Administracinė byla Nr. A-1234-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00262-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniam padaliniui dėl administracinio akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – A. M., M. Š., I. Š., V. C., S. C., L. A., J. S., A. K., I. E., L. D., N. G. D., J. G., uždaroji akcinė bendrovė „Statybų dakaras“, uždaroji akcinė bendrovė „Baubilas“, uždaroji akcinė bendrovė „Aruneta“, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno jaunimo kirpykla“, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio (toliau – ir Kauno teritorinis padalinys) 2014 m. sausio 6 d. reikalavimą Nr. RK 8 (toliau – ir Reikalavimas).

Pareiškėja paaiškino, kad Kauno teritorinis padalinys, patikrinęs kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių norminių teisės aktų laikymąsi pastatų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir pastatas), priėmė Reikalavimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją parengti statinio stogo dangos tvarkymo projektą, jį suderinti su Kauno teritoriniu padaliniu ir atlikti tvarkymo darbus. Reikalavime Kauno teritorinis padalinys nurodė, kad namo stogas plokščias ir stogo dangos būklė bloga, tačiau iki gaisro stogas nebuvo plokščias, plokščią stogą be projekto įrengė buto, kuriame kilo gaisras, savininkas. Stogas įrengtas netinkamai, todėl namo sienos bei perdangos drėksta.

Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008), nurodė, kad Reikalavimas nėra pagrįstas jokia teisės norma, jame nėra aiškios individualios argumentacijos, nenurodoma, kokiomis objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais bei teisės aktais remiantis buvo nuspręsta nustatyti pareiškėjai reikalavimus.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 10 dalies 10 punktas nenustato, kokie konkretūs reikalavimai gali būti teikiami fiziniams ir juridiniams asmenims, o vadovaudamasis Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punkto nuostata, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros  ministerijos gali duoti tik tokius nurodymus, kurie užtikrina Įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų tikslų įgyvendinimą.

Pareiškėja nurodė, jog ji nėra asmuo, dėl kurio kaltės atsirado nustatyti pažeidimai. Pastato stogo būklė tapo bloga ne dėl jo natūralaus nusidėvėjimo, netinkamos priežiūros, o dėl gaisro, kuris įvyko ne pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame bute, kuris buvo apleistas ir neprižiūrimas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.266 straipsnį reikalavimai dėl pažeidimų pašalinimo turėtų būti reiškiami žalą padariusiam asmeniui.

Atsakovas Kauno teritorinis padalinys atsiliepime į skundą prašė nenaikinti Reikalavimo.

Atsakovas informavo, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra sudėtine nekilnojamosios kultūros vertybės pastatų komplekso (Kultūros vertybių registro kodas Nr. (duomenys neskelbtini) pirmas pastatas (Kultūros vertybių registro kodas Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovas nurodė, jog pastatas yra apleistas, avarinės būklės, stogas nudegęs ir yra nesaugus aplinkiniams bei gadina Kauno miesto įvaizdį, todėl 2014 m. sausio 6 d. statinio bendrasavininkiams buvo pateikti reikalavimai Nr. RK 1-17 užtikrinti nekilnojamosios kultūros vertybės pirmo pastato apsaugą nuo atmosferos kritulių poveikio, parengti statinio stogo dangos tvarkymo projektą, suderinti projektą su Kauno teritoriniu padaliniu bei atlikti tvarkymo darbus.

Atsakovas pažymėjo, jog Kauno teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Reikalavimą teikė vadovaudamasis Įstatymo 14 straipsnio  3 dalies 1 punktu ir 5 straipsnio 10 dalies 10 ir 19 punktais, taip pat Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinio padalinio vyriausiojo valstybinio inspektoriaus (vyriausiojo specialisto) pareigybės aprašymu, CK 4.82 straipsnio 1 dalimi ir 4.83 straipsniu, taip pat kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais.

