Baudžiamoji byla Nr. 1A-217-581/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26231-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4;
2.4.6.1
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 29 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,
dalyvaujant prokurorei Gražinai Petrulytei,
nuteistojo G. J. W. gynėjui bei civilinio atsakovo F.H.U. „R.“ atstovui advokatui Sauliui Kučiui
nukentėjusiųjų atstovui advokatui A. B.,
specialistui V. V.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. W. gynėjo advokato S. K. bei civilinio atsakovo F.H.U. „R.“ atstovo R. E. N. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. W. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, G. J. W. bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms.
Į bausmės laiką įskaitytas laikas G. J. W. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d.
Iš civilinio atsakovo Lenkijos Respublikos draudimo bendrovės PZU, Lietuvos Respublikoje atstovaujamos AB „Lietuvos draudimas“ priteista: nukentėjusiajam A. Š. - 1250 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 2316,44 Eur turtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam R. Š. - 1250 Eur neturtinės žalos; nukentėjusiajam M. Š. -1250 Eur neturtinės žalos; nukentėjusiajam T. Š. 1250 Eur neturtinės žalos.
Iš civilinio atsakovo F.H.U. „R.“ priteista: nukentėjusiajam A. Š. - 18750 Eur neturtinės žalos; nukentėjusiajam R. Š. - 18750 Eur neturtinės žalos; nukentėjusiajam M. Š. - 18750 Eur neturtinės žalos; nukentėjusiajam T. Š. - 18750 Eur neturtinės žalos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. G. J. W. 2016 m. birželio 4 d., apie 9.45 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Renault Master“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 126 ir 131.2 punktų reikalavimus – viršijo leistiną maksimalų 90 km/h važiavimo greitį ir važiavo apie 95 km/h greičiu, atsižvelgdamas į važiavimo greitį, nesilaikė saugaus atstumo iki priekyje jo ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „VW Polo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamo R. Š., ir, šiam automobiliui pradėjus lėtinti važiavimo greitį, laiku nelėtino savo vairuojamo automobilio greičio, ko pasėkoje atsitrenkė į automobilio „VW Polo“ galinę dalį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo automobilio „VW Polo“ vairuotoja R. Š., - jai buvo nustatyti sužalojimai: galvos sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, abiejų akių vokuose, junginės kraujosruva dešinėje akyje, masyvia kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs dešinės pusės IV, V, VI, VII-o ir kairės pusės III, IV, V, VI, VII-o ir juosmeninės dalies V-o slankstelių lūžiais, poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje, ir 2016 m. birželio 14 d. VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė R. Š. mirė nuo galvos sumušimo, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, koma.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. J. W. gynėjas advokatas S. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - G. J. W. išteisinti. Skunde gynėjas nurodo:
2.1. Pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė visas bylos aplinkybes, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, netenkino G. J. W. prašymo iškviesti ir apklausti specialistą, pateikusį Specialisto išvadą byloje, neužtikrino rungtyniško bylos proceso, tuo pažeidė G. J. W. teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
2.2. G. J. W. viso proceso metu nurodė, kad važiavo apie 90 km/h greičiu, važiavo atsargiai. Važiuodamas keliu priekyje pastebėjo, kad iš dešinės pusės į kelią žvyrkeliu įvažiavo nukentėjusiosios automobilis „VW Polo“, kuris važiavo priekyje 250-300 m. Kitų mašinų kelyje nebuvo, artėjo prie minėto automobilio. Nukentėjusiosios automobilis važiavo netolygiai, lėtai, apie 60 km/h greičiu. Važiavo paskui automobilį 15-20 sekundžių. Kai iki automobilio liko 80-100 metrų, G. J. W. pradėjo lenkti minėtą automobilį, atliko lenkimo manevrą, įjungė posūkio signalą, rikiavosi į kitą eismo juostą. Nematė, kad priekyje važiavęs automobilis rodytų kokį posūkio signalą, taip pat nematė, kad priekyje būtų sankryža. Priekyje važiavęs automobilis pradėjo lėtėti, staigiai išvažiavo į priešingą eismo juostą. Kadangi jis tuo metu darė lenkimo manevrą, atsitrenkė į „užlindusio“ automobilio galą. Tuo metu jo automobilio kairysis ratas buvo priešingoje eismo juostoje, o dešinysis ratas buvo dešinėje eismo juostoje. Mano, kad dėl avarijos kalta kito automobilio vairuotoja, nes ji ties kelio viduriu pristabdė ir staigiai įvažiavo (įsuko) į kairę priešingą eismo juostą. Galimai šio automobilio vairuotoja nepažiūrėjo į galinį veidrodėlį ir nepamatė jo automobilio. Jis nesuprato, kad šio automobilio vairuotoja suko į šalutinį kelią. Viskas vyko labai greitai, stabdė, tačiau nepavyko išvengti susidūrimo. Trenkėsi dešine automobilio puse į nukentėjusiosios automobilio galą. Nukentėjusiosios automobilis nerodė posūkio signalo. Kai įvyko susidūrimas, „VW Polo“ automobilis kelio pločio atžvilgiu buvo truputį įstrižai. Susidūrimo metu dalis „VW Polo“ automobilio buvo priešpriešinėje eismo juostoje. Jeigu automobilis „VW Polo“ būtų normaliai pagal taisykles sukęs į kairę, o ne įstrižai, tada būtų įsirėžęs į automobilio į šoną. Mano, kad „VW Polo“ automobilio vairuotoja norėjo sutrumpinti kelią, todėl įvyko toks susidūrimas.
