010 m. lapkričio 14 d. VĮ „Vilniaus miškų urėdija“ pervedė pinigus už atliktus darbus ne UAB „Aravis“, o UAB „Aravis“ kreditoriams: UAB „Takūras – 35 000 Lt, Valstybinio socialinio fondo vadybai – 3 000 Lt, UAB „Jungtinė auditorių kontora“– 20 000 Lt, UAB „Galuotas“– 6 149 Lt. Be to, iš UAB „Aravis“ 2010 m. spalio mėnesio kasos knygos buvo nustatyta, kad esant pradelstiems UAB „Aravis“ įsipareigojimams kitiems kreditoriams, UAB „Aravis“ atsiskaitydavo su direktoriumi A. B. bei su direktoriaus žmona J. B.. Tokiu būdu įmonės veikla buvo nukreipta ne į finansinės būklės atstatymą ar jos gerinimą, o turto mažinimą, siekiant išvengti atsakomybės, vykdant įsipareigojimus įmonės kreditoriams.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyrius, atlikęs UAB „Aravis“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, 2012 m. liepos 25 d. ir 2015 m. vasario 20 d. savo išvadose konstatavo, kad iš dalies negalima nustatyti UAB „Aravis“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kas patvirtina, jog BUAB „Aravis“ buvę direktoriai nevykdė (netinkamai vykdė) įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, sąmoningai blogino bendrovės finansinę padėtį, sudarydami neteisėtus ir nesąžiningus sandorius.

BUAB „Aravis“ bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“ atsiliepime į prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, prašė šį klausimą spręsti teismo nuožiūra. Bankroto administratorius atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindų pripažinti UAB „Aravis“ bankrotą tyčiniu. UAB „Aravis“ bankroto byloje yra patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai bendrai 196 424,05 Eur sumai. Bankroto administratorius ėmėsi veiksmų išieškoti iš įmonės valdymo organų įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą, tačiau Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu netenkino buvusio įmonės vadovo A. B. atžvilgiu pareikšto ieškinio, nenustačius visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų. Taigi šios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Priimant šį teismo sprendimą buvo įvertinta ikiteisminio tyrimo Nr. 20-00089-12 medžiaga, patvirtinanti, kad buvę įmonės atsakingi asmenys nepasisavino ir neišvaistė turto, nesukėlė nusikalstamo bankroto požymių, t. y. byloje nebuvo įrodyta, jog įmonei buvo padaryta kokia nors turtinė žala. Minėtų institucijų informacija yra objektyvi ir laikytina prima facie įrodymu, turinčiu byloje didesnę įrodomąją galią (CPK 194 straipsnio 1 dalis). Įmonės nuostolingą veikimą galėjo lemti nenuoseklus, neaiškus veiksmų planų vykdymas, vadovų kaita. Prie nuostolingos įmonės veiklos taip pat prisidėjo nuomos ir kitos bendrosios ir administracinės sąnaudos, tačiau dėl to nėra pagrindo teigti, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai.

Suinteresuoti asmenys V. B. ir A. B. atsiliepime į prašymą dėl BUAB „Aravis“ bankroto pripažinimo tyčiniu, prašė prašymą atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartimi atsisakė pripažinti BUAB „Aravis“ bankrotą tyčiniu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos reikalavimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kildinamas iš UAB „Aravis“ sudarytų sandorių nuostolingumo ir jos vadovų (direktorių) savo fiduciarinių pareigų įmonei sąmoningo pažeidimo.

Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad įmonės valdymo organai (direktorius) 2010 m. gegužės 3 d. priėmė ekonomiškai nenaudingą ir nepagrįstą sprendimą dėl ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SR LC pardavimo už 99 175,55 Lt, kai jo rinkos vertė pardavimo metu buvo 224 000 Lt, t. y. pardavė turtą du kartus pigiau, nei jis kainavo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja sandorio nenaudingumą grindžia UAB „Marleksa“ konsultacine išvada dėl turo vertės, kuri parengta neapžiūrėjus minėto daikto bei neatitinka turto vertinimo ataskaitos turinio bei formos, o yra tik informacinio pobūdžio dokumentas. Taip pat teismas nurodė, kad parduodant nurodytą ekskavatorių buvo žinoma, jog jis nėra naujas bei turi defektų (nevažiuojantis, purvu užterštas variklio skyrius ir operatoriaus kabina, sulaužyti kai kurie mazgai ir kt.), be to, pagal ilgalaikio turto nusidėvėjimo minimalius ir maksimalius ekonominius normatyvus (metais) ir nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo rekomendacijas, miško transporto pramonėms ir visų markių miško technikos traktoriams taikomas maksimalus 4 metų nusidėvėjimo termino normatyvas. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad įmonės buhalteriniuose dokumentuose nustatyta ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SRLC likutinė 93 334,17 Lt vertė neva prieštaravo realiai jos vertei, taigi ir išvadai, kad šio ekskavatoriaus 2010 m. gegužės 3 d. pirkimo-pardavimo sandoris prieštaravo įmonės tikslams ir buvo ekonomiškai nenaudingas.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SRLC pirkimo-pardavimo sandoris buvo fiktyvus, nes buvo sudarytas siekiant išvengti ekskavatoriaus arešto pagal Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2- 8009-553/2010. Teismas nustatė, kad ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SRLC pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas 2010 m. gegužės 3 d., o minėtos laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tik 2010 m. spalio 11 d. nutartimi, dėl ko tarp nurodytų faktų ir pareiškėjo įrodinėjamos aplinkybės neegzistuoja priežastinis ryšys.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjos argumentus, kad prie įmonei nenaudingų sandorių priskirtina ir ekskavatoriaus Komatsu F0047 2010 m. gegužės 10 d. nuomos sutartis, pagal kurią UAB „Aravis“ išsinuomojo iš UAB „Detas“ minėtą transporto priemonę. Teismas nustatė, kad pareiškėja išnuomoto ekskavatoriaus nuomos kainą grindžia internetiniuose skelbimuose nurodyta kito modelio (Komatsu PC27 MR-2) nuomos kaina. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai apie galimybę naudoti išsinuomotą ekskavatorių miško ruošos darbams (pagal bendrovės tiesioginės veiklos pobūdį) grindžiami asmeniniu pareiškėjos vertinimu ir neparemti kitais leistinais įrodymais, juolab, kad suinteresuoti asmenys pareiškėjos argumentams prieštarauja, nurodydami, kad visą nuomos laikotarpį ši priemonė buvo naudojama tiesioginėje įmonės veikloje. Teismas sprendė, kad 2012 m. liepos 25 d. specialisto išvada patvirtina priešingą pareiškėjos įrodinėjamai aplinkybei apie sandorio ekonominio nenaudingumo faktą, kad 2009 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais bendrovė, turėdama ekskavatorių Kobelco SK135SRLC, gavo 176 411,32 Lt pajamų, iš jų 28 380,02 Lt su PVM ir 148 031,3 Lt pajamas be PVM. Tuo tarpu 2010 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais, kai bendrovė pardavė minėtą ekskavatorių ir išsinuomojo iš UAB „Detas“ ekskavatorių Komatsu F00407, gavo 353 659,32 Lt pajamų, iš jų 61 380,62 Lt su PVM ir 292 278,7 Lt pajamų be PVM. Taigi, yra pagrindas išvadai, kad išsinuomojusi ekskavatorių Komatsu F00407 bendrovė gavo dvigubai daugiau pajamų nei naudojant parduotą ekskavatorių Kobelco SK135SRLC.

Teismas, pasisakydamas dėl įmonės medžiagų nurašymo, pritarė pareiškėjos argumentams, kad netinkamas įmonės direktoriaus V. B. elgesys dėl rastų nurašymo pripažintas Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. įsiteisėjusiame sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-984-273/2015. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad vien įmonės valdymo organų neteisėti veiksmai konkrečiu ir pavieniu atveju, kai tokiais veiksmais padaroma žalos įmonei, nėra pakankamas teisinis pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, t. y. vieno iš pagrindinių tyčinio bankroto požymių. Teismas, įvertinęs tai, kad 2010 metais UAB „Aravis“ sudarė su kreditoriais medienos ruošos, rangos, miško kirtimo sutartis, tačiau pardavimo pajamos 2010 m. buvo panašios, kaip ir 2009 metais, konstatavo, jog tokiais veiksmais įmonės valdymo organai siekė toliau organizuoti įmonės veiklą, gauti pajamų, kuriomis galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Todėl pavieniai, neapgalvoti ar sąmoningi įmonės valdymo organų sprendimai, kurie galėjo sąlygoti žalą įmonei, savaime gali būti pagrindu kilti įmonės valdymo organų civilinei atsakomybei, tačiau tokių veiksmų nepakanka tapatinti su tyčinio bankroto požymiais.