Atsakovas teigė, jog minėto statinio pastogės patalpos yra visų statinio bendrasavininkių bendroji dalinė nuosavybė. Kauno teritorinis padalinys neturi informacijos, kad kažkuris iš bendrasavininkių būtų atsakingas už 2011 m. spalio 17 d. įvykusio gaisro padarinius, todėl CK 6.270 straipsnis, nustatantis asmens atsakomybę dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos, netaikomas. Kauno teritorinis padalinys 2014 m. kovo 3 d. gavo Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato atsakymą Nr. 20-22-S-2675 (toliau – ir Policijos komisariato atsakymas), kuriuo informuojama, kad tyrimas dėl minimame statinyje įvykusio gaisro sustabdytas, nenustačius asmenų, įvykdžiusių nusikalstamą veiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. D. prašė pareiškėjos skundą patenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad jai priklausančios patalpos yra pirmame namo aukšte, todėl nustačius, jog antrame namo aukšte buvo kilęs gaisras, kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovo reikalavimų pagrįstumo ir visų patalpų savininkų pareigos vykdyti reikalavimus. Nustačius, kad žalą pastatui padaręs asmuo yra aiškus ir namo stogo būklė blogėja dėl gaisro sukeltų padarinių, reikalavimas turėtų būti reiškiamas tik šiam asmeniui.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog Reikalavimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kadangi Reikalavime nurodyta: asmuo, kuriam Reikalavimas surašytas; asmuo, kuris surašė Reikalavimą; nustatyta, kad statinys naudojamas, stogas plokščias, jo būklė bloga, drėksta statinio viršutinių patalpų sienos ir perdengimas; tikrinami objektai; pažeidimo aprašymas; teisės aktai, kuriais vadovautasi, pažeidimų pašalinimo tvarka ir terminai, reikalavimo neįvykdymo pasekmės; reikalavimo apskundimo tvarka.

Teismas pažymėjo, kad CK 6.266 straipsnyje nustatyta, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Kauno teritorinis padalinys gavo Policijos komisariato atsakymą, kuriame informuojama, kad tyrimas dėl minimame statinyje įvykusio gaisro sustabdytas, nenustačius asmenų, įvykdžiusių nusikalstamą veiką.

Teismas konstatavo, jog Įstatymas įtvirtina nekilnojamojo turto objekto, įrašyto į kultūros vertybių registrą, valdytojo pareigą rūpintis šio statinio išsaugojimu, laikytis statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, jį remontuoti, rekonstruoti, esant avarinei jo būklei, imtis skubių priemonių, kad būtų išvengta tolesnių avarijos pasekmių. Teismas, vadovaudamasis CK 4.83 straipsnio 1 dalimi ir 4.83 straipsniu, sprendė, jog visi pastato savininkai privalo stogo dengimo ir remonto klausimus spręsti tarpusavyje. Teismas akcentavo, jog pareiškėja privalo rūpintis šio statinio išsaugojimu, laikytis statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, jį remontuoti, rekonstruoti, tačiau pareiškėja šios pareigos nevykdo, o nesutarimai tarp pastato bendrasavininkių negali būti priežastimi nesirūpinti pastato išsaugojimu.

III.

Pareiškėja R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Reikalavimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi yra individualizuotas ir sukelia teisines pasekmes tik vienai pareiškėjai, nors individualiu aktu nustatytų pareigų be kitų asmenų sutikimo, t. y. savarankiškai, pareiškėja negali įvykdyti.

2. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai neįvertino esminę reikšmę turinčios aplinkybės, t. y. teismas ginčo situacijoje, vertindamas Kauno teritorinio padalinio Reikalavimo teisėtumą, privalėjo nustatyti, ar Reikalavimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus, o taip pat, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų pagrindų, kuriems esant administracinis aktas turi būti panaikintas.

3. Teismas padarė neteisėtą išvadą, jog nesutarimai tarp pastato bendrasavininkių negali būti priežastimi nesirūpinti pastato išsaugojimu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad tarp pastato bendrasavininkių yra nesutarimų. Šią išvadą teismas daro neįvertindamas bylos rašytinių įrodymų, nes atsakovas, dar prieš surašydamas skundžiamą individualų administracinį aktą, buvo išdavęs stogo rekonstrukcijos projektavimo sąlygas vienam iš bendrasavininkių. 2012 m. liepos 18 d. atsakovas raštu 2K-1421 pritarė projekto projektiniam pasiūlymui – stogo remontui, kuriam pritarė ir namo bendrasavininkiai.

4. Teismas ignoravo materialiosios teisės normas ir ginčijamame sprendime neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja nėra asmuo, dėl kurio kaltės atsirado nustatyti pažeidimai. Pastato stogo būklė tapo bloga ne dėl jo natūralaus nusidėvėjimo ir netinkamos priežiūros, o dėl gaisro, kuris įvyko konkrečiame, ne pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame bute, kurį savininkas apleido ir neprižiūrėjo. Reikalavime nurodoma, kad namo stogas plokščias ir stogo dangos būklė bloga, tačiau iki gaisro stogas nebuvo plokščias. Plokščią stogą be projekto įrengė buto, kuriame kilo gaisras, savininkas, todėl namo sienos bei perdangos drėksta.

5. CK 6.266 straipsnis nustato, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Kadangi žalą pastatui dėl netinkamos pastato priežiūros padaręs asmuo yra aiškus, todėl reikalavimai dėl pažeidimų pašalinimo turėtų būti reiškiami jam.