2.3. Pagal G. J. W. parodymus, nukentėjusioji, darydama staigų manevrą link ašinės kelio linijos ir ketindama sukti į kairę, nesilaikė KET 106 punkto reikalavimų. Tą netiesiogiai patvirtina ir nukentėjusiojo A. Š. parodymai, kuris nurodė, jog žinojo, kad jo mama (R. Š.) šeštadieniais veždavo spaudą į tame keliuke esantį namą, todėl tą dieną prieš eismo įvykį ji turėjo sukti į tą keliuką.
2.4. G. J. W. parodymų dėl neparodyto posūkio signalo nepaneigė ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog nustatyti, ar automobilio „VW Polo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinio kairės pusės žibinto posūkio lemputė degė kolbos pažeidimo momentu, ar anksčiau perdegė dėl savaiminio senėjimo, negalima.
2.5. Teismas nieko nepasisakė dėl nukentėjusiosios automobilio „VW Polo“ manevravimo įvykio metu, netyrė, kokią įtaką jie turėjo įvykio kilimui. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau Specialisto išvada) nurodyta, kad automobilio „VW Polo“ vairuotoja R. Š. iš anksto – dar neprivažiavusi keliuko į kairę, dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip pradėdama manevrą į kairę link keliuko. Akivaizdu, kad R. Š. pažeidė KET 108 punktą, tačiau kokią įtaką šis pažeidimas turėjo autoįvykio kilimui, teismas netyrė.
2.6. Jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrįstas Specialisto išvadoje nurodytas teiginys, kad „Tikėtina, automobilio „Renault Master“ vairuotojas G. J. W. reagavo stabdyti savo automobilį dar pilnai važiuodamas dešine važiuojamosios dalies puse“. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir plano matyti, kad automobilio „Renault Master“ dešiniojo rato stabdymo žymė prasidėjo esant automobiliui dešinėje kelio pusėje, o kairiojo rato stabdymo žymė yra jau priešpriešinio eismo juostoje - G. J. W. reagavo į atsiradusią kliūtį ir pradėjo stabdyti savo automobilį jau būdamas dalinai išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Dėl to būtina iškviesti specialistą, kad jis pagrįstų savo išvadą, jog G. J. W. reagavo stabdyti savo automobilį dar pilnai važiuodamas dešine važiuojamosios dalies puse, nors visi objektyvūs bylos duomenys rodo visai priešingai.
2.7. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad yra užfiksuota automobilio „VW Polo“ slydimo žymė, kurios ilgis 2,1 m, šios slydimo žymės pradžia yra 3,3 m atstumu nuo kelio vakarinio krašto, pabaiga 3,1 m atstumu nuo to paties krašto. Teismas visiškai neaptarė ir neanalizavo šios aplinkybės dėl automobilio „VW Polo“ slydimo žymės, netyrė jos atsiradimo aplinkybių. Darytina išvada, kad automobilio „VW Polo“ vairuotoja, prieš pat autoįvykį, staigiai stabdė, kas patvirtina G. J. W. parodymus, jog prieš sukdama į kairę, nukentėjusioji staigiai stabdė, todėl jis nebeturėjo galimybės išvengti susidūrimo. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir plano matyti, kad G. J. W. jau buvo pradėjęs lenkimo manevrą, kai nukentėjusioji pradėjo sukti į kairę, tokiu būdu nukentėjusiosios veiksmai prieštaravo KET 138 punkto reikalavimams, jog lenkiamos transporto priemonės vairutojui draudžiama trukdyti aplenkti didinant važiavimo greitį ar kitais veiksmais.
2.8. Specialisto išvadoje nurodyta, kad prieš pat stabdymą automobilio „Renault Master“ greitis tikėtina buvo apie 95 km/h, tačiau specialistas nepaaiškino, kodėl jis paskaičiavo greitį naudodamas ilgesnį, kairinį rato pėdsaką, kuris yra 15,2 m. Paskaičiavus greitį pagal tą pačią specialisto naudotą formulę naudojant trumpesnį dešinio rato pėdsaką, kuris yra 8,7 m, gaunamas rezultatas, kad prieš pat stabdymą automobilio „Renault Master“ greitis tikėtina buvo apie 89 km/h, todėl atitinkamai greitis nebuvo viršytas.
2.9. Visiems aukščiau aptartiems prieštaravimams pašalinti byloje buvo būtina kviesti Specialisto išvadą pateikusį ekspertą, kuris, galbūt, būtų pašalinęs visas abejones, arba būtų kilęs būtinumas skirti papildomą trasologinę ekspertizę, kurioje būtų atsakyta į byloje esančius prieštaravimus. Pirmosios instancijos teismo nemotyvuotas G. J. W. prašymo dėl specialisto iškvietimo į teisiamąjį posėdį atmetimas yra vertintinas kaip teisės į teisingą teismą pažeidimas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad visi G. J. W. veiksmai prieš autoįvykį ir jo metu yra tik „tikėtini“. Tam, kad G. J. W. apsigintų, įrodytų savo nekaltumą buvo būtina užduoti klausimus specialistui, atlikusiam autoįvykio tyrimą, tačiau teismas jam tokios galimybės nesuteikė.