Teismas, pasisakydamas dėl įmonės įsipareigojimų kreditoriams, nurodė, kad įmonė nuo 2008 metų balansavo ant nemokumo ribos, tačiau vykdė veiklą, sudarinėjo sutartis ir atsiskaitinėjo su kreditoriais. Rimtų finansinių sunkumų įmonei kilo tuomet, kai teko vykdyti pradelstus įsipareigojimus pagal paskolos sutartį įmonės akcininkei K. S. M., kurios iniciatyva buvo pradėtas teisminis ginčas dėl skolos priteisimo ir kuris buvo išspręstas tik Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimu. Teismas, remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad iškėlus šią bylą buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – UAB „Aravis“ turto areštas 410 000 Lt sumai, dėl ko visiškai sutriko įmonės ūkinė finansinė veikla. Teismas sprendė, kad pagal paskolos sutartį įmonė savo įsipareigojimus K. S. M. ir kitiems kreditoriams, tame skaičiuje ir pačiai pareiškėjai, vykdė pagal galimybes, todėl nėra pagrindo teigti, kad įmonės vadovai piktybiškai ir tyčia nevykdė įsipareigojimų prieš savo kreditorius. 

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad buvusio įmonės vadovo A. B. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00089-12 pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 208 straipsnio, 209 straipsnio, 220 straipsnio ir 222 straipsnio, tačiau net ir nustačius buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų, kuomet ne visos išlaidos pateisintos juridinę galią turinčiais dokumentais, ikiteisminio turimo metu nepasitvirtino, kad buvo švaistomas įmonės turtas, dėl ko įmonė tapo nemoki ir negalėjo atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Minėtas ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. liepos 13 d. nutarimu buvo nutrauktas, nenustačius UAB „Aravis“ direktoriaus A. B. veiksmuose nusikalstamų veikų, tame tarpe ir nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) padarymo faktų. Teismas sprendė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2012 m. liepos 25 d. ir 2015 m. vasario 20 d. specialistų išvados ir teismų sprendimai nepatvirtina bylai reikšmingos aplinkybės, kad įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, kad buvo paslėpti, sunaikinti ar sugadinti įmonės apskaitos dokumentai ir netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta buhalterinė apskaita arba neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai, dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išvadas, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta (įrodyta), kad UAB „Aravis“ sudarytais sandoriais ar kitokia jos veikla būtų nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, kad dėl įmonės valdymo organų sprendimų įmonės turtas būtų tyčia paslėptas, iššvaistytas ar pasisavintas. Todėl nenustačius  ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų tyčinio bankroto požymių, nėra pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėja (kreditorė) A. K. atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą dėl BUAB „Aravis“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti. Pareiškėjos (kreditorės) atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad UAB „Aravis“ parduotas ekskavatorius Kobelco SK 135 SR LC buvo su defektais. UAB ‚Aravis“ tik tariamai pardavė minėtą ekskavatorių su defektais, nors faktiškai jis buvo suremontuotas. Šias aplinkybes patvirtina UAB „Svarbūs sprendimai“ ir UAB „ATP grupė“ sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią naujam pirkėjui buvo parduotas neremontuotas ekskavatorius. Be to, nurodytas ekskavatorius buvo parduotas du kartus pigiau, nei pardavimo metu buvo reali jo rinkos kaina. Šias aplinkybes patvirtina turto vertintojo UAB „Marleksa“ pažyma, kurios duomenimis teismas nepagrįstai nesirėmė, nes kitų šio turto vertę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė argumentus, kad ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SRLC pirkimo-pardavimo sandoris buvo fiktyvus. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti šeši liudytojai patvirtino, kad VĮ Vilniaus miškų urėdijoje nuo 2010 metų rugpjūčio mėnesio UAB „Aravis“ miško kirtimo darbus atliko būtent su ekskavatoriumi Kobelco SK 135 SR LC, t. y. minėti darbai buvo atliekami su ekskavatoriumi, kuris tuo metu jau buvo perleistas UAB „Svarbūs sprendimai“, o iki tol tariamai dar buvo nuskendęs, dėl ko tapo netinkamu naudoti, neinvestavus į jo remontą piniginių lėšų. Be to, po ekskavatoriaus perleidimo, UAB „Aravis“ buhalterinėje apskaitoje 2010 metais buvo apskaitytos PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurias buvo pirktos detalės ir atitinkamos paslaugos šio ekskavatoriaus remontui. UAB „Svarbūs sprendimai“ pardavė ekskavatorių susijusiems asmenims – UAB „ATP grupė“, kurios akcininkė ir direktorė buvo V. P., t. y. buvusio UAB „Aravis“ direktoriaus V. B. sugyventinė.

3. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti pareiškėjos argumentų, kad ekskavatoriaus Komatsu F0047 2010 m. gegužės 10 d. nuomos sutartis, pagal kurią UAB „Aravis“ išsinuomojo iš UAB „DETAS“, taip pat buvo įmonei nenaudingas sandoris. Šio sandorio pagrindu įmonė patyrė 78 487,64 Lt žalą. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šios transporto priemonės nuomos vertė buvo nustatyta ne tik remiantis internetiniuose skelbimuose nurodyta Kamatsu PC27 MR-2 modelio nuomos kaina, bet ir Komatsu atstovo Lietuvoje UAB „AS Baltem“ pateiktomis nuomos kainomis ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino 2012 m. liepos 12 d. specialisto išvadoje pateiktus duomenis. Remiantis šia išvada, įmonės pajamas iš vykdomosios veiklos 2010 metais gegužės-rugsėjo mėnesio sudarė 151 728,80 Lt (be PVM), vien už ekskavatoriaus nuomą įmonė sumokėjo UAB „Detas“ 95 000,22 Lt, kas patvirtina šio sandorio nenaudingumą.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pavieniai, neapgalvoti ar sąmoningi įmonės valdymo organų sprendimai, kurie galėjo sąlygoti žalą įmonei, savaime gali būti pagrindu kilti įmonės valdymo organų civilinei atsakomybei, tačiau tokių veiksmų nepakanka tapatinti su tyčinio bankroto požymiais. Nagrinėjamu atveju turto nurašymo sandoriai negali būti laikomi pavieniais sandoriais, kadangi bendra nurašyto turto vertė buvo 44 816,48 Eur. Be to, klijuoti rastai buvo nurašyti formaliai, nesant tam jokio pagrindo, o nurašyto kuro vertė 2010 m. lapkričio mėnesį penkis kartus viršijo UAB „Aravis“ gautas pajamas.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad įmonės vadovai piktybiškai ir tyčia nevykdė įsipareigojimų savo kreditoriams. Tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems duomenims, patvirtinantiems, kad 2010 m. VĮ Vilniaus miškų urėdija atlyginimą už įmonės suteiktas paslaugas pervedė ne pačiai įmonei, o jos kreditoriams.

6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto požymių, taip pat nepagrįsta. Tokia išvada padaryta neįvertinus aplinkybių, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. liepos 25 d. ir 2015 m. vasario 20 d. išvadose konstatuotas faktas, kad iš dalies negalima nustatyti UAB „Aravis“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kas patvirtina, jog BUAB „Aravis“ buvę direktoriai nevykdė (netinkamai vykdė) įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, sąmoningai blogino bendrovės finansinę padėtį, sudarydami neteisėtus ir nesąžiningus sandorius.

Suinteresuoti asmenys V. B. ir A. B. atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą, prašė atskirąjį skundą atmesti. Suinteresuoti asmenys atsiliepimą į atskirąjį skundą grindė šiais argumentais:

1. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl įmonės nuostolingų sandorių buvo ne kartą išnagrinėtos kitose civilinėse bylose, kuriose teismai padarė išvadas, jog nurodyti sandoriai nepažeidžia nei UAB „Aravis“, nei jos kreditorių interesų. Apeliantė atskirajame skunde iš esmės atkartoja argumentus, kurie buvo nurodyti jos pareiškime dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, dėl kurių pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė.

2. Atskirojo skundo argumentai dėl ekskavatoriaus Kobelco pirkimo sandorio nenaudingumo yra visiškai nepagrįsti. Vien remiantis pareiškėjos pateikta UAB „Marleksa“ konsultacine išvada dėl ekskavatoriaus vertės nėra pagrindo išvadai, jog šios transporto priemonės pardavimo kaina buvo žymiai mažesnė už realią rinkos vertę.

3. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad ekskavatoriaus Komatsu nuomos sandoris buvo UAB „Aravis“ nenaudingas, kadangi buvo išsinuomotas brangiau, nei už rinkos kainą. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėja nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad šio sandorio sudarymas, priešingai nei teigia apeliantė, įmonei buvo finansiškai  naudingas.

4. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad tyčinį bankrotą rodo UAB ‚Aravis“ direktoriaus veiksmai be pagrindo nurašant medienos rąstus. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad toks įmonės vadovo veiksmas buvo pavienis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tokiu būdu buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Be to, nurašyto turto vertė yra sąlyginai maža ir toks turto netekimas neturėjo įtakos įmonės nemokumui.

5. Atskirajame skunde klaidingai nurodoma, kad UAB „Aravis“ veikla buvo organizuojama taip, kad būtų apribotos galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. Šiuos argumentus paneigia pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Aravis“ įsipareigojimus kreditoriams, tarp jų ir pareiškėjai, vykdė pagal galimybes, todėl nėra pagrindo išvadai, kad įmonės vadovai piktybiškai ir tyčia nevykdė įsipareigojimų kreditoriams.

6. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas suinteresuoto asmens A. B. atžvilgiu buvo nutrauktas, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamo bankroto ir kitų nusikalstamų veikų požymių. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad įmonėje būtų apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, ar kad įmonės apskaitos dokumentai būtų paslėpti, sunaikinti ar sugadinti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė pripažinti BUAB „Aravis“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų ribų nėra.

Dėl UAB „Aravis“ bankroto pripažinimo tyčiniu

Kasacinis teismas, formuodamas praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai.

Kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja (kreditorė) A. K., įrodinėdama BUAB „Aravis“ bankrotą esant tyčinį, pareiškimą grindė įmonės nuostolingų sandorių sudarymu ir įmonės vadovų (direktorių) fiduciarinių pareigų įmonei sąmoningu pažeidimu. Pareiškėjos teigimu, įmonės valdymo organai (direktorius) sąmoningai priėmė ekonomiškai nenaudingus ir nepagrįstus sprendimus dėl ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SR LC pardavimo už dvigubai mažesnę, nei rinkos, kainą ir ekskavatoriaus Komatsu F0047 nuomos už ženkliai didesnę nuomos kainą, nei buvo rinkoje šio sandorio sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl šių sandorių tiesioginės įtakos įmonės tyčiniam bankrotui, padarė išvadas, kad pareiškėja leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė bylos duomenų apie faktinį ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SRLC nusidėvėjimą ir jo defektus įmonei sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat duomenų, kad išsinuomojusi ekskavatorių Komatsu F00407 įmonė gavo dvigubai daugiau pajamų, nei naudojant parduotą ekskavatorių Kobelco SK135SRLC, todėl konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad šie sandoriai įmonei buvo nenaudingi ir turėjo tiesioginės įtakos įmonės privedimui prie tyčinio bankroto.

Kaip teisingai nurodoma šalių procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo sprendime, klausimai dėl 2010 m. gegužės 3 d. ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SR LC pardavimo sutarties ir 2010 m. gegužės 10 d. ekskavatoriaus Komatsu F0047 nuomos sutarties naudingumo bei galimai įmonei atsiradusios žalos, sudarius šiuos sandorius, buvo sprendžiami Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-181-230/2016, kurioje buvo nagrinėjamas BUAB „Aravis“ bankroto administratoriaus ieškinys atsakovams V. B. ir A. B. dėl žalos atlyginimo, taip pat šie klausimai buvo nagrinėjami ikiteisminio tyrimo metu, kuriame įtarimai buvo pareikšti buvusiam įmonės vadovui A. B., tarp jų ir įtarimas dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo, apgaule pardavus ekskavatorių Kobelco SK 135 SR LC už daug mažesnę kainą, nei buvo šios transporto priemonės rinkos kaina pardavimo metu (BK 182 straipsnio 2 dalis). Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-181-230/2016, 2016 m. sausio 5 d. sprendimu bankroto administratoriaus ieškinį atmetė, teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, apskustas apeliacinės instancijos teismui. Kreditorė A. K. nurodytų sandorių nenaudingumą ir tiesioginę įtaką įmonės tyčiniam bankrotui iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis buvo grindžiamas bankroto administratoriaus ieškinys dėl žalos atlyginimo, t. y. kad ekskavatorius Kobelco SK 135 SR LC buvo parduotas už dvigubai mažesnę kainą, nei buvo jo rinkos kaina pardavimo metu, be to, šio sandorio fiktyvumu, nes, pareiškėjos teigimu, pardavus ekskavatorių įmonė ir toliau juo naudojosi.