Atsakovas Kauno teritorinis padalinys atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kauno teritorinis padalinys atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą bei pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 ir 19 punktais, 14 straipsnio 3 dalies 1 punktu, CK 4.82, 4.83 straipsniais pastato bendrasavininkiams buvo surašyti ir įteikti Reikalavimai Nr. 1–17. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prieš surašydamas Reikalavimą pareiškėjai išaiškino, jog pastato pastogės patalpos yra visų statinio bendrasavininkių bendroji dalinė nuosavybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio 2014 m. sausio 6 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus Nr. RK 8, kuriuo pareiškėja R. M. įpareigota pašalinti nekilnojamojo turto, kuris yra kultūros vertybė, pažeidimus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra sudėtinė nekilnojamosios kultūros vertybės pastatų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), (Kultūros vertybių registro Nr. (duomenys neskelbtini) pirmas pastatas (Kultūros vertybių registro Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai R. M. nuosavybes teise priklauso administracinės patalpos (duomenys neskelbtini) (b. l. 63–64). Kitos patalpos, esančios pastate, priklauso kitiems savininkams, kurie į bylą įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (b. l. 55–80). Kauno teritorinis padalinys, vadovaudamasis Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punktu ir 14 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 2014 m. sausio 6 d. surašė Reikalavimą, kuriame nustatė, kad pastato stogo būklė prasta, drėksta viršutinių statinio patalpų sienos ir perdangos, bei įpareigojo pareiškėją parengti statinio stogo dangos tvarkymo projektą, jį suderinti su Kauno teritoriniu padaliniu ir atlikti tvarkymo darbus iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 10–11). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pridėtos administracinės bylos Nr. I-1328-423/2013, medžiaga, nustatė, kad tokius reikalavimus atsakovas surašė visiems pastato bendrasavininkiams.

Pareiškėja šioje byloje prašė panaikinti Reikalavimą dėl to, kad Reikalavimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų bei yra individualizuotas, sukelia teisines pasekmes tik vienai pareiškėjai, nors individualiu aktu nustatytų pareigų be kitų asmenų sutikimo pareiškėja įvykdyti negalėtų, be to, pareiškėja nėra asmuo, dėl kurio kaltės atsirado nustatyti pažeidimai. Pareiškėjos teigimu, pastato stogo būklė tapo bloga dėl gaisro, kuris įvyko konkrečiame, ne pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame bute, kurio savininkas buto neprižiūrėjo, ir dėl to šis asmuo pagal CK 6.266 straipsnį turi atlyginti padarytą žalą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos argumentų nepripažino pagrįstais, nes nustatė, kad Reikalavimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, Įstatymas nustato pareigą rūpintis nekilnojamąja kultūros vertybe, o atsižvelgiant į tai, jog pastato (namo) stogas yra bendroji dalinė nuosavybė, visi bendrasavininkiai privalo juo bendrai rūpintis. Pareiškėja su šia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – panaikinti Reikalavimą dėl jos skunde nurodytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus bei vertindama Reikalavimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punktas nustato, jog Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims. Įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. Šis įstatymas: 1) įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje; 2) nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus; 3) saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą (Įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys). Todėl, aiškinant Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punkto nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, konstatuotina, jog Kultūros paveldo departamentas gali duoti tik tokius nurodymus, kurie užtikrina Įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų tikslų įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2079/2012). Taigi nagrinėjamu atveju Kauno teritorinis padalinys, nustatęs, kad yra neprižiūrimas ir nesaugomas pastatas, kuris yra kultūros vertybė, turi teisę teikti reikalavimus asmenims, kurie turi imtis priemonių, jog būtų tinkamai prižiūrima ir saugoma kultūros vertybė.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal CK 4.82 straipsnį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga, o CK 4.83 straipsnis įpareigoja bendrasavininkius bendrai rūpintis turtu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė. Atkreiptinas dėmesys, kad Reikalavimo surašymo metu detalesnis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų sąrašas buvo reglamentuojamas Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo normų; šio įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektais daugiabučiame name yra: bendrosios konstrukcijos – pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios (pamatai, sienos, perdenginiai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys). Taigi remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu namo stogas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato (namo) butų ir kitų patalpų savininkams.

Analizuojant pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovo pareiškėjai pateiktas Reikalavimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, pirmiausia pažymėtina, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 punktą administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas numato, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756?450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556?15/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis, analogiškai kaip ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pabrėžiamas iš jo kylantis imperatyvas tinkamai pagrįsti privatiems subjektams adresuojamus sprendimus (žr., pvz., 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą SGL Carbon AG prieš Komisiją, Nr. C-328/05; 2009 m. kovo 5 d. sprendimą Prancūzija prieš Tarybą, Nr. C-479/07; 2011 m. kovo 17 d. sprendimą AJD Tuna Ltd prieš Direttur, Nr. C-221/09).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438?1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotini ir šie individualaus administracinio akto požymiai: teisės normų taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), t. y. jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011); aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009); privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-737/2011).