2.10. Byloje nebuvo ir nėra surinkta jokių patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių G. J. W. kaltę padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą, nėra įrodymų, paneigiančių G. J. W. nurodytą autoįvykio kilimo versiją. Esant nepašalintiems prieštaravimams, nepaneigiant G. J. W. parodymų, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog jis kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.
3. Civilinio atsakovo atstovas R. E. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo – priteisti iš Lenkijos Respublikos draudimo bendrovės PZU, Lietuvos Respublikoje atstovaujamos AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajam A. Š. -18750 Eur neturtinės žalos; nukentėjusiajam R. Š. 18750 Eur neturtinės žalos; nukentėjusiajam M. Š. 18750 Eur neturtinės žalos; nukentėjusiajam T. Š. 18750 Eur neturtinės žalos.
3.1.Atstovas cituoja 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus (Teisingumo Teismo 2003 gegužės 8 d. sprendimas ATRAL, C-14/02, Rink. P. I-4431; Teisingumo Teismo 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas Inter-E. W./Region wallonne, C-129/96, Rink.. p. I-7411, Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas Marleasing, C-106/89, Rink. P. I-4135, Teisingumo teismo 1987 m. spalio 8 d. sprendimas K. N., 80/86, Rink. P. 3696, Teisingumo teismo 2004 m. spalio 5 d. sprendimą Pfeiffer) nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB nuostatomis ir visą turtinę ir neturtinę žalą priteisti iš Lenkijos Respublikos draudimo bendrovės PZU, Lietuvos Respublikoje atstovaujamos AB „Lietuvos draudimas“.
4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas ir civilinio atsakovo atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo G. J. W. gynėjo advokato S. K. apeliacinis skundas atmetamas. Civilinio atsakovo F.H.U. „R.“ apeliacinis skundas tenkinamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
7. Apeliaciniame skunde ginčijama nuteistojo kaltė dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė visas bylos aplinkybes, nepašalino esančių prieštaravimų, nepagrįstai atmetė nuteistojo G. J. W. parodymus, neįvertino R. Š. veiksmų ir jos padarytų KET pažeidimų, dėl to padarė neteisingą išvadą dėl G. J. W. kaltės. Civilinis atsakovas F.H.U. „R.“ apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų ir nukentėjusiesiems priteistų turtinės ir neturtinės žalos dydžių, tačiau nesutinka su tuo, kad dalis žalos, kuri viršija 5000 Eur, priteista iš darbdavio F.H.U. „R.“ bei prašo visą nukentėjusiesiems nustatytą neturtinę žalą priteisti tik iš draudimo bendrovės - Lenkijos Respublikos draudimo bendrovės PZU, Lietuvos Respublikoje atstovaujamos AB „Lietuvos draudimas“.
8. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė išvadą, kad G. J. W. dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė KET 126 ir 131.2 punktų reikalavimus – viršijo leistiną maksimalų 90 km/h važiavimo greitį ir važiavo apie 95 km/h greičiu, atsižvelgdamas į važiavimo greitį, nesilaikė saugaus atstumo iki priekyje jo ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „VW Polo“, ir, šiam automobiliui pradėjus lėtinti važiavimo greitį, laiku nelėtino savo vairuojamo automobilio greičio, ko pasėkoje atsitrenkė į automobilio „VW Polo“ galinę dalį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo automobilio „VW Polo“ vairuotoja R. Š. ir G. J. W. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Teismas iš dalies tenkino nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė: iš Lenkijos Respublikos draudimo bendrovės PZU, Lietuvos Respublikoje atstovaujamos AB „Lietuvos draudimas“, nukentėjusiajam A. Š. 1250 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam R. Š. 1250 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam M. Š. 1250 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam T. Š. 1250 Eur neturtinės žalos atlyginimo; iš F.H.U. „R.“ (F.H.U. „R.“ įm. kodas (duomenys neskelbtini)) nukentėjusiajam A. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam R. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam M. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam T. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK 281 straipsnio 5 dalį - ir pagrįstai G. J. W. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio priteisimo klausimus, todėl civilinio atsakovo F.H.U. „R.“ skundas tenkinamas ir nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).
Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo
10. Apeliaciniame skunde ginčijami BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – veika ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad G. J. W. pažeidė KET 126 ir 131.2 punktuose nustatytus reikalavimus ir šie jo padaryti pažeidimai sąlygojo eismo įvykio kilimą. Gynėjas teigia priešingai, kad eismo įvykis kilo dėl R. Š. veiksmų, nes G. J. W. jau pradėjus lenkti lėčiau priekyje važiavusį R. Š. vairuojamą automobilį „VW Polo“ ir dalinai įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, R. Š. staiga pakeitė važiavimo kryptį - dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, staigiai stabdė savo vairuojamą automobilį ir tokiu būdu sudarė jam kliūtį, dėl ko jo vairuojamas automobilis „Renault Master“ atsitrenkė į „VW Polo“ automobilio galinę dalį. R. Š. turėjo sukti į kairėje pusėje esantį keliuką, tačiau atliko aukščiau paminėtus veiksmus, taip pat nerodė posūkio signalo, į priešpriešinę eismo juostą išvažiavo dar neprivažiavusi keliuko į kairę. Mano, kad tokie R. Š. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Teisėjų kolegija tokius gynėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
11. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (eismo įvykis dėl kurio žuvo žmogus) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010).