Kaip matyti iš byloje esančių 2010 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2010 m. gegužės 5 d. perdavimo–priėmimo akto, UAB „Aravis“ pardavė UAB „Svarbūs sprendimai“ ekskavatorių Kobelco SK 135 SR LC už 99 173,55 Lt (be PVM). Pareiškėja šios transporto priemonės vertę grindžia UAB „Marleksa“ konsultacine išvada, kuri, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir Kauno apygardos teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-181-230/2016, buvo duota neapžiūrėjus šio kilnojamojo turto ir nurodant pačioje išvadoje, jog ekskavatorinė medkirtė Kobelco SK 135 SR LC įvertinta laikant, kad ji buvo tvarkinga, todėl negalima pripažinti, kad šios išvados duomenys yra visiškai pagrįsti ir gali būti jais vadovaujamasi. Bylos nagrinėjimo metu kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SR LC vertė, atsižvelgiant į jo nusidėvėjimą ir defektus, pardavimo metu buvo tokia, kokia buvo nustatyta UAB „Marleksa“ konsultacinėje išvadoje, pateikta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma bei Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-181-230/2016 priimtame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra aktualios nagrinėjamai bylai, patvirtina, kad ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SR LC techninė būklė pardavimo metu buvo su defektais, kurių pašalinimui buvo reikalingas kapitalinis remontas. Šios aplinkybės patvirtintos pačioje 2010 m. gegužės 3 d. pirkimo-pardavimo sutartyje (2.2.4. punktas). Be to, jos nebuvo paneigtos ir ikiteisminio tyrimo metu, nepavykus surinkti pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad 2010 m. gegužės 3 d. ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SR LC pardavimo sutartis buvo sudaryta ne joje nurodytu laiku, taip pat kad ekskavatorius buvo parduotas pigiau, nei buvo reali jo vertė. Nesurinkus šių duomenų, Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. liepos 13 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Pareiškėjai (kreditorei) A. K. nepateikus kitų įrodymų, paneigiančių teismų ir ikiteisminio tyrimo įstaigos nustatytas aplinkybes dėl ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SR LC nusidėvėjimo ir defektų jo pardavimo metu, nėra pagrindo išvadai, jog ši transporto priemonė buvo parduota už aiškiai mažesnę kainą, nei buvo jos rinkos kaina pardavimo metu, bei šio sandorio sudarymas turėjo tiesioginės įtakos įmonės nemokumui.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame teismo sprendime padarytai išvadai, kad byloje nėra akivaizdžių įrodymų, jog 2010 m. gegužės 3 d. ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SR LC pardavimo sutartis buvo fiktyvi, sudaryta siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo kreditorei K. S. M.. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ekskavatoriaus Kobelco SK 135 SRLC pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas 2010 m. gegužės 3 d., o laikinosios apsaugos priemonės kreditorės K. S. M. reikalavimams užtikrinti buvo taikytos tik 2010 m. spalio 11 d. nutartimi. Ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino ir aplinkybė, kad šis pardavimo sandoris buvo sudarytas atgaline data, todėl, nesant byloje kitų akivaizdžių įrodymų, nėra pagrindo jį laikyti fiktyviu.

Pareiškėjos teigimu, ekskavatorius Komatsu F0047 buvo išsinuomotas už ženkliai didesnę nuomos kainą, nei buvo rinkoje šio sandorio sudarymo metu, kas taip pat patvirtina, jog šis sandoris įmonei nebuvo naudingas. Kaip teisingai nurodoma apeliantės atskirajame skunde, šias aplinkybes ji įrodinėjo ne tik internetiniuose skelbimuose nurodyta Kamatsu PC27 MR-2 modelio nuomos kaina, bet ir Komatsu atstovo Lietuvoje UAB „AS Baltem“ ikiteisminio tyrimo metu pateiktomis nuomos kainomis. Tačiau tuo pačiu atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis nepasitvirtino aplinkybės, jog ekskavatoriaus Komatsu F0047 nuomos sutartis buvo fiktyvi ar nuomos kaina buvo per didelė, dėl ko šis sandoris įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo metu pateikti duomenys turėjo tiesioginės įtakos neteisingai pirmosios instancijos teismo išvadai dėl šio turto vertės nuomos sutarties sudarymo metu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir Kauno apygardos teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-181-230/2016, pareiškėjos pateiktuose internetiniuose skelbimuose nurodyta nuomos kaina Komatsu PC27 MR-2 modelio, kuris iš jo aprašymo naudojamas ne medienos paruošimo darbams, o kasimo darbams. Pareiškėjai neįrodžius, kad A. B. ekskavatorių medienos paruošimo darbams atlikti įmonei išnuomojo akivaizdžiai per brangiai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo išvadai, jog šis sandoris įmonei buvo akivaizdžiai nenaudingas ir nuostolingas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje dėl įmonės tyčinio bankroto nėra nagrinėjami klausimai dėl tam tikrų įmonės vardu sudarytų sandorių teisėtumo bei pripažinimo negaliojančiais (pavyzdžiui, CK 1.82 ir 1.86 straipsniuose numatytais pagrindais, kaip yra nagrinėjamu atveju), o tik tikrinama, ar tam tikrų sandorių teisėtumas objektyviai kelia pagrįstų abejonių, dėl ko iš nustatytų aplinkybių visumos būtų galima konstatuoti įmonės tyčinio bankroto požymius. Teismas pagal suinteresuotų asmenų prašymą ar savo iniciatyva byloje dėl įmonės tyčinio bankroto pripažinimo gali pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu, jeigu pagal byloje nustatytas aplinkybes toks faktas yra akivaizdus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014 ir kt.). Kitais atvejais tokie sandoriai gali būti ginčijami pagal suinteresuotųjų asmenų ieškinius bendra įstatymuose nustatyta tvarka atskiroje byloje. Todėl vertinant anksčiau nurodytų sandorių nuostolingumą įmonei atsižvelgtina ir į tai, kad BUAB „Aravis“ bankroto administratorius buvo pareiškęs ieškinį dėl UAB „Aravis“ ir UAB „Svarbūs sprendimai“ sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškinio atsisakė ir byla Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartimi buvo nutraukta, kas patvirtina, jog pats bankroto administratorius pripažino ginčo neperspektyvumą. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorių nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu bendrovės vadovas būtų prisiėmęs neprotingai didelę nuostolių įmonei atsiradimo riziką.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės turto nurašymo tiesioginės įtakos tyčiniam bankrotui, nustatė, kad įmonės valdymo organų neteisėti veiksmai, atlikti nurašant medžiagas (rąstus), buvo pavieniai, todėl jų nepakanka išvadai, jog tokiais veiksmais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja (kreditorė) A. K. teismui pateiktame pareiškime dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu neteisėtus įmonės valdymo organų veiksmus grindė ne tik 2011 m. sausio 31 d. medžiagų nurašymo aktu (17,488 kub. m. klijuotų rąstų, kurių vertė 22 708,90 Lt), bet ir 2010 m. rugsėjo 24 d. medžiagų nurašymo aktu (87,950 kub. m klijuotų rąstų, kurių vertė – 114 206,59 Lt) bei 2010 m. lapkričio mėnesio 30 d. kuro nurašymo aktu (17 826,84 Lt vertės). Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad įmonės medžiagų nurašymo atvejis buvo pavienis, t. y. tik 2011 m. sausio 31 d., dėl likusių pareiškime nurodytų įmonės turto nurašymo atvejų ir jų reikšmės bei įtakos įmonės nemokumui visiškai nepasisakė.

Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. įsiteisėjusio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-984-273/2015, išnagrinėtoje byloje vienas iš klausimų buvo sprendžiamas dėl 22 708,90 Lt žalos (be pagrindo 2011 m. sausio 31 d. nurašius 17,488 m3 klijuotų rąstų) atlyginimo priteisimo iš buvusio įmonės vadovo V. B.. Įsiteisėjusiame teismo sprendime, įvertinus bankrutavusios įmonės ir buvusio jos vadovo pateiktus įrodymus, buvo padaryta išvada, kad prieš iškeliant įmonei bankroto bylą (Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis) nebuvo jokio pagrindo įmonės vadovui V. B. nurašyti didelės vertės turtą, nesant jokių duomenų apie jo netinkamumą naudoti ar realizuoti. Šios įsiteisėjusiame teismo sprendime padarytos išvados patvirtina pareiškėjos argumentus, kad buvęs įmonės vadovas, nurašydamas įmonės medžiagas, veikė netinkamai bei tokie jo veiksmai neatitiko įmonės bei jos kreditorių interesų. Priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, tokie buvusio bankrutavusios įmonės vadovo veiksmai nebuvo pavieniai. Bylos duomenys patvirtina, kad 2010 m. lapkričio 30 d. nurašymo aktu buvo nurašyta 6 312,75 l benzino ir dyzelinio kuro, kurio bendra vertė 17 826,84 Lt, 2010 m. rugsėjo 24 d. medžiagų nurašymo aktu - 87,950 kub. m klijuotų rąstų, kurių vertė – 114 206,59 Lt. Šios aplinkybės patvirtina ne tik aplinkybę, kad buvusio įmonės vadovo veiksmai nebuvo vienkartiniai, bet ir tai, kad nurašytų įmonės medžiagų vertė įmonei, turinčiai finansinių sunkumų, buvo ypatingai didelė. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo V. B. nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. atliktas 87,950 kub. m klijuotų rąstų, kurių vertė – 114 206,59 Lt, ir kuro nurašymas buvo būtinas ir pateisinamas. Kaip matyti iš bylos duomenų, nurodyti rąstai nurašyti, kadangi dėl netinkamo saugojimo ir drėgmės poveikio medienai buvo netinkami naudojimui ir pardavimui. Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-984-273/2015 tokie buvusio vadovo veiksmai buvo įvertinti kaip neteisėti, nes apdairus, rūpestingas ir atsakingai besirūpinantis įmonės turtu vadovas privalėjo užtikrinti, kad prekės būtų sandėliuojamos tinkamomis sąlygomis. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad 2010 metų lapkričio mėnesį UAB „Aravis“ gautos pajamos siekė vos 3 055 Lt, kas patvirtina, jog vien nurašyto kuro vertė tuo metu beveik penkis kartus viršijo įmonės gautas pajamas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju BUAB „Aravis“ buvusio vadovo sprendimai be pagrindo nurašyti didelės vertės įmonės turtą buvo ne vienkartiniai, bet sistemingi bei vertintini kaip sąmoningas įmonės mokumo ir jos kreditorių galimybių patenkinti savo reikalavimus sumažinimas, kuris kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas vienu iš įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Sutiktina taip pat su atskirojo skundo argumentais, kad 2010 m. lapkričio 14 d. VĮ „Vilniaus miškų urėdija“ pervedus pinigus už atliktus darbus ne UAB „Aravis“, o UAB „Aravis“ pasirinktiems kreditoriams – UAB „Takūras – 35 000 Lt, Valstybinio socialinio fondo vadybai – 3 000 Lt, UAB „Jungtinė auditorių kontora“– 20 000 Lt, UAB „Galuotas“– 6 149 Lt, buvo pažeistas įstatymų nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas (CK 6.929 straipsnio 2 dalis, 6.9301 straipsnio 1 dalis), nes atsiskaitymo metu įmonė buvo skolinga kreditorei K. S. M., kurios reikalavimų užtikrinimui Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-8009-553/2010, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei UAB „Aravis“ nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, esančio pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis bendrai 410 000 Lt sumai areštas. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, šių bylai reikšmingų aplinkybių teismas nevertino bei apsiribojo išvada, kad kreditorės K. S. M. ieškinys dėl 410 000 Lt skolos iš UAB „Aravis“ priteisimo buvo išnagrinėtas tik 2011 m. birželio 3 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos civilinės bylos išnagrinėjimo momentas nagrinėjamu atveju nepateisina bankrutavusios įmonės atsiskaitymų per kitą įmonę su pasirinktais kreditoriais, kai pačios įmonės turto atžvilgiu yra pritaikyti turto ir piniginių lėšų apribojimai. Buvęs įmonės vadovas, organizuodamas tokius atsiskaitymus, be kita ko, nesilaikė lojalumo BUAB „Aravis“ pareigos ir pažeidė įstatymų reikalavimus (CPK 18 straipsnis, CK 6.9301 straipsnis,). Tai, kad su tam tikrais BUAB „Aravis“ kreditoriais, bendrovei turint kitų kreditorių, kurių reikalavimų terminai suėję, buvo atsiskaityta tiek iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek jau pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, patvirtina įmonės vadovų neteisėtus veiksmus ir įstatymuose įtvirtintų vadovo pareigų netinkamą vykdymą, dėl ko buvo apsunkintos kitų kreditorių galimybės įstatymų nustatyta tvarka gauti reikalavimų ar jų dalies patenkinimą iš įmonės turto. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad nustatyti teisės aktų pažeidimai yra tyčinio bankroto prezumpcija, kurią paneigiančių įrodymų byloje nepateikta (CPK 12, 178 straipsnis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą preziumuojama, jog bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK nustatytą atsiskaitymų eiliškumą.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytų tyčinio bankroto pagrindų buvimo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2012 m. liepos 25 d. ir 2015 m. vasario 20 d. specialistų išvados, nei teismų sprendimai nepatvirtina bylai reikšmingos aplinkybės, kad įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, kad buvo paslėpti, sunaikinti ar sugadinti įmonės apskaitos dokumentai ir netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta buhalterinė apskaita arba neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai, dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems duomenims. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nurodytų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2012 m. liepos 25 d. ir 2015 m. vasario 20 d. specialistų išvadų, tiriamuoju laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. UAB „Aravis“ apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies ir kitus nurodymus, dėl ko tiriamuoju laikotarpiu pagal tvarkomą apskaitą iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šios aplinkybės, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju BUAB „Aravis“ teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, kas atitinka tyčinio bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Kadangi, kaip jau buvo nurodyta, bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų ir 3 dalies 2 punkte numatyti įmonės tyčinio bankroto požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis naikintina, pripažįstant BUAB „Aravis“ bankrotą tyčiniu (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teisme kreditorės A. K. interesus atstovavo advokatas, tačiau CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nebuvo pateiktas, todėl kreditorės patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

           n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aravis“ (juridinio asmens kodas 123940958) bankrotą tyčiniu.

Teisėjas                                                                            Artūras Driukas