Baudžiamoji byla Nr. 1A-218-354/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.1.4.2., 1.2.7.2.2.2., 1.1.14., 2.4.
(S)

ŠIAULIŲ
APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio
18 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teisėjų Irenos Ivanovienės, Vidmanto Mylės,
sekretoriaujant Redai Jončienei,
dalyvaujant prokurorei Vladai
Buivydienei,
gynėjui advokatui Vaclovui Vaitkui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. R., kuriam
taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo advokato Vaclovo Vaitkaus apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo
15 d. nutarties, kuria pripažinta, kad A.
R. padarė Baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos
Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3
d., būdamas nepakaltinamu, ir jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis
stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Kolegija
nustatė:
Radviliškio
rajono apylinkės teismas nustatė, kad A. R. 2009-07-10
apie 19 val. (duomenys neskelbtini) Radviliškio rajone, panaudodamas fizinį
smurtą prieš nukentėjusiąją nepilnametę I. Ž., gim. (duomenys
neskelbtini), pagriebęs ją už plaukų įsitempė iš laiptinės į savo butą esantį (duomenys
neskelbtini), Radviliškio rajone, kambaryje, prieš nukentėjusiosios valią
pasikėsino tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu – liepdamas nukentėjusiajai I. Ž. čiulpti jo lytinį organą, panaudodamas
nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą – suduodamas rankomis ne mažiau 10
smūgių, padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau
nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes
nukentėjusioji I. Ž. pabėgo.
Apeliaciniu skundu A. R. gynėjas prašo
panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį.
Apeliantas skunde nurodo, kad A. R. ikiteisminio
tyrimo metu griežtai laikėsi paskirtos kardomosios priemonės – namų arešto
reikalavimų ir draudimo bendrauti su nukentėjusiąja I. Ž.,
daugiau jokių teisėtvarkos pažeidimų nėra padaręs, nukentėjusiajai I. Ž. atlygino žalą, pastaroji atleido A.
R.. Apelianto teigimu, A. R. supranta, jog pasielgė
negerai, pasižada ateityje taip nesielgti ir nenori būti gydomas priverstinai,
kadangi bijo netekti savivaldybės jam paskirto socialinio būsto, kurį pats
susiremontavo ir išlaiko gaudamas neįgalumo pensiją.
Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas ne
rečiau kaip kartą per 6 mėnesius (LR BK 98 str. 1 d. 6 p.) privalo spręsti
klausimą dėl medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų
taikymo panaikinimo, tačiau teismas rėmėsi Teismo psichiatrų ekspertizės akto išvada,
kuri A. R. elgesį vertino nusikalstamos veikos padarymo
metu (2009 m. liepos 10 d.), o teismo nutartis buvo priimta praėjus daugiau
kaip 6 mėnesiams. Todėl, apelianto nuomone, teismas privalėjo išsireikalauti iš
VšĮ Radviliškio ligoninės psichikos sveikatos centro gydančių specialistų išvadą
apie A. R. psichinę sveikatos būklę šiuo metu ir pastarąja
remtis skiriant priverčiamąsias medicinos priemones.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. R. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis
skundas atmetamas.
Pirmosios
instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus
įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų ir padarė
pagrįstą išvadą, kad būdamas nepakaltinamas A. R. pasikėsino
seksualiai prievartauti nepilnametę, tai yra padarė baudžiamojo įstatymo
uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d.
Teismo išvadą, kad A. R. padarė baudžiamojo įstatymo
uždraustą veiką, patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti
įrodymai: išsamūs nukentėjusiosios I. Ž. ir jos atstovės
pagal įstatymą L. Ž. parodymai (b. l. 138), paties A. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie faktinę įvykių
pusę (b. l. 59-60), dėl faktinių aplinkybių iš esmės sutampantys su
nukentėjusiosios parodymais.
Nusikalstamos veikos padarymo fakto neginčija ir apeliantas.
Apeliaciniu
skundu prašoma panaikinti skundžiamą nutartį, tačiau iš skundo turinio matyti,
jog iš esmės yra nesutinkama su teismo sprendimu taikyti A. R.
priverstinį gydymą specializuotoje įstaigoje. A. R. gynėjas
apeliuoja į tai, kad teismas, priimdamas sprendimą taikyti jo ginamajam
priverstinį gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, vadovavosi specialistų
išvadomis ne apie dabartinę A. R. psichinės sveikatos
būklę, o Teismo psichiatrų ekspertizės aktu, kuriuo buvo įvertintas jo elgesys
nusikalstamos veikos darymo metu.
Kolegija
atkreipia dėmesį, kad Teismo psichiatrijos ekspertizės išvados (b. l. 113-116),
kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo pateiktos vertinant A. R. gydymą ir psichinę sveikatą nuo 1990 metų ir tiriamuoju
laikotarpiu. Ekspertizės akte konstatuota, kad A. R. tiek
iki nusikaltimo padarymo, tiek nusikaltimo padarymo metu sirgo ir serga lėtiniu
psichikos sutrikimu – vidutiniu protiniu atsilikimu su žymiu elgesio sutrikimu.
Ekspertų išvadoje, pateiktoje ne prieš pusę metų iki bylos nagrinėjimo teisme,
kaip savo skunde teigia apeliantas, o 2010 m. sausio 21 d., aiškiai nurodyta,
kad ir šiuo metu A. R. serga tuo pačiu lėtiniu psichikos
sutrikimu, negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jis yra
socialiai pavojingas dėl pasikartojančių nevaldomų seksualinių išpuolių, todėl
jam reikalingas priverstinis gydymas specializuotoje gydymo įstaigoje bendro rėžimo
sąlygomis. Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla
abejonių dėl aptariamų ekspertų išvadų, nes pastarąsias kategoriškai ir
neabejotinai patvirtino teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė V. M. (b. l. 139). Ekspertė nurodė, kad A.
R. asmenybei būdingos tendencijos seksualaus agresyvumo, ką, beje,
patvirtina ir jo padaryto nusikaltimo pobūdis (Seksualinis prievartavimas).
Pasak ekspertės V. M., A. R. turėtų
būti taikomas ilgalaikis tęstinis gydymas, kurio tinkamai įgyvendinti ambulatorinėmis
sąlygomis nepavyktų, nes gydomasis tam gali protestuoti, todėl A.
R. būtinas priverstinis stacionarinis gydymas.
Aptartas
specialistų išvadas patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai duomenys. Radviliškio
rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. nutartimi A. R.
jau buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis
stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis (b. l. 80), po to, 2006 m. lapkričio 20
d., Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi stacionarinis stebėjimas buvo pakeistas
į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (b.
l. 86-87). Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi A. R. pakeista ir priverčiamoji medicinos priemonė buvo tęsiama
(b. l. 81), o 2008 m. lapkričio 19 d. to paties teismo nutartimi – panaikinta
(b. l. 82-83). Taigi, nepraėjus nei metams po priverčiamosios medicinos priemonės
taikymo panaikinimo A. R. pasikėsino padaryti sunkų
tyčinį nusikaltimą nepilnametės atžvilgiu.
Įvertinusi aptartų
aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo sprendimas
taikyti A. R. priverčiamąją
medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis
psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra pagrįstas ir motyvuotas. A. R. atliktos ekspertizės akto išvados abejonių
nekelia, todėl tenkinti apelianto prašymą kreiptis į VšĮ Radviliškio
ligoninės psichikos sveikatos centro specialistus dėl A. R. psichinės
sveikatos nėra pagrindo.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 98 str. nuostatas
asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, yra taikomos šio straipsnio 1
dalyje nurodytos priverčiamosios medicinos priemonės. Lietuvos Respublikos BK
98 straipsnyje numatyto stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo
sąlygomis būtinumas yra grindžiamas sveikatos būkle, asmens elgesio pobūdžiu. Kaip
jau buvo minėta, ekspertų A. R. yra apibūdinamas, kaip
socialiai pavojingas ir jam būtinas priverstinis gydymas, nes ambulatorinis
gydymas, kas yra akivaizdu iš bylos medžiagos, neefektyvus. Todėl, kolegijos
nuomone, A. R. paskirta priverstinio medicininio poveikio
priemonė atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jo psichikos
sveikatos būseną, kurią įvertino ekspertų psichiatrų-psichologų komisija
dabartiniu laikotarpiu.
Apelianto
skunde nurodyti teigiamai A. R. apibūdinantys duomenys
nepaneigia reikalingumo taikyti pastarajam priverčiamąją medicinos priemonę.
Kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad teismas ne savo iniciatyva, o pagal sveikatos
priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 str. 6 d.) ne rečiau kaip kartą per šešis
mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo
pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo ir pagal Lietuvos
Respublikos BPK 405 str. minėtus klausimus teismas svarsto pagal
priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą.
Remiantis
tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo apeliacinio
skundo motyvais naikinti skundžiamą nutartį, kaip prašo apeliantas.
Vadovaujantis
Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 1 p. kolegija,
nutaria:
A. R., kuriam
taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo advokato Vaclovo Vaitkaus
apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė Nijolė Matuzevičienė
Teisėjai Irena Ivanovienė
Vidmantas Mylė