12. Nagrinėjamu atveju, G. J. W. kaltinamas pažeidęs KET reikalavimus, o būtent: KET 126 punkto reikalavimą, kuriame nustatyta, jog vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Rekomenduojama, kad atstumas iki priekyje važiuojančios transporto priemonės būtų ne mažesnis kaip per dvi sekundes nuvažiuojamas atstumas arba ne mažesnis kaip pusė spidometro rodmens, paversto metrais, pavyzdžiui, kai greitis 70 km/h, atstumas turi būti ne mažesnis kaip 35 m, jeigu eismo sąlygos nereikalauja kitaip; KET 131.2 punkto reikalavimą, pagal kurį ne gyvenvietėse krovininiais automobiliais, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3,5 t, leidžiama važiuoti: automagistralėse – ne didesniu kaip 110 km/h greičiu, greitkeliuose – ne didesniu kaip 100 km/h greičiu, keliuose su asfalto ar betono danga – ne didesniu kaip 90 km/h greičiu, kituose keliuose – ne didesniu kaip 70 km/h greičiu.
13. Pirmosios instancijos teismas ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė išvadą, kad G. J. W. pažeidė minėtus KET 126 ir 131.2 punktų reikalavimus - viršijo leistiną nustatytą 90 km/h greitį ir važiavo 95 km/h greičiu, nesilaikė saugaus atstumo iki priekyje jo ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „VW Polo“, ir, šiam automobiliui pradėjus lėtinti važiavimo greitį, laiku nelėtino savo vairuojamo automobilio greičio, dėl ko atsitrenkė į automobilio „VW Polo“ galinę dalį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo automobilio „VW Polo“ vairuotoja R. Š.. Teismas sprendė, kad G. J. W. galėjo išvengti eismo įvykio, jeigu būtų laikęsis nustatytų KET reikalavimų dėl saugaus atstumo ir automobilio „VW Polo“ vairuotojai R. Š. pradėjus mažinti važiavimo greitį, G. J. W. taip pat laiku būtų mažinęs savo automobilio važiavimo greitį dešinėje važiuojamosios dalies pusėje arba saugiai „VW Polo“ automobilį apvažiavęs iš dešinės.
14. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad darydamas minėtas išvadas pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančių įrodymų visetu – kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu ir planu, transporto priemonių apžiūrų protokolais, nuotraukomis, Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Visus byloje esančius įrodymus teismas išsamiai išanalizavo ir aptarė, išdėstė išsamius ir motyvuotus argumentus bei išvadas dėl G. J. W. kaltės padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavusi teismo ištirtus įrodymus, taip pat papildomai teismo posėdyje apklaususi Specialisto išvadą byloje pateikusį specialistą V. V., sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir sprendimu dėl G. J. W. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tvirtina, jog nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nėra teisinio pagrindo.
15. Šioje byloje tiesioginių įvykio liudytojų, be pačio nuteistojo, nebuvo, o įvykio aplinkybės nustatytos remiantis objektyviais bylos duomenimis - kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, planu, transporto priemonių apžiūrų protokolais, nuotraukomis. Taip pat byloje buvo paskirtas specialus tyrimas bei gauta Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Specialistas, atlikęs tyrimą, pateikė tokias esmines išvadas:
- tikėtina, jog automobilio „Renault Master“ greitis prieš pat stabdymą buvo apie 95 km/h, o susidūrimo metu - apie 82 km/h;
- transporto priemonių susidūrimo eiga: automobilis „Renault Master“, judėdamas intensyvaus stabdymo režimu dalinai priešpriešinio eismo juosta smailiu kampu į kairę, tikėtina apie 82 km/h greičiu, priekinės dalies dešine puse trenkė į priekyje dalinai priešpriešinio eismo juosta mažu smailiu kampu į kairę judančio automobilio „VW Polo“ galinę dalį daugiau kairę pusę;
- automobilio „VW Polo“ vairuotoja R. Š. iš anksto - dar neprivažiavusi keliuko į kairę, dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip pradėdama manevrą į kairę link keliuko;
- tikėtina, kad automobilio „Renault Master“ vairuotojas G. J. W. reagavo stabdyti savo automobilį dar pilnai važiuodamas dešine važiuojamosios dalies puse;
- automobilio „Renault Master“ vairuotojas G. J. W. reagavo stabdyti savo automobilį, stabdymo pėdsakų pradžios neprivažiavęs apie 31,7 m atstumu;
- jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Renault Master“ vairuotojas G. J. W., automobilio „VW Polo“ vairuotojai pradėjus mažinti važiavimo greitį, laiku būtų taip pat mažinęs savo važiavimo greitį dešinėje važiuojamosios dalies pusėje bei saugiai automobilį „VW Polo“ apvažiavęs iš dešinės, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „VW Polo“.
- buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Renault Master“ vairuotojo G. J. W. veiksmai - važiuodamas automobiliui „VW Polo“ iš paskos ir jo vairuotojai pradėjus mažinti greitį, laiku nemažino savo automobilio greičio ir dėl to trenkė į automobilio „VW Polo“ užpakalinę dalį, - techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti (1 t., b. l. 118-125).
16. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad šioje byloje abejoti Specialisto išvada nėra pagrindo, nes ji patvirtinta byloje esančių objektyvių įrodymų visuma.
17. Apeliaciniame skunde gynėjas ginčija minėtas išvadas nurodydamas, kad: specialistas neteisingai apskaičiavo G. J. W. automobilio „Renault Master“ važiavimo greitį; jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrįstas specialisto teiginys, jog „Tikėtina, automobilio „Renault Master“ vairuotojas G. J. W. reagavo stabdyti savo automobilį dar pilnai važiuodamas dešine važiuojamosios dalies puse“; specialistas padarė neteisingą išvadą, jog G. J. W. veiksmai - važiuodamas automobiliui „VW Polo“ iš paskos ir jo vairuotojai pradėjus mažinti greitį, laiku nemažino savo automobilio greičio ir dėl to trenkė į automobilio „VW Polo“ užpakalinę dalį - techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti ir kt.
18. Teisėjų kolegija su minėtais gynėjo argumentais nesutinka. Kaip matyti, tyrimą atlikęs specialistas išsamiai išanalizavo ikiteisminio tyrimo medžiagą – eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, planą, nuotraukas ir kitą rašytinę bylos medžiagą, bei naudodamasis patvirtinta tyrimo metodika pateikė motyvuotas pateiktų duomenų visumos analize pagrįstas išvadas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas tyrimą atlikęs specialistas V. V. savo išvadas patvirtino, išsamiai jas paaiškino ir motyvuotai pagrindė. Kolegija, įvertinusi specialisto V. V. parodymus, Specialisto išvadoje pateiktus duomenis, sugretinusi juos su kitais byloje esančiais duomenimis - kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, planu, transporto priemonių apžiūrų protokolais, nuotraukomis bei kita rašytine bylos medžiaga jokių prieštaravimų nenustatė, todėl konstatuoja, kad pagrindo ja nesivadovauti nėra, kaip nėra ir pagrindo daryti priešingų išvadų dėl byloje nustatytų aplinkybių visumos.
19. Gynėjas skunde ginčija aplinkybę, kad G. J. W. pažeidė KET 131.2 punkto reikalavimą t. y. viršijo leistiną nustatytą 90 km/h greitį, važiavo 95 km/h greičiu. Teigia, kad Specialisto išvadoje nenurodoma, kodėl automobilio „Renault Master“ greitis buvo skaičiuojamas naudojant ilgesnį, kairinį rato pėdsaką, kuris yra 15,2 m., nes paskaičiavus greitį pagal tą pačią specialisto naudotą formulę, naudojant trumpesnį dešinio rato pėdsaką, kuris yra 8,7 m, gaunamas rezultatas, kad prieš pat stabdymą automobilio „Renault Master“ greitis tikėtina buvo apie 89 km/h, todėl G. J. W. greičio neviršijo. Tokie gynėjo teiginiai nepagrįsti.
20. Specialisto išvadoje nurodyta, kad „Renault Master“ iki susidūrimo vietos paliko dvigubus stabdymo pėdsakus, ilgesnis kairės pusės stabdymo pėdsakas yra 10,5 m (15,2 m. – 4,7 m. (atstumas nuo kairės pusės stabdymo pėdsako pradžios iki automobilio „VW Polo” slydimo žymių pradžios)). Įvertinus tai, pagal formulę buvo suskaičiuota, jog tikėtina, kad G. J. W. vairuojamo automobilio „Renault Master” greitis prieš stabdymą buvo apie 95 km/h. Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas V. V. paaiškino, kad pagal metodiką apskaičiuojant transporto priemonės važiavimo greitį yra imamas intensyvaus transporto priemonės stabdymo kelio atstumas, imamas vienos pusės ilgesnis transporto priemonės stabdymo pėdsakas, kuris ir parodo, kiek metrų transporto priemonė buvo intensyviai stabdoma; jeigu būtų skaičiuojama iš trumpesnio atstumo, paskaičiavimas būtų neteisingas. Kolegija, įvertinusi paminėtus duomenis, specialisto paaiškinimus, neturi jokio pagrindo jais abejoti, todėl gynėjo argumentus dėl neteisingai paskaičiuoto automobilio „Renault Master“ važiavimo greičio atmeta kaip nepagrįstus.
21. Gynėjas skunde teigia, kad jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrįstas Specialisto išvadoje nurodytas teiginys, kad „Tikėtina, automobilio „Renault Master“ vairuotojas G. J. W. reagavo stabdyti savo automobilį dar pilnai važiuodamas dešine važiuojamosios dalies puse“. Nurodo, kad iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir plano matyti, kad automobilio „Renault Master“ dešiniojo rato stabdymo žymė prasidėjo esant automobiliui dešinėje kelio pusėje, o kairiojo rato stabdymo žymė yra jau priešpriešinio eismo juostoje, todėl G. J. W. reagavo į atsiradusią kliūtį ir pradėjo stabdyti savo automobilį jau būdamas dalinai išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Šie gynėjo teiginiai taip pat nepagrįsti.
22. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, „Renault Master“ vairuotojas prieš susidūrimą intensyviai stabdė, jo stabdymo žymės yra užfiksuotos eismo įvykio apžiūros protokole bei plane. Remiantis jomis, Specialisto išvadoje pagal formulę buvo apskaičiuota, kad automobilio „Renault Master“ vairuotojas, važiuodamas nustatytu apie 95 km/h greičiu, reagavo savo automobilį stabdyti, būdamas iki stabdymo pėdsakų pradžios nutolęs apie 31,7 m. atstumu. Nurodyta, jog atsižvelgus į tai, kad automobilio „Renault Master“ stabdymo pėdsakai tęsiasi iš dešinės į kairę, o prieš pat stabdymą automobilio greitis, tikėtina, buvo apie 95 km/h, galima teigti, kad prieš pėdsakų susidarymą automobilis „Renault Master“ judėjo trajektorija, artima stabdymo pėdsakų išsidėstymui, t. y. ženkliai nepakeitė judėjimo trajektorijos. Naudojantis programa „PC-Crach 10.2“ buvo atkurta tikėtina automobilio „Renault Master“ judėjimo trajektorija iki stabdymo pėdsakų pradžios ir nustatyta automobilio „Renault Master“ padėtis jo vairuotojui reagavus stabdyti – tikėtina, kad automobilio „Renault Master“ vairuotojas reagavo stabdyti savo automobilį dar pilnai važiuodamas dešine važiuojamosios dalies puse. Šias išvadas specialistas V. V. patvirtino ir teismo posėdžio metu. Papildomai paaiškino, kad reaguoti ir stabdyti yra visiškai skirtingi dalykai, kadangi nuo to laiko, kai žmogus suvokia, jog kelyje atsiro kliūtis, praeina tam tikras reakcijos laikas iki tol, kol jis imasi veiksmų, t. y. paspaudžia stabdžio pedalą, be to, praeina laiko tarpas, kol suveikia stabdymo mechanizmas ir kyla impulsas blokuoti ratus, tada stabdymas intensyvėja, nusistovi ir tik tada yra paliekamas stabdymo pėdsakas. Šiuo atveju specialistas konstatavo, jog G. J. W. savo automobilį stabdyti reagavo būdamas savo automobilio kairės pusės ratu dešinėje eismo juostoje, o pats stabdymo pėdsakas pradėjo formuotis įveikus 31 metrą ir tik tada buvo paliktas ant asfalto. Nesutikti su šiais specialisto paaiškinimais ir padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, todėl gynėjo argumentus dėl nuteistojo reagavimo į atsiradusią kliūtį ir pradėjimo stabdyti būnant dalinai išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą atmeta kaip nepagrįstus.
23. Taigi šioje byloje nustatyta, jog G. J. W., vairuodamas automobilį „Renault Master“, viršijo leistiną nustatyta 90 km/h greitį, važiavo 95 km/h greičiu. Prieš susidūrimą su „VW Polo“ automobiliu G. J. W. intensyviai stabdė savo vairuojamą automobilį, kaip nustatyta, reagavo savo automobilį stabdyti stabdymo pėdsakų pradžios neprivažiavęs apie 31,7 m atstumu ir dar pilnai važiuodamas dešine važiuojamosios dalies puse. Tokios byloje nustatytos aplinkybės paneigia G. J. W. parodymus, kad jis likus 80-100 metrų pradėjo lenkti priekyje važiavusį automobilį „VW Polo“, rikiavosi į kitą eismo juostą, pastarasis pradėjo lėtėti ir staigiai išvažiavo į priešingą eismo juostą, sudarydamas jam kliūtį. Nepagrįstai gynėjas skunde teigia ir tai, kad eismo įvykio apžiūros protokole bei plane užfiksuotos automobilio „VW Polo“ slydimo žymės patvirtina, jog prieš sukdama į kairę automobilio „VW Polo“ vairuotoja staigiai stabdė. Pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūros protokole bei plane yra užfiksuotos automobilio „VW Polo“ ne stabdymo, o slydimo žymės. Specialistas teismo posėdžio metu patvirtino, kad automobilio „VW Polo“ šoninio slydimo žymės susidarė tada, kai į jį trenkėsi „Renault Master“ automobilis. Specialisto išvadoje nustatyta ir tai, kad prieš susidūrimą „VW Polo“ ženkliai ir staigiai nekeitė važiavimo krypties į kairę (1 t., b. l. 124), be to, kaip nustatyta aukščiau aptartais ir jau minėtais bylos duomenimis, automobilio „Renault Master“ vairuotojas prieš susidūrimą važiavo iš paskos automobilio „VW Polo“ ir pamatęs kliūtį automobilį reagavo stabdyti kairės pusės ratu būdamas dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, kas paneigia gynybos argumentus tiek dėl lenkimo manevro atlikimo, tiek dėl automobilio „VW Polo“ staigaus važiavimo krypties pakeitimo.
24. Nuteistojo G. J. W. kaltės dėl KET pažeidimų, sukėlusių R. Š. mirtį, padarymo nešalina ir skunde nurodomi argumentai, jog R. Š. pati nesilaikė KET reikalavimų, t. y., iš anksto, dar neprivažiavusi keliuko į kairę, dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip pradėdama manevrą į kairę link keliuko. Nors pripažintina, kad tokie R. Š. veiksmai buvo nepriimtini, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju paminėti R. Š. veiksmai eismo įvykio kilimui jokios įtakos neturėjo, o būtent G. J. W. padaryti KET pažeidimai buvo pagrindinė padarinių – eismo įvykio, dėl kurio žuvo R. Š., kilimo sąlyga. Specialistas teismo posėdžio metu, papildomai paaiškino, kad R. Š. veiksmai - dar neprivažiavusi keliuko į kairę, dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip pradėdama manevrą į kairę link keliuko - neturėjo jokios įtakos eismo įvykio kilimui, o pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo G. J. W. veiksmai, nes jis ne tik kad nesilaikė saugaus atstumo, nemažino savo automobilio važiavimo greičio, tačiau ir reagavęs į kliūtį priėmė neteisingą sprendimą - nusuko į priešpriešinio eismo juostą. Specialisto išvada ir paaiškinimai pagrįsti rašytiniais bylos įrodymais ir ja nesivadovauti nėra jokio objektyvaus pagrindo.
25. Kaip nustatyta bylos duomenimis, R. Š. automobiliu „VW Polo“ važiavo priekyje automobilio „Renault Master“, lėtino savo automobilio važiavimo greitį, dalinai išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Tuo tarpu G. J. W., priekyje važiuojant R. Š. ir pastarajai mažinant automobilio važiavimo greitį, savo automobilio „Renault Master“ važiavimo greičio nemažino ir artėjo prie lėčiau važiuojančio automobilio „VW Polo“, bei būdamas pilnai dešinėje eismo juostoje reagavo į kliūtį bei pradėjo intensyviai stabdyti, nusuko į priešpriešinę eismo juostą ir trenkė į automobilio „VW Polo“ galinę dalį. Taigi šiuo atveju „VW Polo“ vairuotoja, važiuodama priekyje mažesniu greičiu nors ir dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, tačiau jokios kliūties „Renault Master“ vairuotojui, važiuojančiam iš paskos, nesudarė, pastarasis, „VW Polo“ vairuotojai mažinant savo automobilio greitį, taip pat privalėjo mažinti savo automobilio važiavimo greitį, laikytis saugaus atstumo, KET 126 punkte įtvirtinti įpareigojimai transporto priemonės vairuotojui nustatyti nepriklausomai nuo kitų eismo dalyvių veiksmų ar KET pažeidimų.
26. Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog būtent G. J. W. veiksmai – saugaus atstumo nesilaikymas ir savo transporto priemonės važiavimo greičio nemažinimas laiku, buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga.
27. Byloje nustatytų faktinių įvykio aplinkybių visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad G. J. W. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo - nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Šiuo atveju G. J. W., važiuodamas iš paskos automobiliui „VW Polo“, privalėjo laikytis saugaus atstumo, „VW Polo“ mažinant važiavimo greiti, privalėjo laiku mažinti savo automobilio važiavimo greitį, būti itin atidus, dėmesingas ir rūpestingas. Įvertinus visą įvykio situaciją, taip pat, tai, kad įvykis įvyko ryte, buvo šviesu, nelijo, tai, kad G. J. W. turi ilgą vairavimo stažą - automobilį vairuoja nuo 1989 m., transporto priemonės vairavimas yra tiesioginės jo darbinės funkcijos, spręstina, jog jis turėjo ir galėjo numatyti, kad nesilaikant minėtų KET reikalavimų gali įvykti eismo įvykis.
28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes G. J. W. baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 5 dalis – pritaikytas tinkamai.
Dėl civilinio ieškinio
29. Civilinis atsakovas F.H.U. „R.“ apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nuspręsta dalį nustatytos ir nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos, kuri viršija 5000 Eur, priteisti iš darbdavio F.H.U. „R.“ bei prašo vadovautis 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB nuostatomis ir visą nukentėjusiesiems nustatytą turtinę ir neturtinę žalą priteisti tik iš Lenkijos Respublikos draudimo bendrovės PZU, Lietuvos Respublikoje atstovaujamos AB „Lietuvos draudimas“.
30. Šioje byloje nukentėjusieji A. Š., R. Š., M. Š., T. Š. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo po 25 000 Eur bei nukentėjusysis A. Š. dėl 2316,44 Eur turtinės žalos atlyginimo. Ieškinys buvo pareikštas kaltininkui G. J. W., įmonei kurioje G. J. W. dirbo – F.H.U. „R.“ ir Lenkijos Respublikos draudimo bendrovei PZU, Lietuvoje atstovaujamai AB „Lietuvos Draudimas“.
31. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo A. Š. ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino pilnai ir iš Lenkijos Respublikos draudimo bendrovės PZU, Lietuvos Respublikoje atstovaujamos AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajam A. Š. priteisė 2316,44 Eur turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas tenkino iš dalies, kiekvienam nukentėjusiajam priteisdamas po 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
32. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo iš draudimo bendrovės klausimą nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau ir Direktyva) nėra taikoma tiesiogiai, o jos nuostatos yra įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ). Teismas vadovavosi šio įstatymo 11 straipsniu, pagal kurį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, buvo 5000000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1000000 Eur dėl žalos turtui. Pažymėjo, kad iš automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Draudimo poliso Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad draudimo sąlygos, garantinės žalos atveju, buvo nustatytos tokios: 5000000 Eur dėl žalos asmeniui ir 1000000 Eur dėl žalos turtui, kas iš esmės atitinka ir TPVCAPDĮ nustatytas žalos atlyginimo sumas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas iš Lenkijos Respublikos draudimo bendrovės PZU, Lietuvoje atstovaujamos AB „Lietuvos Draudimas“ nukentėjusiesiems priteisė 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, t. y. visiems nukentėjusiesiems priteisė po 1250 Eur. Kitą neturtinės žalos dalį, viršijančią TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytą sumą, kiekvienam nukentėjusiajam po 18750 Eur neturtinės žalos, teismas priteisė iš F.H.U. „R.“, kaip G. J. W. samdančio asmens ir didesnio pavojaus šaltinio, kuriuo sukelta žala, valdytojos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.264 straipsnis).
33. Teisėjų kolegija nesutinka su civilinio atsakovo F.H.U. „R.“ skunde dėstomais argumentais, kad šiuo atveju priteisiant žalą nukentėjusiesiems pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatomis. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad direktyva neveikia tiesiogiai; jos nuostatos pirmiausia skirtos valstybėms narėms, kurios, priimdamos atitinkamus nacionalinės teisės aktus, turi perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Pagal ETT praktiką direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Todėl, net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teisių ar nustatyti įpareigojimus, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos, jomis iš esmės negali būti remiamasi bylose, kuriose šalys yra privatūs asmenys (žr. 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshall, 152/84, Rink. p. 723, 48 punktą; 1994 m. liepos 14 d. Sprendimo F. D., C-91/92, Rink. p. 1-3325, 20 punktą; 2004 m. sausio 7 d. S. W., C-201/02, Rink. p. 1-0000, 56 punktą; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C-397/01-C-403/01, Rink. p. 1-8835, 108, 109 punktus; 2007 m. birželio 7 d. sprendimas C. S. di L. M. e v. Corsu, C-80/06, 20 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2011, 2K-317/2014, 2K-52-942/2016). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Direktyvos nuostatomis.
34. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo yra atsakinga ne tik F.H.U. „R.“ t. y. už žalą padariusį asmenį materialiai atsakingas asmuo, kurio atsakomybė kildinama iš delikto padarymo, bet ir F.H.U. „R.“ automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo bendrovė - Lenkijos Respublikos draudimo bendrovė PZU (valdytojo civilinė atsakomybė apdrausta nuo 2015-06-28 iki 2016-06-27) (1 t., b. l. 67, 74). Tačiau teismas neteisingai išsprendė draudimo bendrovės atsakomybės pagal prisiimtus įsipareigojimus klausimą.
35. Civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas, tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Kaip minėta, žalą padariusio (ar materialiai už jį atsakingo) asmens pareiga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė. Kaip deliktinės prievolės subjektui, žalą padariusiam asmeniui taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Antai pagal CK 6.251 straipsnį, 6.254 straipsnio 2 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį žalą padariusiam asmeniui taikomas visiško nuostolių atlyginimo principas. Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Būtent draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas. Bendra taisyklė yra ta, kad draudikui visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas, todėl jeigu padarytos žalos visiškai nepadengia nukentėjusiajam išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį privalo atlyginti žalą padaręs, t. y. atsakingas už žalą asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280/2014).
36. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad F.H.U. „R.“ savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraudusi Lenkijos draudimo bendrovėje PZU, kurios verslo vieta yra Lenkijos Respublikos teritorijoje. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko Lietuvos Respublikoje, nukentėjusieji civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo šioje byloje pareiškė tiesiogiai Lenkijos draudimo bendrovei PZU, kuri byloje ir yra pripažinta civiliniu atsakovu. Lenkijos Respublikos draudimo bendrovės PZU įgaliotas AB „Lietuvos draudimas“ pripažįsta, jog įvykis draudiminis (3 t., 84-90). Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, priteisiant žalą šiuo atveju turi būti vadovaujamasi būtent tarp F.H.U. „R.“ ir Lenkijos draudimo bendrovės PZU sudaryta draudimo sutartimi (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280/2014).
37. Iš byloje esančio Draudimo poliso Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 67, 74) matyti, kad draudimo sąlygos garantinės sumos žalos atveju buvo nustatytos tokios: 5000000 Eur dėl žalos asmeniui ir 1000000 Eur dėl žalos turtui. Taigi Lenkijos draudimo bendrovė PZU sudariusi transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl transporto priemonės „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsipareigojo draudiminio įvykio atveju atlyginti nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims neturtinę žalą, neviršijančią 5000000 Eur sumos. Byloje esančiame Draudimo polise Nr. TPP 36012928 nėra aptartų kitokių sąlygų dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims eismo įvykio atveju, jokių duomenų, jog tarp paminėtų asmenų būtų kitoks susitarimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepateikė ir Lenkijos draudimo bendrovės PZU įgaliotas atstovas Lietuvoje „Lietuvos Draudimas“.
38. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė Lenkijos draudimo bendrovės PZU atsakomybės pagal prisiimtus įsipareigojimus klausimą ir nepagrįstai nustatė, kad ji turi atlyginti tik tą žalą, kuri neviršija 5000 Eur. Kadangi nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos atlyginimo suma (kiekvienam nukentėjusiajam po 20000 Eur) neviršija Lenkijos draudimo bendrovės PZU pareigos atlyginti žalą pagal Draudimo polisą F.H.U. „R.“ apimties, todėl draudimo bendrovė turi atlyginti visą nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą. Esant tokioms aplinkybėms, visa nukentėjusiesiems nustatyta žala priteistina tik iš Lenkijos draudimo bendrovės PZU, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu
n u t a r i a :
Nuteistojo G. J. W. gynėjo advokato S. K. apeliacinį skundą atmesti.
Civilinio atsakovo F.H.U. „R.“ apeliacinį skundą tenkinti.
Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria iš F.H.U. „R.“ (F.H.U. „R.“ įm. kodas (duomenys neskelbtini) priteista nukentėjusiajam A. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam R. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam M. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam T. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Priteisti iš civilinio atsakovo Lenkijos Respublikos draudimo bendrovės PZU, nukentėjusiajam A. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam R. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam M. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam T. Š. 18750 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.
Teisėjai Jolanta Raščiuvienė
Valdas Ciesiūnas
Donatas Jatužis