Taigi individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas).

Šioje byloje ir kilo ginčas dėl atsakovo surašyto individualaus administracinio akto atitikimo Įstatymo reikalavimui, t. y. pareiškėja teigia, kad Reikalavimas yra be motyvų, įpareigojimai nustatyti tik pareiškėjai, kai pats atsakovas teigia, kad pastato bendrasavininkiai turi įvykdyti šiuos įpareigojimus bendrai. Teisėjų kolegija sutinka su šiais pareiškėjos argumentais, nes iš tikrųjų Reikalavimas yra surašytas ir pateiktas pareiškėjai vykdyti visiškai nesilaikant Viešojo administracinio įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, pažeidžiant gero administravimo principą. Pripažintina, kad Reikalavimas yra be motyvų, o nustatyto įpareigojimo pareiškėja negali įvykdyti.

Pabrėžtina, kad visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų, su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007). Tais atvejais, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu, daro išvadą, kad viešojo administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas turi būti suformuluotas taip, jog asmenys, kuriems yra skirtas aktas, suprastų santykių esmę ir turinį bei galėtų įgyvendinti reikalavimus, kuriuos nustato aktas. Dėl to viešojo administravimo subjektas privalo tiksliai ir aiškiai suformuluoti reikalavimus, nurodyti teisės normas ir aplinkybes, kuriomis rėmėsi, priimdamas individualų administracinį aktą. Jei viešojo administravimo subjektas ginčijamame akte nenurodo teisinio, faktinio pagrindo ar aktą suformuluoja taip, kad akto adresatams tampa neįmanoma įgyvendinti įpareigojimų, kuriuos nustato aktas, individualus administracinis aktas turi būti naikinamas.

Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, tačiau nagrinėdami šiuos ginčus neatlieka viešojo administravimo funkcijų, o tik vertina viešojo administravimo subjektų veiksmų ar sprendimų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-101/2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjau atveju pareiškėja privalo vykdyti Reikalavime suformuluotus reikalavimus, o ne teismo sprendime išdėstytus motyvus, kad ji su kitais pastato bendrasavininkiais privalo įvykdyti Reikalavime suformuluotus reikalavimus. Šiuo atveju nei Reikalavimo motyvuojamojoje dalyje, nei formuluojant pareiškėjai įpareigojimus, nėra nurodyta, kad pareiškėja su kitais bedrasavininkiais (ir kuriais) privalo vykdyti nustatytus įpareigojimus. Be to, Kauno teritorinis padalinys Reikalavime įpareigojo pareiškėją parengti statinio stogo dangos tvarkymo projektą (atsakovas byloje nurodo, kad pareiškėja tai turi padaryti kartu su kitais bendrasavininkiais), tačiau iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog Kauno teritorinis padalinys 2012 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2K-1421 (b. l. 81–83) pritarė pateiktam stogo dangos tvarkymo projektui, tačiau visiškai nemotyvuodamas įpareigojo pareiškėją vėl parengti projektą.

Konstatuotina, kad Kauno teritorinis padalinys, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamu atveju priimdamas administracinį aktą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes priimtame akte nėra nurodyta aiški nustatytų pareiškėjos pareigų apimtis, t. y. įpareigojimai suformuluoti taip, kad pareiškėja jų negali objektyviai įvykdyti, bei administracinis aktas yra nemotyvuotas (nenurodyta, dėl kokių konkrečių aplinkybių ir kokiomis teisės aktų normomis vadovaujantis buvo suformuluotas minėtas įpareigojimas pareiškėjai). Dėl to pripažintina, kad Reikalavimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Kauno teritorinis padalinys teigia, kad, priimdamas Reikalavimą, išaiškino pareiškėjai, jog ji yra stogo bendrasavininkė ir stogo remontu privalo rūpintis kartu su kitais bendrasavininkiais. Teisėjų kolegija pažymi, jog Reikalavime nėra nurodyta, jog buvo remtasi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis bendrasavininkių teises ir pareigas, bei Reikalavime nėra išaiškinta, jog visi bendrasavininkiai privalo rūpintis pastato (kultūros vertybės) stogo remontu, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Kauno teritorinis padalinys įvykdė savo pareigą motyvuoti individualų administracinį aktą bei nustatyti tokius įpareigojimus, kuriuos įmanoma įvykdyti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Reikalavimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo panaikinamas Kauno teritorinio padalinio Reikalavimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos R. M. skundą tenkinti. Panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio 2014 m. sausio 6 d. reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. RK 8.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė